Prieš pradedant išsamiau nagrinėti filosofijos vietą kultūroje, reikia, matyt, bent glaustai aptarti pačią kultūros sąvoką, kurią filosofai vartoja gan plačia prasme. Kultūros apibūdinimų yra begalė. Vienas paprasčiausių būtų toks: kultūra (lot. cultura — apdirbimas, ugdymas, lavinimas, garbinimas) — tai žmonių veiklos budai ir rezultatai.

Šia, plačiąja prasme, kultūra priešinama natūrai arba, kitaip tariant, gamtai. Kultūra yra visa tai, kas išskiria žmogų (visuomenę) iš gamtos, — elgesio ir bendravimo formos ir visi tiek materialios, tiek dvasinės veiklos produktai: organizacijos ir normos, darbo įrankiai ir pagaminti produktai, teoriniai požiūriai ir meno kūrimai, idealai ir tikslai, ritualai ir mitai. Kultūrą sudaro tai, ką žmogus apdorojo, išpuoselėjo, išugdė ir ėmė vertinti bei gerbti.

Sąlygiškai kultūrą galima skirstyti į materialinę ir dvasinę. Materialinę kultūrą sudaro gamybos būdas ir pagaminti daiktai, technika ir technologija, lemiantys materialines žmonių gyvenimo sąlygas. Kartais užuot kalbėjus apie visuomenės materialinę kultūrą, kalbama apie civilizaciją, nors kultūros ir civilizacijos santykis yra labai problematiškas.

Dvasinę kultūrą sudaro žmonių dvasinės, intelektualinės veiklos būdai ir produktai: mokslas, menas, politinės ir teisės teorijos, moralė, religija*. Kai kultūra priešinama civilizacijai, ji paprastai tapatinama su dvasine kultūra.

Per mokslinių idėjų techninį ir technologinį taikymą filosofija daro, be abejo, poveikį materialinei kultūrai. Bet kokia jos vieta dvasinėje kultūroje?

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad dvasinė kultūra labai nevienalytė: ją sudaro įvairaus pobūdžio ir prigimties reiškiniai, beveik neturintys sąlyčio. Kas dabar sieja, pavyzdžiui, mokslą ir meną? Sudėtingų šiuolaikinio mokslo teorijų menininkai dažniausiai nežino ir nesupranta. Gerai žinomas legendinis Einšteino ir Chaplino (Čaplinas) pasikeitimas telegramomis: „Aš žaviuosi Jumis, — telegrafavo Chaplinui Einšteinas. — Jus supranta ir dievina visas pasaulis". „Aš žaviuosi Jumis dar labiau, — atsakė Chaplinas. — Jus taip pat dievina visas pasaulis, nors niekas Jūsų nesupranta". Ryškios ir sunkiai įveikiamos ribos dabar skiria ir kitas dvasinės kultūros formas. Atrodo, kad ji panešėją į abstrakcionistinę mozaiką iš blizgančių akmenėlių, kurių kiekvienas yra žavus ir nepakartojamas, bet paimti drauge jie nesudaro jokios prasmingos struktūros ar vaizdo.

Ir vis dėlto tokia nuomonė yra klaidinga. Kad ir kokia prieštaringa ir sudėtinga būtų dabartinė kultūra, ji, kaip ir anksčiau, pasižymi tam tikra vienove. Kas gi ją integruoja? Tas pat kas ir anksčiau — tai kultūrai būdingas požiūris į pasaulį ir žmogaus vietą jame, tos kultūros puoselėjami idealai, jai būdinga vertybių sistema. Tos vertybės įvairiuose kultūros baruose įgauna specifinį pavidalą, yra transformuojamos ir modifikuojamos, bet, nepaisant to, mes galime atpažinti jas, kad ir kokiais margais drabužiais jos būtų aprengtos. Antai tiesos idėja moksle, mene ir moralėje reiškiasi skirtingomis formomis, bet ir vienur, ir kitur, nepaisant skirtingų pavidalų, galima atpažinti tą pačią vertybę.

Kultūrą integruojantis pradas yra pasaulėžiūra. Pasaulėžiūra - tai pažiūrų į pasaulį ir žmogaus vietą jame sistema bei su šiomis pažiūromis glaudžiai susiję žmonių gyvenimo principai, įsitikinimai, idealai, vertybinė orientacija.

