Besiformuojantys ir įsitvirtinantys Europos šalyse bur­žuaziniai santykiai buvo reikalingi idėjinio pagrindimo. XVIII amžius — tai intensyvaus buržuazinės ideologijos for­mavimosi amžius, vadinamas Šviečiamąja epocha. To meto buržuazinių revoliucijų programų idėjinį ir politinį turinį iš esmės apsprendė racionalistinė šviečiamoji filosofija. Nors ji buvo nevienalytė ir įvairiose šalyse įgaudavo specifinių bruožų, tačiau ją jungė ryškus antifeodalinis bei antiklerikalinis kryptingumas. Vis dėlto XVIII a. Prancūzija kurį laiką išvengė tų revoliucinių sukrėtimų, kuriuos pergyveno Anglija, Olandija. Čia absoliutizmas tvirtai saugojo feoda­lines privilegijas. Jis nebuvo imlus naujoms idėjoms. Bet ir čia, nepaisant žiauriausių represijų, formavosi buržuazinė ideologija, kurios pagrindinis šaltinis buvo šviečiamoji filo­sofija, Prancūzijoje šviečiamosios idėjos intensyviausiai vys­tėsi tarp 1715 m. (Liudviko XIV mirties metai) ir 1789 m. (Bastilijos šturmas), o didžiausio suklestėjimo pasiekė apie 1751 m. kai pasirodė D. Didro (1713—1784) redaguojamos „Enciklopedijos" pirmasis tomas.

Švietėjai suformulavo „sveiko proto" koncepciją, pagal kurią visko matas yra protas; visa, kas egzistuoja, esą pri­valo atsilaikyti prieš proto teismą. Racionalizmas stipriai veikė Šviečiamosios epochos filosofus. Pirmasis, kuris sukilo prieš šį proto kultą, buvo Ž. Ž. Ruso.

Žanas Žakas Ruso gimė 1712 m. birželio 28 d. Ženevoje. laikrodininko šeimoje. Nors ji ir nebuvo aristokratinės kil­mės, tačiau tuometinėje socialinėje hierarchijoje užėmė gana • aukštą padėtį. Ž. Ž. Ruso dėdė iš motinos pusės pulkininkas Gabrielis Bernaras buvo Ženevos įtvirtinimų inžinierius.

Iš pat mažens Žanas Žakas guviai stebėjo, kas vyksta jo gimtajame mieste. Miestiečiai tada šventai saugojo savo didvyrio Fatijaus, sušaudyto 1707 m., prisiminimą. Amatininkai būrėsi į įvairias slaptas organizacijas.

Nors Ženevoje veikė demokratiškiausia tais laikais konsti­tucija, tačiau ji nepatenkino plebėjų. Miestiečiai siekė iš­plėsti savo teises. Ž. Ž. Ruso vaikystė sutapo su liaudies judėjimo pakilimu. Ženeviečiai atgaivino seną atstovavimo liaudžiai tradiciją. Jie siųsdavo delegacijas, kurios išdėstydavo Ženevos Tarybai miestiečių skundus. Pirmajai tokiai delegacijai 1718 m. gruodžio 7 d. vadovavo Pjeras Miušaras, Ž. Ž. Ruso pusbrolis. Dauguma žymių opozicijos vadų gy­veno toje pačioje gatvėje, kaip ir Ž. Ž. Ruso. Kvartalo ber­niukai organizuodavo būrius, kurie užpuldinėdavo aristo­kratų atžalas. Tokiose gatvių batalijose dalyvaudavo ir ma­žasis Žanas Žakas.

Ž. Ž. Ruso didelį įspūdį padarė tėvas, pagarsėjęs nenuorama, visada pabrėždavęs, kad jis —laisvas žmogus. 17ŽŽ m. jis susikirto su prancūzų karininku, kurį užstojo vietinė valdžia. Ž. Ž. Ruso tėvui grėsė kalėjimas. „.. .jis bevelijo išsi­kelti iš Ženevos ir visam gyvenimui palikti tėvynę, negu nusileisti, kai, jo manymu, buvo paliesta jo garbė ir laisvė",— rašė Ž. Ž. Ruso. Našlaitį ėmėsi globoti dėdė G. Bernaras, kuris drauge su savo sūnumi atidavė berniuką į pensioną. Nors Žanas Žakas su pusbroliu sutarė, tačiau greitai pajuto socialinės nelygybės kartėlį (jis pastebėjo., kad pensione su juo elgiamasi kitaip, negu su pusbroliu).

