P. Lafargo (Lafargue) brendimo metai sutapo su darbininkų judėjimo pakilimu, jų sąmoningumo augimu. Tai buvo labai prieštaringas laikotarpis. Tuo metu tvirtėjo monopolistinis kapitalizmas, buržuaziniu pagrindu vienijosi nacijos, sudarydamos valstybes (Italija, Vokietija), kitos tautos kovojo dėl savo suvereniteto (Rusijos, Austro-Vengrijos imperijose). Antra vertus, Europa buvo sukrėsta Paryžiaus Komunos. Darbininkų pasaulėžiūrą veikė paplitusios įvairios ideologinės srovės (prudonizmas, pozityvizmas, kantizmas). Tokia prieštaringa dvasia apsprendė P. Lafargo mokslinių ir publicistinių interesų ratą.

P. Lafargas — vienas iš žymiausiųjų prancūzų ir tarptautinio darbininkų judėjimo organizatorių, marksistinės teorijos populiarintojų. Jo vaidmuo ypač išaugo po K. Markso ir F. Engelso mirties.

P. Lafargas gimė Santjage de Kuba, prancūzų prekybininko šeimoje. 1851 m., jo šeimai sugrįžus į Prancūziją, jis įstoja į vidurinę mokyklą, vėliau—į Paryžiaus Medicinos akademiją. Už dalyvavimą revoliuciniame judėjime P. Lafargas iš jos pašalinamas. Norėdamas užbaigti medicinos studijas, jis išvyksta į Londoną. Čia ir įsijungia į darbininkų judėjimą, artimai susipažįsta su K. Marksu ir F. Engelsu (jų iniciatyva jaunasis revoliucionierius tapo I Internacionalo Generalinės Tarybos nariu). Paveiktas marksizmo pradininkų idėjų, P. Lafargas susižavi moksline socializmo teorija, kritiškai įvertina savo ankstyvesnes prudonistines, pozityvistines pažiūras. 1868 m., gavęs mediko diplomą, P. Lafargas sugrįžta į Prancūziją kaip įsitikinęs marksistas. 1870 m. jis vadovauja Bordo miesto proletariato kovai už komunarų idėjas. Pralaimėjus Paryžiaus komunarams, P. Lafargas emigruoja. Trumpam apsistojęs Ispanijoje, jis vėl atsiduria Anglijoje. Vedęs K. Markso dukterį, jis ypač suartėja su K. Markso šeima. Kartu su F. Engelsu parašo keletą straipsnių darbininkų judėjimo klausimais.

1880 m., paskelbus Paryžiaus Komunos dalyviams ir jos šalininkams amnestiją, P. Lafargas grįžta į Prancūziją. Nuo to laiko jo visuomeninė veikla glaudžiai susijusi su Prancūzijos darbininkų klasės kova dėl jos teisių. Jis dalyvauja darbininkų politinėse organizacijose, organizuoja įvairius prancūzų darbininkų leidinius, daug rašo opiais darbininkų gyvenimo klausimais. To meto jo publicistinė veikla duoda pagrindą P. Lafargą laikyti sistemingos marksizmo idėjų propagandos Prancūzijoje pradininku. 1891 m. jis išrenkamas į Prancūzijos parlamentą. Tai buvo pirmas atvejis, kai į parlamentą išrenkamas revoliucinis marksistas.

P. Lafargo asmenybė įvairiapusiška: jis ne tik politikas, bet ir mokslininkas, publicistas. P. Lafargas analizavo politinės ekonomijos, filosofijos, literatūros, kalbotyros problemas. Savo veikaluose „Ekonominis Karlo Markso materializmas" (,,Le materialisme economique de Karl Marx, 1883), „Nuosavybė ir jos kilmė" („La propriete origine et evolution", 1895), „Romantizmo kilmė" („Les origenes du romantisme", 1896), „Ekonominis Karlo Markso determinizmas" („Le determinisme economique de Karl Marx", 1909) P. Lafargas ne tik propaguoja K. Markso „Kapitalo" idėjas, bet ir toliau jas vysto. Pagrindiniai jo veikalai verčiami į įvairias Europos kalbas. Šis susidomėjimas prancūzų marksisto kūryba neatslūgo ir po jo mirties 1.

