Didelių istorinių permainų ir lūžių metais V. Sezemano, kaip filosofo, mokslininko, pedagogo, veikla buvo įvairiopai įsipynusi į mūsų šalies kultūrinio ir dvasinio gyvenimo audinį ir yra davusi impulsų jo raidai. Didėjanti laiko distancija ne tiktai nemenkina jo veikalų, o vis įsakmiau iškelia jo palikimo kūrybiško perėmimo svarbą.

Filosofija glaudžiau nei kitos žinojimo sritys yra suaugusi su jos kūrėjų gyvenimo patirtimi ir asmenybe. Taip yra, matyt, todėl, kad tikrasis filosofinio mąstymo objektas, riba, prie kurios jis veržiasi, — tai pats žmogaus gyvenimas, visos jo apraiškos. Žmogaus tikrovė, jos istorinė tėkmė ir socialinių konfliktų įtampa turi savo ypatingą tvarką ir tiesą, kurias pajėgia įžvelgti tiktai tie, kurių horizonto neuždaro ir nenustelbia atsitiktiniai jų asmeninio egzistavimo reiškiniai, kurių akiratis lieka atviras esminėms žmogaus būties vertybėms. Filosofija — šių vertybių sąmonė ir kartu būtina jų istorinio tapsmo palydovė. Ir nors ji savo prasme ir paskirtimi niekada nepasiekia galutinių rezultatų, didžiųjų jos kūrėjų pastangose atsiskleidžia tas ryšys ir perimamumas, kurie stumia ją prie savo tikslo.

V. Sezemanas — filosofas klasikine, galbūt net antikine žodžio prasme. Tačiau XX amžiaus Europa — tai mažai tinkamas laikas ir vieta tokiai gyvenimo ir mąstymo nuostatai. Platūs interesai, kuriems buvo svetimas ir profesinis, ir provincinis ribotumas, vertė V. Sezemaną akumuliuoti dinamiškas ir prieštaringas socialines, kultūrines įtakas ir paversti jas organiška savo filosofinių svarstymų dalimi. Ir turbūt patraukliausias jo kūrybos bruožas — tai tas minties aiškumas ir paprastumas, kuris griežtai, metodiškai ir sistemiškai siekia apimti filosofijos problemų universumą.

V. Sezemanas gimė 1884 m. gegužės 30 d. Suomijoje, Vyborgo mieste. Jo tėvas buvo švedas, motina — vokietė. Vaikystės ir mokslo metai praėjo Peterburge, kur tėvas dirbo gydytoju. Baigęs Jekaterinos vokiečių klasikinę gimnaziją aukso medaliu, 1902 m. pradėjo studijas Karinėje medicinos akademijoje, tačiau po metų pakeitė specialybę ir Peterburgo universitete studijavo filosofiją ir klasikinę filologiją. Paliktas dirbti universiteto Klasikinės filologijos katedroje, jis gavo stipendiją tęsti mokslams užsienyje. 1909—1911 m. studijavo filosofiją, psichologiją, estetiką, pedagogiką Marburgo ir Berlyno universitetuose pas garsius to meto profesorius H. Coheną, P. Natorpą, E. Cassirerį, H. Dielsą, H. Wolffliną. Grįžęs į Rusiją, dirbo filosofijos disciplinų, pedagogikos, psichologijos, logikos ir klasikinių kalbų dėstytoju įvairiose Peterburgo mokyklose. Kartu gilino savo filosofines žinias, 1913 m. išlaikė filosofijos magistro egzaminus ir buvo išrinktas Peterburgo universiteto Filosofijos katedros privatdocentu. Prasidėjus I pasauliniam karui, pedagoginį darbą nutraukė, savanoriu įstojo į sanitarinį būrį ir išvyko į frontą. Grįžęs Peterburgan, vėl tęsė mokslinį ir pedagoginį darbą. Po Vasario revoliucijos keletą mėnesių dirbo Laikinosios vyriausybės spaudos biure ir bendradarbiavo Revoliucijos archyve. 1918 m. su šeima persikėlė į Viatkos miestą, ten gavo pedagogikos ir psichologijos dėstytojo vietą pedagoginiame institute. 1919 m. Saratovo universitetas išrinko V Sezemaną filosofijos docentu, o po to — profesoriumi. 1921 m. V. Sezemanas pradėjo dirbti Leningrado Rusijos meno istorijos institute. Tais pačiais metais, kaip Suomijos pilietis, išvyko pas gimines į Helsinkį, o 1922 m., ieškodamas pragyvenimo šaltinių, su šeima persikėlė į Berlyną, ten vertėsi pamokomis, vertimais ir bendradarbiavo Gžebino leidykloje.

