Antrasis iš dviejų mūsų minėtų kelių nuo pitagorininkų ir elėjiečių vedė visai kita — idealistinės filosofijos — kryptimi. Žymiausias jos antikos laikų atstovas yra Platonas (428/427—347 m. pr. Kr.). Jis buvo Sokrato mokinys, todėl bent jau dėl šios priežasties turime keletą žodžių tarti ir apie Sokratą.

Sokratas (469—399 m. pr. Kr.), bent jau vėlyvuoju savo gyvenimo periodu, visiškai nenagrinėjo klausimų, kuriuos gvildeno miletiečiai, elėjiečiai ir pitagorininkai, — apie daiktų pradus, jų prigimtį, pasaulio sąrangą ir kilmę. Pasak Sokrato, išmintis, kurios turi ieškoti filosofai, tai žinojimas, kaip reikia gyventi. Todėl Sokratui labiau rūpėjo ne metafizikos, o etikos klausimai. Tačiau jis buvo įsitikinęs, kad, norint sužinoti, kaip reikia gyventi, iš pradžių reikia išsiaiškinti žinių esmę. Jo nuomone, žinojimas išreiškiamas sąvokomis ir įgyjamas apibrėžiant sąvokas.

Filosofiniuose dialoguose su mokiniais bei oponentais Sokratas kritiškai analizavo ir vertino tiek Atėnų politinę santvarką, tiek moralę bei religiją, ir už tai buvo nuteistas myriop (oficialus kaltinimas toks: bedievystė ir jaunimo demoralizavimas). Sokratas pademonstravo, kad moka ne tik gyventi, bet ir mirti. Jo mokiniai (tarp jų ir Platonas) buvo parengę Sokrato pabėgimą iš kalėjimo, bet jis šio sumanymo atsisakė kaip negarbingo ir drąsiai išgėrė teismo skirtą nuodų taurę.

Sokratui mirus Platonas paliko Atėnus. Po klajonių, trukusių 12
metų, jis grįžo atgal ir savo gimtajame mieste įkūrė filosofinę mokyklą, kuri įėjo į istoriją Akademijos vardu. Bandymas apibrėžti sąvokas ir aiškiai nusakyti objektus, kuriuos mes pažįstame sąvokų dėka (t. y. sąvokų nurodomus objektus arba tiesiog sąvokų objektus), vedė Platoną link naujos filosofinės - idėjų — teorijos, suvaidinusios didžiulį vaidmenį filosofijos raidoje; būta filosofų, teigusių, kad visa vėlesnė filosofijos istorija, — tai tik prierašai prie Platono darbų. Savo pažiūras Platonas dėstė daugiausia dialogų forma. Platono mokiniai juos išsaugojo ateities kartoms. Dialoguose Platonas savo pažiūras paprastai reiškia Sokrato lūpomis ir ypač ankstyvuosiuose Platono kūriniuose ne taip jau lengva nustatyti, ar Platonas dėsto savo mokytojo pažiūras, ar naudojasi jo vardu savo paties pažiūroms dėstyti. Tačiau idėjų teorija yra neabejotinai paties Platono apmąstymų rezultatas.

Viename iš Platono dialogų Sokratas klausia savimi pasitikinčio sofisto — apmokamo išminties mokytojo (juos filosofai dažniausiai vertino kritiškai, nors vėliau sofistų mokykla, įėjo į filosofijos istoriją), kas yra grožis? Daug nesukdamas sau galvos, sofistas Hipijas į šį klausimą atsako taip: grožis — tai graži mergelė. Tačiau Sokrato (t. y. Platono) toks atsakymas nepatenkina Mergelės grožis santykinis — dievai gražesni už mirtinguosius. Be to, jis laikinas ir metams bėgant išblėsta. Lygiai taip pat negalima tapatinti grožio su gražia amfora ar žirgu.

