Kaip minėta, iš pradžių filosofija buvo tapatinama su visomis teorinėmis žiniomis apie pasaulį ir žmogų, taigi ji buvo universalus mokslas. Kadangi manyta, jog žmogaus prigimtį ir vietą pasaulyje lemia paties pasaulio prigimtis, tai pirmieji graikų filosofai daugiausia nagrinėjo daiktų pradus ir pasaulio reiškinių tvarką.

Tačiau daugėjant žinių apie pasaulį ir žmogų, filosofijoje gan anksti prasidėjo jos skaidymosi, diferenciacijos procesas. Tiesa, šis procesas ilgai buvo vidinis — tyrimų sritys, iš kurių laikui bėgant atsirado savarankiškos disciplinos, iš pradžių paprastai buvo traktuojamos kaip filosofijos dalys ar skyriai. Bene pirmasis nuodugniau filosofijos struktūrą bandė aptarti Aristotelis. Atskyręs nuo filosofijos logiką kaip paruošiamąją discipliną, pačioje filosofijoje jis išskyrė dvi svarbiausias sritis: teorinę filosofiją, tyrinėjančią būties principus, ir praktinę filosofiją, tyrinėjančią žmogaus veiklos principus. Pagrindinėmis teorinės filosofijos dalimis jis laikė fiziką, matematiką ir pir mąją filosofiją. Pasak Aristotelio, jos skiriasi visų pirma abstraktumo
laipsniu — pirmoji filosofija, nagrinėjanti visuotines būties savybes, yra abstrakčiausia.

Svarbiausiomis praktinės filosofijos dalimis* Aristotelis laikė etiką ir politiką. Jis skyrė dar ir trečiąją, vadinamąją poetinę filosofiją, tyrinėjančią kūrybos principus ir apimančią poetiką ir retoriką, bet šis terminas filosofijoje neprigijo, — gal todėl, kad Aristotelio darbų apie kūrybą beveik neišliko.

Tiek teorinė, tiek praktinė filosofija antikos ir viduramžių laikais nekėlė sau tikslo pakeisti ar pagerinti daiktines, materialines žmonių gyvenimo sąlygas. Manyta, kad filosofų neturi dominti nei nauda, nei šlovė, — jiems turi rūpėti tik išmintis. Pitagorui, pirmajam pavartojusiam žodį „filosofija", priskiriamas filosofų palyginimas su olimpinių žaidynių žiūrovais. Žaidynių dalyviai, atletai, siekia pergalės šlovės, prekijai, pardavinėjantys Olimpijoje savo prekes, siekia naudos, o žiūrovai be aistrų stebi stadione vykstančias varžybas (sirgalių tais laikais buvo, matyt, kiek mažiau). Taip ir filosofas turi be aistrų, nesitikėdamas nei naudos, nei šlovės, aiškintis kosmoso harmoniją ir būties paslaptis. Aistros, kylančios siekiant naudos ar šlovės, tik trukdo suvokti būties prigimtį — jos temdo filosofo protą.

Viduramžių mąstytojų žvilgsnis dažniausiai krypo į dangų — labiausiai juos domino Dievas. Žemiškasis pasaulis buvo laikomas sukurtu ir jau vien todėl vertinamas mažiau nei dangiškasis. Todėl ir materialūs žemiškojo gyvenimo dalykai filosofams rūpėjo mažiau negu metafizinės problemos, liečiančios antjutiminį (juslėmis nesuvokiamą) pasaulį.

Filosofijai skaidantis atsiradę mokslai (norint juos atskirti nuo filosofijos, vėliau jie buvo pradėti vadinti specialiaisiais) iš pradžių siekė panašėti į metafiziką, kuri iki naujųjų laikų jiems buvo žinių nuodugnumo pavyzdys. Tyrinėjanti antjutiminius daiktų pradus ir už regimų daiktų pasaulio ieškanti tikrosios būties, metafizika buvo laikoma žmogiškojo pažinimo viršūne. Kad ir pasižyminti ypatingu tikslumu, matematika buvo vertinama gerokai mažiau.