Jau vaikystėje Ž. Ž. Ruso sąmonėje susiformavo įsitikini­mas, kad liaudis, jeigu ji bus atkakli, privers valdžią pa­klusti savo sprendimams. Liaudžiai reikalaujant, Ženevos Taryba sumažino mokesčius bei padarė kitų nuolaidų. Ž. Ž. Ruso dažnai matydavo vyraujant santarvę tarp Ženevos gyventojų. Pavyzdžiui, kai Sen-Žerve pulkas užbaigė pra­tybas, po įprastinės vakarienės visi kareiviai ir karininkai įsijungė į miesto aikštėje vykusias žaidynes. Drauge šoko ir dainavo karininkai ir tarnaitės, prie vieno stalo vaišinosi aristokratai ir amatininkai. Visi jautėsi esą vienos šeimos nariai. Vėliau Ž. Ž. Ruso rašė Ž. d'Alamberui, esą jo tėvas tada pasakęs: „Žanai Žakai, mylėk savo šalį. Pažvelk į šiuos geruosius ženeviečius: visi jie broliai, draugai; džiaugsmas

6

ir santarvė viešpatauja tarp jų. Tu — ženevietis; tu kada nors pamatysi kitas tautas; tačiau ir tuomet, kai tu išvažinėsi pasaulį taip, kaip tavo tėvas, tu niekuomet ir niekur nesu­tiksi jiems lygios tautos" 3 .

Ženeviečiai mėgo skaityti istorinius veikalus, grožinę li­teratūrą. Dažna amatininkų šeima turėjo nuosavą biblioteką, kurioje saugojo M. T. Cicerono, Vergilijaus, Senekos, Ho­mero, Fukidido, N. Makjavelio, B. Paskalio, Ž. Moljero, P. Beilio, Dž. Loko, Voltero ir kitų autorių veikalus. Kai kurie šių bibliotekų savininkai vadovavo liaudies judėji­mams, kurių liudininkas buvo Ž. Ž. Ruso. Biblioteka turėjo ir Žano Žako tėvas.

Ž. Ž. Ruso labai anksti susipažino su klasikine literatūra. Turėdamas vos septynerius metus jis drauge su tėvu skaitė Plutarcho parašytas žymiųjų žmonių biografijas. „Mėgsta­miausiu mano autorium tapo Plutarchas" 4 , — vėliau prisipažino Ž. Ž. Ruso. Istorijos mokslai jį žavėjo labiau, negu Ovidijus ar Ž. Moljeras, Berniukas domėjosi savo miesto istorija.

Aplinka ir knygos žadino maištingą jaunuolio sielą. Ypač jį viliojo "antikiniai autoriai, jie" formavo Žano Žako mąstyseną. "Plutarchas, perskaitytas septynmečio respublikono, davė" pasauliui „Visuomenės sutartį" 5 , — pažymi šiuolaikinis prancūzų istorikas M. Lonė. Vėliau Z. Ž. Ruso susipažino su naujausiomis socialinėmis teorijomis. Jis studijavo T. Hobsą ir Dž. Loką.

Apsiskaičiusio jaunuolio nepatenkino monotoniškas gy­venimas pensione. Šešiolikmetis Žanas Žakas paliko gimtąjį kraštą. Jis bastėsi po pasaulį, dirbo įvairiausius darbus (buvo valkataujančiu muzikantu, liokajum, prancūzų utopinio so­cialisto G. Mabli brolio namų mokytoju ir t. t.). 1741 m. jis atvyko į Paryžių ir aktyviai įsijungė į jo kultūrinį gy­venimą.

Ž. Ž. Ruso veikla daugiašakė: jis domisi muzika, filosofija, literatūra, pagarsėja kaip kompozitorius; Jis - pirmosios

prancūzų komiškos operos „Kaimo burtininkas" (175Ž m.) autorius. Ši opera tuo metu turėjo milžinišką pasisekimą ir

7

suformavo naują kryptį operos mene. Ž. Ž. Ruso parašė daug teorinių straipsnių apie muziką, o 1764 m. išleido „Mu­zikos žodyną“, kurį F. Šelingas laikė geriausiu šios srities darbu. Suartėjęs su D. Didro ir kitais enciklopedistais, Ž. Ž. Ruso suorganizavo „Enciklopedijoje" muzikos skyrių. Jis visas pasinėrė į šviečiamąją veiklą, tačiau vėliau susipyko su D. Didro bei jo vienminčiais.

