XVIII a. pabaigos ir XIX a. pirmosios pusės Europa buvo tur tinga filosofinėmis tradicijomis. Tas tradicijas tartum apvainikavo vokiečių mąstytojas Liudvigas Fojerbachas, į pirmą vietą vėl iškėlęs materializmą ir negailestingai griaudamas idealizmą. Jis laiko mas vienu iš žymiausių ikimarksistinio laikotarpio materialistų, kla sikinės vokiečių filosofijos atstovų.

L. Fojerbachas (Feuerbach) gimė 1804 m. liepos 28 d. Landsguto mieste, Bavarijoje. Jo tėvas buvo antifeodališkai nusistatęs, didelės erudicijos teisininkas. Baigęs vietos gimnaziją, 1823 m. būsimasis filosofas įstojo į Heidelbergo universitetą studijuoti teologijos, bet jau po metų persikėlė į Berlyno universitetą ir atsidėjo filosofijos studijoms. Dvejus metus jis klausėsi Hegelio paskaitų. Baigęs univer sitetą, 1828 m. apgynė disertaciją ir pradėjo dėstyti filosofijos isto riją, logiką ir metafiziką Erlangeno universitete. Tuo metu jam dar turėjo įtakos G. Hegelis, nors, vis labiau domėdamasis gamtos mokslais, žingsnis po žingsnio tolo nuo savo mokytojo.

Akademinė L. Fojerbacho veikla truko neilgai. Paaiškėjus, kad jis yra anoniminės knygos „Mintys apie mirtį ir nemirtingumą" au torius, L. Fojerbachas buvo pašalintas iš universiteto, o knyga, kadangi jos turinys prieštaravo krikščionybės dogmatikai, konfiskuota. Jį kaltino už tai, kad nepripažino žmogaus nemirtingumo ir teigė, jog nemirtingi tėra tik žmogaus darbai, o jis pats tiek nemirtingas, kiek jį prisimena kiti žmonės. L. Fojerbachui nepavyko gauti darbo ir kituose universitetuose, todėl po kurio laiko jis apsistojo nedide liame Brukbergo kaime (Tiuringijoje) ir išgyveno ten 25 metus. Jis vertėsi literatūrine veikla, rašė filosofinius veikalus, nors dėl cenzū ros neretai sunku buvo juos išleisti.

Labai greitai L. Fojerbachas visiškai atsikratė Hegelio idealistinės filosofijos įtakos ir susiformavo kaip materialistas. Tai jau matyti jo darbe „Dėl Hegelio filosofijos kritikos" (1839 m.). Ypač reikšminga knyga „Krikščionybės esmė" (1841 m.), kurioje jis atsiskleidžia kaip nepalaužiamas materialistas ir ateistas. L. Fojerbacho gyvenamuoju laikotarpiu, materializmui kovojant prieš idealizmą, ši knyga atliko didžiulį visuomeninį vaidmenį. „Reikėjo,— rašė Engelsas,— pačiam pergyventi išsivaduojamąjį tos knygos poveikį, kad galima būtų apie tai susidaryti tikrą vaizdą. Entuziazmas buvo visuotinis: mes visi iš karto pasidarėme feuerbachininkais" 1.

Kaimo užkampyje L. Fojerbachas tam tikra prasme buvo nepriklausomas nuo oficialiosios nuomonės. Bet ilgas atsiskyrėliškas gy venimas turėjo ir neigiamos reikšmės — jis atsiliko nuo tuo metu sparčiai besivystančio mokslo. Vėlesni jo veikalai jau neturėjo di desnės visuomeninės reikšmės.

Socialinės ir politinės L. Fojerbacho pažiūros atspindėjo to meto radikaliųjų, demokratinių vokiečių buržuazijos sluoksnių interesus. Neapkęsdamas feodalinės valstybės ir pačius žmones laikydamas vals tybės kūrėjais, jis ragino kovoti prieš patvaldystę. Bet, jo nuomone, ne revoliucinėmis, o švietėjiškomis demokratinėmis priemonėmis rei kia griauti feodalizmo ideologiją ir reakciją. Tik buržuazinė demo kratinė respublika atitinka žmogaus „prigimtį", jo laisvės troškimą ir geriausiai gali pasitarnauti, vystant pramonę, techniką ir mokslą. L. Fojerbachas manė, kad žmonių švietimas yra svarbiausias ginklas, kovojant už jų laisvę ir laimę. „Skleisti švietimą visose klasėse ir luomuose—štai <...> laiko uždavinys",— rašė jis 2. Paskutiniais savo gyvenimo metais jis ėmė aktyviai domėtis socialistiniu judėji mu, skaitė K. Markso „Kapitalą", 1870 m. įstojo į vokiečių social demokratų partiją. L. Fojerbachas mirė 1872 m. rugsėjo 13 d.

