Ši knyga skiriama Vilniaus universiteto įsteigimo 400-osioms metinėms pažymėti. Iš jos skaitytojas galės pasekti lotynų, lenkų ir vokiečių kalbomis dėsčiusių bei rašiusių žymesniųjų senojo Vilniaus universiteto profesorių filosofinę kūrybą.

Lietuvoje su filosofija pirmiausia susipažino bajorų sūnūs, XIV — XVII a. mokęsi Vidurio ir Vakarų Europos universitetuose. Tačiau, kol Lietuvoje nebuvo aukštosios mokyklos ar kolegijos su filosofijos studijomis, filosofijos raidai nebuvo sąlygų, nes anuo metu mokslai koncentravosi mokyklose.

Mokyklą su filosofijos studijomis Vilniuje įkūrė jėzuitai, kurie į Lietuvą buvo pakviesti kovoti su plintančia reformacija. Jėzuitų kovos priemonės buvo įvairios, viena iš jų, ramstant pašlijusį katalikų bažnyčios autoritetą, ginant feodalines monarchijas, buvo švietimas. 1570 m. jie Vilniuje įkūrė vidurinio lavinimo mokyklą — kolegiją, kurioje po metų— 1571 m.— buvo pradėtos filosofijos studijos.

Didžiausią reikšmę filosofijos raidai mūsų krašte turėjo Vilniaus universiteto įkūrimas. 1579 m. Vilniaus jėzuitų kolegija buvo pertvarkyta į Vilniaus universitetą, arba akademiją. Universitete iš karto buvo įsteigtas Filosofijos fakultetas, kuriame buvo dvi katedros — filosofijos ir matematikos, o mokslas trukdavo trejus metus. Mokslo metus fakultete sudarė du bimestrai.

Iki 1635 m. tebuvo vienas filosofijos profesorius, dėl to i fakultetą studentai būdavo priimami ne kasmet, bet kas treji metai. Nuo 1635 m. filosofiją dėstė du profesoriai, o nuo 1639 m.— jau trys. Nuo tada į Filosofijos fakultetą būdavo priimama kasmet. Pirmaisiais mokslo metais buvo dėstoma logika, antraisiais — fizika, arba gamtos filosofija, trečiaisiais— metafizika ir etika. Tačiau fizikos kursui, kaip plačiausiam iš visų filosofijos disciplinų, neužtekdavo vienerių mokslo metų, ir jis būdavo tęsiamas dar ir trečiaisiais metais. Pradžioje etika buvo dėstoma epizodiškai ir tik nuo 1677 metų — pastoviai. Etikos paskaitas skaitė atskiras, ketvirtasis, profesorius, dažniausiai dėstantis teologiją. Filosofijos fakulteto dekanu dažniausiai būdavo skiriamas teologijos profesorius, kuris jau buvo dėstęs filosofiją, o fakulteto studentus prižiūrėjo iš dėstytojų tarpo skiriamas vadinamasis studijų prefektas.

Į Filosofijos fakultetą priimdavo baigusius vidurinio lavinimo mokyklą — kolegiją. Šį fakultetą baigus, buvo galima stoti jau ir į Teologijos arba Teisių fakultetą.

Iki 1587 m. Filosofijos fakultete studentų kasmet būdavo ne daugiau kaip 50. XVII a. studentų skaičius jame žymiai padidėjo. Kadangi buvo trys kursai, tai neretai filosofiją kasmet studijuodavo apie 100 studentų. Iš jų tarpo skiriamą studentų vyresnįjį — „tėvūną" — vadindavo tiesiog aukštaitis- kai — „civūnu". Fakultete mokėsi didikų, pasiturinčiųjų bei neturtingųjų bajorų ir turtingesniųjų miestiečių sūnūs. Retas buvo atvejis, kad universitete studijuotų valstiečių vaikai. Be lietuvių ir lenkų, kurių buvo daugiausia, universitete studijavo ir kitų tautybių jaunuoliai — latviai, estai, baltarusiai, rusai, ukrainiečiai, vokiečiai, čekai, švedai, vengrai, ispanai, italai, prancūzai, netgi kitatikiai totoriai. Panašiai ir universiteto profesoriai buvo įvairios tautybės: be lietuvių ir lenkų, jame dėstė vokiečiai, ispanai, italai, baltarusiai, anglai, škotai, airiai, švedai, belgai, norvegai, chorvatai. Taigi ne tik Vilniaus universitetas prisidėjo prie kitų tautų švietimo, bet ir kitų tautų atstovai dalyvavo, kuriant universiteto mokslines tradicijas.

Greta teorinio kurso (filosofijos paskaitos buvo ištisai diktuojamos) vykdavo pratybos, kurios praeidavo įvairiai, dažniausiai įgaudamos disputų formą. Filosofijos fakultete disputams buvo rengiamasi iš anksto. Vieni studentai kritikuodavo tam tikrus iš anksto paskelbiamus teiginius, kiti juos gindavo. Juose dalyvaudavo ir profesoriai. Disputai vykdavo šeštadieniais (sabbativa philosophorum). Mėnesio pabaigoje buvo rengiami stambesni disputai (menstrua philosophorum), kurių tezes iš anksto spausdindavo.