Ž. Ž. Ruso kivirčai su enciklopedistais nepaaiškinami vien pažiūrų skirtingumu: jis iš tėvo paveldėjo karštą būdą. Jo stačiokiški posakiai, kategoriški reikalavimai, kad visi būtų atviraširdžiai, dažnai skambėdavo įžeidžiančiai, ir jis praras­davo draugus. Paryžiaus aplinka jam buvo svetima. Jis il­gėjosi gimtinės. Ž. Ž. Ruso visada jautėsi Ženevos pilietis, didžiavosi savo respublika, norėjo ją apsaugoti nuo neigiamų įpročių įtakos. Jį pykino prancūzų polinkis į prabangą, sa­loninis Paryžiaus menas, šokiravo aristokratų pasipūtimas, paprastų žmonių niekinimas. Tačiau su Prancūzija jį siejo nenutraukiami saitai: gimtoji prancūzų kalba ir šviečiamosios idėjos. Ž. Ž. Ruso kankino vidiniai prieštaravimai: jo širdis linko į Ženevą, tačiau ten nebuvo intelektualinės aplinkos, ten jis turėjo dar mažiau vilčių būti suprastas. Ž. Ž. Ruso veikalai — jo vidinių išgyvenimų, apmąstymų išraiška.

Apie 1745 m. Ž. Ž. Ruso susipažino su Tereza Levaser, vieno Paryžiaus viešbučio kambarine, anot jo, tikru gamtos kūdikiu. Tereza buvo aistringa moteris. Ji neslėpė savo jaus­mų, o veiksmų nedangstė jokiomis dorovės normomis. Tai ir imponavo Ž. Ž. Ruso. Jis surišo su ja savo gyvenimą. Tačiau savo santuokos jis neįformino jokioje bažnyčioje, jokioje magistratūroje. Tai šokiravo Paryžiaus visuomenę. Ji pik­tinosi Žanu Žaku, nors pati ištvirkavo. Retas aristokratas ar šiaip turtuolis neturėdavo meilužės. Šių ištvirkėlių akyse Ž. Ž. Ruso buvo visuomenės normų griovėjas, amoralus asmuo, nors jis nepripažino ,,meilės " už pinigus. „Prosti­tutėmis šlykštėjausi, ir šis jausmas išliko manyje amžinai; į paleistuvį žiūrėjau su panieka, netgi su siaubu",— rašė jis.

Ryšiai su Tereza atspindėjo jo pasaulėjautą, kurią jis vėliau išdėstė savo grožiniuose ir filosofiniuose veikaluose.

Ž. Ž. Ruso tvirtai tikėjo, kad kiekvieno žmogaus veiks­mai turi išplaukti iš natūralių gamtos dėsnių. Jam visai ne-

8

rūpėjo, kas apie jį .bus kokios nuomonės, jam tik buvo svarbu, kad žmogus savo santykiuose su kitais atsisakytų visko, kas dirbtina. Viešoji nuomonė esanti .nepastovi; ji priklausanti nuo žmogaus sugebėjimo suvokti ir įvertinti tarpusavio santykius. ,,Elkis su kitais taip, kaip norėtum*'"" kad su tavimi elgtųsi; <.. .> Rūpinkis savo gerove, kaip galima mažiau kitam pakenkdamas" 8 — Ž. Ž. Ruso devizas.

1750 m. Dižono akademija paskelbė konkursą tema „Ar mokslų ir menų atgimimas sukilnino papročius?" Į pateiktą klausimą Ž. Ž. Ruso savo konkursiniame traktate atsakė neigiamai ir gavo premiją. Šįsyk jo vardas garsiai nuskam­bėjo Paryžiaus intelektualiniuose sluoksniuose. Nuo Rene­sanso laikų buvo įsigalėjęs tikėjimas mokslo visagalybe. Ir staiga atsirado keistuolis, kuris suabejojo mokslo reikšme, žmogaus pastangų valdyti gamtą pozityvumu!

