F. Nietzsche's filosofija - tai radikali racionaliai grindžiamo dualistinio filosofavimo, pretenduojančio į mokslinį pažinimą, kritika. Beveik visą Vakarų Europos filosofijos tradiciją F. Nietzsche vadino „platonizmu liaudžiai" ir smerkė už abejingumą fenomenaliajam, t.y. „regimajam", pasauliui. Ragindamas naujai įvertinti visas klasikinės filosofijos tradicijoje įsigalėjusias vertybes, jis siekė sukurti naujo tipo filosofiją. F. Nietzsche negailestingai smeigė aštrų „peilį į epochos dorybių krūtinę", trokšdamas „sužinoti naują žmogaus didybę, naują, dar neišvaikščiotą jo išaukštinimo kelią" 1 ir „atskleisti vertybes, kurioms dar neišrastos svarstyklės" 2 .

Autobiografiniame veikale Ecce Homo jis rašė: „Mano užduotis - parengti žmonijai aukščiausio sąmoningumo momentą, didįjį vidurdienį... Ši užduotis neišvengiamai kyla iš įžvalgos, kad žmonija nėra teisingame kelyje" 1 . Gilinantis į F. Nietzsche's kūrinius savaime kyla klausimas, ar ne pernelyg žmogiška, ne pernelyg didinga ši jo įžvalgos didybė? Jei taip, tai reikia ieškoti atsakymo, iš kur F. Nietzsche's filosofijoje kyla radikali tradicijos kritika ir aistringa naujų „ateities filosofų" paieška. Ir viena, ir kita randasi iš visuotinio nepasitikėjimo. Šį faktą jis atvirai pabrėžia kaip tik Linksmajame moksle: „Pasitikėjimas gyvenimu

1 Nyčė F. Rinktiniai raštai. — V., 1991. — P. 419.
2 Žr. šios knygos 55 aforizmą.
3 Nietzsche F. Kritische Studicnausgabe in 15 Einzelbandeu / Hrsg. Von G. Colli und M. Montinari. - Berlin; New York, 1988. - Bd. 6. - S. 330.

7

---

dingo; pats gyvenimas tapo problema" 4 . Maža to, 346-ame aforizme jis dar priduria, jog „tai, kad pasaulis nėra vertas to, kuo tikėjome, yra kone pats patikimiausias mūsų nepasitikėjimo galų gale pasiektas supratimas". Kokie filosofiniai, psichologiniai, religiniai ar socialiniai veiksniai lėmė šį visuotinį nepasitikėjimą, kaip „patikimiausią supratimą"? Šiuo atveju svarbiau akcentuoti tai, kad F. Nietzsche's radikalų ir aistringą filosofavimo pobūdį lemia tikėjimo ir pasitikėjimo tradicija stoka. Jo manymu, visos klasikinės filosofijos tradicijoje įsigalėjusios vertybes pranoko realiojo pasaulio vertę ir buvo tik žmogaus išdidumo ir neprotingumo klaidos, beje, ilgai nepripažįstamos klaidomis. Tačiau, jei visos tradicijos pripažįstamos vertybės tėra seniai įsišaknijusios klaidos, jei „Dievas mirė" ir tarsi nebelieka jokio tvirto pamato toliau ręsti hierarchinę vertybių piramidę, tai ką tuomet reiškia F. Nietzsche's propaguojamas „linksmumas"? Daugeliui vadinamojo postmodernaus XX a. užsimiršusių ir žaidžiančių „bebaimių", jau sunkiai beįstengiančių su kupranugarišku nuolankiu atkaklumu nešti tradicijos uždėtą naštą ir todėl su liūtiška galia siekiančių „laisvę gaut naujai kūrybai" 5 , linksma laikysena tam tikrais aspektais galbūt labiau asocijuojasi su M. Foucault, J. Derrida, G. Deleuze'o, J. F. Lyotard'o „didžiojo pasakojimo" krize ir daugeliu kitų vardų. Pats F. Nietzsche knygos Linksmasis mokslas pavadinimą sieja su XIII-XIV a. Provanso kultūra. Jau parašęs Ryto žarą jis džiaugėsi suradęs stilių, atitinkantį jo filosofinę mintį. 1884 m. savo draugui E. Rohde'i jis rašė: „Mano stilius - šokis". Todėl neatsitiktinai prie veikalo Linksmasis mokslas pavadinimo jis dar pridėjo provansišką la gaya scienza paantraštę. Ši paantraštė - tai reveransas provansiškai kultūros formai, kurioje, F. Nietzsche's manymu, buvo išlaikytas „dainiaus, riterio ir laisvos dvasios vieningumas"".

