Ką ir kaip filosofija nagrinėja?
Klausimas, ką vienas ar kitas mokslas nagrinėja, paprastai vadinamas klausimu apie to mokslo dalyką. Kai kurių mokslų dalyką apibrėžti palyginti nesunku. Tarkime, botaniką galima apibūdinti kaip mokslą apie augalus, o zoologiją - kaip mokslą apie gyvūnus. Apibrėžti matematikos dalyką jau kebliau, o filosofijos — itin sunku.

Visų pirma reikia pabrėžti, jog yra filosofų, abejojančių, ar filosofija yra mokslas tokia šio žodžio prasme, kuria mokslu vadinama biologija, fizika ar matematika. Jos santykis su šiomis ir kitomis mokslo disciplinomis yra išskirtinis. Aiškindamas filosofijos ypatybes, Antanas Maceina (1908-1987), vienas žymiausių XX a. lietuvių filosofų, sako apie ją štai ką: „Savo turiniu ji yra išnešiojusi bei pagimdžiusi visus mokslus, su jais tačiau nesusi liedama ir jų neatstodama: visų mokslų motina pati nėra mokslas (Maceina A. Filosofijos kilmė ir prasmė. Roma, 1978, P. 3.).

Sutikus su šia nuomone, derėtų, matyt, padaryti išvadą, jog filosofija, nebūdama mokslas, neturi ir savo dalyko. Tačiau su Maceinos žodžiais be išlygų vargu ar galima sutikti. Apie filosofiją išvis sunku kalbėti neistoriškai, kadangi, laikui bėgant, kito jos nagrinėjamų problemų apimtis ir pobūdis, keitėsi ir pačių filosofų požiūris į savo discipliną. Antikoje ji siekė aprėpti visus teoriškai aiškintinus klausimus apie žmogų ir pasaulį ir, kaip jau minėta, to meto filosofija buvo universalus mokslas. Tiesa, ją visada daugiausia domino būties, gyvenimo ir pažinimo pagrindai. Požiūris į tai, kas sudaro Maceina A. Filosofijos kilmė ir prasmė. Roma, 1978, P. 3. Galinga, palaimos kupina Žemė pagimdė bekraštį mėlyną Dangų — Uraną, ir nusidriekė Dangus virš Žemės. Išdidžiai iškilo į j j Žemės pagimdyti aukštieji kalnai, ir plačiai išsiliejo amžinai šniokščianti Jūra.

Uranas — Dangus — įsiviešpatavo pasaulyje. Jis vedė palaimingąją Žemę. Šešeto sūnų ir šešeto dukterų — galingų, rūsčių titanų — susilaukė Uranas ir Gaja. Jų sūnus, titanas Okeanas, ir deivė Tetidė pagimdė upes, kurios gena savo vandenis jūros link, ir jūrų deives — okeanides. O titanas Hiperionas ir Tėja pagimdė Saulę — Heliją, Mėnulį — Selenę ir rausvaskruostę Aušrą — rožiapirštę Eos (Aušrinę). Astrėjas ir Eos pagimdė žvaigždes, kurios žiba tamsiam nakties danguje, ir vėjus: audringąjį šiaurį Borėją, rytį Eurą, drėgnąjį pietį Norta ir švelnųjį vakarį Zefyrą, genantį lietaus debesis.

Galingoji Žemė pagimdė ne tik titanus, bet ir tris milžinus — kiklopus su viena akimi kaktoje — ir tris didžiulius tartum kalnai penkiasdešimtgalvius milžinus — šimtarankius (hekatonkheirus), kurių kiekvienas turėjo po šimtą rankų. Prieš jų baisią jėgą niekas negalėjo atsilaikyti, jų stichiška galia buvo beribė.

Pradėjo nekęsti Uranas savo vaikų milžinų, nutrenkė juos į gilias ir tamsias deivės Žemės gelmes ir uždraudė grįžti į pasaulį. Kankinosi jų motina Žemė. Ją slėgė baisi našta, glūdėjusi jos gelmėse. Pasišaukė ji savo vaikus titanus ir ėmė kurstyti prieš tėvą Uraną, bet tie neišdrįso pakelti prieš tėvą rankos. Tiktai jauniausias jų, klastingasis Kronas, gudrumu įveikė Uraną ir atėmė iš jo valdžią.