Žmogus yra gamtos kūdikis, tad ar gali kūdikių pakeisti savo gimdytoją, svarstė Ž. Ž. Ruso. Jis baiminosi, kad ne­būtų pažeista pusiausvyra tarp visos gamtos ir jos dalies — žmogaus. Atitoldamas nuo gamtos, žmogus anot jo, tampa nenatūralus, svetimas sau. Jis pretenduoja pertvarkyti gam­tą, o save pažįsta menkai. Konstatuodamas, kad iš visų moks­lų labiausiai yra atsilikęs mokslas apie patį žmogų, Ž. Ž. Ru­so ragino prisiminti senovės graikų išmintį: „Pažink pats save!"—ir tik po to daryti kitus sprendimus. Šias idėjas Ž. Ž. Ruso propagavo visuose savo veikaluose.

Paryžiuje tuo metu buvo daug diskutuojama socialiniais (klausimais. Ypatingo susidomėjimo susilaukė visuomeninės sutarties teorija. Jos pagrindėjas T.Habsas l588—1679) paskelbė, kad valstybė yra žmogaus ir jo laisvos valios padarinys. Šio anglų filosofo nuomone, pirmykštis žmogus gyveno pagal principą ,,žmogus žmogui — vilkas". Tai — ab­soliučios laisvės ir absoliučios nelaisvės amžius (kiekvienas galėjo elgtis su kitu taip, kaip norėjo, žinoma, jei pajėgė). Gyvendami nuolatinėje baimėje, žmonės suprato, kad būtina pažaboti savo aistras ir užsitikrinti saugumą. Žmonės sudarė sutartį, pagal kurią vieni įsipareigojo klausyti, kiti — valdyti. T. Hobsas geriausia valdymo forma laikė absoliutinę mo­narchiją. Valstybė — tai mistinis organizmas, kuris funkcio­nuoja tik tada, kai visi jo sraigteliai darniai sukasi. T. Hobsas buvo stiprios centralizuotos valstybes šalininkas ir teisino despotinį režimą.

9

T. Hobso idėjomis žavėtasi tol, kol formavosi stiprios na­cionalinės valstybės, kurios ribojo atskirų feodalų savivalę. Tačiau ilgainiui tapo aišku, kad absoliutinėje monarchijoje visų žmonių egzistavimas priklauso nuo valdovo užgaidų, todėl jie niekada nesijaučia saugūs. Ypač brutaliai su savo pavaldiniais elgėsi XVIII a. Prancūzijos valdovai. Absoliu­tizmas nepatenkino besiformuojančios buržuazijos interesų.

Dž. Lokas (163Ž—1704) ir B. Spinoza (163Ž—1677) padarė korektyvų visuomenės sutarties teorijoje. Jie parodė, kad absoliutizmas priešingas daugumos interesams. O D. Hiumas (1711—1776) suabejojo ir jų argumentų pagrįstumu, bet jis taip pat įrodinėjo, kad joks asmuo negali laikyti savęs ne­klystančiu, todėl bet koks savo įsitikinimų primetimas jėga kitam yra neteisėtas. Kūrybinį mąstymą žadino ir S. Monteskjė (1689—1755) teorija, pagal kurią valdžią būtina pa­skirstyti tarp įstatymų leidėjų (parlamento), jų vykdytojų (vyriausybės) ir prižiūrėto jų, (teismo).

Ž. Ž. Ruso įdėmiai sekė visuomenės sutarties teorijos interpretatorių polemiką. Jį labiausiai patraukė Dž. Loko ir Š. Monteskjė idėjos. Tačiau jis ne visiškai perėmė šių filosofų pažiūras. Plėtodamas visuomenės sutarties teoriją, Ž.Ž. Ruso paskelbė, kad vienintelis teisėtas suverenas yra liaudis. Šiai radikaliai jo išvadai nepritarė net daugelis švietėjų. Jį ujo ir bažnyčia, ir valdžia, jo nesuprato net drau­gai. Jis klajojo iš vieno miesto į kitą, iš vienos šalies j kitą.