Kalbant apie L. Fojerbacho filosofines pažiūras, reikia pabrėžti, kad pagrindinį filosofijos klausimą, t. y. sąmonės ir materijos san tykį, jis aiškino iš materialistinių pozicijų. Jo nuomone, pasaulis yra materialus, ,,<.. .> gamta yra kūniška, materiali, jutimiška <. . .>" 3, „<...> pirmapradė, pirmoji ir paskutinė esybė <...>" 4. Gamta, materija egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus. Ji nėra kieno nors sukurta, ji buvo ir bus visada, ji — amžina, neturi nei pradžios, nei pabaigos, ji—begalinė. Ji — „ne esybė, padaryta arba sukurta iš nieko, o savarankiška esybė <...>" 5. Ji yra visko pagrindas, pati savęs priežastis.

Pripažinęs objektyvų materialaus pasaulio egzistavimą, L. Fojer bachas gynė materialistinį erdvės ir laiko, būtinumo, dėsningumo ir priežastingumo supratimą. Erdvė ir laikas, jo supratimu, yra pagrindinės materijos egzistavimo formos. Jis kovojo prieš kantišką ir ap skritai idealistinį erdvės ir laiko aiškinimą, pripažino šių būties for mų objektyvumą. Todėl V. Leninas rašė, kad L. Fojerbachas „natūraliai atmeta ir fenomenalistinį (kaip būtų Machas pasakęs pats sau) arba agnostinį (kaip sako Engelsas) erdvės ir laiko supratimą: kaip daiktai arba kūnai — ne paprasti reiškiniai, ne pojūčių kompleksai, o objektyvios realybės, veikiančios mūsų jutimus, taip ir erdvė bei laikas — ne paprastos reiškinių formos, o objektyviai realios būties formos. Pasaulyje nėra nieko, išskyrus judančią materijąudėti kitaip, negu kad erdvėje ir laike" 6. Objektyvaus dėsningumo, priežastingumo ir būtinumo gamtoje neigimą Fojerbachas priskyrė fideizmo krypčiai.

Ir Saulės, ir Žemės, ir gyvų organizmų atsiradimas yra natūralus materialinis procesas. L. Fojerbachas pripažino vystymąsi. „Žemė,— nurodė jis,— ne visada buvo tokia, kokia ji yra šiuo metu; veikiau ji pasiekė dabartinį būvį dėl vystymosi ir daugelio revoliucijų" 7. Besivystanti gamta pagimdė gyvybę ir žmogų, kurie negali egzistuoti ne gamtoje. Natūraliu būdu atsirado ir sąmonė. Mąstymas negali atsirasti kitaip, kaip tik iš „gamtos". „Gamta ne tik sukūrė paprastą skrandžio dirbtuvę, bet ir smegenų šventyklą" 8. Taikydamas antropologinį filosofijos principą, L. Fojerbachas pašalino prarają tarp dvasios ir kūno. Žmogus sugeba mąstyti tik dėl to, kad jis yra kūniška, fiziška būtybė; dvasia nenutrūkstamai susijusi su kūnu, kuris yra objektyvaus pasaulio dalis. Gamta, materija yra sąmonės šaltinis. Sąmonė tėra ypatinga materijos (smegenų) savybė. Žmogus yra kūno ir dvasios vienovė. Sunaikinus žmogaus kūną, nutrūksta smegenų funkcionavimas, išnyksta dvasinė veikla. L. Fojerbachas paneigė idealizmą, kuris sąmonei teikė prioritetą, jis paneigė ir dualizmą.

