Filosofijoje būties sąvoka reiškia pirmiausia tai, kam būdinga būti, kas būna, yra, egzistuoja. Galima būtų manyti, kad būtis — tai pasaulis. Tačiau pasaulis paprastai suprantamas kaip juslėmis — pirmiausia regėjimu ir lytėjimu - suvokiami daiktai ir reiškiniai, kitaip tariant, kaip patiriamas dalykas. Taigi pasaulio sąvoka turi aiškiai išreikštą empirinį (gr. empeiria - patyrimas) turinį; pasaulyje matome didžiulę juslėmis suvokiamu daiktų ir reiškinių įvairovę. Filosofinė būties sąvoka abstraktesnė, nes filosofas daiktų ir reiškinių įvairovėje visada ieško vienovės. Jį, kaip filosofą, patyrime duotų daiktų ir reiškinių įvairovė mažai domina (todėl, pavyzdžiui, fizinių reiškinių jis dažnai iš esmės neskiria nuo fizinių daiktų), nors tai ir nereiškia, kad jis negali kalbėti apie būties formas ar tipus. Bet tos būties formos, kurias jis gali nagrinėti, — tai ne skirtingos mineralų, augalų, gyvūnų ar kitokių empirinių objektų rūšys (klasės, buliai, giminės ir kt.). Tokios „smulkmenos" jo nedomina — empirinį pasaulį jis gali traktuoti kaip visumą. Maža to, priešingai kasdienian protui jis gali suabejoti tuo, ar empirinis pasaulis yra tikras, realus, ar jis iš tikrųjų egzistuoja. Keldamas būties problemą, filosofas klausia, kas egzistuoja ir kaip egzistuoja, o dar tiksliau — ką tai reiškia egzistuoti. Tai pagrindinis metafizikos klausimas. Jį ir jo sudėtinę dalį — klausimą, kokie yra būties pavidalai ir koks jų santykis, reikia aiškiai skirti nuo tik iš pažiūros panašių į jį fizikos ir kitų empirinių mokslų — chemijos, biologijos ar sociologijos — klausimų.

Metafizika, kurią Aristotelis vadino pirmąja filosofija ir kuri nagrinėjo bendriausius, visuotinius, būties pradus, buvo pirmoji logine prasme. Tačiau istoriškai Aristotelio pirmoji filosofija nebuvo pirmoji Graikijos filosofijos forma, — filosofija Heladoje atsirado ne Aristotelio laikais, o gerokai anksčiau — VII—VI a. pr. Kr. Tuo metu Aristotelio vėliau atribotos metafizikos ir fizikos problemos dar nebuvo griežtai skiriamos.

Pirmieji graikų filosofai (ikisokratikai) labiausiai jiems rūpėjusią pasaulio prigimties temą perėmė iš mitologijos, ją suproblemino ir, aišku, gvildeno remdamiesi ne tiek mitologiniais įvaizdžiais, kiek teorinėmis priemonėmis. Bent jau VII a. pr. Kr. graikų mąstytojus, atrado, daugiausia domino pasaulio genezės problema. Tai, koks pasaulis yra dabar, didesnių abejonių lyg ir nekėlė — juk mes jį matome, jame gyvename ir veikiame. Problemiška atrodė ne tiek jo sandara, kiek kilmė. Todėl buvo klausiama, iš ko pasaulis atsirado, koks jis buvo iš pradžių. O pastarasis klausimas, jį teoriškai įprasminus, gan greitai virto klausimu apie pasaulio (ar daiktų) pradą. Tiesa, šį terminą įvairūs filosofai vartojo ne visai vienoda prasme, — pradu jie vadino ir pirmapradę stichiją, ir pirmąją priežastį, ir pagrindą, ir elementą.

Jau minėtame pasaulio ir dievų atsiradimo mite pasaulis, kuriam būdinga tam tikra tvarka, arba, kitaip tariant, kosmosas, kildinamas iš chaoso. Kosmoso atsiradimą iš chaoso mitas aiškina kaip dievų ir dieviškų jėgų veiklos padarinį. Filosofijai, arba teoriniam mąstymui, toks aiškinimas buvo nepriimtinas. Filosofai nenorėjo lemtis ir mitologiniu, poetiniu chaoso įvaizdžiu.

Į klausimą, iš ko viskas atsirado, pirmasis mums žinomas graikų filosofas Talis Miletietis (apie 625—547 m. pr. Kr.), senovėje laikytas vienu iš septynių išminčių, atsakė taip: viskas atsirado iš vandens. Vanduo yra gyvybės šaltinis, o graikams pasaulis alsuoja gyvybe. Todėl Talio atsakymą nesunku suprasti ir pateisinti, nors ir nežinome visų argumentų, kuriais jis rėmėsi. Mat pirmųjų graikų filosofų, vadinamųjų ikisokratikų — gyvenusių prieš Sokratą (469—399 m. pr. Kr.), pilnų veikalų neišliko. Mus pasiekė tik jų fragmentai ir tai daugiausia todėl, kad juos citavo vėlesni filosofai.

