| |
|
- Štai šitos Žosmės esančios amžinai nesupranta Žmonės nei
prieš išgirsdami, nei kartą išgirdę. Mat viskam randantis pagal
šią Žosmę, jie panašūs į [jos] nepatyrusius, nors patiria ir tokius
kalbesius, ir tokius darbus, kaip aš dėstau, kiekvieną pagal prigimtį
atskirdamas ir išklodamas, kaip yra. O kitiems žmonėms lieka paslėpta
tai, ką jie veikia ovyje, lygiai kaip ir tai, ką maršai atiduoda
miegodami.
- Su kuo labiausiai be paliovos bendrauja - su šia
Žosme, - jie nesutaria, - ir su kuo kas dieną susiduria, tai jiems
svetima rodosi.
- Tokių dalykų nenuvokia dauguma, kurie su jais
susiduria, ir nepažįsta patyrę, o jiems tiktai regisi.
- Išgirdusieji ir nesupratę panašus į kurčius - tai
apie
juos liudija posakis: "Būdami čia nebūna".
- Netikintieji [...] nei išgirsti mokantys, nei pasakyti.
- Todėl reikia sekti tuo, kas bendra, - o daugelis,
esant bendrai Žosmei, gyvena tarsi turėtų nuosavą nuovoką.
- Ovyje būnantiems yra viena ir bendra [pasaulio]
sąranga, o kiekvienas miegantis nusisuka į savišką.
- Miegantieji yra to, kas vyksta pasaulyje, dirbėjai ir
bendradarbiai.
- Nedera elgtis ir kalbėti it miegantiems.
- Atminti ir užmirštantį, kur veda kelias.
- Nuvokimas bendras visiems.
- Ne manęs, bet Žosmės išklausiusiems išmintinga
sutarti visa viena esant.
- Yra Viena Išmintinga - žinoti sprendimą,
visus
daiktus per visus vairuojantį.
- Būtina žinoti, jog karas yra visuotinis, ir teisybė
-
vaidas, ir viskas gimsta per vaidą, ir elgiasi [pagal jį].
- Viena Išmintinga vienui viena ir nenori, ir nori
vadintis Dzeuso vardu.
- Dievui visa gražu, gera ir teisinga, o žmonės pasigavo, kad
vieni dalykai yra neteisingi, kiti - teisingi.
- Teisybės vardo jie nežinotų, jei tokių dalykų [t.y. neteisybės]
nebūtų.
- Dievas - diena naktis, žiema vasara, kova taika,
sotis alkis: keičiasi kaip kad kai [kas] sumaišyta su smilkalais
vadinama pagal kiekvieno jų kvapą.
- Karas - visų tėvas, visų karalius ir vienus atskleidė
kaip dievus, kitus - kaip žmones, vienus vergais padarė, kitus
- laisvaisiais.
- Nemarūs marūs, marūs nemarūs, kitų mirtimi
gyvi, kitų gyvenimu mirę.
- Tas pat būva gyva ir mirę, budintis ir miegantis, jauna ir
sena: nes šitai, pavirtę, yra anuo ir ana tai, vėl pavirtę, šituo.
- Žmogus naktį, kai jo rega užgesinta, užsižiebia
žiburį, o gyvenime [žmogus] miegodamas užsižiebia mirtimi, budėdamas
- miegu.
- Mirtis - ką ovyje regim, o ką miegodami - miegas.
- Gimusieji geidauja gyventi - ir gauti mirties dalias, ir
dar vaikus palieka [naujoms] mirties dalioms gimti.
- Lanko vardas - gyvenimas, o darbas - mirtis.
- Lavonai už mėšlą išmestinesni.
- Tenai esančiajam - prisikelti ir ovyje tapti sargais gyvųjų
ir mirusiųjų.
- Didingos mirties burtas didingą atneša dalią.
- Arėjo nukautus gerbia dievai ir žmonės.
- Mirusių žmonių laukia tai, ko jie nei tikisi, nei
vaizduojasi.
- Nesitikėdamas netikėta neatras - [yra] nesuieškoma ir neprieinama.
- Didžiuma dieviškųjų dalykų per netikėjimą
išvengia pažinimo.
- Žmogiškus vaizdinius laikė vaikų žaislais.
- Vaizdinimąsi vadino šventąja liga.
