Seneka neprilygsta didiesiems antikos mąstytojams. Pa­ tys didžiausi — Heraklitas, Demokritas, Platonas, Aristote­ lis,— orientavęsi į kosminės esamybės refleksijas, esmingai skiriasi net pačia minties sklaida. Jų džiaugsmingas bekliū- tės proto galių plėtotės jautimas kaip būties šviesa uždengia tik kažkur begalybėje tegalimą nebūtį. Senekos minties bū- tiškoji plėtotė vyksta jau įveikiant žmogaus kūniškumo ir pasaulio daiktiškumo trauką, o jos prieštaros tokios dra­ matiškos, kad ji neturi augustiniško tragizmo tik todėl, jog orientuota ne į būties paslapties įminimą, o į bu­ vimo būties akivaizdoje palengvinimo paieškas. Ne veltui F. Engelsas pavadina Seneką „krikščionybės dėde": su grai­ kiškuoju realizmu Seneką sieja tiktai didžioji visų antikos mąstytojų tradicija ieškoti žmogui laimės šiame pasaulyje.

Antikinės filosofijos orientaciją į žmogų sąlygoja graikų filosofijos postuluotas antiteziškumas jau susiklosčiusiai grai­ kų mitologinei religijai. Net iki hierarchiškos dievų sistemos racionalizuotas jusliškasis mitologijos universumas negali pri­ lygti vis stipriau graikų išgyvenamam visuotinybės pajautimo tikrumui, ir klausimas, kas yra žmogus ir jo aplinka, graikų sąmonėje nušvinta klausimu, kas yra žmogus kaip tos visuo­ tinybės dalis — pirmas tikrai filosofinis klausimas. Žmogaus paveikslas turi būti nupieštas nebe siekiamybės — mitologinio dieviškumo — pavidalais, o galimybės —- žmogaus materialaus determinuotume.— formomis. Tų formų ieškojimas iškelia di­ dingas logo, atomo, idėjos, nuso pasaulių konstrukcijas — to­ kias fundamentalias ir gigantiškas, kad žmogus su savo gy­venimo tikrumo pajautos, arba laimės, menu atrodo jose tapę antraeiliais dalykais. Tačiau, kad ir kaip nuosekliai būtų pie­šiamas gamtos paveikslas, jis visose graikų koncepcijose už­ baigiamas laimės siekiančiu žmogumi. Kelias į laimę veda

5

per gamtos—savo aplinkos — pažinimą. Išmintingas — save su aplinka suderinęs — žmogus gali prilygti dievams. Graikų idealas — gražus ir geras žmogus — sugretina sportą ir filo­ sofiją — kūno ir dvasios ugdymo menus.

Priemonė, kuria graikai kuria naująjį savo ir savo aplin­ kos paveikslą, yra protas. Ji pasirodo esanti paprasta, bet turinti su niekuo nesulyginamą galią. Paprasta ji tuo, kad, yra prieinama kiekvienam žmogui, o nepaprasta tuo, kad, tikdama doroti pačius paprasčiausius daiktus, žmogų gali akimoju išvesti ir į begalybę. Protas prieš nustebusias graikų akis skleidėsi kaip begalinumo apibrėžtumas: begalinis laikas dalijamas galėjo subirti eromis, metais, vasaromis, dienomis, akimirksniais; neaprėpiama visata — dangaus šviesuliais, že­ me, vandeniu, oru, kalnais, medžiais, gyvūnais ir dulkėm. Jei begalinumo suvokimą protas skaidė taip, kad tas savo skaidymo formas galėjo tapatinti su realybės pavidalais, tai visa, kas šnekama, galėjo būti laikoma turint materialiosios realybės, o visa, kas prote skleidėsi kaip perėjimas iš begali­ numo į apibrėžtumą, galėjo būti laikoma ta iki šiol neperre­ gimą pasaulį valdančia tvarka! Pažinimo džiaugsmas buvo toks didelis, kad graikai tarsi užmiršo, jog apibrėžinėjimas — proto veikla — prasidėjo tada, kai jie suvokė, jog yra pagal ką apibrėžinėti, t. y. jog yra materialumas. Racionalumo au­ toritetas buvo toks, kad Demokrito atomas, materijos dalumo riba, kaip tikras dalykas, kaip būtis galėjo būti argumen­ tuotas grynai logiškai. Ne tik graikų filosofija, bet ir menas pasaulį ir žmogų daugiau konstruoja negu vaizduoja.