4 Žr. šios knygos pratarmės 3 aforizmą.
5 Nyče F. Rinktiniai raštai. - P. 37.

8

---

Provanso trubadūrai jam buvo tie „šaunūs ir išradingi „gai saber" žmonės, kuriems Europa dėkinga už daug ką ir beveik už savo pačios egzistavimą"'. Kokiais šaltiniais F. Nietzsche rėmėsi minėdamas provansišką kultūrą, neaišku. Galima tik spėti, kad jis skaitė J. G. Herderį, kuris provansišką kultūrą laikė jungiamąja grandimi tarp antikos ir naujųjų laikų: „Ji, -rašė J. G. Herderis, - yra naujosios europietiškos kultūros ir poezijos rytmečio žara" 8 . Ji pažadino iki tol neregėtą „minčių laisvę, dorovei suteikė naują dimensiją ir davė galimybę į meną bei kultūrą pažvelgti kaip į vienovę"9. F. Nietzsche'ę viliojo trubadūro, išstumto į kultūros periferiją, paveikslas. Trubadūro kaip menininko ir pasauliečio idealą F. Nietzsche susiejo su savo paties filosofinėmis intencijomis. Šis idealas buvo jam ideali prielaida kritikuoti XIX a. biurgeriškąją kultūrą. 1885—1886 m. F. Nietzsche's užrašuose sakoma: „Šio „linksmojo mokslo" niekas nesuprato: netgi provansiškosios jo pavadinimo prasmės" 10 .

Linksmasis mokslas, suvoktas provansišką prasme, F. Nietz-sche'i asocijuojasi su filosofijos ir poezijos, mokslo ir meno derme.

Mokslo ir meno santykis - viena iš pagrindinių Linksmojo mokslo temų. Panašu, kad bent jau pirmosiose Linksmojo mokslo dalyse F. Nietzsche norėjo suderinti du sunkiai suderinamus dalykus: mokslą, besiremiantį XIX a. vyravusiais gamtos mokslų metodais, ir žaismingą meną. Jau sakėme, kad F. Nietzsche's tradicijos kritika kyla iš pasitikėjimo stokos. Viena iš tokio

6 Nietzsche F. Kritische Studienausgabe in 15 Einzelbanden. - Bd. 6. - S. 333-334.
7 Nyčė F. Rinktiniai raštai. - P. 470.
8 Herder J.G. W erke in fuenfzehn Baenden/Hrsg. von E. Naumann. -Berlin, 1927. - Bd. 7. - S. 39.
9 Ten pat. - P. 48.
10 Nietzsche F. Kritische Studienaitsgabe in 15 Einzelbanden. - Bd. 12. -S. 150.

9

---

nepasitikėjimo priežasčių galėjo būti mokslas. Pavyzdžiui, 33-ame Linksmojo mokslo aforizme F. Nietzsche klausia: „Kodėl žmogus dabar turi būti nepatiklesnis?" Ir atsako: „Todėl, kad dabar jis turi mokslą - kad nebegali be jo". Remdamasis sensualizmu, pažinimą F. Nietzsche sieja ne su „daiktų savaime" konstatavimu, bet su fenomenalistiniu pasaulio aprašymu. Paradoksalu, kad gamtos mokslų metodais paremtą fenomena-listinį pasaulio aprašymą jis sutapatina su linksmu ir menišku pasaulio suvokimu. Kodėl mokslininko ir menininko intencijos gali derėti tarp savęs? Todėl, kad minėtam gamtos tyrėjui, pozityvistui, pasak F. Nietzsche's, nemirtingos, absoliučios „tiesos" ir „daikto savaime" meilė „kelia nemalonų jausmą" jau vien dėl to, kad geras tonas neleidžia „regėti viską apnuoginta". F. Nietzsche daro išvadą, kad mokslininkas pozityvistas, apsiribodamas tik reiškiniais, fenomenais, rodo „daugiau pagarbos tai gėdai, su kuria gamta pasislėpė už mįslių", ir kaip tikras menininkas jis gali „drąsiai likti paviršiuje, prie klostės, prie kūno odos, žavėtis išore... visu regimybės Olimpu" 11 . Taigi gamtamokslinio fenomenalizmo ir meno dermę iš pradžių F. Nietzsche įžvelgė jų bendrame siekyje aprašyti realybę kaip visuotinę regimybę. Tačiau praėjus ketveriems metams 5-oje Linksmojo mokslo dalyje F. Nietzsche atsisako mokslo ir meno dermės paieškų ir siekia apriboti pozityvistinių mokslų metodų taikymo sritį. Gyva, žaisminga ir metaforiška minties tėkmė priešpriešinama mokslinei pozityvistinei redukcijai, kurios rezultatas - nuasmeninta realybė.