Deivė Naktis, bausdama Kroną, pagimdė daugybę siaubingų dievų: mirties dievą Tanatą, nesantaikos deivę Eridę, apgaulės deivę Apatę, naikinimo deives — Keres, miego dievą Hipną, lydimą spiečiaus niūrių, sunkių vizijų, negailestingąją keršto deivę Nemesidę ir daugelį kitų. Siaubą, nesantaiką, apgaulę, karus ir nelaimes atnešė tie dievai į pasaulį, kur tėvo soste įsiviešpatavo Kronas".(Kūnas T. Senovės Graikijos legendos ir mitai. K., 1984. P. 13-14.)

Kas būdinga mitologiniam (antropomorfiniam) pasaulio ir žmogaus vietos jame aiškinimui?

1. Mite veikia ir paprasto mirtingojo likimą lemia su įvairiais reiškiniais tapatinami dievai ir pusdieviai.
2. Mite naudojamasi poetiniais įvaizdžiais.
3. Mitas yra paprastas pasakojimas.
4. Jis remiasi tradicija.

Tūkstančius metų tokio pasaulio aiškinimo žmogui užteko. Nors mitas nekėlė tiesioginių klausimų, faktiškai jis davė atsakymus į labiausiai žmogų dominusius klausimus apie jo paskirtį ir lemtį, pasaulio prigimtį ir tvarką, laiką ir amžinybę. Mitologinis pasaulio aiškinimas buvo būtinas žmogaus dvasinės raidos etapas.

Tačiau laikui bėgant mito autoritetas ėmė mažėti. Socialinės raidos procesas kėlė žmogui naujų problemų. Prekybai reikėjo aritmetikes, statybai ir žemdirbystei — geometrijos, žemdirbystei ir laivininkystei — astronomijos žinių. Jas žmogus įgydavo sunkiai, ir iš pradžių jos buvo nesusistemintos — atskiros techninės taisyklės ir receptai. Senosios Rytų (Babilono, Egipto) civilizacijos, kuriose ir atsirado aritmetikos, geometrijos ir astronomijos pradmenys, iš esmės nežinojo įrodymo sąvokos. Tos žinios — tai daugiausia stebėjimų rezultatas, dažnai įgydavęs paslaptingą formą (astronomija buvo suplakama su astrologija, o skaičiams teikiama mistinė prasmė). Bet netgi lyginant su šiomis netobulomis ir ne visada patikimomis žiniomis mitologiniai vaizdiniai labiausiai išsilavinusiems senovės žmonėms ėmė atrodyti naivūs.

Pasaulio mitologinio aiškinimo autoritetą menkino ir kitas veiksnys. Mitai buvo perduodami iš kartos į kartą vienoje bendruomenėje, giminėje ar gentyje. Jie rėmėsi tradicija. Bet, plėtojantis amatams ir prekybai, augant miestams ir dėl įvairių priežasčių maišantis gyventojams, kraujo giminystės ryšių reikšmė žmonių gyvenim ėmė mažėti Todėl ne tokia svarbi tapo ir tradicija, o be jos mitas netenka savo natūralaus pagrindo. Mito teisingumas, susidūrus su kitokiais svetimtaučių mitais, imamas ginčyti.

Tokiomis sąlygomis greta mitologinio, antropomorfinio pasaulio ir žmogaus vietos jame aiškinimo būdo atsiranda visiškai kitoks — teorinis aiškinimo būdas. Kas jį skiria nuo mitologinio?

1. Dievus ir herojus, veikiančius mite, keičia beasmenės jėgos, stichijos. Užuot kalbėjus apie Poseidoną, Tetidę, kalbama apie vandenį.
2. Aiškinant teoriškai, vartojami ne poetiniai įvaizdžiai, o tikslios sąvokos (pavyzdžiui, sąvoka atomas — mažiausia nedaloma medžiagos dalelė).
3. Laisvą pasakojimą keičia teorija — loginiais ryšiais siejamų teiginių sistema (gr. f neoria — tyrimas).
4. Teorija remiasi ne tradicija ir tikėjimu, o proto argumentais, įrodymais.
(Kantas I., Grynojo proto kritika. V., 1982. P. 551.)

Teorinis pasaulio aiškinimas atsirado maždaug VII a. pr. Kr. Senovės graikai jį vadino filosofija. Šį žodį pirmąkart pavartojo, matyt, Pitagoras (apie 580—500 m. pr. Kr.). Jis sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių — philein — mylėti ir sophija — išmintis. Taigi filosofija — tai išminties meile (Maceina A. Filosofijos kilmė ir prasmė. P. 5.).