- Patikimiausiasis žino nuo regimybių gintis.
- Žmonės dėl aiškių dalykų pažinimo apsigauna
panašiai kaip Homeras, kuris buvo už visus graikus išmintingesnis.
Mat ir jį apgavo utėlinėjęsi vaikai, pasakę: "Ką
pamatėme ir sugavome, tą paliekame, ko nepamatėme ir
nepagavome, tą nešamės."
- Valdovas, kurio yra ta pranašavietė Delfuose, nei
žosta, nei slepia, bet duoda ženklą.
- Gimtis mėgsta slėptis.
- Neiškylanti aikštėn dermė už iškylančią galingesnė.
- Jie nesuvokia, kaip išsiskirdamas su pačiu savimi
sutaria: tai - atvirkščiai apgręžta dermė, kaip lanko ir lyros.
- Priešprieša naudinga, ir iš besiskiriančiųjų
- gražiausia dermė.
- ... Susirėmimas...
- Rašiklio kelias, tiesus ir kreivas, yra vienas ir
tas
pats.
- Kelias aukštyn ir žemyn - vienas ir tas pats.
- Rato apskritimo pradžia ir pabaiga bendra.
- Jūra - tyriausias ir suterščiausias vanduo: geriamas ir išganingas
žuvims, negeriamas ir pražūtingas žmonėms.
- Asilai mieliau renkasi šiaudus negu auksą.
- Kiaulės srutomis džiaugiasi labiau negu švariu vandeniu.
- Kiaulės - purvu, o naminiai paukščiai dulkėmis arba
pelenais prausiasi.
- [ Jei laimė būtų kūno malonumai,] vadintume
laimingais jaučius, kai randa vikių paėsti.
- Gydytojai pjaustydami, degindami, ligonius visaip piktai
kankindami, kaltinami imą iš ligonių niekuo
nepelnytą užmokestį, tą patį gėrį darydami, kaip ir ligos.
- Pagavos: visumos ir nevisumos, sutelktis išskir- tis, darna
nedarna: iš visų viena ir iš viena visi.
- Ir kykeonas neplakamas nusistoja.
- Šlamštas, pabertas kaip papuola, - gražiausia darna.
- Štai šitą dailią tvarką, visų tą pačią, nei kas
iš dievų, nei kas iš žmonių sukūrė, bet buvo ji amžinai, ir yra,
ir
bus - amžinai gyva ugnis, pagal saiką įsižiebianti ir pagal
saiką užgęstanti.
- Visi daiktai - mainas ugniai ir ugnis visiems taip,
kaip auksui prekės ir prekėms auksas.
- Ugnies atogrįžos: pirma jūra, o iš jūros - perpus
žemė, perpus ugninė vėtra. [...] Jūra išsilieja ir seikėjasi
iki
tokio mato, koks buvo pirma.
- Ugnis - stygius ir sotis.
- Ugnis - nuovoki.
- Visus [daiktus] teis ir pasmerks užklupusi ugnis.
- Amžinastis yra vaikas vaikaujantis, kauliukus
metantis: vaiko yra karalystė.
- Šitą viską vairuoja Perkūnas.
- Kiekvienas padaras botagu ganomas.
- Būdas žmogaus dievybė."
- Žmogiškas būdas nevaldo sprendimų, o dieviškas
valdo.
- Vyras paikas dievybės akyse, kaip vaikas - vyro.
- Gražiausia iš beždžionių šlykšti, palyginti
su žmonių gimine. Išmintingiausias iš žmonių prieš
Dievą atrodys
beždžionė ir išmintimi, ir grožiu, ir visa kuo kitu.
- Sibylė šėlstančiom lūpom nejuokingus, nepapuoštus,
nepateptus aliejais [dalykus] bylodama balsu
pasiekia už
tūkstančio metų dievo dėka.
- Kitaip krauju apsivalo [krauju] susiteršę - tai
tarytum kas nors purvan įlipęs purvu apsiplautų; šėlstančiu
toks pasirodytų, jei kas iš žmonių pastebėtų jį šitaip darant.
O ir štai šitoms statuloms jie meldžiasi - tarytum kas su
namais šnekučiuotųsi! - nežinodamas nieko nei apie dievus,
nei apie didvyrius, kas jie yra.
