Iš visų Stasio Šalkauskio idėjų didžiausio atgarsio, be abejonės, yra susilaukęs lietuvių kultūros projektas — Rytų ir Vakarų sintezės idėja. Atrodo, kaip tik čia kasdienis protas sugebėjo ar tarėsi sugebąs (tai svarstytinas dalykas) susiliesti su filosofine mintimi. Prieškario Lietuvoje vieni gana griežtai ginčijo ir kritikavo sintezės idėją, kiti — daugiau ar mažiau ją palaikė, mėgino grįsti ar tikslinti. Vienu metu ši idėja buvo gana smarkiai puolama išeivijoje. Lietuvoje iki pastarųjų metų nebuvo erdvės kritiškai ją svarstyti — Šalkauskio mylėtojai ją pagarbiai priimdavo kaip jo palikimo dalį, kiti — nekreipdavo dėmesio. „Antrajam atgimimui" sukėlus susidomėjimo visokiausiu palikimu bangą, ji vėl buvo prisiminta ir įvairiomis progomis minima.

Tačiau Rytų ir Vakarų sintezės idėjoje glūdi daug didesnis teorinis potencialas negu tas, kuris iki šiol yra išryškėjęs atsiliepiant į ją. Šalkauskiui pavyko svariai suformuluoti teorinę problemą, su kuria susiduria ir galynėjasi žmonės, apie jo pastangas neturintys jokio supratimo arba turintys labai paviršutinišką. Kaip tik todėl galima teigti, kad Šalkauskio mintys lieka aktualios: ir tuomet, kai jų niekas neprakalbina, jos tylomis „dalyvauja" kultūros projektų svarstymuose, nes turi ką pasakyti, negana to — gali įvertinti tokio pokalbio dalyvius.

Tai dar ne viskas. Šalkauskis svarstė Rytų ir Vakarų sintezės idėją, projektuodamas lietuvių kultūros ateitį. Tačiau galima teigti, kad šioje idėjoje glūdi dalykai, kurie į projekto ir projektavimo sąvokas netelpa ir priklauso visai kitai mąstymo plotmei.

* * *

Rytų ir Vakarų sintezės idėja Šalkauskiui pradėjo rūpėti gana anksti ir rūpėjo ilgai. Pirmą kartą jis iškėlė šią idėją 1916 metais, skaitydamas Fribūro studentų draugijai „Lituania" dvi paskaitas, pavadintas „Tautinė lietuvių idėja". Iš šių paskaitų išaugo pirmoji Šalkauskio knyga —„Sur le confin de deux mon-des", pasirodžiusi 1919, bet užbaigta jau 1917 metais. Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiui priklauso ir jo spaudai rengtos studijos „Lietuvių tautos fizionomija" išlikęs fragmentas; jos planas jau aprėpia visą knygos tematiką.

Savo knygoje Šalkauskis išdėstė idėją, kad ties dviejų „pasaulių", tai yra ties Rytų ir Vakarų kultūrų riba besiskleidžiančios lietuvių kultūros uždavinys yra sintezė. „Atlikti savąja civilizacija dviejų pasaulių arba veikiau dviejų pasaulio pusių sintezę — šitai tautai yra garbinga užduotis ir idealas, vertas visų jos pastangų ir kančių" 1 (p. 170).

Ką Šalkauskis turi omenyje, kalbėdamas apie užduotį ir idealą, nėra savaime aišku. Vėliau jis panašiais atvejais dažniausiai kalbėdavo apie tautos pašaukimą. Sis žodis, atėjęs iš religinės kalbos ir religinės problematikos, naujaisiais laikais įgavo estetinių kūrybinių konotacijų. Šalkauskis labai aiškiai atsiribojo nuo mesianistinės tautos pašaukimo sampratos, susijusios su religine „pašaukimo" prasme. Jam daug artimesnė buvo antroji prasmė, apibūdinanti išskirtinį kūrybinį sugebėjimą.

Suformulavęs sintezės idealą pirmojoje savo knygoje, Šalkauskis vėliau jį daugiausia tikslino ir grindė, pasitelkdamas naują tematiką ir naują argumentaciją.

Rytų ir Vakarų kultūrų sintezės idėjos tiesioginiai šaltiniai yra gana aiškūs. Pirmiausia tai Šalkauskio jaunystės didžiausio filosofijos autoriteto Vladimiro Solovjovo idėjos. Vladimiras Solovjovas tokią sintezę laikė rusų tautos pašaukimu. Šitaip jis siekė apibendrinti XIX amžiaus slavofilų ir vakariečių (za-padnikų) ginčų apie rusų kultūros pobūdį ir jos orientaciją Rytų ir Vakarų atžvilgiu išvadas. Solovjovui ypač rūpėjo religinės konfesinės sintezės — krikščioniškųjų bažnyčių suvienijimo — reikalas. Šalkauskis, savo pirmojoje filosofinėje studijoje svarstydamas kultūros ir religijos santykį, iš dalies sekuliarizavo kultūrą, šiek tiek atskyrė ją nuo religinės plotmės. Šiame dar labai nesavarankiškame filosofinės analizės bandyme vis dėlto jau ryškėja esminė būsimosios kultūros filosofijos prielaida — kultūros kaip savito būvijos klodo išskyrimas (nors rūpėjo Šalkauskiui visų pirma „Bažnyčios ir kultūros" sintezė). Kai Šalkauskis plėtojo Solovjovo Rytų bei Vakarų sintezės idėją, ir čia jam svarbiausia buvo kultūros problematika. Religijos problematika šiomis kategorijomis nesvarstoma.