Bet grįžkime prie 1881-1882 m. laikotarpio. Linksmą savo filosofavimo laikyseną F. Nietzsche siejo ne tik su Provanso trubadūro idealiu įvaizdžiu, bet ir su konkrečia savo paties sveikatos būkle. Būtent tuo metu, kai jis rašė pirmas keturias Linksmojo mokslo dalis, pagerėjo jo sveikata, praėjo ilgai kamavę

11 Žr. šios knygos pratarmės 3 aforizmą.

10

---

galvos skausmai. Dažnam racionalistine tradicija besiremiančiam mąstytojui filosofavimą sieti arba tapatinti su kūniškumo tematika reiškė daugiau nei keistą nesusipratimą. Skirtingai nuo racionalistinės filosofavimo tradicijos, kurioje dominavo poreikis atmesti kūniškumo atsitiktinumus ir, remiantis bendrinėmis sąvokomis operuojančiu loginiu mąstymu, atrasti universalią, nemirtingą ir absoliučią tiesą, F. Nietzsche'ę domino kūniškumo problematika. Jis manė, kad visuose svarbiausiuose vertybiniuose sprendimuose, kuriems iki šiol buvo pavaldi minties istorija, slypi kūniško pobūdžio nesusipratimai. Todėl pirmosiose Linksmojo mokslo dalyse F. Nietzsche kelia sau uždavinį: parodyti, kad visa ankstesnė racionalistinė filosofija kalbėjo ne apie tiesą, o „apie sveikatą, ateitį, augimą, galią, gyvenimą" 12 . Panašu, kad šio uždavinio sprendimą jis grindė minėta gamtos mokslų metodologija. Šią mintį remia F. Nietzsche's filosofavimo raidos skirstymas į tris periodus. Linksmojo mokslo vieta F. Nietzsche's kūryboje ypatinga: pirmosios keturios dalys artimesnės vadinamajam „pozityvistiniam" periodui (1876-1882 m.) 13 , o penkta dalis „Mes, bebaimiai" tematiškai artimesnė vėlyvajam jo kūrybos periodui. Būtent šiuo laikotarpiu F. Nietzsche pradėjo plėtoti „galios valios" (Wille zur Macht), „amžinojo grįžimo", „antžmogio" tematiką ir, atsiribodamas nuo XIX a. pozityvizmo, priartėjo prie labai savitai suprantamos metafizikos.

Pirmose keturiose Linksmojo mokslo dalyse vietomis krinta į akis nepaprastas temų panašumas su veikalu Žmogiška, pernelyg žmogiška, kur atsisakoma „metafizinės filosofijos". Čia į pirmą vietą iškeliama „istorinė filosofija", kurią F. Nietzsche tapatino su gamtos mokslų metodologija. Pastarąją jis taikė ten, kur ji galėjo būti produktyvi, pavyzdžiui, pagrįsti fizio(psicho)logi-

12 Žr. šios knygos pratarmės 2 aforizmą.
13 Be Linksmojo mokslo keturių dalių, F. Nietzsche 1876-1882 m. parašė dar šias knygas: Žmogiška, pernelyg žmogiška (1878 m.), Klajūnas ir jo šešėlis (1880 m.), Ryto žara (1881 m.).

