Baigdamas savo „Teisės filosofijos apmatų" pratarmę, Hėgelis rašė: „Kalbėti apie kokį nors turinį filosofiškai galima tik svarstant jį moksliškai ir objektyviai, dėl tos pačios priežasties kitokį - ne mokslinį paties dalyko oponavimą autorius bus priverstas laikyti tik subjektyviu epilogu bei nepagrįstais pa­ tikinimais ir nekreips į juos dėmesio" (41).

Matyt ir dėl to, kad pavojus, jog autorius galėtų „atkreip­ ti dėmesį" jau senokai praėjęs, kalbėjimas apie Hėgelį - ypač nedalykinis, ypač tų, kuriems Hėgelio didesnis ar mažesnis paskaitinėjimas yra tik prestižo, o ne racionalaus intereso rei­ kalas - apipinamas anekdotais: pradedant bene populiariau­ siu apie tai, kad jei jau kas ir supratęs Hėgelį, tai tik jis pats ir baigiant ne mažiau intriguojančiu - kad jeigu Hėgelio teks­ tas būtų pateiktas kam nors be autoriaus pavardės, tai būtų

7

suabejota to teksto autoriaus psichine sveikata... Sutikdama su anekdotuose glūdinčia mintimi, kad grandiozinės Hėgelio sistemos supratimas reikalauja nežmoniškų pastangų ir kar­ čia šio veikalo vertėjos patirtimi galėdama patvirtinti, kad net pavienių - nekalbant apie sistemą - minčių „išlukštenimas" iš be galo sunkios dėstymo manieros bei stiliaus - kurį, beje, versdama stengiausi išsaugoti - kartais sukelia tiesiog neviltį (nors šiuo atveju Hėgelis galėtų tiesiog atrėžti: „Žinoma, mo­ terys gali būti išsilavinusios, bet jos nesukurtos aukštiesiems mokslams, filosofijai ir kai kuriems meno kūriniams, kuriems reikia visuotinybės. Moterys gali turėti išmonę, skonį, elegan­ ciją, bet idealumas joms neprieinamas" (271), visgi šia savo įžanga nenorėčiau pratęsti nei anekdotiškų pajuokavimų, ku­rie po to virsta kalbomis apie save ir savo, o ne nagrinėjamo autoriaus principų dėstymu, nei rašyti „subjektyvaus epilogo", kurį kiekvienas, perskaitęs veikalą, pasirašys pats. Apskritai manau, kad tokio tipo veikalams įžanga ne itin ir reikalinga - jie kalba patys už save, bet kad nenusižengčiau lietuviškoms įžangų tradicijoms, pasirinkau aplinkinį kelią - tiesiog išdėstyti „Teisės filosofijos apmatų" pagrindines problemas, taigi nebūti nei Hėgelio teisėja, nei jo apologete ir taip kartu parodyti deramą pagarbą jo autoritetui, nelendant į jo užgintą moterims idealybės sritį.

Teisės sąvoka pirmiausia asocijuojasi su pozityviąja teise, su įstatymleidyste. Tada kiltų klausimas, kas yra ir kaip apskritai galima „teisės filosofija". Aišku, ji nelabai įsivaizduojama kaip pozityviosios teisės analizė, ji galima tik išėjus už ši­ tos teisės ribų į bendrųjų socialinės būties pagrindų svarstymą. Turint galvoje, kad tai Hėgelio teisės filosofija, aišku, kad ji būtinai yra ir jo panlogistinės sistemos dalis. Antra vertus, nau­jųjų laikų filosofijoje bendrieji teisės (tiksliau - valstybės) problemų svarstymai buvo populiaresni nei vėliau – prisimenant

8

kad ir Hobso „Leviataną", Rousseau „Apie visuomenės su­ tartį", Kanto „Metafizinius teisės mokslo pagrindus" ar Fichtes „Natūraliosios teisės pagrindus". Iš šitų svarstymų Hėgelio teisės filosofija išsiskiria pirmiausia tuo, kad tai yra visa jo socialinė teorija.