Tos pažiūros ir vertybinė orientacija (pastaroji lemia, kam žmonės savo gyvenime teikia pirmenybę — valdžiai, turtui, žinioms ar, tarkim, meilei) atsispindi ne tik politinėse doktrinose ar meno kūriniuose — tai akivaizdu, bet ir visose kultūros apraiškose, kas tai bebūtų: katedros ar teatrai, stadionai ar bibliotekos, televizoriai ar kompiuteriai. Visi šie objektai yra arba instrumentinės, arba savaiminės vertybės. Dažniausiai jie atlieka ir vieną, ir kitą funkciją. Antai automobilis yra ne vien susisiekimo priemonė, kuria galima nuvykti į Balbieriškį ar Paryžių, bet ir vartotojiškos visuomenės prestižo ženklas.

Skirtingų epochų, skirtingų socialinių grupių pasaulėžiūra nėra vienoda. Nemažą įtaką jai daro konkretūs tų grupių ekonominiai ir politiniai interesai. Jų skirtumai sukelia pasaulėžiūros konfliktus. Tačiau kai kuriais svarbiais aspektais skirtingos pasaulėžiūros sutampa. Tai lemia ta aplinkybė, kad pasaulėžiūrai turi įtakos taip pat socialinio gyvenimo sąlygos, būdingos visai visuomenei, o ne tik tam tikrai jos grupei. Tarp tokių sąlygų minėtina visuomenėje naudojama technika ir technologija, valstybės valdymo būdas, vyraujanti tikyba, švietimo būklė. Nemažą įtaką pasaulėžiūrai turi mokslo atradimai.

Paminėsime tik vieną iš jų — heliocentrinės sistemos sukūrimą.
Žmogų, kuris, viduramžių požiūriu, vainikuoja sukurtą pasaulį ir jau vien todėl turi būti jo centras, Kopernikas ištrėmė į eilinę planetą, o vėliau astronomai iš vis ją nugrūdo į Visatos pakraštį. Taigi po Koperniko žmogaus vietą pasaulyje teko pradėti aiškinti kiek kitaip. Tą patį galima pasakyti apie Darwiną.

Žinoma, ne kiekvienas mokslo atrastas faktas (ar teorija) turi pasaulėžiūrinę reikšmę. Jis tampa svarbiu pasaulėžiūrai tik tuo atveju, jei perkeliamas į vidinį žmogaus pasaulį ir susiejamas su žmogaus įsitikinimais, idealais, vertybių sistema. Mokslinis atradimas turi įtakos pasaulėžiūrai tik tuo atveju, kai pakeisdamas žmogaus santykį su pasauliu tampa jam vidujai reikšmingas.

Taigi pasaulėžiūrą formuoja įvairūs veiksniai. Bet būtent todėl pasaulėžiūrą galima traktuoti kaip iš įvairių elementų sulydytą struktūrą, kuri, suteikdama kultūrai apibrėžtą pavidalą, palaikydama ją, gali būti traktuojama kaip kultūros karkasas.

Tačiau kas yra to kultūros karkaso — pasaulėžiūros — pagrindas? Tiksliau sakant: teorinis pagrindas? Juo teorinio išsivystymo pakopą pasiekusioje visuomenėje yra, matyt, filosofija. Iš tikrųjų - juk filosofija, aiškindama būties pagrindus, žmogaus santykį su pasauliu ir pačiu savimi, formuoja tuo pat metu ir bendrą požiūrį į pasaulį ir žmogaus vietą jame. Teorinė filosofija sprendžia pasaulio prigimties — materialios ar dvasinės — problemą, o tai, be abejo, yra vienas svarbiausių pasaulėžiūros klausimų. Praktinė filosofija, konkrečiai etika ir politinė filosofija, siekia nustatyti bendrus elgsenos principus, o juk poelgiai kaip tik ir išryškina žmonių pasaulėžiūrą (žmonės gali išvis nežinoti, kas yra pasaulėžiūra, bet iš jų elgsenos galima spręsti, kokia ji yra). Filosofija daro didžiulį poveikį žmonių įsitikinimams v idealams, vertybinei orientacijai. Apie to poveikio dydį galima spręsti kad ir iš to, jog visas svarbiausias Europos politines idėjas yra iškėlę filosofai — Platonas, Aristotelis, šv. Augustinas, Machiavelli (Makiavelis), Locke'as (Lokas), Rousseau (Ruso), Marxas (Marksas), Nietzsche (Nyčė)...