Baigdamas studijuoti kurią nors filosofijos discipliną, studentas turėjo išlaikyti egzaminą, kurio metu buvo nuodugniai patikrinamos jo žinios. Egzaminų registracijos knygos rodo, kad studentų žinios įvairuodavo. Dažniausiai jos būdavo atestuojamos „vidutiniškai" ir „daugiau negu vidutiniškai". Vidutiniškas studentų mokėjimas darosi suprantamas, turint galvoje gremėzdišką scholastinės filosofijos kurso sąrangą, vartojamų terminų daugiareikšmiškumą.

Baigdami Filosofijos fakultetą, studentai laikydavo viso filosofijos kurso egzaminą. Tai buvo lyg ir valstybiniai egzaminai. Gabiausieji studentai egzamino nelaikydavo, bet gindavo tezes. Jas rašydavo, vadovaujami profesoriaus. Tezės buvo ginamos pasirinktinai iš šių disciplinų: logikos, fizikos arba „visos filosofijos". Jau 1602 m. Filosofijos fakulteto absolventas A. Gronckis išspausdino universitete gintas „Visos filosofijos dalių filosofines teoremas".

Vilniaus universitetas teikdavo du filosofijos laipsnius: laisvųjų mokslų ir filosofijos bakalauro ir laisvųjų mokslų ir filosofijos magistro. Bakalauro laipsnis galėjo būti suteiktas studentui, baigusiam studijuoti kurią nors filosofijos discipliną ir apgynusiam tezes arba išlaikiusiam vadinamąjį bakalauro egzaminą. Neretai bakalauro laipsnis būdavo suteikiamas užbaigusiems studijas Filosofijos fakultete. Fakulteto absolventams suteikdavo ir magistro laipsnį, žinoma, taip pat apgynusiems tezes arba išlaikiusiems vadinamąjį magistro egzaminą. Ginant tezes, be vadovo, būdavo ir oponentas — logikos, fizikos arba metafizikos profesorius. Kartais oponuoti kviesdavo kitų vienuolių ordinų filosofijos profesorius.

Laisvųjų mokslų ir filosofijos magistro laipsnis buvo aukščiausias filosofijos laipsnis. Sekant viduramžių tradicija, filosofijos profesoriai buvo vadinami magistrais, o ne daktarais. Magistro laipsnis prilygo daktaro laipsniui — aukščiausiam teisės, medicinos ir teologijos moksliniam laipsniui. Naujaisiais laikais Europos universitetuose vietoje filosofijos magistrų imta teikti filosofijos daktarų laipsnius. Nuo XVIII a. pradžios šis terminas įsigalėjo ir Vilniaus universitete.

Filosofijos magistro laipsnis būdavo teikiamas ir neginant tezių bei nelaikant egzamino — už nuopelnus aukštiems bažnytinės valdžios pareigūnams. Šį laipsnį gaudavo ir tik ką pradėjęs dėstyti universiteto filosofijos profesorius; buvo laikoma, kad Filosofijos fakultete gali dėstyti tik asmuo, turįs magistro išsimokslinimui prilygstančių žinių, baigęs Filosofijos ir Teologijos fakultetus.

Mokslinius laipsnius teikdavo universiteto mokslinė taryba, vadinama daktarų senatu. XVII a. pirmojoje pusėje ją sudarė 9 daktarai — labiausiai nusipelnę Vilniaus universiteto profesoriai. Laipsnio suteikimo ceremonija būdavo atliekama universiteto patalpose, kartais — šv. Jono bažnyčioje ar Lukiškėse, jėzuitų rezidencijoje. Aplinka ir pats ceremonialas būdavo labai iškilmingi. Tezių gynimas būdavo viešas. Pasibaigus diskusijoms ir daktarų senatui nusprendus, kad kandidatas vertas mokslinio laipsnio, prasidėdavo ceremonialas. Laipsnį gaunantis asmuo, priklaupęs susirinkusiųjų daktarų, magistrų ir bakalaurų akivaizdoje, bažnyčios ir karaliaus vardu iškilmingai pasižadėdavo, priimtas į mokyčiausių vyrų tarpą, laikytis visų pareigų ir privilegijų, kurias teikia mokslinis laipsnis, skleisti mokslines žinias visur, kur tik jis būsiąs. Paskui vadovas (promotorius) įteikdavo mokslinę knygą, iškilmingai linkėdamas iš jos mokyti filosofijos, teisės ar teologijos. Panašią simbolinę reikšmę turėjo ir naujajam daktarui ant piršto užmaunamas žiedas: tuo jis būdavo tarsi sutuokiamas su savuoju mokslu. Naująjį daktarą apgaubdavo senoviniu rūbu — epomida (antikinis rūbas, kurio vienas kraštas sage susegamas ant peties). Sis rūbas simbolizavo rimtumą, pastovumą ir saikingumą— būtinus mokslui pasišventusio vyro atributus. Paskui vadovas uždėdavo jam ant galvos vadinamąją daktaro beretę, sakydamas, kad dabar jis esąs pašauktas visą gyvenimą skelbti mokslo tiesas.