Hėgelio teisės filosofija - o iš pradžių ji glaustai pateikta „Filosofijos mokslų enciklopedijoje" ir po to išplėtota „Teisės filosofijos apmatuose", kurie laikomi paskutiniu paties Hėge­ lio parašytu veikalu - nėra pozityviosios teisės analizė. Tai yra teisės idėjos arba teisės sąvokos ir jos vystymosi nagrinėji­ mas, ir šia prasme Hėgelis ją laiko filosofijos dalimi.

Teisė Hėgelio filosofinėje sistemoje priklauso objektyviosios dvasios sferai. Objektyviosios dvasios klausimus Hėgelis nagrinėja dar ir minėtoje „Filosofijos mokslų enciklopedijoje" bei „Istorijos filosofijoje". Visa socialinė būtis ir istorija, pagal Hėgelį, yra objektyviosios dvasios apraiškos. Dvasioje (sub­ jektyviojoje, objektyviojoje ir absoliutinėje) įvairiomis formo­ mis atsiskleidžia idėja. Taigi objektyvioji dvasia yra vienas iš dvasios vystymosi (savęs pažinimo) etapų. Objektyvioji dvasia - tai teisės sąvokos vystymasis nuo abstrakčios teisės - per moralę - į dorovę (kuriai Hėgelis priskiria šeimą, pilietinę vi­suomenę ir valstybę).

Taigi, kaip minėjau, Hėgelio teisės filosofiją iš esmės reikėtų laikyti socialine filosofija. Tačiau pats autorius savo filoso­ finėje sistemoje akcentus dėliojo kitaip, todėl pirmiausia kėlė sau uždavinį atsiriboti nuo jurisprudencijos ir filosofiniame lygmenyje atsakyti į klausimą, kas yra teisė. Todėl jis leidžiasi į netrumpą ir įnirtingą polemiką su G. Hugo kaip jam nepri­ imtinos istorinės teisės mokyklos įkūrėju. Hugo gynė feodali­ nę teisę ir apologetiškai vertino pozityviąją teisę. Hugo teisė atrodė duotybė. Jis ją laikė atsitiktine ir pažįstama tik savo ar kitų patyrimu. Hėgelis kaltina Hugo, kad šis išorinį teisės

9

atsiradimą painioja su jos atsiradimu iš sąvokos. Hėgelis rei­ kalauja ieškoti „daiktų proto", kurio, jo manymu, negalima tapatinti su faktine visuomenės padėtimi. Antra vertus, filo­ sofijos uždavinys, anot jo, suvokti tai, kas yra, o pagal Hėgelį tai, kas yra, yra protas. Taigi ir kiekvienas žmogus yra „savo meto kūdikis", o filosofija - „jos pačios laikas, sovoktas mintyje". Iš to išplaukia kita Hėgelio idėja, kad filosofija neturinti kurti pasaulio, koks jis turi būti: „Dėl pamokymo, koks turįs būti pasaulis, tai čia reikia pridurti, kad filosofija visada atei­ na per vėlai. Kaip mintis apie pasaulį ji pasireiškia tik tada, kai tikrovė baigia savo formavimosi procesą ir pasiekia savo viršūnę /.../ Kai filosofija ima tapyti savo pilka spalva pilkoje drobėje, tai akivaizdu, kad kuri nors gyvenimo forma paseno, ir pilku ant pilko jos nepavyks atjauninti, ja galima tik suprasti. Minervos pelėda pradeda skraidyti tik temstant" (41).

Taigi Hėgelis savo teisės filosofijoje siekia suvokti valsty­ bę kaip „kažką protinga savyje" ir ne mokyti, kokia ji turi bū­ti, bet parodyti kaip ją, „dorovinį universumą", reikia pažinti. Todėl filosofinio teisės mokslo objektu Hėgelis laiko teisės idėją arba teisės sąvoką ir jos realizaciją. Teisės filosofijos uždavinys - iš sąvokos išvystyti idėją, kuri yra „dalyko protas" arba - o tai Hėgelio nuomone yra tas pats - „stebėti nuosavą imanentinį paties dalyko vystymąsi".