11

---

niam pažinimui, kurio F. Nietzsche, beje, neskyrė nuo fenomenalistimo pažinimo. Tokią metodologiją jis atrado skaitydamas F. A. Lange's Materializmo istorijų. Galima teigti, kad 1876-1882 m. F. Nietzsche fizio(psicho)logiją laikė pagrindine ir visuotine pažinimo bei mokslo forma, kuri visada nurodo ne abstrakčią, logiškai išgrynintą „esmę", o gyvą ir veiksmingą kūniškumą, tačiau adekvačiai jo atspindėti negali. Negana to, adekvatus savęs ir pasaulio atspindėjimo siekis F. Nietzsche'i tampa svetimu dalyku todėl, kad nuo šiol „daiktą savaime" jis visiškai imanentizuoja, t.y. paverčia fizio(psicho)logiškumo vidine savybe. Kitaip tariant, „daiktą savaime" paverčia paprasčiausiu epifenomenu, t.y. šalutiniu reiškiniu, lydinčiu kitus reiškinius, bet nedarančiu jiems jokios įtakos. Kad tas „daiktas savaime" yra tuščias ir beprasmis ir todėl vertas tik homeriško juoko, F. Nietzsche parodė savo ankstesniuoju Žmogiška, pernelyg žmogiška veikalu. Ši mintis jo nepalieka ir pirmosiose Linksmojo mokslo dalyse. Naudodamasis gamtos mokslų metodais, F. Nietzsche visiškai imanentizavo pasaulio pažinimą, pasak jo, suponuojantį vien fenomenalistinį aprašymą. Šio fenomenalizmo esmę sudaro tai, kad „pasaulis, kurį mes pajėgiame įsisąmoninti, tėra tik paviršiaus, ženklų, apibendrintas, supaprastintas pasaulis" 14. Taigi gamtos mokslų metodologija paremtą fenome-nalizmą F. Nietzsche apibūdina kaip visos realybės tariamąjį, regimąjį pažinimą. Realybe yra ne kas kita, kaip tik regimybė. Sąmoningai būti pasaulio regimybėje ir ją išsaugoti, „kad negaučiau galo, kaip tas lunatikas, kuris turi nepalikti sapnų pasaulio, kad nenukristų" 15 - taip F. Nietzsche suprato savo filosofijos paskirtį.

F. Nietzsche's pasaulio kaip visiškos „regimybės" samprata yra radikaliai priešinga klasikinės filosofijos tradicijoje vyra-

14 Žr. šios knygos 354 aforizmą.
15 Ten pat, 54 aforizmas.

12

---

vusiai „regimybės" sampratai. Tradiciniam mąstymui būdingas binarizmas ir dualizmas: „tiesa" priešinama „netiesai", „reiškinys" - „daiktui savaime" ir t.t. F. Nietzsche'i tai nepriimtina. Pavyzdžiui, 1888 m., jau brandžiuoju savo kūrybos laikotarpiu, jis rašė: „Skaidyti pasaulį į „tikrąjį" ir „regimąjį", nesvarbu, ar krikščioniškuoju stiliumi, ar Kanto... reiškia pasiduoti dekadanso sugestijai - tai yra žlungančio gyvenimo simptomas" 16 . F. Nietzsche pripažino tik vieną vienintelę - fenomenaliąją -tapsmo realybę, t.y. realybę, sutampančią su „galios valia". Pamatiniu „galios valios" faktu besiremianti pasaulio interpretacija yra labai savita metafizika. Savąjį „regimybės" supratimą F. Nietzsche nori parodyti kaip dalyką, susijusį ne su binariniu, dualistiniu, bet su monistiniu pasaulio apmąstymu, kurį išdėsto 54-ame Linksmojo mokslo aforizme. Gamtos mokslų metodais besiremiantis fenomenalistinis pažinimas visą realybę aprašo kaip visuotinę ir neišvengiamą regimybę. Tokiam fenomena-listiniam pažinimui, pasak F. Nietzsche's, pritaria menas. Menas, savo esme būdamas geranoriškų regimybės siekiu, padeda iškęsti minėtąją visuotinę regimybę ir joje išlikti. Pavyzdžiui, palyginę 54-ąjį Linksmojo mokslo aforizmą su 107-uoju matome, kad mokslą ir meną F. Nietzsche traktuoja kaip vienas kitą papildančius dalykus, t.y. dalykus, pasižyminčius bendru siekiu pagrįsti ir iškęsti pasaulio „regimybiškumą". Linksmajame moksle F. Nietzsche reabilitavo meną, kurį buvo nuvertinęs veikale Žmogiška, pernelyg žmogiška. Bet pozityvistinio mokslo neatmetė. Negana to, jis siekė šį mokslą suderinti su menu, tik tai jam sunkiai sekėsi.

