ABELIARAS Pjeras (1079-1142) - pranc. filosofas ir teologas. Viduramžių filosofijai būdingame ginče dėl universalijų prigimties (kuriame atsispindėjo materializmo ir idealizmo kova), aštriai polemizuodamas su scholastiniu realizmu (Viduramžių realizmas), laikėsi materializmui artimų konceptualizmo idėjų. A. knyga "Taip ir ne", reikalavusi apriboti religinį tikėjimą "protingais pagrindais" ir atskleidusi nesutaikomus prieštaravimus bažnyčios autoritetų samprotavimuose, viduramžių sąlygomis turėjo pažangią reikšmę. Katalikų bažnyčia pasmerkė jo pažiūras kaip eretiškas.

ABSOLIUTAS (lot. absolutus - besąlygiškas) - idealistinės filosofijos sąvoka, žyminti amžiną, begalinį, besąlygišką, tobulą ir nekintamą subjektą, kuris "pats sau pakankamas", nuo nieko kito nepriklauso, pats savaime turi visą esamybę ir kuria ją. A. religijai yra dievas, Fichtei - "Aš"; Hėgelio filosofijoje A. vaidmenį atlieka pasaulinis protas (absoliutinė dvasia); Šopenhauerio filosofijoje - valia, Bergsono - intuicija. Dialektinis materializmas atmeta A. supratimą kaip nemokslinį.

ABSOLIUTI IR SANTYKINĖ TIESA - dialektinio materializmo kategorijos, apibūdinančios pažinimo raidos procesą ir atskleidžiančios santykius: 1) tarp to, kas jau pažinta, ir to, kas bus pažinta, mokslams toliau vystantis; 2) tarp to, kas mūsų žiniose gali būti pakeista, patikslinta, paneigta, toliau vystantis mokslui, ir to, kas liks nepaneigiama. Mokymas apie A. ir s. t. atsako į klausimą, ,,ar gali žmogaus vaizdiniai, išreiškiantieji objektyviąją tiesą, išreikšti ją iš karto, ištisai, besąlygiškai, absoliučiai, ar tiktai apytikriai, santykiškai? (V. Leninas, Raštai, t. 14, p. 109). Todėl A. t. suprantama kaip pilnas, išsamus tikrovės žinojimas (1) ir kaip tas žinių elementas, kuris negali būti paneigtas ateityje (2). Mūsų žinias kiekvienoje vystymosi pakopoje sąlygoja pasiektas mokslo, technikos, gamybos lygis. Pažinimui ir praktikai vystantis, žmonių žinios apie gamtą gilėja, tikslėja, tobulėja. Todėl mokslo tiesos yra santykinės ta prasme, kad jos neteikia visiško, išsamaus tiriamosios objektų srities pažinimo ir turi tokių elementų, kurie, pažinimui vystantis, keisis, bus tikslinami, gilinami, keičiami naujais. Kartu kiekviena S. t. yra žingsnis į priekį, pažįstant A. t., turi, jeigu ji mokslinė, A. t. elementų, krislelių. Tarp A. t. ir s. t. nėra neperžengiamos ribos. Iš S. t. sumos susideda A. t. Šį dialektinį pažinimo raidos pobūdį patvirtina mokslo ir visuomenės praktikos istorija. Mokslas besivystydamas vis giliau bei pilniau atskleidžia objektų savybes bei santykius tarp jų, artėdamas prie A. t. pažinimo; tai patvirtina sėkmingas teorijos taikymas praktikoje (technikoje, gamybos technologijoje ir pan.). Kita vertus, anksčiau sukurtos teorijos nuolat tikslinamos, vystomos; vienos hipotezės paneigiamos (pvz., eterio buvimo hipotezė), kitos pasitvirtina ir tampa įrodytomis tiesomis (pvz., atomų buvimo hipotezė); vienos sąvokos iš mokslo pašalinamos (pvz., "kalorikas" ir "flogistonas"), kitos patikslinamos, apibendrinamos (plg. vienalaikiškumo, inercijos sąvokas klasikinėje mechanikoje ir reliatyvumo teorijoje) ir pan. Mokymas apie A. ir s. t. teorijoje konkretizuojamas atitikimo principu. Sis mokymas nukreiptas prieš metafiziką, kuri skelbia, kad kiekviena tiesa esanti amžina, nekintama ("absoliuti"), ir prieš įvairias idealistines reliatyvizmo koncepcijas, teigiančias, kad bet kuri tiesa esanti tik santykinė (reliatyvi), kad mokslo raida terodanti klaidas, kurios keičiančios viena kitą, ir todėl nesą ir negalį būti objektyvios tiesos. O iš tikrųjų, pasak V. Leino, istoriška yra "bet kuri ideologija, bet besąlygiška yra tai, kad kiekvieną mokslinę ideologiją (skirtingai, sakysime, nuo religinės) atitinka objektyvi tiesa, absoliuti gamta" (V. Leninas, Raštai, t. 14, p. 122).

ABSOLIUTUMAS IR SANTYKINUMAS- filosofijos kategorijos. A. - tai, kas besąlygiška, nepriklausoma, nesan-tykiška, savarankiška, nė kuo nesąlygota, neperžengiama. S. (reliatyvumas) apibūdina, kaip reiškinys santykiauja ir yra susijęs su kitais reiškiniais, kaip nuo jų priklauso. Visa judanti materija ištisai nėra nė kuo sąlygota ar apribota, ji amžina ir neišsenkanti, t. y. absoliuti. Nesuskaičiuojamos materijos rūšys, konkrečios jos judėjimo formos, be galo keičiančios viena kitą, yra laikinos, baigtinės, praeinančios, reliatyvios. Kiekvienas daiktas yra santykinis, bet jis visumos dalelė ir šia prasme turi A. elementą; tai, kas viename sąryšyje yra reliatyvu, kitame - absoliutu ir t. t. Iš čia seka išvada, kad pats skirtumas tarp reliatyvumo ir A. taip pat yra santykinis.

ABSOLIUTUS IDEALIZMAS - žr. Objektyvusis idealizmas.

ABSOLIUTŪS LAIKAS, ERDVĖ, JUDĖJIMAS - žr. Laikas ir erdvė, Judėjimas, Niutonas,

ABSTRAKCIJA (iš lot. termino abst-ractio - atitraukimas; jį ėmė vartoti Boecijus kaip Aristotelio vartoto gr. termino vertinį) - viena iš pažinimo pusių, formų, kuri yra eilės daiktų savybių bei jų santykių atsiejimas mintyse ir kurios nors savybės arba santykio išskyrimas. A. reiškia ir tokio atsiejimo procesą, ir jo rezultatus. A. procese kartais tenka atsyti ir nuo kai kurių subjektyvių žmogaus galimybių. Pvz., neįmanoma "suskaičiuoti" visos natūrinės skaičių eilės, bet vis dėlto, atsyjant nuo šios galimybės, sukuriama aktualios (t. y. "suskaičiuotos", "užbaigtos") begalybės A. Abstrahavimo proceso rezultatai yra įvairios sąvokos ir kategorijos, pvz., materija, judėjimas, vertė. Bet koks pažinimas būtinai susijęs su A. procesais. Be jų neįmanoma atskleisti esmės, įsigilinti j objektą. Objekto suskaidymas ir jo esminių pusių išskyrimas, visapusiška jų analizė "grynu" pavidalu - visa tai abstrahuojan-
čios mąstymo veiklos rezultatas. Apie A. reikšmę pažinimui V. Leninas rašė: "Mąstymas, nuo konkretaus kildamas prie abstraktaus, jeigu jis yra teisingas. .. - nenuteista nuo tiesos, bet artėja prie jos. Materijos, gamtos dėsnio abstrakcija, vertes abstrakcija ir 1.1., žodžiu tariant, visos mokslinės (teisingos, rimtos, ne prasimanytos) abstrakcijos gamtą atspindi giliau, teisingiau, pilniau" (Raštai, t. 38, p. 157). A. pobūdį, taip pat tai, kas būtent išskiriama kiekvienu konkrečiu atveju ir nuo kurių objekto pusių atsyjama mintyse, apsprendžia praktinės bei pažintinės žmogaus veiklos uždaviniai ir tiriamo objekto prigimtis. Praktika yra ir kriterijus to, kiek abstrakcijos, vartojamos moksle, yra tikrai mokslinės. A. procesą ir jo rezultatus moksliškai aiškina dialektinis materializmas. Idealizmas dažnai spekuliuodavo sunkumais, susijusiais su abstrahuojančia mąstymo veikla. Todėl V. Leninas perspėdavo, kad idealizmo galimybė glūdi jau elementariausioje A. Idealistinei filosofijai yra būdinga A. produktus -sąvokas, idėjas - paversti esybe ir pirmuoju pasaulio pradu. Šiuolaikinis pozityvistinės krypties nominalizmas neigia aukšto lygio abstrakcijų būtinumą mokslui, tuo pačiu atmesdamas svarbiausias jo priemones tikrovei atspindėti, jo potencines euristines galimybes. Dialektinėje logikoje A. sąvoka vartojama taip pat vienpusiškumo, ne-išvystytumo prasme, skirtingai nuo konkretybės (Abstraktybė ir konkretybė).

ABSTRAKTYBĖ IR KONKRETYBĖ. A. (lot. abstractio - atitraukimas) - visumos pusė, dalis, tai, kas vienpusiška, neišvystyta; K. (lot. concrescere - suaugti) - sudurtinis, sudėtinis, įvairiapusiškas dalykas. Filosofijos istorijoje iki Hėgelio K. buvo suprantama daugiausia kaip tam tikra jutimiškai suvokiama atskirų daiktų ir reiškinių įvairovė. A.- kaip vien mąstymo produktu charakteristika (Abstrakcija). Hėgelis pirmasis ėmė vartoti filosofijoje A. ir k. kategorijas ta specifine prasme, kuri buvo toliau išvystyta marksistinėje filosofijoje: K.- dialektinio sąryšio, suskaidyto vientisumo sinonimas; A. - ne priešpastatymas K., o pačios K. judėjimo etapas,neišsiskleidusi, neišsiplėtojusi, neišsivysčiusi K. (A. ir k. santykį Hėgelis lygina, pvz., su pumpuro ir vaisiaus, gilės ir ąžuolo santykiu). Bet, anot Hėgelio, K. tėra "dvasios", mąstymo, "absoliutinės idėjos" charakteristika. O o gamta ir visuomeniniai žmonių santykiai jam atrodė esą netikroviška atskirų visuotinės dvasios gyvenimo pusių-ir momentų "kitabūtis", abstraktus jų pasireiškimas. Marksistinei filosofijai K. nešėjas, subjektas yra materiali tikrovė, jutimiškai suvokiamų, baigtinių daiktų bei reiškinių pasaulis. Objekto K. yra objektyvus jo pusių sąryšis, kurį lemia jo pagrindą sudarantis esminis, dėsningas santykis; o pažinimo K. yra to realaus sąryšio atspindys sistemoje sąvokų, kurios struktūriškai ir genetiškai atkuria objektyvų objekto turinį. A. pačioje tikrovėje reiškia, kad nepilnas, neišsiplėtojęs, neišsivystęs, ribotas yra bet kuris jos fragmentas, kiek jis nagrinėjamas savaime, atitrauktai nuo savo tarpinių ryšių ar savo vėlesnės istorijos. Atitinkamai abstraktus žinojimas priešpastatomas konkrečiam žinojimui kaip vienapusiškas, fiksuojantis vieną ar kitą objekto pusę, nesiejant jos su kitomis pusėmis, neatsižvelgiant į tai, kad ja sąlygoja specifinis visumos pobūdis. Taigi, jei teorinis pažinimas negali ir neturi tikslo tik atgaminti jutiminę įvairovę, tai tiek pat jis neturi tikslo išskirti kažkokius "absoliutinius" loginius ryšius, nes tokie ryšiai, juos vos tik izoliavus, pasidaro nebekonkre-tūs ir netikri. Tikrai moksliškas teorinis pažinimas yra tokia minties eiga, kuri kaip pradiniu tašku remiasi K. jutimine įvairove ir atspindi visą objekto esmin-gumą bei sudėtingumą. Būdas vientisam objektui teoriškai atkurti sąmonėje yra ėjimas nuo A. prie K.-visuotinė mokslinio pažinimo plėtojimo, objekto sistemiško atspindėjimo sąvokomis forma. Ėjimas nuo A. prie K. - šis būdas sąvokoms susieti į vientisą sistema, atspindinčią objektyvų tiriamojo objekto susiskaidymą ir visų jo pusių vienybę - reikalauja, kad pirma būtų einama nuo K. (suvokiamos stebėjimu) prie A. Einant šiuo keliu, sudaromos sąvokos, atspindinčios atskiras objekto puses ir savybes, kurios pačios gali būti suprastos tik tiek, kiek jos imamos kaip
visumos momentai, priklausantys nuo specifinio jos turinio. Todėl reikia skirti K. kaip tiriamąjį objektą, kaip pradinį tyrimo tašką (jutiminė K.) ir K. kaip tyrimo baigti, rezultatą, kaip mokslinę objekto sąvoką (K. mintyje).

ABSTRAKTI TAPATYBĖ - žr. Tapatybė

ACHUNDOVAS Mirza Fatalis (1812- 1878)-azerbaidžaniečių rašytojas, visuomenės veikėjas, švietėjas. A. pasaulėžiūra formavosi, pažangios rusų visuomeninės minties veikiama. A. - materialistas, jis pripažįsta tik vieną, materialią substanciją, kuri yra pačios savęs priežastis ir visų pasaulio procesų bei reiškinių pagrindas. Pažinimo teorijoje A. vadovaujasi tuo, kad pasaulis pažinus, ir gina sensualizmo pozicijas. A. materializmą sieja su ateizmu: jis kritikuoja islamą, pabrėžia tikėjimo ir mokslo nesuderinamumą, reakcinį religijos vaidmenį visuomenės istorijoje. A. - azerbaidžaniečių literatūros, dramaturgijos ir teatro pradininkas. A. buvo tikras patriotas, tautų draugystės šalininkas, propagavo broliškus internacionalinius santykius tarp Užkaukazės tautų ir rusų tautos. Pagrindinis filosofinis A. veikalas - "Trys indų princo Kemalio ud Dovlės laiškai persų princui Dželaliui ud Dovlei ir pastarojo atsakymas j juos".