Teisė Hegeliui yra „kažkas šventa apskritai", šventa jau vien todėl, kad ji yra absoliučios sąvokos, savimoniškos laisvės esa­tis" (86). Teisės esmė yra ta, kad esatis yra laisvos valios esatis, taigi „teisė yra apskritai laisvė kaip idėja" (85). Teisės šaltiniu Hėgelis laiko laisvą valią, todėl teisę apibrėžia ir kaip realizuotos laisvės karalystę.

Valia yra viena pagrindinių Hėgelio teisės filosofijos kate­ gorijų. Valia be laisvės, anot Hėgelio, yra tuščias žodis,-taip pat ir laisvė yra tikra kaip valia, kaip subjektas. Laisvė yra

10

valios substancija ir pagrindinė jos apibrėžtis. Valią Hėgelis laiko ir ypatinga mąstymo rūšimi, pabrėždamas, jog įsivaizdavimas, kad žmogus, viena vertus, yra mąstantis, antra vertus - norintis, kad vienoje jo kišenėje - valia, kitoje mąstymas, būtų tik „tuščias vaizdinys". Skirtumą tarp mąstymo ir valios Hėgelis laiko skirtumu tarp teorinio ir praktinio santykio, bet mano, kad tai nėra du sugebėjimai: valia yra „mąstymas kaip perkeliantis save į esatį, kaip polinkis suteikti sau esatį" (54).

Taigi teisės mokslo objektas - žmogaus valia, tiksliau - in­ dividualios ir visuotinės valios santykis. Teisės pagrindas - visuotinė valia, žmogaus atskirybės pajungimas valios visuo-tinumui.

Tikroji dvasios esmė, jos substancija ir apibrėžtis Hegeliui, kaip minėta, yra laisvė. Laisvės visuotinume „valia yra tiesio­ giai pati savyje, todėl nesantykiuoja su niekuo kitu, išskyrus save pačią, ir kartu atkrinta ir bet koks priklausomybės nuo ko nors kito santykis". Laisvės idėja yra grynoji teisės idėja, o laisvės tikrovė yra trys Hėgelio išskirtos teisės sąvokos vystymosi pakopos: abstrakčioji (arba formalioji) teisė, moralė ir dorovė.

Teisės sąvoka Hėgelio sistemoje vystosi nuo abstrakčios i konkrečią. Pirmoji šio vystymosi pakopa - abstrakčioji teisė ir atskira subjekto valia. Tai abstrakčiai laisvos asmenybės teisė. Abstrakčioji teisė yra ir visų vėlesniųjų konkretesnių teisės ir laisvės apibrėžčių galimybė. Šioje teisės vystymosi stadijoje Hėgelis formuluoja jos teorinį priesaką: „būk asmuo ir gerbk kitus kaip asmenis" (99).

Asmuo pagal Hėgelį yra laisvas, ir jo laisvė pirmiausia re­ alizuojasi privačios nuosavybės teisėje - žmonės yra lygūs kaip laisvi asmenys, lygūs savo teise į privačią nuosavybę. Savo teisės filosofiją šia prasme Hėgelis apibūdina ir kaip mokslą apie privačios nuosavybės būtinumą. Privačią nuosavybę

11

Hėgelis kildina iš laisvos asmenybės valios, taigi - iš proto. Jo manymu, privati nuosavybė, pakeitusi ligtolinę bendrą žemės nuosavybę, panaikino „nuogą asmenybės subjektyvumą", tai­ gi buvo protingesnis momentas.