Labai argumentuotai kritikuodamas agnosticizmą, L. Fojerbachas įrodinėjo, jog objektyvus materialus pasaulis iš principo yra pažinus, kad žmonija yra pajėgi atskleisti gamtos paslaptis, pasaulio dėsningumą. „Žmogus turi tik tiek jutimų, kiek būtent jų reikia, kad galėtų suvokti pasaulio vientisumą, jo visumą" 9. Visa žmonijos istorija, mokslas patvirtina, kad pažinimui nėra jokių nenugalimų kliūčių. Tai labai optimistinė pažiūra į žmogaus proto sugebėjimą pažinti pasaulį.

L. Fojerbachas laikėsi materialistinio sensualizmo. Pažinimo objektas yra realus pasaulis. „Taigi ne tik išoriška, bet ir vidujiška, ne tik kūnas, bet ir dvasia, ne tik daiktas, bet ir aš yra jutimo objektai" 10. Pasaulį suvokiame jutimo organais. Pojūčiai jungia mus su išoriniu pasauliu. Bet, iškėlęs lemiamą jutiminės veiklos vaidmenį pažinimo procese, L. Fojerbachas labai vertino ir teorinį mąstymą, jo sugebėjimą giliau suprasti tikrovę. „Jutimais...,— rašė jis,— skaitome gamtos knygą, bet suprantame ją ne jutimais" 11. Teisingai teigdamas, kad sąmonė tėra tik kopija, o pažinimas — objektyvaus pasaulio daiktų ir reiškinių atspindys žmonių sąmonėje, L. Fojerbachas pasisakė prieš K. Fogto (Vogt, 1817—1895) ir J. Molešoto (Moleschott, 1822—1893) vulgarųjį materializmą, kuris sąmonę tapatino su materija, mintį — su fizine-chemine medžiaga.

Mąstymo teisingumo kriterijumi L. Fojerbachas laikė jutiminį stebėjimą, nors neneigė ir praktikos. „Tuos abejojimus, kurių teorija neišsprendžia, išspręs tau praktika" 12. Tačiau moksliškai paaiškinti praktikos vaidmens jis nesugebėjo. L. Fojerbachas nematerialistiškai aiškino visuomeninius santykius ir žmonių praktiką. Markso žodžiais tariant, jis „nesuprato „revoliucinės", „praktinės-kritinės" veiklos reikšmės" 13.

Būdamas antropologinio materializmo pozicijose, L. Fojerbachas nagrinėjo žmogaus esmę, nesiedamas jos su visuomeniniais santykiais. Jo žmogus — abstraktus, biologinis, "žmogus apskritai", nepriklausantis nuo istorinių visuomenės formų. Žmogus jam buvo labiausiai tobulas gamtos produktas, biologinis žmonių giminės atstovas, ir visus žmogaus ypatumus L. Fojerbachas aiškino tik specifine gamtine jo prigimtimi, gamtiniais jo ryšiais su kitais žmonėmis. Pažinimo subjektu jis laikė tik žmogų, kaip izoliuotą individą, pasyviai atspindintį išorinės aplinkos poveikį. L. Fojerbachas apsiribojo tik pasaulio aiškinimu, patyrimą suvesdamas tik į mokslinį eksperimentą, dažniausiai į individualų asmens patyrimą.

L. Fojerbacho materializmas atliko didžiulį istorinį vaidmenį, kovojant prieš idealizmą, agnosticizmą ir religiją. Kaip tik už tai marksizmo klasikai jį labai vertino. „Pasaulinę-istorinę „epochą sudarančią" Feuerbacho reikšmę,— rašė Leninas,— Marksas įžiūrėjo kaip tik griežtame nutraukime ryšių su Hegelio idealizmu ir skelbime materializmo" 14 .

Reikia pastebėti, jog, pasisakydamas prieš Hegelio idealizmą, L. Fojerbachas perdaug nihilistiškai žiūrėjo į jo filosofiją. Jis ignoravo G. Hegelio idealistinės filosofijos racionalias idėjas. Tačiau filosofinis idealizmas nėra vien tik nesąmonė. Kaip tik Hėgelį turėdamas galvoje, V. Leninas pastebėjo: „Protingas idealizmas yra artimesnis protingam materializmui, negu kvailas materializmas" 15 . Hegelio filosofijos racionalus grūdas — dialektinis metodas. Tačiau L. Fojerbachas to nepastebėjo. Nors jis kalbėjo apie Saulės sistemos, Žemės, gyvybės, žmogaus raidą, apie „vystymąsi" ir „revoliuciją", bet dialektikos nesuprato. Atmesdamas Hegelio sistemą, jis atmetė ir jo dialektinį metodą, mokymą apie vystymąsi per vidinius prieštaravimus, neigimo neigimą ir kiekybinių pasikeitimų perėjimą į kokybinius. Būtinumą, dėsningumą, priežastingumą, o taip pat vystymąsi ir pažinimo procesą jis aiškino metafizinio materializmo dvasia. Nepakankamas L. Fojerbacho materializmo nuoseklumas, jo filosofijos mechanistinis, ne istoriškas, ne dialektiškas, o stebėtoj iškas pobūdis bei idealistinis visuomenės reiškinių aiškinimas buvo silpnosios jo mokymo pusės.