Filosofija kaip teorinis pasaulio ir žmogaus vietos jame aiškinimo būdas iš pradžių buvo bendras, universalus mokslas. Pirmųjų filosofų veikalai dažnai vadinosi taip: „Apie gamtą", „Apie Visatą". Juos buvo siekiama aprėpti visas to meto teorines žinias. Dabar studijuodami filosofiją kaip atskirą discipliną, turime atsiminti, kad dar XVII a. ir net XVIII a. žodis „filosofas" buvo vartojamas „mokslininko" prasme.

Iš pat pradžių filosofija siekė atsiriboti nuo dviejų dalykų. Pirma, nuo grynai praktinių, vien instrumentinę, bet ne aiškinamąją vertę turinčių žinių, liečiančių daiktinę žmonių veiklą. Antra, nuo antropomorfinio, mitologinio pasaulio aiškinimo šiuos pagrindus, keitėsi; kito ir pačių pagrindų sąvokos aiškinimas. Tyrinėjant, sakysime, būties pagrindus, senovės Graikijoje iš pradžių daugiausia dėmesio buvo skiriama daiktų pradų ar elementų tyrimui.Dabar pasakytume, jog daiktų elementus turi tirti ne filosofija, o fizika ar chemija. Tačiau kadaise jų, kaip atskirų mokslų, nebuvo ir todėl daiktų pradų ar principų aiškinimas buvo laikomas vienu svarbiausių filosofijos uždavinių.

Vėliau daiktų tyrimu iš tikrųjų užsiėmė minėti gamtos mokslai, nors tai ir nereiškė, jog filosofiją visiškai nustojo dominti daiktų pradai. Kai kurie filosofai pripažino, jog greta gamtos mokslų tyrinėjamų daiktų elementų egzistuoja šiems mokslams neprieinami, juslėmis iš principo negalimi suvokti antjutiminiai pradai, atskleidžiami tik filosofo įžvalgos. Ir vis dėlto naujaisiais laikais filosofų žvilgsnis nuo daiktų vis labiau ima krypti žmogaus ir daiktų santykio link, — su šio santykio aiškinimu tiesiogiai siejosi gyvenimo ir pažinimo principų nagrinėjimas. Filosofai, suvokę, kad dabar daiktiškąjį pasaulį jau yra kam tyrinėti, vis labiau ima domėtis ne tiek juo pačiu, kiek žmogaus santykiu su pasauliu, o kartu ir su pačiu savimi. Todėl filosofijos dalyką galima būtų nusakyti taip:

Filosofija aiškina būties pagrindus, žmogaus santykį su pasauliu ir pačiu savimi.

Žinoma, įsiminti šią (vieną iš daugelio galimų) filosofijos apibrėžčių lengviau, negu ją perprasti. Išsamesnis supratimas ateis, matyt, vėliau, o dabar tik pabrėšime, jog nagrinėdama, pavyzdžiui, pažinimo pagrindus ar principus filosofija tyrinėja, ką ir kaip žmogus pažįsta, ar gali pažinti, taigi aiškina žmogaus pažintinį santykį su pasauliu. Žinoma, pažinimas nėra vienintelis žmogaus santykio su pasauliu būdas, nes jis pasaulį ne tik pažįsta, bet ir keičia, kuria, išgyvena. Kadangi žmogų domina ne tik išorinis pasaulis, bet ir jis pats (jo mąstymas, jausmai, idealai, siekiai, poelgiai), tai aišku, kad filosofui rūpi ne tik žmogaus santykis su pasauliu, bet ir su pačiu savimi. Puikiai tai suprasdamas garsusis vokiečių filosofas Immanuel Kant (Kantas, 1724—1804) pabrėžė, jog visų pirma filosofą turi dominti štai kokie klausimai:

„1. Ką aš galiu žinoti?
2. Ką aš privalau daryti?
3. Ko aš galiu tikėtis?"
(Kantas I. Grynojo proto kritika. V., 1982. P. 551. )

Tačiau kokį filosofijos apibrėžimą bepateiktume, jis visada kels bent kai kurių filosofų abejones. „Jau vien tai, kad kiekvienas mąstytojas aptaria filosofiją vis savaip, įspėja mus nepasitikėti iš anksto nė vienu apibrėžimu"(Maceina A. Filosofijos kilmė ir prasmė. P. 5. ).