Grožis, apie kurio prigimtį klausia Sokratas, negali būti sutapatintas su jokiu juslėmis suvokiamu daiktu. Hipijo išvardintus juslinio pasaulio daiktus galima pagrįstai vadinti gražiais, bet juk klausimas keliamas taip: ne kokie daiktai yra gražūs, o kas yra pats grožis? Tikras, tobulas, amžinas, neatsirandantis ir neišnykstantis grožis yra ne koks nors regimas, apčiuopiamas daiktas, o tai, ką Platonas vadina idėja (gr. eidos — pavidalas, rūšis). Visi vienu vardu vadinamos rūšies ar klasės juslinio pasaulio daiktai turi bendras savybes todėl, kad egzistuoja vien tik protu (ne juslėmis) suvokiama amžina, besąlygiška priežastis, lemianti jų priklausomybę tam tikrai klasei ar rūšiai. Daiktai turi bendrų savybių todėl, kad, Platono žodžiais tariant, jie „dalyvauja" idėjose.

Idėja, apie kurią kalba Platonas, — tai daikto esmė, sąlygojanti jo rūšinę priklausomybę. Dabar esme paprastai suprantame kaip daikto rūšinių požymių visumą. Idėja, pasak Platono, irgi yra daikto esmė, tik reikėtų pabrėžti, kad, jo nuomone, idėjos yra neskaidomos ir egzistuoja kaip tam tikros rūšies daiktų pirmvaizdis. Idėja yra rūšis kaip loginis objektas.

Čia reikėtų pasakyti štai ką. Daiktai, pavyzdžiui, medžiai ar žmonės, atsiranda ir išnyksta. Tuo tarpu rūšis „medis" ar rūšis „žmogus" yra visai kitokios prigimties objektas (rūšies sąvoka šioje knygoje visada vartojama ne biologine, o logine prasme, todėl biologinės klasės, tipai, būriai ar kiti taksonai vadinami tiesiog rūšimis). Kai sakome „medis", turime galvoje ir tuos medžius, kurie jau seniai supuvo, ir tuos, kurie išaugs iš besimėtančių ant žemės sėklų. Taigi rūšies negalima sutapatinti nei su konkrečiu, mūsų regimu jos atstovu, nei su dabar egzistuojančių jos atstovų visuma. Konkretų medį galima paliesti, o rūšį „medis" — ne. Galima būtų pasakyti, kad rūšis yra loginis, protu suvokiamas objektas, kurį. reikia skirti nuo fizinio, juslėmis suvokiamo objekto, pavyzdžiui, konkretaus, individualaus medžio. Kitaip tariant, galima būtų pasakyti, kad rūšis yra bendrybė, o jai priklausantis individas — atskirybė.

Platonas gerai supranta, jog turintys individualių skirtumų rūšies atstovai priklauso tai pačiai rūšiai todėl, kad turi jai būdingų bendrų (svarbiausių, esminių) bruožų. Biologas galbūt pasakytų: medis - tai daugiametis augalas su kietu kamienu ir šakomis. Vargu ar jis keltų klausimą, kokia prasme egzistuoja rūšis ir ar rūšis yra tikresnė, realesnė už individą, ar ne.

Tačiau Platonas kelia būtent tokį klausimą. Ir teigia, kad rūšis yra idėja, kuri egzistuoja ne jusliniame pasaulyje (kuriame egzistuoja individualūs medžiai), o visiškai kitokiame, idėjų pasaulyje. Idėjos yra nuo daiktų nepriklausomos — daiktai gali išnykti, p idėjos nuo to nepakis. Tą patį galima pasakyti ne tik apie idėjas - daiktų rūšis, bet ir apie abstraktesnes narsumo, grožio, teisingumo idėjas. Visos idėjos yra amžinos, nekintamos, besąlygiškos, trumpiau tariant, tobulos, o daiktai tėra netobuli idėjų įsikūnijimai, jie atstovauja idėjoms, bet dėl savo laikinumo, kintamumo, santykinumo jokiu būdu negali joms prilygti. Todėl jusliškai suvokiami fizinio pasaulio daiktai turi būti griežtai skiriami nuo vien protu suvokiamų idėjų, taip kaip graži mergelė turi būti skiriama nuo grožio idėjos. Daiktai, pasak Platono, tėra idėjų šešėliai. Lyginant juos su idėjomis, jie pasirodo esą tokie pat netvarūs, efemeriški, kaip kad daiktų šešėliai, lyginant juos su pačiais daiktais.