Be Solovjovo, Šalkauskis rėmėsi gana neapibrėžtą filosofinį ir apskritai teorinį statusą turinčiais ir gana plačiai paplitusiais

1 Cituojant Stasio Šalkauskio veikalus, spausdinamus šiame tome, nurodomas tik puslapis.

ne tik tuomet, bet ir dabar samprotavimais apie Rytus kaip pasyvumo, gamtos, instinkto, jausmo, vaizduotės, gaivalo, kontempliacijos viešpatavimo sritį ir apie Vakarus kaip aktyvumo, laisvės, proto, valios, formos, idėjos viešpatavimo sritį. Jis pats nurodė savuosius šių priešpriešinimų autoritetus — Ernestą Heilo ir Josephą de Maistre'ą.

Lietuvių kultūros projektą kuriant, matyt, turėjo įtakos ir Fribūro universiteto profesorius M. de Munnynckas, palaikęs lietuvių studentų pastangas gilintis į šiuos dalykus. Vincas Mykolaitis-Putinas prisimena, kad profesorius „domėjosi lietuvių tauta, mėgo kalbėti apie didelį mažų tautų įnašą į žmonijos kultūrą" 2 . Šventinant lietuvių studentų vėliavą, de Munnynckas sakė, kad patriotizmą reikia perkelti iš jausmo srities į intelekto sritį, nustatyti tautos pašaukimą ir jos vaidmenį visuotinės kultūros vyksme. Jis taip pat kalbėjo apie dviejų kaimyninių kultūrų sintezę ir apie Lietuvos padėties tarp Rytų ir Vakarų ypatingumą 3 . Šalkauskis yra nurodęs de Munnyncko knygoje „Patriotizmo psichologija" (1914) pareikštą nuomonę apie tai, kad Belgijos vaidmuo yra sintetinti romanų ir germanų kultūras. Šalkauskiui taip pat imponavo keliakalbės Šveicarijos kultūrų sambūvis. Visa tai liudija apie intelektualinę atmosferą, kurioje jis kėlė ir svarstė rūpimus klausimus.

Turbūt raiškiausiai Rytų ir Vakarų sintezės idėją Šalkauskis formulavo apmąstydamas Lietuvos istoriją. Jo svarbiausia išvada yra labai konkreti ir glaudžiai siejasi su tautinio atgimimo patirtimi nepriklausomos valstybės paskelbimo išvakarėse: „Dabar žinome, kiek kainavo Lietuvai praeities skoliniai iš rusų ir lenkų civilizacijų. Kad ir kokie sunkūs buvo padariniai, tačiau lietuviai nenorėjo išsižadėti nė menkiausio laimėjimo <.. .> kiekvieno susipratusio ir apsišvietusio lietuvio, išaugusio daugeliu atvejų rusų ir lenkų kultūrų terpėje, pareiga stengtis atsikratyti svetimų formų, bet neatmetant to, kas šiose kultūrose universalu ir pozityvu. Kitais žodžiais tariant, įvairūs rusų ir lenkų kultūrų elementai turi būti lietuvių sulydyti į vieną organišką visumą, o paskui Įtraukti į tautinę sintezę" (p. 163). Atkreiptinas dėmesys į aprašymo („lietuviai nenorėjo") ir normavimo („lietuvio... pareiga", „lietuvių... turi būti") betarpišką sąsają. Ji rodo, kad Šalkauskis tiesiogiai siejo tautinio atgi-

2 Mykolaitis Vincas. Literatūros etiudai.— Kaunas, 1937—Sąs. 1-2— P. 265.
3 De Munnynck M. Allocution pour la Bėnėdiction du drapeau des Etudiants lithuaniens // Romuva.— 1922.— Nr. 2.—P. 8—15.

mimo, kurio reikšmę jis pats aprašė, dvasinę patirtį ir siektiną normą, kurią jis taip pat formulavo. Sis konkretus aprašymo ir normos konglomeratas sudaro perspektyvą, iš kurios žvelgiama.

Kaipgi Šalkauskis tą sintezę ir organišką visumą suprato? Prieš šitai svarstant, paliestinas kultūrinės sintezės prielaidų klausimas.

Ieškodamas sintetinio lietuvių kultūros pašaukimo prielaidų, Šalkauskis nagrinėjo tai, ką jis vadino tautos prigimtimi, fizionomija ir dar kitaip. Šias sąvokas taip pat turime aiškintis. Žinoma, prigimtis, kalbant apie tokį visuomeninės būties pavidalą kaip tauta, anaiptol nėra gamtinis, natūralus dalykas. Jos prasmė aiškėja iš kontekstų, kuriuose Šalkauskis ją nagrinėja. Skirtini trys tokie kontekstai: lietuvių etninių ypatybių („pobūdžio", „būdo",. „temperamento") analizė, Lietuvos kultūrinės istorinės raidos analizė ir jos geopolitinės padėties analizė. Šios analizės plotmės atitinka tris realius veiksmus, kuriems sąveikaujant kaip tik ir susidaro lietuvių tautos „fizionomija", tai yra aktuali, individuali ir regima jos išraiška.