Reikalas tas, kad filosofijos dalykas ar apibrėžtis negali nustatyti filosofui ribų, kurių jis negalėtų peržengti. Filosofija pati save apibrėžia ir viena iš svarbesnių ir įdomesnių filosofijos problemų kaip tik ir yra klausimas „Kas yra filosofija?" Kai kurie mąstytojai, padarę išvadą, jog filosofija nagrinėja tiek skirtingas problemas, kad nėra jokios vilties aprėpti jas viena formul ar apibrėžtimi, ieškodami atsakymo į klausimą „Kas yra filosofija?", eina kitu keliu. Užuot apibrėžę filosofijos dalyką ar problematiką, jie bando apibūdinti filosofijos problemų loginę prigimtį. Pavyzdžiui, taip: Filosofija yra bandymas argumentuotai atsakyti į iš esmės ginčytinus (essentially contestable) konceptinius klausimus (Becker L. C. A Definition of Philosophy//Metaphilosophy, 1978 Vol. 8. ).

Glaustai paaiškinti šią filosofijos apibrėžtį nėra paprasta. Ben problematiškiausia čia, matyt, yra konceptinio klausimo samprata.Lotyniškai conceptus reiškia sąvoką, taigi žodis „konceptinis" aiškintinas taip: „liečiantis sąvokas, sąvokinis". Būdingi konceptiniai filosofijos klausimai yra šie: ,,Kas yra gėris?", „Kas yra laisvė?", „Kas yra tiesa?" Jie liečia mąstančiam žmogui pačias svarbiausias sąvokas. Žinoma, konceptiniai klausimai gali turėti ir kitokį pavidalą.Antai filosofas gali kelti klausimą, ar įmanoma nustatyti, jog mūsų žinios yra besąlygiškai teisingos? Aišku, visi atsakymai į filosofijoj keliamus konceptinius klausimus turi būti argumentuoti. Tačiau atsakymus i tokius klausimus galima iš esmės, atkakliai, radikaliai ginčyti, nes juose minimas pagrindines filosofijos sąvokas būtina vienaip ar kitaip apibrėžti, o būtent tie apibrėžimai (pavyzdžiui toks: tiesa yra mūsų minčių atitikimas daiktams) ir kelia daugiausia abejonių.

Graikų kilmės žodis „filosofija" reiškia, kaip minėjome, išminties meilę. Tiesą sakant, šį įvardijimą irgi galima laikyti filosofijos apibrėžtimi, kad ir perdėm glausta. Ji nėra pakankamai aiški, nes išmintimi skirtingi filosofai laikė skirtingus dalykus. Bet sakydami, kad jie myli išmintį, filosofai norėjo pabrėžti ką kita — būtent, kad jie yra ne išminčiai, o išminties ieškotojai.

Išminčiai skelbia savo tiesą, kuria reikia tikėti. Kitiems tiesos ieškoti nebereikia — ji jau rasta. Belieka ja nuolat vadovautis.

Tuo tarpu filosofas visada ieško tiesos. Jis, jei tik yra tikras filosofas, niekada nesustoja ir nesako: štai jums tiesa, tikėkite ja ir būsit laimingi. Jis supranta, kad tiesa gimsta ginče ir jame niekas neturi paskutinio žodžio teisės. Todėl žodžiai „Sek paskui tą, kuris ieško tiesos, bet bėk šalin nuo to, kas tvirtina ją radęs" yra geras patarimas kiekvienam, norinčiam tapti savarankiškai mąstančiu žmogumi.

Tiesos ieškojimas numato kritinį požiūrį į tradicines pažiūras, kasdienes nuomones ir iškiliausias teorijas. Kritiškumas yra labai svarbus filosofijos bruožas. Filosofas privalo kritiškai analizuoti n tik savo pirmtakų bei amžininkų pažiūras ir įsitikinimus, jų vertybes ir siekius, bet ir savo paties pažiūrų pagrindus ir prielaidas, argumentavimo metodus ir būdus.

Pastarąją aplinkybę norėtųsi pabrėžti. Matyt, geriausiai tai padaryti pateikiant dar vieną filosofijos apibrėžtį:
Filosofija yra mastymo kritinė analizė.

Daug filosofų, ypač šiuolaikinių, šią apibrėžtį pripažintų pernelyg siaura, nes taip jiems rūpinčią žmogiškąją būtį jie nebūtų linkę tapatinti su mąstymu. Bet Kantui, kurio pagrindiniai veikalai vadinosi „Grynojo proto kritika" ir „Praktinio proto kritika", arba ne ką mažiau garsiam XX a. austrų filosofui Ludwig Wittgenstein (Vitgenšteinas, 1889—1951), aiškinusiam, kad filosofija yra „mūsų minčių praskaidrinimas", tokia filosofijos apibrėžtis galėtų būti visiškai priimtina.