Daugybė filosofijos gvildenamų problemų yra labai reikšmingos pasaulėžiūrai, todėl kai kurie mąstytojai iš esmės tapatina filosofiją ir pasaulėžiūrą. Su tokia nuomone negalima sutikti. Visų pirma pasaulėžiūra yra masinės, socialinės psichologijos reiškinys — žmonių įsitikinimai, kurių apraiškos yra jų poelgiai, o filosofija yra teorinis darinys — ją sudaro įvairios teorinės doktrinos ir koncepcijos, dėstomos visų pirma knygose ir straipsniuose. Antra, filosofija tėra vienas iš veiksnių (nors ir labai svarbus), darančių įtaką pasaulėžiūrai. Tokių veiksnių yra daug. Be aptartos mokslo atradimų reikšmės, pasaulėžiūrai turi įtakos taip pat ekonominės ir politinės žmonių gyvenimo sąlygos. Antai visuomenėje, kurioje valdžia įgyvendinama autoritariniais, nedemokratiškais metodais, kurioje nėra privatinės nuosavybės, susiklosto socialiai pasyvios asmenybės tipas, kuris suvokia save kaip didelės mašinos sraigtelį. Jis laukia įsakymų ir vykdo juos, nejausdamas asmeninės atsakomybės už tų įsakymų vykdymo padarinius, o kai įsakymų negauna — tiesiog nežino, kaip gyventi.

Didelę įtaką pasaulėžiūrai daro ir religija. Ir ne vien tikinčiųjų pasaulėžiūrai, kas pakankamai akivaizdu. Nors dabartinėje Europoje, ypač protestantiškuose kraštuose, nereligingų (ar bent nepraktikuojančių) žmonių ne taip jau mažai, krikščioniškosios idėjos ir vertybės nuo viduramžių iki šiol veikia visos Europos dvasinį gyvenimą, visų europiečių (aišku, ne vien tik jų) mąstyseną, jų požiūrį į pasaulį ir save.

Trumpai tariant, filosofijos tapatinimas su pasaulėžiūra yra klaida. Bet ne mažesnė klaida būtų ir jos reikšmės pasaulėžiūrai neįvertinimas. Įvairiais būdais patekusios į žmonių sąmonę, filosofinės idėjos daro didelį poveikį jų pasaulėžiūrinei orientacijai, kartu didesniu ar mažesniu mastu veikia epochos kultūrą.

Tačiau kokiu gi būdu filosofinės idėjos prasiskverbia į žmonių sąmonę, paveikia jų mąstymą ir pasaulio žiūros būdą? Juk ilgą laiką filosofiją studijavo labai maža visuomenės dalis, kuri tik XX a. kylant švietimo lygiui, ėmė sparčiai didėti ir dabar kai kur sudaro keliolika ar dar daugiau procentų.

Toli gražu ne visada tie būdai yra tiesioginiai. Tiesiausias, aišku, yra filosofijos paskaitų klausymas ir filosofinės literatūros skaitymas, taip pat savarankiški filosofiniai apmąstymai. Kuriant visuomenės dvasinę kultūrą, ne visi visuomenės nariai yra vienodai aktyvūs. Kūrybinis aktyvumas mene, moksle, politikoje ir kitose socialinės veiklos sferose paprastai siejasi su dideliu išsimokslinimu, kurio būtina dalis yra ir filosofinis pasirengimas. Dvasinės kultūros plėtrai lemiamą įtaką daro palyginti negausaus kūrybiškiausių žmonių būrio veikla, nors tos veiklos prielaidas kuria visa visuomenė. Na, o žyrniaasi mokslininkai — Euklidas ir Archimedas, Galilei ir Newtonas, Einšteinas ir Heisenbergas, garsiausi rašytojai — Sofoklis ir Dantė, Rabelais (Rablė) ir Voltaire (Volteras), Dostojevskis ir Tomas Mannas, įtakingiausi politikai ir religiniai veikėjai — visi jie buvo išstudijavę filosofiją išsamiai. Be to, kai kurie iš jų filosofiją ne tik studijavo, bet ir toliau plėtojo.

