XX a. dvasios valdovų plejadoje ispanų mąstytojas Jose Ortega y Gassetas (1883-1955) iškyla kaip vienas paskutiniųjų mirštančios Vakarų humanistinės civilizacijos atstovų. Tai pasaulinio garso filosofas, kultūrologas, estetikas, meno filosofas, kritikas, sociologas, masinės kultūros teoretikas, eseistas ir aukštuomenės žmogus. Šis „ispanų kultūros grandas", kaip vadina jį amžininkai, žavėjo stulbinančia erudicija, vertinimų taiklumu, žaisminga ironija.

Būdamas visuotinai pripažintu ispanakalbės kultūros patriarchu, „didžiuoju mokytoju ir auklėtoju", Ortega savo idėjomis ir įvairiapuse veikla daro ilgalaikį poveikį Vakarų intelektualams. Jo idėjos itin plačiai sklinda Ispanijoje ir Lotynų Amerikos šalyse, į jas įsiklauso daugelis žymiausių filosofų, kultūros veikėjų, menininkų. Intensyvi Ortegos kultūrinė veikla yra pavyzdys daugeliui šių šalių intelektualų bei menininkų, skatina ispanakalbių menininkų veržimąsi į pirmaujančias pozicijas pasaulinėje kultūroje.

Gimė J. Ortega y Gassetas 1883 m. gegužės 9 d. Madride, įtakingo žurnalisto šeimoje. Intelektuali atmosfera, kurioje auga būsimasis filosofas, nuo vaikystės ugdo jo polinkį į humanitarinius mokslus. Būdamas septynerių metų, jis susiduria su M. Cervanteso herojų pasauliu, kuris, paties filosofo prisipažinimu, stipriai veikia jo mąstyseną. Mokykloje uoliai studijuoja senąsias graikų ir lotynų kalbas, literatūrą, domisi filosofijos ir meno istorija. 1898 m. Ortega įstoja į Madrido universiteto Filosofijos ir filologijos fakultetą, kuri 1902 m. sėkmingai baigia. 1906 m. gavęs Ispanijos vyriausybės stipendiją išvyksta į „filosofų šalį" Vokietiją, kur tęsia studijas Berlyno, o vėliau Marburgo universitetuose Vokietijoje jis susidomi W. Dilthey'aus, H. Coheno, K. Fied- lerio, A. Rieglio idėjomis, skaito Aristotelio, Platono, I. Kanto G. Hegelio, iracionalizmo bei kultūros filosofų veikalus. Vokiečių filosofinė tradicija daro didelę įtaką Ortegos idėjinei evoliucijai. Dar gyvendamas Vokietijoje, jis savo straipsnius skelbia ne tik Ispanijoje, bet ir Lotynų Amerikoje, ypač Argentinoje, kurioje jo idėjų poveikis ne mažiau ryškus nei tėvynėje.

1910 m. Ortega grįžta į Madrido universitetą ir čia tampa metafizikos profesoriumi. 1914 m. išrenkamas Karališkosios moralės ir politinių mokslų akademijos nariu. 1923 m. Ortega įsteigia ir redaguoja žurnalą Revista de Occidente - vieną autoritetingiausių kultūrinės ir meninės orientacijos leidinių pasaulyje. Tuomet ir pats pradeda bendradarbiauti spaudoje kaip filosofas, literatūros ir meno kritikas. Ketvirtųjų Ispanijos respublikos metinių proga Ortegai įteikiamas Grand Gordon ordinas, o kitas žymus ispanų filosofas bei eseistas Miguelis de Unamuno tampa Madrido garbės piliečiu. Ortega buvo vienas iš Respublikos gynėjų sąjungos organizatorių ir iki gyvenimo pabaigos išliko frankizmo priešininkas. Prasidėjus pilietiniam karui, jis 1936 m. emigravo. Ilgą laiką gyveno Prancūzijoje, Argentinoje, Portugalijoje.

1948 m. vienas iš talentingiausių Ortegos mokinių Julianas Marias įsteigia Madride Humanitarinių mokslų institutą, kurį pavadina savo mokytojo vardu. Sugrįžęs iš tremties, Ortega savo vardo institutą paverčia svarbiu žmogaus asmenybės problemų tyrinėjimo centru. 1949 m. Ortega tampa Marburgo universiteto garbės daktaru (Honoris Causa), o kiek vėliau tokį titulą jam suteikia ir Glazgo universitetas. Sulaukęs 70 metų amžiaus jis atsisveikina su Filosofijos katedra Madrido universitete ir atsideda moksliniam darbui. 1954 m. jam įteikiamas J. W. Goethe's aukso medalis. J. Ortega y Gassetas mirė 1955 m. spalio 18 d. ir buvo plačiai pagerbtas daugelio šalių spaudoje.

Puikaus literatūrinio stiliaus meistro Ortegos veikaluose neaptinkame klasikinei filosofijai būdingo sistemingumo. Jis nesiekė sukurti vientisos filosofinės sistemos ir nepretendavo į akademinio mąstytojo vaidmenį. Tiksliausiai jo filosofinių ieškojimų esmę, anot paties mąstytojo, apibūdina frazė amor intellectualis, t. y. intelektinė aistra. Filosofo mąstymo stilius savitas, kupinas proto energijos, jautrumo žmogaus būties ir jo kūrybinės realizacijos problemoms. Įvairiais savo dvasios evoliucijos etapais jis orientavosi ir į kultūros filosofiją, ir į „gyvenimo filosofiją", ir į filosofinę antropologiją, ir į meno filosofiją. Esminiais savo mąstysenos bruožais jis bene artimiausias egzistencinės filosofijos tradicijai (A. Scho- penhaueris, S. Kierkegaardas, F. Nietzsche, M. de Unamuno, M. Heideggeris), kur dominuoja asmeninė autoriaus pozicija. Ortegos mąstyseną veikia ir formalistinės meno filosofijos idėjos (K. Fiedleris, A. Rieglis), ypač fydleriškasis elitarizmas, formalizmas ir „meninio regėjimo" koncepcija. Jis kaip ir K. Fiedleris, F. Nietzsche, S. Mallarme, P. Valery įrodinėja, kad išgelbėti Vakarų kultūrą gali tik elitiškumas, todėl būtina suformuoti naują elitinę kultūrą, kuri ryžtingai atsiribotų nuo masių ir tiesmuko realizmo.