Sukūrę originalumu nepralenktą minties pasaulį, graikai netapo proto vergais nei filosofijoje, nei gyvenime. O neta­ po todėl, kad filosofija, netgi pats protas niekada nebuvo jiems tikslas, o visada — tik priemonė: filosofijos tikslas bu­ vo ugdyti protą, o proto tikslas — išmintis. Išminties idealą bene ryškiausiai sukoncentruoja graikiškoji normos samprata: išmintinga yra ne tai, kas protinga, o tai, kas galima žmogaus gyvenime kaip protinga, kitaip tariant — tai supratimas to, kas būtina ir kas ne. Pusiausvyros, nuosaikumo, „aukso vi­ durio" ieškojimas —pagrindinis Aristotelio, graikų kultūros brandos teoretiko, filosofijos motyvas.

Žmogus, protas ir norma — trys didieji graikų filosofijos

6

atradimai. Žmogus yra kosmoso, protas — žmogaus, norma — proto esmės. Konkrečiai jos egzistuoja kaip gamta, valstybė ir dorovė. Aiškumo sklidiname gamtos pasaulyje dorai gyve­ nantis žmogus — toks buvo graikų dvasios socialinis užsa­ kymas filosofijai, kurį ji, kurdama pati save, garbingai įvykdė.

Praradus savarankiškumą ir netekus vilties suvienyti grai­kų miestus valstybes, prarado prasmę ir gamtos bei valstybės teorijų kūrimas. Graikų protas dar labiau susitelkė žmogaus, esančio nebe valstybei, o sau, būnančio akis į akį su savim ir visata, gyvenimo normų kūrimui. Tai — helenizmo epocha, graikų klasikinės kultūros formų plitimo pasaulyje metas, patiems graikams kuriant paskutiniąsias originalias — skep­ ticizmo, epikūrizmo ir stoicizmo — koncepcijas.

Skepticizmas.— atviriausią visuomenės nevilties filosofija. Bravūriškai, neretai ir ciniškai, čia vertinami viso antikos dvasinio gyvenimo esmę sudarę graikų proto atradimai. Skep­ tikams neįtinka nei juslinio, nei protinio pažinimo programos, nei indukcinis, nei dedukcinis pažinimo būdai, nei mokslinis (pažinimas esą sveikos nuovokos atmaina. Geriausia nieko nežinoti: tai teiks ramybę, o ramybė ir yra laimė.

Epikūrizmas antikinės visuomenės krizę bando įveikti siū­ lydamas pozityvią programą: gyvenimas — gėris, nors ir ne­ lengvas, siekiant kūno ir dvasios malonumų dermės.

Stoikai domisi ne tiek jusliškųjų, kiek protiškųjų'dvasios pradų diktatu žmogaus gyveninio būdui. Žmogus turi miego­ ti, valgyti, bendrauti su kitais. Tų būtinų poreikių ten­ kinimas yra derami veiksmai. Tačiau tikrieji, teisingi veiks­ mai yra tie, kurie skirti dvasiniam ugdymuisi, žmogaus vidinio gyvenimo tobulinimui. Jo atrama tegali būti racio­ nalumas. Protas žmoguje yra tai, per ką jis susijungia su pasaulio prigimtimi — logu, būties tvarka, kuri negyvuose daiktuose yra kaip jų stabilumas, augaluose — augimas, gy­ vūnuose—judėjimas, o žmonėse - protavimas. Kadangi aplinką formuoja butinis protingumas, gamtos tikslingumo pažinimas ir gyvenimas pagal gamtą yra žmogaus pastangų gyventi išmintingai kriterijus.