P. Lafargas tyrinėjo tas filosofines sistemas, kurios veikė darbininkų judėjimą, jo reformistinį sparną. Siekdamas atskleisti reformizmo gnoseologines ir socialines ištakas, jis analizavo kantizmą, pozityvizmą bei kitas filosofines kryptis. P. Lafargo nuomone, filosofines sistemas reikia analizuoti visapusiškai, tai yra, parodyti kas jose yra pozityvu ir kas negatyvu. Anot jo, tik buržuazinei metodologijai būdingas vienpusiškumas, tendencingumas. Todėl P. Lafargas siekė visapusiškai įvertinti I. Kanto filosofinį palikimą. Pripažindamas teigiamą atskirų I. Kanto filosofijos dialektinių materialistinių momentų reikšmę filosofinės minties raidai, jis kritikavo jo idealizmą įr agnosticizmą.

P. Lafargo nuomone, tyrinėjimo metu būtina nustatyti filosofinių idėjų santykį su politinėmis idėjomis. P. Lafargas labiau domėjosi tomis filosofinėmis koncepcijomis, kurios, jo nuomone, turi tiesiogini ryšį su darbininkų klasės ideologija. Jis ir I. Kanto filosofinę sistemą analizavo todėl, kad XIX a. pabaigoje kai kurie marksistai, pavyzdžiui Ž. Žoresas (Jaures, 1859—1914), mėgino papildyti marksizmą atskirais neokantininkų teiginiais. P. Lafargas įtikinamai parodė, kad neokantininkai neigia klasių kovą, priešpastato jai „etinį socializmą" ir tuo būdu iš esmės atmeta pagrindinius marksizmo principus. Dėl tų pačių priežasčių P. Lafargas analizavo ir H. Spenserio socialinę doktriną (ja remdamiesi, reformistai įtikinėjo darbininkų klasę, kad kapitalizmas evoliucionuos į socializmą savaime).

P. Lafargas, nagrinėdamas Platono, R. Dekarto, G. Leibnico, G. Hegelio idealizmą, atskleidė jų idėjų pritaikymo evoliuciją ir parodė, kad dažnai praeities mąstytojų kūryboje ieškoma to, kas patvirtintų dabartines idėjas. Šia proga P. Lafargas siekė parodyti materializmo ir idealizmo nesutaikomumą bei pastarojo priešiškumą marksizmui. Kartu jis matė principinį skirtumą tarp mokslinio ir utopinio socializmo.

Ideologinę kovą P. Lafargas vystė dviem kryptim: pirma, jis kritikavo tuos, kurie siekė „papildyti" marksizmą naujomis filosofinėmis sistemomis, pagrįsti reformizmą. Antra, jis kovojo su tais, kurie iškraipydavo komunizmo esmę. Pavyzdžiui, XIX a. pabaigoje kai kurie buržuaziniai teoretikai įrodinėjo, jog komunistai propaguoja sugrįžimą į pirmykštę visuomenę ir todėl jie esą ne tik beviltiški svajotojai, bet ir pažangos priešai; tik kapitalizmas esąs tikrasis progreso laidas. Šie komunizmo kritikai sutapatino komunistų siekius su pirmykščiu komunizmu. Vienas iš tokių komunizmo kritikų buvo E. Demulenas 2 . Jis tvirtino, jog visuomenė vystosi individualizmo linkme, o komunistų propaguojama visų žmonių lygybė ne tik suvienodina visus žmones, bet ir užgniaužia kūrybinę iniciatyvą bei tarpusavio lenktyniavimo dvasią. E. Demulenas, tendencingai parinkdamas iš marksistinių autorių citatas, pateikė karikatūrinį komunistinės visuomenės vaizdą: atseit, komunistų idealas — pirmykštė visuomenė su šių dienų biurokratiniu aparatu.