Regėdamas stiprėjančias asmenybės, humanistinių idealų, kultūros ir meno niveliacijos tendencijas, technokratinių tendencijų stiprėjimą, Ortega ieško būdų šiems procesams paveikti. Racionalistinės pasaulėžiūros įsigalėjimą jis laiko viena pagrindinių filosofijos, kultūros ir meno krizės priežasčių ir pasisako prieš vienpusišką racionalizmo kultą teigdamas, kad besaikis žavėjimasis protu pernelyg ilgai tarnavo bėgant nuo kasdienių žmogiškosios būties ir kūrybos problemų.

Pažinti aktualias žmogaus problemas galima tik sukūrus naują, „raciovitalistinę", filosofiją, kuri suvienytų racionalųjį (protas) ir spontaniškąjį (gyvenimas) pradą. Todėl jis savo raciovita- listinėje koncepcijoje apibendrina įvairių filosofinių tradicijų idėjas: egzistencinio mąstymo (S. Kierkegaard'as, M. de Unamuno, M. Heideggeris), „gyvenimo filosofijos" (F. Nietzsche, W. Dilthey'us, O. Spengleris), fenomenologijos (E. Husserlis), intuityvizmo (H. Bergsonas) ir psichoanalizės (S. Freudas).

Nors buvo plačiai paplitusi nuomonė, kad Ortega yra besąlygiškas elitinės ideologijos šalininkas, jis neneigė plačiųjų liaudies masių galimybės dalyvauti kultūrinių ir meninių vertybių kūrimo bei vartojimo procese, nes kaip ir A. Malraux, H. Readas, M. Dufrennas tikėjosi, kad kultūros ir meno priemonėmis galima pakeisti visuomenę, pašalinti jos skaudulius. Toks požiūris vertė jį aktyviai dalyvauti įvairiame šviečiamajame darbe ir Ispanijos politinio švietimo lygoje. Viename jos dokumente Ortega pabrėžia, kad pirmiausia kreipiasi į mažumą, kuri dėl šiuolaikinės visuomenės sanklodos yra daugiau išprususi, kultūringa, sąmoninga, atsakinga. Jis kviečia šią mažumą glaudžiau bendradarbiauti su nelaimingomis, nepriteklių kenčiančiomis masėmis.

Žurnalas Revista de Occidente išplėtė ispanų kalba kalbančių nacionalinių kultūrų intelektinius horizontus, priartino šių šalių filosofus, menininkus, literatūros ir meno teoretikus prie pasaulinių kultūros aktualijų. Čia publikuojamiems straipsniams Ortega skyrė daug dėmesio. Pirmojo savo raštų dvitomio pratarmėje jis išsako pagrindinį kultūrologinį credo: būtina kiekvienai nacionalinei kultūrai nuolat plėsti savo dvasios horizontus, gilintis į svarbiausius kitų kultūrų laimėjimus. Ortega apgailestaudamas konstatuoja, kad daugelis dvasinių vertybių ispanų tautai yra svetimos ir čia dar „karaliauja kasdieniškos ir vulgarios vertybės" 1 - Šis niūrios kultūrinės tėvynės atmosferos suvokimas ir verčia jį daug dėmesio skirti tokiam intelektualiam regentui kaip žurnalas. Čia nuolat buvo informuojama apie svarbiausius kultūrinius bei meninius procesus, vykstančius Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse, skelbiama naujausių filosofijos, estetikos, kultūrologijos, meno kritikos verstinių publikacijų.

Kultūrologinei problematikai Ortega įvairiais dvasinės evoliucijos tarpsniais teikė išskirtinį dėmesį. Knygoje „Mūsų laikų tema" (El tema de nuestro tiempo, 1923) filosofas kultūrą aiškina kaip idėjų sistemą apie pasaulį ir žmogų, kuri esmiškai skiriasi nuo mokslo idėjų. „Mokslas, - rašo jis, - yra mąstymo sugebėjimas, ieškantis tiesos dėl pačios tiesos. Jis nėra biologinė intelekto funkcija kaip kitos vitalinės potencijos" 2 . Vadinasi, mokslo idėjas žmogus žino, o kultūros idėjomis gyvena kiekvieną savo būties akimirką. Kita vertus, mokslo tiesos yra anoniminės, nepriklausomos nuo žmogaus kultūros - įgauna prasmę tik tapdamos gyvenimiškosios veiklos dalimi. Todėl į „gyvos" autentiškos kultūros vardą gali pretenduoti tik tiesiogiai susijusi su esmingiausiais žmogaus vidiniais poreikiais kultūra, kurios raiškos galimybės šiuolaikinėje Vakarų civilizacijoje tampa vis problemiškesnės.

Ortegos veikaluose ryškėja vadavimasis iš dogmatizuotų XIX a. kultūros filosofijos schemų, dėmesys neeuropietiškoms civilizacijoms. Iš čia plaukia daugybė aliuzijų į įvairius Rytų civilizacijų aspektus. Aiškindamasis europinės kultūros raidos perspektyvas, filosofas plėtoja A. Schopenhauerio ir F. Nietzsche's koncepcijose išryškėjusią Rytų ir Vakarų kultūrų, mąstymo tipų, religijų lyginamosios analizės tradiciją. „Palyginus Vakarų ir Azijos - indų, kinų - gyvenimus, stebina nestabili europiečio ir didžiai nuosaiki rytiečio dvasia. Ši pusiausvyra rodo, kad Rytų žmogus bent jau didžiausioms gyvenimo problemoms yra atradęs tinkamiausias realybės formules. Europietis, atvirkščiai, lengvabūdiškai vertina elementariausius gyvenimo faktorius, išgalvoja keisčiausių jų interpretacijų, kurias būtina periodiškai keisti" 3 .

Ortega įrodinėja, kad Naujaisiais amžiais Vakarų civilizacijoje išsiskleidę mokslas, moralė, menas, teisingumas sudarė pagrindinį „kultūros" sąvokos prasmių lauką, kuriame ji reiškėsi kaip imanentinis vitalinės veiklos produktas. „Mokslas, teisė, moralė, menas ir kita yra iš esmės vitalinės veiklos, nuostabios ir dosnios gyvenimo emanacijos, kurias kultūra vertina kaip atsietas jas pagimdžiusio ir maitinančio integralaus vitalinio proceso dalis" 4 . Šioje citatoje išskleista pamatinė Ortegos kultūros filosofijos mintis priversti kultūrą tarnauti gyvenimui.