Gavusiajam mokslinį laipsnį būdavo įteikiamas tam tikras liudijimas (dabar sakytume — diplomas), pasirašytas universi- teto rektoriaus, vicekanclerio ir sekretoriaus, patvirtintas universiteto antspaudu.

Filosofijos moksliniai laipsniai Vilniaus universitete pirmą kartą buvo suteikti 1584 m.: šešiems Filosofijos fakulteto absolventams buvo suteikti laisvųjų mokslų ir filosofijos bakalaurų laipsniai. Remiantis mokslinių laipsnių registracijos knygoje „Laureae Academicae" (*) esančiais įrašais, nustatyta, kad 1584—1781 m. Vilniaus universitetas suteikė filosofijos mokslinius laipsnius 3510 asmenų: filosofijos bakalaurų — 1810, filosofijos magistrų (daktarų) — 1700. Tai apytikriai skaičiai, nes į knygą „Laureae Academicae" pateko ne visi asmenys, XVI a. pabaigoje ir XVII a. pradžioje universitete įgiję mokslinius laipsnius.

XVI a. Lietuvos feodalinei diduomenei ir katalikų bažnyčiai reikėjo tokios ideologijos, kuri įteisintų feodalinį išnaudojimą. Tam geriausiai tiko viduramžių scholastinė filosofija, kuri mūsų krašto mokyklose viešpatavo iki XVIII a. vidurio. Jėzuitų ir kitų vienuolių ordinų vadovybė atsiribojo nuo pažangių mokslinių ir filosofinių idėjų, filosofijos profesoriai nebuvo savarankiški, privalėjo dėstyti ir rašyti veikalus pagal bažnyčios vadovybės instrukcijas, skatinusias tikėti viduramžių autoritetais ir nebandyti savarankiškai ieškoti tiesos. Vilniaus universiteto bibliotekoje buvo nemaža renesanso ir naujųjų laikų mokslininkų bei filosofų veikalų, tačiau jų studentams neduodavo skaityti, jie buvo laikomi slaptojoje bibliotekoje. Klausimais, kuriais buvo leidžiama ginčytis, reikėjo ginti tą nuomonę, kurios naudai buvo galima pateikti daugiausia argumentų iš autoritetų veikalų, ypač iš didžiausio viduramžių filosofų autoriteto — Aristotelio — knygų. „Taip sakė Aristotelis",— toks buvo galutinis ir svariausias argumentas. O tuos Aristotelio tekstus, kurie neatitikdavo teologijos dogmų, taisydavo, jo pažiūras apskelbdavo klaidingomis. Be Aristotelio, buvo remiamasi žymiausiais viduramžių filosofijos autoritetais— Augustinu, Tomu Akviniečiu, J. Dunsu Skotu, Viljamu Okamu, Durandu, Pauliumi Venecijiečiu ir kitais, taip pat XVI—XVII a. scholastikos autoritetais. Autoritarinis metodas atvedė į tai, kad filosofijos dėstytojo tikslas buvo ne naujų žinių ieškojimas, bet senųjų išsaugojimas.

Kita vertus, jėzuitų administruojamų universitetų filosofijos fakultetuose nebuvo specializacijos, dėl to nebuvo įmanomi rimtesni tyrinėjimai. Universiteto profesorių, perskaičiusi trejų metų filosofijos kursą, arba paskirdavo dėstyti teologiją, arba jis būdavo perkeliamas į kitą mokyklą, arba turėjo dirbti su švietimu nesusijusį darbą. Filosofijos dėstytojai skaitydavo paskaitas, remdamiesi turimais vadovėliais, ir dauguma jų neturėjo savos kūrybinės minties.

Scholastinės filosofijos ydos ir trūkumai akivaizdūs. Betgi, vadovaujantis dialektine metodologija, reikia scholastinėje filosofijoje ieškoti problemų, turinčių išliekamąją reikšmę. Vilniaus universitete dėstyta logika buvo aukšto lygio, joje randame šiuolaikinės logikos užuomazgų: teiginių logikos, loginių klasių teorijos, modalinės logikos, loginės sekos teorijos, semiotikos ir loginės semantikos. Nevartojant formalizavimo metodo, įprastinės kalbos priemonėmis buvo apibrėžta išsprendžiamumo problema, suformuluota daug bendrareikšmiškų išraiškų. Visa tai iliustruoja matematinės logikos raidą mūsų krašte. Logiką plėtojo Vilniaus universiteto profesoriai: A. Čirskis, Z. Kriūgeris ir kiti. M. Smigleckio veikalas „Logika" tapo žinomas daugelyje užsienio universitetų.