Tačiau naujaisiais laikais, pradedant XVII a., metafizikos autoritetas ima mažėti. Didžiausią įtaką tam turėjo XVII a. mokslo revoliucija. Ji pakirto senojo, aristoteliškojo pasaulėvaizdžio pagrindus. (Aristotelis buvo universaliausias antikos mąstytojas ir jo požiūris į pasaulį iki to laiko tarp filosofų vyravo.) Vis daugėja tikslių žinių apie gamtą. Sparčią gamtotyros plėtrą lėmė tai, kad joje buvo pradėtas sistemingai taikyti eksperimentavimo metodas, o tyrimo rezultatus imta reikšti matematinėmis formulėmis.

Sparčiai plėtojantis pažinimo metodams, kito ir mokslinio pažinimo tikslų samprata. Antikos, o ir viduramžių laikais svarbiausiu teorinio pažinimo tikslu buvo laikomas būties prigimties, kosmoso darnos, harmonijos, grožio atskleidimas. Vyravo intelektualiniai, teoriniai pažinimo tikslai Tiesa, praktinė filosofija tyrinėjo kai kuriuos žmogaus veiklos aspektus, bet tik siekdama išmokyti žmones gyventi išmintingai ir protingai. (Čia gal neprošal pabrėžti, kad etika ir politika, aiškindamos praktinio, veiklaus žmonių gyvenimo klausimus, nagrinėjo juos teoriškai, kaip ir visa filosofija. Praktinė filosofija yra praktinė tik problematika, o savo išraiška ji, aišku, yra teorinė: etika yra dorovės, o politika — valstybės valdymo teorija.)

Požiūrio į pažinimo tikslus pasikeitimui nemenkos įtakos turėjo
visuomenėje vykstančios permainos, sąlygojamos technikos, gamybos ir prekybos pažangos. Visuomenėje ėmė kilti verslo žmonės, kuriems rūpėjo ne tiek būties prigimtis ir kosmoso harmonija, kiek aiškiai apčiuopiamą materialinę naudą teikiantys mokslo atradimai ir išradimai. Į pasaulį jie žiūrėjo visai kitomis akimis negu antikos filosofai ar viduramžių teologai. Jie buvo suinteresuoti eksperimentinės gamtotyros plėtra daug daugiau negu metafizikos.

Šioje naujoje situacijoje XVII a. pradžioje anglų filosofas Francis Bacon (Beikonas, 1561—1626) suformulavo garsųjį principą „Žinojimas — jėga". Atsirado nemaža tyrinėtojų, kurie svarbiausiu, galutiniu mokslinio pažinimo tikslu ėmė laikyti ne pasaulio grožio ir darnos atskleidimą, o jo fizinį, techninį įvaldymą. Mokslinę tiesą jie traktavo tik kaip priemonę gamtai užvaldyti. Siekiant pritaikyti mokslo žinias technikai, reikėjo domėtis visai ne tais dalykais, ku riuos gvildeno metafizika, ir nagrinėti juos reikėjo kitais būdais ir metodais. Šią gamtamokslinio pažinimo perorientaciją gerai atspindi italų gamtotyrininko ir mąstytojo Galileo Galilei (Galilėjus, 1564—1642) credo: „Aš labiau linkęs rasti vieną tiesą kad ir nežymiuose dalykuose, negu ilgai ginčytis didingiausiais klausimais, nepasiekiant jokios tiesos"(Galilei G. Opere. Firenze, 1890. Vol. 4. P. 738.).

Toks požiūris jau leido gamtotyrai atsiskirti nuo filosofijos. Tačiau iki pat XVIII a. pirmoji paprastai dar buvo laikoma antrosios dalimi. Ilgą laiką aukštosiose mokyklose, taip pat ir senajame Vilniaus universitete, tikslieji ir gamtos mokslai (išskyrus mediciną) buvo studijuojami filosofijos fakultetuose. Dar ir dabar įvairiuose pasaulio universitetuose bei kitose mokslo įstaigose už matematikos, fizikos ir kitų mokslų disertacijas teikiami filosofijos daktaro laipsniai.

