Nietzsche vienu savo veiklos aspektu išreiškė savo epochą: reprezentavo jos scientizmą, natūralizmą, evoliucionizmą, reliatyvizmą. Tačiau kitu aspektu jo veikla buvo nukreipta prieš tą epochą, prieš visą jos kultūrą; jis išryškino jos bruožus ir buvo vienas iš pirmųjų, kurie prieš ją maištavo.

GYVENIMAS. Friedrichas Nietzsche (18441900) pagal išsilavinimą buvo filologas, klasikinės filologijos specialistas. Subrendo nepaprastai anksti, jau 1869 metais, vos baigęs studijas, ėmė vadovauti filologijos katedrai Bazelyje. Bet greitai jo filologinius interesus pakeitė filosofiniai. Po dešimties metų atsisakė katedros, kad galėtų atsidėti rašytojo darbui. Bet drauge su šia permaina pasibaigė ir jo normalus, ramus gyvenimas. Išvykimu iš Bazelio ir prasidėjo klajokliško jo gyvenimo metai. Genamas nerimo, kankinamas ligos, nuolatos keitė buvimo vietas, lankėsi įvairiose Italijos ir Šveicarijos vietose, gyveno viešbučiuose ir pensionatuose, darėsi vis labiau benamis ir vienišesnis. 1889 metais susirgo psichikos liga, po kurios jau nebeatsigavo: ja sirgdamas išgyveno dar vienuolika metų Veimare, slaugomas motinos ir sesers.

Tas gyvenimo ir jėgos garbintojas, besąlygiškumo apaštalas pats buvo silpnas ir liguistas, o bendraudamas su žmonėmis nepaprastai nuosaikus ir švelnus. Buvo vokietis, bet lenkų kilmės, gimęs suvokietėjusioje Nicke šeimoje: žinojo jis apie savo kilmę ir vertino lenkišką kraują. „Mano protėviai, rašė jis, buvo lenkų bajorai, iš jų aš paveldėjau savo instinktus, tarp jų galbūt ir liberum veto". Aprašydamas savo santykį su muzika, yra ir taip pasakęs: „Esu pakankamai lenkas, kad galėčiau visą pasaulio muziką atiduoti už Chopiną". Vokiečiai jį laiko savo didžiuoju filosofu: iš tikrųjų jis gimė vokiečiu, rašė vokiškai, bet iš Vokietijos pabėgo, niekino vokiečius, ir niekas taip stipriai ir aistringai neišryškino jų ydų kaip jis. Jis teigė, kad kultūroje vokiečiai yra atsilikę dviem šimtais metų ir jau niekada to atsilikimo neįveiks.

RAŠTAI IR RAIDA. Visą neilgą, dvidešimt metų trukusį savo kūrybos laikotarpį Nietzsche gyveno nuolatinėje minties įtampoje ir labai daug rašė. Tačiau jo raštai išskyrus dvi pirmąsias knygas buvo tik aforizmų, atskirų minčių rinkiniai. Toks rašymo būdas atitiko jo protą, gabų puikiausiems sumanymams, bet nepajėgų nuosekliai mąstyti; vėliau tokia mąstysena tapo būtinybe: nepakeliamos fizinės kančios neleido jam susikaupti ilgesniam laikui; paskutiniais metais rašyti galėjo tik vaikščiodamas: savo mintis užrašinėdavo bastydamasis Engady no kalnuose.