Čia iškart reikia priminti, kad senovės graikai skyrė vadinamąsias keturias pasaulio stichijas, arba keturis pasaulio elementus: ugnį, orą, vandenį ir žemę. Taigi Talis, keldamas problemą, iš ko viskas atsirado, ją suprato kaip klausimą, kuri iš šių keturių stichijų yra pirmoji, kartu ir svarbiausia. Termino pradas Talis, matyt, dar nevartojo, bet kiti Jonijos — Graikijos dalies, apimančios Egėjo jūros salas ir Mažosios Azijos pakrantę — filosofai jį jau žinojo. Ieškodami daiktų prado, jie rėmėsi minėtomis keturiomis stichijomis: Anaksimenas Miletietis (apie 585—525 m. pr. Kr.) juo laikė orą, Heraklitas Efesietis (apie 544—483 m. pr. Kr.) — ugnį. Taigi empirinio, juslėmis suvokiamo pasaulio prado jie ieškojo pačioje empirinėje tikrovėje.

Tolesnei filosofijos raidai svarbų žingsnį žengė Anaksimandras Miletietis (apie 610—546 m. pr. Kr.); miletiečių tarp Jonijos filosofų daug, nes Miletas VI a. pr. Kr. buvo didžiausias ne vien Jonijos, bet ir visos Graikijos miestas. Talio mokinys Anaksimandras pirmasis ėmė vartoti prado, arche terminą (gr. arche — pradas, pagrindas, priežastis, principas). Ir pirmasis iš Jonijos filosofų daiktų pradu jis paskelbė ne vieną iŠ žinomų stichijų, empirišką pasaulio elementą, 6 patirtyje tiesiogiai neduotą, juslėmis nesuvokiamą medžiagišką esybę, kurią jis vadino apeironu. Apeironas (gr. peiras — riba, apeiros — beribis) — tai neapibrėžta beribė būtis, kurią Anaksimandras tapatino, regis, su erdve, iš dalies — ir su laiku.

Anaksimandro minties, kad daiktų pradas gali iš esmės skirtis nuo patyrime duotų pasaulio elementų, Jonijos filosofai nepalaikė. Tačiau be šios minties kiti graikų filosofai turbūt nebūtų iškėlę labai svarbaus metafizikai klausimo, kas yra būtis.

Jonijos filosofai nesvarstė, ar juslėmis suvokiamas pasaulis yra tiek pat tikras, realus, kaip ir daiktų pradas, — jiems pasaulio tikrumas savaime suprantamas dalykas. Pasaulį jie, ypač Heraklitas, traktavo kaip nuolat kintantį (Heraklitas teigė: „Viskas teka"), bet regimojo pasaulio kitimo jie nė nemanė laikyti jo netikrumo požymiu. Todėl klausdami, kas yra pasaulio ar daiktų pradas, jie neklausė, kas yra pati būtis.

Šį klausimą, matyt, pirmą kartą iškėlė žymiausias Elėjos mokyklos atstovas Parmenidas (apie 540—480 m. pr. Kr.). Savo vardą mokykla gavo nuo Elėjos — svarbaus vadinamosios Didžiosios Graikijos, t. y. dabartinės pietų Italijos, miesto. Į minėtą klausimą Parmenidas atsakė taip: būtis yra tai, kas neatsiranda ir neišnyksta, būtis — tai, kas negali pavirsti nebūtimi. Todėl, jo nuomone, būtimi galima vadinti tik tai, kas amžina ir nekintama, nes bet koks kitimas reiškia atsiradimą ar išnykimą, taigi su būtimi nesuderinamą dalyką. Be to, būtis turi būti nejudri ir nedaloma, nes tai, kas daloma, gali keistis, atimant iš visumos vieną ar daugiau dalių.

Pripažinę, kad būtis yra amžina, nejudri, vientisa, neskaidoma, elėjiečiai jai priešino empirinį pasaulį, kuris neturi tų savybių ir todėl turi būti laikomas ne būties, o nebūties pasauliu. Tiksliau sakant, nebūties išvis nėra. Juk, Parmenido žodžiais tariant, „reikia sakyt ir galvot, kad viena tik būtis egzistuoja, o nebūties nėra"(Parmenidas. Apie gamtą//Filosofijos istorijos chrestomatija: Antika. V., 1977. P. 52.). Tačiau vėlesni mąstytojai Parmenido filosofijoje įžvelgė ne tiek būties ir nebūties, kiek realybės (tikrosios būties) ir regimybės (iliuzinės būties) priešpriešą.

