Kodėl Slavojus Žižekas?

Slavojus Žižekas yra masiškai plintantis reiškinys. Todėl reiktų klausti ne „Kodėl būtent Žižekas?", bet „Kodėl jo iki šiol nėra?" Žižeko knygos išverstos į visas pagrindines kalbas, tačiau iki šiol neturėjome jo tekstų lietuviškai. Nesama ir išsamesnių bandymų konceptualiai pristatyti Žižeko idėjas. 1 Iš dalies taip yra todėl, kad mūsų sustingusiai humanistikai sunku „atpažinti" šį reiškinį: Žižeko tekstai apima ir filosofiją, ir kino tyrinėjimus, ir ideologijos kritiką, ir populiariąją kultūrą. Kiek prisimenu paskaitas Filosofijos fakultete, ten filosofija dažniausiai buvo iliustruojama medžio pavyzdžiu; žinoma, dar minėta platoniškoji „ola" ir fenomenologų „namas" su savo fasadais. Visas kitas pasaulis būdavo paimamas į skliaustus. Žižeko tekstai sukuria visiškai priešingą efektą: čia filosofija ne atsiriboja nuo tikrovės, bet egzistuoja tam, kad padėtų ją suprasti. Žižeko pasaulis įtraukia, nes jame nelieka dualizmo tarp filosofijos ir populiariosios kultūros, tarp teorijos ir pliko gyvenimo fakto, tarp profesinio gyvenimo ir įvairių banalybių sklidinos kasdienybės. Žižekas labai skeptiškai vertina visas „atsiribojimo teorijas", kuriose teigiama, jog populiarioji kultūra egzistuoja, tačiau manęs ji tarsi neliečia, aš sugebu išlaikyti kritinę distanciją. „Net jei netraktuojame tikrovės rimtai, net jei išlaikome ironišką distanciją, mes vis tiek joje dalyvaujame“ (41), - teigia Žižekas. 2

Tačiau problemiška čia yra tai, kad nuo populiariosios kultūros, kaip ir nuo ideologijos (populiarioji kultūra ir yra mūsų dabartinė ideologija), atsiriboti neįmanoma, nes ji apima net savo pačios paneigimą. Taigi, užuot neigus populiariąją kultūrą, ją galima tiesiog interpretuoti: perskaitę Coca-Cola kvietimą Enjoy! galime interpretuoti jį kaip superego įstatymą; stebėdami Madonnos vaizdo klipus, suprantame, jog būtent taip funkcionuoja performatyvi tapatybė. Žinoma, norisi paklausti, ar su banalybe besigalynėjanti filosofija pati nevirsta banalybe. Deja, kartais taip ir atsitinka - tai vienas dažniausiai išsakomų priekaištų Žižeko tekstams. Iš tiesų kartais apima jausmas, jog nueita per toli, kai, pavyzdžiui, palyginami skirtingi klozetų tipai Prancūzijoje, Vokietijoje ir Anglijoje siejant juos su tų šalių ideologijomis.

Tam tikrų atpažinimo sunkumų kelia ne tik Žižeko darbų tematika, bet ir argumentavimo stilius. Pristatydamas pirmąją Žižeko knygą, rašytą anglų kalba, Ernesto Laclau teigė: „Tai nėra klasikinė knyga, kitaip tariant, sisteminė struktūra, kur argumentai dėstomi pagal iš anksto numatytą planą. Veikiau tai serija teorinių intervencijų, kurios nuolatos viena kitą papildo, tačiau ne progresyviai kaupiant argumentus, bet, galima teigti, pakartojant tuos pačius argumentus skirtinguose diskursyviniuose kontekstuose". 3 Žižeko tekstų struktūra nuolat pasikartoja: skaitydami jo tekstus įsivaizduojame ne „filosofijos medį", bet veikiau „filosofijos grybieną", kur viskas susijungia su viskuo, kur kiekviena pozicija yra kitai lygiavertė. Žižeko tekstams būdinga Gilles'io Deleuze'o aprašyta rizomatinė logika, kai tarsi nebelieka vienijančio ar organizuojančio principo, todėl heteronomiški elementai sudaro horizontalią struktūrą, kuri gali plėstis bet kuria kryptimi.