1923 m. V Sezemanas pakviečiamas į Lietuvos valstybinį universitetą Kaune ir dirba Filosofijos katedros ekstraordinariniu profesoriumi, o 1929 m. pakeliamas į ordinarinius profesorius. Pasibaigusios klajonės ir rami darbo atmosfera teigiamai atsiliepia jo tyrinėjimams. Būtent Kauno universitete aiškiau susikristalizuoja V. Sezemano filosofinės pažiūros ir sukuriami brandžiausi gnoseologijos, logikos, estetikos, filosofijos istorijos veikalai. Jis, Europos masto mokslininkas, savo tyrinėjimų rezultatus skelbia įvairiuose užsienio leidiniuose ir kartu vis glaudžiau susisieja su Lietuvos filosofiniu ir kultūriniu gyvenimu. Būdamas nuodugnus ir fundamentalus visuose savo veiklos baruose, jis puikiai išmoksta lietuvių kalbą ir daug prisideda prie lietuviškos filosofinės terminijos kūrimo bei tobulinimo. Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, kartu su universitetu persikelia į Vilnių ir toliau eina profesoriaus pareigas. 1943 m. vokiečių okupantams uždarius universitetą, dėsto vokiečių kalbą Vilniaus rusų gimnazijoje, o po karo vėl eina profesoriaus pareigas universitete.

1950 m. V. Sezemanas buvo atleistas iš universiteto, tais pačiais metais suimtas ir nuteistas 15 metų kalėti darbo stovykloje. Ir tiktai 1956 m. buvo paleistas į laisvę, o po poros metų jam vėl buvo leista dirbti Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto logikos profesoriumi. Intensyvų pedagoginį darbą V. Sezemanas derino su moksliniais tyrinėjimais, ypač iš logikos ir filosofijos istorijos. Mokslinės ir pedagoginės veiklos universiteto Filosofijos katedroje jis nenutraukė iki pat mirties, 1963 metų.

Taigi kelionės iš vieno miesto į kitą, iš vieno darbo į kitą. Gyvenimas, kuris, atrodo, mažiausiai buvo palankus tikram mąstytojui. Gyvenimas, kurio jokiu būdu neįtartum buvus tokį, kai skaitai solidžius ir išminties ramybe dvelkiančius V. Sezemano darbus. Tačiau šie kaleidoskopiškai keitęsi įvykiai tebuvo išorinis kiautas, kartais labai spaudęs, bet niekad taip ir nepalietęs paties branduolio. Visa V. Sezemano kūryba rodo, kad tikrąjį gyvenimą jis gyveno ne šio pasaulio sumaištyje. Gyvenimas mintyje ir mintimi — tik taip buvo galima ištverti išorinio pasaulio kataklizmus. Grįžti iš Sibiro be pagiežos ir pykčio ir išlikti tokiam pat ramiam kaip visada. Priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, ir neprasnūduriuoti jo skepticizmo blausose.