Pabrėždamas glaudų filosofijos ir specialiųjų mokslinių tyrinėjimų ryšį, Rene Descartes (Dekartas, 1596—1650), garsusis prancūzų filosofas, matematikas ir fizikas, į mokslą dar žiūri kaip į medį, kurio šaknys — metafizika — maitina ne tik kamieną (fiziką), bet ir visas medžio šakas (mechaniką, mediciną ir kt.; terminas mokslo šaka kilo iš šio įvaizdžio). Žymiausias XVII a. mokslo veikalas, kuriame buvo padėti pamatai visai klasikinei XVII—XIX a. gamtotyrai, vadinosi „Matematiniai gamtos filosofijos pagrindai"; jo autorius buvo anglų fizikas Isaac Newton (Niutonas, 1643—1727).

Mokslo medžio įvaizdis, be abejo, gražus. Tačiau pradėjus gamtotyroje sistemingai taikyti matematinį eksperimentini metodą, to medžio šakos darėsi vis mažiau ir mažiau priklausomos nuo metafizinių šaknų. Filosofijos vidinės diferenciacijos procesas, prasidėjęs jau antikos laikais, peraugo į specialiųjų mokslų atsiribojimo nuo filosofijos procesą. Nuo jos viena po kitos ėmė atsiskirti tiek senos, tiek naujos disciplinos: matematika, astronomija, fizika, chemija, biologija...

Susidarė įspūdis, kad filosofija atsidūrė karaliaus Lyro padėtyje. Kaip ir Šekspyro herojus, išdalijęs karalystę dukterims ir netekęs stogo virš žilos galvos, taip ir filosofija, neva išdalijusi visą nagrinėtą problematiką dukterims — specialiosioms disciplinoms — lyg ir prarado savo egzistavimo pagrindą. Šiaip ar taip, būtent prie tokios išvados priėjo įtakingos filosofijos srovės — pozityvizmo — pradininkas prancūzų mąstytojas Auguste Comte (Kontas, 1798—1857). Jo nuomone, visas pozityvias, t. y. tikslias, faktais pagrįstas ir realius empirinius (juslėmis suvokiamus) objektus apibūdinančias žinias teikia tikslieji, gamtos, apskritai empiriniai, patyrimu paremti mokslai. O žinių apie būties pradus ar galutinę daiktų esmę pateikti negali niekas, — tokių dalykų nagrinėjimas neturi jokios vertės.

Filosofija atsirado kaip universalus mokslas, Dabar ji suskilo į atskirus specialius mokslus. Todėl, pasak Comte'o, vienintelė išeitis filosofijai, norinčiai išlaikyti savo mokslinę orientaciją, — tai tapti paties mokslo filosofija. Kiekvieną tikrovės reiškinių sritį dabar nagrinėja konkretus mokslas. Bet liko (ar atsirado) vienas svarbus reiškinys, kurio joks mokslas nenagrinėja. Tai pats mokslas kaip tam tikra žmonių intelektualinės, pažintinės veiklos forma. Šis reiškinys kelia problemų. Antai neaišku, kaip jis atsirado, pagal kokius dėsnius funkcionuoja, koks yra įvairių mokslų taikomų metodų santykis, kokia yra paties mokslo disciplinarinė struktūra, t. y. kaip klasifikuoti mokslus. Šitas problemas turinti tirti filosofija, įgavusi mokslo filosofijos pavidalą. XX a. svarbiausiu mokslo filosofijos uždaviniu imta laikyti mokslo žinių įgijimo ir vertinimo būdų tyrimą, mokslo
žinių struktūros ir raidos mechanizmų aiškinimą, pagrindinių mokslo vartojamų sąvokų turinio analizę ir gautų rezultatų interpretaciją.

Požiūris, kad filosofijos pertvarkymas į mokslo filosofiją yra vienintelis perspektyvus filosofijos plėtotės XX a. būdas, įgijo nemaža šalininkų. Jam pritarė daugelis gamtotyrininkų, kurie neigiamai vertino metafizines filosofijos pretenzijas. Mokslo filosofijoje buvo tikimasi panaudoti paties mokslo sukurtus, pirmiausia loginius ir matematinius metodus, gerai tinkančius mokslo žinių struktūros analizei. Remdamasi tokiais metodais, mokslo filosofija turėjo tapti tokia pat tiksli ir faktais pagrįsta disciplina kaip ir patys specialieji mokslai.