ADEKVATUS (lot. adaeąuatus - prilygintas, prilygstantis) - atitinkantis, lygus, ekvivalentiškas. Pažinimo teorijoje A-čiais laikomi vaizdas, žinojimas, kurie atitinka savo originalą - objektą ir dėl to yra tikri, turi objektyvių tiesų pobūdį. Adekvatumo laipsnio, t. y. objekto atspindėjimo tikslumo, gilumo ir pilnumo, klausimas yra susijęs su santykinės ir absoliučios tiesos santykio bei žinių tikrumo kriterijaus problema (žr. Tiesa).

ADITYVINIS ir NEADITYVINIS (lot. additivus - pridėtinis, pažodžiui - gaunamas sudėties būdu) - sąvokos, atspindinčios tipus santykių tarp visumos ir ją sudarančių dalių (Dalis ir visuma). Adityvumo santykis dažnai išreiškiamas formule: "visuma lygi dalių sumai"; neadityvumo santykis: "visuma didesnė už dalių sumą" (superadityvu-mas), "visuma mažesnė už dalių sumą" (subadityvumas). Kiekvienas materialusobjektas turi A. savybių: pvz., fizinės sistemos masė lygi sistemos dalių masių sumai. Tačiau daugelis sudėtinių objektų savybių yra neadityvios, t. y. nesuvedamos į dalių savybes. Antai visuomenė turi daug ypatybių, kurių neįmanoma paaiškinti, remiantis atskirų individų savybėmis. Metodologiškai adityvumo principas reiškia, kad visumos savybes galima išsamiai paaiškinti dalių savybėmis (arba atvirkščiai - dalių savybes paaiškinti visumos savybėmis), o neadityvumo principai, atmesdami tokią galimybę, reikalauja taikyti kitokius pagrindus visumos savybėms (atitinkamai - dalių savybėms) paaiškinti.

ADŽIVIKA - vienas iš senovės indų neortodoksinių mokymų, neigiantis sielos buvimą. A. iš pradžių buvo susijusi su budizmu ir, galimas dalykas, net buvo jo atmaina, nes pirmosios užuominos apie ją randamos ankstyvuosiuose kanoniniuose budistų tekstuose ir senovės budistai taip pat kategoriškai neigė "sielos" sąvoką. Iš tradicijos A. pradininku laikomas išminčius Mar-kalideva, gyvenęs VI-V a. pr. m. e. Pagal viduramžių Vėdantos traktatus, A. pagrindą sudaro atomistinė idėja, kuri apsprendžia kitas šio mokymo idėjas ir pažiūras. Pagal A. mokymą, yra keturios atomų atmainos, iš kurių susidaro keturios gamtos stichijos: žemė, vanduo, ugnis ir oras; visi atomai gali jungtis į derinius. ,,Gyvybė" nėra kažkas atomariška, ji yra tai, kas suvokia, pažįsta atomų derinius. Atomų atmainos ir gyvybė sudaro penkias esybes, iš kurių susideda visa esamybė. Sąmonė - ypatingas, į "gyvybės" konfigūraciją įeinančių subtiliausių atomų agregatas. Atomai amžini, nedalūs, niekieno nesutverti ir nesunaikinami. A. buvo realistinis ir iš esmės materialistinis mokymas, nukreiptas prieš senovės indų religijas ir brahmanizmo filosofiją (Indų filosofija). A. neigė brahmanų karmos, sam-saros ir mokšos doktrinas; šis neigimas kartais virsdavo etinio reliatyvizmo skelbimu.

AFEKTAS (lot. affectus - dvasinis susijaudinimas) - stiprus, audringai vykstantis ir palyginti trumpalaikis, skirtingai nuo nuotaikos ir aistros (Jausmai), emocinis žmogaus pergyvenimas: įtūžis, siaubas ir pan. Jį lydi staigūs
išraiškingi judesiai (specifinė mimika ir gestikuliacija) ir balso reakcijos (verksmas, šauksmas). Kartais, priešingai, ištinka sustingimas. A. išorinės išraiškos formos ir jo gilumas daug priklauso nuo individualinių žmogaus ypatybių, ypač nuo jo valios išlavėjimo, nuo tipologinių aukštosios nervinės veiklos ypatybių. A. būsenoje žmogus būna pagautas to, kas sukėlė pergyvenimą ("sąmonės susiaurėjimas"), dėl to sutrinka intelektinių procesų tėkmė ir susilpnėja savo elgesio kontrolė. Afektui įveikti reikia didelių valios pastangų. Tai padaryti lengviau pavyksta pradinėje jo stadijoje.

AFICIRIŠKUMAS (lot. afficere - veikti) - Kanto terminas, reiškiantis daikto sugebėjimą veikti jutimų organus. A. sąvoka atspindi materialistinį momentą kantizme: Kantas pripažino, kad jutiminiai ryškūs vaizdiniai atsiranda, "daiktams savyje" paveikus jutimo organus. Ši sąvoka Kanto sistemoje yra priešinga transcendentalinės apercepcijos sąvokai. Nepaisant A., daiktai, pasak Kanto, lieka nepažinūs. Šią sąvoką kritikavo neokantininkai ir visi tie, kurie kantizmą paversdavo nuosekliu idealizmu.

AGNOSTICIZMAS (gr. a - ne, gno-sis - žinojimas) - doktrina, kuri visiškai arba iš dalies neigia galimybę pažinti pasaulį. Šį terminą vartoti pradėjo anglų gamtininkas Hekslis. Atskleisdamas gnoseologines A. šaknis, V. Leninas nurodo, kad agnostikas atplėšia esmę nuo reiškinio, neina toliau pojūčių. Kompromisinė A. pozicija veda jo atstovus į idealizmą. Atsiradęs senovės graikų filosofijoje skepticizmo forma (Pitonas), A. klasikiniu pavidalu susiformavo Hiumo ir Kanto filosofijoje. A. atmaina yra hieroglifų teorija. A. labai paplito dabartinėje buržuazinėje filosofijoje. Apvalydami kantizmą nuo "daikto savyje", pragmatizmo, pozityvizmo atstovai mėgina įrodyti, kad pažinti tekį pasaulį, koks jis egzistuoja savaime, neįmanoma. Buržuazinės filosofijos A. atsiranda, jai siekiant apriboti mokslą, atsisakyti logiško mąstymo, objektyvių gamtos ir ypač visuomenės dėsnių pažinimo. Griežčiausiai A-mą paneigia praktika, mokslinis eksperimentas ir materialinė gamyba. Jeigu žmonės, pažindami vienus ar kitus reiškinius, sąmoningai juos atkuria, tai "nepažiniam daiktui savyje" nelieka vietos.

AGRIPA - senovės romėnų filosofas (I-II a.), vėlyvojo skepticizmo atstovas. Apie jo gyvenimą nieko nežinoma. Jam priskiriami penki pasaulio nepažinumo argumentai (tropai). A. tropai liečia racionalaus pažinimo problemas ir turi, kaip yra nurodęs V. Leninas, dialektikos elementų (Raštai, t. 38, p. 285).

AIBIŲ TEORIJA - matematikos sritis, kuri tiksliomis priemonėmis tiria vienos iš svarbiausių filosofijos, logikos ir matematikos kategorijų - begalybės kategorijos - turinį. Sukurta G. Kanto-ro. A. t. objektas yra aibių (visumų, klasių, ansamblių), daugiausia begalinių, savybės. Pagrindinis A. t. teiginys yra įvairių begalybės "eilių" nustatymas. Klasikinė A. t. vadovaujasi tuo, kad begalinėms aibėms galima taikyti logikos principus, neginčytinus baigtinumo srityje. Tačiau A. t. vystymasis jau XIX a. pabaigoje susidūrė su sunkumais, jų tarpe su paradoksais, susijusiais su formaliosios logikos dėsnių, atskirai paėmus, negalimo trečiojo dėsnio, taikymu begalinėms aibėms. Ryšium su tuo prasidėjusioje polemikoje buvo iškelti svarbiausi gnoseologiniai matematinio pažinimo klausimai: kokia matematikos sąvokų prigimtis, koks jų santykis su realiu pasauliu, koks konk-retus egzistavimo sąvokos matematikoje turinys ir t. t. Vykstant polemikai, matematikos filosofijoje atsirado tokios srovės, kaip formalizmas, intuicioniz-mas, logicizmas. Ypač pažymėtina konstruktyvi kryptis tarybinėje matematikoje. A. t. metodai plačiai naudojami visose šiuolaikinės matematikos srityse; jie turi principinę reikšmę matematikos pagrindimo klausimams, ypač šiuolaikinei aksiominio metodo formai. Visi matematikos pagrindimo loginėmis priemonėmis klausimai paverčiami A. t. pagrindimo klausimais. Tačiau, pagrindžiant pačią A. t., iškyla sunkumų, kurie ir dabar nėra įveikti.

AIŠKINIMAS - labai svarbi mokslinio tyrimo funkcija (ir atitinkamai tas jo etapas, kuriame ši funkcija atliekama), tiriamo objekto esmės atskleidimas. Realioje tyrinėtojo praktikoje aiškinama, parodant, kad aiškinamasis ob-
jektas pavaldus tam tikram dėsniui (dėsniams). A. gali būti atributyvus, substancinis, genetinis (atskirai imant, priežastinis), kontragenetinis (atskirai imant, funkcinis), struktūrinis ir t. t. Pagal savo mechanizmą A-mai skirstomi į A., besiremiančius savuoju dėsniu, ir A. modeliavimo pagalba. A. glaudžiai susijęs su aprašymu, paprastai juo remiasi ir savo ruožtu yra mokslinio numatymo pagrindas

A yra A - žr. Tapatybės dėsnis.

AJERIS Alfredas (g. 1910) -anglų filosofas, neopozityvizmo atstovas, Oks-fordo un-to logikos prof. (nuo 1959). Pagarsėjo, išleidęs savo knygą "Kalba, tiesa ir logika" (1936), kurioje propaguoja Vienos ratelio idėjas. Vėlesniuose darbuose ("Empirinio pažinimo pagrindai", 1940; "Mąstymas ir reikšmė", o1947; "Pažinimo problema", 1956, ir kt.) A. kiek nukrypsta nuo ortodoksinės loginio pozityvizmo formos ir yra smarkiai veikiamas lingvistinės filosofijos. Šiuose veikaluose jis mėgina iš pozityvistinių pozicijų tyrinėti filosofijos problematiką (pažinimo tikrumą, materialių objektų ir "jutiminių duomenų" santykį ir t. t.}, analizuodamas atitinkamas sąvokas, versdamas jas į "logiškai aiškią" terminiją.

AKCIDENCIJA (lot. accidens - atsitiktinumas) - laikina, kintanti, neesminė daikto savybė, skirtinga nuo to, kas esminga, substancialu (Substancija). Šį terminą pirmasis pavartojo Aristotelis; jis paplito scholastikoje ir XVII-XVIII a. filosofijoje

AKOSTA (teisingiau da Kosta) Urielis (g. tarp 1585-1590, m. 1640) - ol. filosofas racionalistas; g. Portugalijoje, mokėsi Koimbros un-te. 1614 m. pabėgo į Olandiją; čia iš krikščionybės perėjo į judaizmą. Netrukus pasisakė prieš religinę žydų dogmatiką, kaltindamas fariziejus (rabinus) Mozės tikėjimo iškraipymu. 1623 m. parašė traktatą "Apie žmogaus sielos mirtingumą", kuriame neigė sielos nemirtingumą ir pomirtinį gyvenimą. Už savo pažiūras A. du kartus (1623 ir 1633) buvo atskirtas nuo sinagogos. Neištvėręs rabinų ir Olandijos valdžios persekiojimų, A. gyvenimą baigė savižudybe. A. veikale "Žmogaus gyvenimo pavyzdys" kritikuojama oficialioji religija, taip pat skelbiama idėja apie žmonėms neva įgimtą gamtos dėsnį, kuris vienijąs žmones tarpusavio meile ir esąs pagrindas gėriui skirti nuo blogio. A. idėjos - padarė įtaką Spinozai.

AKSIOLOGIJA (iš gr. axia - vertybė) - filosofinis vertybių prigimties tyrimas. A. atsiranda XIX a. pabaigos - XX a. pradžios buržuazinėje filosofijoje kaip bandymas išspręsti kai kuriuos sudėtingus filosofijos klausimus, liečiančius bendrą "vertybės problemą". Buržuazinė filosofija teigia, kad šių klausimų (gyvenimo ir istorijos prasmė, pažinimo kryptingumas ir pagrindas, žmogaus veiklos galutinis tikslas ir pateisinimas, asmenybės ir visuomenės santykis ir kt.) negalima moksliškai analizuoti. Tuo būdu vertybės problema įgauna visko įminimo pobūdį ir laikoma ypatingo, nemokslinio tyrinėjimo sritimi, savotišku būdu regėti pasaulį. Į vertybės reiškinius žiūrima kaip į nesocialinius fenomenus. Buržuazinei A-jai atstovauja trijų rūšių vertybės teorijos. Objektyviojo idealizmo teorijos (neokantizmas, Huserlio fenomenologijos pasekėjai M. Seleris ir N. Hartmanas, neotomizmas, intuityvizmas) vertybę traktuoja kaip anapusinę esybę be erdvės ir laiko. Subjektyviojo idealizmo teorijų (loginio pozityvizmo, emotyvizmo, lingvistinės analizės etikoje, V. Erbano, D. Prolo, K. Liujiso ir kt. afektų-valios vertybės teorijos) šalininkai vertybę nagrinėja tik kaip sąmonės reiškinį, laiko ją psichologinės nuotaikos pasireiškimu, subjektyviu žmogaus požiūriu į savo vertinamus objektus. Vertybės natūralistinės teorijos (Natūralizmas etikoje, Intereso teorija, Evoliucinė etika, Kosminės teleologiios etika) ją traktuoja kaip natūralių žmogaus poreikių arba apskritai gamtos dėsnių išraišką. Marksistinis vertybių supratimas iš principo skiriasi nuo buržuazinės. A. Marksistiškai traktuojama "vertybės problema" netenka universalumo. Už šios problemos slypi įvairiausi filosofiniai klausimai, sprendžiami moksliniu būdu. Tikrai aksiologinis aspektas - vertybių prigimties tyrimas - tuo būdu įgauna tik santykinai savarankišką pobūdį. Marksizmas vertybes tiria kaip specifinius socialinius reiškinius, kaip kai kurias visuomeninių santykių
ir visuomeninės sąmonės normatyvinės vertinamosios pusės apraiškas. Ši pusė atspindi tos sąmonės pasaulėžiūrinį pobūdį, tačiau jo pilnai neatskleidžia. Kitaip sakant, pasaulėžiūros negalima sutapatinti su viena ar kita vertybine pozicija. Pvz., marksistinė pasaulėžiūra, nors kartais subjektyviai ir reiškiama normatyvine idealų, moralinių vertinimų ir t. t. forma, iš esmės yra mokslinis pasaulio supratimas ir požiūris į visuomenę, besiremiantis moksliniu istorijos dėsnių pažinimu. Apskritai marksistinė vertybių teorija nuosekliai laikosi istorinio materializmo požiūrio. Vystyti šią teoriją ir kritikuoti buržuazinę A. - svarbus mokslinės materialistinės filosofijos uždavinys.