Stebėdamas naujausius Vakarų civilizacijoje besiskleidžiančius procesus, Ortega įžvelgė juose amžiais susiklosčiusių tradicinių gyvenimo formų irimą, posūkį nuo Naujaisiais amžiais įsigalėjusių socialinio gyvenimo, mąstymo, kūrybos nuostatų į naują, dar nepažįstamą kultūrą. Savo laikotarpį filosofas traktuoja kaip chaotišką pereinamąjį tarpsnį, kuriame krizės konvulsijose dar tik ryškėja ateities pliuralistinės kultūros kontūrai. Joje turėtų įsigalėti daugybės skirtingų požiūrio taškų, kūrybos principų įvairovė.

Aiškindamasis naujų kultūros procesų esmę, Ortega analizuoja įvairius individualaus gyvenimo socialinių santykių, mokslo, filosofijos, estetikos, meno aspektus. Iš to seka Vakarų civilizacijos krizės diagnozė - „masių sukilimas". Į istorijos areną įžengia menkos kultūros, tačiau kupinos kosminių ambicijų masės, išklibinusios hierarchines Vakarų civilizacijoje vyravusias socialinio gyvenimo ir kultūros sanklodas. Todėl nūdienėje europietiškoje kultūroje „nyksta herojai, o lieka tik choras". Pastarąjį šimtmetį Vakaruose įsigalinti liberali demokratija, technikos laimėjimai skatino materialinės gerovės, prekių srautų ir gyventojų skaičiaus spartų augimą. Tačiau šie palankūs civilizacijos raidai veiksniai netrukus pagimdė „piktybės gėles" - masių sukilimą, griaunantį tas demokratines socialinio gyvenimo, kultūros formas, per kurias jos atsirado istorijos arenoje.

1930 m. paskelbtoje knygoje „Masių sukilimas" (La rebelion de las masass) Ortega gvildena XX amžiaus Vakarų civilizacijos paradoksą, kai kultūra, sparčiai plisdama platyn, gimdo siaubingą prarają tarp intelektinės mažumos kuriamų dvasinių vertybių ir daugumos vartotojų „masinės kultūros" produktų. Šioje knygoje toliau konkretizuojamos Schopenhauerio, Nietzsche's, Bergsono, Spenglerio ir Heideggerio veikaluose iškeltos kultūrologinės idėjos. Joje ne tik atsispindi stiprėjanti Vakarų kultūros ir meno krizė, tačiau ir ieškoma išeities.

„Šių dienų Europos visuomenės gyvenimą, - rašo ispanų filosofas, - lemia vienas itin svarbus faktas: visa valdžia masių rankose. Kadangi masės pagal savo prigimtį nesugeba tvarkyti netgi savo likimo, tai ką jau kalbėti apie visą visuomenę. Vadinasi, Europa dabar išgyvena pačią giliausią krizę" 5 . Konstatuodamas Vakarų civilizacijos krizės situaciją kaip neginčijamą postulatą, Ortega mėgino nubrėžti demarkacinę liniją tarp elitinės „dvasios genijų" kultūros ir „masinės kultūros", t. y. atriboti „tikrosios" kultūros sferą nuo „vulgarios technokratinės civilizacijos pagimdytos" masinės („žmogaus-masės") kultūros. Būtina pažymėti, kad „žmogaus-masės" sąvoka Ortegos veikaluose neturi nieko bendra su proletariatu ar valstietija, nes masinės kultūros atstovais, anot filosofo, tampa visų socialinių sluoksnių žmonės, besiremiantys savo gyvenime vulgariu skoniu ir masinės psichologijos stereotipais. Ortega vertina visą žmonijos kultūrą kaip atskirų „dvasios genijų" veiklos rezultatą. Masės jam - tai amorfinė jėga, nesugebanti išsiveržti iš savo ribotumo rėmų. Visuomeniniame gyvenime masinės sąmonės stereotipai slegia mąstančius žmones ir neišvengiamai verčia juos susvetimėti ir užsisklęsti. Tačiau kai kritiškai mąstanti asmenybė galutinai pasirenka „save" ir paskęsta introspekcijoje (kierkegoriškas motyvas), tuomet jai atsiranda galimybė pasitraukti iš „netikrojo" visuomeninio egzistavimo ir pasinerti į kur kas gilesnę individualios egzistencijos plotmę. Šį įsigilinimo į save procesą Ortega skelbia svarbiausiu žmogiškosios asmenybės atributu, galutinio laisvo jo pasirinkimo rezultatu. Tik kurdama dvasingą kultūrą savotišką harmoningą „antipasaulį" ir priešpriešindama jį rūsčiai realybei (heidegeriškas motyvas), žmonija, anot Ortegos, gali surasti pozityvią išeitį iš dvasinės krizės.

Aukščiausia žmogaus paskirtis, pasak Ortegos, - kurti kultūrą, kurios lygį jis sieja su visuomenės išsivystymu. Kultūra čia traktuojama kaip „gyvų idėjų sistema", vienintelis patikimas stabilių dvasinių vertybių prieglobstis. Kuriant kultūrines, ypač menines vertybes, filosofas regi galimybę asmenybei „išsiveržti" iš neautentiškos būties plotmės į aukščiausią dvasinių vertybių pasaulį. Kultūra - tai kūrimas tokių dvasinių vertybių, kurios sąlygoja žmogiškojo gyvenimo prasmę. Norint keisti gyvenimą, reikia ne skverbtis į jį, o bėgti nuo jo į kultūros sritį, nes pokyčiai, vykstantys kultūroje, turi tiesioginį poveikį gyvenimui. Ribotos filisterinės sąmonės atstovų gyvenime kultūrinės ir meninės vertybės vaidina „paviršutinišką" vartotojišką vaidmenį, o intelektualiam elitui jos įgauna pirmaeilę reikšmę. Įjungdamos šias vertybes į savo vidinį pasaulį, intelektualios asmenybės paverčia jas neatsiejama dvasinio gyvenimo dalimi ir kartu plėtoja savosios asmenybės unikalumą.

Kultūros barbariškėjimo tendencijų sklaidą Ortega laiko vieno civilizacijos ciklo su kultūros vertybių sistema pabaigos ir perėjimo į kitą neišvengiama pasekme. Tai savotiškas apsivalymas nuo apmirusios kultūros liekanų. Barbarybė pakeitė antiką nauja barbarybe, vėliau atsirado renesansas, kuris pakeitė labai komplikuotą ir rafinuotą vėlyvųjų viduramžių kultūrą. „Žmogus nutolo nuo savęs. Kultūra išsiskleidė tarp jo ir realaus pasaulio [...]. Žmogui belieka vienintelė išeitis - nusikratyti ja, bėgti nuo jos" 6 .

