Kitokį nei Fichte pavidalą idealizmui suteikė Schellingas. Jis plėtojo jį Fichte's ignoruotoje gamtos filosofijoje, suteikė idealizmui estetinę ir religinę orientaciją; grindė jį intuicija ir jausmu. Dėl to jo filosofija tapo tuo metu viešpatavusio romantizmo apraiška.

PIRMTAKAI. Schellingas pasinaudojo Fichte, kaip pastarasis - Kantu. Bet su Fichte's motyvais jis sujungė senųjų filosofų monistų ir mistikų motyvus; iš monistų didžiausią įtaką jam turėjo Spinoza, kurio kultas plito Vokietijoje XIX amžiaus pradžioje, vėliau susidomėjo mistiku Bohme (su kuriuo jį supažindino katalikas, religijos filosofas F. X. Baaderis). Iš šio motyvų junginio atsirado kitoks nei Fichte's idealizmas.

GYVENIMAS. Friedrichas Wilhelmas Josephas Schellingas (1775-1854) buvo labai anksti subrendusio proto mąstytojas: būdamas septyniolikos metų jaunuolis įgijo magistro laipsnį, o dvidešimties buvo pakviestas užimti katedrą Jenoje; jau tada jis buvo vertinamas kaip daugelio darbų autorius, jį rėmė Fichte ir Goethe. Kaip tik tuo metu Jenoje gimė „romantinė mokykla", kuriai, be kitų, priklausė Schlegeliai, Novalis, Tieckas ir kurios filosofu tapo Schellingas. Jau tada jis nutolo nuo Fichte's, kuris pirmasis jį patraukė į filosofiją, ir nuo Hegelio, su kuriuo buvo kolegos ir kartu dirbo universitete. Viurcburge, kur nuo 1803 metų ėmė vadovauti katedrai, jo pažiūros toliau kito, domėjimąsi kosmologija pakeitė domėjimasis religija, ypač estetika. Meną dabar jis laikė aukščiausiąja žmogaus kūryba, tad nieko nuostabaus, jog metė universitetą, kad užimtų sekretoriaus vietą

Dailiųjų menų akademijoje Miunchene (1806-1820). Vis dėlto vėliau grįžo į darbą universitete, pirmiausia Erlangene, o nuo 1827 metų Miunchene. Tai buvo Hegelio triumfo laikai, Schellingas buvo beveik visiškai užmirštas. Tačiau jį prisiminė Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV, kuris vis dar simpatizavo tuomet jau atgyvenusioms romantinėms pažiūroms, ir 1841 m. pakvietė seną mąstytoją į Berlyną su ta ypatinga intencija, kad šis sudarytų priešpriešą ateistiniams hegelininkų polinkiams. Schellingą karštai sveikino Berlyne; puiki, daug žadanti pradžia jaunystėje, o vėliau ilga tyla žadino smalsumą. Tačiau jis vilčių nepateisino ir trumpai padirbęs nusišalino nuo universitetinės veiklos.

Ankstyva branda, ilgas gyvenimas, darbas penkiuose universitetuose ir poroje akademijų - tokia buvo Schellingo dalia. Įžvalgus ir sumanus, bet perdėm stokojantis tikslumo, neturintis mokslinio metodo, jis buvo pusiau filosofas, pusiau poetas. Ir pats filosofiją laikė greičiau įkvėpimo ir genialumo nei tyrinėjimo dalyku; tai buvo tipiškas romantizmo požiūris, ir Schellingas labiau nei kas kitas nusipelno romantinio filosofo vardo.

RAIDA IR VEIKALAI. Schellingo proto savybės leidžia paaiškinti, kodėl jis nepajėgė sukurti užsimotos sistemos, kodėl jo užmojai baigdavosi paraiškomis ir metmenimis. Proto gyvumas ir nepastovumas, polinkis pasiduoti svetimoms įtakoms, susižavėti naujomis idėjomis padarė tai, kad jo pažiūros perėjo daugybę etapų, kad kone kiekvienas naujas rašinys būdavo naujo požiūrio įžanga; šiuo atžvilgiu jis buvo unikumas filosofijos istorijoje.

Svarbiausi jo filosofijos etapai buvo šie:

•  Priklausomybės nuo Fichte's laikotarpis, nuo 1794 m. Svarbiausias šio lai kotarpio veikalas: „Vom Ich als Prinzip der Philosophie" (1795).

•  Gamtos filosofijos laikotarpis, nuo 1797 m. Iš to laikotarpio: „System der Naturphilosophie" (1799), taip pat „System des transcendentalen Idealismus" (1800).

•  „Tapatumo sistemos" laikotarpis, nuo 1801 m. Tuo metu Schellingo interesai buvo patys universaliausi, buvo didžiausia tikimybė sukurti sistemą; tačiau dėl tos sistemos jis visą laiką svyravo, pirmiausia ji buvo estetinė, paskui - etinė. To lai kotarpio raštai: „Darstellung meines Systems der Philosophie" (1801), „Bruno, oder uber das naturliche und gottliche Prinzip der Dinge" (1802).