Platonas tikina, kad laikydami juslinio pasaulio daiktus tikrais, realiais, mes apsirinkame. Tikrove, būtimi (ar bent tikrąja būtimi) reikia laikyti tik tai, kas neatsiranda ir neišnyksta (čia jis aiškiai seka elėjiečiais), tai, kas besąlygiška, amžina, tobula. Todėl tikrove, būtimi reikia laikyti ne daiktus, o idėjas.

Suvokdamas, jog žmonės linkę manyti priešingai, Platonas visiškai tikras, kad jie klysta. O klysta jie todėl, kad skendi tamsybėse. Siekdamas įtikinti visus savo požiūrio teisingumu, jis pasitelkia garsųjį olos įvaizdį, labai plastiškai perteikiantį Platono koncepciją. Platonas, gavęs šią pravardę iš gimnastikos mokytojo dėl savo plaČių pečių — tikrasis jo vardas Aristoklis — ir garsėjęs kaip atletas, buvo ne tik didis mąstytojas, bet ir puikus žodžio meistras. Todėl tekalba jis pats.

„I.

— Dabar, — pasakiau, — palygink mūsų žmogiškąją prigimtį išprusimo ir neišprusimo atžvilgiu su štai kokia būsena. Įsivaizduok žmones olą primenančiame požeminiame būste. Per visą jį driekiasi platus šviesos ruožas. Tų žmonių kojos ir kaklas iš pat mažens surakinti grandinėmis, todėl jie negali pasijudinti iš vietos ar pasukti galvos į šalį ir visą laiką mato tik tai, kas yra prieš juos. Jie yra nugara į šviesą, kuri sklinda nuo toli aukštumoje degančios liepsnos. Tarp liepsnos ir kalinių aukštai eina kelias, atskirtas nedidele pertvara, primenančia uždangą, virš kurios fokusininkai rodo savo stebuklus.
- Įsivaizduoju.
- Įsivaizduok, kad už šios pertvaros žmonės neša visokius daiktus, laikydami juos taip, kad jie išsikiša virš pertvaros; neša jie ir statulas, ir visokius gyvų būtybių atvaizdus, padarytus iš akmens ir medžio. Vieni nešdami kalbasi, kiti tyli.
- Keistas vaizdas ir keisti kaliniai! - pasakė Glaukonas.
- Jie panašūs į mus, - tariau. - Visų pirma ar tu manai, kad jie yra matę ką nors kita, sava ar svetima, išskyrus šešėlius, kuriuos ugnis mėta ant prieš juos esančios olos sienos?
- Kaipgi matys, jei visą gyvenimą negali pajudinti galvos?
- Tie kaliniai tikrove laikytų ne ką kita, o pro šalį nešamų daiktų šešėlius.
- Būtinai taip būtų.
- Dabar, - pasakiau, - pažiūrėk, kas būtų, jei juos išlaisvintų iš grandinių ir pagydytų nuo to neišmanymo - kaip visa tai vyktų natūraliai? Jei kuriam nors iš jų nuimtų grandines ir priverstų jį atsistoti, pasukti galvą, vaikščioti, pažvelgti aukštyn - į šviesą, visa tai jam sukeltų skausmą ir, šviesos apakintas, jis negalėtų žiūrėti į daiktus, kurių šešėlius matė iki šiol. Kaip tu manai, ką jis pasakytų, jei kas imtų jam tvirtinti, kad iki šiol jis matydavo tik niekus, o dabar yra kur kas arčiau būties ir regi daug tikresnius dalykus, ir, rodydamas vieną ar kitą pranešamą daiktą, priverstų jį atsakyti, kas tai? Ar tau neatrodo, kad jis labai sutriktų ir tai, ką matė anksčiau, laikytų žymiai tikresniu dalyku negu tai, kas jam rodoma dabar?
- Žinoma, laikytų.