Ypač svarbią vietą L. Fojerbachas užima ateizmo istorijoje. Visuose jo veikaluose ryškiai atsispindi kova prieš religiją. ,,<.. .> visi jie, griežtai kalbant,— nurodė jis,— turi vieną tikslą, vieną valią ir mintį, vieną temą. Ta tema kaip tik yra religija bei teologija ir viskas, kas su jomis susiję" 16 . Tokie jo veikalai, kaip „Krikščionybės esmė", „Paskaitos apie religijos esmę", „Religijos esmė", „Filosofija ir krikščionybė" ir daugelis kitų turi ne tik istorinę reikšmę, bet kai kuriais atžvilgiais ir šiandien nėra pasenę. Tai labai svarbus L. Fojerbacho indėlis į to meto ideologinę kovą, nes religijos kritika buvo netiesioginė atsilikusių to meto politinių santykių kritika.

Atmetęs pažiūrą apie antgamtinę religijos kilmę, teologų tvirtinimą, kad religija yra „ypatingo jausmo, ypatingo sugebėjimo ar organo" 17 produktas, L. Fojerbachas kėlė uždavinį surasti žemiškas religijos šaknis, jos realias, būtinas priežastis pačioje tikrovėje, žmonių gyvenime.

Pagal L. Fojerbachą, religiją sukūrė patys žmonės, savo sąmonėje neteisingai atspindėdami gamtos ir paties žmogaus esmę. Jis akcentavo vaizduotės ir fantazijos vaidmenį. Žmogus sudievina pats save, savo esmę. Dievo esmė yra žmogaus esmės abstrakcija, dievo savybės— žmogiškosios savybės. ,,<...>. Ne dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, kaip nurodyta Biblijoje,— rašė jis,— bet žmogus sukūrė dievą pagal savo paveikslą" 18. Dievas tėra žmogaus paveikslas, kurį žmogus įsivaizduoja kaip savarankišką, nuo nieko nepriklausomą esybę.

Bet toks atspindėjimo procesas buvo ne atsitiktinis reiškinys, o nulemtas žmogaus priklausomumo nuo gamtos, kuris reiškiasi laimės, meilės, dėkingumo, pagarbos ir kitais jausmais. Be to, Fojerbachas akcentavo priešingą žmogaus priklausomumo nuo gamtos pusę — egoizmą, žmogaus siekimą patenkinti savo reikmes, laimės troškimą. Kokie žmogaus troškimai, tokie ir jo dievai. Kartu jis, kaip ir XVIII a. prancūzų materialistai, nurodė liaudies tamsumą, kaip religijos kilmės ir gyvybingumo priežastį, nors paties tamsumo priežasties ir neatskleidė. Suprantama, kad apie žmogaus troškimus ir jausmus L. Fojerbachas kalbėjo abstrakčiai, kaip apie biologinio individo, o ne „veikiančio, istoriško žmogaus" troškimus ir jausmus.