Materializmo ir idealizmo kova viduramžių filosofijoje nenutrūko, o reiškėsi kaip nominalizmo ir realizmo kova. Realistai, teikdami pirmenybę ne daiktams, bet sąvokoms, buvo idealizmo reiškėjai. Realistų pažiūros neskatino tirti daiktų, o kreipė mintį į abstrakčius samprotavimus. Realistai Vilniaus universitete buvo Tomo Akviniečio pažiūrų sekėjai ir vadinosi tomistais. Jų priešininkai — nominalistai,— sekdami žymiausių viduramžių nominalistų — J. Dunso Skoto, Viljamo Okamo ir kitų pažiūromis, pirmenybę teikė tikrovės daiktams, bendrąsias sąvokas laikydami tik vardais, sąlyginiais pavadinimais. Nominalistų pažiūra, pirmenybę teikusi ne bendrybei, bet atskirybėms, skatino tirti tikrovę, daiktus, galvoti moksliškai. Jei tomistai teigė materiją esant pasyvią, visą aktyvumą gaunančią iš formos, tai nominalistai šią pažiūrą ginčijo, tvirtindami materijos savarankišką egzistavimą ir aktyvumą. Š ią pažiūrą gerai išreiškė universiteto profesorius T. Požeckis.

Vilniaus universitete buvo įvairių scholastikos profesorių— ortodoksų ir linkusių į ieškojimus, kurie savo studentus supažindindavo su renesanso ir naujųjų laikų gamtos mokslais bei filosofija: su M. Koperniko, Ch. Klavijaus, Dž. Bruno, Ch. Rotmano, J. Keplerio, G. Galilėjaus, J. Fabricijaus, Dž. Ri- čiolio, R. Dekarto, K. Seinerio, A. Kircherio, Tycho Brahės, Dž. Kardano, A. Vezalijaus, A. Čezalpino, G. Pereiros, Dž. Fra- kastoro, G. Rondelė, P. A. T. Paracelso, P. Pomponacio ir kitų moksliniais pasiekimais. Gamtos filosofijoje šie dėstytojai studentams pateikdavo rimtų gamtamokslinių žinių, scholastiniam pasaulėvaizdžiui priešingų pažiūrų. Pažangieji filosofijos dės- tytojai Vilniaus universitete skiepijo jaunuomenei ano meto gamtamokslines žinias apie žmogų, jo anatomiją ir fiziologiją.

Scholastinė filosofija Vilniaus universitete nebuvo vienalytė. Būta ir ginčų, nesutarimų. Vieni scholastikos dėstytojai buvo tamsuoliai, atsiriboję nuo renesanso ir naujųjų laikų mokslo, tačiau buvo ir apsišvietusių, kurie besimokančiai jaunuomenei perteikdavo naujausias gamtamokslines ir filosofines pažiūras.

Scholastinė filosofija, neatitikusi gyvenimo, mokslo poreikių ir blaivaus proto, buvo pasmerkta anksčiau ar vėliau žlugti. Filosofijos problemų aiškinimas pagal Aristotelį XVIII a. viduryje net valstybės valdantiesiems sluoksniams atrodė aiškus anachronizmas. Vakarų Europos šviečiamojo laikotarpio idėjų įtakoje tie sluoksniai švietimą pradeda laikyti veiksniu, galinčiu stabdyti ekonominį bei politinį Lietuvos—Lenkijos valstybės smukimą. Jėzuitai savo administruojamame Vilniaus universitete buvo priversti daryti reformas. Universitete imta dėstyti naujųjų laikų filosofiją ir gamtos mokslus. Sis persiorientavimas įvyko ne iš karto. XVIII a. viduryje filosofijoje susidarė dvi kryptys. Kompromisinės krypties atstovai bandė naujųjų laikų filosofiją derinti su scholastika. Kompromisinės krypties atstovai Vilniaus universitete buvo A. Skorulskis ir B. Dobševičius. Nors jie ir gynė kai kurias senąsias pažiūras, studentus jie plačiai supažindino ir su naujųjų laikų filosofija bei gamtos mokslais. Antischolastinės krypties reiškėjai reikalavo scholastiką visai pašalinti iš mokyklų ir dėstyti tik naujųjų laikų filosofiją ir gamtos mokslus.

Nors scholastikos žlugimo ir naujųjų laikų filosofijos plitimo laikotarpiu senasis filosofijos skirstymas į logiką, fiziką, metafiziką ir etiką išliko, tačiau šių disciplinų turinys iš esmės pakito. Po logikos dėstė ne fiziką, bet metafiziką, kurią sudarė ontologija, psichologija ir natūralinė teologija. Fiziką sudarė bendroji ir specialioji dalys bei kosmologija (kai kurie autoriai kosmologiją laikydavo metafizikos disciplina). Visi mokslai tebedėstomi lotyniškai. Kaip ir anksčiau, filosofijos studijos truko trejus metus.

Antrojoje XVIII a. pusėje Vilniaus universitete buvo aiškinamos F. Bekono, R. Dekarto, Dž. Loko ir kitų naujųjų laikų filosofų pažiūros, tačiau labiausiai buvo sekama Ch. Volfo filosofine sistema. Ch. Volfas, populiarinęs, bet kartu ir nuskurdinęs G. Leibnico sistemą, neišreiškė kokių nors ypač vertingų filosofijos idėjų. Jis tik atkreipė dėmesį į filosofijos metodą, pateikė filosofijos mokslų sistemą. Jo pažiūros neprieštaravo teologijai, o jei ir buvo jose prieštaravimų ar neatitikimų bažnyčios mokymui, tai tokie bažnyčios filosofai, kaip italų XVIII a. autorius Fortunatas Brešietis, kurio veikalai Vilniaus universitete buvo populiarūs, Ch. Volfą „pataisydavo".