Žmogus privačioje nuosavybėje realizuoja savo poreikius, ir kiekvienas asmuo turi teisę savo valią įdėti į kiekvieną daik­ tą. Dėl to daiktas tampa Manuoju, ir mano valia yra substancialus to daikto tikslas. Taigi, pagal Hėgelį, viskas gali tapti mano, jeigu aš įdedu į tai savo valią. Tai ir materialūs, ir dvasiniai da­ lykai (mokslas, menas ir 1.1.). Įdėdamas savo valią į išorinį daiktą, žmogus gauna teisę jį pasisavinti. Būtinas šios abtrakčiosios teisės realizacijos momentas yra sutartis, kurioje vienas kitam priešpriešiais yra savarankiški asmenys - privačios nuosavybės tu­rėtojai. Sutartyje teisė pasirodo kaip vieno savininko (valios) santykis su kitu savininku. Šį santykį Hėgelis apibrėžia kaip tam tikrą bendrumą. Tokią sutartyje esančią valią Hėgelis laiko tik sąlygiškai bendra: „Susitarime, žinoma, glūdi teisė reikalauti įsipareigojimo vykdymo, bet šioji savo ruožtu yra ypatingos valios reikalas, ir ši valia gali veikti prieš savyje esančią teisę" (155). Ir čia pasirodantį neigimą Hėgelis apibrėžia kaip neteisę - sutartyje abi pusės dar išlaiko savo ypatingą valią, ir todėl sutartis yra dar neišėjusi už savivalės ribų, taigi lieka neteisės valdžioje. Todėl skyrių apie abstrakčią teisę Hėgelis ir užbaigia nagrinėdamas neteisės problemas. Čia jis išskiria keletą privačios nuosavybės pažeidimo momentų - netyčinę neteisę, apgaulę, prievartą ir nusikaltimą. Nusikaltimu jis laiko sąmoningą teisės kaip teisės pažeidimą. Bausmė, anot Hėgelio, yra ir paties nusikaltėlio teisė, t. y. nusikaltėlis, pažeisdamas teisę, neigia egzistuojančią teisę, taigi pagal neigimo neigimo principą teisė turi būti atkurta nubaudžiant. Taigi bausmė už nusikaltimą yra būtinas nusikaltimo panaikinimas, glūdintis jame pa­ čiame. Bausmės tikslas - pasiekti teisingumą.

12

Abstrakčioje teisėje pasirodo pirma laisvės rūšis. Tačiau, pagal Hėgelį, ta laisvė, kuri realizuojasi daiktuose, nuosavybėje, yra neadekvati savo sąvokai ir turi būti panaikinta. Žmogaus laisvė turi pasireikšti ne tik išorybėje, bet ir jo vidiniame pasaulyje. Tokia laisvė turi būti pati sau subjektyvumas ir ,teigti save prieš save pačią". Toks vidus, anot Hėgelio, yra moralė, kuri yra antroji teisės idėjos vystymosi pakopa. Čia jau svarbūs tampa žmogaus motyvai ir tikslai. Poelgis, kad būtų moralinis, pirmiausia turi sutapti su asmens ketinimu, nes „moralinės valios teisės esmė ta, kad jos esatyje pripažįstama tik tai, kas vidujai egzistavo kaip sumanymas" (191). Be to, moralinė valia aptinkama ne mintyse ir ketinimuose, o poelgiuose. Anot Hėgelio, mes turime ne tik norėti ko nors didaus, bet ir sugebėti tai realizuoti. Kitaip tas geras mūsų noras bus niekinis. Joks geras ketinimas negali pateisinti blogo poelgio. Laisvas žmogus abstrakčiojoje teisėje buvo laikomas asmeniu, moralėje - subjektu. Moralėje laisvė pasirodo taip, kad žmogus pats apibrėžia gėrį ir sociumo reikalavimus priima ne dėl jų autoriteto ar įstatymo, o dėl to, kad jiems pritaria jo „širdis".