AKSIOMA (gr. axioma - priimtas teiginys) - kokios nors mokslinės teorijos teiginys (sakinys), kuris, ją kuriant ak-siomiškai, toje teorijoje laikomas pradiniu, neįrodinėjamu, ir iš kurio (arba iš kurių visumos) išvedami visi kiti teorijos teiginiai pagal joje įprastas išvedimo taisykles. Nuo antikos iki pat XIX a. vidurio A-mis buvo laikomi intuityviai akivaizdūs arba aprioriškai teisingi teiginiai. Kartu nebuvo atsižvelgiama į tai, kad jas sąlygoja ilgaamžė praktinė pažintinė žmonių veikla. V. Leninas rašė, jog praktinė žmogaus veikla milijardus kartų turėjo skatinti žmogaus sąmonę kartoti įvairias logikos figūras, kad tos figūros galėtų įgauti aksiomų reikšmę. Dabartinis aksio-minio metodo supratimas nereikalauja A. apriorinio akivaizdumo. Jos turi atitikti tik vieną sąlygą: iš jų, ir tik iš jų, pasitelkus įprastas logines taisykles, išvedami visi kiti kurios nors teorijos teiginiai (teoremos). Taip pasirinktų A. teisingumo klausimas sprendžiamas kitose mokslinėse teorijose, arba surandant tos pačios sistemos interpretacijas (Interpretacija ir modelis): formalizuotos aksiominės sistemos teisingos' interpretacijos nustatymas rodo, kad joje vartojamos aksiomos yra teisingos (plg. Postulatas).

AKSIOMINĖS TEORIJOS NEPRIEŠTARINGUMAS - aksiomiškai sudarytoms (apskritai formalioms) teorijoms keliamas reikalavimas, pagal kurį konkrečios teorijos rėmuose negali būti išvedami tuo pat metu kuris nors teiginys ir jo neigimas. Formalizuotų aksiominių teorijų atveju skiriamas sintaksinis ir semantinis neprieštaringumas: teorija sintaksiškai neprieštaringa, jeigu joje vienu metu negalima išvesti kurio nors teiginio ir jo neigimo; teorija seman-tiškai neprieštaringa, jeigu ji turi bent vieną modelį, t. y. tam tikrą objektų sritį, atitinkančią tą teoriją. Pažeidus A. t. n. reikalavimą, pasidaro galima įrodyti bet kokį teiginį, ir teorija praranda savo mokslinę vertę.

AKSIOMINĖS TEORIJOS PILNUMAS - aksiomiškai sudarytoms teorijoms keliamas reikalavimas, kad tam tikroje aksiominėje, formalioje sistemo-. je turi būti įrodyti (t. y. išvesti iš aksiomų) visi teisingi teorijos teiginiai. Ryšium su sintaksinių ir semantinių aksiominių teorijų skyrimu (Aksiominis metodas) pilnumo reikalavimai diferencijuojami; pirmiausia reikia skirti sintaksinį pilnumą sipnąja prasme (visi tam tikrai sistemai priklausantieji teiginiai turi būti joje išvedami arba paneigiami) ir stipriąja prasme (pridėjus prie aksiomų teiginį, neišvedamą šioje sistemoje, ji pasidaro prieštaringa), semantinį pilnumą tam tikro modelio atžvilgiu (kiekvienas teiginys, atitinkantis teisingą tam tikro modelio teiginį, gali būti išvedamas toje sistemoje) ir t. t. Tiriant pakankamai turtingas aksiominės teorijas (pvz., aritmetiką), buvo įrodytas (Gedelis - 1931 ir vėlesnieji rezultatai) jų principinis nepilnumas, t. y. buvo įrodyta, kad esama tokių teiginių, kurie neįrodomi ir nepaneigiami tų teorijų rėmuose. Pilnumo reikalavimas nėra visiškai neišvengiama sėkmingo aksiominimo sąlyga: nepilnos teorijos (turinčios daug įvairių interpretacijų) daugeliu atvejų plačiai naudojamos praktikoje.

AKSIOMINIS METODAS - vienas iš deduktyvaus mokslinių teorijų kūrimo būdų, kurį naudojant: 1) pasirenkama tam tikra aibė be įrodymo priimtų kurios nors teorijos teiginių (aksiomų); 2) jas sudarančios sąvokos turimosios teorijos rėmuose aiškiai neapibrėžiamos; 3) fiksuojamos išvedimo taisyklės ir turimosios teorijos apibrėžimo taisyklės, kurios leidžia atitinkamai pereiti nuo vienų teiginių prie kitų ir pavartoti teorijoje naujus terminus (sąvokas); 4)
visi kiti turimosios teorijos teiginiai (teoremos) išvedami iš (1), remiantis (3). Pirmosios žinios apie A. m. atsirado senovės Graikijoje (Aristotelis, Euklidas). Vėliau bandyta aksiomiškai išdėstyti įvairius mokslo ir filosofijos skyrius (Niutonas, Spinoza ir kt.). Šiems tyrimams buvo būdinga tam tikros teorijos (ir tik jos vienos) turinio sukonstravimas; čia pagrindinis dėmesys buvo skiriamas intuityviai akivaizdžių aksiomų apibrėžimui ir atrinkimui. Pradedant XIX a. antrąja puse, intensyviai sprendžiant matematikos ir matematinės logikos pagrindimo problemas, imta aksiominę teoriją laikyti formalia sistema, nustatančia santykius tarp jos elementų (ženklų) ir aprašančia bet kurias, objektų aibes, kurios ją atitinka. Pagrindinis dėmesys skiriamas sistemos neprieštaringumui, jos pilnumui, aksiomų sistemos nepriklausomybei ir t. t. Kadangi ženklų sistemos gali būti tiriamos arba nepriklausomai nuo turinio, kuris gali būti jomis išreikštas, arba j jį atsižvelgiant, skiriamos sintaksinės ir semantinės aksiominės sistemos (tik antrosios yra tikrai mokslinės žinios). Šis skyrimas pareikalavo formuluoti pagrindinius reikalavimus, keliamus aksiomi-nėms sistemoms, dviem aspektais: sintaksiniu ir semantiniu (aksiomų sintaksinis ir semantinis neprieštaringumas, pilnumas, nepriklausomybė ir t. t.). Formalizuotų aksiominių sistemų analizė padėjo išaiškinti jų principinius ribotumus, kurių svarbiausias yra Gedelio įrodyta negalimybė visiškai aksiomizuoti pakankamai išvystytas mokslines teorijas (pvz., aritmetiką), o iš to išeina, kad visiška mokslo žinių formalizacija negalima. Aksiomizacija yra tik vienas iš mokslo žinių organizavimo metodų. Paprastai ji atliekama po to, kai teorija turinio požiūriu jau yra pakankamai sukurta, ir padeda tiksliau ją suvokti, skyrium imant, griežtai išvesti visus sekmenis iš priimtųjų prielaidų. Per pastaruosius 30-40 metų ypač stengtasi aksiomizuoti ne tik matematikos disciplinas, bet ir atskirus fizikos, biologijos, lingvistikos ir kt. mokslų skyrius. Tiriant gamtos mokslo (apskritai bet kurias ne matematikos) žinias, A. m. reiškiasi hipotetinio-dedukcinio metodo forma (taip pat žr. Formalizacija).

AKSIOMŲ SISTEMOS NEPRIKLAUSOMYBĖ. Jei nė viena iš aksiomų, sudarančių vienos ar kitos dedukcinės sistemos pagrindą, pagal šios sistemos išvedimo taisykles negali būti išvedama iš kitų aksiomų, tai tokia aksiomų sistema vadinama nepriklausoma. Priešingu atveju aksiomų sistema yra priklausoma. Antai Euklido penktojo postulato nepriklausomybės nustatymas geometrijos aksiomų sistemoje padėjo sukurti neeuklidines geometrijas (Aksiominis metodas).

AKTUALIZACIJA (lot. actualis - veiklus) - sąvoka, reiškianti būties kitimą. Ši sąvoka atskleidžia tik vieną judėjimo pusę: būties perėjimą iš galimybės būklės į tikrovės būklę. A. aiškinimas Aristotelio mokyme ir scholastikoje neišvengiamai versdavo antidialek-tiškai pripažinti nejudamą, būčiai išorišką judėjimo šaltinį: pirmąjį pasaulio variklį, dievą. Galimybės virtimo tikrove idėją pilniausiai išreiškia materialistinės dialektikos kategorijos (Galimybė ir tikrovė).

ALBERDIS Chuanas Bautista (1810- 1884) - Argentinos valstybės veikėjas, rašytojas, filosofas ir sociologas. Jo veikalas "Argentinos respublikos politinės organizacijos pagrindai" (1852) padarė įtakos valstybinės santvarkos raidai Argentinoje ir tapo šalies konstitucijos pagrindu. A. savo knyga "Karo nusikaltimas" (kurią jis parašė, 1864-1870 metų Paragvajaus karo baisumų paveiktas) įėjo į istoriją kaip aistringas karo smerkėjas ir taikos bei brolybės žemėje propaguotojas. Jis agresyvius karus laikė nusikaltimu, lygiu kriminaliniam nusikaltimui. Jo supratimui apie karą turėjo įtakos Gracijaus idėjos. Silpnoji A. pažiūrų pusė - karo vertinimas teisės ir krikščioniškosios moralės požiūriu.

ALBERTAS DIDYSIS (g. tarp 1193- 1207, m. 1280) -vok. filosofas, gamtininkas ir teologas. Kartu su savo mokiniu Tomu Akviniečiu kovojo prieš aristotelizmo aiškinimą averoi'zmo dvasia ir prieš pažangiąsias scholastikos mokyklas, naudojo Aristotelio idėjas vieningai filosofinei teologinei sistemai sukurti. Be grynai filosofinių veikalų ("Teologijos suma" ir kt.), A. D. parašė ir gamtos mokslo traktatų, kuriuose greta biblinių pasakų, fantastinių legendų pateikia ir betarpiškų gamtos stebėjimų.

ALCHEMIJA - chemijos pavadinimas ikimoksliniu jos vystymosi laikotarpiu. A. pirmiausia atsirado senovės Egipte. Dalelytė "ai" rodo, kad ji buvo paplitusi tarp arabų. Alchemikai mėgino su fantastinio "filosofinio akmens" pagalba paprastus metalus paversti sidabru ir auksu. Jie taip pat siekė atrasti "gyvybės eliksyrą", padarantį žmones amžinai jaunus. Stambiausi alchemikai buvo R. Bekonas, Paracelsas, Johanas Batistas van Reimontas ir Johanas Fridrichas Helvecijus (XVII a.). Alchemikų veikla padėjo kaupti eksperimentinę medžiagą, reikalingą chemijai išsiskirti j savarankišką mokslą.

ALEKSANDERIS Semiuelis (1859- 1938) - anglų filosofas neorealistas, idealistinės emerdžentinės evoliucijos teorijos pradininkas. Pradine pasaulio medžiaga A. laikė erdve-laiką, tapatindamas ją su judėjimu. Iš tokios erdvės-laiko, vykstant netikėtiems kokybiniams šuoliams, nuosekliai atsirandanti materija, gyvybė, psichika, "tretinės kokybės" (vertybės), "angelai", dievas. Emerdžentinę evoliuciją vairuojąs idealus impulsas, suvokiamas kaip siekimas naujybės. A. pažiūros prieštarauja dabartiniam mokslui. Pagrindinis veikalas - "Erdvė, laikas ir dievybė" (1920).

ALEKSANDRIJOS MOKYKLA. Antikinės filosofijos A. m. (I a. pr. m. e.- VI a. m. e.) mokslinėje literatūroje suprantama dvejopai. Viena, tai žydų filosofija, kurią skelbė Pilonas Aleksand-rietis, gyvenęs I a. pr. m. e. Egipto Aleksandrijos mieste (įkurtame Aleksandro Makedoniečio) ir aiškinęs Bibliją stoiškojo platonizmo metodais. Ši kryptis būties pagrindu laikė Platono idėjas, tačiau jas aiškino kaip kūrybinę ugnį, kuri išsiliejusi po visą pasaulį ir sukūrusi jame visa, kas gyva ir negyva. Stoiškasis platonizmas darė stiprią įtaką ir visai ankstyvajai krikščionių teologijai, dar nesugebėjusiai taikyti vien monoteistinius metodus. Šios mąstysenos atstovai buvo Origenas ir Klimentas, taip pat susiję su Aleksandrija. Kita vertus, platesne prasme A. m-lai priskiriami tiek pagoniškasis ne-opitagorizmas ir eklektinės pirmųjų amžių mokyklos, tiek visas neoplatonizmas, nors jie reiškėsi ir Romoje, ir Sirijoje, ir Pergame, ir pačioje Aleksandrijoje tiek pagoniškąja, tiek krikščioniškąja forma. Teisingiau yra A. m-lą .laikyti Pilono ir II-III a. Aleksandrijos .krikščioniškųjų mąstytojų filosofine mokykla.