Šiaip ar taip, joje fiksuojami du svarbūs filosofijai dalykai.

Pirma, filosofija glaudžiai siejasi su refleksija, t. y. mąstymu, nukreiptu ne į išorinius daiktus, o į patį mąstymo procesą, prielaidas, kuriomis remiamės, sąvokas, kurias vartojame, -būdus, kuriais samprotaujame, tikslus, kuriuos keliame, sprendimus, kuriuos darom Reflektoriaus — įgaubto veidrodžio šviesai koncentruoti — terminas turbūt visiems žinomas. Norint paaiškinti filosofinės refleksijos sąvoką, irgi galima pasinaudoti veidrodžio įvaizdžiu. Dažniausiai žmogaus mąstymas nukreiptas į daiktus (reiškinius, kitus žmones ir kt.).

Bet įsivaizduokime, kad tarp žmogaus ir jam rūpimų daiktų pastatomas veidrodis, atspindintis į jį krintantį proto žvilgsnį ir nukreipiantis jį atgal — į mąstančiojo protą. Tai nereiškia, žinoma, kad filosofas izoliuojasi nuo daiktų. Jie jam rūpi. Bet jam rūpi ir tai, ką ir kaip mes apie juos mąstome.

Antras dalykas, į kurį atkreipia dėmesį ši filosofijos apibrėžtis, tai jos kritinė orientacija. Filosofas siekia kritiškai įvertinti mąstymo priemones (tarkime, sąvokas), būdus ir rezultatus. Mąstydamas api kokį nors dalyką, žmogus, pavyzdžiui, žurnalistas ar fizikas, remiasi aibe prielaidų ir principų, kurių daugumos jis nefiksuoja, neįsisąmonina ir neapmąsto. Filosofas turėtų būti kritiškesnis. Savo apmąstymuos jis turėtų daug dažniau klausti, ar tos prielaidos ir principai pagrįsti, teisėti, neprieštarauja vieni kitiems, galų gale ar jie yra teisingi. Filosofą gali dominti klausimas, kaip skirtingi žmonės vartoja laisvės sąvoką, kokią reikšmę ar prasmę jai teikia. Bet paprastai klausdamas „Kas yra laisvė?" jis siekia nustatyti, ką reikia laikyti laisve. Todėl filosofų teiginiuose gan dažnai slypi (aiškia ar, priešingai, paslėpta forma) vertinimai ir normos. Į visas, taip pat ir į paplitusias, pažiūras filosofui derėtų žiūrėti kritiškai. Tačiau, žiūrėdamas kritiškai į kitus, jis turėtų kritiškai žvelgti ir į save. Toks kritiškumas yra kriterijus, įgalinantis atskirti filosofiją nuo pranašysčių, kurios tik iš pažiūros panašios į ją. Tiesa, filosofijos istorijoj buvo filosofų, tikėjusių savo absoliučiu neklaidingumu. Tačiau jeigu kokia nors teorija laikoma šventa, kurios negalima nei pakeisti, nei papildyti, jeigu jos teiginių negalima kritiškai analizuoti, o jų autorius leistina tik garbinti, — ta teorija ne filosofija, jau ne filosofija ar dar ne filosofija.

Jau minėjome, kad filosofija gvildena labai įvairias problemas.

Tačiau, nepaisant visos filosofinių temų ir problemų įvairovės, daugumą jų galima priskirti vienai iš trijų gan glaudžiai tarpusavy susijusių problemų grupių.

Pirmajai grupei priskirtinos problemos, susijusios su pasaulio (tiksliau, būties) prigimtimi ir jo daiktų ar reiškinių tvarka. Ben svarbiausia iš jų pirmieji graikų filosofai laikė tokį klausimą: kas yra visuotinis daiktų pradas ar pagrindas. Su juo glaudžiai siejosi kitas: kas yra tikroji būtis, t. y. realybė, o kas — tik regimybė, neturinti būtinų realybės požymių. Atskyrus tikrąją būtį nuo netikros (ar nevisiškai tikros) būties, neišvengiamai iškyla jų santykio klausimas.

Antai Platonas (427—347 m. pr. Kr.) — žymiausias antikos filosofas — įrodinėjo, kad laikinas ir netobulas žemiškasis pasaulis nėra vertas didesnio dėmesio. Svarbiausias išminties siekiančio žmogaus tikslas yra pažinti amžinų ir tobulų esybių — idėjų — pasaulį, nes juslėmis suvokiamų daiktų pasaulis tėra netobulas idėjų pasaulio atspindys.