Tarp P. Lafargo ir E. Demuleno 1892 m. gegužės 21 d. Didžiojoje Paryžiaus geografijos salėje įvyko vieša diskusija. Jos stenogramų pagrindu P. Lafargas parašė veikalą „Komunizmas ir ekonominė evoliucija" („Le communisme et l'evolution economique"), kuriame, kritikuodamas E. Demuleno argumentus, jis įrodinėjo, kad komunistai ne tik neneigia žmonių santykių pažangos, bet, priešingai, jie yra tikri, kad ta pažanga — neišvengiama ir kad komunistinės visuomenės sukūrimas — tolesnis žmonijos išsivystymo etapas.

P. Lafargas nematė skirtumo tarp socializmo ir komunizmo. Jis laikėsi tuo metu paplitusios koncepcijos, pasak kurios, socialistinė revoliucija įvyks visose kapitalistinėse šalyse iš karto. P. Lafargas supaprastino ir socialistinės revoliucijos vaidmenį. Jo nuomone, socialistinė valstybė egzistuos labai trumpai: ji užleis vietą beklasei visuomenei. Minėtame dispute bei kituose savo veikaluose P. Lafargas pabrėžė marksistų siekimą taikiomis priemonėmis pereiti iš kapitalizmo į komunizmą, buvo įsitikinęs, kad ateityje pati nacija perduos gamybos priemones darbininkams. Tai, jo nuomone, įvyks be ginkluoto sukilimo ir pilietinio karo. ,,Aš norėčiau pabrėžti,— rašė jis,— kad socialinis perversmas, kurį bendrais bruožais jau galime numatyti, kuris yra būtinas ir neišvengiamas, neturės kruvino praeitos revoliucijos pobūdžio" 3 . P. Lafargas nepakankamai aiškiai suvokė, kad, jei buržuazija prievartos keliu mėgins sustabdyti socialines reformas, tai ir darbininkų klasė bus priversta atsakyti tuo pačiu.

Svarbiausias P. Lafargo teorinės veiklos tikslas — parodyti dėsningą visuomenės vystymąsi, to vystymosi ryšį su nuosavybės formų kitimu. Antai veikale „Nuosavybė ir jos atsiradimas" jis tiria įvairias nuosavybės formas, jų priklausomumą nuo gamybinių jėgų vystymosi. Analizuodamas ikikapitalistinės nuosavybės formas, jis atskleidžia tų istoriškai susiklosčiusių nuosavybės formų specifiką. P. Lafargas ypatingą dėmesį skiria pirmykštės bendruomeninės santvarkos, joje buvusių nuosavybės formų analizei. Remdamasis gausia faktine medžiaga, mąstytojas parodė, kokie nepagrįsti buržuazinių teoretikų samprotavimai apie privatinės nuosavybės amžinumą.

Šiuolaikinis mokslas pateikia naujų duomenų apie pirmykščio žmogaus gyvenimo būdą, jo elgesio principus ir motyvus, kurių negalėjo žinoti P. Lafargas, kai rašė savo veikalus. Tačiau pagrindinė jo išvada, kad žmonijos istorijoje buvo laikotarpis, kuriame tikrai nebūta nuosavybės, kuriame vienas žmogus neeksploatavo kito žmogaus, yra teisinga. „Pirmykštis komunizmas ne tik išsaugojo lygybę, bet ir išvystė brolybės ir kilniadvasiškumo jausmą" 4 ,— rašė jis.