1766 m., pakviestas D. Hiumo, Ž. Ž. Ruso išvyko į Ang­liją, kuri garsėjo liberalizmu. Tačiau ir čia jis nesurado lauktos ramybės. Nors D. Hiumas buvo pakantus žmogus, puritoniška jo namų aplinka erzino Ž. Ž. Ruso, ir jis susi­pyko su savo globėju. Po metų nusivylęs filosofas sugrįžo į Prancūziją. Čia jis rašė „Išpažintį", kurios neužbaigė. 1778 m. liepos 2 d. Ermenonvilio dvare (netoli Paryžiaus) Ž. Ž. Ruso mirė, taip ir nesulaukęs savo idėjų triumfo. Mir­tis visu dešimtmečiu atskyrė jį nuo Didžiosios prancūzų re­voliucijos.

„Išpažintyje" Ž. Ž. Ruso reziumavo savo žmogaus kon­cepciją. Iki tol nebuvo nė vieno autoriaus, taip atvirai ir nuoširdžiai rašiusio apie savo jausmus. Ž. Ž. Ruso nesisteng­davo apmąstyti savo minčių. Jos kildavo spontaniškai; ir savo filosofiniuose traktatuose jis dėstydavo jas, tarsi jų įspū­džio pagautas. Ž- Ž. Ruso nesirūpino savo veikalų turinio

10

vientisumu, nejungė savo pažiūrų į sistemą. Jo veikalai — tarsi fragmentų mozaika. Juose jis išliedavo savo širdgėlą, kurią sukeldavo kelionių metu patirtas skurdas ir neteisybė.

Paprastai žmonės stengiasi atrodyti geresni, negu yra iš tikrųjų. Ž. Ž. Ruso ir šiuo atžvilgiu išimtis. Atskleisdamas žmogaus prigimtį, jo aistras, blaškymąsi, save „Išpažintyje" jis vaizduoja niūriomis spalvomis ne todėl, kad patrauktų skaitytojo dėmesį, ir ne todėl, kad nuodėmingumą laiko bū­dingu žmogaus prigimčiai, bet dėl to, kad išryškintų žmo­gaus visapusiškumą. Jo nuomone, žmogus neturi nieko nu­slėpti, nes melas" gimdo melą ir dėl to žmonių padermė blogėja.

„Išpažintyje" Ž. Ž. Ruso aprašė ir tas savo „nuodėmes", kurių jis, ko gero, niekuomet nepadarė. Taip jis protestavo ir prieš šventeiviškumą. Neretai žmonės, darantys didžiau­sias niekšybes, vaizduoja save dorovės sergėtojais. Anot Ž. Ž. Ruso, mažiausiai sugeba veidmainiauti paprasti žmonės. Todėl tik tarp jų jis pasijusdavo savimi, išliedavo savo jausmus, o garsių žmonių draugija jį varžydavo.

Ž. Ž. Ruso laužė nusistovėjusius klasicizmo estetikos prin­cipus. Iki Šviečiamosios epochos literatūroje nebuvo vietos jausmams, išgyvenimams. Ji vaizdavo žmogaus veiksmus moraliniu aspektu. Herojai būdavo arba geri (prisiminkime įvairių „šventųjų" gyvenimų aprašymus), arba blogi (ereti­kai, priešai). Tai — dievo (gėrio) ir velnio (blogio) idėjos variacija. Ž. Ž. Ruso atskleidė žmogaus vidų, analizavojo sąžinę.

Ž. Ž. Ruso buvo istorijos filosofas, moralistas, sociologas, pedagogas ir psichologas. Tokį jo kūrybos diapazono pla­tumą lėmė "jo visapusiškas domėjimasis žmogaus esme, ku­rios jis negalėjo suvokti be psichologijos ir politikos. Viskas jo kūryboje pajungiama svarbiausiai problemai — kaip su-mažinti ta žalą, kurią padarė politinė nelygybė. Jį domino ne tiek teorija, kiek praktika. Ž. Ž. Ruso savo socialines pa­žiūras išdėstė filosofiniuose traktatuose „Samprotavimas apie žmonių nelygybės kilmę ir pagrindus" (1755) ir „Apie vi­suomenės sutartį" (176Ž), nors socialinius klausimus įvairiais aspektais lietė visuose savo kūriniuose.