Filosofijos dalį (skyrių), nagrinėjančią šiuos ir panašius klausimus, Aristotelis (384—322 m. pr. Kr.) vadino pirmąja filosofija. Laikui bėgant (nuo I a. pr. Kr.), ji buvo pradėta vadinti metafizika, siekiant pabrėžti, kad ji nagrinėja pamatinius ir abstrakčius, juslėmis nesuvokiamus daiktų pradus, kuriuos dera gvildenti tik po to, kai išaiškintos ne tokios bendros ir abstrakčios fizikos problemos (gr. ta meta ta physika — tai, kas eina po fizikos). Dar vėliau (nuo XVII a.) greta žodžio „metafizika" panašia, bet kiek siauresne reikšm buvo pradėtas vartoti ontologijos, t. y. būties teorijos, terminas (gr. on, kilm. ontos — esantis; logos — žodis, sąvoka, mintis, kalba, mokslas).

Ontologija nagrinėja bendriausias, visuotines būties problemas. Fizinio, juslėmis suvokiamo pasaulio prigimtį ir tvarką nagrinėjo kosjnologija.

Sis terminas labai senas (šiuolaikinėje fizikoje ir astronomijoj jam teikiama daug siauresnė reikšmė), o nuo I m. e. a. greta jo buvo pradėtas vartoti vėliau jį pakeitęs terminas gamtos filosofija.

Antrosios filosofijoje nagrinėjamų problemų grupės šerdis yra klausimas, kaip reikia gyventi arba, kaip pasakytų Kantas, „Ką aš
privalau daryti?" Kai kuriems filosofams atrodė, jog išmintį mylintis žmogus gali nežinoti, kaip juda planetos ar kokie yra atomai, bet
jam privalu bandyti išsiaiškinti, kaip žmogui dera elgtis. Jis turi ieškoti atsakymo į klausimą, kas yra gėris ir dorybė. Siekdamas nustatyti visuotines dorovės normas, jis turi gebėti atskleisti moralės idėjų šaltinį ir pagrindą.

Filosofijos dalis, nagrinėjanti šiuos ir panašius dalykus, vadinama etika (gr. ethos — paprotys). Prie etikos šliejosi politika, nagrinėjanti valstybės valdymo būdus ir principus. Su šia disciplina, kurią vėliau pradėta vadinti politine filosofija (politika dabai laikomas pats valstybės reikalų tvarkymas), siejasi istorijos filosofija. XIX a. iš istorijos filosofijos išsiskyrė kultūros filosofija.

Trečiąją didelę filosofinių problemų grupę sudaro pažinimo ir žinojimo prigimties klausimai. Filosofija yra teorinis, argumentais paremtas žinojimas. Todėl filosofas, tvirtinantis, jog juslėmis suvokiami fiziniai daiktai nėra tikroji būtis, arba, paimkime kitą pavyzdį, tapatinantis gėrį su malonumu, turi pagrįsti savo požiūrį. Kaip grindžiami filosofiniai teiginiai? Kuo mūsų žinios skiriasi nuo nuomonių?
Kaip žmogus pažįsta pasaulį ir kokį vaidmenį šiame procese vaidina protas ir juslinė patirtis? Kas yra tiesa ir ar ją žmogus gali pasiekti? Filosofijos dalis, aiškinanti šiuos reikšmingus dalykus, dabar vadinama epistemologija, gnoseologija arba tiesiog pažinimo teorija (gr.episteme — žinios, supratimas; gnosis — pažinimas, žinojimas). Artima epistemologijai disciplina yra logika, nagrinėjanti priimtinus, taisyklingus samprotavimo būdus. XIX a., o gal ir anksčiau nuo epistemologijos atsiskyrė savarankiška tyrinėjimų šaka — mokslo filosofija, gvildenanti mokslo žinių įgijimo ir vertinimo būdus-, jų struktūrą ir raidą.

Kaip matome, filosofijos skyrių gan daug. Išvardijome toli gražu ne visus. Paminėsime dar estetiką, meno, religijos, teisės filosofiją.

O filosofijos nagrinėjamų klausimų, aišku, yra dar daugiau. Visų jų šioje knygoje neįmanoma aptarti. Daugiausia dėmesio skirsime svarbiausioms, pamatinėms metafizikos (ontologijos), gamtos filosofijos, pažinimo teorijos ir mokslo filosofijos problemoms.