Šiuolaikinė Vakarų industrinė civilizacija, Ortegos nuomone, įžengia į analogišką XV a. sukrėtimų tarpsnį, kai išryškėjo nauji kultūros procesai, nulėmę vėlesnę Vakarų civilizacijos raidą. Nūdienę globalinės kultūros krizės situaciją su 1400-1650 m. Vakaruose išryškėjusiais civilizaciniais lūžiais sieja tai, kad šimtmečiais vyravusios tradicinės vertybių sistemos prarado prasmę ir žmogus netikėtai atsidūrė dvasinio nesvarumo būsenoje. Tai sąlygoja mąstymo ir prasmingos veiklos perspektyvų praradimą. Radikalūs kultūros pokyčiai įgauna katastrofos pobūdį. Vakarų civilizacijos krizės priežastis - masių sukilimas, hierarchinių kultūros principų ir normų erozija. Ten, kur nėra normų, pilietinių įstatymų kontrolės, galimybės apeliuoti į aukščiausius teisingumo, proto principus, nėra erdvės kultūrai.

Ortegos kritikos strėlės krypsta į XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Europoje išryškėjusias totalitarizmo apraiškas, pakeitusias „teisingumą jėgos principu". Totalitarizmo tendencijų įsigalėjimą jis vertina kaip nekvestionuotą Vakarų civilizacijos krizės simptomą, griaunantį jos pamatus. Totalitarizmo galios augimas čia tiesiogiai siejamas su kultūros masiškėjimu, intelektinio elito terorizavimu. Standartizuotos masinės sąmonės atstovai, atmetę amžiais nusistovėjusius hierarchinius visuomenės valdymo principus, ryžtasi, to nesugebėdami, vadovauti socialiniams ir kultūros procesams.

Visuomeniniame gyvenime Ortega pastebi aktyvų žmonių, besiorientuojančių į žemiausias masinės kultūros formas, brovimąsi į visas kultūros ir meno sritis. Savo kultūros filosofijos uždaviniu jis laiko principinį dvasingos intelektinės kultūlros atribojimą nuo niveliuojančio masinės kultūros poveikio. Perimdamas magistralines Nietzsche's masinės kultūros kritikos idėjas, jis su nežymiais pakitimais išsaugoja špengleriš- kas autonominių kultūrinių ciklų kaitos schemas, kultūros ir civilizacijos priešpriešos idėją. Kultūrinių ciklų periodinė kaita čia aiškinama laipsnišku mokslo, technikos, civilizacijos augimu, iš vidaus griaunančiu kultūros pamatus.

Demaskuodamas O. Spenglerio „nerūpestingą optimizmą", teigiantį, kad technika ir mokslas gali plėtotis netgi tuomet, kai susidomėjimas pagrindinėmis kultūros nuostatomis blėsta, Ortega pareiškia, kad technika ir mokslas pradeda nykti tada, kai žmonės „nustoja domėtis kultūra be išskaičiavimų, dėl jos pačios, dėl pagrindinių kultūros principų". Analogiški procesai, filosofo įsitikinimu, vyksta ir visose kitose kultūros srityse, taigi ir mene. Polemizuodamas su O. Spengleriu, jis pirmiausia siekia įveikti tragišką špengleriškosios „faustiškosios kultūros" žuvimo fatališkumą. Ispanų filosofas optimistiškiau nei O. Spengleris, N. Berdiajevas, H. Sedlmayeris žvelgia į tolesnį Vakarų Europos civilizacijos likimą. Jis viliasi, kad lygiagrečiai su „masių sukilimu" ir kultūros niveliavimu ryškėja kitas uždaros elitinės kultūros tapsmo procesas. Taigi konstatuodamas kaip neginčijamą postulatą XX a. Vakarų kultūros krizės situaciją Ortega brėžia demarkacinę liniją tarp elitinės ir „dvasios genijų" kultūros, t. y. „tikrąją elito" kultūrą atskiria nuo vulgarios technokratinės civilizacijos pagimdytos masinės („žmogaus-masės") kvazikultūros.

Racionalistinės pasaulėžiūros įsigalėjimas šiuolaikinėje „techninėje eroje", anot Ortegos, sąlygoja Vakarų kultūroje miesčioniškosios masinės ideologijos vyravimą. Jos skelbėjais tampa eiliniai technokratai, liumpeninteligentai, skirtingų socialinių sluoksnių atstovai, kuriems svetimas atsakomybės jausmas, minties gelmė. Būdami abejingi dvasinės kultūros likimui, jie savo kosminėmis ambicijomis tironizuoja viską, kas kultūroje yra tikra, išskirtina, verta pagarbos. Stiprėjantis kultūros „masiškėjimo" procesas, destruktyvus „žmogaus-masės" brovimasis į kultūros sritį čia suvokiamas kaip ryškus jos išsigimimo požymis. Filosofas tikslina, jog „žmo- gus-masė", vulgaraus „kolektyvinio mąstymo" reiškėjas, tai ne darbininkų masė, proletariatas. Masė Ortegai - „tai žmonių be ypatingos kvalifikacijos integralas", tiksliau, pilka vidutinybė, praradusi individualybę, niekuo nesiskirianti nuo kitų panašių subjektų, įprasminančių „bendrą tipą". Šis beveidis žmonių tipas - neišprusimo ir intelektinio bukumo įsikūnijimas, - dažniausiai pasižymintis beribiu tikėjimu savo nuostatų teisingumu, visur siekia įtvirtinti savo trivialius gyvenimo principus. Todėl kiekvienas, kuris atrodo ir mąsto ne taip „kaip visi", rizikuoja šioje visuomenėje tapti išstumtuoju, autsaideriu.

Vadinasi, žmogaus nuasmeninimas, svarbiausių humanistinės kultūros vertybių griovimas modernioje Vakarų civilizacijoje yra vertinamas kaip tiesioginė „žmogaus-masės" tironijos pasekmė, primityvaus miesčioniško jo skonio ir gyvenimo normų vaisius. Ortega sako, kad visa, kas dabar vyksta visuomeniniame ir asmeniniame gyvenime iki pačių giliausių ir intymių dalykų (išskyrus iš dalies mokslą), visa tai nerimta ir nepastovu. Negalima tikėti tuo, kas yra skelbiama, reklamuojama, iškeliama bei liaupsinama, visa tai taip greitai išnyksta, kaip ir atsiranda... Visi šie reiškiniai neturi šaknų... Tai ne kūryba, kuri turi išplaukti iš giluminės gyvenimo esmės: šie reiškiniai nesukelti vidinio impulso, tikrosios būtinybės. Vienu žodžiu - visa tai yra apgaulė.