Vėliau parašytoje Linksmojo mokslo penktojoje dalyje „Mes, bebaimiai" F. Nietzsche jau atsisako mokslo ir meno kompromiso pozicijos. Čia jis teigia, kad mokslas yra tik prietaras, nes jis gyvena naivia viltimi, jog pasaulį galima pažinti, kai „nu-

16 Nyčė F. Rinktiniai raštai. - P. 518.

13

---

statinėjamas kiekis, skaičiuojama, svarstoma svarstyklėmis, apžiūrinėjama, čiupinėjama". Polemikos su mokslu tonas tampa net agresyvus, kai 373-ame aforizme F. Nietzsche rašo: „Taigi „mokslinė" pasaulio interpretacija... galėtų būti vis dar viena iš kvailinusių... visų galimų pasaulio interpretacijų: sakau tai tiesiai į akis visiems ponams mechanikams, šiais laikais pretenduojantiems į filosofus ir šventai įsitikinusiems, jog mechanika yra mokslas apie vienintelius ir pačius tikriausius dėsnius, kurie, tarsi griaučiai, būtų visos būties pamatas". Skeptiškai F. Nietzsche vertino ir tuo metu beįsigalinčią pozityvizmo kryptį, 347-ame aforizme sakydamas, kad virš „pozityvistinės sistemos tvyro... kažkas panašaus į nuovargį". Pozityvizmui, pasak F. Nietzsche's, būdingas „silpnumo instinktas", kuris, nors ir nekuria religijų, metafizikų ir visokių įsitikinimų, bet tai konservuoja. F. Nietzsche atmeta konservuojantį „silpnumo instinktą" ir postuluoja savąjį credo: „... galima įsivaizduoti tam tikrą apsisprendimo norą ir jėgą, tam tikrą valios laisvę, kai dvasia atsisveikina su bet kokiu tikėjimu, bet kokiu tikrumo pageidavimu, pasikliaudama savo įgudimu išsilaikyti ant plonų lynų bei menkomis galimybėmis ir net dar ties bedugnėmis šokį šokti. Tokia dvasia būtų laisva dvasia par excellence". Vėlesniuose kūriniuose „laisvą dvasią" F. Nietzsche tapatino su „stipria valia", kurią įkūnija „galios valia". Brandžiuoju F. Nietzsche's kūrybos laikotarpiu „galios valia" tapo pagrindine jo filosofijos sąvoka, kuria remdamasis jis pateikė originalią pasaulio interpretaciją. Linksmajame moksle „galios valios" sąvoka minima tik vieną kartą - 349-ame aforizme. Čia F. Nietzsche postuluoja „galios plėtimo", t.y. „galios valios principo", primatą, priešpriešindamas jį „norui išsaugoti save patį" ir darvinistinei „kovos už būvį" teorijai. „Kova už būvį, - rašo jis, - tėra išimtis, laikinas valios gyventi apribojimas; didelė ir maža kova visur vyksta dėl persvaros, dėl augimo ir plėtimosi, dėl viršenybės (Macht) pagal valios valdyti (Willen zur Macht) principą, kuris ir yra

14

---

valios gyventi principas". Sąvoką „galios valia" F. Nietzsche vartojo siekdamas atsiriboti nuo klasikinės filosofijos subjekto ir objekto dualizmo bei A. Schopenhauerio „valios gyventi" pasyvumo, nes „gyvenimas tėra galios valios atskiras atvejis" 17 . F. Nietzsche teigė, kad pasaulis yra galios valia ir niekas daugiau. Tačiau kas yra pati „galios valia"? Kaip ji aktualizuojasi? Koks yra jos, kaip naujo pasaulio įvertinimo principo, statusas? „Man atrodo, - rašo F. Nietzsche, - kad valia - sudėtingas dalykas ir tik kaip žodis ji vientisa... valia yra ne tik jutimų ir mąstymo kompleksas, bet visų pirma afektas - būtent „komandavimo afektas" 18 . Kiekvienas valios aktas yra norėjimas „kažko". Tas kiekviename norėjime slypintis ir nuo jo neatsiejamas „kažkas" yra galia (Macht). Vadinasi, jei valios aktas yra „komandavimo afektas", o šis yra galia, tai kiekviena valia bus „galios valia". Jai būdinga nuolat plėsti savo galios sferą. Galios plėtimasis vyksta nuolat įveikiant save pačią, nes kiekviena „galios valia" nepasitenkina pasiektąja galia ir siekia jos dar daugiau. Gyvenimas - tai nuolatinis savęs įveikimo procesas, tapsmas. Tai, kas nuolat įveikiama, tėra „žemesnė valios" forma, t.y. „silpna valia", kurią išreiškia A. Schopenhauerio pesimizmas, krikščioniška „vergų moralė" ir t.t. Tai, kas įveikia „silpną valią", yra „stipri valia", arba „galios valia"; ją išreiškia kūrybinis aktyvumas bei Antžmogio tipas. Sąvoką „galios valia" F. Nietzsche sutapatino su „būties" sąvoka, pastarąją imanentizuodamas ir paversdamas „galios valios" vidujiškumu. Tačiau, priešingai klasikiniam dualistiniam, binariniam filosofavimui, F. Nietzsche's sąvoka „galios valia" nėra nejudrus kintančių tikrovės reiškinių vienovės pagrindas, t.y. substancija. „Galios valia" greičiau yra instancija, sutampanti su kintančiais reiškiniais ir nuo jų neatsiejama. Šia prasme brandaus F. Nietzsche's