Būtent dėl aprašomų objektų įvairovės Žižeko tekstus sunku identifikuoti. Žižekas laikomas kritinės teorijos tęsėju, nors jam dažnai prikišama asmeninės pozicijos ir apibrėžtų nuostatų stoka. Tačiau ar šiandien yra kokia nors nuostata, kurios rimtai ir nuosekliai laikydamiesi, nevirstume karikatūriškais fundamentalistais? Ar įmanoma kuo nors be išlygų tikėti šiandien? Žižeko tekstai aktualūs ne savo „turiniu", bet kritine forma, kuri įgalina interpretuoti bet kurį - net ir vizualinį - pranešimą. Būtent todėl Žižekas tapo privalomu kultūros studijų objektu, nors pats nuo šios disciplinos siekia atsiriboti. Ironiška, tačiau pats Žižekas save laiko filosofu. „Kad ir kaip būtų, Žižekas atgaivino filosofiją, įtraukdamas į ją daugybę populiariosios kultūros produktų. Galima teigti, jog Žižekas pats yra populiariosios kultūros produktas, - sako Tony Myersas. - Jis leidžia knygas daug reguliariau, nei Madonna singlus. Jis pereina nuo vieno objekto prie kito daug lengviau, nei vidutiniame pop vaizdo klipe pereinama nuo vieno kadro prie kito. Kitaip tariant, Žižekas yra MTV filosofas panašiai kaip Jamesonas, kurį Kanados kritikas Clintas Burnhamas apibūdino kaip MTV marksistą." 4

Kodėl Jacques'as Lacanas?

Jacques'as Lacanas yra prancūzų psichoanalitikas, pagarsėjęs savo sunkiu, suveltu mąstymo stiliumi. Nors psichoanalizė paprastai siejama su konkrečiomis psichoanalitinio gydymo praktikomis, Žižekui ji tampa universaliu metodu, įgalinančiu perž engti disciplinų ribas bei interpretuoti politikos, literatūros, mokslo, religijos ir kasdienybės reiškinius. Daugelį sąvokų ir teiginių Lacanas pasiskolino iš Sigmundo Freudo, dažnai sueikdamas jiems kitokį turinį. Pasąmonę bei seksualumą Lacanas interpretavo ne kaip „natūralią" biologinę duotybę, bet kaip lingvistinį procesą, kurį galima „atkoduoti" ir interpretuoti. Psichoanalizės objektą sudaro ne iracionalūs potraukiai, bet analizuojamojo kalba, kurią psichoanalitikas interpretuoja. Taigi Lacanas sukūrė tarsi universalią algebrą, įgalinančią išpainioti bet kurį tekstą. Panašiai Lacano sąvokomis naudojasi ir Žižekas: psichinės veiklos struktūros tampa tarsi universalia metodologija, kurią galima taikyti visiems meninės, socialinės ar politinės veiklos reiškiniams.

Nors Lacanas kaltinamas dėl savo tekstų nesuprantamumo, kai kurios jo sukurtos sąvokos jau įsitvirtino humanitarinių mokslų diskurse ir dėl jų reikšmės daugmaž susitarta. 5 Čia norėčiau apibrėžti kelias Lacano sąvokas, kurios nuolat pasikartoja Žižeko tekstuose.

Įsivaizduojama, simbolinė ir tikrovės plotmės. Tai skirtingos psichinio gyvenimo plotmės, kurios nuolatos koegzistuoja greta. Įsivaizduojama plotmė nurodo ego santykį su savo iliuziniu vaizdiniu, kurį jis susikuria „veidrodžio pakopoje". Nors ši pakopa siejama su ankstyvąja patirtimi, kai vaikas ima atpažinti save veidrodyje, ego visą laiką lieka priklausomas nuo savo įsivaizduojamos tapatybės (Narcizo mitas). Ši įsivaizduojama identifikacija paprastai yra įrėminama simbolinio Kito žvilgsnio: paklusdami beasmenei kalbos struktūrai bei socialinių ir simbolinių taisyklių visumai, esame pajungiami didžiojo Kito instancijai. Tikrovės plotmė žymi tai, ko negali reprezentuoti nei įsivaizduojama, nei simbolinė plotmės - tai tam tikras branduolys, kuris priešinasi simbolizcijai. Nors tikrovė nėra reprezentuojama, vis dėlto ji pasirodo simptomų ir traumos pavidalais.

Klaidingas atpažinimas. Lacano manymu, kiekvienas pažinimas (connaissance) neišvengiamai yra klaidingas atpažinimas (meconnaissance), nes jis vyksta įsivaizdavimo registre. „Veidrodžio pakopoje" ego susikuria išorinį iliuzinį vaizdinį, kurį klaidingai atpažįsta kaip savo. Ši klaidinga identifikacija lemia e go destruktyvumą ir agresyvumą savo atžvilgiu.