Dar vieną svarbų žingsnį plėtodami filosofinę mintį maždaug tuo pačiu metu žengė Didžiosios Graikijos kitos filosofinės mokyklos, įsteigtos Krotono mieste, mokiniai. Ją įkūrė Pitagoras (apie 580—500 m. pr. Kr.) ir filosofijos (bei mokslo) istorijoje ji vadinama pitagorininkų mokykla.

Pitagoras, gimęs Egėjo jūros Šamo saloje, daug keliavo. Matyt, Babilone ar Egipte jį patraukė Rytuose paplitusi skaičių mistika.
VI a. pr. Kr. viduryje jo įkurtoje mokykloje iš pradžių ypatinga reikšmė buvo teikiama skaičiui 7. Tiesą sakant, jis ir dabar dažnai laikomas laimingu. Senovės žmonės žinojo septynis metalus, septynias kūno dalis, na, ir svarbiausia — septynias savaitės dienas.Graikai manė, kad žmogui susirgus septintą ligos dieną Atėnė priima lemtingą sprendimą — mirs jis, ar ne. Todėl skaičius 7 buvo laikomas likimo simboliu ar pačia lemtimi.

Tačiau vėliau, V. a. pr. Kr., reikšmingiausiu ir tobuliausiu skaičiumi pitagorininkai jau ėmė laikyti dekadą — 10. Jos viršumą prieš kitus skaičius esą lemia pirmiausia tai, kad ji yra pirmų keturių natūrinių skaičių suma.

Šiai savybei pitagorininkai teikė ne Vien aritmetinę, bet ir geometrinę prasmę. Vienetą jie tapatino su tašku, dvejetą — su linija (tiese), trejetą — su plokščia figūra (trikampiu), ketvertą — su kūnu (ketursiene piramide, t. y. tetraedru). Tokį tapatinimą labai lengvino skaičių žymėjimas taškais.

Pitagorininkai gerai žinojo savo pirmtakų ir amžininkų pažiūras. Žinojo jie ir tai, kad Anaksimandras į klausimą, kas yra daiktų pradas, atsakė taip: juo yra apeironas. Tačiau šis atsakymas pitagorininkų nepatenkino. Juk remiantis beribės, neapibrėžtos būties kaip vienintelio daiktų prado samprata, paaiškinama pasaulio vienovė, bet ne jo daiktų ir jų savybių įvairovė. Todėl pitagorininkai anaksimandrišką beribės būties (apeirono) sampratą papildė ribos (peiraso) samprata. Ta riba yra pirmiausia geometrinė forma. Apeironas ir peirasas jiems yra du lygiaverčiai pasaulio pradai. Riba gina daiktus nuo grasinančios juos pasiglemžti beribės tuštumos. Todėl kosmosas yra pastovus, daiktai jame turi apibrėžtą geometrinę formą. Ji ir lemia daiktų kokybinius skirtumus. Si mintis buvo didelis žingsnis į priekį, palyginti su Anaksimandro ir kitų Jonijos mąstytojų koncepcijomis.

Joniečių kosmosas yra takus, menkai apibrėžtas. Skirtingai nuo jo, pitagorininkų kosmosas jau stabilus, aiškiai apibrėžtas. Jų gamta — tai tam tikra, dėsninga tvarka išsidėstę ir aiškias formas turintys kūnai, jų pasaulis — tai geometrijos pasaulis.

Ir kartu tai pasaulis, kuriame „viskas yra skaičius" (tai garsiausia pitagorininkų tezė). Juk skaičius, kaip matėme, jie tapatino su geometrinėmis formomis. Kalbėdami kiek mistiškai, dekadą jie vadino „Pasaulio motina" būtent todėl, kad ji apima arba, kitaip tariant, „gimdo" taškus, linijas, plokščias figūras ir kūnus, t. y. tas formas, kurios suteikia pasauliui apibrėžtą pavidalą. Viskas yra skaičius (kitais žodžiais, pasaulio pradas yra skaičius) ne tik todėl, kad apeironas ir peirasas yra, kaip tikino pitagorininkai, skaičiai — pirmasis lyginis, antrasis nelyginis, bet ir todėl, kad visos pasaulio formos ir visi daiktų santykiai išreiškiami skaičiais. Prisiminkime garsiąją Pitagoro teoremą — statusis trikampis „paklūsta" skaičiams.

Pitagorininkai buvo tikri, kad skaičiams paklūsta ne tik forma, bet ir judėjimas. Maža to, skaičiams paklūsta ir pats laikas — juk jį sudaro reguliari dienų ir naktų, savaičių, mėnesių ir metų seka. Tikrovė, jų nuomone, tai matematinės harmonijos viešpatija.