Ir mintyje gyvenant, žinoma, Sibiras niekur nedingsta, bet jis tampa nebe negailestinga Moira, o tiesiog nepalankia vieta, kurioje teka tavo vienintelis laikas. Negailestingas, nes ribotas. Todėl jį reikia ne tik išbūti, bet ir pripildyti. „Laikas — tai Kronas, praryjąs savo vaikus, negailestinga, nepermaldaujama lemtis, verčianti žmogų į tamsųjį Aidą" 1 . Prieš jo griaunančią jėgą žmogus jaučiasi bejėgis, žmogui jis kelia baimę, „naikina gyvenimo ir gyvenimo gėrybių vertę" 2 . Kultūra ir jos kūrimas — tai mėginimas nugalėti naikinančią laiko jėgą, žmogaus kova su laiku. Savo istorinio buvimo ribotumą žmogus gakios V. Sezemano teorinės nuostatos buvo ir jo praktinė pozicija, leidusi — itin nepalankiai susiklosčius išorinėms gyvenimo aplinkybėms — jo minčiai nenurimti ir iki gyvenimo pabaigos ieškoti ir nepamesti savo filosofinio kelio.

Filosofinė kūryba, atsidavimas mąstymo stichijai buvo V. Sezemanui jo gyvenimo būdas, suteikęs jam paspirties kad ir sunkiausiose gyvenimo negandose. Sunku įsivaizduoti nepalankesnes sąlygas filosofinei kūrybai negu tos, kurias teikė Sibiro lageriai. Tačiau ir ten V. Sezemanas rašė. Rašė pieštukų nuolaužomis ant prasto vyniojamojo popieriaus, nors ir tokio ten sunku buvo rasti. Kadaise anglų filosofas F. Baconas pašaipiai kalbėjo apie filosofus dogmatikus, kurie tarytum vorai patys iš savęs audžia audinius. V. Sezemanas — ne dogmatikas, bet jis čia buvo atsidūręs būtent voro situacijoje. Jokios literatūros, jokių šaltinių — vien tik savas protas ir atmintis bei įsakmus poreikis realizuoti subrandintus plačius kūrybinius sumanymus, kurių atidėti nėra kur. Kai kurie to lagerinio triūso rezultatai po ilgų klajonių yra pasiekę Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrių. Sunku be graudulio žiūrėti j tuos sutrintus ir suplėkusius lapus, kai kada sunkiai įskaitomus, kai kada visai neįskaitomus. Norisi tikėti, kad jie neliks vien tik žmogaus ištikimybės savo pašaukimui nebyliu paminklu.

Sunku ir beprasmiška būtų dabar spėlioti, kur galėjo pasukti V. Sezemano filosofinis kelias, jei išorinis jo gyvenimas būtų susiklostęs palankiau ir ramiau. Aišku, kad jis buvo vienas ryškiausių filosofų ne tik tuometinėje Lietuvoje. Rusų filosofas ir psichologas S. Frankas savo 1928 m. spalio 6 d. rašytame laiške Kauno universiteto rektoriui vadino V. Sezemaną vienu talentingiausių, solidžiausių ir mokyčiausių mūsų meto filosofų, pridurdamas: „Nėra abejonių, kad jeigu V. Sezemano akademinė karjera būtų vykusi Vokietijoje, jis jau seniai būtų garsus ir turbūt turėtų ordinatūrą viename geriausių universitetų. Nepaprastas V. Sezemano kuklumas ir būtent išskirtinis jo mokslinis sąžiningumas, verčias jį metus atidėlioti savo darbų publikavimą, daugeliui trukdo įžvelgti visą jo mokslinį vertingumą" 3 . Panašūs yra ir kitų garsių V. Sezemano amžininkų: N. Hartmanno, N. Losskio, V. Žirmunskio — atsiliepimai...

Likimas lėmė taip, kad didžiąją dalį savo gyvenimo V. Sezemanas praleido Lietuvoje. Jis greitai integravosi į Lietuvos gyvenimą, buvo puikiai susipažinęs su Lietuvos kultūra ir persiėmęs rūpesčio dėl jos likimo. Jo žmona Vilma Sezemanienė pasakojo: „Kauno apylinkių gamtos grožį, Kauno gotikos žavesį ir net M. Čiurlionio paveikslų paslaptingumą aš, kaunietė, iš tikrųjų pajutau tik bendraudama su vyru, į daug ką išmokau žiūrėti jo akimis. O juk jis atsidūrė čia kaip svetimšalis..." 4