Antrojoje XVIII a. pusėje fizika, tebevadinama gamtos filosofija (taip fiziką vadino ir tuometiniai Europos mokslininkai), Lietuvos mokyklose, ypač Vilniaus universitete ir Vilniaus Antakalnio trinitorių kolegijoje, buvo labiausiai sumo-dernėjusi filosofijos disciplina. Fizikos paskaitose buvo aiškinami naujausi to meto gamtos mokslų bei gamtos filosofijos pasiekimai: įvairios pažiūros j materiją ir jos judėjimą, I. Niutono klasikinės mechanikos principai, R. Boilio, R. Reomiūro, Ž . A. Nolės, P. Mušenbruko eksperimentai, A. Levenhuko stebėjimai mikroskopu, buvo remiamasi K. Heigenso, P. Bu- gero, L. Eulerio darbais, nagrinėjami R. Huko ir kitų mokslininkų hidrodinamikos tyrimai; remiantis H. Burhavės, N. Lemeri darbais, buvo aiškinami cheminiai procesai; remiantis R. Dekarto, K. Heigenso, L. Eulerio, I. Niutono darbais,— šviesos reiškiniai. Buvo dėstoma tuometinė astronomija, XVI — XVIII a. astronomų — M. Koperniko, J. Keplerio, G. Galilėjaus, Dž. Ričiolio, E. Halėjaus, I. Niutono, Ch. Volfo, R. J. Boš- kovičiaus pažiūros. Buvo žinomi naujausi astronominiai atradimai, naujausi termodinamikos pasiekimai ir B. Franklino, P. S. Lemonjė darbai elektros reiškinių srityje. Daug kas priklausė ir nuo paties dėstytojo: pažangesnieji, labiau apsišvietę filosofijos profesoriai tuometinį gamtos mokslą aiškino plačiau.

R. Dekarto fizika, kaip praeitas etapas fizikos raidoje, Vilniaus universitete nebuvo pripažinta. Ji buvo kritikuojama, remiantis I. Niutono fizikos principais. Universitete, kaip ir kitose Lietuvos mokyklose, įsitvirtino I. Niutono fizika. Kartu buvo aiškinami ir I. Niutono suformuluoti gamtos tyrimo metodologiniai principai. Jais sekant, gamtos reiškiniai turėjo būti traktuojami eksperimentiškai ir apibendrinami indukciškai. Studijuojančiam jaunimui jie skiepijo pažangią gamtos tyrimo metodologiją, griovė pažiūrą, kad tarp naujųjų laikų gamtos mokslo ir filosofijos, iš vienos pusės, ir scholastikos, iš kitos pusės, galimas sambūvis, kompromisas.

I. Niutono sukurtoji klasikinė mechanika sudarė XVIII a. mechanistinio materializmo pagrindą. Mechanistinis pasaulėvaizdis vyravo ir Vilniaus universitete, buvo tendencija judėjimą sutapatinti su mechaniniu judėjimu, jį aiškinti I. Niutono mechanikos principais. Vis dėlto universitete atsirasdavo profesorių, kurie, pasisakydami prieš mechanikos principų absoliutinimą, ėmė reikšti metafiziniam pasaulėvaizdžiui priešingas pažiūras, išsakydami kai kurias dialektikos idėjas. Universiteto filosofijos profesorius Ž. Ševaljė aiškiai pareiškė, kad viso gamtos judėjimo, kitimo neįmanoma išaiškinti mechaninėmis priežastimis, mechanikos dėsniais. Jis teigė materijos dalijimąsi iki begalybės ir tvirtino pasaulyje esant visuotinį natūralų reiškinių sąryšį. Tokios dialektinės idėjos blaivino studentų protus nuo paplitusių kompromisinių pažiūrų ir pramušė spragas metafiziniame galvojimo būde.

1773 m. panaikinus jėzuitų ordiną, mokyklas perėmė Edukacinė komisija ir iš pagrindų pertvarkė švietimo darbą. Edukacinė komisija griežtai pasisakė prieš scholastikos recidyvus, prieš gamtos mokslų, kaip filosofijos disciplinų, dėstymą. Filosofijos dėstytojui aprėpti ano meto gamtos mokslus buvo visiškai neįmanoma. Jis neturėjo siauresnės specializacijos, tebuvo mokytojas — svetimų minčių perpasakotojas (neretai nekvalifikuotas), nebuvo tyrinėtojas. Edukacinė komisija gamtos mokslus atskyrė nuo filosofijos, sudarė realias sąlygas moksliniams tyrimams. Jos administruojamose mokyklose universalius filosofus pakeitė atskirų mokslo šakų atstovai, atsirado specializacija. Vilniaus universitetas buvo pavadintas Lietuvos Vyriausiąja mokykla.