Moralinė valia pasireiškia poelgiuose, ir žmogus atsakingas arba kaltas tik dėl tų savo veiksmų, kurių aplinkybės jam buvo žinomos (pvz., Edipas, užmušęs savo tėvą, nekaltas). Tačiau jau iš to, kas buvo pasakyta, aiški yra Hėgelio polemika su Kantu. Hegeliui nepriimtinas Kanto etikos formalizmas, ir savo kritiką jis pirmiausia ir nukreipia į ketinimo momento pervertinimą. Anot Hėgelio, mes turime ne tik norėti to, kas didinga, bet ir mokėti tai pasiekti: „Vien tik norėjimo laurai yra sausi lapai, kurie niekad nėra žaliavę" (205). Antra, Hegeliui ne itin priim­ tinas ir Kanto rigorizmas. Hėgelis teigia, kad žmogus turi būti laimingas, kad nieko nėra žema tame, kad mes gyvename, ir gyvenimo negalima aukoti abstrakčiai teisei (kaip matysime,

13

valstybei, anot Hėgelio, gyvenimą aukoti ne tik galima, bet ir privalu). Pagal Hėgelį, Kanto „pareiga dėl pareigos" principą galima panaudoti ir amoraliems poelgiams pateisinti, nes jis tuščias ir formalus. Hėgelis čia, be kita ko, kalba ir apie vadinamąją „stygiaus" teisę; jo manymu, kai iškyla grėsmė gyvybei, galima vogti duonos iš jos pertekusio.

Moralus poelgis, pagal Hėgelį, pirmiausia turi sutapti su subjektyviu asmens ketinimu. Tačiau tai nepakankama - šio ketinimo tikslas turi būti gėris, ir pats realizuotas poelgis tu­ ri atitikti gėrį kaip objektyvią vertybę. Blogo poelgio geras ketinimas nepateisina. Tačiau Hėgelis pabrėžia, kad gėriui kaip moralės kategorijai būdingas abstraktus privalėjimas. Gėriu filosofas laiko valios sąvokos ir ypatingos valios vie­ nybę, o blogis atsirandantis dėl to, kad valia iškelia save virš visuotinybės. Taigi blogio šaltinis - laisvos valios subjektyvumas.

Realizuotas gėris jau yra dorovinis gėris. Būtent šiuo savo tikroviškumu dorovinis gėris skiriasi nuo moralės „abstraktaus privalėjimo". Todėl tik dorovėje šis formalusis moralės kategorinis imperatyvas įgauna savo konkretų turinį. Hėgelis mano, kad būtent socialinių priedermių suvokimas ir jų vyk­ dymas leidžia žmogui realizuoti savo substancialią laisvę, kuri yra priešinga natūraliems polinkiams bei subjektyvizmui. Taigi Hėgelis teigia, kad abstrakčioji teisės ir moralė - du vienpusiai momentai, įgaunantys savo tikrovę ir konkretumą dorovėje, kai laisvė objektyvuojasi kaip šeima, pilietinė visuome­nė ir valstybė. Teisiškumas ir moralumas negali egzistuoti tik patys sau, jų nešėjas ir jų pagrindas turi būti dorovingumas, nes teisei trūksta subjektyvumo momento, o moralumas turi šį momentą tik pats sau, taigi abu momentai neturi tikrovės. Šitaip, formalią teisę ir moralę apibūdinęs kaip abstrakčius vienpusius momentus, Hėgelis atskiria moralę ir dorovę. Jam

14

tai dvi skirtingos sąvokos. Moralė yra asmeninė individo po­ zicija, o dorovėje atsiskleidžia žmonių bendrumo formos. Pagal Hėgelį, būtent įvairiose dorovinėse institucijose dvasia ap­ tinka save kaip kažką objektyvaus ir kaip tikra laisvė. „Dorovė yra amžinas teisingumas, lyginant su kuriuo niekingi individų veiksmai yra tik bangų žaismas" (250). Gėriu Hėgelis laikė „esatišką visuotinybę", t. y. tai, kaip priimta elgtis ir kaip iš tiesų elgiamasi. Moralė Hegeliui - praktinio dėsnio visuotinis principas. Šis dėsnis yra idealus ir vien mąstomas. Moralės ribotumas, anot Hėgelio, ir yra jos subjektyvumas. Moralinis požiūris nepripažįsta ir nesupranta tikrovės vystymosi dėsnių. Tam, kas realiai egzistuoja, moralė priešpriešina privalėjimą. Moralė atmeta tikrovę ir nepripažįsta jos protingumo. Moralė pačioje savyje mato abstrakčią tiesą, bet yra tik sub­jektyvus įsitikinimas ir valia, tik subjektyvus gėrio ir blogio supratimas. Todėl ji kaip „begalinės laisvės subjektyvumas" pasmerkta asmeninės savivalės atsitiktinumui.