[...]

- Kad galėtų pamatyti visa, kas yra ten, viršuje, jis pirmiau turėtų priprasti. Pradėti reikia nuo to, kas lengviausia: iš pradžių žiūrėti į šešėlius, paskui - į žmonių ir daiktų atspindžius vandenyje, o jau po to - į pačius daiktus; be to, tai, kas yra danguje, ir patį dangų jam būtų lengviau matyti ne dieną, bet naktį, tai yra būtų lengviau žiūrėti į žvaigždžių šviesą ir Mėnulį, o ne į Saulę ir jos šviesą.
- Be abejo.
- Galų gale, manau, jis jau galėtų žiūrėti ir į Saulę - ne į apgaulingą jos atspindį vandenyje ar kurioje kitoje jai svetimoje aplinkoje, o į pačią Saulę, esančią įprastinėje savo vietoje, ir įžvelgti jos savybes.
- Žinoma.

[...]

- Tai štai, mielas Glaukonai, - tariau, - šitą palyginimą reikia pritaikyti visam tam, kas buvo pasakyta anksčiau: regimasis pasaulis yra panašus į gyvenimą kalėjime, o liepsnos šviesa - į Saulės galią; iškopimą ir viršuje esančių daiktų stebėjimą palyginęs su sielos pasikėlimu į protu suvokiamą sritį, įspėsi mano slaptą mintį, nes tu nori ją sužinoti. Dievas žino, ar ji teisinga. Kad ir kaip būtų, man atrodo, jog pasaulio, kurį galima pažinti, riba yra gėrio idėja. Ji sunkiai įžiūrima, bet kai tik ją pamatai, peršasi išvada, kad ji yra viso to, kas teisinga ir gražu, priežastis. Regimajame pasaulyje ji pagimdo šviesą ir šviesos valdovą, o protu suvokiamoje srityje ji pati yra valdovė, nuo kurios priklauso tiesa ir supratimas. Jos turi žiūrėti tas, kuris nori sąmoningai elgtis ir asmeniniame, ir visuomeniniame gyvenime.
- Aš sutinku su tavimi, kiek įstengiu suprasti tavo mintį.
- Tada sutik dar ir štai dėl ko: nesistebėk, kad žmonės, kurie pasikėlė į tas aukštumas, nebenori užsiimti žmogiškais reikalais - jų sielos veržiasi gyventi ten, aukštai. Tai visai suprantama, nes atitinka mūsų nupieštą vaizdą"(Platonas. Valstybė. V., 1981. P. 244-247.).

Svarbiausiam Platono veikalui „Valstybė" ir kitiems tuo metu parašytiems jo darbams labai būdinga idėjų kaip tikrosios, amžinos būties ir daiktų kaip idėjų laikinų ir netobulų įsikūnijimų (ar šešėlių) priešprieša. Būtis — tai idėjos, o daiktai, nors^jie kurį laiką ir egzistuoja, visada yra paženklinti nebūties stigma. Si priešprieša, kurią vėliau Platonas kiek sušvelnino, iš karto tapo kritikos objektu. Didžiausias kritikas buvo Platono mokinys, bendradarbis ir bičiulis Aristotelis Stagyrietis (384-322 m. pr.Kr.).

Vadovaudamasis vėliau išgarsėjusiu principu „Platonas mano draugas, bet tiesa man brangesnė", Aristotelis teigė, kad idėjos, traktuojamos kaip savarankiškos, nuo juslinio pasaulio daiktų nepriklausomos esybės, yra bevertės daiktų pažinimui būtent todėl, kad jos atskirtos nuo daiktų. Iš tikrųjų idėjos tėra daiktų antrininkai. Platono požiūriu, idėjos yra realiai egzistuojančios bendrybės, kuriose slypi tai, kas bendra tam tikros rūšies daiktams. Bet ar jas galima priešinti atskiriems, individualiems daiktams? Aristotelis atsako vienareikšmiai: ne! Juk daikto idėja tėra jo bendrų, rūšinių požymių visuma ir tuos požymius (greta individualių) turi kiekvienas individas, priklausantis rūšiai. Individualius ir rūšinius požymius reikia skirti, bet tai nereiškia, kad jie egzistuoja kažkokiame ypatingame idėjų pasaulyje.