XIX—XX amžių sąvartoje buvo gana plačiai paplitusi rytietiškos lietuvių kilmės teorija. Šalkauskis, tęsdamas Jono Basanavičiaus ir kitų tautinio sąjūdžio ideologų romantikų, ieškojusių lietuvių tautos šaknų įvairiuose kraštuose, liniją, įžvelgė rytietiškos lietuvių kilmės pėdsakus kalboje, tautosakoje, papročiuose, mitologijos liekanose. Pasak jo, „Lietuvių kalboje, mitologijoje ir tautosakoje Rytų pradas reiškiasi kaip tautinio būdo vyraujanti gaida, kuri ir šiandien juntamai ir akivaizdžiai rodo bendrą indoeuropiečių tautoms Azijos paveldą" (p. 71). Rytietiškų pradų buvimas jau priešistorinėje „lietuvių" kultūroje Šalkauskiui buvo svarbus, įrodinėjant nuolatinį lietuvių kultūros „polinkį" į sintetizmą. Lietuvos istorija prasidėjo, remdamasi šiuo substratu, nuolat veikusiu ir vėliau: „<. . .> lietuvių valstybė buvo sukurta ant liaudies kultūros ir etninio būdo, kupino Azijos tradicijų, išsaugotų gryniausiu pavidalu, pagrindo; vėliau tuo pačiu rėmėsi tautinis atgimimas ir naujoji dvasinė kultūra" (p. 38).

Vėliau Šalkauskis atsisakė svarstyti etninę ar priešistorinę lietuvių kilmę. Antanas Maceina rašė, kad šitai padaryti jį paskatino 1927 metais pasirodžiusios Vinco Krėvės-Mickevičiaus knygos, kurioje dėstomos rytietišką indoeuropiečių kilmę neigusios teorijos 4 , argumentacija. Dabar Šalkauskis teigė, kad „neturi principinės reikšmės tai, kokia prasme bus galutinai išspręstas klausimas, iš kur yra atėję lietuviai ir kur jie anksčiau

4 Krėvė-Mickevičius Vincas. Indoeuropiečių protėvynė. — Kaunas: Humanitarinių mokslų fakultetas, 1927.

yra gyvenę. Svarbu tai, kad jie gyvena ant Rytų ir Vakarų Europos ribos ir jungia savyje šitų dviejų pasaulių pradmenis" (p. 458). Atsisakęs priešistorinės lietuvių kilmės svarstymų, Šal-kaukis ieškojo sintezės potencijų Lietuvos istorijos ir geopolitikos plotmėse.

* * *

Bene darniausiai Šalkauskio Rytų ir Vakarų kultūrų sintezės idėja išdėstyta knygoje „Dviejų pasaulių takoskyroje". Ir priešistorinės kilmės, ir istorinės raidos analizė nėra empirinis tyrinėjimas. Veikiau stebina tai, kaip tikslingai ir konceptualiai sugebėta pasinaudoti palyginti negausiais istoriografiniais šaltiniais, kuriant vieningą Lietuvos istorijos viziją.

Šią viziją kuriant, pasiremiama vokiečių klasikinės filosofijos spekuliatyvia dialektinės triados (tezė—antitezė—sintezė) formule. Tai atliekama gana paprastai: į šią formulę „įstatoma" Lietuvos istorija, skiriant joje Rytų persvaros („tezės"), Vakarų persvaros („antitezės") ir tautinio atgimimo („sintezės") laikotarpius. Trijų pagrindinių istorijos tarpsnių charakteristikos buvo patikslintos vėlesniuose tekstuose. Pasak Šalkauskio, „Iš pradžios lietuviams teko įeiti į artimesnę pažintį su graikiškąja rusiškąja civilizacija, kurią jie buvo sutikę pakeliui, plėsdami savo valstybės' ribas į rytus" (p. 230). Antrajame savo istorijos tarpsnyje „Sulig unijos sudarymu su lenkais Lietuva liko plačiai atdara Vakarų civilizacijos, tariant tiksliau, lotyniškosios lenkiškosios civilizacijos įtakai" (p. 236). Pagaliau „Lietuvių tautos atgimimas buvo visų pirma reakcija prieš kenksmingą tiek Rytų, tieki ir Vakarų įtakos persvarą" (p. 256). Tiesa, Šalkauskio lietuvių istorijos filosofijos schematiškumo nevertėtų perdėti: iš tikrųjų gana paprastą schemą jis taiko labai įvairiai medžiagai, o svarbiausia — labai skirtingose plotmėse, todėl kai kurie aprašymai yra pakankamai nepriklausomi nuo tezės—antitezės—sintezės diktuojamos visumos.

Šiaip ar taip, kultūros istorijos analizės pagrindu formuluojamas dvilypis sintezės uždavinys: vidinis, tai yra istorijos suformuotos prigimties pradų sintezės uždavinys, ir išorinis — ypatingos geopolitinės padėties sąlygotas — sintezės uždavinys: „<...> lietuvių tauta gali gyventi pilnutinį gyvenimą tik tada, jeigu jai pavyks sulydyti rusų ir lenkų kultūros pradus į vieną tautinę lietuvių sintezę ir nustatyti išorinę pusiausvyrą, bent vietinę ar dalinę, tarp germanų ir slavų pasaulių" (p. 170).