Kitas/didysis Kitas. Skirtumas tarp kito ir didžiojo Kito atitinka skirtumą tarp įsivaizduojamos ir simbolinės identifikacijų. Įsivaizdavimo plotmėje kitas - tai tam tikras išorinis vaizdinys, su kuriuo ego linkęs susitapatinti. Simbolinėje plotmėje esama didžiojo Kito, kuris reprezentuoja, įkūnija simbolinę tvarką ir įstatymus. Didžiojo Kito kitybė yra daug radikalesnė, nes jos negalima asimiliuoti ir pasisavinti, kaip pasisaviname įsivaizduojamo kito vaizdinį.

Geismas. Pačioje geismo struktūroje galime skirti tris lygmenis - tai reikmė (le besoin), reikalavimas (la demande) ir geismas (le desir). Reikmės paprastai patenkinamos konkrečiais objektais; reikalavimas, priešingai, siekia ne konkretaus objekto, bet veikiau galios valdyti potencialaus objekto esatį ar nesatį. Reikalavimo ir geismo santykį galime apibrėžti kaip santykį tarp įsivaizduojamos ir simbolinės identifikacijų. Reikalavimo struktūrą apibūdina įsivaizduojamas santykis su motina arba tuo kitu, kuris ją laikinai pakeičia. Geismas - tai santykis su Simbolinės plotmės didžiuoju Kitu, su kurio požiūriu siekiama susitapatinti. Reikalavimas pakeičia pirminį geismo objektą metaforiniu substitutu, todėl geismas nuo pat pradžių yra struktūruojamas šios stokos ir praradimo. Vadinasi, geismas iš principo negali būti patenkintas, nes jis įsisteigia ir egzistuoja remdamasis pirmine stoka. Geismas yra pasąmoninis, todėl pats sub jektas negali reguliuoti jo krypties; veikiau geismas formuoja subj ekto tapatybę, jis pasako, „kas yra geistina".

Jouissance yra neišverčiamas terminas. Sąvoka „malonumas" galėtų būti neutralus jouissance ekvivalentas, tačiau prancūziškas žodis turi aiškių seksualinių konotacijų, be to, pabrėžia teisę kažkuo naudotis, tiksliau, teisę patirti malonumą.

Pasąmonė yra psichinio gyvenimo plotmė, kuri subjektui niekuomet nėra pasiekiama tiesiogiai, tačiau pasirodo per tam tikras represuotas, iškraipytas formas - kalbos riktus, sapnus. La-canas teigia, jog pasąmonė yra struktūruota kaip kalba, todėl latentinį pasąmonės turinį galima iššifruoti „perskaitant" reikšmės iškraipymus. Jau Freudas pastebėjo, jog sapnai iškraipomi pagal kondensavimo ir perkėlimo principus, kurie analogiški metaforos ir metonimijos mechanizmams kalboje. Taigi pasąmonė yra veikiau intersubjektyvi nei subjektyvi: pasąmonė -tai Kito diskursas. Čia Kitas nurodo tiek psichoanalitiką, kurio tarpininkavimas būtinas, norint „išversti" sapnų ir simptomų kalbą pacientui, tiek kitybės ir svetimumo momentą, kuris glūdi ego pasąmonėje ir kurio sąmoninga ego veikla negali inkorporuoti.

Dominuojantis signifikantas. Signifikanto sąvoką reguliariai pradėjo vartoti šveicarų lingvistas Ferdinandas de Saussure'as. Jis kalbą apibrėžė kaip ženklų sistemą; kiekvieną ženklą sudaro signifikatas ir signifikantas, reiškiamas turinys ir materiali forma. Struktūralistiniame kalbos modelyje signifikatas ir signifikantas yra susieti arbitraliu ryšiu; poststruktūralistai pakeičia ženklo sampratą: jų manymu, ženklas funkcionuoja nurodydamas ne tam tikrą turinį, signifikatą, bet kitą ženklą, arba signifikantą. Bet kuri ženklų sistema funkcionuoja kaip signifi- kantų grandinė, kurios prasmių laukas tol lieka neapibrėžtas, kol neatsiranda Dominuojantis signifikantas, kuris „sukabina paskirus signifikantus į vieną reikšmės sistemą.

Postmodernizmo kontekstas

Galime klausti, koks Žižeko perdirbtos psichoanalizės santykis su kitais humanitariniais mokslais, poststruktūralizmo ir postmodernizmo kontekstu. Nors Žižeko tekstinės intervencijos atrodo kaip tipiškas postmodernizmo reiškinys, pats Žižekas ne kartą yra atsiribojęs tiek nuo poststruktūralizmo, tiek nuo postmodernizmo. Jau pirmoje savo knygoje Didingas ideologijos objektas Žižekas paskelbia apie radikalų atsiribojimą nuo poststruktūralistinės pozicijos. „Pagrindinis poststruktūralizmo bruožas, - rašo Žižekas, - yra dekonstruoti kiekvieną substancinę tapatybę, demaskuoti už jos solidaus nuoseklumo slypinčią simbolinių perteklinių determinacijų žaismę, - trumpai tariant, substancinę tapatybę paversti nesubstancinių, diferencinių santykių tinklu." 6 Šioje kritikoje reiktų akcentuoti ne tai, jog poststruktūralizmas paneigia substancinės tapatybės galimybę, - nes prie panašių išvadų prieina ir psichoanalizė, - bet veikiau tai, jog reikšmių žaismė nenurodo jokios išorinės realybės anapus diskurso, jokio taško, kuris galėtų pertraukti ir sustabdyti signifikacijos tėkmę.