Ž. Ž. Ruso, kaip ir T. Hobsas, teigė, kad buvo laikotar­pis, kai nebuvo valstybės. Pilietinė visuomenė, kurios bū­dingiausias požymis — privatinė nuosavybė, esanti žmonių

11

veiklos padarinys. Pirmykštę visuomenę jis idealizavo ir vadino aukso amžiumi. Esą tada visi žmonės buvo laisvi. Baimingi, visos gamtos gėrybės priklausė visiems. Jo nuo­mone, socialinė nelygybė atsirado dėl dviejų priežasčių — natūralių (žmonių amžiaus, sveikatos, protinių sugebėjimų ir kt. skirtumai) ir politinių. Pastarosios pilietinėje visuome­nėje užgožė natūraliąsias ir plečiantis civilizacijai, į pirmą vietą iškilo politiniai motyvai.

Ž. Ž. Ruso valstybės kilmę aiškiai siejo su privatinės nuosavybės atsiradimu, nors nemenkino ir atsitiktinių veiks­nių vaidmens. „Pirmasis,— rašo jis,— kuris, aptvėręs žemės sklypą, sumanė pasakyti: „Čia mano! 11 ir rado tokių leng­vatikių žmonių, kurie juo patikėjo, buvo tikrasis pilietinės visuomenės įkūrėjas". Ž. Ž. Ruso apgailestauja, jog neatsirado žmogaus, kuris išardytų tvoras ir tartų, kad gamtos teikiamos gėrybės priklauso visiems, o žemė — niekam.

Privatinė nuosavybė pažeidė įgimtas žmogaus teises, slo­pino įgimtą teisingumo jausmą; jos vardan vieni grobė iš kitų, augo žmonių godumas, neapykanta ir nepasitikėjimas, nes tai, kas priklauso visiems, kaupėsi vienose rankose. Po­litinė nelygybė kaskart vis didėjo: vieni tapo turčiais, kiti — vargšais. Ji, Ž. Ž. Ruso žodžiais tariant, supančiojo laisvą gimusį žmpgų. Paties žmogaus sukurta valstybė apribojo žmogaus laisvę ir sukūrė civilizaciją. Ž. Ž. _Ruso neigiamai vertina ir civilizacijos padarinius. Tačiau istorijos vyksmas, anot jo, nepakartojamas. Žmogus, išmokęs naudotis civiliza­cijos vaisiais, neatsisakys jų: „aukso amžius"—praeitas eta­pas. Kaip taikliai pastebėjo L Kantas, Ž. Ž. Ruso nenorėjo, kad žmogus vėl sugrįžtų į pirmykštį būvį; jis tik norėjo, kad žmogus pažvelgtų atgal į praeitį iš tos pakopos, ku­rioje jis dabar yra l °. Ž. Ž. Ruso buvo įsitikinęs, kad žmogus, sukūręs valstybę ir tuo atsisakęs gamtos globos, privalo rū­pintis jos tobulumu.

Visos Ž. Ž. Ruso simpatijos demokratinės respublikos pu­sėje. Tiesa, jis abejoja, ar yra reali galimybė ją sukurti. Palankiausios sąlygos demokratijai esančios mažose valsty­bėse (pavyzdžiui, senovės Graikijos poliuose). Kuo didesnė valstybė, tuo jos vyriausybė labiau nutolusi nuo piliečių. Pasak Ž. Ž. Ruso, visos didžiosios valstybes yra blogai val­domos, jų vyriausybės nepaiso liaudies interesų.

12

Ž. Ž. Ruso mėgino nustatyti bendrus valdovų ir valdinių santykių principus. Anot jo, pilietinėje visuomenėje run­giasi trys nuomonės: liaudies, vyriausybės ir vyriausybės nario. Jeigu žmonės būtų dievai, tada liaudies, vyriausybės ir kiekvieno jos nario nuomonės sutaptų. Dabar gi kiekvie­nas individas (vyriausybės narys) turi savo interesų ir sie­kia juos realizuoti; kolektyvo (vyriausybės) valią jis vykdys tik tada, kai šis turės priemonių priversti jį paklusti. Vyriau­sybė vykdys liaudies valią, jeigu liaudis galės ją kontro­liuoti. Didelėse valstybėse piliečiai neturi priemonių tai pa­daryti (jie net nepajėgūs pažinti savo valdovų ir tiki, kad šie yra tokie, kaip jiems sakoma). Todėl tokios valstybės tampa despotiškos. Anot Ž. Ž. Ruso, kiekviena absoliutinė valdžią gadina gerus žmonių papročius? Analizuodamas mo-' narchinį valdymo principą, jis darcf išvadą, kad nuo pasau­lio pradžios nėra buvę nė vieno karaliaus, kuris nebūtų buvęs despotas.