Ir V. Sezemano keltos problemos, ir jų formulavimas bei sprendimas kurį laiką buvo Lietuvos filosofinės kultūros nuošalėje. Vos atsitiesianti, dėl savo gyvasties kovojanti Lietuvos valstybė dar negalėjo turėti brandesnės originalios filosofijos, daugmaž atitinkančios tuometinės europietiškos filosofijos lygį. Ir pati katalikiška tradicija, kuria rėmėsi Lietuvoje vyravusi filosofija, buvo dar gana archajiška ir gerokai konservatyvi. Tokioje aplinkoje V. Sezemanas negalėjo Lietuvoje turėti lygiaverčių filosofinio dialogo partnerių. Jo profesijos kolegos ir jo asmeniniai draugai gyveno daugiausia užsienyje, ir su jais jis palaikydavo nuolatinius ryšius. Deja, karas ir pokario situacija tuos ryšius negailestingai nutraukė.

Visi, kurie pažinojo V. Sezemaną, prisimena, kad jis nebuvo linkęs skųstis savo likimu. Susiejęs savo gyvenimą su Lietuva, jis pats laikinai beveik išbraukė save iš to Vakarų Europos naujausios filosofijos konteksto, kurio organiška dalis buvo jo veikalai. Tačiau tikra filosofija įveikia laiką. Būtent Lietuvoje V Sezemanas, kaip asmenybė ir kaip kūrėjas, buvo iš naujo atrastas ir tapo autoritetu tiems, kurie filosofijoje ieškojo dvasinės atsparos. Daugelis prieškario ir pokario Lietuvos inteligentų didžiuojasi turėję V. Sezemaną savo mokytoju. Ypač sovietmečiu V Sezemano veikalai jauniems filosofams dažnai buvo pradinis impulsas, skatinęs jų susidomėjimą dėl ideologinių priežasčių išstumta Vakarų Europos filosofija. Šitas : naujasis V. Sezemano filosofijos atradimas vyko fragmentiškai, vieną po kito ištraukiant iš užmaršties atskirus jo veikalus. Daugelis mūsų filosofijos entuziastų yra prisidėję prie šito reikalo, kurj J. Tumelis, V. Sezemano bibliografijos sudarytojas, yra pavadinęs imliu žodžiu „Sezemaniana". Gerokai į priekį pasistūmėjęs V. Sezemano veikalų leidimas ir vertimas nėra vien tik duoklės atidavimas Lietuvoje gyvenusiam žymiam filosofui. Pirmiausia tai — pagarba savo filosofinės kultūros tradicijai, su kuria V. Sezemanas sąmoningai susiejo savo gyvenimą ir kūrybą.

Naujausia filosofija, kurioje formavosi ir iš kurios išaugo paties V. Sezemano filosofinė pozicija, pirmiausia buvo filosofinės mokyklos, iškilusios po klasikinės vokiečių filosofijos. XX a. pradžioje vokiečiai tebeturėjo filosofiškiausios nacijos prestižą, bet jis vis stipriau rėmėsi buvusios šlovės aidais. Marburgo neokantininkų pastangos išvalyti ontologines priemaišas iš savo mokytojo pažinimo teorijos, paversti gnoseologiją grynąja metodologija greitai priėjo aklavietę. Studijų metais V. Sezemanas buvo šiek tiek pasidavęs neokantininkų idėjoms, tačiau greitai įžvelgė tik tariamą jų novatoriškumą ir savo tyrinėjimuose parodė, kad galiausiai tai yra tradicinės gnoseologijos, taigi ir jos principinių ydų, tęsinys. Daug stipresnį poveikį V. Sezemanui turėjo tuo metu filosofijoje iškylanti ir įsitvirtinanti fenomenologija. Jos pastangos pasiekti žinojimo ir būties betarpiškos sutapties ribą, atskleisti materialų apriorizmo turinį ir tuo įveikti jo formalizmą V. Sezemanui negalėjo neatrodyti perspektyvios. Tačiau ir šiuo atveju jis nustatė savo distanciją: jo požiūriu, fenomenologija nėra visiškai nuosekli, nes joje pačioje iš dalies slypi tas tradicinis idealizmas, kurį ji kritikuoja. Pačiam V. Sezemano mąstymo būdui buvo labiau būdingesnis dalyko supratimas ir paaiškinimas negu fenomenologinis aprašymas. Kita vertus, pastaruoju jis dažnai naudojosi, nes laikė patikimu būdu filosofijos problemoms formuluoti.