Iškiliausi kultūros veikėjai, perpratę filosofines idėjas ir teorijas, dažnai būna tarpininkai tarp profesionalių (ir kai kada sunkiai suprantamų) filosofų ir plačiųjų visuomenės sluoksnių. Savo mokslo ir meno kūriniuose, politinėse kalbose ir moralistikoje" jie išpopuliarina tam tikras filosofines idėjas, kuriomis tiesiogiai ar netiesiogiai remiasi. Tiesa, tų idėjų pavidalas kartais gerokai pakinta, jos supaprastinamos, bet užtat tampa suprantamesnės ir aiškesnės. Žinoma, kultūros veikėjai paprastai siekia kitų tikslų negu filosofai, kurių idėjomis jie remiasi. Jie nekelia sau tikslo platinti filosofines žinias. Ne, jie siekia nulipdyti tobulą skulptūrą ar parašyti skaitytojo dėmesį prikaustantį romaną, atskleisti dangaus kūnų judėjimo dėsnius ar pasakyti būsimo prezidento vertą rinkiminę kalbą. Tačiau tiek, kiek filosofinės idėjos turėjo įtakos jų mąstymui, pakeitė jų santykį su pasauliu, modifikavo vertybių sistemą, jos daro poveikį ir jų kūrybai. Todėl kartais labai tolima nuo filosofijos profesine veikla tokie kultūros veikėjai įtvirtina tam tikrą pasaulėvaizdį, apibrėžtą žmogaus ir jo vietos pasaulyje sampratą, vienokius ar kitokius idealus. Kai meno kūrinius kuria profesionalūs filosofai (pvz., egzistencialistas Jean- PauJ Sartre (Sartras)), jų dramos, romanai ir apysakos gali tapti ir tiesiogine filosofo tribūna, iš kurios jis, nepasikliaudamas jokiais tarpininkais, kreipiasi į žiūrovus ir skaitytojus. Kaip tik tokiu būdu egzistencializmas nepaprastai išpopuliarėjo pokario Europoje.

Žinoma, pati filosofija dabar nėra vienalytė. Kiek anksčiau jau minėjome scientizmo ir antiscientizmo ginčą. Jis suskaidė didesnę XX amžiaus filosofijos dalį į dvi kryptis: scientistinę ir antiscientistinę. Tipišku pirmosios atstovu galima laikyti XX a. pozityvizmą — loginį empirizmą, o antrosios — egzistencializmą. Šių filosofijos srovių atstovai nejautė vieni kitiems didelių simpatijų. Pirmieji teigė, kad antrieji užsiima ne tiek teorija, kiek poezija ir ideologija, o antrieji tvirtino, kad pirmųjų bandymas paversti filosofiją grynu mokslu veda ją tiesiai į prapultį.

Aišku, tokios skirtingos orientacijos filosofijos krypčių poveikis įvairioms kultūros sritims nevienodas. Scientistinė filosofija labiau veikia mokslą, o per jį techniką ir technologiją. Antiscientistinė filosofija daugiau įtakos turi menui. Bet ir vienu, ir kitu atveju filosofijos poveikis ne vien mokslininkams ir menininkams, bet ir visiems mums yra didesnis negu paprastai manoma.

Siekiant geriau paaiškinti to poveikio pobūdį, ir dydį, derėtų turbūt paryškinti vieną dalyką. Nagrinėdami filosofijos ir mokslo santykį, suformulavome tezę, kad filosofija yra mokslo savimonė. Bet apie filosofiją galima pasakyti daugiau — ji yra visos kultūros savimonė, Filosofai apmąsto ne tik mokslinės, bet ir visos žmogiškosios kūrybosbos pagrindus, principus ir būdus. O kultūra ir kūryba yra neatskiriami dalykai.

Iš pirmo žvilgsnio filosofija tėra vienas iš daugelio kultūros fenomenų, kurį galima statyti į vieną gretą su menu, mokslu ir kitais kultūros dariniais. Tačiau būdama kultūros ir visų jos apraiškų, tiek minėtų, tiek neminėtų, refleksijos būdas, filosofija yra prizmė, kurioje lūždama kultūra sutviska naujomis varsomis, ją — kultūrą - praturtinančiomis, sureikšminančiomis ir naujai įprasminančiomis.