Būtent dėl tokios nuostatos Hegeliui labai nepriimtina mo­ ralinė visuomenės ir istorijos kritika. Pasaulinė istorija, anot jo, vyksta aukštesnėje negu moralumas sferoje. Moralė - tik tik privačių asmenų mąstymo būdas, individų sąžinė, todėl jai nedera spręsti apie pasaulinius istorinius procesus ir mora­ lizuoti juos vykdančius asmenis.

Moralės atžvilgiu Hėgelis, kaip minėta, teigia dorovės pirmenybę. T. y. jam svarbu tai, kad dorovėje dingsta savivalė ir ta nuosava atskirybės sąžinė, kurios moralėje galėjo turėti savarankišką esatį ir būti su ja antagonizme. Pasak Hėgelio, ar individas egzistuoja, objektyviai dorovei visai nesvarbu. Do­ rovė Hegeliui yra savotiškas „susitaikymas", arba tiksliau - prisitaikymas prie užtikto laikmečio ir jo situacijos. Anot jo, dorovėje individas neturi daryti nieko kita, kaip tik tai, kas tose aplinkybėse, kuriose jis yra, jau nustatyta ir žinoma.

15

Kitaip sakant, individas turi būti lojalus savo egzistuojančiai visuomeninei situacijai, galų gale - valstybinei santvarkai. Šia prasme „dorovingas žmogus yra nesąmoningas sau pa­ čiam". Individas būna dorovėje, neskirdamas savęs nuo jos. Hėgelis čia pritaria antikos filosofams, kad geriausias būdas formuoti dorą žmogų - tai padaryti jį piliečiu valstybės, kurio­ je viešpatauja geri įstatymai.

Hėgelio sistemoje besivystydama dorovė pereina tris pako­ pas: šeimą, pilietinę visuomenę ir valstybę, kurioje visiškai rea­ lizuojasi teisės idėja ir įsikūnija laisvės esatis.

Šeima - pirminis betarpiškas dvasios substancialumas. He-geliui tai institucija, kuria realizuojama pradinė žmonių vieny­ bė. Hėgelis aptaria santuokos, šeimos, šeimos nuosavybės ir vaikų auklėjimo problemas. Santuoka, anot jo, yra „teisinė do­ rovinė meilė". Hėgelis šiuo klausimu nusiteikęs patriarchališ­ kai. Jis mano, kad tikrasis vyro gyvenimas vyksta išorybėje - valstybėje, moksle etc., o moters substanciali paskirtis - šei­ ma. Kaip minėjau pradžioje, Hėgelis manė, kad moterims iš principo neprieinama idealybė, kad jos ir lavinasi „nežinia kaip" -jausmu, intuicija ir pan. „neracionaliais" būdais. Iš to jis darė išvadą, kad valstybė, valdoma moters, atsidurtų pavojuje, nes moterys veikia ne pagal „visuotinybės reikalavimą", bet „pagal polinkius" bei atsitiktines nuomones. Analogiškas yra ir Hėgelio požiūris į „išorinę šeimos realybę" - bendrą turtą. Jį turįs tvarkyti vyras, kuriam dera rūpintis k pragyvenimo priemonėmis.

Šeima toliau diferencijuojąs! į pilietinę visuomenę. Pilie­ tine visuomene Hėgelis laiko socialinę struktūrą, grindžiamą asmeniniu ekonominiu interesu. Tai, anot jo, yra naujųjų laikų produktas. Tokios visuomenės pagrindas - poreikių sistema. Gyvūnas, anot Hėgelio, yra apribotas savimi ir savo poreikių tenkinimu; yra vabzdžių, kurie susiję tik su vienu

16

augalu. Gyvūnų veiklos laukas yra platesnis, o žmogaus — universalus. Bet žmogaus aplinkoje mažai jam tinkamos me­ džiagos. Todėl reikia darbo, kad žmogus galėtų patenkinti savo poreikius. Taip atsiranda ekonominė sistema. Pilietinės visuomenės gyvenimas ir reiškiasi poreikių sistemoje, teisin­ gumo vykdyme ir policijos bei korporacijos veikloje.