Mokslo filosofijos šalininkai labai intensyviai propagavo savo pažiūras tarp mokslininkų (su žymiausiais XX a. fizikais ir matematikais juos neretai siejo ir asmeniniai ryšiai). Jau prieš Antrąjį pasaulinį karą jie ėmė rengti gausiai atstovaujamas tarptautines konferencijas, į kurias kviesdavo žymiausius gamtotyrininkus, o nuo šeštojo dešimtmečio, be tradicinių tarptautinių filosofijos kongresų, reguliariai vyksta tarptautiniai logikos, metodologijos ir mokslo filosofijos kongresai (metodologija yra glaudžiai su mokslo filosofija susijusi teorija, tirianti mokslo metodus; šis žodis vartojamas taip pat kokio nors mokslo metodų sistemai pažymėti).

Filosofiją pertvarkant į mokslo filosofiją, išlaikomas tradicinis filosofijos ryšys su mokslu, tačiau filosofijos vaidmuo mokslo atžvilgiu kiek kinta. Kadaise filosofija buvo vadinama mokslų karaliene (tai buvo tais laikais, kai mokslai siekė panėšėti į metafiziką). Pavertus filosofiją mokslo filosofija, ji tampa veikiau mokslo talkininke, o gal ir tarnaite. Tiesa, šis vaidmuo filosofijai nėra naujas — viduramžiais ji buvo laikoma teologijos tarnaite ir tuo tik didžiavosi.

Kuo filosofija gali būti naudinga specialiesiems mokslams? Visų
pirma kaip mokslo savimonė, kaip mokslinio pažinimo prielaidų, priemonių, būdų ir rezultatų refleksija, apmąstymas. Mokslininkai visada remiasi vienokiu ar kitokiu požiūriu į erdvę, laiką, pasaulio reiškinių tvarką, tyrinėtojo santykį su tiriamu objektu (daiktu ar reiškiniu). Tas prielaidas tyrinėtojas paprastai priima nekritiškai, jų net nefiksuoja, o filosofas — kartais tas pats žmogus, bet keliantis visiškai kitokius, pamatinius klausimus — jas išryškina ir kritiškai analizuoja. Mokslininkas ieško tiriamojo reiškinio priežasčių, o filosofas klausia, kas yra priežastis? Fizikas kuria, tarkime, reliatyvumo teoriją, o filosofas bando nustatyti, kokius reikalavimus turi atitikti teiginių sistema, kad ją būtų galima laikyti moksline teorija. Biologas teigia, kad jis įrodė iškeltos hipotezės teisingumą, o filosofas kelia klausimą, kas yra mokslinis įrodymas ir ar iš tikrųjų, remiantis faktais, t. y. stebėjimų ir eksperimentų rezultatais, galima įrodyti teorinių mokslo teiginių teisingumą. Filosofai kritiškai nagrinėja mokslo metodus, o juk ne vienas mokslininkas yra teigęs, kad moksle nėra nieko svarbesnio už jo metodą.