Vis naujų sumanymų spaudžiamas daug kartų keitė savo pažiūras. Jo raštuose galima skirti tris pagrindinius laikotarpius. Kiekvienam iš jų būdingas vis kitoks kultas, kitoks entuziazmas. Jis nemokėjo gyventi be kokio nors kulto, be kokio nors entuziazmo. Pirmuoju laikotarpiu jis garbino meną, antruoju mokslą, trečiuoju gyvenimą, jėgą, individualumą. Pirmuoju laikotarpiu jis buvo pasidavęs Wagnerio įtakai, antruoju Darwino ir griežto moksliškumo idealo įtakai, trečiuoju skelbė tokias mintis, kurios daugiausia buvo jo paties. Iš pirmojo laikotarpio yra: „Tragedijos gimimas" („Die Geburt der Tragodie", 1869) ir „Nesavalaikiai samprotavimai" („Unzeitgemasse Betrachtungen", 18701872). Iš antrojo „Žmogiška, pernelyg žmogiška" („Menschliches, Allzumenschliches", 1878), „Rytmečio žara" („Morgenrothe", 1881), „Linksmasis mokslas" („Frohliche Wis senschaft", 1882). Iš trečiojo laikotarpio: „Štai taip kalbėjo Zaratustra" („Also sprach Zarathustra", 18831884), „Anapus gėrio ir blogio" („Jenseits von Gut und Bose", 1886), „Dėl moralės genealogijos" („Zur Genealogie der Moral", 1887). Po mirties išleista „Ecce homo", 1908.

PIRMTAKAI. Paskendęs mintyse Nietzsche nedaug turėjo laiko studijuoti kitus autorius. Jo erudicija buvo labai ribota ir gamtos moksluose, kuriuos kurį laiką jis ypač garbino, ir filosofijoje. Tačiau žinojo Darwiną ir Spencerį, kurie jo teorijai teikė daugiausia medžiagos. Žinojo F. A. Lange, kuris, kaip ir Nietzsche, simpatizavo specialiesiems mokslams ir empiriniam mąstymui. Iš ankstesnės kartos jam artimas buvo Stirneris. O dar artimesnis buvo Schopenhaueris, kurio pažiūrose Nietzsche rado išeities poziciją savo filosofijai; laikui bėgant jis atsikratė Schopenhauerio pesimizmo, bet iki galo išlaikė jo iracionalizmą ir voliuntarizmą. Tačiau visiškai artimų Nietzsche'i, į jį panašių mąstytojų būtų galima rasti tik senovėje, pavyzdžiui, Herakleitas jam buvo artimas savo gamtos teorija, sofistai žmogaus teorija. Jeigu iki jo kas nors yra skelbęs antžmogio idėją, tai tik Platono aprašyti Kaliklis ir Trasimachas. Bet panašių minčių galima rasti ir Carlyle'io raštuose.

PAŽIŪROS.
1. RELIATYVISTINĖ PAŽINIMO TEORIJA. Susidomėjęs savo laikų biologinėmis teorijomis, Nietzsche buvo įsitikinęs, kad visus žmogaus veiksmus ir darbus lemia gyvenimiški poreikiai. Ne išimtis ir pažinimas jis taip pat tarnauja praktiniams tikslams. Tiesa yra tai, ir tik tai, ko reikalauja gyvenimas. Dėl to ji yra subjektyvi ir santykinė. Objektyvi ir besąlygiška tiesa yra iliuzija. „Kas gi galų gale yra žmonių tiesos? Jos yra tik nesileidžiančios paneigti žmonių klaidos".

Savo pažintiniu reliatyvizmu Nietzsche nuėjo toliau už bet kurį kitą filosofą. Jis manė, kad mūsų protas ne tik negali teisingai suprasti tikrovės, bet dar ją visada iškraipo. Juk tikrovė yra nesiliaujanti kaita: norėdami ją pažinti ir panaudoti gyvenimiškiems tikslams, turime ją sustabdyti, užfiksuoti. Tikrovė yra chaotiška, o mes turime ją sutvarkyti, rasti joje dėsningumą. Jos įvairovė begalinė, o mes savo tikslams turime ją supaprastinti. Mūsų tiesa visada yra fiksuota, sutvarkyta, supaprastinta. Mums ji yra tiesa, bet iš tikrųjų ji yra melas. Mūsų tiesos yra iliuzijos, prie kurių mes pripratome ir kurių iliuziškumo nebeprisimename. Pripratome prie jų ir pagaliau patys tikime savo susikurtu neteisingu tikrovės vaizdu.