Istorinės argumentacijos plotmės Šalkauskis neatsisakė ir vėliau. Savo įsteigtame ir beveik ištisai prirašytame žurnale „Romuva. Tautinės kultūros ir pilnutinio gyvenimo laikraštis", kurio pasirodė du numeriai, Šalkauskis išspausdino savo prancūziškosios knygos kelių skyrių vertimus ir santraukas 5 . Bet 1933 metais pasirodžiusio straipsnių rinkinio „Lietuvių tauta ir jos ugdymas", kur ši medžiaga buvo perspausdinta, pratarmėje jis jau pažymėjo, kad tekstai „priklauso savo turiniu ir nuotaika tam laikotarpiui, kuris ėjo prieš pat Lietuvos nepriklausomumo paskelbimą ir kuris todėl yra kiek paspalvintas kovos už nepriklausomumą romantika" (p. 197). „Realių" studijų pavyzdžiu jis vadino 1927 metais pasirodžiusį geografo Kazio Pakšto veikalą „Baltijos respublikų politinė geografija". Tasai teorijos realumo klausimas aptartinas bent kiek plačiau, nes jis tapo karštų polemikų objektu.

Su Pakštu Šalkauskis susipažino dar studijų metais Fribūre, ir jie abu, kaip rašė Vladas Viliamas, „bendrai kūrė planus ir vizijas Lietuvos ateičiai" 6 . Vėliau Pakštas prisiminė, kad jie diskutavę knygos „Dviejų pasaulių takoskyroje" klausimais. Pakštui buvo priimtinas Šalkauskio kultūros projektas, o Šalkauskis pasinaudojo konkrečiomis Pakšto analizėmis. Jis parašė plačią Pakšto veikalo recenziją, iš esmės studiją „Lietuva politinės geografijos šviesoje" (žr. p. 259—302).

Perėjimą prie šios problematikos Šalkauskis ir laikė perėjimu nuo atgimimo „romantikos" prie „realaus" pažinimo. Pakšto samprotavimai apie mažų tautų kultūrinius uždavinius sukonkretino Stasio Šalkauskio kultūros projektą. Pakštas, be kita ko, teigė, kad mažosios valstybės turi daugiausia galimybių išlikti, palaikydamos politinę pusiausvyrą ir atskirdamos konfliktuojančius kaimynus. Pasak jo, „Lietuva gali būti Europoje vertinama kaipo Nemuno žiočių sargas, kaipo lygsvaros palaikytoja tarp slavų ir germanų, kiek jų interesai susikerta Baltijos pamary" 7 .

Panašūs samprotavimai nebuvo visiškai svetimi ir pačiam Šalkauskiui. Pirmojo pasaulinio karo metais, dar nepaskelbus Lietuvos nepriklausomybės, jis rašė, kad „susiklosčiusi išorinė politinė padėtis tokia, jog lietuvių tauta galės normaliai gyventi ir vystytis tik tada, jei nusistovės pusiausvyra Rusijos ir Vokietijos tarpusavio santykiuose; nes Lietuvos teritorijoje susiduria abiejų galybių materialiniai interesai" (p. 164). Atrodo, kaip tik

5 Šalkauskis Stasys. Pirmosios atžalos // Romuva.—1921.— Nr. 1; 1922.—Nr. 2.
6 Viliamas Vladas. Prof. dr. Kazys Pakštas // LKMA Suvažiavimo darbai.— Roma, 1961.—T. 4 —P. 254.
7 Pakštas Kazys. Baltijos respublikų politinė geografija.— Kaunas: Spindulio spaustuvė, 1929.— P. 153.

iš Pakšto Šalkauskis perėmė idėją apie kultūros kaip politinio įrankio reikšmę. „Kultūrėjimą" jis skelbė Lietuvos politinės nepriklausomybės išlaikymo sąlyga. 1939 metais Šalkauskis įspėjo, kad jei „kultūrinis ginklas" nebus sukurtas, „tautinė katastrofa blogiausios rūšies bus mums visai neišvengiama" (p. 543). Pragmatine argumentacija Šalkauskis kartais pasinaudodavo savajai sintezės idėjai grįsti, teigdamas, kad tokia sintezė yra Lietuvos kultūrinės ir net politinės egzistencijos sąlyga.

Tačiau čia esama tam tikros vidinės jo mąstymo įtampos ir nenuoseklumo. Pragmatizmas apskritai buvo svetimas Šalkauskio mąstysenai. Geopolitika jam yra ne tik ir gal net ne tiek kovos už būvį (net jei tai būtų gynybinė kova) logikos duo-muo, bet ir erdvinės lokalizacijos — padėties — unikalumo ženklas. Ją turime įrašyti greta tokio paties statuso sąvokų kaip istorija ir fizionomija. Šį statusą mėginsime aptarti kiek vėliau. Šitai paaiškėja nagrinėjant polemikas, kurios kilo dėl sintezės idėjos. Oponentai labai dažnai pasisakydavo prieš Šalkauskio tautinės kultūros projektą, motyvuodami „ybės" ir „gyvenimo" reikalavimais. Šalkauskio knygos „Lietuvių tauta ir jos ugdymas" recenzentas. „Vaire" rašė: „Didelis autoriaus idealizmas kartais padiktuoja aukštos moralinės vertės dėsnių, tačiau gyvenimas, deja, stato kiek kitokius reikalavimus" 8 . Šalkauskio „realios" padėties analizė susilaukė tos pačios plotmės kontrargumentų. Recenzento nuomone, „realiai politikai ne filosofiški išvedžiojimai turi diktuoti, bet taktingas politiko instinktas" 9 . Remdamasis šiuo principu, tautininkų publicistas atmetė kultūrinės sintezės, kultūrinės tolerancijos mažumų atžvilgiu ir kitas Šalkauskio skelbtąsias idėjas. Vytautas Alantas taip pat ne kartą ir ne du nurodė „praktinį" savosios nacionalizmo propagandos interesą, priešpriešindamas jį Šalkauskio „teoretizavimui".