Edukacinė komisija visai pašalino filosofiją iš mokyklų, jų tarpe ir Vilniaus universiteto, programų. Filosofijos pašalinimas iš esmės buvo grindžiamas dviem argumentais: nesą tinkamų vadovėlių ir deramai išsimokslinusių dėstytojų. Eksjėzuitais Edukacinė komisija pagrįstai nepasitikėjo. Bet vadovėlių ir filosofijos dėstytojų buvo galima parengti. Deja, Edu kacinė komisija šito nepadarė. Per visą savo egzistavimo laiką— bemaž per 30 metų — ji nesirūpino nei filosofijos dėstytojų, nei filosofijos vadovėlių rengimu. Šiuo laikotarpiu Lietuvos Vyriausiojoje mokykloje nebuvo nei filosofijos katedros, nei filosofijos paskaitų. Tai rodo rimtas spragas Edukacinės komisijos veikloje.

Iš filosofijos disciplinų Edukacinė komisija teikė reikšmės tik logikai. Jos buvo iš pradžių mokoma vidurinėse mokyklose. Komisijos prašymu prancūzų filosofas švietėjas E. B. Kon- diljakas parašė logikos vadovėlį Lietuvos ir Lenkijos vidurinėms mokykloms — „Logika, arba mąstymo vystymosi pradai". Pirmą kartą šis darbas pasirodė 1780 m. Paryžiuje pavadinimu „La logique ou les premiers developpements de l'art de penser". Tačiau tik 1802 m. Vilniuje išėjo šios knygos lenkiškas vertimas (**).

Nėra abejonės, kad E. B. Kondiljako darbo reikšmė pranoko vadovėlio ribas, jis atliko svarbų vaidmenį skleidžiant šviečiamojo laikotarpio logines ir filosofines idėjas mūsų krašte. Materialistinio sensualizmo ir analitinio metodo akcentavimas Lietuvos sąlygomis skambėjo novatoriškai. E. B. Kondiljako kvietimas analizuoti tikrovę atitiko Lietuvos Vyriausiojoje mokykloje vyravusią mokslinių tyrimų dvasią. Šiuo veikalu domėjosi ne tik Lietuvos Vyriausiosios mokyklos studentai, bet ir jos profesoriai.

1793 m. logika vėl pradedama dėstyti Vilniaus universitete— Lietuvos Vyriausiojoje mokykloje. 1793—1803 m. studentams teisininkams ją dėstė teisės profesorius S. Malevskis. 1797 m. carinei vyriausybei patvirtinus naują Vilniaus Vyriausiosios mokyklos (taip buvo pervardinta Lietuvos Vyriausioji mokykla) statutą, Moralinių mokslų kolegijoje buvo įsteigta logikos, prigimtinės ir tautų teisės katedra, kurią užėmė S. Malevskis.

Tai, kad Vyriausiojoje mokykloje nebuvo filosofijos katedros ir kad filosofija nebuvo dėstoma kaip atskira disciplina, nereiškė, jog filosofija nesidomėta. Specialiųjų mokslų medžiagos tyrimas neišvengiamai vesdavo prie platesnių, filosofinę reikšmę turinčių apibendrinimų. Konkrečioje specialiųjų mokslų problematikoje filosofines idėjas reiškė gamtininkai Ž . Žiliberas, G. Forsteris, A. Sniadeckis. Tirdami augaliją ir gyvūniją, žmogaus anatomiją ir fiziologiją, fizikos ir chemijos procesus, pažangūs mokslininkai atmetė idealistinės filosofijos spekuliacijas gamtamoksliniais klausimais, teigė objektyvios realybės egzistavimą ir jos pažinimo galimybę.

Lietuvos aukštojoje mokykloje nedėstyta 30 metų filosofi- ja atgimė Imperatoriškajame Vilniaus universitete. Steigti atskirą filosofijos fakultetą tuo metu nebuvo tikslinga — kraštui reikėjo ne filosofų, bet siauresnės specializacijos žmonių— į gydytojų ir mokytojų, teisininkų ir ekonomistų, technikų ir j inžinierių. Filosofija buvo dėstoma Moralinių ir politinių moks lų fakultete, kuriame, sekant universiteto nuostatais, turėjo 1 būti įsteigtos dvi filosofijos katedros: 1) logikos ir metafizikos 2) moralės filosofijos. Tačiau visu imperatoriškojo Vilniaus universiteto egzistavimo laikotarpiu jame tebuvo vienas filosofijos profesorius, užėmęs abi katedras.

Anksčiau universitete filosofiją dažniausiai dėstė jo auklėtiniai. Ilgalaikis filosofijos disciplinų nebuvimas universitete šią tradiciją sugriovė. Imperatoriškajame Vilniaus universitete iš pradžių netgi neatsirado vietinio filosofiškai išprususio žmogaus, galinčio reikiamu lygiu skaityti filosofijos paskaitas. 1 803—1804 m. universitete filosofiją laikinai dėstė adjunktas J . Znoska, specializavęsis politinėje ekonomijoje, minėtojo E. B. Kondiljako logikos vadovėlio vertėjas.