Despotas viešpatauja tol, kol liaudis dėl savo tamsumo tiki jo galia. Suvokę savo jėgą, žmonės anksčiau ar vėliau neišvengiamai jį nuvers. Žmonių veiksmus visada sąlygoja jų sąmoningumas. Kadangi liaudis yra suverenas, visi jos sprendimai teisėti. Jos valia nuversti despotus nuo sosto ir juos nužudyti. Tas, kuris valdo smurtu, tegu nesiskundžia, kai tokių pat priemonių griebiamasi prieš jį patį. Piliečiai turi teisę apriboti savo valdovų veiksmus. Todėl visi per­versmai yra teisėti. Sukilimas, Ž. Ž. Ruso supratimu, yra mėginimas piliečių interesų neatitinkančią sutartį pakeisti nauja. Ž. Ž. Ruso svarsto, kodėl žmonės turėtų laikytis su­tarčių, kurias sudarė jų pirmtakai ir kurios dabar neatitinka jų interesų.

Valstybės stiprumą apsprendžia jie jos dydis ir ne mokslai bei menas, bet piliečių sąmoningumas, dorovingumas. Sąmo­ningi piliečiai yra tik laisvi žmonės: „Grandinėmis sukaus­tyti vergai praranda viską, net ir norą iš jų išsivaduoti, jie pamėgsta vergiją" n . Susiskaldžiusi visuomenė, kurios vieni nariai yra tarnai, o kiti — ponai, neatspari išorės priešų in­vazijai, jos nariai tampa priešais vieni kitiems. Žmogus yra pilietis tik tada, kai jis pats naudojasi savo darbo vaisiais, teigė Ž. Ž. Ruso.

Daugelį reiškinių Ž. Ž. Ruso aiškina, remdamasis „geo­grafinės aplinkos" koncepcija, kurią jis perėmė iš S. Mon-

13

teskjė (1689—1755). Ž. Ž. Ruso manymu, klimatinės sąly­gos formuoja žmonių charakterį, o šis daro įtaką įstatymų leidybai. Ši koncepcija skatino nuodugniai studijuoti vietos sąlygas. Nors įstatymus kuria jų leidėjai, tačiau jie turi atitikti žmonių būdą, teigė šios koncepcijos šalininkai. Kai Ž. Ž. Ruso paprašė parašyti Žečpospolitos konstitucijos pro­jektą, po ilgų apmąstymų jis atsisakė, motyvuodamas tuo, kad gerai nepažįsta krašto. Visi įstatymai turi atitikti vie­šąją nuomonę. Pastaroji nulemia žmonių požiūrį į visuome­nės sutarties turinį.

Ž. Ž. Ruso .stengiasi suprasti viešosios nuomonės forma-vimosi principus. Ši nuomonė nevienalytė: ji susideda iš atskirų žmonių požiūrių. Kadangi žmonės turi bendrų ir individualių interesų, egzistuoja bendroji (visuomenės) ir atskiroji (individo) nuomonės. Pagal Ž. Ž. Ruso, viešoji nuo­monė susidaro, bendravardiklinant individualias nuomones, ir ji nesutampa su atskirų žmonių pažiūromis.

Individas negali primesti kitiems savo nuomonės. Visi sprendimai turi atitikti piliečių bendrus interesus. Jeigu in­dividas pasisavina teisę įsakinėti kitiems, o ne dėstyti savo pažiūras, jis — uzurpatorius, (Ž. Ž. Ruso įsitikinęs, kad tas, kuris nori įsakinėti kitiems, lengvai paklūsta kitų valiai.) Kiekviena uzurpacija veda į tironiją. Tironijas jis skirs­to į dvasines ir pasaulietines. Dvasinis pavergimas, jo nuo­mone, skaudesnis už fizinį. Ž. Ž. Ruso kritikavo įvairias bažnyčias už tikinčiųjų teisių uzurpavimą.