* * *

Koks gi yra kultūrinės sintezės sąvokos turinys? Apskritai sintezę Šalkauskis supranta kaip pradų pusiausvyrą ir kaip jų išskirtinumo priešpriešą (žr. p. 37—38). Reikšminga, kad sintezės idėją labai dažnai jis formuluoja negatyviai. Apskritai sintezės sąvoką Šalkauskis vartoja įvairiose plotmėse. Jau buvome užsiminę apie jo kultūros ir religijos sintezės idėją. Šalkauskio filosofijos sistema, be šių dviejų pradų, apima dar ir prigimtį, kuri taip pat įtrauktina į sintetinę gyvenimo visumą. Juozas

8 Dr. J. B. Šalkauskis St. prof., „Lietuvių tauta ir jos ugdymas" // Vairas— 1933 —Nr. 9.— P. 121-122.
9 Ten pat— P. 122.

Girnius yra taikliai pažymėjęs, kad Šalkauskiui sintezė yra kone tiesos sinonimas. Tai, žinoma, visybės filosofijos bruožas.

Ką reiškia sintezė kalbant apie tautinę kultūrą? Lietuvių kultūros uždavinys, pasak Šalkauskio, yra labai platus: „tautinės sintezės plotas yra pasiekęs čia universalizmo ribų, kadangi suima iš karto Rytų ir Vakarų pasaulius" (p. 258). Šis kraštui, esančiam ypatingoje vietoje —„dviejų pasaulių takoskyroje",— būtinas universalizmas, apie kurį prabyla Šalkauskis, yra esminis dalykas. Kaip tik pradedant kalbėti apie universalizmą, kaip užsiminėme pradžioje, atsiskiria dvi jo kultūros projekto plotmės. Galbūt net tiksliau būtų pasakyti, kad čia išryškėja kažkas kita negu kultūros projektas. Pasirodo, kad Rytų ir Vakarų kultūrų sintezės idėja yra reikšminga ne pati savaime, bet dėl savitos priežasties: ji esanti „ypatingai brangi kaipo kultūrinio universalumo reiškėja" (p. 483). Taigi pašaukimas atlikti Rytų ir Vakarų sintezę yra ne kas kita, kaip savitas lietuvių kultūros būdas ar netgi Lietuvos padėties sąlygojama savita proga pasiekti universalų turinį.

Kas yra tasai universalus turinys? Turinio universalumas nėra koks paskiras, sporadiškas kultūros projektuotojo postulatas. Jis remiasi pamatinėmis Šalkauskio kultūros filosofijos sąvokomis, pirmiausia — kūrinio formos („lyties") ir turinio samprata. Svarbiausia mūsų svarstomai temai yra Šalkauskio tezė, kad „Kiekvienas kuriamasis žmogaus veiklos darbas siekia formos tobulumo, ir turinio pilnatvės. <.. .> Tobulas kūrinys turėtų jungti savyje universaliausią turinį ir individualiausią formą" (p. 26).

Šį labai bendrą tobulo kūrimo principą Šalkauskis pritaikė, nusakydamas tautinio ir bendražmogiško prado santykį projektuojamoje kultūroje. Jis teigė, kad „tautiškumas reiškiasi kultūrinės kūrybos stiliuje, arba lytyje. Jis sudaro formalinę kultūros pusę, bet ne šios kultūros turinį" I0 . Pažymėtina, kad čia iškyla aikštėn reikšminga formos ir turinio pradų asimetrija. Antrasis „tobulo kūrinio" bruožas — jo individualumas — yra formos ar net stiliaus, kaip kartais pasakydavo Šalkauskis, dalykas. Tuo tarpu tautinės kultūros turinys turi būti universalus. Kas yra tasai turinys, aiškėja iš filosofinės tradicijos, kuria Šalkauskis remiasi ir kurią jis tęsia. Pasirodo, kad universalus turinys yra ne kas kita, kaip gėris, grožis ir tiesa, tai yra vadinamosios transcendentali jos, arba pačios būties atributai. „Forma" tėra tiktai šių transcendentalijų raiška. Bet juk visa kultūra — pagrindinis Šalkauskio filosofinės analizės objektas —

10 Šalkauskis Stasys. Visuomeninis auklėjimas.— Kaunas: Raidės spaustuvė, 1927—1932 —P. 144.

ir yra būtent šis tiktai! Kitaip sakant, nors tobulam kultūros kūriniui yra būdinga formos ir turinio pusiausvyra, šie pradai anaiptol nėra lygiaverčiai. Maža to—jie netgi nėra tos pačios plotmės dalykai.

Tiesa, pats Šalkauskis šitaip nesako ir netgi šio klausimo nesvarsto. Jis paprasčiausiai ir tik tarp kitko išsitaria, kad forma negali būti kūrybos tikslas, bet tik priemonė. Kūrybos tikslas gali būti tiktai universalus — tai „gėrio, tiesos ir grožio idealo išreiškimas, nes gėris, tiesa ir grožis tam tikra prasme yra nežlungančios vertybės" (p. 26).

