Kitokio tipo idealizmą, visiškai priešingą Fichte's - Schellingo - Hegelio trejybei, sukūrė Schopenhaueris. Savo doktrinoje jis stengėsi skaitytis su empiriniu pasaulio vaizdu ir sveiko proto išvadomis, tačiau jo sukurta metafizika buvo iracionali ir voliuntaristinė.

GYVENIMAS. Arthuras Schopenhaueris (1788-1860) gimė Gdanske, pirklio ir rašytojos šeimoje. Jaunystėje jo gyvenimas buvo gana įvairus: studijavo įvairiuose universitetuose, tai gyveno Veimare, kur ir Goethe, tai keliavo po Italiją. Dar jaunas išleido pagrindinį savo veikalą ir 1820 metais habilitavosi Berlyne; bet teko nusivilti: veikalas nesusilaukė atgarsio, o jo paskaitos netraukė klausytojų. Tai buvo hegelizmo viešpatavimo laikai, ir kitokia doktrina Berlyne negalėjo tikėtis pasisekimo. Ir kai ten 1831 metais ėmė siautėti cholera, jis paliko šį miestą, metė docentūrą ir atvyko į Frankfurtą prie Maino, kur iki gyvenimo pabaigos leido dienas kaip privatus mokslininkas, laisva valia atsiskyręs nuo visų, kupinas kartėlio ir įpykęs ant pasaulio ir žmonių.

Tai buvo vienas iš tų filosofų, kurių filosofinė teorija neatitiko autoriaus būdo. Jis skelbė panieką gyvenimui, o buvo tvirtai prie jo prisirišęs, skelbė panieką žmonėms, bet nemokėjo būti nepriklausomas nuo jų nuosprendžių ir pagyrų. Jo teorija buvo išminčiaus teorija, bet pats nebuvo išminčius, priešingai, turbūt niekas iš žymių filosofų neturėjo tokio vidutinybės bruožų komplekso. Tik vienu atžvilgiu jo psichika atsispindėjo jo teorijoje: nusivylimas jo ambicijų nepatenkinusiu pasauliu ir likimu suformavo rūškaną, pesimistinę jo pasaulėžiūrą.

VEIKALAI. Po puikios daktaro disertacijos „Uber die vierfache Wurzel des Satzes vom zureichenden Grunde" (1813), kuri buvo tarsi įvadas j visą jo filosofiją, jau 1819 metais Schopenhaueris išleido svarbiausią savo veikalą „Die Welt als Wil- le und Vorstellung". Vėliau savo etines pažiūras dar išdėstė dviejuose konkursiniuose darbuose: „Die beiden Grundprobleme der Ethik" („Die Freiheit des Wil- lens", 1839, ir „Das Fundament der Moral", 1840), paskui rašė tik atskirais klausimais ir papildinėjo pagrindinį veikalą; „Parerga und Paralipomena" išleido 1851 m. Jo veikalai, parašyti nepaprastai gyvu ir gražiu stiliumi, skirti aktualiems klausimams, buvo skaitomi ne tik mokslo žmonių. Patrauklus buvo ir minties paprastumas, būdingas Schopenhaueriui, tam didžiajam subtilumo ir elegantiškumo triuškintojui, taip pat atitikimas sveikam protui, kurį jis mokėjo išlaikyti net drąsiausiuose metafiziniuose sumanymuose.

PIRMTAKAI. Schopenhauerio filosofijos išeities taškas buvo Kantas: kaip ir Fichte, jis toliau plėtojo Kanto pažiūras, bet visiškai kita kryptimi; būtent tokia kryptimi, kuri atitiko jo laikais besiformuojančių specialiųjų XIX amžiaus gamtos mokslų, ypač fiziologijos, rezultatus: tai buvo antras jo pažiūrų šaltinis. O trečias šaltinis nelauktai išryškėjo metafizikoje: tai buvo Indijos filosofija, su kuria kaip tik XVIII amžiaus pradžioje pradėjo susipažinti Vakarai; pirmąkart po daugybės šimtmečių Rytų filosofija vėl suvaidino tam tikrą vaidmenį Europos filosofijos raidoje.