Kalbėdamas apie dekonstrukciją kaip vieną iš postmodernizmo praktikų, Žižekas vėl imasi apvertimo logikos: jo manymu, „dekonstrukcionizmas yra modernistinė procedūra par excellence, jame pateikiama galbūt pati radikaliausia „demaskavimo" logikos versija... „Postmodernistinis lūžis" įvyksta tik Lacano darbuose, kadangi jis tematizuoja tikrą, trauminį branduolį, kurio statusas lieka giliai dviprasmiškas: Tikrovė priešinasi simbolizacijai, tačiau drauge yra jos retroaktyvus produktas. Šiuo atžvilgiu galima teigti, jog dekonstrukcionistai iš esmės vis dar yra „struktūralistai" ir kad vienintelis „poststruktūralistas" yra Lacanas, teigiantis malonumą kaip „tikrą Daiktą", centrinę negalimybę, aplink kurią struktūruojamas kiekvienos reikšmės tinklas". (312) Taigi Žižekas visiškai naujai apibrėžia pačią postmoderniz-mo sampratą. Čia turėtume paaiškinti platesnį postmoderniz-mo sampratos kontekstą. Vienas iš postmodernizmo teoretikų Fredricas Jamesonas teigia, jog postmodernas yra socialinis, ekonominis ir politinis būvis, apibūdinamas kaip „vėlyvasis kapitalizmas". Postmodernizmas nusako šio būvio kultūrinę logiką, kurią skirtingi teoretikai skirtingai ir apibrėžia: Jamesonui postmodernizmas - tai įvairių žanrų ir stilių samplaika, gelmes ir istorijos jausmo praradimas, euforiškas prisirišimas prie paviršiaus; Jeanui Francois Lyotard'ui postmodernizmas reiškia „didžiųjų naratyvų", pavyzdžiui, marksizmo, nunykimą. Jeanas Baudrillard'as postmodernizmą suvokia kaip nuoseklų tikrovės praradimo procesą: tikrovė tampa regimybe, kuri, pamažu prarasdama ryšį su imituojama tikrove, virsta grynąja simuliacija. Šiame kontekste Žižeko pateiktas potsmodernizmo apibrėžimas atrodo tikrai kontroversiškas: jo manymu, postmodernizmą charakterizuoja tiesioginis tikrovės įsiveržimas. Modernistinis meno kūrinys yra organizuojamas aplink centrinę nesatį (Samuelio Becketto pjesė Belaukiant Godo, Michelangelo Antonioni filmas Padidinimas), jis veikia per nuorodas ir aliuzijas į tai, kas nėra demonstruojama tiesiogiai. Postmodernistinis meno kūrinys „išstato objektą tiesiogiai, leisdamas jam parodyti savo neutralų ir arbitralų pobūdį. Tas pats objektas gali sėkmingai funkcionuoti ir kaip pasidygėtina atmata, ir kaip didingas, charizmatinis reginys: skirtumas yra grynai struktūrinis ir priklauso ne nuo objekto „tikrųjų savybių", bet nuo jo vietos simbolinėje tvarkoje". (313-314) Pavyzdžiui, Dievo vaizdinys, paprastai suvokiamas kaip didingas, deformuotame Kafkos pasaulyje tampa koktus, nes per daug priartėja prie subjekto. Ir priešingai, jei tiesioginis tikrovės įsiveržimas palieka subjektui pakankamai erdvės, tuomet jis suvokiamas kaip stebuklas (pavyzdžiui, varpai danguje Larso von Triero filmo Prieš bangas pabaigoje).