Epikūrizmas, o ypač stoicizmas, plačiai paplito Romoje.

Prisiimdamas Augusto vardą, Oktavianas manė pradedąs naują dar garbingesnę Romos epochą. Tačiau Romos dvasinė

7

galia buvo jau praeityje. Kad romėnų papročiai nebe tie, respublikos laikais mato ir Scipionas, ir Ciceronas. Kadj jie sugedę, kad svetimos žemės ir turtai, visa ta išorinė galybė ir prabanga pakirto valstybės dvasią, Senekos laikais! yra visuotinai pripažinta nuomonė. Seneką kaip romėną, kaip pozityvia veikla norintį užsiimti žmogų papročiai domina tik kaip dvasios nuopuolio riba, svarbiausia jam — kaip šitą nuopuolį įveikti. Be šio romėnui būdingo siekimo Seneka būtų likęs vienu iš bevardžių graikiškojo stoicizmo epigonų, knibždėjusių visuose helenistinio pasaulio intelekto židiniuose.

Niekas nepasakys, kada Romoje užgeso senųjų herojų — Mucijaus Scevolos, Decijaus, Fabricijaus— šlovė. Vir bonus, kuriam triumfai buvo rengiami už pergales mūšių laukuose, dabar dvarus siekė įgyti intrigomis. Visuomeninis gyvenimas virto kasdieniu klientų grumdymusi galingųjų priimamuo­ siuose. Didžioji Romos gyventojų dalis tapo išlaikytiniais, ir nuo to, kas iš politikų pasiūlydavo daugiau veltui dalijamos duonos ir žaidimų, neretai priklausė jų sėkmė kopiant val­ džios laiptais. Norinčiam valdyti reikėjo vis daugiau turtų, juos turėjo krauti vis daugiau vergų iš pavergtųjų tautų. Vergai gamino daiktus, kurie valdė valdančiuosius. Dvasinė vergovė daiktams persmelkė visą gyvenimą. Vergvaldžių respublika tapo vergovės imperija. Vergovė pamažu .tapo Romos esme.

Lucijus Anėjus Seneka, gimęs 4 mūsų eros metais Ispa­ nijos Kordoboje Romos raitelio šeimoje, politiko ir filoso­ fo bei rašytojo lemtį priėmė iš tėvo: jis sūnui davė politikui derantį išsilavinimą, jis įžiebė garbės troškimą ir padėjo žengti pirmuosius karjeros žingsnius valdant Kaligulai. Ir tėvas, ir sūnus žinojo, kad tarnauti Romai, kai tarnauti reikia visų pirma atstovavimą jai pasisavinusiems žmonėms — pa­ vojinga. Iš tiesų viena jo kalba senate sukėlė tokį Kaligulos pavydą, kad Senekos vos nepražudė. Paskui princepso Klau­ dijaus žmona Mesalina apkaltino Seneką ryšiais su Klaudi­jaus giminaite Julija, ir tremtį vietoj mirties bausmės Sene­ kai išprašė tik pats Klaudijus. Iš Korsikos jį parsikvietė naujoji Klaudijaus žmona Agripina, vyresnioji Julijos sesuo ir Domicijaus Agenobarbo, būsimojo imperatoriaus Nerono, motina, parūpindama Senekai gerą, tarnybą ir paskirdama jį sūnaus auklėtoju. Agripina norėjo daug: jai iš tiesų pavyko

8

nunuodyti Klaudijų ir padaryti Domicijų imperatoriumi, ta­ čiau būtent Seneka, kol jaunojo Nerono užmojai buvo dar gana kuklūs, sutramdė Agripinos marodieriškąsias užmačias ir sustiprino senato vaidmenį imperijoje. Senekos pagalba buvo suvaržyti skundikai ir kyšininkai. Filosofas galėjo ti­ kėti, kad jo visuomeninė veikla vis dėlto — ne bevaisė.