Ankstyvieji pitagorininkai skaičius dar menkai teskyrė nuo daiktų. Todėl jų tezę „Viskas yra skaičius" galima buvo interpretuoti įvairiai. Pitagoriškas daiktų prado aiškinimas įgalino filosofiją žengti dviem skirtingais keliais.

Einant pirmuoju, buvo remiamasi pitagoriška monados (vieneto) samprata. Monada buvo pradėta traktuoti ne kaip abstraktus skaičius l, žymimas tašku, o kaip mažas, dėl mažumo nematomas, taip pat ir nedalomas kūnas. Šiuo keliu pasuko Leukipas (apie 500—440 m. pr. Kr.), apie kurį mes žinome labai mažai, ir Demokritas Abderietis (apie 460-370 m. pr. Kr.). Jie sutapatino pitagoriška monadą su atomu — mažiausia nedaloma medžiagos dalele (gr. atomos - nedalomas). Tiesa, jie gerokai transformavo pitagorišką monados sampratą, kuri jiems buvo tik pamatas. Mat, pasak Demokrito, atomų yra įvairių rūšių; be to, daiktai susideda iš atomų. o pitagorininkų požiūriu, monada yra viena (jei jų yra daug, tai jos nesiskiria viena nuo kitos) ir daiktų pradas yra ne pati monada, o skaičius.

Skirtumų tarp Demokrito ir pitagorininkų yra, aišku, kur kas daugiau. Demokritui nemažą poveikį padarė, matyt, ne tik pitagoriinkai, bet ir elėjiečiai. Demokrito atomai, be abejonės, turi elėjiečių (tikrosios) būties bruožų: atomai yra amžini, nekintami, nedalomi. Tiesa, akivaizdūs ir skirtumai: elėjiečių būtis yra vientisa . nejudri, o Demokrito atomai skiriasi savo forma, dydžiu, padėtimi tvarka; be jų, dar egzistuoja ir tuštuma (iš dalies atitinkanti elejiečių nebūtį, kurios, pasak jų, nėra). Būtent dėl to, kad egzistuoja tuštumai atomai gali judėti, ilgesniam ar trumpesniam laikui sudavdami įvairius darinius arba, kitaip tariant, kūnus.

Svarbiausią Demokrito tezę galima suformuluoti taip: pasaulio pradai yra atomai ir tuštuma. Tai, kad visi daiktai sudaryti iš atomų sąlygoja pasaulio vienovę. Daiktų savybių skirtumą lemia ne tiek pačių daiktų (kaip teigė pitagorininkai), kiek juos sudarančių atomų forma Siela, pasak Demokrito, taip pat sudaryta iš atomų, bet ji skiriasi nuo daiktų, nes sielos atomai, būdami itin maži ir sferiškos formos, yra labai judrūs.

Visi regimi kūnai (kaip ir siela) yra laikini: jie atsiranda ir išvksta. Bet juos sudarantys atomai yra amžini, — kinta tik jų padėtis ir išsidėstymo tvarka. Tikrąja, amžina ir tobula, vien tik protu pažįstama būtimi yra, aišku, tik atomai ir tuštuma. Tačiau juslėmis suvokiami daiktai, priešingai tam, ką teigė elėjiečiai, nors ir laikini nėra iliuziški — juk jie sudaryti iš tikrosios būties dalelių.

Demokrito filosofinės idėjos (taip pat kaip ir pitagorininkų) turėjo didelę įtaką naujųjų laikų gamtotyrai. Jos tapo mechanistinio pasaulėvaizdžio, t. y. požiūrio į pasaulį kaip mechaninių dalelių sistema įsivyravusio gamtotyroje, pagrindas. XIX—XX a. atomistikos idėjų vaidmuo visiems žinomas, — be šių idėjų nebūtų nei šiuolaikinės chemijos, nei fizikos. (Kad mūsų požiūris į atomus gerokai skiriasi nuo Demokrito, tai jau kitas dalykas.)

Šiuolaikiniai gamtotyrininkai, ypač fizikai, už daug ką turi būti dėkingi antikos filosofams. Bet mums dabar daugiau rūpi ne fizikos, metafizikos problemos, nors kur jau kur, o Demokrito filosofijoje jas itin sunku atskirti. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus Demokritu sekusius filosofus, t. y. tą filosofijos kryptį, kuri paprastai vadinama materializmu. Šios krypties atstovų požiūriu, vienintelė realybė, tikroji būtis yra kūnai, medžiaga arba, įvardijant ją lotyniškai, materija (galbūt dar ir erdvė, laikas). Taip manę mąstytojai sąmoningai siekė plėtoti filosofiją tiesiogiai remdamiesi gamtos mokslu rezultatais, nors už tai jiems teko mokėti gan didelę filosofijos savitumo praradimo kainą.