Reikšminga tai, kad pats Šalkauskis šių vertybių turinio paprastai nesukonkretina. Jis susilaukė amžininkų ir visuomet gali susilaukti vadinamojo sveiko proto atstovų priekaištų, kad gėrio, grožio ir tiesos idealai yra abstraktūs. Jis taip pat susilaukė ir šiandien gali susilaukti pritarimo tokių šalininkų, kurie šių idealų visuotinumą ir nežlungamumą suprato ir supranta kaip tam tikrų tiesos, gėrio ir grožio idealų, tam tikrų kultūros formų ar stiliaus bruožų postulatyvų įtvirtinimą. Prisimenu anksčiau populiarų pasakymą, kad Šalkauskiui būtų buvę nesunku suderinti savo principą su žinoma formule apie „nacionalinę formą ir socialistinį turinį". Vis dėlto tai nesusipratimas. Universalumas yra formalus dalykas, kuris kaip tik negali būti niekaip konkretinamas.

Tiesa, negalima teigti, kad pats Šalkauskis niekuomet ne-konkretindavo transcendentalijų turinio ir šitaip neatverdavo kelio tam tikros kultūrinės orientacijos teziniam postulavi-mui ir projektavimui. Tai jam buvo ypač būdinga, kai, nagrinėdamas XX amžiaus pasaulinės (taigi „universalios") kultūros reiškinius, susidurdavo su tuo, ką laikė patologija ar degradacija. Tačiau koncepcijos logika reikalauja pripažinti, kad tiesa, gėris ir grožis ir turi likti abstraktūs, kad jie negali būti tapatinami su konkretybėmis. Šia prasme galima sakyti, kad tai netgi ne idealai, o pačios idealybės matmuo: tiesų, gėrybių ir grožybių galimybės sąlygos. Savotiškas paradoksas, kad autentišką (Šalkauskis sakytų — originalią) kūrybą gali motyvuoti tiktai tokios bendriausios abstrakcijos. Mėginant konkretinti šiuos abstrakčius idealus — kurti intelektualines konstrukcijas, programas, projektus, kūryba pasidaro tezinė, taikomoji ir netenka sau esmingos sąsajos su laisve.

Ar iškeliant kaip vienintelį deramą tautinės kultūros tikslą jos universalų turinį kartu nėra neigiamas ar bent menkinamas jos individualumas? Anaiptol. Galima teigti, kad Šalkauskio kultūros filosofijoje tautinei individualybei, kaip ir individualybei apskritai, lieka pati giliausia, nereflektuojama ir neprojektuojama vieta — ontologinė vieta. Leibnizas yra labai tiksliai suformulavęs tai, kas europinėje metafizikos istorijoje buvo aišku mažių mažiausia nuo Aristotelio laikų, sakydamas, kad „individas yra neišreiškiamas". Individualumas yra neišreiškiamas racionalia klasikinės filosofijos kalba, kitaip sakant, bendromis sąvokomis, jis yra nepažinus teoriškai. Tačiau racionalus neišreiškiamumas rodo ne individo efemeriškumą, bet priešingai — giliausią jo būtiškumą. Individas, nesučiuopiamas teoriškai, skleidžiasi ir yra suvokiamas per savo raišką. Galima teigti, kad šiame taške apskritai klasikinė Šalkauskio filosofavimo paradigma vėrėsi specifinei XX amžiaus problematikai. Šitai liudija jo filosofijos programa — gyvenimo filosofijos programa. Kaip tik iš individo būtinio branduolio kyla autentiška kūryba — raiška to, kas individas (taigi ir tauta kaip tam tikras individas) iš tikrųjų yra. Kaip tik šiame kontekste Šalkauskis 1917 metais postulavo: ,,<...> savita forma, visai žmonijai bendras turinys —tokia turi būti kultūra, kuri viena gali būti lietuvių tautos gyvybės laidas" (p. 170).

Tautiškumo, arba kultūros formos, atskyrimas nuo universalaus, visuotinai reikšmingo turinio, jo pavertimas savaiminiu tikslu yra ne kas kita, kaip nacionalizmas. Knygos „Lietuvių tauta ir jos ugdymas" pratarmėje Šalkauskis nedviprasmiškai skelbė: „Vienu iš didžiausių autoriaus rūpesčių būtų apsaugoti lietuvių tautą nuo siauro nacionalizmo, kurio pavojus mums, kaip ir kitoms tautoms, yra visai realus šiais zoologinio nacionalizmo laikais" (p. 199). Nacionalizmui jis priešino patriotizmą. Tikrasis patriotizmas, pasak Šalkauskio, ,,ragina realizuoti visai individualinėje tautybės lytyje visuotinį turinį, nes tautinė lytis negali būti imama, kaipo tokia, žmogaus gyvenimo tikslu" 11. Tasai „negali", žinoma, nėra fakto konstatavimas. Faktiškai tai kaip tik labai dažnai būna daroma. Tai tam tikras imperatyvas tautai; šio imperatyvo prigimtį mėginsime šiek tiek nušviesti toliau.