ALGORITMAS - viena iš pagrindinių matematikos ir logikos sąvokų. Terminas ,,A." yra kilęs iš lotyniškai transliteruoto Chorezmo matematiko ai Cho-rezmio (IX a.) vardo. A, - tai tikslus nurodymas atlikti tam tikra tvarka kurią nors sistemą operacijų, kuriomis sprendžiami visi atitinkamo tipo uždaviniai. Paprasčiausi A. pavyzdžiai yra aritmetinės sudėties, atimties, daugybos ir dalybos taisyklės, kvadratinės šaknies traukimo taisyklės, būdas surasti bendrą didžiausią daliklį dviem l>et kokiems natūriniams skaičiams ir kt. Apskritai su A. susiduriame visada, kai turime priemones išspręsti vieną ar kitą uždavinį bendru pavidalu, t. y. visai jo varijuojamų sąlygų klasei. Kadangi A., kaip nurodymų sistema, yra formalus, tai, juo remiantis, visada galima sudaryti veiksmų programą skaičiavimo mašinai ir išspręsti uždavinį mašininiu būdu. Išaiškinti įvairių uždavinių sprendimo A. ir tobulinti A. teoriją ypač aktualu ryšium su skaičiavimo technikos ir kibernetikos vystymusi.

AL KINDIS (apie 800-879) - ar. filosofas, astrologas, matematikas ir gydytojas, ar. aristoteliškosios filosofijos pradininkas, vertai pramintas "arabų filosofu". A. K. parašė komentarus Aristotelio veikalams ("Organonui" ir kt.) ir darbų metafizikos klausimais. Savo pasaulėžiūrą A. K. grindė idėja apie visuotinį priežastinį ryšį, dėl kurio kiekvienas daiktas, jeigu tik jis galutinai įprasmintas, leidžia pažinti jame kaip veidrodyje visą visatą. Ortodoksiniai Korano šalininkai laikė A. K-dį eretiku. Iš daugybės A. K. veikalų išliko tik nedideli fragmentai.

ALOGIZMAS (gr. a -ne, logos- protas) - loginio mąstymo kaip priemonės tiesai pasiekti neigimas; intuicijos, tikėjimo, apreiškimo priešpastatymas logikai. Reakciniai filosofai A-mą naudoja iracionalizmui, misticizmui, fideizmui teisinti. Jį paneigia visa visuo-
meninė žmonijos praktika ir mokslo istorija.

ALTERNATYVA (lot. alter -vienas iš dviejų) - būtinumas pasirinkti vieną iš dviejų ar kelių viena kitą šalinančių galimybių.

ALTRUIZMAS (lot. alter - kitas) - dorovės principas, reikalaujantis nesavanaudiškai tarnauti kitiems žmonėms, būti pasiruošusiam jų labui aukoti asmeninius interesus; priešingas egoizmui. A. terminą filosofijoje pirmasis ėmė vartoti O. Kantas. Paprastai buržuazinėje etikoje A. sąvoka susilieja su religiniais moraliniais mokymais mylėti artimą, viską atleisti ir kitokiais mokymais, kuriais dangstoma išnaudotojiška, egoistinė kapitalizmo esmė. Prieštaravimas tarp A. ir egoizmo, neišsprendžiamas kapitalizmo sąlygomis, išnyksta tik tada, kai panaikinami socialiniai antagonizmai, kai pasidaro visai nereikalingas ir A. principas. Socializmo sąlygomis A. sąvoka turi reikšmės, tik apibūdinant siaurus asmeninius žmonių santykius, o visuomeninių santykių sferoje veikia naujos, komunistinės moralės principai (kolektyvizmas, bendradarbiavimas ir savitarpio pagalba, visuomeninės pareigos supratimas ir pan.).

AMFIBOLIJA (gr. amphibolia - dviprasmiškumas) - loginė klaida, atsirandanti dėl neaiškios ar daugiaprasmės gramatinės konstrukcijos, sakysime, dėl to, kad kuris nors sakinys arba posakis tame pačiame samprotavime vartojamas skirtingomis reikšmėmis. A. skiriama nuo homonimijos, kuri, kaip klaida, atsiranda dėl atskirų žodžių dviprasmiškumo. Norint surasti ir pašalinti iš mąstymo A. ir homonimiją, reikia patikslinti samprotavimuose vartojamų žodžių, gramatinių konstrukcijų ir sakinių prasmę.

AMORALIZMAS (gr. a - neigimo dalelytė, lot. moralis -dorovinis), arba imoralizmas, - bet kokios moralės neigimas, sąmoningas atsisakymas nuo dorovės įstatymų, pretenzijos stoti "anapus gėrio ir blogio" (Ničė), egoizmo, nežmoniškumo, sąžinės ir garbės niekinimo "filosofinis pagrindimas", kurio griebiasi ciniškiausi buržuazijos apologetai.

AMŽINA TIESA - terminas, žymintis tiesų nepaneigiamumą pažinimo vystymosi procese. Šiuo požiūriu A. t. analogiška absoliučiai tiesai. Tačiau pažinimo procese žmogus dažniausiai susiduria su santykinėmis tiesomis, turinčiomis tik absoliučios tiesos grūdelių. Metafizika ir dogmatizmas, laikydami tiesą nepriklausoma nuo sąlygų, pervertina tiesoje esančio absoliutinio momento vaidmenį. Dėl to atsiranda gnoseologinis pagrindas paversti visas tiesas amžinomis, nepaneigiamomis. Tokį požiūrį į tiesą griežtai kritikavo Engelsas knygoje ,,Anti-Diuringas". Religija, kaip kraštutinio dogmatizmo- išraiška, visus savo postulatus laiko nepaneigiamomis A. t-mis.

AMŽINASIS VARIKLIS - įsivaizduojama mašina, galinti neribotą laiką dirbti darbą, negaudama energijos iš šalies (pirmosios rūšies A. v.) arba gaudama energiją, esant skirtingoms mašinos ir labiau įšildytos aplinkos, pvz., vandens arba oro, temperatūroms (antrosios rūšies A. v.). Sukurti A. v. negalima, nes veikia energijos išsilaikymo dėsnis ir antrasis termodinamikos dėsnis.

AMŽINYBĖ - begalinė pasaulio egzistavimo trukmė, kurią sąlygoja materijos nesukuriamumas ir nesunaikina-mumas. Amžina yra gamta, kaip visuma, o kiekviena konkreti materijos forma yra laikina, praeinanti. A. nereiškia neriboto monotoniško materijos egzistavimo tuose pačiuose būviuose, o reiškia begalinį kokybinį materijos kitimą.

ANAKSAGORAS Klazomenietis (iš Klazomenų miesto Mažojoje Azijoje) (apie 500-428 pr. m. e.) - senovės gr. filosofas, nenuoseklus materialistas, vergvaldinės demokratijos ideologas. Apkaltintas bedievyste, buvo nuteistas mirti, nuo bausmės išsigelbėjo, pabėgdamas iš Atėnų. Pripažino begalinę kokybinę įvairovę pirminių materijos elementų ("daiktų sėklų"), vėliau pavadintų homoįomeTiiomis, iš kurių, joms įvairiai derinantis, atsirandą visi egzistuojantys daiktai. Varomąja jėga, sąlygojančia elementarių dalelių susijungimą ir išsiskyrimą, A. laikė "nūs" (protą) - lengviausią ir subtiliausią materiją. A. kosmogonija aiškina, kad dangaus kūnų sistema atsiradusi iš pirmykščio chaotiško medžiagų mišinio, joms besisukant sūkuryje.

ANAKSIMANDRAS Miletietis (apie 610-546 pr. m. e.) - senovės gr. filosofas materialistas, stichinis dialektikas, Talio mokinys. Autorius pirmojo Graikijoje filosofinio veikalo "Apie gamtą",.. kuris mūsų nepasiekė. A. įvedė visos esamybės pirmojo prado-"archė" ("principas") - sąvoką ir tokiu pradu laikė apeironą. Pagal A. kosmologinę teoriją, visatos centre yra Žemė, turinti plokščio cilindro formą. Aplink Žemę sukasi trys dangaus žiedai: Saulės, Mėnulio ir žvaigždžių. A. pirmasis istorijoje iškėlė evoliucijos idėją: žmogus, kaip ir kitos gyvos būtybės, kilęs iš žuvies.

ANAKSIMENAS Miletietis (apie 588-525 pr. m. e.) - senovės gr. filosofas materialistas, stichinis dialektikas, Anaksimandro mokinys. Jis mokė, kad visa esamybė atsiranda iš pirminės materijos - oro - ir atgal į ją grįžta. Oras. begalinis, amžinas, judrus. Tankėdamas jis iš pradžių sudaro debesis, paskiau vandenį ir pagaliau žemę bei akmenis, retėdamas - virsta ugnimi. Čia ryški kiekybės perėjimo į kokybę idėja. Oras apimąs viską: jis ir siela, ir visuotinė aplinka nesuskaitomiems visatos pasauliams. A. mokė, kad žvaigždės - tai ugnis, bet mes nejuntame jų šilumos, nes jos labai toli (Anaksimandras teigė, kad žvaigždės esančios arčiau už planetas). A. bemaž teisingai aiškino Saulės ir Mėnulio užtemimą.

ANALITINĖ FILOSOFIJA - plati ir labai nevienalytiška šiuolaikinės buržuazinės filosofijos srovė, jungianti įvairias grupuotes, kryptis ir atskirus filosofus, kurie mano, kad filosofijos uždavinys yra analizuoti kalbą, siekiant išaiškinti turinį tų problemų, kurios iš tradicijos buvo laikomos filosofinėmis. Manoma, kad analizė turinti pakeisti netikslią problemos išraišką kalboje tokia formuluote, kuri pademonstruotų tikrąją problemos esmę. Tuo atveju galį paaiškėti, kad problema esanti arba neteisingai iškelta "pseudoproblema", arba susijusi su vienų ar kitų kalbos formų vartojimu, arba, pagaliau, neturinti ryšio su filosofija ir spręstina specialiųjų mokslų priemonėmis. A. f. daugiausia paplitusi JAV ir Anglijoje, atskirų jos atstovų ir grupių yra Skandinavijos šalyse, Australijoje ir kt. šalyse. Anglijoje vyraujanti A. f. forma yra lingvistinė iilosoiija. Jungtinėse Amerikos Valstijose, be kai kurių filosofų, artimų lingvistinei filosofijai, A. f. atstovauja loginio empirizmo šalininkai (R. Karnapas, H. Feiglis ir kt.) ir neopragmatizmo šalininkai (V. Kvainas, N. Gudmenas, M. Vaitas). Taip pat yra nepriklausomų amerikiečių analitikų, kurie nepriklauso jokiai krypčiai (V. Selarsas ir kt.). Apskritai savo pagrindiniais teiginiais A. f. yra neopozi/yvizmo linijos tęsinys šiuolaikinėje buržuazinėje filosofijoje. Daugumai A. f. šalininkų būdinga tai, kad jie svorio centrą iš bendro pobūdžio filosofinių klausimų perkelia į konkrečias kalbos analizės formas ir priemones. Čia galima skirti dvi pagrindines kryptis: 1) dirbtiniu "modelinių" kalbų su griežtai fiksuota logine struktūra konstravimą (loginis empirizmas, ne-opragmatistai, kai kurie "nepriklausomieji" analitikai). Šie tyrinėjimai remiasi šiuolaikine formaliąja logika; 2) istoriškai susidariusių natūralių kalbų tyrimą, siekiant atskleisti kalbinių išraiškų vartojimo niuansus ir ypatybes, tyrimą, kuris padėtų geriau išaiškinti filosofijos problemas (lingvistinė filosofija). A. f. sumenkina filosofijos reikšmę pasaulėžiūrai, paversdama ją meta-filosofija, t. y. filosofijos problematikos reiškimo kalboje formų ir būdų analine, arba iš viso pakeičia filosofiją loginiais ar lingvistiniais tyrimais.

ANALIZĖ IR SINTEZĖ (gr. analysis - suskaidymas, synthesis-sujungimas) - bendriausia prasme mintinio ar faktinio visumos skaidymo į sudėtines dalis ar dalių jungimo į visumą procesai. A. ir s. vaidina svarbų vaidmenį pažinimo procese ir atliekamos visose jo pakopose. Analitinės ir sintetinės veiklos centras yra galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žievė. Tačiau analitinė ir sintetinė veikla atsiranda ir vyksta tik visuomeninės gamybinės praktikos procese bei jos pagrindu. Mąstymo operacijose A. ir s. yra loginiai mąstymo veiksmai, atliekami operuojant abstrakčiomis sąvokomis ir glaudžiai susiję su eile mąstymo operacijų: abstrahavimu, apibendrinimu ir t. t. Loginė A. yra mintinis tiriamo objekto skaidymas i sudėtines dalis ir naujų žinių gavimo metodas. Priklausomai nuo tiriamo objekto pobūdžio A. būna įvairių formų. Sąlyga tiriamam objektui visapusiškai pažinti yra jo A. įvairiapusiškumas. Visumos suskaidymas į sudėtines dalis įgalina išsiaiškinti tiriamo objekto sandarą, jo struktūrą: sudėtingo reiškinio suskaidymas į paprastesnius elementus padeda atskirti tai, kas esminga, nuo to, kas neesminga, sudėtingą dalyką paversti paprastu; viena iš A. formų yra daiktų ir reiškinių klasifikavimas. Besivystančio proceso A. įgalina jame pastebėti įvairius etapus bei prieštaringas tendencijas ir t. t. Analitinės veiklos procese mintis juda nuo sudėtingo prie paprasto dalyko, nuo atsitiktinumo prie būtinumo, nuo įvairumo prie tapatybės ir vienovės. A. tikslas - pažinti dalis kaip sudėtingos visumos elementus. Tačiau A. padeda išskirti esmę, kuri dar nesusijusi su konkrečiomis jos pasireiškimo formomis; vienovė, kuri tebėra abstrakti, yra dar neatskleista kaip įvairumo vienovė. S., priešingai, yra A. dėka išskirtų dalių, savybių, santykių jungimas į vieningą visumą. Eidama nuo tapatingo, esminio dalyko prie skirtingybės ir įvairovės, ji sujungia bendrybę ir atskirybę, vienovę ir įvairovę į gyvą konkrečią visumą. S. papildo A. ir sudaro su ja neišardomą vienybę. Dialektinei materialistinei A. ir s. sampratai prieštarauja idealistinis teiginys, kad jos esančios vien mastymo veiksmai, nesusiję su objektyviu pasauliu ir žmogaus praktika, taip pat metafizinis A. ir s. atskyrimas, jų priešpastatymas viena kitai ir vieno iš šių dviejų procesų absoliutinimas. Filosofijos istorijoje A. ir s. priešpastatymas susijęs su analitinio metodo atsiradimu XVII-XVIII a. gamtotyroje ir klasikinėje buržuazinėje politinėje ekonomijoje. Spekuliatyvias konstrukcijas pakeisdamas empirinės tikrovės tyrimu, šis metodas tuo metu suvaidino pažangų vaidmenį. Tačiau besaikis jo pažintinių galimybių vertinimas padėjo įsivyrauti metafizikai su jai būdingu diferencijuoto, izoliuoto, statiško reiškinių nagrinėjimo metodu. Tolesnė mokslo raida parodė, kad analitinis metodas yra istorinė glaudžiai su juo susijusio sintetinio metodo prielaida. Savo reikšmingumo teoriniam pažinimui požiūriu ir vienas, ir kitas metodas, netekę vienpusiškumo, yra vienas kitąsąlygojantys loginiai procesai, pavaldūs bendriesiems dialektinio metodo reikalavimams.