Ideologija šiandien

Postmodernizmas susijęs ne tik su menine praktika; Žižeko tei-gimu, postmodernizmas - tai universali ideologija, kurios funkcionavimo mastą netgi sunku suvokti. Interpretuodamas ideologiją, Žižekas pasitelkia Jacques'o Derrida suformuluotą šmėklos sampratą: šmėkla nurodo tam tikrą loginį paradoksą, - tai iliuzijos įsikūnijimas, neapčiuopiamas ideologijos pseudomaterialumas. Žižeko manymu, ideologijos struktūrą sudaro būtent „šmėkliškasis papildymas": ideologijos šmėkla ne tiek slepia ar maskuoja realybę, kiek sukuria sąlygas jai pasirodyti. Nors aiški skiriamoji riba tarp realybės ir ideologijos nėra įmanoma, nors visa, ką suvokiame kaip realybę, jau yra infekuota šmėkliškojo papildymo, vis dėlto turime stengtis išlaikyti kritinę distanciją, kuri ir sudaro sąlygas ideologijos kritikai. Paradoksaliu būdu ideologijos kritikos vieta turi nuolat likti tuščia, jos negali užimti jokia pozityviai apibrėžta realybė.

Žižeko ideologijos samprata yra savotiškas klasikinės ideologijos kritikos ir psichoanalizės mišinys: remdamasis Louiso Althusserio mintimis, Žižekas mano, jog ideologija funkcionuoja kaip pasąmoninė struktūra. Althusseris atkreipia dėmesį, jog ideologija, kaip ir pasąmonė, yra amžina, ji neturi istorijos. Ideologija funkcionuoja kaip pasąmoninė struktūra, kuri logiškai ir struktūriškai yra pirmesnė nei aktualus subjekto santykis su tam tikru socialiniu kontekstu. Kaip teigia Althusseris, „ideologija reprezentuoja įsivaizduojamą individų santykį su konkrečiomis egzistavimo sąlygomis". 7 Čia turime pažymėti, jog Althusseris atmeta reprezentacinę ideologijos sampratą, esą ideologija - tai klaidingas, iškreiptas realybės vaizdinys. Althusseris teigia, jog tai, kas ideologijoje atsispindi kaip įsivaizduojama pasaulio reprezentacija, ir yra žmogaus realus pasaulis. Galime klausti, kam reikalingas įsivaizduojamas santykis su tuo, kas realu? Būtent šiam keblumui paaiškinti Žižekas panaudoja fantazijos sąvoką, pasiskolintą iš Lacano psichoanalizės. Fantazija ima reikšti ne psichinį, bet ideologinį realybės konstravimo procesą: fantazija suteikia rėmą patiriamai realybei, ji struktūruoja ir apibrėžia patį sociumą.

Kaip subjektas pajungiamas ideologijai? Althusseris teigia, jog ideologija kreipiasi į subjektą, o šis akimirksniu paklūsta interpeliacijos spaudimui. Klasikinis Althusserio pavyzdys yra šis: policininkui gatvėje sušukus: „Ei, tu!", kiekvienas praeivis nesąmoningai reaguoja į kreipimąsi ir „atpažįsta" jį kaip adresuotą jam. Būtent tokiu principu veikia kiekviena ideologija: ji kreipiasi į subjektus, ragindama „atpažinti" jiems skirtą kreipinį; net jei šis atpažinimas yra klaidingas, jis jau konstituoja ideologinę subjekto identifikaciją ir - savo ruožtu - pačią ideologiją. Kitaip tariant, ideologinė interpeliacija yra būdas, kuriuo individas įgyja socialinę egzistenciją. Galima klausti, kodėl kiekvienas subjektas būtinai turi būti pajungiamas ideologijai? Althusseris teigia, jog ideologija visuomet yra ankstesnė už subjektą, reikia tik interpeliacijos momento, kad jis „atpažintų" tam tikrus vaidmenis kaip savo. Kitaip tariant, pati subjekto sąvoka priklauso ideologijai ir yra ideologinė: ideologija neįmanoma anapus subjekto. 8

Interpeliacijos procedūra paragina subjektą prisiimti vienokį ar kitokį vaidmenį, struktūruoja tam tikrą ideologinę fantaziją. Tačiau ši fantazija visuomet lieka priklausoma nuo negatyvaus kito vaizdinio. „Nėra ideologijos, kuri nesiektų savęs įtvirtinti atsiribodama nuo kitos „grynos ideologijos." Individas, pajungtas ideologijai, niekada negali sau pasakyti „Aš priklausau ideologijai", jam visada reikalingas kitas nuomonių korpusas tam, kad galėtų apsibrėžti savo „tikrą" poziciją", - rašo Žižekas. (95) Kiekvienas diskursas, konstruojamas aplink kito figūrą, gali būti interpretuojamas kaip rasistinė/homofobinė/patriarchalinė fantazija. Kita vertus, populiarus teiginys, jog gyvename postideologinėje visuomenėje, nesuteikia trokštamo palengvėjimo: teorinės alternatyvos stoka turėtų laiku įspėti, jog mes jau priklausome ideologijai. Kalbėdamas apie Rytų ir Vidurio Europos „išsilaisvinimo" patirtį, Žižekas įžvelgia aiškių ideologijos požymių: „Ar pati ši „išsilaisvinimo" patirtis, kurios metu politinės partijos ir rinkos ekonomika buvo suvokiamos kaip „neideologinės", kaip „natūrali dalykų padėtis", nėra ideologija par excellence?" (95) Tai, jog kapitalizmą ir rinkos ekonomiką siekiama „natūralizuoti", laikyti „natūralia dalykų padėtimi", rodo, jog jau esame „pagauti" ideologijos.