Analizuodamas pirmykštę bendruomeninę santvarką, P. Lafargas darė išvadą, kad tuomet žmonės vadovavosi prigimties teise: jie manė, kad gamta visas gėrybes žmonėms teikia vienodai. Tačiau jis kartu pastebi, jog šios santvarkos gilumoje gimsta nauji gamybiniai santykiai, kurie paruošia dirvą privatinei nuosavybei atsirasti. Gamybos priemonių išsivystymas ir darbo našumo augimas paskutiniame patriarchato etape sudarė prielaidas pridedamojo produkto gamybai, o kartu ir žmogaus eksploatacijai atsirasti.

Analizuodamas šią P. Lafargo koncepciją, tarybinis filosofas Ch. Momdžianas pažymi: „Apibūdindamas šią santvarką, P. Lafargas kartais ją idealizuoja <...>. Tačiau P. Lafargas visiškai teisus, kada jis sako, jog net tada, kai žmogus buvo visiškai bejėgis prieš gamtos jėgas, egzistavusi bendruomeninė nuosavybė išvadavo žmogų nuo ydų ir nusikaltimų, susijusių su privatine nuosavybe, ir apdovanojo jį tokiomis moralinėmis savybėmis, kurių nežino civilizuotas savininkas" 5 .

P. Lafargas analizavo ir feodalizmo epochos nuosavybės formas. Tačiau jo feodalizmo atsiradimo koncepcija kai kuriais atžvilgiais artima O. Tjerio (Theirry, 1795—1856) ir kitų XIX a. pradžios prancūzų romantikų „nukariavimų teorijai". Pavyzdžiui, P. Lafargas rašo: „Feodalizmas netenka savo egzistavimo prasmės nuo to laiko, kai žemdirbiams pasidaro nereikalinga karinė apsauga. Feodalizmas, pagimdytas karų, nuo karų ir žlugo" 6.

Istorinio materializmo idėjas P. Lafargas gvildeno ir knygoje „Ekonominis Karlo Markso determinizmas". Čia jis suformulavo savo metodologinius principus bei tyrinėjo mokslinio pažinimo būdus. Analizuodamas mokslinių ieškojimų istoriją, P. Lafargas pastebėjo, kad kartais ir vėliau nepasitvirtinusios mokslinės idėjos daro teigiamą poveikį tolimesniems ieškojimams: jos gilinamos (arba atmetamos), j jas žvelgiama kitu požiūriu ir pagaliau padaromi vertingi mokslui atradimai. Nėra ir negali būti užbaigtų mokslinių teorijų. Pavyzdžiui, jis nurodo K. Marksą, kuris „nepateikė savo istorijos aiškinimo metodo užbaigta su visomis aksiomomis, teoremomis, išvadomis ir lemomis doktrina. Savo metodą jis tik laikė tyrinėjimo instrumentu, kurį jis formuluoja atsargiai ir kurį nuolat tikrina" 7.

P. Lafargas kritikuoja buržuazinius mokslininkus už tai, kad šie ieško užbaigtų filosofinių sistemų. Remdamasis konkrečia savo amžiaus buržuazinių filosofų sukurtų sistemų analize, jis parodo, kad „instinktyvus ir nesąmoningas tikėjimas pažangos užbaigtumu yra sąmoningai buržuazinių mąstytojų ugdomas" 8 . Jie, esą, ieško ir praeities žymiausių filosofų kūryboje įrodymo, kad ,,filosofija, socialinės ir politinės įstaigos vystosi tik todėl, kad įgautų buržuazinę formą; po to progresas liaujasi" 9 . Čia, anot P. Lafargo, ir yra principinis skirtumas tarp buržuazinių mokslininkų ir marksistų istorijos raidos supratimo.