Tas vaizdas mums atrodo teisingas, nes mes jame gyvename. „Susitvarkėme pasaulį taip, kad galėtume jame gyventi. Susikūrėme kūnus, linijas, plokštumas, priežastis ir pasekmes, judėjimą ir rimtį, formą ir turinį... Bet dėl to jie netapo įrodyti. Gyvenimas nėra argumentas: gyvenimo situacijose gali būti ir klaidų". Nuo senų senovės vartojame metaforas ir pagaliau pamirštame, kad tai tik metaforos, vartojame žodžius ir pamirštame, kad tai tik žodžiai. „Žodžiai užgriozdina mums kelią, ir pažinimo procese mes klumpame ties suakmenėjusiais pasenusiais žodžiais".

Kiekviena mūsų sąvoka deformuoja tikrovę jau vien tuo, kad ją apibendrina. Ir sąvoka tuo klaidingesnė, kuo ji bendresnė. Vadinasi, pačios klaidingiausios yra filosofijos sąvokos: tokios sąvokos kaip absoliutas arba substancija jau nebeturi jokio atitikmens, jos yra tik minties schemos.

2. RELIATYVISTINĖ VERTYBIŲ TEORIJA. Juo labiau santykiniai, subjektyvūs, vien biologiškai sąlygoti yra mūsų vertinimai ir viskas, ką laikome gėriu, vertybe. Tai pasakytina ir apie moralines vertybes. Nėra objektyvios, visuotinai įpareigojančios moralės; kiekvieno moralė yra tokia, kokia reikalinga jo gyvenimiškiems tikslams ir kokia atitinka jo jausmus, simpatijas. Vieno moralė yra tokia, kuri jo paties akyse pateisina tai, ko jam norisi; kito tokia, kuri jam teikia taip trokštamą ramybę; dar kito tokia, kuri jam leidžia atkeršyti priešams. Žmonės gali to net nežinoti, tačiau iš tiesų jų moralės šaltiniai yra tik tokie.

Kiekvieno moralė yra tokia, kokia yra jo prigimtis. Esmiškiausiu žmonių skirtumu Nietzsche laikė tai, kad vienų prigimtis yra stipri, o kitų silpna. Dėl to skiriasi stipriųjų ir silpnųjų moralė, arba, kaip pasakytų Nietzsche, yra ponų moralė ir vergų moralė. Stipriųjų prigimčiai būdinga vertinti asmeninę garbę ir gerą vardą, ryžtingumą, tvarkingumą, veiklos patikimumą, ryžtingą savo užmojų įgyvendinimą, tokie yra esminiai jų pranašumai. Visai kitokie silpnieji; jie privalo vertinti tai, kas jiems gali padėti jų silpnume, gailestingumą, geraširdiškumą, meilę, altruizmą, saikingumą.

Kadaise stiprieji, „ponai", turėjo lemiamą balsą, jie sugalvojo sąvokas, sukūrė ir gėrio sąvoką, kurią suprato savaip kaip garbę arba narsumą. Bet atėjo vergų maišto metas: nors jie buvo silpni, bet jų buvo daugiau, ir dėl to jie nugalėjo. Dabar persvarą įgijo jų nuomonė, ji tapo visuotine. Gėriu imta laikyti tai, kas atitiko jų interesus, geraširdiškumą, altruizmą, taip pat nuolankumą, romumą, savęs atsižadėjimą, tokias savybes, kurias yra priversti turėti vergai ir kurias jie paskui iškelia į dorybių rangą. Nuomonės visiškai pasikeitė. Mes tebegyvename toje epochoje, kuri prasidėjo po vergų maišto, ir mūsų moralė yra vergų moralė.