Šis „vienas didžiausių" Šalkauskio rūpesčių susilaukė kritikos. Jonas Aleksa knygoje „Lietuviškų gyvenimo kelių beieškant" vadino jo skelbiamą nacionalizmo pavojų „dirbtiniu" 12 . ,,Dr. J. B." taip pat teigė, kad nacionalizmo pavojaus „visai nesama", priešingai — tautiškumas nuolat aukojamas „anttautiniams kultūriniams uždaviniams" 13 . Kategoriškiausias buvo Vytautas Alantas. Jis ne gynėsi, bet puolė: ,,Jei mes norime lietuvių tautą padaryti nepalaužiama,— o juk tai yra mūsų svar

11 Ten pat.—P. 149.
12 Aleksa Jonas. Lietuviškų gyvenimo kelių beieškant.— Kaunas: Šviesos spaustuvė, 1939.—P. 401—402.
13 Dr. J. B. Šalkauskis St. prof. ... — P. 121.

biausias tikslas (kurs. mano.— A. S.), — turime nesvyruodami pasukti lietuviško ekskliuzyvizmo keliu, t. y. be jokių skrupulų nusigręžti nuo per plačių humanistinių bei internacionalinių vieškelių ir vairą pasukti į grynai lietuvišką kelią" H . Kultūros universalizmo siekimą Alantas laikė paslėpta politinio Lietuvos nepilnavertiškumo kompensacija, „lietuvio dvasioje" glūdinčiu „universalizmo kompleksu" 15 . „Iš mūsų tautinės kultūros ideologijos bei propagandos tenka be atodairos mesti tą universalinį ir tarptautinį balastą, kurio taip gausu atsirado per 20 metų" 16 , skelbė jis 1940 metais, turėdamas omenyje pirmiausia Stasio Šalkauskio ideologiją. Alantas teigė, kad „yra būtinybė visus rezervus mesti į šalį ir drąsiai pasakyti, kad tauta ir tautiškumas yra aukščiausia vertybė, kad tėvynės meilė yra kultas, kurį kiekvienas lietuvis turi išpažinti be jokių „bet" 17.

Tautinio ir visuotinio pradų santykį Šalkauskis nagrinėjo ir istorijos filosofijos požiūriu. Šiuo požiūriu, pasak Šalkauskio, konkrečios kultūros raidai yra būdingi du etapai: tautos ir nacijos. Tautos ir nacijos perskyra turi ilgą istoriją. Jos prasmė visų pirma yra politinė: tauta (gens) nėra politinio gyvenimo subjektas, o nacija (natio) yra politinė tauta. Šalkauskis, be abejo, turi omenyje šias prasmes, tačiau jis perkelia tautos ir nacijos problematiką iš politinės istorijos į istorijos filosofijos plotmę.

Jis teigia, kad tautai yra būdingi partikuliarus tikslai ir vertybės, jos kultūros turinys yra partikuliarus. Nacijos tikslai ir vertybės (kultūros turinys) yra universalūs, o jos kultūros forma — individuali. Istoriškai žiūrint, nacijos būvis yra realus brandos etapas, kurį pasiekia besiplėtodama tautos kultūra.

Svarbi šios sampratos prielaida yra berods niekur nesvarstomas, bet labai tvirtas Šalkauskio įsitikinimas, kad istorija yra pažangos procesas, kuriame palaipsniui realizuojami idealai. Apskritai kalbant, šį tikėjimą pažanga esmingai koreguoja jo grynai religinis tikėjimas — tikėjimas apvaizda, konkrečiai kalbant— pasitikėjimas eschatologiniu Dievo veikimu 18 . Tačiau svarstant tautinės kultūros projektą, kuris Šalkauskiui yra gry-

14 Alantas Vytautas. Žygiuojanti tauta.— Kaunas: Pažanga,
1940.— P. 40.
15 Ten pat.— P. 125.
16 Ten pat.—P. 125.
17 Ten pat.— P. 203—204.
18 Sverdiolas Arūnas. Stasio Šalkauskio filosofija // Šalkauskis Stasys. Raštai.—Vilnius: Mintis, 1990 —T. 1—P. 7, 22—25.

nai sekuliarus dalykas,— ne taip, kaip kultūra apskritai,—eschatologinė problematika neiškyla, nepaisant to, kad perspektyvą jis dažnai nusako dramatiškais terminais.

Dėl tikėjimo pažanga istorinis požiūris į tautos ir nacijos santykius susipina ir net susilieja su kitu, vertybiniu požiūriu. Nacijai būdinga formos ir turinio vienybė suprantama kaip tautos aktyviomis pastangomis siektinas idealas. Tačiau neteisinga būtų teigti, kad Šalkauskis tiesiog pakartoja Šviečiamojo amžiaus filosofijos išplėtotą optimistinį požiūrį į pažangų istorijos vyksmą (netgi padarius išlygą apie jo eschatologiją). Svarbu pastebėti niuansą, kuris sieja jo filosofavimą ne tiek su Šviečiamuoju amžiumi, kiek su jo kondensacija ir kartu įveika Kanto filosofijoje. Šalkauskis teigia, kad ideali būklė yra tam tikras imperatyvas, reikalavimas mūsų realiai veiklai. Nacija yra kaip tik toks imperatyvas tautai. Galimybės jį įgyvendinti sąlygos yra jau kitos, problemiškos plotmės dalykas. Nuolatos turėdamas omenyje savo gyvenamo laiko ir vietos tikrovę, Šalkauskis neretai aprašo šiuos dalykus dramatiškais, netgi tragiškais žodžiais. Gal galima būtų net pasakyti, kad faktiškai visuomet esama ir liekama tautos būvyje. Kultūros turinio universalumas suprastinas ne kaip duotybė, bet kaip siekiamybė, kaip imperatyvas, kuriuo turi vadovautis faktiškai visuomet partikuliari tautos kultūra.

Šalkauskio tautinės kultūros projektas glaudžiai siejasi su jo inteligentijos samprata. Inteligentijos esminiu bruožu Šalkauskis laikė sąmonės universalumą. Inteligentija „nėra joks visuomenės luomas, jokia socialinė klasė, jokia speciali profesija, jokia politinė partija, joks valdžios palaikymo sambūris, žodžiu tariant, jokia partikuliarinė visuomenės grupė" (p. 545). Kaip tik dėl nepartikuliarumo, tai yra negatyviai apibūdinamo universalumo, inteligentija esanti pačios visuomenės „susipratimo organas" (p. 551).