17 Nietzsche F. Kntisclie Studienausgabe in 15 Einzelbanden. - Bd. 13. -S. 300.
18 Nyčė F. Rinktiniai raštai. - P. 332.

15

---

kūrybos periodo filosofija, interpretuojanti pasaulį kaip vienos „galios valios" išraišką, yra monistinė ir imanentinė metafizika. Metafizika todėl, kad neapsiribojama atskirų pasaulio faktų interpretavimu, o siekiama apmąstyti ir tai, kas yra pasaulis apskritai. Monistinė ir imanentinė todėl, kad pasaulis interpretuojamas, remiantis vienos „galios valios" pagrindu, vengiant binarinių opozicijų ir bet kokios transcendencijos hipostazavimo. Pasaulis F. Nietzsche's filosofijoje atsiveria ne hipostazuo-jant įvairias transcendentines esybes, bet įvairiomis „galios valios" metamorfozėmis. Tačiau pasaulį F. Nietzsche siekia apmąstyti remdamasis ne tik vienos bendrosios „galios valios", bet ir galios valių įvairovės aspektu. Tai yra vienas esmingiausių jo filosofavimo prieštaravimų.

Ne mažiau prieštaringas dalykas yra „amžinojo grįžimo" tema. Tačiau Linksmajame moksle F. Nietzsche „amžinąjį grįžimą" mini taip pat tik vieną kartą - 341-ame aforizme. (Vėliau šią temą jis plėtojo veikale Štai taip Zaratustra kalbėjo. Detaliai ji nagrinėjama 1881-1888 m. F. Nietzsche's užrašuose.) „Amžinojo grįžimo" ir „galios valios" temos brandžiuoju F. Nietzsche's kūrybos laikotarpiu iškyla kaip du vienas kitą papildantys dalykai: „galios valia" yra atsakymas į klausimą, kas yra pasaulis, o „amžinasis grįžimas" - atsakymas į klausimą, kaip egzistuoja toks pasaulis. „Amžinasis grįžimas", nusakantis būdą, kaip egzistuoja imanentiška „galios valia" pasižymintis pasaulis, F. Nietzsche's filosofijoje funkcionuoja kaip iššūkis klasikinės filosofijos dualizmui ir bet kokiai transcendentinei realybei. Būties transcendentiškumą F. Nietzsche transformavo į imanentiškumą, anapusinį „vėliau" jis perkėlė į šiapusinį amžinąjį „dabar". F. Nietzsche's „galios valios" teorija, priešingai klasikinės filosofijos dualistinei pasaulio sampratai, kuria kosmologinį monizmą, o „amžinasis grįžimas" nusako būdą, kaip toks monizmas egzistuoja.

16

---

Linksmasis mokslas - tai knyga, kurioje atsispindi F. Nietzsche's filosofavimo lūžiai ir siekimas apmąstyti pasaulį naujais aspektais. Dažnai minimas žodis „šokis" nusako ne tik jo aforistinį rašymo, bet ir metaforišką filosofavimo stilių. F. Nietzsche's filosofija intriguoja, provokuoja, verčia interpretuoti. Visa tai jis kviečia patirti ir Linksmojo mokslo skaitytojus.

17

---