1804—1816 m. universitete filosofijos katedras užėmė iš Erlangeno atvykęs J. H. Abichtas. Paskaitas jis skaitė lotyniškai. Matyt, dėl šios priežasties, taip pat dėl tautinių akademinio jaunimo aspiracijų šios paskaitos nebuvo populiarios. J. H. Abichtas bandė taikytis prie vietinių sąlygų: pradžioje logiką jis dėstė minėtojo E. B. Kondiljako vadovėlio pagrindu. Tačiau labiausiai jis pasižymėjo, skleisdamas Lietuvoje kantizmo idėjas, savitai jas aiškindamas, filosofines problemas psichologizuodamas. Kiekvienais metais J. H. Abichtas dėstė atskirą filosofinę discipliną — proto kritiką, tiriančią žmogaus proto sugebėjimų ribas, ir joje aiškino pagrindinius I. Kanto pasiekimus gnoseologijoje — apriorizmą, transcendentalinį metodą bei kitas koncepcijas. Tačiau dalis universiteto gamtininkų, pirmiausia J. Sniadeckis, kantizmą vertino neigiamai.

J. H. Abichtui mirus, universiteto filosofijos katedros liko neužimtos. 1816—1817 mokslo metais logikos paskaitas ėmė skaityti S. Malevskis. Jį išrinkus universiteto rektoriumi, 1817—1818 mokslo metais filosofijos paskaitas laikinai buvo pavesta skaityti teisės mokslų dėstytojui M. Stanevičiui, kuris, supažindinęs studentus su gnoseologine problematika, orientavosi į jam artimesnę sritį — moralės filosofiją. Tačiau M. Stanevičius filosofijos dėstyti reikiamu lygiu nesugebėjo, dėl to universiteto senatas nutarė filosofijos paskaitas pavesti skaityti A. Daugirdui. 1817 m. išspausdinęs plačią F. Jaronskio veikalo „Apie filosofiją" recenziją, jis atkreipė į save dėmesį. 1818 m. A. Daugirdas universitete jau skaito logikos paskaitas, logikos klausimus papildydamas psichologine problematika ir kritiškai vertindamas kantizmą.

A. Daugirdas nebuvo iškalbus, paskaitas skaitė sunkiu stiliumi. 1820 m. universiteto vadovybė paskelbė konkursą filosofijos profesoriaus vietai užimti. Buvo nutarta logikos bei metafizikos ir moralės filosofijos katedras sujungti į vieną katedrą, kurią užimtų asmuo, parengęs darbą tema „Apie logiką, metafiziką ir moralės filosofiją" ir laimėjęs konkursą. Pagrindinis konkurso vertintojas buvo J. Sniadeckis, neigiamai atsiliepęs apie visus 8 (iš jų ir A. Daugirdo) konkursui pristatytuosius darbus. Tačiau likusiųjų konkurso komisijos narių nuomonė buvo kitokia, ir 1821 m. universiteto filosofijos profesoriumi buvo išrinktas J. Goluchovskis.

Kol J. Goluchovskis buvo užsienyje, filosofijos paskaitas universitete tebeskaitė A. Daugirdas. Atvykęs į Vilnių, paskaitas universitete J. Goluchovskis pradėjo 1823 m. lapkričio 27 d. Universitetinių paskaitų programoje buvo skelbiama: „Juzefas Goluchovskis, filosofijos daktaras, teorinės ir praktinės filosofijos ekstraordinarinis profesorius, šešis kartus savaitėje nuo 3 iki 4 val. po pietų dėstys antropologiją, logiką ir moralės filosofiją, pastarąją grįsdamas krikščioniškosios etikos principais" (***).

J. Goluchovskis vienas pirmųjų Lietuvoje ėmė skelbti F. Šelingo ir G. Hėgelio idealistinę dialektiką. Jau konkursiniame darbe jis laikėsi hegelinės triados principo.

J. Goluchovskio paskaitos universitete buvo viešos, turėjo didelį pasisekimą. Klausytojų iš viso Vilniaus jos sutraukdavo galbūt dėl to, kad jis įrodinėjo, jog filosofijoje pasireiškianti tautos dvasia. Kiekviena tauta turinti savo dvasią, ir filosofija esanti jos išraiška. Šios romantinės idėjos žadino tautines aspiracijas, vėliau išsiliejusias 1831 m. sukilimu.