Nietzsche norėjo laikytis nešališko, mokslinio, gamtinio, grynai aprašomojo požiūrio j žmonių moralę. Jis manė, kad yra visai natūralu, jog vergai laikosi vergų moralės. Tik blogai, jei tai moralei paklūsta ir tie, kurie priklauso ponų rasei; tai jau yra išsigimimas, dekadansas čia Nietzsche pavartojo biologijos terminą, kurį pritaikė žmonių reikalams aiškinti.

Tačiau Nietzsche nesugebėjo išlikti objektyvus ir nešališkas. Jis jautėsi priklausąs ponų rasei ir jų moralę laikė nepalyginti aukštesne, vienintele teisinga, buvo jos šalininkas. Čia baigiasi santykinė etika, kurios tezė: „Kiekvienas turi tokią moralę, kokia jam tinka", ir prasideda besąlygiška etika, kurios tezė: „Yra tik viena tikra moralė ponų moralė". Čia prasideda ir kita, visai kitokia Nietzsche's filosofijos dalis, nei gamtotyrinė, nei reliatyvistinė.

3. ESAMOS MORALĖS KRITIKA. Nietzsche buvo nepaprastai įžvalgus apibūdindamas tuometinės moralės, kuriai jis priešinosi, bruožus. Jis neišdėstė jų nuosekliai, bet žinant jo įsitikinimus galima tai padaryti.

Dabartinė, viešpataujanti, moralė remiasi trimis pagrindinėmis prielaidomis:

1) lygybės prielaida: visi yra lygūs, visų teisės ir pareigos yra vienodos; 2) laisvės prielaida: kiekvienas privalo būti laisvas ir nevaržyti kitų laisvės; 3) moralinės vertybės prielaida: moralinė vertybė yra besąlygiška, ir nebūtinąją pagrįsti nurodant, kad ji yra reikalinga gyvybei ar sveikatai, nes ji nėra priemonė, ji yra
galutinis tikslas.

Šitomis prielaidomis remiasi atskiri dabartinės moralės principai, pirmiausia tokie: 1) teisingumo principas: kiekvienam priklauso tokios pat teisės ir gėrybės;

2) naudingumo principas: reikia elgtis taip, kad būtų sukurta kuo daugiau gėry bių; 3) altruizmo ir artimo meilės principas: reikia galvoti ir apie kitų žmonių gerovę; 4) gailestingumo principas: darant gera kitiems, pirmenybę reikia teikti tiems, kurie reikalingi pagalbos, nelaimingi, silpni; 5) dvasinio gėrio viršenybės principas: dvasinis gėris yra aukštesnis už materialines gėrybes, ir juo reikia rū pintis pirmiausia; 6) visumos viršenybės principas: visumos gerovė yra svarbesnė už individo gerovę, ir ja reikia rūpintis labiausiai; 7) intencijos principas: esmiškiausią poelgio vertę sudaro ne jo rezultatas, o jo motyvas, ar iš tikrųjų tuo elgesiu siekiama daryti gera kitam, ar siekiama dvasinio gėrio, visumos gėrio; 8) auklėjimo principas: reikia negailėti pastangų minėtam gėriui pasiekti ir rūpinantis juo reikia auklėti save ir kitus; 9) atpildo ir bausmės principas: už dorą elgesį būna atlyginta, jei ne šiame, tai būsimajame gyvenime; doras elgesys pats savaime jau yra atlygis, nes jis teikia vidinį pasitenkinimą, o nedoras elgesys sulaukia bausmės, ir jame pačiame jau savaime slypi bausmė tai sąžinės priekaištai.

Šiandien viešpataujančią moralę Nietzsche kildino iš Sokrato ir Platono filosofijos ir jos pražūtingos, kaip jis manė, gėrio idėjos. Tą idėją perėmė krikščionybė, tas „platonizmas liaudžiai", ji ypač įtvirtino viešpataujančią moralę. Tą patį tęsė naujasis demokratinis sąjūdis, kuris, kaip manė Nietzsche, visais atžvilgiais sutampa su krikščionybe. Nietzsche buvo Sokrato, Platono, krikščionybės ir demokratijos priešas.