ANALOGAS (gr. analogos - atitinkamas) - pažinimo teorijos terminas, žymintis idealų objektą (sąvoką, teoriją, tyrimo metodą ir t. t.), adekvačiai atspindintį kokį nors materialų daiktą, procesą, dėsningumą. F. Engelsas sako, kad gamtos mokslui (Engelso žodžiai visiškai tinka ir socialinių istorinių mokslų sričiai) svarbiausia mąstymo forma yra dialektika, "nes vien tik ji teikia analogą ir tuo pačiu aiškinimo metodą gamtoje vykstantiems vystymosi procesams. .." ("Gamtos dialektika", Vilnius, 1960, p. 22). Dabartinėje filosofijos literatūroje terminas "A." taip pat žymi ir materialų objektą (įskaitant įvairias materialinės žmonių praktikos rūšis), kuris yra realus kurios nors teorijos, teorinio pažinimo dėsnio arba logikos taisyklės pagrindas. Pvz., bendriausi ir paprasčiausi daiktų santykiai yia objektyvus sprendinio, samprotavimo ir kt. mąstymo formų pagrindas (A.). Surandant A., išaiškinamas vieno ar kito idealaus reiškinio genezės faktas, o tai ypač svarbu kovoje su įvairiomis idealizmo formomis. O norint išaiškinti metodologinio dėsnio, logikos taisyklės ir t. t. specifiką, reikia visapusiškai išanalizuoti jų funkcijas tam tikroje žinių sistemoje. A. sąvoka konkretizuojama, nagrinėjant atspindėjimo ir modeliavimo problemas. (2r. taip pat Izomoriiz-mas ir homomorfizmas.)

ANALOGIJA (gr. analogia - atitikimas) - netapačių objektų panašumo kai kuriomis pusėmis, savybėmis ir atžvilgiais nustatymas; samprotavimas pagal A.- išvados, daromos, remiantis tokiu panašumu. Įprastinė samprotavimo pagal A. schema: objektas B turi poėmius a, b, c, d, e; objektas C turi požymius b, c, d, "e; vadinasi, objektas C, galimas dalykas, turi požymį a. Ankstyvaisiais mokslo raidos etapais A. atstoja sisteminį stebėjimą ir eksperimentą, jos išvados grindžiamos išorinių ir antraeilių požymių panašumu. Taip atsiranda didelė senovės autorių natūrfilosofijos konstrukcijų dalis. Vėliau A. netenka aiškinamosios priemonės reikšmės. Tačiau jai lieka vaidmuo kompaso, nurodančio problemas. Pavyzdžiui, Hiugen-
sas, atradęs šviesos ir garso savybių A., iškėlė mintį apie banginę šviesos prigimtį; Maksvelas išplėtė šią išvadą elektromagnetinio lauko charakteristikai. Paimta izoliuotai, A. neturi įrodomosios galios dėl tikėtino savo išvados pobūdžio. Todėl ją reikia naudoti drauge su kitomis pažinimo formomis. Kad išvada pagal A. būtų labiau tikėtina, keliami tokie reikalavimai: 1. A. turi būti grindžiama esminiais požymiais ir kuo didesniu lyginamų objektų bendrų savybių skaičiumi. 2. Požymio, dėl kurio daroma išvada, ryšys su objektuose surastais bendraisiais požymiais turi būti kuo glaudesnis. 3. A. turi nustatyti objektų atitikimą tik tam tikrame sąryšyje, o ne visais atžvilgiais. 4. Kadangi tiesioginis A. tikslas yra nustatyti objektų panašumą, tai ji turi nurodyti skirtumus ir būti papildyta jų tyrimu. Šių dienų moksle plati sritis, kurioje taikoma A., yra vadinamoji panašumo teorija, naudojama modeliavime. Moksliniuose tyrimuose ir valdymo praktikoje yra paplitę analoginiai. modeliuojantieji įrenginiai.

ANARCHIZMAS (gr. anarchia - vyresnybės nebuvimas, bevaldystė) - smulkiaburžuazinė visuomeninė politinė srovė, priešiška bet kuriai valdžiai ir valstybei, taigi ir proletariato diktatūrai, priešpastatanti smulkiosios privatinės nuosavybės interesus ir smulkiųjų valstiečių ūkį visuomenės pažangai, pagrįstai stambiąja gamyba. A. filosofinis pagrindas yra individualizmas, subjektyvizmas, voliuntarizmas. A. atsiradimas susijęs su vardais Smito (Stirnerio), Prudono, Bakunino, kurių utopinės teorijos buvo sukritikuotos Markso ir Engelso veikaluose. A. XIX a. buvo paplitęs Prancūzijoje, Italijoje ir Ispanijoje. A. nenueina toliau bendrų frazių prieš išnaudojimą, jis nesupranta išnaudojimo priežasčių, klasių kovos kaip kūrybinės jėgos, įgyvendinančios socializmą. A., atsisakydamas politinės kovos ir proletariato pastangų paimti valdžią, objektyviai tarnauja uždaviniui pajungti darbininkų klasę buržuazijos politikai. Esmingiausia kovoje prieš A. yra revoliucijos santykio su valstybe klausimas ir apskritai valstybės klausimas. Anarchistai reikalauja tuoj pat panaikinti valstybę, nepripažįsta, kad buržuazinė
valstybė gali būti panaudota proletariatui ruošti revoliucijai, atmeta proletariato diktatūrą kaip socialistinio visuomenės pertvarkymo įrankį. Po 1917 m. A. Rusijoje virto kontrrevoliucine srove. Šiuo metu A. tam tikrą įtaką daro Ispanijoje, Italijoje ir Lotynų Amerikoje.

A nėra ne-A - žr. Prieštaravimo dėsnis.

ANIČKOVAS Dmitrijus Sergejevičius (1733-1788) -rusų švietėjas, filosofas; deistas. Baigęs Maskvos un-tą (1761), buvo paliktas jame matematikos, logikos, filosofijos dėstytoju. A. - autorius filosofinio "Samprotavimo iš natūraliosios teologijos apie dievo natūralaus garbinimo pradžią ir kilmę" (1769), kuriame iškėlė "natūralios" religijų kilmės klausimą. Kaip ir XVIII a. pranc. švietėjai, A. įrodinėjo, kad žmonių religiniai tikėjimai atsiranda "barbariškoje" jų išsivystymo stadijoje dėl trijų priežasčių: tamsumo, baimės ir vaizduotės, kai žmonės negali paaiškinti aplinkinių gamtos reiškinių ir visa, kas nesuprantama, priskiria antgamtinėms jėgoms. Daugeliu atvejų A. išjuokė kai kurias biblines legendas ir už tai reakcinės profesūros ir cerkvės buvo persekiojamas. A. parašė filosofinius veikalus: "2odis apie žmogiškojo pažinimo savybes. . ." (1770), "Žodis apie įvairias priežastis..." (1774), "Annotationes in logicam, metaphysicam et cosmologiam" (1782) ir kt. Juose A. vystė materialistinio sensualizmo (pažinimo teorijoje) idėjas ir kritikavo kartezininkų, leibnici-ninkų ir volfininkų įgimtų idėjų teoriją. Tačiau A. materializmas nebuvo nuoseklus, jis buvo įvilktas į deizmo formą; kritikuodamas idealistinę volfininkų iš anksto nustatytos harmonijos teoriją, A. pats nuolaidžiavo religijai, laikė galimu sielos nemirtingumą.

ANIHILIACIJA (lot. nihil - niekas) - pažodžiui - pavertimas nieku, sunaikinimas; fizikoje - dalelės ir antidalelės virtimo kitomis dalelėmis sąlyginis pavadinimas. Gerai ištirta pirmąkart 1930 m. pastebėtoji elektrono ir pozitrono A., kai, jiems susidūrus, spinduliuojami fotonai. Egzistuoja ir atvirkščias procesas. Taip pat yra žinoma nuklono (protonas, neutronas) ir antinuklono (antiprotonas, antineutronas),
hiperono ir antihiperono A. Terminas "A." yra netikslus, nes, susiduriant dalelei ir antidalelei, jos nevirsta "nieku". Kaip buvo parodyta Vavilovo, Zo-lio-Kiuri ir kt. darbuose, šiame procese viena materijos judėjimo rūšis virsta kita, ir tai gali būti moksliškai paaiškinta, remiantis materijos ir judėjimo vienybės principu. Vykstant A-jai, išlieka bendra dalelių sistemos masė, energija, impulsas, krūvis ir judėjimo kiekio momentas. A. atradimas turi didelę filosofinę reikšmę: jis patvirtina begalinį materijos judėjimo formų įvairumą, jų virtimą viena kita, paneigia idealistinius prasimanymus apie "materijos išnykimą" bei "energijos materializaciją" ir metafizinį požiūrį, kad egzistuoja amžini ir nekintantys pirminiai materijos elementai.

ANIMIZMAS (lot. anima - dvasia, siela) - tikėjimas į sielą ir dvasias, neva darančias įtaką žmonių, gyvulių gyvenimui, aplinkinio pasaulio daiktams ir reiškiniams. Animistiniai vaizdiniai atsirado pirmykštėje visuomenėje. Pirmykščiams žmonėms atrodė, kad daiktai, augalai, gyvuliai turi savo sielą. Pagrindinė A. atsiradimo priežastis buvo itin žemas gamybinių jėgų išsivystymo lygis ir dėl to menkos žmogaus žinios, jo nesugebėjimas atsispirti gaivališkoms gamtos jėgoms, kurios jam atrodė svetimos, paslaptingos. Tų jėgų Įasmeninimas tam tikroje visuomenės raidos pakopoje buvo jų įsisavinimo forma. Animistiniai vaizdiniai sudarė vėlesnių religinių tikėjimų pagrindą; A. iš principo būdingas bet kuriai religijai.

ANTAGONISTINIAI IR NEANTAGONISTINIAI PRIEŠTARAVIMAI (gr. an-tagonistes - priešininkas) - pagrindinės prieštaravimų rūšys, tipai, būdingi visuomenės vystymuisi įvairiomis istorinėmis sąlygomis. A. p. yra visuomeniniams išnaudotojiškos visuomenės santykiams specifiški prieštaravimai, kurių pagrindą sudaro nesutaikomi priešiškų klasių, socialinių grupių, jėgų interesai. A. p. sprendžiami revoliucine klasių kova ir socialine revoliucija, kuri pakeičia esamą visuomeninę santvarką. Būdingas A. p. bruožas yra tai, kad besivystydami jie aštrėja, gilėja, ir kova tarp jų virsta smarkiu konfliktu. Šiokonflikto išsprendimo formos priklauso nuo konkrečių istorinių kovos sąlygų. Ryškus A. p, pavyzdys kapitalistinėje visuomenėje yra prieštaravimai tarp buržuazijos ir proletariato, taip pat imperialistinių valstybių savitarpio prieštaravimai, kurių šaltinis yra kapitalistinių šalių kova dėl rinkų ir įtakos sferų, konkurencija. Ir nors šie antrieji prieštaravimai nėra klasimai ir todėl yra ne tokie stiprūs bei aštrūs, kaip antagonizmas tarp proletariato ir buržuazijos, jie sukelia prievartinę kovą tarp įvairių šalių imperialistų. Dėl šių prieštaravimų kyla imperialistiniai karai dėl pasaulio persidalijimo, dėl realizavimo rinkų ir pan. N. p. - tai prieštaravimai ne tarp priešiškų klasių, o tarp tokių klasių, socialinių grupių, kurių pagrindiniai interesai yra bendri. Būdingas tokių prieštaravimų bruožas yra tai, kad vys-tydamiesi jie nebūtinai virsta nesutaikoma priešybe, ir kova tarp jų netampa konfliktu. Pavyzdžiui, tokie gali būti prieštaravimai tarp darbininkų klasės kaip socializmo kūrėjos ir valstietijos kaip smulkiųjų savininkų klasės. N. p. pašalinami, palaipsniui ir planingai pertvarkant ekonomines, socialines ir kitas sąlygas, sukeliančias tuos prieštaravimus. N. p., kaip ir bet kurie kiti, taip pat įveikiami, vykstant kovai tarp nauja ir sena, tarp to, kas pažangu, ir to, kas atsilikę, tarp to, kas revoliucinga, ir to, kas konservatyvu. Kintant prieštaravimų pobūdžiui, turiniui, keičiasi tik jų išsprendimo formos. Bet prieštaravimas kaip vystymosi dėsningumas neišnyksta ir socializmo sąlygomis. "Antagonizmas ir prieštaravimas, - rašė Leninas, - visai ne viena ir tas pat. Pirmasis išnyksta, antrasis liks, esant socializmui".

ANTECEDENTAS IR KONSEKVENTAS - žr. Implikacija.