Teisingumo vykdymas iš visuomenės gyvenimo panaikina visus atsitiktinumus, jausmus ir nuomones, jų vietą užima įstatymas. Teisė atspindi visuomenės būklę - kai visuomenė tvirta, tai ji švelnesnė nusikaltėlių atžvilgiu. O jei visuomenės padėtis pašlijusi, žiauriomis priemonėmis siekiama tą padėtį sutvirtinti. Todėl, Hėgelio nuomone, tas pats baudžiamasis ko­ deksas negali galioti visiems laikams. Hėgelis pervertina poli­ cijos paskirtį: Policijos priežiūros k globos tikslas - suteikti individui kuo daugiau galimybių pasiekti individualius tikslus. Policija, anot Hėgelio, turi rūpintis gatvių apšvietimu, tiltų statymu ir tvarkymu, tvirtų kainų kasdienio vartojimo prekėms nustatymu, taip pat - individų sveikata ir 1.1. Ir kaip čia neprisiminsi Hėgelio samprotavimų šios knygos pradžioje: „Tačiau be galo įvairūs santykiai /.../ nėra filosofijos objek­ tas. Priešingu atveju ji kištųsi į dalykus, kurie jos neliečia /.../ Platonas galėjo susilaikyti nuo rekomendacijų auklėms su vai­ kais niekad nestovėti vienoje vietoje, o visada supti juos ant rankų, taip pat Fichte galėjo nekonstruoti, netobulinti pasų policijos /.../ Tokiuose pramanuose filosofijos nėra nė kvapo" (38)....

Hėgelis mano, kad pramonės ir gyventojų skaičiaus augimas ne mažina, o didina socialinius prieštaravimus. Ir tai verčia pilietinę visuomenę peržengti savo ribas. Išoriškai tai atrodo kaip kolonizacija, o šalies viduje - kaip korporacinės santvarkos nustatymas, kuris realizuojamas kaip policinė globa.

17

Pilietinėje visuomenėje, anot Hėgelio, tikrosios laisvės dar nė­ ra. Mat privačių interesų susidūrimą visųotinybė riboja ne pro­ tingai, o atsitiktinai. Pagal Hėgelį, pilietinėje visuomenėje kiek­ vienas siekia savo tikslų, čia vyksta visų karas su visais, tokios visuomenės devizas - „kiekvienas sau - tikslas, visi kiti - nie­ kas". Tačiau kiekvienas, siekdamas savo tikslų, kartu realizuoja bendruosius tikslus. Hėgelis taikliai nusako vartotojiškos visuo­ menės variklį, teigdamas, kad kai tenkinant poreikius išranda­ mas vienas patogumas po kito, tai šis patogumas yra ne tiek tų, kurie juo tiesiogiai naudojasi, poreikis, bet labiau - tų, kurie ieško naudos jį tenkindami, poreikis. Pilietinė visuomenė, pagal Hėgelį, tai išorinė valstybė, „stygiaus valstybė ir sampročio valstybė" (291).