Ir amžininkams, ir daug kam iš būsimųjų kartų didžiausiu paradoksu atrodė stoiškoji Senekos teorinė pozicija ir tiesiog pasakiški Senekos turtai. Ką ir kalbėti: Senekos gyvenimas pagrįstas kompromisu. Bet juk stoicizmas ir yra kompromiso filosofija! Taip, Senekos padėtis Nerono dvare labai kompli­kuota: sudievinus nužudytąjį Klaudijų, Seneka, Neronui už­ sakius, sukuria Klaudijaus pašlovinimą, o savo nuomonę iš­ reiškia satyra „Sumoliūgėjimas". Bet šitaip „dvigubai" mąsto kone kiekvienas! Ir tyli laikydami tai gyvenimo norma. Seneka nuo jų skiriasi būtent tuo, kad netyli. Kiekviena nauja gy­ venimo situacija palydima naujo traktato bandant suvokti, kas vyksta, paaiškinti, kodėl vyksta būtent taip. Būdamas pačioje gyvenimo sraunumoje, Seneka ne saugosi, o su visa protui įmanoma įtampa bando nustatyti, į kokius horizontus plaukiama. Žinoma, priimti dovanas paprasčiau negu jų atsisakyti, bet ką tu gali pasakyti apie daiktų sąlygiškumą žmogaus gyvenimui, jeigu tų daiktų tu niekada neturėjai?

Kai vis beprotiškesniems Nerono siautėjimams Seneka pradėjo darytis kliuviniu, jis pasisiūlė iš Nerono gautus turtus grąžinti. Neronas rado kur kas tobuliau epochą išreiš­ kiantį atsiskaitymo su savo mokytoju būdą: įsakė pačiam, nusižudyti.

Kaip rašo Tacitas, iš badavimu išsekinto Senekos kūno, prapjovus rankų venas, kraujas vonios vandenin tekėjo vangiai. Tada Seneka persipjovė kojų gyslas. Kad žmona, kurios nuo savižudybės jam nepavyko atkalbėti, neprarastų dvasios tvirtybės, o ir jis pats, matydamas jos kančias, neprarastų ištvermės, Seneka priprašė ją žudytis kitame kambaryje, o pats pasikvietė raštininkus ir, įveik­ damas skausmus, su jam būdingu iškalbingumu diktavo paskutines savo mintis.

Lygiai tokios pat drąsos kupinas ir Senekos mąstymas.

Graikų stoicizmą pagal Romos tradicines vertybes ir vi­ suomenines normas perdirbo dar viduriniosios stojos kūrėjas

9

Panetijas: romėnų pareigą (officiurn), pagrindinę visuomenės doros kategoriją, jis paskelbė esant tokiu „deramu veiksmu", kuris yra būtinas ir išminčiui. Tai buvo labai svarbi išvada: jeigu pareigų valstybei vykdymas reiškia ne tik tėvų prie­ sakų atlikimą, bet ir gyvenimą pagal proto dėsnius, pagal būtiškąją žmogaus prigimtį, tai vykdyti savo pareigas, lai­kytis normų būtina nepaisant jokių vidinių ar išorinių kliū­ čių.

Bet kaip tai yra galima klestint visuotiniam amoralumui?

Filosofinę problemą Seneka sprendžia naudodamasis ilga­amže romėnų patirtimi: kad tiesa būtų — ji turi būti paversta gyvenimu; kad ji galėtų tapti gyvenimu — ji turi būti tiesa ne tik protui, bet ir dvasiai turi tapti valia veiklai. Ši romėnų gyvenimo nuostata padėjo sukurti imperiją. Remda­ masis ja, Seneka dabar imperiją mėgina atnaujinti.