Gvildendamas masinės kultūros apraiškų ir jos abejotinų vertybių sistemos skverbimąsi į grynąją kultūrą, Ortega pastebi, kad tose socialinėse struktūrose, kuriose vyrauja šios kvazivertybės, žmonės jau nesąmoningai orientuojasi į „masinės psichologijos" stereotipus, į niveliuotą masinės sąmonės lygį. Šie stereotipai kelia pavojų tikrosios kultūros kūrėjams. Visą žmonijos kultūros ir meno istoriją filosofas aiškina išimtinai kaip pavienių intelektualų, „dvasios aristokratų" veiklos rezultatą. Kultūra ir visuomenė jam visuomet pasižymi tam tikru elitiškumu, nes ji tik tiek yra visuomenė, kiek yra aristokratiška, ir nustoja būti visuomenė, kai praranda aristokratiškumą.

Visuomenė Ortegos kultūros filosofijoje iškyla kaip iracionalus „netikrų" socialinių santykių pasaulis. Žmogaus būtis jame vaizduojama kaip egzistencinė „drama", apibūdinama tragiškomis kategorijomis, artimomis Heideggerio „fundamentalioje ontologijoje" plėtojamoms sąvokoms. Perėmęs dramatiškus egzistencinės filosofijos leitmotyvus, Ortega, skirtingai nei Heideggeris, orientuojasi ne į žmogiškosios būties „laikinumą", „baigtinumą", bet ieško kelių visapusiškai atskleisti asmenybės kūrybiškumą. Filosofas įsitikinęs, kad mąstantis žmogus tik pasirinkdamas egzistencinę gyvenimo poziciją, kurdamas savitą autentiškos kultūros „an-tipasaulį", priešingą kvazikultūrinių fenomenų lavinai, gali rasti dvasinį išsigelbėjimą ir kartu apčiuopti jo orumo ne- pažeidžiančią išeitį gyvenimo dramoje. Jo gyvenimo sąvoka yra platesnė negu kultūra, vadinasi, kiekviena kultūra iš esmės yra klaida, nes gyvenimas negali būti išreiškiamas vien kultūrinėmis vertybėmis. Todėl ispanų filosofas formuoja savitos, pabrėžtinai estetizuotos kultūros-žaidimo taisykles, simbolizuojančias intelektualios sąmonės bėgimą nuo žiaurios tikrovės ir egzistencijos skaudulių į aukščiausių dvasinių bei meninių vertybių pasaulį. Tokios kultūros modelis jam atrodo esąs XX a. pradžios modernusis menas. Taip Ortega nuosekliai pereina iš kultūros filosofijos į estetikos ir meno filosofijos problematiką.

Ortegos estetikos ir meno filosofijos kontūrai ryškėja jau ankstyvosiose esė „Džokonda" (1911), Estetica en ei tranvia („Estetika tramvajuje", 1913), Meditaciones del Quijote („Meditacijos apie Don Kichotą", 1914), Ensayo de estetica a maniera de prologo („Esė estetinėmis temomis prologo forma", 1914), Sobre el punto de vista en las artes („Apie žiūrėjimo tašką mene", 1924). Pastarosiose trijose jau aiškiai skamba daugelis būsimojo „Meno dehumanizavimo" ( La deshumanizacion del arte) leitmotyvų. Šiuose veikaluose regima reakcija į psicholo- gizmą meno teorijoje ir išsigimstančias XIX a. antrosios pusės realistines bei natūralistines meno kryptis. Ironizuodamas psichologines koncepcijas, filosofas priduria, kad jeigu meno reikšmę lemtų jo poveikis mūsų jutimo organams, tuomet geriausiomis meno priemonėmis taptų kutulys ir alkoholis.

Ankstyvuosiuose Ortegos meno tyrinėjimuose pastebima literatūrocentristinė orientacija. Analizuodamas poslinkius, vykstančius literatūroje, jis rezervuotai vertina realistinės literatūros pasiekimus. Filosofas, kaip ir F. Nietzsche, iškelia F. Dostojevskio fenomeno reikšmingumą, nes jis „išsigelbėjo iš tos visuotinės laivo katastrofos, kas nepavyko srovės nešamam praeito amžiaus romanui" 7 . Nesąmoningas, neramus Dostojevskio personažų charakteris, anot Ortegos, padaro jo kūryboje rašytojo figūrą svarbesnę nei romanai. Filosofas iškelia mintį, kad „tikros" asmenybės ir meno skiriamasis bruožas yra tragiškumas, nes tik jis adekvačiai įtvirtina absoliučią asmenybės vertę. Kritikuodamas realistinės tradicijos literatūrą dėl jos perdėto dėmesio siužetui, Ortega paskutine reikšminga romano žanro manifestacija skelbia M. Prousto epopėją „Prarasto laiko beieškant". Šiuolaikinio romano esmę, jo akimis, sudaro ne veiksmas, bet grynas išgyvenimas - personažų veikloje, jų tarpusavio santykiuose ir aplinkoje.

Polemiką su psichologine pažiūra į meną Ortega tęsia „Esė estetinėmis temomis prologo forma". Jausmai, emocijų išraiška, teigia jis, - tai ne pagrindinis meno tikslas, kurio siekia menininkai. Meno kūrinyje neišreiškiamas realus jausmas, kuris yra tik ženklas, išraiškos būdas. Don Kichotas, aiškina jis, - tai ne mano jausmas ir ne realus žmogus, o autonominis estetinis objektas, gyvenantis savoje atmosferoje, skirtingoje nuo fizinės ir psichologinės estetinio pasaulio atmosferos.

Plėtodamas šią mintį, Ortega lygina kalbos ir meno funkcijas. Kalba aprašinėja, apibūdina daiktus, o menas juos išraiškos forma realizuoja. Ši meninė išraiška reiškiasi ambivalentiškai: 1) iliuzijos sukūrimo ir 2) įgyvendinimo formomis.

Vadinasi, menas yra „sukūrimas" savitos, visiškai nepriklausomos nuo tikrovės meninės vertybės arba naujo daiktiškumo. Kita vertus, meno „irealumas" taipgi yra dvilypis: 1) jis nerealus, jo objektas yra kažkas naujo, iš esmės besiskiriančio nuo tikrovės ir 2) šis naujas estetinis objektas neišvengiamai sąlygoja tikrovės panaikinimą.