PAŽIŪROS.
1. FENOMENALIZMAS. „Pasaulis yra mano vaizdinys" - tai buvo Schopenhauerio šūkis, tapęs kantiškuoju elementu jo filosofijoje. Tačiau Kanto teoriją jis modifikavo, tiksliau sakant, supaprastino, kaip to reikalavo jo mąstysenos ypatumai. Iš visų Kanto kategorijų tik priežastingumą, dar erdvę ir laiką pripažino esant apriorinėmis proto formomis. Tas subjektyvias formas jis suprato ne transcendentališkai, o fiziologiškai, ne kaip transcendentalines „daikto apskritai sąlygas", bet paprasčiausiai kaip proto savybes. Dingo Kanto sistemos paslaptingumas ir jo subtilios išvados, buvo pašalinta nauja, gili, nors ir paini, objekto sąvoka, išnaikinta visa, kas Kanto filosofijoje buvo scholastika ir konstrukcija; liko doktrina, lengvai priimtina net empiristams ir gamtininkams, atitinkanti kasdienį protą, perdėm paprasta, tiesiog banali: protas daiktų nekopijuoja, o suteikia jiems savosios prigimties atspalvį. Todėl visada pažįstame ir visada pažinsime vien tik reiškinius. O Kanto mintį jungdamas „su senų seniausia indų išmintimi", Schopenhaueris reiškinius laikė iliuzija: „Maja, iliuzijos uždanga, temdo mirtingųjų akis".

2. VOLIUNTARISTINĖ METAFIZIKA. Vis dėlto Schopenhaueris buvo įsitikinęs, kad pro tą uždangą galima prasibrauti. Eidami objektyvaus pažinimo keliu ir pradėdami nuo vaizdinių, niekada neišeisime anapus vaizdinių, visada turėsime reikalą tik su reiškiniais, su išorine dalykų puse ir niekada neįsigilinsime į jų vidų. Tai tiesa, kurią suprato jau Kantas; bet jis neatkreipė dėmesio į kitą tiesą, kad mes patys esame ne tik pažįstantys subjektai, bet ir pažinimo objektai, patys esame daiktai savaime. Todėl negalėdami prie daikto esmės prasibrauti iš išorės galime prie jos prieiti iš vidaus: daiktas pats savaime negali būti pažintas objektyviai, bet gali pats apie save įgyti savižiną.

O savižiną mums sako, kad esame valia. Tai vienintelis dalykas, kuris mums žinomas tiesiogiai: visa kita mums duota tik vaizduotėje, taigi tik kaip reiškiniai. Tas tiesioginis valios, kaip mūsų vidinės esmės, pažinimas yra vienintelis raktas, leidžiantis rasti daiktų esmę visais kitais atvejais, jis yra, pasak Schopenhauerio, vieninteliai vartai į tiesą. Vadovaudamiesi tuo turime pažinti gamtą (nors pažinti tai, kas duota tarpiškai, tenka vadovaujantis tuo kas duota betarpiškai, ir niekada atvirkščiai), ir paaiškės, kad valia yra gamtos pamatas. Tiesa, gamtininkai nekreipia dėmesio į valią, bet taip yra todėl, kad jie tyrinėja vien reiškinius. Tačiau ir jie tyrinėja jėgų veikimą, bet kas gi yra jėgos, jei ne valios apraiška, ir kaip jas suprasti, jei ne iš analogijos su valia?

Tad, trumpai formuluojant, pasaulis yra „valia ir vaizdinys", - taip Schopenhaueris pavadino savo didįjį veikalą; vidinė pasaulio esmė yra valia, o išoriškai jis pasireiškia kaip vaizdinys. Čia ir yra esminis skirtumas tarp Schopenhauerio ir Hegelio tipo idealistų: priešingai jiems, Schopenhaueris pasaulio pamatą manė esant iracionalų. Atitinkamai privalėjo naudotis ir kitokiu filosofijos metodu: ne dialektika, tiesą sakant, ir ne patirtimi (nes patirtis pažįsta tik reiškinius), o tiesiogine introspekcija.

Atrodo, kad Schopenhaueris artimesnis senajai voliuntaristinei metafizikai, vienai svarbiausių krikščioniškosios filosofijos srovių nuo Augustino ir Dunso Škoto iki Descartes'o, negu savo amžininkams idealistams. Tačiau šis artimumas yra tariamas, greičiau žodinis nei dalykinis. Krikščioniškieji metafizikai valią suprato kaip protingą veiksnį, kaip praktinį protą, tikslingai vadovaujantį iracionaliems išgyvenimams; o Schopenhaueris valią suprato kaip visiškai iracionalų veiksnį, kaip aklai ir be tikslo veikiantį akstiną.

3. PESIMISTINĖ PASAULĖŽIŪRA, UŽUOJAUTOS ETIKA IR KONTEMPLIATYVI ESTETIKA. Voliuntaristine metafizika grįstas požiūris į pasaulį ir gyvenimą buvo graudus. Žmogaus ir visų daiktų pamatų pamatas yra akstinas, o tas akstinas yra neprotingas, veikiantis be tikslo ir be paliovos. Niekas negali jo nuraminti, o jei ir nurimsta akimirksniui, tuoj pat ir vėl ima raginti. Jį lydi nuolatinis stygiaus, nepasitenkinimo, nerimo jausmas. Trokštame laimės, bet negalime jos pasiekti; norime bent jau išlikti gyvi, bet ir tai nėra duota visam laikui. Smulkiems rūpesčiams ir pastangoms - valgyti, mylėti, išvengti pavojų - išeikvojamas trumpas gyvenimas. O, be to, dar nuolatinė baimė yra sąmoningos būtybės dalia, pirmiausia mirties baimė. Žmogus ieško būdų pabėgti nuo savo lemties; nusiraminimo ir paguodos ieško filosofijoje, religijoje, kuria miražus ir iliuzijas, griebiasi tariamų vertybių - viskas veltui. Toks gyvenimas yra kančia. Tą kančią Schopenhaueris jautė ir aprašė kaip niekas kitas. Iš didžiųjų filosofų gal tik Pascalis ją jautė taip pat stipriai, bet jis rado nusiraminimą tikėjime.