Tik naujų kelių ieškanti filosofija yra gyva. Tik šio poreikio persiėmęs filosofas yra tikras kūrėjas. Tačiau naujos idėjos tik tada vertos filosofijos vardo, kai paliečia esmines jos orientacijas. V. Sezemanas geriau nei kas kitas sugebėjo mąstyti filosofijos principų kalba ir mokėjo atpažinti tikrai naujas filosofijos idėjas. Įžvelgęs tradicionalizmą ir vidinę stagnaciją moderniosios filosofijos srovėse, jis ieškojo tokių principų, kurie visai filosofijai atvertų naują akiratį. Filosofijos sritis, iš kurios kritikos ir modifikavimo tokie principai turi išaugti, — tai naujaisiais amžiais „pirmąja filosofija" tapusi gnoseologija. Iš pažinimo problemos tyrinėjimo ir rutuliojasi originali filosofinė V. Sezemano pozicija.

Tačiau svarbesnis kitas dalykas — tai, kad pažinimo problemos svarstymas jį pamažu išveda už gnoseologijos ribų. V. Sezemano tyrinėjimų rezultatas maždaug toks: gnoseologijos ribotumas slypi joje pačioje; ji galės atsakyti į savo keliamus klausimus tiktai išmokusi kitaip juos formuluoti, prašokusi nuosavą akiratį. V. Sezemano nedalykinio žinojimo teorija, žmogaus būties pažinimo metodų, asmenybės struktūrų gvildenimas rodo, kokia linkme filosofija turėtų eiti. V. Sezemanas mano, kad gnoseologija negali būti mūsų laikų filosofijos pagrindas, — jos pačios sėkmė priklauso nuo filosofinės antropologijos rezultatų.

Galima sakyti, kad žmogus yra pagrindinė V. Sezemano filosofijos tema. Bet šis žmogus nėra abstrakti esmė, o apima įvairiopus žmogaus būties aspektus, jo istorinį ir kultūros pasaulį, tiksliau, dvasines to pasaulio struktūras. Todėl vienas svarbiausių jo filosofijos tikslų — pagrįsti kultūros apskritai, įvairių jos vertybių pažinimo metodus.

Tokių metodų veiksmingumą V. Sezemanas pats imasi pamatuoti taikydamas juos įvairių kultūros sričių ir jos problemų tyrinėjimams. Jo interesai čia labai platūs. Bene reikšmingiausią vagą jis yra išvaręs estetikoje. Jo lietuvių kalba parašytas veikalas „Estetika" organiškai susijęs su bendrais visos jo filosofijos postulatais ir pateikia originalią estetinių fenomenų analizę. Šis veikalas neabejotinai prilygsta geriausiems šios srities tyrinėjimams.

Svarbu tai, kad savo pedagoginei veiklai universitete jis kėlė iš esmės tuos pačius reikalavimus kaip ir moksliniam darbui apskritai. Kiekvienam specialiai skaitomam kursui jis ruošėsi itin kruopščiai, todėl iš tų kursų išaugdavo solidžios filosofinės studijos. Būtent taip atsirado jo darbai, kuriuose nagrinėjamos laisvės, kentėjimo, buržuazijos problemos.