Šią mintį Ortega aiškina traktuodamas meno kūrinį kaip sąmonės būsenos įprasminimą. Filosofo įsitikinimu, niekas negali tapti sąmonės objektu tol, kol neįgauna konceptualios idėjos pavidalo. Norėdamas aprašyti jaučiamą skausmą, rašytojas turi pasitraukti iš jutimo į „pašalinio stebėtojo poziciją", t. y. tapti tokiu „aš", kuris pajėgia iš šalies analizuoti savo skausmą. Taip pirmapradis „aš jaučiu skausmą" transformuojasi į autonominį vaizdinį. Tęsdamas fenomenologinius apmąstymus, Ortega pažymi, kad pati statula visuomet skiriasi nuo to statulos vaizdinio, su kuriuo menininkas suranda vidinį kontaktą. Vadinasi, menas kaip sąmonės kūrybos vaisius visuomet yra irealus.

Išsiaiškinęs meno kūrinio „irealumo" problemą, Ortega pabrėžia esminį skirtumą tarp mokslinės ir meninės kūrybos. Kiekvienas tikras menininkas, teigia jis, yra nepakeičiamas. O mokslininkas visuomet gali būti pranoktas kito mokslininko. Moksle vertę įgauna tai, kas gali būti pakartota, o mene tai, kas unikalu.

Meno istoriją Ortega aiškina kaip nuolatos besikeičiančių meninių stilių raidos istoriją, kurioje nauji stiliai keičia jau išsėmusias savo plėtotės galimybes. Ši meninių stilių kaita sąlygojama ne tik dvasinių, socialinių poslinkių, tačiau ir grynai imanentinių vidinės meno raidos procesų. Pavyzdžiui, europinės tapybos raidą nuo Giotto iki savo laiko moderniosios tapybos Ortega straipsnyje „Apie žiūrėjimo tašką mene traktuoja kaip laipsnišką nutolimą nuo realaus apimtinio tikrovės objektų vaizdavimo į subjektyvų menininko dvasios būsenų įprasminimą. Gvildendamas Quattrocento epochos italų ir flamandų tapytojų kūrybą, Ortega atkreipia dėmesį į jų tapomų objektų „apčiuopiamą daiktiškumą". Vėlesniuose Raf- faelio, EI Greco, Riberos, Caravaggio ir kitų dailininkų kūriniuose jis pastebi laipsnišką atitolimą nuo artimo žiūrėjimo prie tolimo ir stiprėjantį išmąstomų mentalinių struktūrų bei subjektyvių menininko dvasios būsenų vaidmenį.

Svarbiu Vakarų tapybos posūkio tašku Ortegos koncepcijoje tampa impresionizmas, kurio šalininkai, tarsi ignoruodami taktilinius materialius regimų daiktų požymius, nukreipia žvilgsnį į savo vidinį pasaulį ir pateikia regimo pasaulio „impresiją". Atradęs tapomų daiktų tūrį, tolesnį svarų žingsnį žengia P. Cezanne'as, kuris savo paveiksluose konstruoja regimą pasaulį iš pirminių geometrinių formų - kubo, cilindro, kūgio. Kartu jis toliau interiorizuoja subjektyvius menininko suvokimus. Klasikinio modernizmo tapybą Ortega aiškina kaip iš esmės naują pasaulėvoką, grąžinančią meną į tikrąjį kelią. Šiam menui būdinga „stiliaus valia". Taigi stilizuoti - vadinasi, deformuoti realybę, dere-alizuoti. Mene „nėra kito būdo dehumanizuoti, išskyrus stilizavimą" 8 . Naujieji tapytojai tapo ne regimą pasaulį ar gyvą modelį, bet pirmiausia menininko idėją, jo vaizdinius apie regimąjį pasaulį. Ekspresionistai, kubistai, abstrakcionistai pereina nuo daiktų prie „grynų" idėjų, schemų, simbolių kūrimo. Taigi porenesansinės Vakarų tapybos istorija Ortegos koncepcijoje modeliuojama taip: iš pradžių tapomi daiktai, paskui įspūdžiai ir pagaliau idėjos, t. y. pirmiausia dėmesys sutelkiamas į išorinę tikrovę, vėliau į tai, kas subjektyvu, ir galiausiai į tai, kas intrasubjektyvu. Šie trys etapai identiški tiems, kuriuos savo raidoje nuėjo ir Vakarų filosofija.

Pagrindiniame meno filosofijos problemas gvildenančiame veikale „Meno dehumanizavimas" (La deshumanizacion del arte, 1925) Ortega siekia teoriškai apmąstyti Vakarų Europos dailės raidą nuo impresionizmo iki pirmųjų XX a. dešimtmečių. Jo meno dehumanizavimo koncepcija glaudžiai siejasi su ankstesne iracionalistinės meno filosofijos (A. Scho- penhauerio, F. Nietzsche's) tradicija. Pirmieji meno dehumanizavimo teorijos simptomai ryškėja A. Schopenhau- erio voliuntarizme. Skelbdamas subjektyvių menininko polėkių, užslėptų jo instinktų prioritetą, iracionalizmo pradininkas kartu išstumia iš kūrybos sferos daugelį tradicinių meno vertybių. Su jo vardu siejamas dehumanizuotam menui būdingas pasaulėžiūros tragizmas, panieka masėms, tikrovės ignoravimas, formos prioriteto skelbimas, siekimas įprasminti metafizines idėjas, atspindinčias pasaulio esmę. A. Schopenhaueris atskiria meno kūrinio formą nuo materialaus pagrindo ir priartina ją prie abstrakčios idėjos. Taip atsiranda mintis, kad „formos esmė suvokiama abstrakčiai ir intelektualiai".

Meno dehumanizavimo idėjų fermentacija tęsiama S. Kier- kegaardo „egzistencinės krizės" filosofijoje. Kaltindamas ankstesnę racionalistinės meno filosofijos tradiciją „imper- sonalumu", jis autentiškos kūrybos atramos tašku skelbia mąstančio individo subjektyvumą 9 . Tikras menas, jo įsitikinimu, turi ne atspindėti realų pasaulį, o išreikšti didžiai individualią menininko patirtį, žvelgti į pasaulį „iš vidaus", iš vienišo, įmesto į priešišką jam pasaulį autsaiderio pozicijų. Kierkegaardo neįveikiamos kūrybinės asmenybės krizės konstatavimas, potraukis mitologinėms (kvazimitologinėms) konstrukcijoms, aukščiausios realybės aprašinėjimas iracionaliais metodais (simbolizmas), griežčiausio subjektyvumo kultas formavo dehumanizuoto meno sampratą. Kierkegaardo, kaip ir Nietzsche's, veikaluose į pirmą planą iškyla pasaulio disharmonijos idėja, kurios subjektyvus atspindys yra „skilusi" sąmonė, praradusi ryšį su tradicinėmis harmonijos, humanizmo, gėrio ir grožio sąvokomis.