Dėl J. Goluchovskio paskaitų pasisekimo sunerimo carinė valdžia. J. Golucbovskis buvo skundžiamas, kad jis, grįžęs iš užsienio, dėsto nauju metodu, aiškina naują sistemą ir vartoja naujus terminus. Įsikišus Vilniaus generalgubernatoriui, iš J. Goluchovskio buvo pareikalauta pateikti cenzūrai paskaitų programą bei konspektus (****). Iš pradžių nepanorėjęs šito pada- ryti, vėliau J. Goluchovskis paskaitų programą cenzūrai pateikė, kelis kartus aiškinosi, jog jis nieko draudžiamo nedėstas (*****) Universiteto rektorius S. Malevskis bandė ginti J. Goluchovskį, nurodydamas, kad pastarojo paskaitose jis neįžiūrįs nieko priešįstatymiško ar neleistino. Generalgubernatorius nusprendęs, kad J. Goluchovskis dėsto ne pagal Rusijos švietimo instrukcijas, nuo 1824 m. sausio 29 d. uždraudė universitete viešas filosofijos paskaitas. Tad universitete J. Goluchovskis dėstė vos tris mėnesius. 1824 m. rugpjūčio mėn. jis buvo visiškai iš universiteto atleistas.

Nuo 1826 m. filosofijos katedrą vėl užėmė A. Daugirdas, dėstęs iki universiteto uždarymo. Jis paskaitas skaitė pagal savąjį 1821 m. paskelbtą konkursinį darbą „Traktatas apie logiką, metafiziką ir moralės filosofiją". Tačiau tuometinėmis sąlygomis šviečiamojo mechanistinio materializmo ir sveiko proto filosofijos gynimas A. Daugirdo paskaitose ir raštuose žymiai daliai apsišvietusių žmonių turėjo atrodyti primityvu. Akademinis jaunimas negalėjo priimti sveiko proto filosofijos konservatyvumo, nuogąstavimų dėl drąsių savarankiškų projektų ir kūrybinės vaizduotės. XIX amžiuje nebuvo galima tikėtis išaiškinti pasaulį taisyklingomis definicijomis. Romantizmo idėjos užvaldė ir Vilniaus akademinį jaunimą. Tokiomis sąlygomis A. Daugirdas negalėjo tikėtis populiarumo.

Materialistines pažiūras ryškiai išreiškė kai kurie universiteto gamtininkai, tyrimuose neišvengiamai susidūrę su filosofine problematika ir pasukę artima gamtamoksliniam materializmui kryptimi. Objektyvios realybės egzistavimą laikydami būtina gamtos mokslų prielaida, jie teigė, kad gamtos mokslai tiria atskiras realybės puses, objektyvias materialaus pasaulio kūnų savybes, realius medžiagų jungimosi ir skaidymosi procesus. Fizikos ir matematikos fakulteto profesoriai J. Sniadeckis, F. Dževinskis, S. Stubelevičius ir kiti, daugeliu atvejų laikydamiesi mechanistinio materializmo pažiūrų, susidūrę su filosofine gamtos mokslų problematika, paskaitose ir veikaluose sugebėjo išreikšti ir atskirų dialektinių idėjų. Jie tvirtino materijos struktūros sudėtingumą, negalimumą materiją išreikšti kažkokių pirminių elementų pavidalu, aiškino materijos ir judėjimo neatskiriamumą bei jų sąryšį. A. Sniadeckio veikalas „Organinių būtybių teorija" turėjo ne tik didelę teorinę, bet ir pasaulėžiūrinę reikšmę, atskleidžiant gyvybės reiškinių materialų pagrindą. Vertingų minčių apie gamtos mokslų ir filosofijos objektą išsakė J. Sniadeckis, daug rašęs filosofine tematika ir savuosius raštus leidęs Vilniuje. Universiteto gamtininkai įnešė svarų indėlį, tiriant filosofines metodologines gamtos mokslų problemas, akademinį jaunimą jie orientavo ieškojimų ir pažangių idėjų kryptimi.

Filosofija Vilniaus universitete nuo 1579 m. iki 1832 m. nuėjo sudėtingą raidos kelią, kurį akivaizdžiai liudija šioje knygoje pirmą kartą lietuvių kalba skelbiami universiteto profesorių paskaitų ir raštų ištraukų vertimai.

***

Širdingai dėkoju Vilniaus V. Kapsuko universiteto docentui filologijos mokslų kandidatui L. Valkūnui už gerus patarimus verčiant lotynų kalbos tekstus.

Širdingai dėkoju „Minties" leidyklos darbuotojams, sudariusiems galimybę plačiąją visuomenę supažindinti su autentiška filosofine mintimi senajame Vilniaus universitete.

---

PAAIŠKINIMAI

* Žr. Vilniaus V. Kapsuko universiteto Mokslinės bibliotekos rankraščių skyrius, F 2 — DC 1.

** Žr. De Condillac E. B. Loika czyli pierwszn zasady sztuki myšlenia. Dzielo elementarne dla szkol publicznycti. Wilno, 1802.

*** Žr. Ogloszenie lekcyij w Imperatorskim Uniwersytecie Wilenskim, 1823—1824.

****Žr. Lietuvos TSR centrinis valstybinis archyvas, F. 721, ap. 1, Nr. 742. Delo o lekcijax profesora logiki, metafiziky i filosofii Golyxovskogo, kiotorye chitajutsa im bez soobshchenija konspektov chtenija i na kotorye sobirajutsa krome studentov Vilenskogo universiteta i posto

***** Ten pat, ap. 1, Nr. 60. Zawieszenie lekcyi filozofij dawanej w Universytecie przez pr. Goluchowskiego.