Ar reikia priimti etinius sprendimus?

Jei ideologija yra visa apimanti, ar mes esame nuo jos laisvi priimdami etinius sprendimus? Ar etinis santykis su kitu asmeniu yra manipuliatyvus ir ideologinis, ar jam galioja kiti - moraliniai kriterijai? Skaitydami Žižeko tekstus nesunkiai pastebime, jog jis labai kritiškas moralės filosofijos atžvilgiu: pamatinius moralės filosofijos tekstus, pavyzdžiui, Immanuelio Kanto, Žižekas interpretuoja kaip grynai formalią struktūrą, kuri kaip kokia tuščia eiga besisukanti mašina gali įtraukti bet kokį turinį. Šiai knygai parinkti kontroversiški Žižeko tekstai, atskleidžiantys nemalonią Kanto moralės filosofijos ir markizo de Sade'o bei fašizmo fenomenų giminystę. Žižekas moralės dėsnių transgresijas interpretuoja kaip grynai teorines nuostatas, atveriančias instrumentinį santykį su kitu asmeniu: „Sade'as ir Nietzsche „nulupa šį moralistinį cukraus apvalkalą ir visiškai susitaiko su kapitalistiniu instrumentiniu požiūriu". (118) Šio instrumentinio požiūrio ištakos, Žižeko manymu, jau glūdi Kanto moralės filosofijoje, nes moralės dėsnis mums primeta tik savo formą, tačiau nenurodo, koks yra jo konkretus turinys. Tačiau tai nereiškia, jog subjektas neprivalo priimti jokio sprendimo: Žižekas aiškiai pasisako, jog subjektas pats privalo nuspręsti, koks yra moralinio įstatymo turinys.

Būtent šiuo aspektu dar kartą galima palyginti Žižeko poziciją ir postmodernios etikos kontekstą. Emmanuelio Levino etikoje, kuria remiasi ir Jacques'o Derrida išplėtota etikos teorija, etinis santykis interpretuojamas kaip esantis anapus pažinimo ir racionalių sprendimų ribos. Atsakomybė kitam asmeniui yra ankstesnė nei mano gebėjimas spręsti ir apsispręsti. Derrida teigia, jog pats situacijos „neišsprendžiamumas" leidžia atpažinti tam tikrą situaciją kaip etinę. Kito skirtumas yra visiškai radikalus, todėl bet koks bandymas priimti etinį sprendimą neišvengiamai šį skirtumą redukuotų. Tam tikru aspektu Derrida siūloma etika visuomet lieka suspenduota, nes ji yra arba „per ankstyva", arba „per vėlyva", arba „per daug paskira". Kitaip nei siūlo ši neišsipildymo filosofija, kitas prancūzų filosofas Alainas Badiou teigia, jog etinis sprendimas, kuris remiasi Kito skirtumo pripažinimu, turi būti paprasčiausiai atmestas. Tiesa galioja kiekvienam, todėl etiniai klausimai gali rastis tik tokiose situacijose, kurios, nors ir skiriasi, yra abejingos skirtumams. Skirtumus mes tiesiog randame, o universalumas dar turi būti išrastas. Panašios pozicijos laikosi ir Žižekas, kuris teigia nepalaikąs postmodernaus žaidimo, kuriame esą kiekvienas mūsų gyvename skirtingame pasaulyje su skirtingomis kalbomis ir taisyklėmis. Žižekas taip pat tikina tikįs universalumu, kuris yra ne apriorinis (kaip Kanto atveju), bet įgyjamas etinių ir politinių pastangų dėka. Tolerancija kito skirtumams, vis atgyjanti vadinamojo multikultūralizmo forma, yra veidmainiška, nes kitas, kurį tariamai toleruojame, visuomet jau yra redukuotas, supaprastintas kitas: kitas pritaikomas ir tik tada paskelbiamas savitu ir toleruojamu.