Aristotelio nuomone, Platonas, atskyręs idėjas nuo daiktų, negali paaiškinti, koks yra tikrasis jų santykis. Platonas teigia, kad juslinio pasaulio daiktai „dalyvauja" idėjose, kad jie idėjų „šešėliai", bet visa tai tėra metaforos. Ir tai nekelia nuostabos: supriešinęs du - idėjų ir daiktų — pasaulius, Platonas nebegali atskleisti jų ryšio. Be to, Platonas kūrė idėjų teoriją remdamasis prielaida, kad pažinti galima tik tai, kas amžina ir nekintama. Bet ši prielaida yra klaidinga: pažinti galima taip pat daiktų atsiradimo ir išnykimo priežastis, jų judėjimą. Be metafizikos (pirmosios filosofijos), galima ir fizika. O fizikoje idėjų teorija yra visiškai nepritaikoma.

Paties Aristotelio požiūris į bendrybės ir atskirybės santykio problemą, kurios Platonas patenkinamai neišsprendė, yra toks: realiai, iš tikrųjų egzistuoja tik individualūs daiktai, nes vien jie egzistuoja patys savaime — jiems nereikia kokio nors pagrindo. Tik jie yra tai, kas vėliau buvo pradėta vadinti substancija (Aristotelis vartoja terminą ousia).

Iš kiekvieno analizuojamo daikto (substancijos) galima išskirti tas jo savybes, kurios - įeina į daikto sąvoką ir yra bendros visiems tos rūšies daiktams. Tas bendras, rūšines daiktų savybes Aristotelis vadina jų forma, o kitas, individualias, — materija. Formos sąvokai Aristotelis čia suteikia naują prasmę: daikto forma, Aristotelio požiūriu, tai ne" tas pat, kaip to daikto geometrinė forma. Tiktai geometrinių kūnų (rutulio, kubo, tetraedro) forma, pasak Aristotelio, sutampa su jų geometrine forma. Kai kalbame apie žmogaus formą, tai turime galvoje ne jo kūno (ar jo dalių) geometrinę formą, o tokias rūšines žmogaus savybes kaip, tarkime, protingumas, mirtingumas ar visuomeniškumas.

Daikto materija yra tai, kas jame nėra forma. Taigi materija yra beformė, neapibrėžta. Neapibrėžtumas kyla iš to, kad individualios (nerūšinės) daiktų savybės yra kintamos (pavyzdžiui, žmogaus ūgis kaip individuali žmogaus savybė yra neapibrėžtas, jis gali būti vienoks ar kitoks). Vadinasi, materijos sąvoka Aristotelio filosofijoje irgi praranda savo ankstesnę prasmę. Talis, Anaksimenas, Demokritas materiją suprato skirtingai, bet visi jie laikė ją apibrėžta, turinčia tam tikrų bendrų savybių (Taliui materija — tai vanduo, Anaksimenui — oras, Demokritui — atomai). Pasak Aristotelio, daiktų medžiaga, iš kurios jie padaryti — bronza ar marmuras — tai jau suformuota materija. Grynoji arba „pirmoji" materija neturi jokios formos, jokių rūšinių savybių, ji yra visiškai neapibrėžtas daiktų pagrindas.

Aristotelio formos kaip daiktų esmės iš dalies primena Platono idėjas. Bet tarp jų yra vienas labai svarbus skirtumas: idėjos egzistuoja nepriklausomai nuo daiktų, o formos — pačiuose daiktuose.Kadangi, Aristotelio požiūriu, realiai egzistuoja tik atskiri, individualūs daiktai, tai daikto forma visada yra sujungta su materija kaip formos realizacijos galimybe ar pagrindu.