Meno dehumanizavimo idėjos toliau plėtojamos reliatyvistinėje Nietzsche's koncepcijoje. Savąja radikalia „vertybių perkainojimo" programa jis kviečia pašalinti iš naujo dvasios genijų meno visas „žmogiškas, perdėm žmogiškas" realybes ir įtvirtinti meno srityje „antžmogiškus" idealus, kuriems svetimas sentimentalumas ir minkštakūniškumas. Išlaisvinęs meną iš tikrovės „pančių" ir paskelbęs meno kuriamą iliuziją aukščiausia vertybe, jis kovoja dėl naujo „dehumanizuoto" genijų meno, kuris ignoruoja vulgarių masių skonį. Jo nuomone, tik menas, esantis „kitoje gėrio ir blogio pusėje", gali sukurti naują dvasios genijų kastą. Nietzsche ryžtingai atmeta išsigimstančio realistinio meno tradicijas ir aukština subjektyvios genijaus valios prioritetą, formos reikšmę, teigia principinį meninės kūrybos akto spontaniškumą. Naujosios modernistų kartos menininkai perėmė iš Nietzsche's įsitikinimą apie neišvengiamą žmogiškosios būties tragiškumą, tezę, kad „tikrojo" meno tikslas - ne realaus pasaulio vaizdavimas, o menininko vidinio pasaulio išraiška. Taigi Nietzsche's koncepcijoje formuojama nauja meno dehumanizavimo programa, nukreipta prieš dekadentines XIX a. pabaigos tendencijas.

Įkvėpti maištingų Nietzsche's idėjų patoso, naujos modernistinės kartos menininkai ryžtingai atmeta realistinio meno principus ir pasuka naujo „dehumanizuoto" meno kūrimo keliu.

Tolesnė teorinės minties ir meno praktikos raida pastebimai keičiasi. Šios dvi intelektinės veiklos sritys tarpusavyje sąveikauja, ir, kas itin svarbu, nuo šiol besiformuojančios meno filosofijos koncepcijos patiria stiprų moderniajame mene vykstančių procesų poveikį. Audringa ekspresionizmo, kubizmo, futurizmo, dadaizmo, abstrak- cionizmo evoliucija kelia teorinio apmąstymo būtinybę.

Veikale „Meno dehumanizavimas" Ortega mėgina filosofiškai interpretuoti procesus, vykstančius moderniajame Vakarų mene. Jis traktuoja laipsnišką žmogiškų vertybių išstūmimą naujajame mene kaip tikro dvasingo meno atgimimo požymį. Priešnuodžio vaidmuo šioje koncepcijoje teko „dehumanizavimui", kuris turėjo apsaugoti tikrąją elitinę dvasios genijų kultūrą nuo destruktyvaus masinės kvazikultūros poveikio. Dehumanizavimo esmė - ne savito originalaus meno kūrimas, o formavimas ypatingos kontempliatyvių intelektualų kastos, kuri sugebėtų kultūros ir meno formomis išsaugoti dvasingumą. Kontempliatyvu- mas filosofui - tikrojo egzistavimo modusas ir didingo aukštai iškilusio virš pilkumos meno stilius.

Analizuodamas XIX a. pabaigos - XX a. pradžios didžiųjų meno reformatorių P. Picasso, S. Mallarme, M. Prous- to, J. Joyce'o ir kitų kūrybą, Ortega teigia, jog ryškiausias šio meno bruožas yra „naujas estetinis jutimiškumas", t. y. negatyvus šiuolaikinio menininko požiūris į „žmogiškąją realybę". Jame taipogi vengiama gyvų formų, siekiama, kad meno kūrinys būtų tik meno kūrinys, aukštinama žaidybinė meno prigimtis, ironiškumas, vengiama visokio melo ir atsiribojama nuo transcendencijos. Šį naująjį meninės kūrybos stilių, kuris formuojasi kaip tiesioginė reakcija į individo depersonalizaciją, jis pavadina „meno dehumanizavimu". Tradicinės pakraipos menas siekė sukurti tokią pačią ar tobulesnę tikrovę, perteikti jos iliuziją, o naujasis dehumanizuotas menas sutelkia dėmesį į grynai estetines vertybes, pabrėždamas meninio objekto nerealumą ir sąlygiškumą. Vadinasi, naujieji menininkai, sąmoningai vengdami tiesmukai atspindėti tikrovę, siekia išplėsti meno pasaulį vaizduotės sukurtomis sąlygiškomis formomis, simboliais, metaforomis.

„Paprasti žmonės mano, kad pabėgti nuo realybės lengva, o tuo tarpu šitai yra sunkiausias dalykas pasaulyje. Lengva pasakyti ar nupiešti dalyką, kuris visiškai neturi prasmės, kuris yra negražus: šitam pakanka be sąryšio sudėlioti žodžius arba nubrėžti netvarkingas linijas. Tačiau gebėti sukonstruoti kažką, kas nėra „natūralios tikrovės" kopija ir vis dėlto turi šiek tiek substantyvumo, yra pats didžiausias menas" 10 . Tikrovė čia traktuojama kaip savotiškas cerberis, trukdantis menininkui pabėgti į kitą - grynųjų meninių vertybių pasaulį. Taigi atsiribodamas nuo realistinio meno tradicijos, Ortega teoriškai pateisina abstrakcija besiremiančias moderniojo meno kryptis. Pažymėtina, jog Ortega, kaip ir M. de Unamuno, nepaisant daugkartinių bandymų atsiriboti nuo kraštutinių moderniojo meno apraiškų, objektyviai tapo vienu autoritetingiausių moderniojo meno teoretikų.