Žinoma, galime paklausti, ar šis universalumo siekis nėra nauja totalitarinio mąstymo forma, kuria siekiama disciplinuoti etinius sprendimus? Čia Žižekas pasitelkia Lacaną ir teigia, jog etinis santykis gali būti trilypis: tai santykis su įsivaizduojamu kitu (Levino ir Derrida aprašytas santykis), santykis su simboliniu Kitu, kurį reguliuoja beasmenių taisyklių visuma (Kanto aprašytas santykis), ir santykis su kitu kaip su tikrove. Kitaip tariant, Žižekas postuluoja „tikrovės etiką", kurią suvokia kaip trauminį susitikimą su kitu. Etinio veiksmo patirtis yra trauminė, nes ji visuomet peržengia jau egzistuojančius įstatymus ir normas. Pavyzdžiui, Antigonė atmeta simbolinius įstatymus ir imasi transgresyvaus veiksmo. Žižeko manymu, šiuolaikiniame pasaulyje pati transgresija tampa savotiška norma, todėl etinis veiksmas pagal apibrėžimą - tai universali transgresija. Levinas ir Derrida etinį sprendimą apibrėžė kaip neįmanomą; Žižeko manymu, etinis sprendimas yra būtinas, peržengiantis egzistuojančias etikos ribas.

Kodėl subjektas par excellence yra moteris?

Žižeko pasiūlyta subjekto samprata iš principo atitinka bendrą postmodernizmo kontekstą: Žižekui, kaip ir postmodernizmo teoretikams, subjektas reiškia atsitiktinių bruožų ir požymių rinkinį. Psichoanalizė taip pat subjektą laiko „tuščiu" dariniu, gebančiu tik laikinai įgyti įsivaizduojamą ar simbolinę tapatybę. Klasikinė mąstymo paradigma subjektą apibūdina kaip autonomišką veikėją, o postmodernizmas subjektą in­terpretuoja kaip įvairių veiksnių - pasąmonės, klasių kovos ar darbo santykių - įkaitą. Mano manymu, labai svarbi Žižeko mintis, jog šiuolaikinį subjektyvumą geriausiai apibūdina ne interaktyvumo, bet interpasyvumo sąvoka. Žižekas teigia, jog šiuolaikinis subjektas pasmerktas interpasyvumui, t. y. vi­siškai pasyviam, apatiškam santykiui su kitu. Taigi šiuolaiki­nis postmodernus subjektas yra tuščias, pasyvus ir apatiškas, dengiamas atsitiktinių ir laikinų tapatybių sluoksnio, kintan­tis ir nomadiškas. Būtent todėl, Žižeko manymu, geriausiai šiuolaikinį subjektą reprezentuoja moteris, tai ji yra postmo­dernus subjektas par excellence.

Žižekas teigia, jog vyro, kaip aktyvaus veikėjo, o moters, kaip pasyvios būtybės, savo atsakomybę perduodančios kitam, įvaizdis atrodo tarsi nuvalkiota klišė. „Tačiau kas, jei ši klišė vis dėlto nurodo moteriškąjį subjektyvumo pobūdį? Kas jei „pirminis" subjektyvus gestas, kuris ir sudaro subjektyvumą, yra ne autonomiška „veikla", bet veikiau „pirminė substitucija, at­sitraukimas ir leidimas kitam veikti už mane, mano vietoje". (249) Kitaip tariant, Žižekas dėsto paradoksalią mintį, jog pir­minis subjektyvumo gestas yra būtent pasyvumas, substitucija, subjekto buvimas objekto modusu. Kadangi šis „buvimas objekto modusu" paprastai priskiriamas moteriai, manoma, jog ji yra „tikresnis subjektas nei vyras". Moters polinkis prisiimti svetimus vaidmenis, pavyzdžiui, vaidinti seksualinį maskara­dą, Žižeko manymu, parodo jos elgesio universalumą: „Kiek moteris yra apibūdinama pirminio „maskarado", kiek visi jos bruožai yra „uždėti", ji yra tikresnis subjektas nei vyras; moteriškąjį subjektą apibūdina būtent kiekvieno jos pozityvaus bruožo radikalus atsitiktinumas ir dirbtinumas, t. y. faktas, jog „ji" pati savaime yra gryna tuštuma, kurios negalima identifikuoti nė su vienu šių požymių". 9