4. VISŲ VERTYBIŲ PERKAINOJIMAS. Paties Nietzsche's požiūris minėtoji ponų moralė visais atžvilgiais buvo visiškai priešingas tuomet vyraujančiai moralei. Pagrindinės jo prielaidos buvo tokios: 1) gyvenimo vertingumo prielaida: tik gyvenimas yra besąlygiškai vertingas, ir iš jo atsiranda visa, kas yra apskritai vertinga; 2) stipriojo laisvės prielaida: laisvas gali būti tik tas, kuris turi pakankamai jėgos užsitikrinti sau laisvę; 3) nelygybės prielaida: žmonės nėra lygūs, yra geresni ir blogesni priklausomai nuo to, kiek jie turi savyje gyvybingumo ir jėgos.

Šios prielaidos lėmė Nietzsche's požiūrį į tuometinės moralės principus tas požiūris buvo kritiškas. Teisingumo principas yra blogas: teisės ir gėrybės priklauso garbingiems, veikliems, stipriems, o ne silpniems, bedaliams gamtos nuskriaustiems padarams. Tikras teisingumas remiasi ne lygybės, bet labiausiai nelygybės principu: kiekvienam priklauso pagal nuopelnus. „Lygybė yra nuosmukio ženklas". Naudingumo principas yra blogas: labiausiai turi rūpėti ne gėrybių gamyba, o gyvenimas, kuris yra didžiausias gėris. Altruizmo principas blogas: jei turime savo didelius tikslus, jie yra svarbesni už kitų tikslus. Nereikia gailėtis artimo, viskas yra geriausiajam. „Garbingųjų savimeilė yra šventas dalykas". Galų gale altruizmas taip pat yra egoizmas, tik silpnųjų egoizmas. Gailestingumo principas blogas: rūpindamiesi silpnais ir išsigimusiais, tik veltui švaistytume energiją. Stiprusis turi turėti „distancijos aistrą", kitaip sakant, jausti savo padėtį kad jis yra aukštesnis. Dvasinių vertybių prioriteto principas yra blogas: visa ko pamatas yra kūnas, gyvenimas yra kūno reikalas, dvasia yra tik kūno antstatas. Visumos prioriteto principas yra blogas: vertingos yra tik didžiosios asmenybės; jei visuomenė ir yra vertinga, tai tik kaip didžiųjų žmonių kopija, kaip jų įrankis arba kaip kliūtis, kuri juos paskatina veikti; pagaliau, kaip sakė Nietzsche, „kad ją kur velnias, ir statistika". Auklėjimo principas blogas: ko nėra organizme, gyvybinėse jėgose, instinktuose, to neatstos joks auklėjimas. Pagaliau atlygio ir bausmės principas yra blogas: atlygis ir bausmė nėra svarbūs dalykai; atlygis suprantamas kaip laimė, o bausmė kaip nelaimė, bet svarbiau už laimės jausmą yra gyventi visavertį ir garbingą gyvenimą. Laimė taip pat yra vienas iš viešpataujančios moralės idealų, nelaisvų žmonių reikalas, vertas pasmerkimo.

Nietzsche ypač kovojo su bet kokiais apsiribojimais, visokia askeze, visokiais mėginimais užsisklęsti idealų sferoje; tik išsigimęs gyvenimas reikalauja atsižadėjimų, draudimų, askezės, religinių ir dorovinių idealų.

Nietzsche's kaltinimai tuometinei moralei buvo trejopi: 1) kad ji remiasi klaidinga psichologija ir todėl neatsižvelgia į įgimtus instinktus, dėl to jos principai neatitinka prigimties; 2) kad jos pamatai yra fiktyvūs ji kalba apie poelgius, kokių nebūna, apie valią, kokios nėra, apie sąžinę, kurios nėra, būtent: apie neegoistiškus poelgius, apie laisvą valią ir apie moralinį sąžiningumą; 3) kad praktinės jos pasekmės yra neigiamos ji ugdo vidutinybes.