ANTICIPACIJA (lot. anticipo-iš anksto numatau) - išankstinis numatymas, iš anksto susidaryta pažiūra j ką nors. A. idėją kelia jau stoikai ir epi-kūriečiai; ji reiškia bendrą sąvoką, kuri sąmonėje iškyla, dar prieš suvokiant konkrečius pavienius daiktus tiesiogiai iš logos. Kantui suvokimo A. yra principas, formaliai, a priori apsprendžiantis bet kurį patyrimą. Šiuolaikinėje filosofijoje A. terminas vartojamas galimo patyrimo numatymo, tyrimo rezultatų spėjimo reikšme, nagrinėjamas, studijuojant kategorijas "tikslas", "mokslinis numatymas". Psichologijoje A. - tai organizmo laukimas tam tikros situacijos, pasireiškiantis tam tikra poza ar judesiu; savo veiksmo rezultatų įsivaizdavimas, dar prieš jam įvykstant. Logikoje A. yra tai, kad laikinai kaip įrodyta imama tokia prielaida, kurią numatoma pagristi vėliau.

ANTIDALELĖS - materialios dalelės, numatytos reliatyvistinėje kvantų teorijoje (Dirakas, 1928) ir atrastos kosminiuose spinduliuose (antielektronas, t. y. pozitronas, 1932), o vėliau gautos greitintuvais (antiprotonas ir antineutronas,. 1955). Paaiškėjo, kad kiekvienai paprastai "elementariai" dalelei egzistuoja A., turinti priešingą krūvio ženklą arba kitokias savybes. Tuo reiškiasi dialektiškai prieštaringa kosmoso materijos struktūros prigimtis. Poros dalelė-anti-dalelė specifika pasireiškia tuo, kad j oš gali anihiliuoti viena kitą (Anihiliacija), t. y. virsti kitais kokybiškai skirtingais materijos pavidalais. Faktas, kad aplink mus esančioje visatos dalyje vyrauja įprastinės dalelės, dar nėra patenkinamai paaiškintas.

"ANTI-DIURINGAS" - pavadinimas, kuriuo į istoriją įėjo F. Engelso knyga "Pono Eugenijaus Diuringo padarytas mokslo perversmas"; joje visapusiškai dėstomos trys sudėtinės marksizmo dalys: 1) dialektinis ir istorinis materializmas, 2) politinė ekonomija ir 3) mokslinio komunizmo teorija. Veikale "išnagrinėti didžiausi klausimai iš filosofijos, gamtos mokslo ir visuomeninių mokslų srities. .. Tai nuostabiai turininga ir pamokoma knyga" (V. Leninas, Raštai, t. 2, p. 11). Knygą parašė .Engelsas, gindamas marksizmo teoriją nuo antpuolių smulkiaburžuazinio ideologo Diuringo, kurio pažiūroms pritarė kai kurie jaunos vokiečių socialdemokratų partijos nariai (pvz., J. Mostas). V. Libknechto paprašytas, Engelsas nuo 1876 m. gegužės mėn. pradėjo rašyti seriją straipsnių, nukreiptų prieš naująją srovę; straipsniai buvo paskelbti 1877-1878 m. socialdemokratų partijos organe, laikraštyje "Pirmyn" ("Vor-warts"), nors tam bandė sukliudyti Diuringo šalininkai. Marksas susipažino su "A.-D." rankraščiu ir parašė politinės ekonomijos istorijos skirsnį (2-ojo skyriaus X skirsnis). 1878 m. knyga išėjo atskiru leidiniu ir tais pačiais metais buvo uždrausta. "A.-D." sudaro trys skyriai: Filosofija, Politinė ekonomija, Socializmas. Įvade Engelsas pateikia filosofijos raidos apybraižą ir parodo mokslinio komunizmo atsiradimo neišvengiamumą. I-ame skyriuje jis dėsto dialektinio ir istorinio materializmo pagrindus; duoda materialistinį atsakymą Į pagrindini filosofijos klausimą, pagrindžia teiginius apie pasaulio materialumą, apie pagrindinius jo pažinimo dėsningumus, apie laiką ir erdvę kaip kiekvienos būties formas, apie materijos ir judėjimo vienybę. "A.-D-ge" išdėstyti materijos judėjimo formų klausimas ir mokslų klasifikacijos klausimas. Didelį dėmesį Engelsas skiria dialektikos, jos pagrindinių dėsnių apibūdinimui, dialektinės logikos ir formaliosios logikos santykiui. Iš dialektinio materializmo pozicijų veikale nagrinėjamos svarbiausios gamtos mokslų problemos: Darvino teorija, organinės ląstelės vaidmuo ir gyvybės esmė, Kanto kosmogoninė hipotezė. Engelsas taip pat tiria moralės, lygybės, laisvės ir būtinumo bei kt. klausimus. 2-ame skyriuje Engelsas, kritikuodamas Diuringo pažiūras politinės ekonomijos klausimais, apibrėžė politinės ekonomijos objektą ir metodą, išdėstė K. Markso teoriją apie prekę ir vertę, apie pridedamąją vertę ir kapitalą, apie žemės rentą ir t. t. Sukritikavęs idealistinę prievartos teoriją, Engelsas parodė lemiamą ekonomikos reikšmę visuomenės vystymuisi, aiškino privatinės nuosavybės ir klasių kilmę, pabrėžė pažangų prievartos vaidmenį revoliucijų laikotarpiais. 3-ame skyriuje Engelsas pateikia ryškią mokslinio komunizmo teorijos ir istorijos apybraižą, išaiškina jo santykį su utopiniu socializmu, tvirtai pagrindžia visuomenės komunistinio pertvarkymo uždavinius ir būdus, dėsto marksistinį mokymą pagrindiniais socializmo ir komunizmo klausimais: apie gamybą ir paskirstymą socializmo ir komunizmo sąlygomis, apie valstybę, šeimą, mokyklą, apie priešingumo tarp miesto ir kaimo, tarp protinio darbo ir
fizinio darbo panaikinimą ir t. t. Knygoje "A.-D." Engelsas davė pavyzdį, kaip reikia nuosekliai ginti mokslinę pasaulėžiūrą ir revoliucinio proletariato interesus, marksistiškai nesitaikstyti su mokslo iškraipymais ir oportunizmu politikoje. Engelso knyga ir dabar yra priemonė dialektinio ir istorinio materializmo pasaulėžiūrai įsisavinti, idėjinis darbo žmonių ginklas kovoje su buržuazine ideologija ir visais nukrypimais nuo marksizmo.

ANTIKINĖ FILOSOFIJA - visuma filosofijos teorijų, kurios vystėsi senovės gr. vergovinėje visuomenėje nuo VII a. pr. m. e. pabaigos ir senovės romėnų vergovinėje visuomenėje nuo II a. pr. m. e. iki pat m. e. VI a. pradžios. A. f. - vieningas ir savitas, bet neizoliuotas reiškinys žmonijos filosofinės minties raidoje. Ji formavosi, remdamasi iš Rytų į gr. miestus atėjusiomis astronomijos, matematikos, fizikos ir kt. žinių užuomazgomis, apdorojant senovės mitologiją mene ir poezijoje, taip pat filosofinei minčiai išsivaduojant iš mitologinių vaizdinių apie pasaulį ir žmogų. Jau V a. pr. m. e. atsirado filosofinės ir kosmologinės sistemos, kuriose mitas yra ne tiek pagrindinė pažiūra, kiek vaizdinga priemonė minčiai reikšti. VI a. ir net V a. pr. m. e. filosofija ir gamtos mokslas dar nebuvo atsiskyrę. Nesant eksperimentinio patikrinimo būdų, atsirasdavo daugybė hipotezių. Filosofijai ta hipotezių gausybė reiškė pasaulio filosofinio aiškinimo tipų įvairumą. Sis įvairumas ir tyrimo lygis pavertė A.f. filosofinio mąstymo mokykla vėlesniems laikams. ".. . Įvairiose graikų filosofijos formose jau yra užuomazgoje, atsiradimo procese, beveik visi paskesnieji pasaulėžiūrų tipai" (F. Engelsas, Anti-Diuringas, p. 287). A. f. vystymosi pradinis taškas buvo filosofinis materializmas. Talis, Anaksimandras, Anaksimenas, Heraklitas, nors jų pažiūros labai skirtingos, manė, kad visi daiktai kilę iš kažkokio vieno medžiaginio prado. Tačiau šio naivaus materialistinio pagrindo viduje anksti ėmė ryškėti atskiros pažiūros, iš kurių vėliau atsirado idealizmas. Skilimo į materialistines ir idealistines kryptis užuomazgos atsirado, jau ankstyviausių gr. mąstytojų filosofijoje. Šiosužuomazgos antroje V a. pusėje bei pirmoje IV a. pusėje pr. m. e. pavirto materializmo ir idealizmo priešybe. A. f-je taip pat ryškiai iškyla dialektinio ir metafizinio mąstymo metodų priešingumas. Kalbant iš esmės, daugelis pirmųjų gr. filosofų buvo dialektikai, tyrė gamtą kaip visumą, taigi ir jos reiškinių sąveiką bei sąryšį. Per tūkstantį su viršum A, f. vystymosi metų materializmas ir idealizmas, dialektika ir metafizika, susiklostę senovės gr. filosofijoje, patyrė sudėtingą evoliuciją, kurioje galiausiai atsispindėjo antikinės visuomenės vystymosi dialektika. A. f-je materializmą plėtojo Empedoklis, Anaksagoras, Leukipas ir Demokritas, Sokratas ir ypač Platonas sukūrė teoriją filosofinio idealizmo, kuris pirmiausia buvo nukreiptas prieš atomistų materializmą. Nuo to laiko A. f-je aiškiai išryškėja dvi tarpusavyje kovojančios pagrindinės vystymosi linijos: materializmas ir idealizmas (arba, V. Lenino žodžiais tariant, ,,Demokrito linija" ir "Platono linija"). Tarp materializmo ir idealizmo svyravęs Aristotelis taip pat dėstė savo idėjas, polemizuodamas su ankstesniais ir savo meto mokymais. Ypač energingai ir sąmojingai Aristotelis kritikavo centrinę Platono idealizme "idėjų" teoriją. Helenizmo epochoje, atspindėjusioje prasidėjusią po-lisinės vergovinės sistemos krizę, A. f. mokyklų kova vėl paaštrėja. Tuo metu intensyviausia kova vyko tarp epikūrizmo mokyklos ir stoicizmo (stoikai) mokyklos, j kurių iš esmės materialistines koncepcijas įsiskverbė daug idealizmo elementų. Filosofinių klausimų tarpe j pirmą vietą iškyla etikos klausimai; tačiau ji remiama mokymu apie gamtą ir mokymu apie žinojimą bei mąstymą. Filosofinės mokyklos virsta uždaromis sandraugomis žmonių, kuriuos vienija abejingumas aplinkos įvykiams ir didelis domėjimasis etikos bei auklėjimo klausimais. Kartu kinta filosofijos ir specialiųjų mokslų santykis, atsiranda naujas veikėjo tipas ir naujas tipas specialios mokslinės literatūros, prieinamos tik pasirengusiems žmonėms. Romos imperijos epochoje, paaštrėjus vergovinės visuomenės krizei, sustiprėja religinio užsimiršimo ir paguodos siekimas. Iš Rytų į Vakarus at-
slenka ir plinta religinių kultų, mokymų, misterijų banga. Pati filosofija tampa religinė, o kai kurie jos mokymai net mistiniai. Tokie yra neoplatonizmas ir neopitagorizmas. Neoplatonizmas padarė poveikį krikščionybės filosofinių mokymų vystymuisi. Imperatorius Justinianas 529 m. išleido dekretą uždaryti filosofijos mokyklas Atėnuose. Tačiau dar iki to dekreto ir nepriklausomai nuo jo pagrindinės idėjos A. f-je buvo užbaigusios savo raidą.

ANTIKOMUNIZMAS - svarbiausias idėjinis politinis dabartinės imperialistinės reakcijos ginklas. Pagrindinis A. turinys yra socialistinės santvarkos šmeižimas, komunistų partijų politikos bei tikslų, marksizmo-leninizme teorijos klastojimas, atvira kapitalistinės santvarkos apologetika (pvz., amer. sociologų L. Kelso ir M. Adlerio "Kapitalistinis manifestas"). Ekonomikos srityje A. yra pirmiausia TSRS ir kitų socialistinių šalių ekonominės sistemos socialistinio pobūdžio neigimas, mėginimas pavaizduoti tų šalių ekonomiką kaip valstybinę kapitalistinę; politikos srityje A-mą sudaro šmeižikiški prasimanymai apie tarybinį "totalitarizmą", apie agresyvų pasaulinio komunizmo pobūdį; ideologijos srityje - gromu-liojimas absurdiškos versijos apie mąstymo "standartizaciją" socializmo sąlygomis. Šiuos iškraipymus vainikuoja prasimanymas apie visuomeninių santykių "dehumanizaciją" socializmo sąlygomis. Šiuos iškraipymus vainikuoja prasimanymas apie visuomeninių santykių "dehumanizavimą"socializmo sąlygomis, apie žmogaus pavertimą paprasta priemone vieniems ar kitiems "vadovybės" tikslams realizuoti, apie mokslinio komunizmo programinių reikalavimų "utopiškumą". "Antikomunizmas atspindi didžiausią buržuazinės ideologijos smukimą" (TSKP Programa). Neapykantą komunizmui, persmelkusią visas buržuazinio mąstymo puses, pagimdė komunizmo, socialinės pažangos baimė. Intensyvios A. propagandos tikslas - paraližuoti revoliucinį darbo žmonių judėjimą, pasėti nepasitikėjimą komunizmo lozungais ir idealais, diskredituoti ir nuslopinti visus tikrai demokratinius dabarties sąjūdžius. A. - ne tik idėjų visuma. Jis apsprendžia ir realią politinę imperialistinių valstybių reakcingiausių sluoksnių liniją. Pasaulinės socializmo sistemos laimėjimai, kova už taiką ir demokratiją, prieš A. pačiose kapitalistinėse šalyse rodo, kad A. yra pasmerktas žlugti.

ANTILOGIZMAS - logikos formulė, reiškianti kategoriškojo silogizmo prie-Jaidų ir jo išvados neigimo nesuderinamumą. A. teorija yra vienas iš silogistikos variantų.