L. Fojerbachas daug padarė, aiškindamas religiją psichologiniu ir gnoseologiniu aspektu, bet jam buvo nesuprantamos religijos socialinės, klasinės šaknys. Todėl jis nepajėgė visapusiškai atskleisti religijos esmės ir kilmės. Nors, moksliškai kritikuodamas religiją, L. Fojerbachas nuėjo toliau už savo pirmtakus, tačiau lemiamo žingsnio nežengė. „Tezėse apie Fojerbachą" K. Marksas, nurodydamas mąstytojo ribotumą, rašė: „Feuerbachas remiasi religinio atsiskyrimo faktu, pasaulio sudvejinimu į religinį, įsivaizduojamąjį pasaulį ir į tikrąjį pasaulį. Ir jis atsidėjęs stengiasi religinį pasaulį suvesti į jo žemiškąjį pagrindą. Jis nepastebi, kad, atlikus šį darbą, svarbiausias dalykas dar lieka nepadarytas. <...>. Atradus, pavyzdžiui, žemiškąją šeimą kaip šventosios šeimos paslaptį, žemiškoji šeima pati turi būti teoriškai sukritikuota ir praktiškai revoliuciniu būdu pertvarkyta" 19. Šio „žemiškojo pagrindo", tos visuomenės, kurioje jis gyveno, ekonominio pagrindo jis nekritikavo. Jis nebuvo revoliucionierius.

Neistoriškai suprantant žmogaus esmę, negalima išaiškinti, koks yra tikras religinių tikėjimų ir žmonių gyvenimo būdo santykis visuomenės vystymosi procese. L. Fojerbachas jį suprato neteisingai ir žmonių gyvenimo būdo kitimą mėgino aiškinti religinių tikėjimų pobūdžio kitimu. Dėl to ir savo socialinių siekimų realizavimą jis siejo su naujos, bedieviškos, pagrįstos žmonių savitarpio meile religijos kūrimu. Kritikuodamas religiją, L. Fojerbachas ne moksliškai ją paneigia, o tik apvalo nuo fantastinių priemaišų, pripažindamas jai istorinį socialinį vaidmenį. Leninas rašė, jog Marksas ir Engelsas „prikaišiojo Feuerbachui tai, kad jis nesilaikė materializmo iki galo —tai, kad jis išsižadėdavo materializmo dėl atskirų materialistų klaidų,— tai, kad jis kovojo prieš religiją, siekdamas ją panaujinti arba sukurti naują religiją" 20 .

Tačiau, nežiūrint šio ribotumo, L. Fojerbacho mintys, kad žmonės dievybėje įkūnija savo pačių žmogiškąją esmę, savo priklausomumo jausmus, baimę, meilę, dėkingumą ir pagarbą, buvo nukreiptos prieš G. Hegelio, B. Bauerio (Bauer, 1809—1882), M. Štirnerio (Stirner, 1806—1856) ir kitų idealistų religijos kilmės ir esmės koncepcijas. L. Fojerbacho filosofija buvo svarbus materializmo ir ateizmo kovos prieš idealizmą ir religiją etapas, reikšmingas žingsnis į priekį, vystant materialistines pažiūras į religiją.

Savo humanistinėmis, demokratinėmis pažiūromis L. Fojerbachas buvo vokiečių švietėjiškos humanistinės kultūros atstovas. Jis „buvo su humanizmu sutampančio materializmo reiškėjas teorijoje" 21,— rašė K. Marksas ir F. Engelsas. Jis kovojo prieš asketizmą ir tuos vokiečių moralistus (ypač Kantą), kurie ignoravo žmogų, jo natūralius poreikius. Jo etinių pažiūrų centre buvo gyvo žmogaus troškimai, nes tokia moralė yra „sveika, paprasta, nuoširdi ir sąžininga moralė, moralė žmogiška, įsisunkusi į kūną ir kraują, o ne fantastiška, veidmaininga, tik atrodanti šventa moralė" 22.

Su didžiausiu susižavėjimu ir entuziazmu L. Fojerbachas kalbėjo apie žmogaus laimę, laisvę, demokratiją, gėrį, mokslą, švietimą, teisingumą ir pan. Žmogaus elgesys grindžiamas siekimu laimės, to, kas gera, t. y. malonumo, džiaugsmo, pasitenkinimo, ir kova prieš blogį, t. y. prieš kančias, pažeminimą, skausmą ir t. t., nes „tik būtis be kančių yra tikroji būtis" 23. Kitaip sakant, gėris yra tai, kas atitinka žmogaus siekimą laimės, o blogis — tai, kas tam siekimui trukdo. Kartu L. Fojerbachas piktinosi, kad „gana dažni laikai, kai labdarys badauja, o niekšas persisotinęs išorinėmis laimės gėrybėmis" 24. Tokius reiškinius jis laikė atsitiktiniais nukrypimais nuo „tikrosios" žmogaus prigimties ir moralės, kurią žmogus įsiurbė kartu su motinos pienu.