Taigi filosofija yra ne viena iš daugelio kultūros apraiškų, o veikiau jos šerdis. Ji daro įtaką kultūros formoms ne tik per pasaulėžiūrą, bet ir veikdama jas tiesiogiai. Filosofinės idėjos persmelkia visą mūsų kultūrą ir visą mūsų gyvenimą. Jos nemažu mastu lemia, ką mes manome apie pasaulį ir mus pačius. Kritiškai analizuodama mūsų mintyjimo ir kūrybos prielaidas bei priemones, ir keldama naujas idėjas, vertybes ir tikslus, filosofija negali nedaryti poveikio žmonių veiklos būdams ir rezultatams. Filosofinės idėjos, pagavusios mases, ne tik keičia jų požiūrį į pasaulį, bet gali turėti lemtingos įtakos ir radikaliam jo pertvarkymui. Antai Didžiąją Prancūzijos revoliuciją ir jos laisvės, lygybės, brolybės šūkius idėjiniu požiūriu parengė švietėjai, taigi visų pirma filosofai. O ir mes atgimstančioje Lietuvoje siekiame pertvarkyti visuomenės gyvenimo pagrindus, remdamiesi žymių naujųjų laikų filosofų keltomis idėjomis, pavyzdžiui, prigimtinių žmogaus teisių koncepcija ir valdžių atskyrimo principu.

Dar vienas dalykas, į kurį norėtųsi atkreipti dėmesį, — tai filosofijos santykis su religija. Anglų mąstytojas Beitrand Russett (Raselas, 1872—1970) kartą yra pasakęs, kad filosofija — tai niekieno žemė tarp mokslo ir religijos. Tokią nuomonę galima būtų ir ginčyti. Tačiau jei galėtume daugiau laiko skirti filosofijos, kaip kultūros fenomeno, reikšmės ir prasmės aiškinimui, derėtų, žinoma, nuodugniau panagrinėti ne tik jos santykį su mokslu, bet ir su religija.

Kai kuriuos šio klausimo aspektus aptarsime vėliau, gvildendami būties problemą. Reikia pažymėti, jog religija padarė didelį poveikį filosofijai, nors filosofai dažniausiai gan griežtai skyrė Proto tiesas nuo Tikėjimo tiesų. Pasaulį vienijantį protingą pradą, teikiantį jam tvarką ir darną, o žmogaus gyvenimui — tikslą ir prasmę, kurį pirmieji antikos mąstytojai vadino logos, vėlesni filosofai paprastai tapatino su. Dievu. Dievo ir pasaulio santykio problema buvo ne tik viduramžiui filosofijos dėmesio centras, — ji rūpėjo ir Platonui, ir Descartes'ui, ir Hegeliui. Tiesa, filosofų Dievas ne visada sutapo su Dievu, apie kurį byloja Šv. Raštas, bet nesusipažinusiam su Biblija sunku suprasti Europos filosofiją, kaip, beje, ir visą Europos kultūrą.

Krikščionybė turėjo labai didelę įtaką ir žymiausiems Lietuvos filosofams — Juozui Girniui ir Antanui Maceinai. Nagrinėdami žmogaus situaciją pasaulyje — klausimą, itin svarbų jiems ir filosofiniu, ir religiniu požiūriu, — jie rėmėsi iš esmės ta pačia nuostata, kurią J. Girnius išreiškė šiais žodžiais: „Kaip vienas yra žmogus, taip vienas ir jo pašaukimas. Siame viename žmogiškajame pašaukime žmogaus pasauliniai ir dvasiniai uždaviniai yra intymiai surišti. Vienų jų išdavimas reiškia ir antrųjų išdavimą. Neteisingai suprasčiau savo žmogiškąjį pašaukimą, jei manyčiau, kad galiu ar dargi privalau likti aklas ir kurčias savo artimųjų pasauliui. Likdamas aklas bei kurčias savo artimųjų vargams, aš kaip tik liudyčiau savo beširdiškumą ir savo dvasinę netobulybę, nes nėra tobulybės be meilės. Atvirkščiai, pats meilės kupinas buvimas pasaulyje, mano artimųjų tarpe, jiems padėjimas yra nuopelningas ir mano sielos išganymui. Todėl, griežta prasme tariant, žmogus turi ne du — dvasinį ir pasaulinį - pašaukimus, o vieną pašaukimą. Mums yra duotas vienas pašaukimas — šiame žemės pasaulyje siekti ir kovoti už mūsų dvasinę tobulybę. Šis pašaukimas, nors atbaigiamas tik amžinybėje, tačiau jis vykdomas jau ir šiame, ne tik džiaugsmo, bet ir kančios sklidiname pasaulyje"(Girnius J. Krikščionybė ir pasaulis//Raštai. T. 1. P. 247-248.).

Aš nežinau tiesiausio kelio į dvasinę tobulybę. Negarantuoju, kad toks kelias yra filosofijos studijos, tačiau jį pasirinkusius galiu patikinti, jog jis, baigiamas taip pat amžinybėje, irgi yra kupinas tiek atradimų džiaugsmo, tiek praradimų skausmo.