Nemaža vietos šiame veikale skirta abstrakčių sąvokų kilmės problemai. Šiuo požiūriu įdomi ir knygos struktūra. Ją autorius pradeda nuo bendrų metodologinių principų suformulavimo ir eina prie konkretesnių kategorijų analizės. Tai vaizdžiai nusako ir skyrių pavadinimai: „Istorinis Karlo Markso metodas", „Abstrakčių sąvokų kilmė", „Teisingumo sąvokos kilmė", „Gėrio sąvokos kilmė", „Sielos sąvokos kilmė ir evoliucija". Filosofas nustato tų kategorijų tarpusavio ryšį. Sąvokų „teisingumas", „gėris", „idealas" kilmės analizės pagrindu jis parodo jų realųjį turinį, kurį apsprendžia socialinė aplinka. Gėrio ir blogio supratimas, anot jo, priklauso nuo kintančiųliuciją (jis vienoks beklasėje visuomenėje ir kitoks klasinėje visuomenėje). P. Lafargas mėgina nustatyti kategorijų kilmės hierarchiją. Pavyzdžiui, jo nuomone, susiformavus teisingumo, gėrio, sielos idėjoms, gimė religiniai vaizdiniai.

Religijos kilmės ir egzistavimo problemas P. Lafargas gvildeno ir kituose veikaluose. Jis nagrinėjo ne tik religinių vaizdinių susiformavimo socialines ir gnoseologines prielaidas, bet ir studijavo įvairių religinių legendų bei mitų kilmę, aiškino jų žemišką prigimtį. Šiuos klausimus jis lietė ir savo publicistiniuose veikaluose. Antireliginiai P. Lafargo veikalai susilaukė didžiulio susidomėjimo ne tik marksistų, bet ir apskritai visų laisvamanių ir ateistų tarpe. Ateistiniai P. Lafargo raštai dažnai būdavo pirmoji pažintis su marksizmu 10 .

Religijos analizė P. Lafargui buvo sudėtinė žmogaus pasaulėžiūros tyrimo dalis. Šiuo požiūriu jis nagrinėjo ir kitas žmogaus sąmonės formas, pavyzdžiui literatūrą ir meną. Remdamasis K. Markso ir F. Engelso filosofiniu palikimu, P. Lafargas suformulavo istorinio materializmo principais pagrįstą vientisą estetinę koncepciją, kurios pagrindu vertino įvairius estetikos reiškinius (estetinį skonį, estetinį idealą, literatūrinį bei meninį stilių). Pavyzdžiui, estetinis skonis, jo nuomone, yra betarpiškai susijęs su epochos politiniais idealais, kurie kartais užgožia meniškumą. Menkavertis, neturintis išliekamosios vertės kūrinys, jei jis išreiškia tam tikrų sluoksnių interesus, dažnai jų labiau vertinamas, negu tikrai meniškas kūrinys. Šias išvadas P. Lafargas priėjo, nagrinėdamas XVIII a. prancūzų buržuazinės revoliucijos laikotarpio literatūrą ir meną. „Revoliucijos metu teatras virto politine arena,— rašė jis.— Aristokratai ir sankiulotai susikaudavo tarp savęs parteryje. Visa tai įgalino perkelti į sceną opius įvykius, statyti iš jų greitomis, kaip pakliūva sulipdytas pjeses" 11 . Tačiau tokių pjesių populiarumas nepavertė jų meniniais kūriniais, nors visi meniniai kūriniai ir neišvengiamai atspindi epochos pulsą. Idėjinės srovės mene priklauso nuo to, kaip tam tikros klasės suvokia savo idealus ir ieško jų atitikmenų mene. Todėl porevoliucinėje Prancūzijoje romantizmas išreiškė buržuazijos lūkesčius 12 . Epochos dvasia diktuoja ir estetinį skonį. Todėl, pasak P. Lafargo, vieni ir tie patys kūriniai skirtingais laikotarpiais sukelia nevienodas emocijas: vienu metu jų herojų elgesiu žavimasi, kitu — biaurimasi. Žmonės, išgyvenę terorą, linkę žavėtis šiurpą sukeliančiais kūriniais 13 , rašė P. Lafargas, nes tokie kūriniai sužadiną prisiminimus apie patirtą žiaurumą, sauvalę ir, svarbiausia, norą, kad tai nebūtų pamiršta. Juos baimina užmarštis, ir jiems darosi neramu, kad naujoji karta turi savus siekius, pavyzdžiui polinkį į sentimentalizmą, ir jai, visai galimas dalykas, nepatiks jų tėvų herojai. Antra vertus, žlugę idealai žadina pesimizmą, o kartu kelia atitinkamus reikalavimus menui, nes meno vartotojai mene ieško savęs. „Amžininkai niekuomet nepaskelbtų Ž. Rasino 14 ir V. Hugo (Hugo, 1802—1885) genijais, jeigu jų kūryboje, kaip veidrodyje, neatsispindėtų jų socialinės aplinkos žmonės, su jų pažiūromis, jausmais, mintimis ir manieromis" 15 .