Aukščiausias dorovės lygmuo ir kartu paskutinė objektyviosios dvasios vystymosi pakopa - valstybė. Pilietinės visuomenės ir valstybės santykį Hėgelio sistemoje galima apibrėžti ir kaip sampročio bei proto santykį. Taigi visa socialinė būtis pajungta būtent valstybei ir jos tikslams: „Valstybė yra absoliutus, tvarus savitikslis, kuriame laisvė pasiekia savo aukščiausią teisę, ir šis galutinis tikslas yra aukščiausia teisė pavieniams žmonėms, kurių svarbiausia pareiga - būti valstybės nariais" (365). Galima sakyti, kad ir visos Hėgelio teisės filosofijos tikslas yra valstybė ir jos apibrėžtis. Savo uždavinį „Teisės filosofijos apmatų" pradžioje Hėgelis formuluoja taip: „Suvokti valstybę ir parodyti ją kaip kažką protinga savyje" (39). Valstybė realizuoja proto idėją, ir yra absoliučios dvasios vys­tymosi pabaiga. Tik valstybėje realizuojama laisvė, tik valstybė yra protingumas savyje ir sau; yra pati sau tikslas. Toks valstybės vertinimas atskleidžia ir Hėgelio preferencijas, aiškias jau nuo pat veikalo pradžios: abstrakčiosios teisės skyriaus objektas - asmuo čia yra žemiausioje pakopoje, valstybė ir jos teisė - aukščiau visko.

18

Hėgelis sutinka su Rousseau, kad valstybės esmė - laisva valia, bet nepritaria sutartinėms valstybės teorijoms. Valstybė, kaip minėta, jam yra pati sau tikslas. Valstybę Hėgelis apibrėžia ir kaip dorovinę idėją, kuri pasireiškia trejopai - kaip betarpiška tikrovė (kaip individuali valstybė su savo vidiniu valstybės aparatu), santykiuose tarp valstybių (tarptautinėje teisėje) ir pasaulinėje istorijoje (absoliuti idėjos galia; kaip sako Hėgelis, pasaulio istorija yra pasaulio teismas). Valstybės dorovinė idėja visiškai atsiskleidžia tik konstitucinėje monarchijoje -Hegeliui tik valdžiomis pasiskirsčiusi konstitucinė monarchija atrodo protinga valstybė.

Valstybėje Hėgelis išskiria tris skirtingas valdžias - įstatymų leidybos, nustatančią bendrąsias teisės normas; vyriausybinę - tas normas pritaikančią konkretiems atvejams; valdovo - monarcho (viską sujungiančią į visumą). Monarchas, (kurio valdžia, beje, paveldima), pagal Hėgelį, neturi kištis į visus reikalus. Jis iškilęs virš jų, jo reikalas - tarti „taip" ir sudėlioti taškus ant „i". Dėl šių teiginių Hėgelis laikomas prūsų valstybės apologetu. Taip pat mielai linkstama laikyti jį ir biurokratijos apologetu - valdininkus jis laiko valstybės stabilumo garantija.

Kylantys konfliktai tarp valstybių spręstini ir karu. Karas padeda suvokti ir visą laikinų žemiškų gėrybių sąlygiškumą, ir padeda išlaikyti tautų dorovinę sveikatą, kaip kad „vėjai neleidžia ežerui užakti".

Būtent dėl šių dalykų Hėgelis buvo ir yra kaltinamas tiro­nijos ir agresijos teisinimu bei totalitarizmo propagavimu. Iš esmės pritardama B. Rasselo minčiai, kad Hėgelio metafizikoje nėra daugelio prielaidų daryti apologetiškoms išvadoms prūsų valstybės atžvilgiu, nei nuvertinti individą valstybės atžvilgiu, visgi pabaigoje norėčiau pasakyti, kad Hėgelis nuosekliai realizavo savo pratarmėje keltą uždavinį - parodyti,

19

kaip galima pažinti valstybę, ir realizavo šį uždavinį nenu­ krypdamas nuo kito pagrindinio savo principo: „Įsivaizduoti, kad kokia nors filosofija gali peržengti savo dabartinio pasaulio ribas, taip pat kvaila, kaip kvaila manyti, kad individas gali peršokti per savo epochą, peršokti per Rodą. O jeigu jo teorija iš tiesų peržengia ribas, jeigu jis konstruoja pasaulį, koks jis turi būti, tai šis pasaulis egzistuoja, bet tik jo mintyse, o tai yra minkšta medžiaga, kuri leidžia įsivaizduoti ką tik nori" (39)

Minervos pelėda nepasiklysta tamsoje, nes ją ji gerai pažįsta.

Loreta Anilionytė

20