Schopenhaueris žinojo tik dvi gyvenimo kančias lengvinančias priemones: viena buvo moralinė, kita - estetinė. Atsikratydami troškimų ir norų, galime atitrūkti nuo pasaulio, tapti jam svetimi ir išsilaisvinti iš jo teikiamos kančios. Tai buvo indų filosofijos motyvas, bet su juo Schopenhaueris susiejo krikščioniškosios etikos motyvą; būtent užuojautą, kuri yra viena iš krikščioniškosios etikos dalių, jis padarė savo etikos pamatu. Gyvenimas yra kančia ne tik mums, bet visiems žmonėms, tad matydami kitus žmones turime pajusti jiems užuojautą: ji yra natūrali mūsų reakcija ir poelgių motyvas. Drauge ji padeda mums išsilaisvinti: įsijautę į svetimą kančią, atitrūkstame ir išsilaisviname iš savosios kančios.

Kitas kančios palengvinimo šaltinis yra menas; jis pajėgus sustabdyti tą valios veiklumą, kuris yra gyvenimo pamatas ir kančios priežastis. Juk meno, grožio akivaizdoje nugrimztame į kontempliaciją, o kontempliacijoje liaujasi veikusios aistros ir valia; kontempliacija, kaip sakė Kantas, yra nesuinteresuota, atsikračiusi geidulių. Todėl kontempliacija mums teikia ne tik palengvėjimą, bet ir aukščiausią pažinimą: be kontempliacijos pajėgiame suvokti tik kintančius, pralekiančius daiktų vaizdus, tuo tarpu ji sustabdo tą vaizdų bėgsmą, sugauna tai, kas daiktuose pastovu, nekintama; jeigu yra kokios nors amžinos idėjos, sudarančios tikrovės pamatą ir prototipą, tos idėjos, apie kurias nuo Platono laikų kalbėjo filosofai, ir jeigu galima jas pažinti, tai jos yra tik kontempliacijoje, tik estetinėje būsenoje, tik mene. Taigi estetika, kurios santykiai su filosofija buvo gana pakriki ir kuri jau Kanto buvo įtraukta į sistemą, Schopenhaueriui, kaip kadaise Platonui, tapo esminiu filosofijos dėmeniu. Ji tapo patikimiausia priebėga nuo gyvenimo skurdo ir giliausio pažinimo įrankiu.

APIBENDRINIMAS. Schopenhauerio filosofija - tai fundamentalistinė pažinimo teorija, tai iracionali voliuntaristinė metafizika, pesimistinė pažiūra į gyvenimą, užuojautos etika ir kontempliatyvi estetika. Schopenhaueris buvo ryžtingiausias ir iškalbingiausias tų pažiūrų skelbėjas naujųjų amžių Europos filosofijoje.

Jis buvo priklausomas nuo Kanto, bet kartu ir labai tolimas tai Vokietijos filosofijai, kurios šaltinis yra Kantas. Schopenhauerio pažiūrose buvo daug XVIII amžiaus bruožų; ne be pamato buvo apie jį pasakyta, kad jis atrodo esąs Voltai- re'o, Diderot, Helvecijaus amžininkas. Ir kaip tik dėl to XIX amžiaus pabaigoje jis daug kam buvo artimesnis nei jo amžininkai.

Iš karto jo pažiūros nesulaukė atgarsio. Bet „Pasaulio kaip valios ir vaizdinio" trečiojo leidimo pratarmėje 1859 metais Schopenhaueris jau galėjo parašyti, kad „gyvenimo pabaigoje regi savo įtakos pradžią"; ir išsipildė jo viltis, kad „įtaka truks tuo ilgiau, kuo vėliau prasidėjo". Niekada nebuvo „šopenhaueriškojo laikotarpio", bet visuomet buvo tam tikro tipo žmonių, kuriems pesimistinis Schopenhauerio veikalas buvo Biblija. Jo įtaka platiems inteligentijos sluoksniams buvo didesnė nei profesionaliems filosofams. Iš savitų mąstytojų Schopenhauerio gerbėjas buvo Nietzsche. Vokietijoje 1911 m. buvo įsteigta Schopenhauerio filosofijos draugija (Schopenhauergesellschaft).