Nietzsche, kaip pats yra sakęs, ėmėsi „perkainoti visas vertybes". O tai reiškė: parodyti, kad nevertinga yra visa, kas visuotinai pripažįstama vertinga, ir todėl reikia užleisti vietą teisingoms vertybėms. Jis dar sakydavo, kad jo filosofija yra „anapus gėrio ir blogio". Tai reikia suprasti štai kaip: ji turi būti anapus „moralinio" gėrio ir blogio, grindžiamo altruizmo, dvasios viršenybės, visumos, intencijos, auklėjimo principais. Jis buvo vadinamas „amoralistu", ir pats save taip vadino. Pirmiausia jis buvo viešpataujančios moralės priešas. Bet jis priešinosi ir bet kokiai moralei arba bet kokioms pastangoms aukščiau už gyvenimą iškelti kokias nors dvasines vertybes ir padaryti gyvenimą pavaldų joms.

Tačiau plačiąja prasme tai, ką jis skelbė, taip pat buvo moralė, nes tai buvo žmonių elgesio vertinimas ir norminimas. Galima sakyti, kad jis sukūrė ne tik naują etiką, arba naują moralės teoriją, bet ir naują moralę. Jei prisiminsime didžiuosius praeities mąstytojus Platoną ar Aristotelį, Augustiną, Tomą Akvinietį ar Kantą, turėsime pripažinti, kad jų aspiracijos nesiekė taip toli: jie kūrė naują etiką, o ne naują moralę. Jie tik stengėsi išreikšti sąvokomis savo laikų ir savo aplinkos moralę, parodyti jos savybes, prielaidas, išvadas. Kai vienas iš kritikų prikišo Kantui, kad šis pateikė tik „naują moralės formulę", pastarasis atsakė, kad toks, ir tik toks, buvo jo ketinimas. Apskritai moralę kūrė ne filosofai, ją kūrė religijos ir visuomeniniai sąjūdžiai, o filosofai jau sukurtą moralę tik apdorodavo. Nietzsche nuėjo toliau: užsimojo sukurti naują moralę.

Tos moralės pamatas buvo gyvenimas: jis yra pirmoji ir besąlygiška vertybė. Todėl tai moralei teko remtis instinktais, o ne sąmoninga mintimi. Gyvenimo šūkis buvo motyvas, kuris nuo pradžios iki galo davė kryptį Nietzsche's filosofijai, jis buvo jungtis, siejanti skirtingus jo pažiūrų laikotarpius: viskas tose pažiūrose keitėsi, pastovus išlikdavo tik tas motyvas. Įkvėpimo sėmėsi iš biologinių Darwino ir Spen cerio tyrinėjimų; tačiau bent jau dviem atžvilgiais gyvenimą jis suprato kitaip negu jie. Pirmiausia, suprato jį dinamiškai, o ne mechaniškai. O antra, kovos už būvį nelaikė jo funkcija. Gyvenimas tik išimtiniais atvejais būna kova už būvį, paprastai jis yra kažkas daugiau, jis nori ne tik būti, bet ir vystytis.

Kad ir kokių skirtingų moralinių idėjų žinojo Europos istorija, vis dėlto vienas įsitikinimas buvo bendras visoms, būtent: žmonių gyvenimas turi tikslą. Daugybė žmonių manė, kad nežino to tikslo arba kad jo dar nesurado; bet niekas neabejojo, kad jis yra. Tas įsitikinimas nusilpo tik XIX amžiuje. To nusilpimo išraiška buvo Schopenhauerio filosofija: gyvenimas neturi tikslo, yra betikslis, neprotingas brovimasis į priekį. Prie šios minties prisijungė ir Nietzsche: pripažino, kad Schopenhaueris turi pagrindą taip manyti. Tačiau tik iš dalies, nes žmogus tikrai neturi tikslo anapus savęs, bet turi jį savyje: pats gyvenimas yra tikslas. Vadinasi, Nietzsche nutolo nuo Schopenhauerio nihilizmo ir pesimizmo.

