Ši knyga susiklostė iš „Filosofijos įvado" paskaitų, kurias skaičiau Vilniaus universiteto Filosofijos ir Matematikos fakultetų studentams. Ilgai ieškojau parankios mokymosi priemonės, kuria jie, ir ne tik jie, galėtų naudotis. Deja, nors perverčiau daug filosofijos vadovėlių įvairiomis kalbomis, tokio, kokį norėčiau matyti Lietuvos studentų rankose, neradau. Todėl pabandžiau jį parašyti pats. Vadovavausi tokiomis nuostatomis.
Vedant smalsuolį į filosofinės minties .karaliją, galima eiti bent
dviem visiškai skirtingais keliais. Žengiant pirmuoju, siekiama atskleisti, kaip filosofija atsiranda ten, kur „nubunda žmogus". Ji traktuojama kaip mąstančio žmogaus įgimto polinkio filosofuoti produktas. Kodėl pasaulis yra, ar jis būtinas, kas yra laikas, kas esu aš, kodėl turiu mirti ir kokia išvis mano gyvenimo prasmė — tai klausimai, kurie kyla iš kasdienės žmogaus patirties. Filosofija atsiranda iš nuostabos, iš sugebėjimo pažvelgti į pasaulį naiviomis vaiko akimis, iš daug ką patyrusio, šilta ir šalta gyvenime mačiusio žmogaus abejonių dėl visuotinai pripažintų tiesų tikrumo, ji kyla iš kančios, kurią patiriame, kai netenkame artimųjų, žlunga mūsų svajonės ir viltys, išduoda draugai, kai atsiduriame ant mirties ar savižudybės slenksčio.
Todėl dabar kai kurie filosofai linkę pabrėžti, kad vienintelis filosofijos šaltinis yra egzistencinė žmogaus patirtis. Tokio požiūrio laikosi iš esmės visa egzistencijos filosofija. Tačiau kaina, kuri mokama už šio kelio pasirinkimą, gan didelė. Jei vienintelis filosofo tikslas yra perteikti kitiems savo egzistencinę patirtį ir ją apmąstyti, tai jis darosi šiek tiek panašus į poetą ar kompozitorių. Visi jie labai gerbtini, o „poetinė metafizika" pasižymi tikrai nepakartojamu žavesiu. Ir vis dėlto reikia pabrėžti, kad individuali egzistencinė žmogaus
patirtis toli gražu nėra vienintelis filosofijos šaltinis. Filosofija sąveikavo ir toliau sąveikauja su įvairiomis kultūros apraiškomis: menu, mokslu, teise, religija, politika. Teisė tikrai remiasi ne vien kasdiene žmogaus patirtimi. Ir religija — tai ne vien religiniai afektai, išgyvenimai. Juolab negalima pasakyti, jog vien kasdienė patirtis yra specialiųjų mokslų pagrindas — mokslų, kurių teorijos dažnai yra perdėm abstrakčios, atitrauktos nuo kasdienio patyrimo.
Nepaisant to, pirmuoju filosofijos dėstymo keliu galima eiti. Dėstantiems filosofiją gimnazijose jį galima netgi rekomenduoti ir iškart nurodyti tam tikslui daugmaž tinkamą mokymosi knygą — Karlo Jasperso „Filosofijos įvadą" (V., 1989). Tačiau aukštosiose mokyklose tikslingiau, matyt, būtų aiškinti filosofiją kaip teorinio mąstymo formą, atskleisti jos raidos logiką ir aptarti ryšius su kitomis dvasinio gyvenimo ir intelektualinės veiklos apraiškomis.
Šį uždavinį galėtų padėti išspręsti gera filosofijos istorijos knyga. Tačiau sudėti filosofuos istoriją į palyginti nedidelę, įvairių specialybių studentams parankią knygą praktiškai neįmanoma. Kita vertus, nuodugnesnėms filosofijos istorijos studijoms vis vien reikalingas sisteminis filosofijos įvadas, kuriame aiškinamos svarbiausios filosofijos sąvokos, gvildenamos reikšmingiausios problemos ir aptariamos ryškiausios kryptys.
Net jeigu ir nesiruošiama gilintis į filosofijos istoriją, filosofuos pradus kultūringam žmogui derėtų pažinti. Šios knygos tikslas — padėti skaitytojui tai padaryti. Bet ji nėra vien teorinis filosofijos įvadas. Toks įvadas būtų pernelyg nuobodus ir abstraktus. Norėdamas išvengti abstraktaus teoretizavimo, bandžiau atskleisti, kaip viena ar kita filosofinė problema (tarkime, būties) buvo keliama įvairiais filosofijos raidos periodais ir kaip ją sprendė skirtingi mąstytojai. Nors šioje knygoje filosofija dėstoma, orientuojantis į jos problemas, o ne į autorius ir jų filosofinių pažiūrų visumą, pačios filosofijos problemos nagrinėjamos istoriškai. Filosofija čia traktuojama kaip nenutrūkstantis mąstytojų ginčas, kuriame išimtinės teisės į tiesą neturi niekas. Tas ginčas - tai proto nuotykių istorija ir kai kuriuos iš jų siekiu knygoje pavaizduoti.
Taigi, rašydamas šį įvadą, bandžiau suderinti teorinį ir istorinį filosofijos dėstymo būdą. Ar bent iš dalies pavyko tai padaryti, spręs skaitytojas. Tačiau reikia iškart pasakyti, kad laikui bėgant ėmiau suvokti, jog šio uždavinio sudėtingumo iš pradžių deramai neįvertinau. Rašymas užtruko, kai kurių pradinių idėjų teko atsisakyti kaip nepagrįstų ar neįgyvendinamų. Kartu kito ir mano skaitomi paskaitų kursai.
Knygai pasiekus skaitytojus, šis procesas, žinoma, nenutrūkti. Priešingai, viliuosi, kad kritinės jų pastabos, už kurias iš anksto dėkoju, jį paspartins ir galbūt padės ateity parengti tobulesnį filosofijos įvadą. Turiu dar vieną viltį, kad ši knyga bus naudinga ne tik studentams ir dėstytojams, bet ir visiems filosofijos mylėtojams — tiek jauniems, tiek seniems.
Baigdamas šią trumpą pratarmę, norėčiau nuoširdžiai padėkoti Arvydui Šliogeriui, Algirdui Gaižučiui, Aleksandrui Dobryninui ir Zenonui Norkui už paramą ir už kritines pastabas, tikrai išėjusias knygai į naudą. Nuoširdžiai dėkoju Tomui Sodeikai, nes ilgi pokalbiai su juo padėjo išsikristalizuoti knygos koncepcijai, taip pat pirmajai teksto ir korektūrų skaitytojai — savo dukrai Airai, kurios studijos privertė mane šį ilgai rašytą įvadą galų gale baigti.