Ž. Ž. Ruso negavo sistemingo išsilavinimo, bet tai nesu-kliudė jam būti vienu iš labiausiai išprususių epochos žmo­nių. Savo empirinę patirtį jis bandė perduoti visiems. Gy­venimas— štai kas, jo nuomone, yra pagrindinė žmogaus auklėjimo mokykla.

Filosofiniuose romanuose „Julija, arba Naujoji Eloiza" (1761) ir „Emilis, arba Apie auklėjimą" (178Ž) Ž. Ž. Ruso, smerkdamas senąją feodalinę luominę auklėjimo sistemą, įrodinėjo, kad auklėjimo tikslas — ugdyti aktyvius piliečius, mylinčius darbą. „Emilyje" Ž. Ž. Ruso suformulavo princi­pus, pagal kuriuos, jo manymu, turėtų būti auginamas svei­kos visuomenės pilietis, Anot jo, auklėtojo tikslas — saugoti iš prigimties dorovingus vaiko jausmus ir padėti jiems plė­totis. Ž. Ž. Ruso siūlo ugdyti darbo įgūdžius, pasitelkiant įvairias vaizdines priemones, sudaryti sąlygas atsiskleis-

14

ti vaiko asmenybei. Žmogus turi išmokti būti savaran­kiškas.

Romanai „Julija" ir „Emilis" davė pradžią sentimentaliz­mui literatūroje;—padėjo pamatus filosofinio romano žanrui, kuris ypač išpopuliarėjo Prancūzijoje XX a. Ž. Ž. Ruso kūryba plačiai veikė Europą. Jo veikalai susilaukė negirdėtų tais laikais tiražų. Rašytojo iškeltos problemos tapo daugelio filosofinių apmąstymų objektu. Ž. Ž. Ruso turėjo įtakos

I. Kanto ir J. Fichtės socialinei koncepcijai, Dž. Bairono, J. V. Gėtės, F. Šilerio kūrybai.

Ž. Ž. Ruso savo kūryba pažadino iš miego ne vieną protą, nukreipė šviečiamąją koncepciją nuo griežto racionalizmo į žmogaus jausmų pasaulį. Iš jo veikalų sėmėsi įkvėpimo jakobinai, o jų lyderis M. Robespjeras buvo nuoseklus Ž. Ž. Ruso idėjų pasekėjas. Prancūzų buržuazinės revoliuci­jos metu jakobinai paskelbė Ž. Ž. Ruso savo idėjiniu pirm­taku. Jų pasiūlymu revoliucinis Konventas priėmė nutarimą perkelti Ž. Ž. Ruso palaikus į Panteoną. Tačiau jakobinai nesuspėjo įvykdyti nutarimo. Po termidoro perversmo kontr­revoliucionieriai iškilmingai pervežė jo palaikus iš Ermenonvilio į Panteoną. Jie priešpastatė Ž. Ž. Ruso ne tik ti­ronams karaliams, bet ir „kraugeriams" M. Robespjerui ir P. Maratui.

Kitaip pasielgė Burbonai. Restauravus jų dinastiją, jie pašalino Ž. Ž. Ruso palaikus iš Panteono. „Teisėtas" kara­liaus dvaras negalėjo atleisti jam už revoliuciją, už Liudvi­ko XVI mirtį. Ž. Ž. Ruso palaikai buvo vėl grąžinti į Pan­teoną XIX a. viduryje. Šį kartą galutinai. Šitaip pagerbdama didįjį mąstytoją, prancūzų buržuazija pabrėžė, kad ji yra jo idėjų paveldėtoja.

Ž. Ž. Ruso asmenybė patraukė daugelio tyrinėtojų ir romanistų dėmesį. Reikšmingiausius dokumentinius romanus apie jį parašė R. Rolanas („Nemirtingi Žano Žako Ruso pus­lapiai", 1939 m.), L. Foichtvangeris („Keistuolio išmintis, arba Žano Žako Ruso mirtis ir triumfas", 1953 m.). Ž. Ž. Ruso idėjos veikė įvairias ideologines bei filosofines koncepcijas. Jis tapo vienu populiariausių rašytojų ir mąstytojų.

BRONIUS GENZELIS

15