Šių įsitikinimų fone jis sukūrė ir savąjį žmogaus idealą, kurį pavadino antžmogiu. Esamoje realybėje jo nėra, bet galima ir reikia, kaip jis sakė, vartodamas biologijos kalbą, tokią veislę išvesti. Žmonija pradėjo nuo ponų moralės ir, manė jis, prie jos ir sugrįš. Tada ir bus įgyvendintas tas idealas. Pirmiausia tai yra biologinio tobulumo idealas gyvybingumo idealas. Bet kartu jis yra ir dvasinio tobulumo, garbingumo ir tvirtybės ne tik kitų, bet ir savo paties atžvilgiu idealas.

5. APOLONIŠKASIS IR DIONISIŠKASIS PRADAI. Jau pirmuose savo darbuose Nietzsche išskyrė du pagrindinius priešingus žmogiškuosius pradus. Tada jis dar buvo filologas ir metaforas ėmė iš antikos: vieno iš tų pradų simboliu jis laikė Apoloną, kito Dionisą. Apoloniškasis pradas vertina viską, kas aišku, skaidru, sutramdyta, santūru, užbaigta, tobula, harmoninga. O dionisiškasis pradas labiausiai vertina gyvenimo pilnatvę ir vaisingumą, gyvenimo aistrą, griaunančią visas užtvaras, atmetančią visas normas, laužančią bet kokią harmoniją; dinamika jam yra svarbesnė už tobulumą. Nietzsche's simpatijos, be abejo, buvo dionisiškajam pradui. Jis įrodinėjo, kad šis pradas visa ko, kas istorijoje buvo didinga, galinga, kūrybiška, šaltinis. Net graikų kultūra, kuri atrodė tokia apoloniška, pasak Nietzsche's, iš esmėdionisiška.

Šią priešpriešą - Dioniso ir Apolono - paskutiniais metais Nietzsche pakeitė kita, dar ryškesne: Dionisas jam buvo gyvenimo kaip aukščiausiojo gėrio simbolis, o Dievas ant kryžiaus - aukos ir gyvenimo kitų labui simbolis. Širdimi jis pats buvo su pirmuoju, taigi buvo religijos ir krikščionybės priešas.

APIBENDRINIMAS. Principinė Nietzsche's nuostata tokia: kūniškas gyvenimas, biologinis faktas yra žmogiškosios egzistencijos pamatas, o dvasinis gyvenimas yra tik jo atauga. Toks požiūris lėmė jo natūralizmą ir epistemologinį bei etinį reliatyvizmą. Bet iš tokio požiūrio radosi ir naujos moralės koncepcija, visų vertybių pervertinimas, išėjimas anapus gėrio ir blogio, ponų ir vergų, Dioniso ir Apolono priešprieša, antžmogis, kova su dekadansu - visos tos idėjos ir žodžiai, kurie iš Nietzsche's perėjo į XIX amžiaus pabaigos inteligentijos mąstyseną.

Į gamtos filosofiją Nietzsche retai kada atkreipdavo dėmesį. Tačiau atsitiktinai ką nors apie ją pasakydavo, pasinaudodamas tais atvejais tuo, ką buvo radęs analizuodamas žmogų: jis manė, kad ir žmoguje, ir gamtoje esminis dalykas yra valia. Baisia klaida laikydavo mintį, kad dvasiniai veiksniai yra pirminiai ir esminiai. Jo mėgstama mintis buvo antikinė idėja apie amžiną įvykių kartojimąsi: kai pasaulio istorija prieina ribą, ji vėl prasideda iš naujo, ir vėl viskas vyksta kaip anksčiau. Tai buvo jo amžinybės surogatas.