- Jeigu ne Dionysui eiseną rengtų ir trauktų giesmes gėdingiesiems
nariams, begėdiškiausiai darytų: tas pats
yra Hadas ir Dionysas, kuriam šėlsta ir Lėnajus švenčia.
- Nešventai įšvenčiama į slėpinius, išpažįstamus
tarp žmonių.
- [Nešvankūs slėpiniai -] vaistai.
- [...] Tokios [atnašos] gal retai kada atnašaujamos
vieno [žmogaus].
- Vienas man - dešimt tūkstančių, jeigu jis kilniausias.
- Verta, kad visus suaugusius efesiečius iškartų,
o
miestą paliktų nebrendėliams, - juk jie išvarė Hermodorą,
iš jų naudingiausiąjį vyrą, sakydami: "Tenebūna nė vienas
iš mūsų naudingiausias! Jei ne, tebūna svetur ir su kitais."
- Teneišsenka jums turtas, efesiečiai, kad patys
niekšaudami pasismerktumėte.
- Puikybę reikia gesinti labiau negu gaisrą.
- Liaudžiai reikia ginti įstatymą nelyginant [miesto]
mūrą.
- Įstatymas - ir vieno valiai paklusti.
- Tie, kurie žosta su protu, turi stiprintis tuo,
kas
bendra visiems, - kaip miestas įstatymu ir dar daug stipriau, - mat visi
žmogiškieji įstatymai maitinami vieno
dieviškojo; jo valdos siekia tiek toli, kiek tik nori, ir yra
pakankamas visiems, ir [juos] viršija.
- Kilniausieji renkasi Viena vietoj visa ko: amžinai
tveriančią šlovę - vietoj marių [daiktų]: tačiau dauguma persisotinę
kaip galvijai.
- Sveikai nuvokti - dorybė didžiausia ir išmintis:
tiesą žosti bei elgtis įsiklausant pagal prigimtį.
- Visiems žmonėms duota save pačius pažinti ir sveikai nuvokti.
- Nemokšiškumą geriau slėpti.
- Apie didžiausiuosius dalykus nespręskime bet
kaip.
- Kieno tik Žosmės esu girdėjęs, nė vienas to nepasiekia, kad
pažintų Išmintinga nuo visų atsiskyrus.
- Daug žemės perkasa aukso ieškotojai ir maža teranda.
- Išmintin linkę vyrai turi būti geri daugybės dalykų žinovai.
- Daugžinybė proto neišmoko, antraip Hėsiodą būtų išmokius ir
Pytagorą, ar vėlgi Ksenofaną bei Hekatają.
- Pytagoras, Mnėsarcho sūnus, iš visų žmonių labiausiai išsimiklino
žiniarinkystėje ir, tuos raštus susirankiojęs, išmintį sau pasidarė,
daugžinybę ir suktybę.
- [Pytagoras -] mulkintojų pirmtakas.
- Teisybė užklups melagysčių meistrus ir liudytojus.
- Priėnėje gimė Biantas, Teutamo sūnus, kurio žosmė vertesnė
negu kitų.
- Kokį gi protą ar nuovoką jie turi? Nuo liaudies
dainių jie sutirpsta ir minią ima per mokytoją, nežinodami, jog "daugel
blogų, maža gerų".
- Šunes loja ant nepažįstamų. .
- Kvaišas žmogus linkęs būti sukrėstas kiekvienos žosmės.
- Homerą verta išmesti iš varžybų ir išplakti, panašiai ir Archilochą.
- Hėrakleitas peikia sukūrusįjį: "O kad vaidas
pražūtų iš tarpo dievų ir žmonių ".
- [...] Todėl Hėrakleitas vadina Homerą žvaigždininku...
- Atrodo, pasak kai kurių [Talis] pirmas ėmėsi
Žvaigždininkystės. [...] Apie tai liudija ir Hėrakleitas.
- Neturime [kalbėti ir elgtis] it savo gimdytojų
vaikai.
- Ištyrinėjau save patį.
- Eidamas sielos ribų neatrastum, kad ir kokiu
keliu trauktum, - tokia joje Žosmės gelmė.
- Sausas spindesys - išmintingiausia ir kilniausia
siela.
- Sieloms
mirtis - tapti vandeniu, vandeniui mirtis - tapti žeme: iš žemės
randasi vanduo, o iš vandens -
siela.