Įstatymai, papročiai, normos kaip išoriškumas yra pavei­ kūs tiek, kiek individas paiso jų arba dėl visuomenės, arba dėl asmeninio įsitikinimo. Romėnų visuomenės indiferentizmo senosioms normoms sąlygomis veikti jos galėjo tik per indi­ vido įsitikinimą: tas, kuris normą priėmė kaip savastį, kom­ promisų negalėjo daryti be galo — anksčiau ar vėliau jis prieidavo ribą, kurios negalima buvo peržengti, jeigu kartu su normos savyje sunaikinimui nenorėjo sunaikinti ir savęs, kartais ne tik morališkai. Ta dvasioje egzistuojanti neper­ žengiama riba Senekos pavadinama sąžine. Sąžinė — tai protu priimtos ir jausmais išgyventos dorovinės normos suvokimas. Tai buvo originalus, normą individualiai aktualizuojantis problemos sprendimas.

Kaip sąžinė egzistuojąs visuomeninis normos racionalu­ mas gyvenimo piktžaizdžių neišnaikino. Tačiau tai jau nebu­ vo absoliutus bejėgiškumas: nuo normatyvinio mąstymo kont­ rolės pabėgusiame ir į nežinomybę srūvančiame gyvenime ėmė kondensuotis naujo — personalistinio — racionalumo pradmenys, galėję tarnauti ir naujo dvasiškumo ieškojimui pirmiausia per valios kaip laisvos valios problemos supratimą. Prie jo ryškinimo deramai prisideda ir Seneka.

Kaip politikas Seneka visų pirma rūpinasi rasti pozityvias laisvos valios raiškos formas. Jeigu žmonės iš prigimties lygūs, nes visi turi tą pačią dieviškumo kibirkštį — sielą, tai jiems įgimtas pakantumas kaip valinga saviraiška turi skleis-

10

tis mielaširdyste, o būdas, kuriuo mielaširdystė gali realiai įsikūnyti, yra geradarybė. Geradarybė yra universali, nes paremta tiktai gera valia: mielaširdingas žmogus duoda nesi­ tikėdamas atlygio.

Seneka supranta, kad tai, ką jis siūlo, yra utopiška: dėl turto godulio apkvaitęs vergvaldys yra sociališkai kurčias. Štai kodėl, nepaisant visų socialinių aspiracijų, jo žvilgsnis nuolat kyla virš sociumo, virš Romos, virš viso žemės aps­kritimo, ieškodamas tik dvasios akimis pamatomo taško, ku­riame viskas susijungia į vieną tikslingą visatį — logą, visuo­ tinį protą. Tai — amžinas pasaulis, tikrasis pasaulis. Sociume viešpataujant dvasios ir kūno vergams, tiktai šį tikrąjį pa­ saulį matydamas ir pažindamas, žmogus ir gali būti tvirtas ir sąžine, ir darbais.

Jau amžininkai pastebėjo, kad Jupiteris Senekai dvejina­ si: yra Kapitolijaus Jupiteris — liaudžiai, ir tas, kurį gali ma­ tyti tik filosofas. Senekai dvejinasi ne tik Jupiteris — dve­jinasi visa realybė: į tą, kurią Seneka mato kaip filosofas, ir tą, kurią Seneka mato kaip Romos pilietis.