Atskirai paminėtini jo filosofijos istorijos veikalai. Kiekviena keliama filosofijos problema jam kartu buvo ir filosofijos istorijos problema. Į praeities filosofiją jis niekada nežiūrėjo vien kaip į sustingusį faktą, o į dabartines problemas — vien kaip į šiandien kilusias. Puikus filosofinis išsilavinimas ir platus kultūrinis akiratis atverdavo jo žvilgsniui įvairiausius ir netikėčiausius nagrinėjamos problemos aspektus, tačiau kartu vertė matyti kiekvienos problemos daugiapusiškumą, skatinusį palikti savo darbuose mintį atvirą.

V. Sezemanas buvo nuodugniai susipažinęs su filosofijos istorine raida ir giliai apmąstęs to proceso prigimtį bei jo pažinimo metodus. Filosofijos istorijos problemų analizę jis grindžia bendraisiais savo filosofinės koncepcijos principais, tačiau ši analizė nėra vien tiktai tų principų iliustravimas. Galbūt daugiausia dėmesio filosofijos istorijos tyrinėjimuose jis yra skyręs dviem filosofijos tarpsniams — antikos filosofijai ir naujausiajai vokiečių filosofijai. V. Sezemanas priklausė tam būriui filosofų, kurie kartu buvo ir klasikinės filologijos specialistai. Jis ne tiktai gerai išmanė senovės graikų filosofiją, bet ir buvo gilus jos tyrinėtojas bei vertintojas. Jo veikalai apie Sokratą, Platoną, Aristotelį, Plotiną pagrįsti originaliomis idėjomis ir leidžia į šiuos filosofus pažvelgti nauju žvilgsniu. Ir mūsų laikų filosofijos problemų svarstymus V. Sezemanas paprastai sieja su antikos perspektyva; tai yra būdas filosofijos permainų prasmei išryškinti. Ne mažiau nuodugniai jis buvo susipažinęs ir su naujausia filosofija, ypač su ta, iš kurios išaugo jo paties filosofinė pozicija, — su moderniosios vokiečių filosofijos mokyklomis, kurių raidos peripetijas jis atidžiai sekė ir kritiškai nagrinėjo.

Filosofijos istorijos tyrinėjimo prasmė V. Sezemanui nėra nei tikslus praeities filosofijos faktų išdėstymas, nei žymių praeities filosofų idėjų atpasakojimas. Filosofijos nepakanka laikyti vien pažinimo procesu jo istorinėje tėkmėje, — filosofija yra gilesnių kitimo procesų momentas. Filosofijoje būtina įžvelgti dvasinės kultūros savimonę. Todėl būtent filosofijos istorija turi atskleisti, koks yra praeities, dabarties ir ateities ryšys kultūros plėtotėje.

Filosofija vis iš naujo turi atsakyti į klausimą, kokia yra dvasinė įvairių istorijos faktų prasmė. Tiesiogiai pačiuose faktuose ta prasmė neglūdi. Prasmei įžiūrėti reikia milžiniškų ir dramatiškų pastangų, kurių rezultatams teorinę išraišką paprastai suteikia didieji filosofijos kūrėjai. Ne jie tas prasmes sukuria, — jie tiktai jas atskleidžia ir išryškina. Tos prasmės, tos vertybės glūdi arba atskirų asmenybių, arba visuomeninių grupių, arba ištisų tautų sąmonėje. Jų pažinimo metodas vadinamas supratimu.

Faktai visuomet įvairūs, margi, juose pačiuose savaime nėra vienovės. Būtent vienovę jiems ir suteikia prasmės ir vertybės. Tačiau pastarųjų kitimas istorijoje anaiptol nėra laipsniškas augimo procesas. Žmonijos istorija — tai visų pirma įvairios dvasinės kultūros epochos, kurios viena nuo kitos skiriasi kokybiškai. Bet svarbiau kitkas: naujoji epocha negali būti paaiškinta prieš tai buvusiąja, nors neabejotinai joje subrendo. Naujosios prasmės iškyla gana staigiai ir netikėtai, ir tik joms atsiradus paaiškėja, kad istoriniai įvykiai yra labai iškalbūs ir kad jie turi visiškai kitokią ir daug platesnę reikšmę, negu anksčiau buvo manoma.