- Vyras, kai pasigeria, eina vaikio nebrendėlio vedamas, griuvinėdamas,
kur traukia nenutuokdamas, - mat
drėgną sielą turi.
- Sieloms malonumas - ne mirtis - tapti drėgnoms.
- Žmonėms ne geriau pasiekti ko jie nori: sveikatą malonią
ir gerą padarė liga, sotį - alkis, poilsį - triūsas.
- Sunku kovoti su aistra: ko tik nori, ji perka sielos kaina.
- Tosna pačiosna upėsna įžengiantiems atplūsta vis kiti ir
kiti vandens, ir sielos kyla garais is drėgmės.
- Ką galima regėti, girdėti, patirti - tam aš teikiu
pirmenybę.
- Akys ir ausys blogos liudytojos barbarų sielas
turintiems žmonėms.
- Saulės ... plotis - žmogaus pėda.
- Akys tikslesnės liudytojos už ausis.
- Jei visi esantieji daiktai taptų dūmais,
[juos] atpažintų šnervės.
- Sielos uodžia Hade.
- Kaip voras, tinklo vidury tūnodamas, junta,
kai tik musė kurį nors jo siūlą
nutraukia, ir kuo skubiausiai ten
bėga, tarsi dėl trūkusio siūlo sielvartaudamas, taip ir žmogaus
siela, kurą nors kūno dalį sužeidus, skubėdama tenai lekia,
tarsi nepakeldama kūno, su kuriuo tvirtai ir darniai sujungta,
sužeidimo.
- Sielai būdinga save plečianti žosmė.
- Į tą pačią upę neįmanoma dusyk įžengti.
- Išsisklaido ir vėl susirenka, o greičiau jau
nei vėl, nei vėliau, bet vienu
metu susitelkia ir nuslūgsta, ir
ateina, ir
nueina.
- Į tas pačias upes įžengiame ir neįžengiame,
esame [jose] ir nesame.
- Kisdama rymo: vargas ir triūsti tiems patiems,
ir jų valdomam būti.
- Šalti šyla, šilti šąla, drėgni džiūsta, sausi šlampa.
- Saulė [...] yra kasdien nauja.
- Saulė neperžengs saiko -antraip ją atras Erinyjos,
Teisybės padėjėjos.
- Jei Saulės nebūtų, nepaisant kitų žvaigždžių, būtų naktis.
- Daugybės mokytojas - Hėsiodas, dėl kurio jie
įsitikinę, kad jis itin daug žinąs, - tas, kuris nepažino dienos
ir nakties: juk yra viena!
- Hėrakleitas teisingai paprieštaravo Hėsiodui,
laikančiam vienas [dienas] lemtomis, kitas -
nelemtomis: mat nežino
kiekvienos dienos prigimtį vieną esant.
- Aušros ir vakaro ribos - Grįžulo Ratai, priešais Grįžulą
- gaisinio Dzeuso ežiaženklis.
- a. Susitinkant mėnesiams tris dienas iš
eilės nesirodo
[mėnuo] - pirmąją, o antroji - mėnesio pradžia: kartais jis
pasikeičia per mažiau, kartais per daugiau [dienų].
b. Mėnuo, pasirodęs trečiąją [dieną], tampa pilnatimi
šešioliktąją [mėnesio dieną] per keturiolika dienų. [Laiko],
kurio trūksta iki saiko, atsikrato per trylika dienų.
- a. Trisdešimties metų žmogus gali tapti
seneliu: jis pasiekia vyrystę keturiolikos metų, kai jau gali
pasėti sėklą, o jo
sėjinys per metus gimsta ir po penkiolikos metų vėlei gimdo į
save panašų.
b. Trisdešimt metų sudarokaitą pasak Hėrakleito,
- per
tą laiką pagimdžiusysis savo pagimdytąjį padaro gimdytoju.
c. Šį laiko tarpą [trisdešimt metų] Hėrakleitas
pradėjo vadinti karta, kadangi jame telpa gimimo ratas,
o gimimo ratu vadina laiką, per kurį žmogaus prigimtis nuo sėjos
sugrįžta prie sėjos.
d. Hėrakleitas mėnesį vadina karta.
- [...] Laikai, kurie visa ką neša.
- Kaip gi kas nors pasislėptų nuo to, kas niekad
nenusileidžia?
|