Jeigu rašytojas rašo apie praeitį, sako P. Lafargas, tai jis joje ieško atitikmenų dabarčiai, praeities įvykius interpretuoja dabarties požiūriu. Ir senųjų autorių kūrinius, jo nuomone, skaitytojas bei žiūrovas vertina savo pasaulėžiūros principais, net ir scenoje pastatyti senovės autorių kūriniai įgauna šiuolaikinį skambesį. „Tiktai iš dabarties rašytojas semia medžiagą savo pažiūroms, savo personažams, savo kalbai ir savo literatūrinei formai" 16.

P. Lafargo kūrybinio palikimo analizė vaizdžiai parodo, kad jis stengėsi teoriškai spręsti tas problemas, kurios iškilo darbininkų judėjimui. Todėl jo veikalai studijuojami įvairiose pasaulio šalyse. Iš jo mokėsi ir Rusijos marksistai.

V. Lenino žodžiais tariant, „Lafargo asmenyje jungėsi — Rusijos socialdemokratų darbininkų protuose — dvi epochos: toji epocha, kai revoliucinis Prancūzijos jaunimas su Prancūzijos darbininkais vardan respublikoniškų idėjų šturmavo imperiją,— ir toji epocha, kai Prancūzijos proletariatas, marksistų vadovaujamas, kovojo nuoseklią klasinę kovą prieš visą buržuazinę santvarką, ruošdamasis paskutinei kovai su buržuazija už socializmą" 17.

---

PAIŠKINIMAI IR NUORODOS

1 Pavyzdžiui, rusų kalba išleistos šios P. Lafargo knygos...

2 E. Demulenas (Demolins, 1852—1907)—prancūzų buržuazinis istorikas ir sociologas, žurnalo ,,La science sociale" („Socialinis mokslas") redaktorius, „Antisocialistinės lygos" organizatorius.

3 Rus P. Lafarg Za i protiv komunizma... . psl. 28.

4 Ten pat, p. 59.

5 Rus X. Momdžian, Predislovie. - P. Lafarg, Za i protiv komunizma..., psl. 8-9.

6 Rus P. Lafarg, Za i protiv komunizma... . psl. 115.

7 Rus P. Lafarg, Sočinenija, t. 3, 1931, psl. 5,

8 Ten pat, p. 11.

9 Ten pat.

10 Pirmasis į lietuvių kalbą išverstas marksistinis kūrinys buvo P. Lafargo „Kapitalo religija". Jį su nežymiomis kupiūromis išvertė V. Dembskis (žr. P. Lalargu'o, Religija kapitalo, perguldyta Bl. D-o — „Nauja Gadynė", 1894, Nr. 2—10).

11 P. Lafarg, Literaturno kritičeskie statji , M., 1936, psl. 130.

12 Ten pat, p. 117—118.

13 Ten pat, p. 131.

14 Žanas Rasinas (Racine, 1639—1699) — prancūzų dramaturgas, klasiciz mo atstovas. Jo veikalai buvo labai populiarūs amžininkų tarpe.

15 P. Lafarg, Literaturno kritičeskie statji, M., 1936, psl . 151.

16 Ten pat.

17 V. Leninas, Raštai, t. 17, Vilnius, 1953, psl. 267.