ANTINOMIJA (gr. antinomia - prieštaravimas dėsnyje) - dviejų prieštaraujančių, tačiau vienodai pagrįstų sprendinių atsiradimas samprotavime. A. sąvoka atsirado antikoje (Platonas, Aristotelis); senovės gr. filosofijoje A. prasme dažniau buvo vartojamas terminas ,,aporiįa" (pvz., Zenono Elėjiečio aporijos reiškia, kad prieštaringi yra sprendiniai apie judėjimą ir daugingu-iną); tuo metu buvo suformuluotos kai Jburios A., dabar priskiriamos semantinėms ("Melagis"). Daug dėmesio A. formulavimui ir analizei skyrė scholastiniai logikai. Kantas A. sąvoką vartojo, mėgindamas pateisinti pagrindinę savo filosofijos tezę, kad protas negalįs išeiti už jutiminio patyrimo ribų ir pažinti "daikto savyje". Kanto nuomone, tokie proto mėginimai susiduria su prieštaravimais, nes leidžia pagrįsti tiek teigimą (tezę), tiek neigimą (antitezę) kiekvienos šių "grynojo proto antinomijų": 1. Pasaulis baigtinis - pasaulis begalinis. 2. Kiekviena sudėtinė substancija susideda iš paprastų dalių - nėra nieko paprasto. 3. Pasaulyje egzistuoja laisvė - pasaulyje nėra laisvės, bet viešpatauja tik priežastingumas. 4. Egzistuoja pirmoji pasaulio priežastis (dievas) - nėra pirmosios pasaulio priežasties. Hėgelis' pažymėjo, kad Kanto A-j oš turi didelę reikšmę kaip dialektinis jo pažiūrų elementas. Tačiau jis kritikavo Kantą už tai, kad šis prieštaravimus nukėlė tik į minties, proto sritį. A-jų, t. y. prieštaravimų, teigė Hėgelis, yra "visuose bet kokios rūšies daiktuose, visuose vaizdiniuose, sąvokose ir idėjose". Šiuolaikinės formaliosios logikos požiūriu, Kanto A-jos nėra A-jos, nes jose ir tezės, ir antitezės pagrindimo negalima pateikti logiškai taisyklingų samprotavimų forma. XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje logikoje ir matematikoje (aibių teorijoje) buvo pastebėta nemaža A-jų tikrąja žodžio prasme, o tai buvo viena iš
priežasčių, paskatinusių aktyviau tirti logikos ir matematikos pagrindus. Paprastai A. skirstomos į tikrai logines ir semantines (Semantinės antinomijos, Paradoksai (logikos ir aibių teorijos). A. atsiradimas nėra subjektyvios žmogaus klaidos rezultatas; jis yra susijęs su dialektiniu pažinimo proceso pobūdžiu, be kita ko, su prieštaravimu tarp formos ir turinio. A. atsiranda tam tikroje (gal būt, aiškiai nefiksuojamoje, bet faktiškai visada numatomoje) samprotavimo proceso formalizacijoje; ji rodo tos formalizacijos ribotumą ir reikalauja ją pertvarkyti. A. išsprendimas reiškia, kad įvedama nauja, pilnesnė formalizacija, geriau atitinkanti atspindimą turinį. Iš pažinimo negalima kartą ir visam laikui pašalinti A-jų; kartu kiekvieną A. galima pašalinti, atitinkamai pakeitus tą formalizacijos būdą, kurio ribose ji atsirado. Šiuo metu ištirti įvairūs būdai A-joms pašalinti padeda geriau apibūdinti pažinimo dialektiką ir loginio formalizavimo vaidmenį jame. Už A-jos, kuri atsiranda objektyvios tikrovės pažinimo procese, dažnai slypi realūs dialektiniai daiktų prieštaravimai, kurių atspindėjimas atitinkamomis sąvokomis leidžia geriau suvokti objektyvią tiesą.

ANTISTENAS Atėnietis (435-370 pr. m. e.) - Sokrato mokinys, įkūrėjas vadinamosios kinikų mokyklos (Kinikai), kuri vystė Sokrato teoriją ir laikė tiesa tik atskirybės pažinimą. A. kritikavo Platono idėjų (kaip savarankiškai egzistuojančių bendrųjų sąvokų) teoriją ir teigė, kad esą tik atskiri daiktai. Tačiau dar didesnę reikšmę turėjo kinikų pateiktoji civilizacijos ir visų jos pasiekimų kritika, kvietimas apsiriboti tik būtiniausiais poreikiais, panieka luominiams bei klasiniams skirtumams ir iš to kylantis vienijimasis su demokratiniais ano meto visuomenės elementais.

ANTITEZĖ -žr. Triada.

ANTONOVIČIUS Maksimas Alekseje-vičius (1835-1918) - rusų filosofas materialistas, publicistas, demokratas, Černyševskio ir Dobroliubovo bendražygis. Djačioko sūnus. Baigė Peterburgo dvasinę akademiją. Atsisakęs dvasininko karjeros, tapo žurnalo "Sovre-menik" bendradarbiu (nuo 1859). Straipsniuose "Šiuolaikinė filosofija"(1861), "Du dabartinių filosofų tipai" (1861), "Apie Hėgelio filosofiją" (1861), "Gamtos jėgų vienybė" (1865) ir kituose reiškė materialistines pažiūras, kurias gynė žurnalo "Sovremenik" redakcija. A. kritikavo Kanto apriorizmą ir agnosticizmą, hegelizmą (N. Strachovas, Čičerinas), A. Grigorjevo šelingizmą, Jurkevičiaus, Gogockio, Karpovo ir kitų religines idealistines pažiūras, slavofi-lų teorijas, Lavrovo ir Michailovskio eklektiką. A. aiškiai suprato filosofinės kovos ir politinės kovos ryšį. Remdamasis Fojerbacho ir Černyševskio antropologiniu principu, A. reikalavo pagerinti materialines darbo žmonių gyvenimo sąlygas, skleisti raštingumą ir suteikti politines laisves; kovodamas su liberalizmu, įrodinėjo, kad Rusijoje reikia radikaliai keisti socialinę santvarką. Būdamas Černyševskio estetinių pažiūrų šalininkas, A. kritikavo "grynojo meno" teoriją. Uždarius žurnalą (1866), A. toliau propagavo materializmą ir gamtos mokslų žinias periodinėje spaudoje, sumaniai naudodamas gamtos mokslų laimėjimus (Sečenovo, Darvino ir kt. darbus). Parašė knygą "Čarlzas Darvinas ir jo teorija" (1896). 1909 m. A. stojo prieš vechizmą, ragindamas atgaivinti 7 dešimtmečio literatūros kritikos (Černyševskio ir kt.) tradicijas. Nors A. buvo gamtamokslinės materialistinės minties laimėjimų ir demokratizmo idėjų propaguotojas bei gynėjas, jis kartais suprastindavo ir suvulgarindavo savo mokytojų koncepcijas, jo pažiūros nebuvo tokios nuoseklios, kaip revoliucinių demokratų. Nepaisant atskirų dialektikos elementų, jo materializmas liko stebėtojiškas, metafizinis. Dažnai meno kūrinius A. vertindavo, vadovaudamasis savo asmeniniu skoniu, nuslysdamas į subjektyvizmą. Naujomis Rusijos sąlygomis jis nesugebėjo vystyti revoliucinio demokratizmo pradininkų tradicijų. Nors A. ir simpatizavo marksizmui, bet jo nesuprato. Užsiiminėdamas gamtos mokslais, palaipsniui nusišalino nuo visuomeninės politinės ir literatūrinės veiklos.

ANTRINĖS KOKYBĖS -žr. Pirminės ir antrinės kokybės.

ANTROPOCENTRIZMAS (gr. anthro-pos - žmogus ir kentron - centras) -r religinė idealistinė pažiūra, kad žmo-
gus esąs visatos centras ir galutinis tikslas; A. glaudžiai susijęs su teleolo-gija. Įveikiant A., esminį indėlį įnešė Koperniko teorija (Heliocentrinė ir geocentrinė pasaulio sistemos), Darvino teorija ir kiti mokslo atradimai.

ANTROPOGENEZĖ (gr. anthropos ir genesis - žmogaus kilmė) - žmogaus atsiradimo ir vystymosi procesas. Darvinas, Hekslis ir Hekelis įrodė, kad žmogus kilęs iš aukštesniųjų iškasamųjų beždžionių. Skatinamoji A. jėga, kaip parodė Engelsas, buvo visuomeninė darbinė senovės žmonių veikla. Tai paneigia religinius idealistinius prasimanymus, kad žmogų sutvėręs dievas. Dabartinis mokslas patvirtina visuomeninę darbinę A. teoriją. Žmogaus atsiradimo ir išsivystymo procesas skirstomas j kelis etapus. 1-mas etapas - kai australopitekai (artimiausi žmogaus protėviai - iškasamos Pietų Afrikos beždžionės) pradėjo gyventi žemėje, maitintis viskuo, kas valgoma, ir vartoti gamtos daiktus kaip įrankius, vėliau juos pritaikyti ir atsitiktinai gaminti. Taip atsirado dvikojai antropoidai - pereinamosios iš gyvulio į žmogų būtybės. 2-ame etape susidaro pirmykštė kaimenė iš pradinės A. stadijos atstovų, seniausių žmonių - pitekantropų ir si-nantropų, kurie sistemingai ir apgalvotai gaminosi paprasčiausius įvairiausiu formų akmeninius įnagius, bendrai medžiojo žvėris, mokėjo naudotis ugnimi. Jų palikuonys - paleantropai arba neandertaliečiai - gamino jau sudėtingesnės formos ir paskirties įrankius, statė pirmuosius dirbtinius statinius (priedangas nuo vėjo), mokėjo išgauti ugnį. Atsiradusi visuomeninė gamyba sąlygojo sąmonės ir kalbos atsiradimą, formavo žmogaus kūną. Žmogaus formavimasis truko šimtus tūkstančių metų (Pietryčių, Pietų, Priešakinė Azija ir Afrika). 3-čias etapas - pirmykštės kaimenės pavirtimas pirmykšte visuomene, o neandertaliečio - šiuolaikinio tipo žmogumi.

ANTROPOLOGIZMAS (gr. anthropos ir logos - žmogus ir mokslas) - būdingas ikimarksinio materializmo bruožas, žmogaus kaip aukščiausiojo gamtos produkto supratimas, visų žmogaus ypatybių ir savybių aiškinimas tik gamtine jų kilme. Žmogaus ir gamtos vienybės pabrėžimas buvo nukreiptas prieš idealistinį žmogaus supratimą ir prieš dualistinį sielos ir kūno atskyrimą. XVII- XVIII a. materializme A. buvo idėjinis įrankis buržuazinei revoliucijai pagrįsti, skelbdamas feodalinės santvarkos ir religijos nesuderinamumą su tikrąja žmogaus prigimtimi. A-mui būdingi bendrieji ikimarksinio materializmo trūkumai. Svarbiausias iš jų - žmogaus ir jo sąmonės visuomeninės esmės nesupratimas. A. visus tikruosius žmogaus bruožus ir savybes laiko "abstraktu, būdingu... individui" (K. Marksas), t. y. nagrinėja juos atsietai nuo visuomenės, nuo visuomeninės praktikos. Filosofiniame tyrinėjime į pirmą vietą Jceldamas tokį abstraktų "žmogų apskritai", o ne visuomeninių santykių visumą, ne objektyvius visuomenės vystymosi dėsnius, kurie iš tikrųjų ir sukuria žmogaus asmenybę, A. iš esmės biologizuoja žmogų. Dėl to istorija suprantama idealistiškai, nes visi visuomeniniai reiškiniai laikomi priklausomais tik nuo gamtinių žmogaus savybių. A-mui pilniausiai atstovauja Fojerbachas ir Černyševskis. Pastarasis kai kuriuos A. bruožus įveikė, laikydamasis aktyvaus ir revoliucinio požiūrio j gyvenimą. Dabartinėje buržuazinėje filosofijoje A, naudojamas pagrįsti įvairių formų idealizmui, kuris objektyvųjį pasaulį laiko kažkuo išvestiniu iš žmogaus esmės. Jis būdingas daugeliui filosofijos krypčių (Egzistencializmas, Pragmatizmas, Gyvenimo filosofija, Filosofinė antropologija), sociologijos (Antroposociologija, Socialdarvinizmas), psichologijos (Froidizmas) ir kt. krypčių.

ANTROPOMORFIZMAS (gr. anthropos - žmogus ir morphe - forma) - žmogui būdingų savybių ir ypatybių perkėlimas aplinkinėms gamtos jėgoms ir tų savybių priskyrimas išgalvotoms mitinėms būtybėms (dievams, dvasioms ir pan.). Jau Ksenolanas laikė A. religijos ypatybe: giliausiai ir išsamiausiai A. reikšmę religijoje atskleidė Fojerbachas. A. susijęs su animizmu, totemizmu ir būdingas daugumai dabartinių religijų; islame ir judaizme jis reiškiasi paslėpta forma. Naujaisiais laikais bandoma apvalyti religiją nuo naivių antropomorfinių
vaizdinių (deizmas, teizmas ir t. t.). Antropomorfiškumas būdingas ir kai kurioms mokslinėms sąvokoms (pvz., jėga, energija, valdymas ir t. t.). Tačiau tai nepanaikina jų objektyvaus turinio.

ANTROPOSOCIOLOGIJA - sociologijos teorija, kuri, klastodama antropologijos mokslo duomenis, nustatinėja betarpišką atskirų žmonių ir jų grupių socialinės padėties ryšį su anatominiais fiziologiniais žmogaus požymiais (kaukolės dydžiu ir forma, ūgiu, plaukų spalva ir pan.) ir, tuo remdamasi, nagrinėja visuomenės reiškinius. Jos kūrėjas 2. V. de Lapužas (1854-1936) perėmė ir išplėtojo 2. A. Gobino (1816-1882) pseudomokslinę teoriją apie arijus kaip apie aukščiausią aristokratinę rasę, priskirdamas jai bajorus ir buržua. Vaizduodamas klasių kovą kaip rasių kovą, o darbo žmonių išsivaduojamojo judėjimo augimą kaip regresą, atsiradusį neva dėl "arijiško elemento" sumažėjimo, jis įrodinėjo, kad reikia imtis eugenikos priemonių, galinčių nuraminti "neramias mases". A. įėjo į idėjinį rasizmo arsenalą.