Nietzsche buvo puikus psichologas. Ne ta prasme, kad būtų sistemingai tyrinėjęs psichinį gyvenimą, kaip Locke'as ar Wundtas, bet ta prasme kaip Pascalis ar La Rochefoucauld: jis buvo apdovanotas gebėjimu perprasti slapčiausius žmonių motyvus ir ketinimus.

Buvo sociologas. Jis mokėjo žmonių pažiūras ir sumanymus susieti su jų atsiradimo sąlygomis, su aplinka, su priklausomybe socialinei grupei, ponų ar vergų grupei.

Bet pirmiausia jis buvo etikas. Maža to, nors ir pabrėždavo savo amoralizmą, tačiau kūrė moralę. Ir darė tai sąmoningai. Paskutiniais metais tikrąja filosofijos paskirtimi laikė ne kultūros tyrinėjimą, o jos kūrimą. Šia prasme jis skyrė „filosofus" ir tuos, kurie yra tik „filosofijos juodadarbiai", kaip vadino juos su panieka. Prie pastarųjų priskyrė daugelį tų, kurie buvo laikomi didžiausiais, tarp jų Hegelį ir net Kantą. Skurdžią savo laikų filosofiją jis vadino „epochistika" (nuo graikiško žodžio ep oxn, reiškiančio susilaikymą), nes, užuot kėlusi didžiąsias problemas, ji verčia nuo jų susilaikyti.

ĮTAKA. Kai 1889 metais pamišimas aptemdė jo protą ir nutraukė jo darbą, Nietzsche buvo dar mažai žinomas: tik vienas danų literatūros istorikas Georgas Brandesas 1889 metais apie jį skaitė paskaitas. O kai po vienuolikos metų mirė, jau buvo tapęs garsenybe. Jis darė įtaką filosofams; daugelis juo susidomėjo, kai kas perėmė jo pažiūras. Dar didesnę įtaką jis padarė platiesiems inteligentijos sluoksniams, literatams, publicistams, ir ne tik Vokietijoje. Jo poveikį liudija Prancūzijoje Gide'o romanai, Italijoje - d'Annunzio, Lenkijoje - Przybyszewskis ir Berentas. Jo įtaka pasiekė ir politikus: Mussolini buvo aistringas jo raštų skaitytojas. Į valdžią atėjusi vokiečių nacionalsocialistų partija Nietzsche's šalininką Baeumlerį padarė tarsi oficialiu savo filosofu. Jei Nietzsche miausia - garbingumas.

Nietzsche'je galima išskirti du pradus. Vienas - romantiškasis pradas: tai Dioniso, gyvenimo pilnatvės kultas. Filosofams jis padarė didžiausią įtaką. Antras - realistinis: tai jėgos, valdžios, viešpatavimo kultas. Jis didžiausią įtaką padarė politikams bei politikuojantiems filosofams.

XX amžiaus pradžios vokiečių filosofijoje pačios energingiausios diskusijos buvo susijusios su Nietzsche. Pavyzdžiui, diskusija, kai L. Klagesas pasisakė už subjektyvią ir emocionalią „sielą" prieš objektyvią, universalią ir racionalią „dvasią" („Die Geist als Widersacher der Seele", 1929); arba kai O. Spengleris įrodinėjo neišvengiamą ligšiolinės Europos civilizacijos nuosmukį („Untergang des Abend- landes", 1918-1922).

Nietzsche numatė, kad kada nors jo filosofija turės didelį poveikį: „Žinau savo likimą, - rašė jis. - Kada nors su mano vardu bus siejami prisiminimai apie krizę, kokios žemėje iki šiol nėra buvę, apie giliausią sąžinės konfliktą, nusigręžimą nuo visko, kuo iki šiol tikėta, ko siekta, kas garbinta. Aš nesu žmogus, esu dinamitas".