Tautos tapimą nacija Šalkauskis sieja kaip tik su inteligentijos veikla. „Liaudis <.. .> tautinėje veikloje vaidina materialaus pagrindo vaidmenį. Inteligentijai <...> tenka uždavinys pakelti tautinę civilizaciją į aukštesnį lygmenį pritaikant liaudiškąsias formas universaliam žmogaus dvasios turiniui. Sutelktinis kūrybinis potraukis sukuria formos individualumą; individuali sąmonė parūpina universalų turinį" (p. 27).

Liaudies kūrybos „nesąmoningumas", „instinktyvumas" (terminija, žinoma, perimta iš romantinės tradicijos) yra ne kas kita, kaip spontaniškumas, savaiminis suprantamumas, tuo tarpu „sąmoningumas" suprantamas kaip savivoka, remiantis klasikinio vokiečių idealizmo išplėtota savaime ir sau dialektika.

Kultūros savivoka — vienas iš dviejų pagrindinių inteligentijos uždavinių kultūros universalizacijos procese. Dėl inteligentijos dvasinės veiklos kultūra „susidvejina", „susivokia", tai yra suvokia savo pačios pobūdį, kurį lemia šimtmečius trunkanti reali, nors ir nereflektyvi liaudies veikla. Tai reikšmingas, konstitutyvus tautinės kultūros pašaukimui ir jos individualumui dalykas. „Tuo tarpu kai liaudis tarnauja nesąmoningu įrankiu tautiniam pašaukimui, kurį apsprendžia geografinė padėtis, tautos gabumai ir istorinio išsivystymo aplinkybės (tai yra trys pagrindiniai veiksniai, aptarti anksčiau.— A. S.), vien šviesuomenė tegali sąmoningai aptarti vyriausiąjį tautos uždavinį iš jos pašaukimo ir paraginti tautą jį vykdyti savo gyvenime ir veikime" (p. 349—350). Inteligentija teoriškai nustato tautos pašaukimą ir iškelia ji kaip praktinės veiklos idealą. „Šitokiu būdu tarp tautos pašaukimo ir šviesuomenės uždavinio nustatomas sąmoningas sąryšis, nes dabar tai, kas objektingai sudaro tautos pašaukimą, subjektingai yra jos uždavinys" 19 .

Turėdamas tai galvoje Šalkauskis labai sąmoningai nurodė ir savo paties teorinio ir kartu normatyvinio (ideologinio) darbo vietą. Straipsnyje „Filosofija ir mūsų gyvenimas" jis teigė, kad „filosofija gali ir privalo pagaminti tautinei mūsų kultūrai plačios sintezės ideologiją" 20 .

Antrasis inteligentijos uždavinys yra sukurti universalią reikšmę turinčių kūrinių. Šalkauskis manė, kad Lietuvos inteligentija šio savo uždavinio neatliko. ,,<...> iki šiolei mums teko visų pirma savintis europiškosios civilizacijos pradus ir juos realizuoti mūsų tautybės lytimis. Mes nesame dar pasiekę savo kūryboje visuotinai reikšmingo masto ir todėl, be kita ko, mūsų kūryba nėra pakankamai individuali: toks jau yra tautinės kultūros dėsnis, kad jos individualumas yra tiesioginiame santykyje su jos universalumu. Kol mes nesame dar pasiekę savo kultūrinėje kūryboje visuotinai reikšmingo laipsnio, negalima kalbėti apie tikrą mūsų kūrybos individualybę" (p. 542). Taigi, kalbėdamas apie inteligentijos kuriamą kultūrą, Šalkauskis iš esmės konstatuoja, kad čia fizionomiją dar reikia įgyti.

Tačiau inteligentija neatlikusi ir savo pirmojo, tautinės kultūros refleksijos uždavinio. 1938 metais straipsnyje „Geopolitinė Lietuvos padėtis ir lietuvių kultūros problema" Šalkauskis teigė, kad „lietuvių kultūros problema mažai tėra paaiškėjusi per

19 Šalkauskis Stasys. Filosofija ir mūsų gyvenimas // Šalkaus
kis Stasys. Raštai —Vilnius: Mintis, 1990.—T. 1 —P. 40.
20 Ten pat.— P. 41.

dvidešimt nepriklausomo gyvenimo metų" (p. 455). Vienu iš ženklų, kad šis uždavinys nepasiektas, Šalkauskis laikė tai, jog „Deja, per nesusipratimą pas mus sintetinės kultūros koncepcija nėra populiari" (p. 467). Tautinės kultūros fizionomiją dar reikia atpažinti.

Tačiau kaip tik šis jo straipsnis buvo labiausiai Vytauto Alanto puolamas. Atsakydamas Šalkauskis pasinaudojo viena iš teoretiko prerogatyvų — jis kvalifikavo oponentą, remdamasis vis tomis pačiomis partikuliarumo ir universalumo kategorijomis bei paversdamas jo galvoseną savo išvadų iliustracija: „Parapinės varpinės akiratis yra būdingas pas mus tiems žmonėms, kurie yra kiek pakilę viršum liaudies kultūros, bet dar nėra iškilę iki visuotinai reikšmingos kultūros akiračio" (p. 489).

Arūnas Sverdiolas