Žižeko pozicija šiuo klausimu yra labai dviprasmiška. Viena vertus, kaip matome tekste, kuriame interpretuojamos Otto Weiningerio mintys, Žižekas bando demaskuoti mizoginijos ideologiją, atskleisti šovinistinę fantaziją, kuri palaiko patriarchalinio diskurso viešpatavimą. Kita vertus, Žižeko siekis suteikti moterims postmodernaus subjekto statusą nėra toks išlaisvinantis, kaip gali pasirodyti. Filosofės ir feministės Rosi Braidotti manymu, „Žižeko darbai, kiek juose apmąstomas moteriškumas, reprezentuoja antifeministinę regresiją, pakartojančią visą rinkinį įprastų teiginių apie moters simbolinį nematomumą bei atspindėjimą, kuriuos suformulavo Lacanas savo pirmuosiuose veikaluose ir prieš kuriuos nuo pat pradžių kovoja feministės" 10 Taigi galima paklausti, ar Žižeko pasiūlytas teorinis judesys nesukuria naujos mizoginijos formos, ar jis nelegitimuoja, neuniversalizuoja globėjiško požiūrio į moterį: „O taip, moteris yra tuščias, nesubstancinis, pasyvus subjektas, bet ką darysi, toks jau tas postmodernus pasaulis!" Šiuolaikiniame diskurse tarsi jau susitarta, jog subjekto funkcija yra visiškai nunykusi; tad ar yra kokia nors prasmė „rezervuoti" subjekto sąvoką moterims? Čia galime įžvelgti principinį nesutarimą tarp feminizmo ir postmodernizmo: feminizmas norėtų dar kuriam laikui užimti subjektyvumo apartamentus, kurių šiuolaikinė filosofinė mintis be jokių skrupulų atsisako.

Taigi tiek atskleisdamas postmodernizmo antinomijas, tiek spręsdamas su ideologija, etika ar feminizmu susijusias pro-blemas, Žižekas formuluoja kontroversiją, įstumia mus į sa-votišką aklavietę, tačiau jokio „sklandaus" sprendimo nepasiūlo. Nors aklavietės patirtis mus gąsdina, filosofijoje ji gali būti naudinga: ši patirtis įgalina atsisakyti išankstinių nuo-monių ir prietarų, ragina nepasitikėti greitais sprendimais. Ši patirtis atveria neįsisąmonintus mūsų pasirinkimų motyvus, iškelia ir parodo latentinių tikėjimų bei įsitikinimų simptomus. Kiekvienas Žižeko tekstas veikia kaip savotiška interpeliacija, kviečianti peržiūrėti savo simbolinius mandatus. Bū tent todėl Žižeką verta skaityti.

---

1. Gana išsamiai Žižeko darbai pristatomi rinktinėje The Žižek Reader, ed. Edmund Wright and Elisabeth Wright, Oxford, UK and Mass, USA: Blackwell, 1999; Žižeko darbų visuma konceptuliai aptariama Tony Myerso knygoje Slavoj Žižek (Routledge Critical Thinkers), New York, London; Routledge, 2003. Šiemet pasirodė kelios naujos knygos, skirtos Žižeko kritinei teorijai: Ian Parker, Slavoj Žižek: A Critical Introduction (Modern European Thinkers), London: Pluto Press, 2004; Rex Butler, Slavoj Zizek: Live Theory (Live Theory Series), London, New York: Continuum International Publishing Group, 2004; Matthew Sharpe, Slavoj Zizek: A Little Piece of the Real (Ashgate New Critical Thinking in Philosophy), Hampshire: Ashgate Publishing, 2004.

2. Čia ir toliau įvadiniame straipsnyje nurodomi puslapiai iš šios Slavojaus Žižeko darbų rinktinės.

3. Ernesto Laclau, „Preface", Slavoj Žižek, Sublime Object of Ideology, London, New York: Verso, 1989, p. xii.

4. Tony Myers, Slavoj Žižek (Routledge Critical Thinkers), New York, London: Routledge, 2003, p. 124-125.

5. Jacques'o Lacano recepciją Amerikoje išsamiai atspindi tinklalapis www.lacan.com . Daugelis pagrindinių sąvokų aptarta Juliano Wolfreyso knygoje Critical Keytvords in Literary and Cultural Theory, Hamshire, New York: Palgrave Macmillan, 2004, taip pat knygoje Key Concepts of Lacanian Psychoanalysis, ed. Dany Nobus, New York: Other Press, 1999.

6. Slavoj Žižek, The Sublime Object of Ideology, London, New York: Verso, 1989, p. 72.

7. Louis Althusser, Ideology and Ideological State Apparatuses, Mapping
Ideology, ed. Slavoj Žižek, London, NewYork: Verso, 1994, p. 122-123.

8. Op. cit., p. 128-129.

9. Slavoj Žižek, The Indivisible Remainder: An Essay on Schelling and Related Matters, New York, London: Verso, 1996, p. 160-161.

10 Rosi Braidotti, Metamorphoses: Touiards a Materialist Theory ofBecoming, Cambridge, Oxford: Polity Press / Blackwell Publishers, 2002, p. 54.