Moralės pagrindu laikydamas žmogaus siekimą asmeninės laimės, L. Fojerbachas pripažino egoistinę moralę, bet individualų egoizmą jis derino su kitų žmonių egoizmu, kiekvieno žmogaus laimės siekimą su kitų žmonių laime. Jis nepripažino principo, kad „homo homini lupus est". Jis toliau vystė K. Helvecijaus (Helvetius, 1715— 1771) pažiūras, ir jam artimesnis buvo principas „homo homini deus est". Jis skyrė egoizmą, kuriuo grindžiama moralė, nuo savanaudiško, pikto, nežmoniško, beširdžio egoizmo. ,,<...> moralė, žinoma, nepripažįsta jokios savo laimės be kito laimės, nepripažįsta ir nenori jokios izoliuotos laimės, atskirtos ir nepriklausomos nuo kitų žmonių laimės arba sąmoningai ir apgalvotai pagrįstos jų nelaime; ji pripažįsta tik draugišką, bendrą laimę" 25 ,— rašė jis. Tas, kuris daro pikta kitam ir tyčia kenkia, norėdamas jam blogo, yra piktadarys, ir, priešingai, tas, kuris daro kitam gera ne atsitiktinai, o to norėdamas, yra geros valios žmogus. Vadinasi, asmeninė laimė yra ne moralės tikslas, o tik jos pagrindas, jos prielaida. Laimė nėra vienpusiška, o dvipusė arba visapusiška. L. Fojerbachas rašė, kad asmeninės laimės siekimas yra „mano teisė", o laimės siekimas kitiems žmonėms yra „mano pareiga". Dar daugiau: ,,Juo laimingesnį darome kitą, tuo laimingesni esame ir patys" 26. Šitaip teigdamas, jis egoizmą siejo su altruizmu, su siekimu laimės visiems.

Bet kaip žmogus turi elgtis, kad pats būtų laimingas ir kad kiti žmonės būtų laimingi? Į tą klausimą L. Fojerbachas taip atsakė: žmonių santykiai turi būti grindžiami nuoširdžia meile, be jokio veidmainiavimo ir apsimetimo. Reikia daryti kitiems gera ir nedaryti bloga. „ „Geras ir „dorovingas" tik tas, kurio išimtinis ir vienintelis absoliutus ir būtinas principas bei kriterijus yra žmogaus gėris <...>. Mano moralinis reikalavimas žmonėms apsiriboja vien tuo, kad jie nedarytų nieko pikta" 27.

Tačiau meilė turi būti abipusė — meilė už meilę. L. Fojerbachas neragina mylėti priešo. ,,<...> visiškai nereikalaujame pabučiavimų, glamonių ir komplimentų už antausius, niuksus ir įžeidinėjimus" 28. Jis akcentavo kinų filosofo Konfucijaus (551—479 m. p. m. e.) ir vėlesnių moralistų kartotą formulę: nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad kiti tau darytų. Jo manymu, nemoralu atimti iš kitų arba neleisti kitiems naudotis tuo gėriu, kuriuo pats naudojiesi, nemoralu nepripažinti kitiems žmonėms teisės siekti laimės, nemoralu neužjausti kitų nelaimėje ir nematyti, kad kiti kenkia mūsų pačių siekimui laimės.

Kaip buvo minėta, L. Fojerbachas, kalbėdamas apie socialines ir politines problemas, akcentavo demokratinę santvarką. Bet pastarąją jis taip pat siejo su visų žmonių siekimu laimės: „Tik laisvė, pagrįsta laimės siekimu (suprantama ne atskirų žmonių, o visų), yra demokratinė, dėl to ir nenugalima politinė jėga" 29.