Toks filosofijos istorijos interpretavimas radikaliai nutraukė ryšius su evoliucionizmo vaizdiniais. Iš praeities neįmanoma išplėtoti dabarties, kaip ir iš dabarties — išplėtoti ateities. Reali istorija nesutampa su tomis loginėmis, apskritai intelektualinėmis formomis, kurios formuoja jos pažinimą. Reali istorija neišsitenka kad ir protingiausiuose jos numatymuose, ji galiausiai visuomet tuos numatymus sugėdija.

Tad praeities ryšys su dabartimi, pasak V. Sezemano, greičiau užmezgamas priešinga kryptimi. Naujas dabarties įsisąmoninimas ne tik įprasmina dabarties įvykius, bet ir leidžia pamatyti praeitį tokioje šviesoje, kokios ji pati dar neturėjo. Taip praėjusios dvasinės kultūros epochos geriau paaiškinamos, jų turinys pasirodo turįs teleologinį krūvį.

Ši filosofijos istorijos koncepcija leidžia V Sezemanui apmąstyti svarbų ir nuolat atsikartojantį kultūros reiškinį — jos krizes. Krizė kultūroje subręsta tuomet, kai nauji įvykiai ir faktai netelpa esamoje vertybių skalėje, o naujo jų prasmės supratimo dar nėra. Toks prasmės pametimas žmonėms negali nesukelti beviltiškumo jausmo, kadangi gyvenimas pasirodo einąs kažkokia keista, pavojinga, nes beprasmiška linkme. Ir tiktai naujos prasmės atskleidimas leidžia įveikti šį pasimetimo ir nerimo jausmą, nes tokiu būdu vėl atkuriama nutrūkusi istorinių įvykių priklausomybė nuo pačių žmonių tikslingo veikimo.

Savotišką vietą tokiame filosofijos istorijos aiškinime užimą ir ateitis. Ji — atvira, nes jos neįmanoma iš anksto apibrėžti ir tiksliai determinuoti. Bet esmė yra ne ta, kad būsimoji epocha nėra ir negali būti gerai žinoma. Esmė ta, kad dabartyje esančios vertybės Įgalina žmones veikti, ir šis veikimas kartu yra ateities kūrimas. Taigi ateitis ne numatoma, — ji kuriama. Tai, kad tos ateities prasmė vėliau pasirodys esanti kitokia, negu ji atrodė dabartiniams jos kūrėjams, istorijos procesui nėra svarbu tol, kol tai to proceso nestabdo. O subrendus krizei, ieškoma ir galiausiai surandama būdų jai įveikti.

Tokią praeities — dabarties — ateities ryšio dvasinėje kultūroje sampratą reziumuokime paties V. Sezemano žodžiais. Kalbėdamas apie šiuolaikinės europietiškos kultūros krizę, jis joje pačioje mato ir jos gyvastį saugančias galias. „Ji turi rasti naują dabarties aiškinimą, kuris ne tiktai aiškintų ją iš praeities, bet kartu ir pateisintų prieš ateitį. Pro įvykių sūkurį ji turi įžvelgti naujas, iki tol neįsisąmonintas ir neatskleistas vertybes bei prasmes. — Tačiau toks naujas aiškinimas, kaip kultūrinės kūrybos aktas, negali apsistoti prie dabarties, jis skleidžia savo šviesą ir į praeitį ir atveria joje naujas plotmes, suartinančias jį su gyvomis dabarties jėgomis. Negalima aiškinti dabarties, kartu nepaaiškinant ir praeities. Taip kultūrinėje kūryboje išlaikomas amžinai gyvas praeities ir dabarties ryšys, o per dabartį — ryšys ir su ateitimi" 5 .

---

IŠNAŠOS

1 Žr. šios knygos 567—568 p.

2 Ten pat, 568 p.

3 VUB Rankraščių skyrius.

4 Laiškai iš toli // Moteris. — 1986. — Nr. 6. — P. 15.

5 Žr. šios knygos 141 p.