Jeigu modernizmas yra ne visai menas, teigia Ortega, tai vis tiek jis išsaugoja tikrojo meno reikšmę tiems, kurie geba suvokti grynąsias estetines vertybes. „Dehumanizuotas" menas visai netapatus „modernizmui". „Dehumanizuotas" yra bet kuris didis meninis stilius (nepriklausomai nuo epochos), kuris neleidžia, jog kūrinio šerdis slypėtų žmogiškose vertybėse. Taigi analizuodamas meno dehumanizavimą, ispanų filosofas žengia daug toliau negu jo pirmtakai - teigia principinį „meniška" ir „žmogiška" nesuderinamumą. Jo nuomone, jeigu neįmanomas grynasis menas, tai reikia bent siekti iš „dehumanizuoto" meno sferos pašalinti tas žmogiškąsias realijas, kurios dominavo romantiniame ir natūralistiniame mene.

Filosofas atmeta realizmą (daugiausia XIX a.) kaip ne- menišką reiškinį, pagrįstą tik išoriniu siužetiniu pradu ir tolimą gelminei meno esmei. „Visa XIX amžiaus meninė kūryba, - rašo jis, - buvo negryna. Estetinių elementų menininkai palikdavo minimumą, beveik ištisai savo kūrinius užpildydami prasimanymais apie žmogiškąją realybę. [...] Kaip tik tai padės suprasti, kodėl XIX amžiaus menas buvo toks populiarus: jis buvo skiriamas įvairiaspalvei masei, be to, tokiu mastu, kad tai jau buvo nebe menas, bet paties gyvenimo fragmentas. Reikia atsiminti, kad visose epochose, kuriose egzistavo du skirtingi meno tipai, vienas mažumai, o kitas daugumai, šis pastarasis visada buvo realistinis" 11 .

Suartindamas pagrindines XIX a. meno sroves (realizmą, romantizmą, natūralizmą) ir priskirdamas jas bendrajai realistinio meno tradicijai, Ortega priešpriešina jas naujajam menui. Realistinės tradicijos menas, remdamasis išgyvenimu, didžiausią dėmesį sutelkia į tikrovės atspindėjimą, o naujasis dehumanizuotas menas krypsta į grynai estetinių muzikalių formų kūrimą. Naujajame mene tikrovė sąmoningai deformuojama, pakeičiama sąlygine schema, simboliu, metafora. Čia triumfuoja grynai individualus stilius, vengiama emocijų, sentimentalumo, siekiama išsaugoti distanciją tarp tikrovės ir kuriamos naujos meninės realybės. Kai meno apvalymas nuo žmogiškojo prado pasiekia tokį lygį, jog šis vos pastebimas, tuomet, Ortegos manymu, mes susiduriame su tokiomis meninėmis vertybėmis, kurias įvertinti pajėgs tik tie, kurie pasižymi itin subtiliu meniniu skoniu. Tai bus menas menininkams, o ne masei. Tai bus kastos, o ne demokratiškas menas" 12 .

Taigi naujasis menas skirsto žmones į dvi priešingas stovyklas: į tuos, kurie jį supranta, mažumą, ir į tuos, kurie yra priešiškai nusiteikę - absoliučią daugumą. Pastarieji susidūrę su naujojo meno apraiškomis jaučiasi bejėgiai, užgauti, nes toks menas neprieinamas jų suvokimui. Iš čia išplaukia negatyvi reakcija, kuri instinktyviai kyla miesčionims, susidūrus su naujuoju menu („ten, kur pasirodo naujosios mūzos, - sako Ortega, - masė stojasi piestu"). Vadinasi, naujojo meno nepopuliarumas Ortegos koncepcijoje atlieka sociologinę funkciją, įteisindamas atotrūkį tarp dviejų priešingų sferų: „tikrai estetinės", tapusios menininkų ir dvasinio elito nuosavybe, ir „netikrosios", paliekamos masei. Fiksuodamas jų atitrūkimą, filosofas ragina dvasinį elitą konsoliduoti jėgas ir nepasiduoti utilitaristinės pasaulėžiūros spaudimui.

Taigi Ortegos veikaluose savitai interpretuojama daugelis aktualių XX a. kultūros ir meno raidos problemų. Jis, kaip ir Nietzsche, suvokia realią kultūrai ir menui keliamą grėsmę, kurią gimdo totalitarinės ideologijos, utilitarizmo įsigalėjimas, gyvenimo racionalizacija ir standartizacija; regi didėjantį atotrūkį tarp naujausių autentiškų kultūros, meno formų ir masinės sąmonės poreikių. Aistringa ispanų mąstytojo kova su agresyvios masinės kultūros įtaka, žmogaus laisvės apribojimu dėl dvasingo meno padėjo daugeliui Vakarų intelektualų suvokti kultūros masiškėjimo grėsmę. Ortegos idėjos turėjo stiprią įtaką Ženevos kritikų mokyklai, kontrkultūros, postmodernizmo teoretikams, daugeliui žymiausių XX a. mąstytojų, meno teoretikų bei menininkų, iš kurių pirmiausia vertėtų išskirti H. Marcusę, J. Derridą, R. Barthes'ą, L. Sea, M. McLucaną, E. Gombrichą, G. Bas-chellard'ą, A. Artaud, A. Machado, F. G. Lorcą, J. R. Jimene- zą, R. Alberti, S. Dali, L. Bunuelį, C. J. Celą, V. Aleixandre, J. L. Borgesą, J. Cortdzarą, O. Pazą.

Be pasaulinę šlovę pelniusių estetikos ir meno filosofijos veikalų, Ortega parašė daug literatūrinių esė, nedidelės apimties kritinių straipsnių, recenzijų, apmąstymų aktualiomis kultūrinio proceso temomis. Lietuvos skaitytojams, pažįstantiems jo kūrybą iš „Metų" žurnale skelbto ir vėliau atskira knyga išleisto „Masių sukilimo" bei „Grožio kontūruose" išspausdinto „Meno dehumanizavimo" fragmentų, dabar suteikiama galimybė susipažinti su jo straipsnių rinkiniu.

---

IŠNAŠOS

1 Cit. pagal P. Mesnard įžangą knygoje: Charles Cascales. L'Humanisme d'Ortega y Gasset. Paris: PUF, 1957. P. VIII.

2 Žr. šios knygos p. 194.

3 Ten pat, p. 245.

4 Ten pat, p. 195.

5 Ortega y Gasetas Ch. Masių sukilimas. Vilnius, 1993. P. 19.

6 J. Ortega y Gasset. Obras completas. Madrid, 1970. P. 88.

7 Žr. šios knygos p. 361.

8 Žr. šios knygos p. 488.

9 S. Kierkegaard. Journal (Extraits) // Etudes kierkegaardiennespar J.Wahl. Paris, 1960. P. 474.

10 Žr. šios knygos p. 486.

11 Ten pat, p. 478.

12 Ten pat, p. 478.