Be abejonės, L. Fojerbacho kova prieš feodalinę moralę turėjo tam tikrą teigiamą reikšmę, tačiau, kaip nurodė marksizmo klasikai, jo etinis mokymas buvo bejėgis paveikti prieš kapitalizmą kovojantį proletariatą. L. Fojerbacho etines pažiūras nulėmė šio filosofo idealistinis visuomenės aiškinimas, gamtos akcentavimas ir labai menkas dėmesys politikai. Išvadavęs vokiečių filosofiją iš idealizmo pančių, L. Fojerbachas nesugebėjo sociologijoje atsikratyti idealistinės frazės ir tapti materialistu, todėl „apie moralę mums praneša kažką nepaprastai skurdaus" 30 . F. Engelsas rašo, jog L. Fojerbachui nepavyko rasti kelio iš jo paties mirtinai nekenčiamų abstrakcijų viešpatijos į konkretų, gyvą, tikrą pasaulį. Jo žmogus gyvena ne tikrame, istoriškai išsivysčiusiame ir apibrėžtame pasaulyje, o yra abstraktus ir bendrauja su abstrakčiais žmonėmis abstrakčioje visuomenėje. L. Fojerbachui egzistavo tik abstraktūs doroviniai santykiai, jo etika abstrakti, „sukirpta visiems laikams, visoms tautoms, visiems luomams ir kaip tik dėl to ji niekur ir niekuomet negali būti pritaikyta" 31 .

F. Engelsas nurodė, kad L. Fojerbachas, moralę grįsdamas žmonėms įgimtu laimės siekimu, neistoriškai kėlė vienodus reikalavimus visiems žmonėms visais laikais. Lygi teisė malonumams nieko nereiškia, jei nėra materialių sąlygų jai įgyvendinti. „Bet laimės siekimui idealiosios teisės yra toli gražu nepakankamas maistas. Tas siekimas palaikomas daugiausia materialinėmis priemonėmis, o čia kapitalistinė gamyba rūpinasi, kad didžiajai lygiateisių asmenų daugumai tektų tik tai, kas yra būtina skurdžiai pragyventi. Tuo būdu kapitalizmas vargu ar daugiau rodo pagarbos lygiai daugumos teisei siekti laimės, negu kad rodė vergovė ar baudžiava" 32 .

Dar griežčiau F. Engelsas pasisakė prieš L. Fojerbacho aiškinimą, kad visuomenę gali pataisyti visuotinė meilė. Jis rašė: „<...> meilė Feuerbachui visur ir visuomet yra tas stebukladarys, kuris turi išgelbėti iš visų praktinio gyvenimo sunkumų,— ir tai visuomenėje, kuri yra suskilusi į klases su diametrialiai priešingais interesais! Tuo būdu iš jo filosofijos išnyksta paskutiniai jos revoliucinio pobūdžio likučiai ir lieka tik sena dainelė: mylėkite vienas kitą, bučiuokitės visi be lyties ir luomo skirtumo,— visuotinės santaikos apsvaigimas!" 33 . Engelsas pabrėžė, kad L. Fojerbacho moralės teorija tikrojo pasaulio atžvilgiu yra tokia pat bejėgė, kaip ir Kanto kategorinis imperatyvas. Nepaisant gerų norų, L. Fojerbacho moralė yra sukonstruota „pagal šiandieninės kapitalistinės visuomenės matą", jo propaguojama meilė „pasireiškia karais, vaidais, bylomis, namų rietenomis, skyrybomis ir didžiausiu vienas kito išnaudojimu" 34.

Tačiau L. Fojerbachas, nors jo filosofija ir turi trukumų, buvo didelis savo laiko mąstytojas materialistas. Jo pažangios idėjos turėjo didžiulę reikšmę pažangiosios vokiečių kultūros vystymuisi, jos darė įtaką daugeliui XIX a. filosofų, jų tarpe K. Marksui ir F. Engelsui. Jos veikė ir Lietuvos visuomeninę mintį. XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Lietuvos materialistai, ateistai J. Šliūpas (1861—1944), D. Keliauninkas (1866—1947), V. Dembskis (1831—1913) ir kai kurie kiti labai vertino L. Fojerbacho materializmą, jo kovą prieš religiją, buvo šio žymaus vokiečių filosofo pasekėjai. L. Fojerbacho idėjos atsispindi „Apšvietos", „Naujos gadynės", „Galybės" ir kitų ateistinių leidinių puslapiuose. Lietuvos ateistai svarbiausią dėmesį skyrė tam, kaip L. Fojerbachas nušvietė religijos kilmės klausimą ir akcentavo gnoseologinių religijos prielaidų supratimą. Aiškindami, kaip žmonės sukūrė religinius vaizdinius, dievo idėją pagal savo paveikslą ir panašumą, Lietuvos ateistai atkreipė dėmesį į tai, kokią reikšmę turėjo žmogaus mąstymo ypatumai. J. Šliūpas teigė, kad L. Fojerbachas žmonijai išaiškino, kas yra dievas, nes „Feuerbach duoda mums atsaką: „Dievas yra tai, kas prigimta: „Koks žmogus, toks jo ir dievas" 35 . Pažiūra, kad dievą kiekvienas žmogus įsivaizduoja savaip, kad kiekvieno žmogaus individualiniai ypatumai veikia jo dievo idėją, kad „kiekvienas žmogus padirbdina savišką dievą" 36 , buvo giliai įleidusi šaknis į to meto Lietuvos ateistinę sąmonę.