Toks susidvejinimas — ne naujiena antikoje. Dvigubą pa­ saulį regi elė j iečiai, kai jų sąmonę pirmąsyk ištinka daikto ir jo vardo netapatumo smūgis. Dvigubas pasaulis Platonui, pajutusiam būtinumą gelbėti pasaulio supratimo tikrumo ga­ limybę sofistų paskleistame reliatyvizme. Iš dvylipumo su­ pintas ir Aristotelio pasaulis. Bet kaip šis dvilypumas ski­ riasi nuo Senekos! Netgi Platono vykdomas žemiškumo nu­ vertinimas, fundamentalus ir dramatiškas, daugiau panašus į pokalbį puotoje, reikalingą kaip intelektualams būtinas pa­ trauklus ir net pikantiškas žaidimas, po kurio, deja, visi at­ sikels ir išeis dirbti savo kasdienių darbų, garbinti savo se­ nųjų dievų. Taip atrodo todėl, kad graikų idealizmas pasaulį sudvejina tik žmogaus protui. Senekos idealizmas pasaulį dve­ jiną visam žmogui: racionalumas, kuris graikui kaip kosminis vyksmas „leidosi ant jo", dabar turi iškilti iš paties žmogaus, ir dar labai neaišku, kaip jis turi prisiglausti prie išorybės, kad ši atsilieptų jį atpažindama! Kokie nedideli racionalumo elementai tvyro tame veiklume, kuris kelia miestus, laimi mūšius, kuria ir tvarko imperijas, kiek daug valių susikerta, kol gimsta koks nors pastovumas, panašus į tą, kuris atsis­ kleidžia filosofo dvasios akims! Kartais gali atrodyti, kad to

11

pastovumo, to protingumo iš viso nėra, jei nežinotum, kad jis gali, kad turi būti. Betgi išvysti jį — ir tai antikai yra visiškai nauja.— galima jau nebe gamtos nuošalume, o tik tylioje savo dvasios vienatvėje. Baltu, triukšmingų antikos miestų žmogui tai atrodo kraupu. Iš tos, atrodytų, rimties laimę turinčios duoti vienatvės į gyvenimą—tegul ir patį grėsmingiausią — nuolat grįžta ir Seneka. Tačiau praeis dar metai, dar amžius, ir katakombų tamsoj subrandinta dvasia tą žemiškųjų poreikių atmarinimo programą priims kaip vie­ nintelį teisingą gyvenimo būdą, o į begalybę savo vidiniu žvilgsniu jį ekstazuos šventasis Augustinas, savo transcen- dentalijas, vandalams jau artėjant prie Hipono sienų, užra­ šinėdamas manuskripte „Apie dievo valstybę".

Senekos „Laiškai Liucilijui" — tai stoišką moralinio to­ bulinimosi programą dėstantis veikalas. Manydamas, kad doros ir valstybės reikalai priklauso visų pirma nuo dvasinio kiekvieno žmogaus atsparumo, Seneka, panaudodamas visas ir retorikos, ir epistolikos žanrines ir stilistines vingrybes, rūpinasi Lucilijausi—konkretaus knygą skaitančio žmogaus—, „pažadinimu filosofijai", pagrindinių stoicizmo postulatų iš­ aiškinimu, išskleidimu, visapusišku aptarimu ir įtvirtinimu, kol pagaliau uždavinys pasiekiamas — Lucilijus tampa tikro­ sios, visatinės valstybės piliečiu kosmopolitu.

„Laiškai Lucilijui" skiriami prie apibendrinamųjų filo­ sofo darbų. Ne tik jais r bet ir mažesniaisiais traktatais bei dramomis Seneka siekė vieno: kuo adekvačiau išreikšti gy­ venimo pakitimų jautimą, padėti žmogui atsispirti negando­ ms. Ir jeigu Senekos dvasinės veiklos rezultatai, nepaisant filosofo intelektualinės aistros, kartais ir ne visai imponuoja, tai nemaža čia ir Senekos meto kaltė: laikas su jo proble­ momis konkretiems žmonėms yra duotas, o Senekai tekęs pasaulio istorijos sklaidos momentas iš tiesų nėra džiugus. Seneka žavi žmogaus dvasios nuopuolio suvokimo drąsa ir žavus bandymu išsaugoti žmonijos sugyventas vertybes aiš­ kiausios jų žūties akivaizdoje. Tai labai daug. Tačiau kaip ir visa, kas nėra didinga, didu atrodo ne besąlygiškai. Aišku viena: Senekai tvirtai priklauso vieta filosofijos klasikų žvaigždyne.

ROMUALDAS OZOLAS

12