Filosofijos reikšmė mokslui ypač išryškėja mokslo krizių ir revoliucijų metu, kai tyrinėtojams tenka atsisakyti dešimtmečiais ar net šimtmečiais taikytų mokslo principų. Tada jie norom nenorom atsiduria filosofų vietoje, nes tokioje situacijoje be kritinės refleksijos neįmanoma pajudėti iš vietos. Ne veltui žymiausi mąstytojai, įėję į XVII a. mokslo revoliucijos istoriją, — Baconas, Galilei, Descartes'as, Newtonas, įėjo ir į filosofijos istoriją. Tą patį galima pasakyti ir apie XX a. pradžios mokslo revoliuciją: Ernst Mach (Machas), Henri Poincare (Puankarė), Albert Einstein (Einšteinas), Werjier Heisenberg (Haizenbergas) buvo ne tik fizikai ir matematikai, bet ir žymūs filosofai. Griaudami klasikinę gamtotyrą ir kurdami naują, jie buvo priversti tyrinėti, ant kokių (filosofinių) pamatų stovėjo senoji ir kokius naujus pamatus reikia padėti, kad naujas mokslo rūmas nepradėtų griūti. Kai Machas kritiškai analizavo Newtono vartotą absoliučios erdvės sąvoką ir kai Einšteinas kėlė klausimą, kaip galima nustatyti, kad skirtingose vietose vykstantys įvykiai yra vienalaikiai, jie, analizuodami mokslo konceptinį aparatą, t. y. jo sąvokų sistemą, sprendė iš esmės filosofines problemas. Sprendimai kai kada turėjo būti radikalūs — kvantinė mechanika nebūtų sukurta neatmetus šimtametės tradicijos įtvirtinto požiūrio į mokslo dėsnius ir žmogaus pažintines galimybes.

Taigi filosofija yra svarbus mokslo raidos veiksnys. Mokslo laimėjimai irgi daro didelį poveikį filosofijai. Dėl glaudžios filosofijos ir mokslo sąveikos mokslo filosofija yra įdomi, reikšminga ir perspektyvi filosofijos plėtotės kryptis. Bet ar tokia kryptis yra vienintelė?

Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, kurį iš alternatyvių požiūrių — scientizmą ar antiscientizmą — pripažinsime teisingu.

Scientizmas (lot. scientia — žinojimas) — tai, pasak Juozo Girniaus, „ne kas kita kaip viso žmogiškojo pažinimo suvedimas tiktai į mokslinį pažinimą, suprastą vienų atskirųjų (specialiųjų — E. N.) mokslų (ar dargi tik gamtos mokslų) prasme"(Girnius J. Filosofijos pagrindai//Raštai. V , 1991 T. l P. 295.). Jo šalininkai neigia metafizinio, arba filosofinio, pažinimo vertę ir laikosi nuomonės, jog realiai pažinti įmanoma tik matematikos objektus, tokius kaip skaičiai, ir tai, ką galima tiesiogiai ar per instrumentus patirti juslėmis. Bent jau dalis scientizmo šalininkų tiki, jog visas žmogui ir žmonijai kylančias problemas galima išspręsti remiantis vien moksliniais metodais.

Antiscientizmas — tai požiūris, priešingas scientizmui. Jo šalininkai teigia, kad filosofiją reikia griežtai skirti nuo specialiųjų mokslų. Jos metodų negalima tapatinti su matematikos ir gamtos (ar netgi socialinių) mokslų metodais, nes galimi ir kitokie būties pagrindų, žmogaus santykio su pasauliu ir pačiu savimi atskleidimo būdai.

Jeigu scientizmo šalininkai būtų besąlygiškai teisūs, tai filosofijai nieko kito neliktų kaip tarnauti mokslui. Bet, matyt, jie absoliutina ir perdeda mokslo reikšmę ir vertę. Pats mokslas savaime nenuves žmogaus „ten, kur reikia". Mokslo žinios tėra instrumentas, kuris gali padėti ir grožio kūrimui, ir jo naikinimui, jis gali būti naudojamas ir gėrio labui, ir siekiant pikto.

Pripažinę, kad scientizmo šalininkai perdeda mokslo reikšmę, turėsime konstatuoti; jog filosofijai turi rūpėti ne tik mokslas, bet ir daugybė kitų svarbių žmogui dalykų. Filosofijos nedera suvesti į mokslo filosofiją, kuri tėra vienas, kad ir svarbus, filosofijos skyrius. Mokslo filosofija neatsako į žmogui gyvybiškai svarbius jo egzistencijos, tiek individualios, tiek socialinės, klausimus. Be to, filosofija sąveikauja ne tik su mokslu, bet ir su menu, religija, dorove, teise, politika. Todėl filosofijos reikšmė kur kas pranoksta jos reikšmę mokslui. Jos sąveika su mokslu tėra tik vienas iš jos vaidmens kultūroje elementų.