Tiesa, dažnai L. Fojerbacho filosofija į Lietuvą ėjo kartu su vulgariuoju materializmu. Pavyzdžiui, J. Šliūpas, išvertęs į lietuvių kalbą ir išspausdinęs L. Biuchnerio (Buchner, 1824—1899) knygą „Speka ir medega", visiškai solidarizavosi su joje duotu L. Fojerbacho ateizmo įvertinimu. Mokslui labai svarbu nustatyti tikrąją dievo idėjos atsiradimo priežastį. Knygoje nurodomas didžiulis L. Fojerbacho nuopelnas, nes „niekas nėra geriaus paaiškinęs tyrai žmogišką šaltinį idėjos dievo, kaip Liudvikas Feuerbach" 37. Nežiūrint L. Fojerbacho pažiūrų subiuchnerinimo, jos atliko svarbų vaidmenį Lietuvos ideologinėje kovoje. Ir vėliau, kovodami prieš religinius žmonių įsitikinimus, „Laisvoji mintis", „Kultūra" ir kai kurie kiti leidiniai pasitelkdavo į pagalbą L. Fojerbacho materialistines, ateistines idėjas.

Daugelio L. Fojerbacho pažangių idėjų aktualumą jaučiame ir šiandien. L. Fojerbachas brangus mums kaip nenuilstantis kovotojas už materializmą, pažangą ir humanizmą.

---

PAIŠKINIMAI IR NUORODOS

1 K. Marksas, F. Engelsas, Apie religiją, V., 1958, p. 188.

2 L. Fojerbach , Izbranie filosofskie proizvidenija, t. 2, M., 1955, crp. 730.

3 Ten pat, p. 665.

4 Ten pat, p. 583.

5 Ten pat, p. 685.

6 V. Leninas, Raštai, t. 14, V., 1952, p. 161.

7 L. Fojerbach (rus) , t. 2, psl. 435.

8 Ten pat, t. 1, p. 96.

9 Ten pat, t. 2, p. 633.

10 Ten pat, t. 1, p. 190.

11 Ten pat, p. 271.

12 Ten pat, p. 266.

13 K. Marksas, F. Engelsas, Apie religiją, p. 56.

14 V. Leninas, Raštai, t. 21, V., 1953, p. 34.

15 V. Leninas, Raštai, t. 38, V., 1960, p. 261.

16 L. Fojerbarch (rus. Rinkinys) , t. 2, psl. 498.

17 Ten pat, p. 740.

18 Ten pat, p. 701.

19 K. Marksas, F. Engelsas, Apie religiją, p. 57.

20 V. Leninas, Raštai, t. 14, p. 319.

21 K. Marksas ir F. Engelsas, Šventoji šeima, V., 1960, p. 139.

22 L. Fojerbach (rus. Rinkinys) t. 1, psl. 624.

23 Ten pat, p. 466.

24 Ten pat, p. 615.

25 Ten pat, p. 621.

26 Ten pat, p. 486.

27 Ten pat, p. 641.

28 Ten pat, p. 468.

29 Ten pat. p. 465.

30 K. Marksas, F. Engelsas, Apie religiją, p. 203.

31 Ten pat, p. 205.

32 Ten pat, p. 204.

33 Ten pat, p. 205.

34 Ten pat.

35 J. Šliupas, Tikyba ar mokslas? Chicago, 1901, p. 148.

36 „Galybė", 1898, Nr. 5, p. 240.

37 [Liudvikas Buechner], Speka ir medega arba principai prigimtinio surėdymo visatos, Lietuviškai perguldė D-ras Jonas Šliupas, Chicago, 1902, p. 302.