ANTROPOSOFIJA (gr. anthropos - žmogus ir sophia - išmintis) - mistinis dekadentinis mokymas, teosoiiįos atmaina. A. pagrindą sudaro konglomeratas religinių filosofinių idėjų, perimtų iš pitagorizmo ir neoplatonizmo mistikos, gnostikos, kabalistikos, masonizmo, taip pat iš vok. natūrfilosofijos. A. sistemos centre - dievinama žmogaus esmė, kuri esanti suvokiama tik išrinktiesiems. A-ją sukūrė vok. okul-tistas Rudolfas Steineris (1861-1925) pirmojo pasaulinio karo išvakarėse ("Paslaptingasis mokslas", 1910; "Antroposofijos tezės", 1925). Tarybų Rusijoje 3-ojo dešimtmečio pradžioje buvo antroposofinių ratelių, bet, neturėdami socialinės dirvos, jie greit išnyko. Pastaruoju metu A. yra išlikusi VFR, taip pat Anglijoje ir JAV.

ANZELMAS Kenterberietis (1033- 1109)-viduramžių teologas ir filosofas, ankstyvosios scholastikos atstovas. A. teigė, kad pirmumas turi priklausyti tikėjimui, o ne žinojimui: reikia "tikėti, kad suprastum", tačiau tikėjimas galįs būti "racionaliai" pagrįstas. Ginče dėl universalijų A. laikėsi kraštutinio realizmo (Viduramžių realizmas). A. išvystė vadinamąjį ontologinį dievo buvimo įrodymą. Būdamas arkivyskupas, atkakliai vykdė politiką, stiprinančią katalikų bažnyčią.

APATIJA (gr. apatheia - bejausmiškumas) - abejingumo būsena, staigus aktyvumo sumažėjimas, neturėjimas noro ką nors veikti (dažnai tai yra aukštosios nervų sistemos veiklos sutrikimo padarinys). Etinėse stoikų koncepcijose A. suprantama kaip beaist-ringumas, dvasinė ramybė, būsena, kai jausmai netrukdo proto veiklai. Pasak stoikų, A. - ideali sąlyga apmąstymams. Matyt, stoikams turėjo įtakos Rytų religinės filosofinės pažiūros, ypač budizmo ir džainizmo mokymas apie nirvaną kaip apie absoliučią ramybę, kuri esanti aukščiausia žmogaus sielos būsena.

APEIRONAS (gr . apeiron - beribis) - sąvoka, Anaksimandro įvesta beribei, neapibrėžtai, nekokybiškai amžinai judančiai materijai žymėti. Visas begalinis daiktų įvairumas, visi pasauliai atsiradę, išsiskiriant iš A. priešybėms (šilumai ir šalčiui, drėgmei ir sausumui) ir vykstant tarp jų kovai. A. sąvoka - svarbus senovės gr. materializmo laimėjimas, palyginus su vaizdiniais apie materijos tapatybę su konkrečia medžiaga (vandeniu, oru). Pitagorizme A. - beformis, beribis pradas kartu su priešybe - "riba" - yra visos esamybės pagrindas.

APERCEPCIJA (lot. ad -prie, per-ceptio - suvokimas) - kiekvieno naujo suvokimo priklausymas nuo ankstesnės žmogaus gyvenimo patirties ir nuo jo psichinės būsenos to suvokimo momentu. Terminą pirmasis pavartojo Leibnicas, kuris A. sieja su savimone (skirtingai nuo percepcijos). (Taip pat žr. Transcendentalinė apercepcija.)

APIBENDRINIMAS - loginis perėjimas nuo atskirybės prie bendrybės, nuo mažiau bendro prie bendresnio žinojimo (pvz., perėjimas nuo sąvokos "šiluma" prie sąvokos "energija", nuo Euklido geometrijos prie Lobačevskio geometrijos), taip pat šio proceso rezultatas: apibendrinta sąvoka, sprendinys, mokslo dėsnis, teorija. Gauti apibendrintų žinių reiškia giliau atspindėti tikrovę, įsiskverbti į jos esmę. Formaliojoje logikoje sąvokos A. laikomas
perėjimas nuo rūšinės sąvokos prie gimininės sąvokos. Šiuo atveju gimininės sąvokos turinys siaurėja, nes iš jo pašalinami rūšiniai požymiai (Sąvokos apimtis ir turinys). Pvz., pereinant nuo sąvokos "ąžuolas" prie sąvokos "medis", atmetami ąžuolui specifiški požymiai. A-mui priešingas procesas yra susiaurinimas.

APIBRĖŽIMAS (arba definicija) - loginis veiksmas, padedąs skirti, surasti, kurti kokį nors objektą, formuluoti naujai įvedamo arba tikslinti moksle jau vartojamo termino reikšmę. A. rūšių įvairovę sąlygoja tai, kas apibrėžiama, kokie yra A. uždaviniai, loginė struktūra ir pan. Realiniais A-mais daiktai skiriami pagal jų charakteristikas (savybes ir santykius). Dažnai A-mai įgauna A. gimine ir rūšiniu skirtumu formą (pvz., "Deguonis yra elementas (giminė), kurio atominis svoris 16 (rūšinis skirtumas)"). Naudojantis nominaliniais A-mais, moksle imami vartoti nauji terminai kaip sudėtingesnių išraiškų santrumpos, paaiškinama pradedamo vartoti naujo termino reikšmė ir pan. Semantiniuose A-se apibrėžiamasis yra tam tikra kalbos išraiška, o apibrėžiantysis - tam tikras objektas (pvz., "žodis "penkiakampis" reiškia daugiakampį, turintį penkis kampus"). Sintaksiniuose A-se apibrėžiamasis objektas nuo kitų objektų atskiriamas operavimo juo taisyklėmis, savo vartojimo būdais ir tikslais (antai šachmatų žaidime figūros apibrėžiamos, nurodant jų pradinę padėtį šachmatų lentoje, operavimo jomis taisykles žaidžiant). Genetiniuose A-se apibrėžiamasis objektas išskiriamas, nurodant jo formavimosi, atsiradimo, sandaros būdą (pvz., "Apskritimas yra uždara kreivė, susidaranti, sukant plokštumoje tiesės atkarpą apie nejudantį tašką"). A-mai vaidina didelį vaidmenį moksle, sudarydami esminę bet kurios mokslinės teorijos dalį. Jų dėka moksle imamos vartoti naujos sąvokos, fiksuojami ilgo mokslinio tyrinėjimo rezultatai, supaprastinami moksle pasitaikantys sudėtingi aprašymai ir pan. Atskirai paimti A. yra riboti, nes jie negali aprėpti pilnai išsivysčiusių reiškinių visapusiškų ryšių (Operaciniai apibrėžimai, Indukcinis apibrėžimas).

APODEIKTIKA (gr. apodeiktikos - įtikinamas) - tai, kas neginčijamai įrodoma, sąvoka, žyminti absoliučiai tikras žinias. Aristotelis šiuo terminu žymi griežtai būtiną, deduktyviai išvedamą įrodymą iš besąlygiškai teisingų prielaidų. Antai silogizmą jis laiko apodik-tinio žinojimo priemone. Terminas "apodiktinis" vartojamas žymėti būtinumo sprendiniams, skirtingai nuo galimybės (probleminių) sprendinių ir tikrovės (asertorinių) sprendinių.

APOLOGETIKA (gr. apologetikos - ginąs) - teologijos šaka. A. tikslas - apginti ir pateisinti tikėjimo mokymą įrodymais, apeliuojančiais į protą. A. įeina į katalikų ir pravoslavų teologijos sistemą; protestantizmas atmeta A., teigdamas tikėjimo pirmumą proto atžvilgiu. A-ką sudaro: dievo buvimo įrodymas, sielos nemirtingumo įrodymas, mokymas apie dieviškojo apreiškimo požymius (jų tarpe stebuklus ir pranašystes), prieš religiją ir atskiras jos dogmas nukreiptų prieštaravimų nagrinėjimas, taip pat teologinė kitatikių religijų analizė. Vidinis A. ydingumas yra tai, kad ji, apeliuodama į protą, kartu teigia, jog protas negalįs suvokti pagrindinių religijos dogmų, t. y. A., būdama racionalistinė savo forma, yra iracionalistinė savo turiniu. A-kai būdinga rafinuota sofistika, kraštutinis išankstinis nusistatymas ir dogmatizmas, obskurantizmas ir antimokslišku-mas. Šiuolaikinė religinė A. glaudžiai susijusi su buržuazine socialine A. ir religine filosofija.

APORIJA (gr. aporia - padėtis be išeities, keblumas) - sąvoka, kuri senovės gr. filosofijoje reiškia sunkiai išsprendžiamą problemą. A. atsiranda todėl, kad pačiame objekte arba jo sąvokoje slypi prieštaravimas. A-jomis įprasta vadinti Zejiono Elėjiečio samprotavimus (jis pats šio termino nevartoja) apie judėjimo negalimumą. A-je "Dichotomija" tvirtinama, kad, norint nueiti kokį nors atstumą, pirma reikia nueiti jo pusę, norint nueiti pusę, reikia nueiti pusę šios pusės, ir t. t. iki begalybės. Iš to daroma išvada, kad judėjimas nė negali prasidėti. A-je "Achilas ir vėžlys" sakoma, kad greitakojis Achilas niekada nepavys vėžlio, nes per tą laiką, kol bėgikas pasieks tą vietą, kur
buvo vėžlys "starto" momentu, vėžlys suspės nuropoti tam tikrą atstumą pirmyn ir t. t. Teisingai pastebėjęs judėjimo prieštaringumą, bet nesupratęs jo priešingų momentų vienybės, Zenonas padarė išvadą, kad judėjimo negalima mąstyti, kad jis apskritai negalimas. Filosofinę prasmę A. terminas pirmą kartą įgauna Platono ir Aristotelio mokymuose. Aristotelis šį terminą apibrėžia kaip "priešingų išvadų lygybę". A-joms artimos yra Kanto antinomijos.

APOFANSIS (gr., nepainioti su "apo-fasis", kuris reiškia "neigimas") - Aristotelio teorijoje sprendinys, kurį jis taip apibrėžia: "Kiekvienas sakinys ką nors reiškia, bet ne kiekvienas sakinys yra sprendinys, o tik toks sakinys, kuriame yra teisingas arba klaidingas teiginys". Klasikinėje logikoje A. yra ko nors teigimas arba neigimas. Tuo atveju, kai A. imamas ryšium su kitais teiginiais, turint tikslą gauti samprotavimą, Aristotelis vartojo terminą "prota-^ sis" (prielaida).

A POSTERIORI (lot. a posteriori- iš paskesnio) - terminas, skirtingai nuo a priori, žymintis patyrimu įgytą pažinimą.

APRAŠYMAS - mokslinio tyrimo etapas, kurį sudaro eksperimento arba stebėjimo duomenų fiksavimas tam tikromis moksle vartojamų žymėjimų sistemomis. A-mui naudojamos tiek įprastinė kalba, tiek specialios priemonės, sudarančios mokslo kalbą (simboliai, matricos, grafikai ir t. t.). A. ruošia perėjimą prie objekto teorinio tyrimo (Aiškinimas) moksle. A. ir aiškinimas yra glaudžiai susiję vienas su kitu. Be faktų A. neįmanomas jų aiškinimas; kita vertus, A. be aiškinimo dar nesudaro mokslo. Aiškindami mokslinio tyrimo prigimtį iš kraštutinio tenomena-lizmo pozicijų, pozityvistai (Kontas, Machas, Pirsonas ir kt.) pareiškė, kad mokslo uždavinys esąs "vien aprašyti faktus".

APREIŠKIMAS - religinės idealistinės filosofijos sąvoka, reiškianti virš-jutiminį betarpišką tiesos suvokimą, prieinamą tįk išrinktiesiems mistinio praskaidrėjimo momentu. Filosofų idealistų nuomone, A. esąs susijęs su tiesos ir gėrio siekimu. O tiems, kuriems neprieinamas A., tiesa virstanti tikėjimo objektu. Mokslas atmeta tokį aiškinimą, nes šis sieja A. su reikalavimu aklai tikėti antgamtiniais dalykais. A-mą reikia skirti nuo intuicijos.

A PRIORI (lot. iš pat pradžių) - idealistinės filosofijos terminas, reiškiantis žinojimą, įgytą iki patyrimo ir nepriklausomai nuo jo, iš pat pradžių būdingą sąmonei, skirtingai nuo a posterio-ii - žinojimo, įgyto patyrimu ir patyrimo dėka. Toks priešpastatymas ypač būdingas filosofijai Kanto, kuris, jutiminių suvokimų būdu įgytą žinojimą laikydamas netikru, jam kaip tikro žinojimo sąlygas priešpastatydavo apriorines jutimiškumo formas (erdvę ir laiką) ir intelekto formas (priežastį, būtinumą ir t. t.). Dialektinis materializmas neigia bet kokį apriorinį žinojimą.

APROBACINĖ ETIKA (lot. approba-tio - pritarimas) - idealistinės moralės teorijos, kuriose gėriu laikoma tai, ką sankcionuoja koks nors autoritetas (ką jis įsako arba kam pritaria). Atsižvelgiant į tai, kas laikomas tokiu autoritetu (dievas, žmogaus moralinis jausmas arba visuomenė), A. e. skirstoma į teologines, psichologines ir socialines aprobacines teorijas. Pirmųjų pavyzdys gali būti neoprotestantizmo etikos teorija, kurioje aukščiausiu moralės įstatymu laikoma besąlygiška dievo valia. Antrosios grupės koncepcijos buvo pavadintos moralinio jausmo teorija. Socialinės aprobacines etikos kūrėjai yra pranc. sociologai Diurkheimas ir Levi-Briulis; Pagal jų "kolektyvinių vaizdinių" teoriją, moraliniai vertinimai ir nurodymai neturi jokios objektyvios bei pažintinės prasmės ir pagrįsti tik tuo, kad juos sankcionuoja visuomenės valdžia. Todėl esą beviltiška mėginti moksliškai įrodyti jų teisingumą. Vėliau psichologinis ir socialinis aprobacinis moralės reiškinių supratimas privedė prie skeptiškos ir nihilistinės jų interpretacijos (Loginis pozityvizmas, Emotyvizmas). Apskritai A. e. moralę aiškina objektyviojo arba subjektyviojo idealizmo dvasia, nepripažįsta objektyvių moralės vertinimo kriterijų. Praktiškai tai skatina žmogų atsisakyti racionaliai kritiškai vertinti savo paties arba visuomenės moralines pažiūras, verčia priimti jas aklai ar