•  Teosofinis laikotarpis, nuo 1813 m. „Uber die Gottheiten von Samothrace" (1815) - tai paskaita, kurioje alegorine forma išdėstė savo teosofines pažiūras. Vė lesni jo tyrinėjimai daugiausia skirti mitologijai ir apreiškimui; šių tyrinėjimų reatus jis dėstė savo paskaitose, kurios - prieš jo valią - klausytojų buvo paskelb1843 metais.

PAŽIŪROS.
1. ESTETINIS, GAMTOTYRINIS IR RELIGINIS FILOSOFIJOS ATSPALVIS.
Schellingo posūkis nuo Fichte's į romantinę filosofiją buvo trejopas:

1)  Perėjimas nuo grynai moralinės pažiūros į pasaulį prie estetinės. Menas bu vo pripažintas svarbiausia žmogaus kūrybos rūšimi, o filosofas - artimu menininkūrėju.

2)  Požiūrio į gamtą kaita. Gamta nėra vien priemonė žmogaus tikslams pasiek ti, kokią ją manė esant Fichte. Tiesa, vien tik dvasia yra tikroji realybė, bet gam pamatas taip pat yra dvasinis, nors ir nesąmoningas.

3) Suartėjimas su religija. Filosofijos tiesos nesiskiria nuo tų, kurias nuo senų senovės skelbė religija vaizdais ir simboliais. Religinis tikėjimas turi tą patį objektą kaip ir filosofija, nes yra susijęs su visatos pirmąja priežastimi, tikrąja prigimtimi ir kūrybine galia.

Todėl estetika, gamtos filosofija ir religijos filosofija Schellingui buvo didžiausios minčių įtampos taškai. Tačiau estetikoje nesukūrė nei ypač savitų, nei tai epochai labai būdingų pažiūrų; taip pat jų nesukūrė ir religijos filosofijoje; užtat kaip gamtos filosofas jis užėmė vadovaujančią vietą tarp XIX amžiaus idealistų.

2. GAMTOS FILOSOFIJA. Schellingo sukurta gamtos filosofija buvo spekuliatyvinė teorija, visiškai skirtinga nuo empirinės gamtotyros. Schellingas ieškojo gamtoje veikiančių galutinių priežasčių, norėjo įsiskverbti į jos „vidų". Jis nesitenkino baigtinių gamtos kūrinių pažinimu, bet stengėsi užčiuopti patį gyvą tapso procesą, kuriame tie kūriniai atsiranda; kaip tik šį procesą Schellingas laigamtos vidumi". Kaip Fichte suprato Aš, taip Schellingas gamtą - kaip gyvą ir kuriančią jėgą.

Vis dėlto Schellingas netapatino absoliuto su Aš, kaip tai darė Fichte, bet ieškojo, kaip ir Spinoza, absoliuto, kuris pranoksta ir materiją, ir Aš ir iš kurio galima kildinti vienodai ir materiją, ir Aš. Nei gamta, nei Aš, nei realus, nei idealus pasaulis dar nėra pirminiai būties pavidalai; absoliutas yra virš tų priešybių, jis yra „absoliuti realios ir idealios būties tapatybė". Gamta ir Aš yra tik antrinės būties apraiškos. Visas filosofines sistemas, materializmą ir spiritualizmą, realizmą ir idealizmą, Schellingas laikė vienašališkomis koncepcijomis, kurios apie absoliutą sprendžia iš jo antrinių apraiškų.

O kaip randasi daiktų įvairovė? Kai pirminė absoliuti būties tapatybė suskyla j priešybes. Tas būties priešingumas greta jos tapatybės buvo kitas pagrindinis Schellingo filosofijos teiginys. To priešingumo jis ieškojo visuose gamtos reiškiniuose; kur tik įžvelgdavo kokią nors gamtoje veikiančią jėgą, tuojau ten pat rasdavo ir kitą, diametraliai jai priešingą jėgą. Nurodydavo magnetizmą, elektrą, cheminius ryšius, kurie jo laikais (tai buvo taip pat Galvani'o ir Lavoisier laikai) buvo reikšmingų atradimų objektas; tačiau pavyzdžių pirmiausia jis ieškojo organiniuose procesuose.

Schellingas manė, kad organiniuose procesuose pasireiškia tikroji gamtos prigimtis. Jis kritikavo mechanistines teorijas, neigiančias savitų gyvybės reiškinių buvimą. Ir nuėjo jis dar toliau, [priešingą mechanicizmui pusę: neigė grynai mechaninių procesų buvimą. Ne tik pripažino organinių jėgų buvimą, bet laikė jas vienintelėmis: savo panorganiniu požiūriu į gamtą neigė bet kokią mechaninių jėgų galimybę. Tik gyvas būtybes laikė normaliais gamtos kūriniais, o neorganinius kūnus traktavo kaip gamtos raidos pertrūkio rezultatą.

3. „INTELLEKTUELLE ANSCHAUUNG". Filosofai nuo seno buvo priėję prie iš vados, kad pažinimui vienodai reikalingi ir juslės, ir protas: intuitus ir intellectus. Vien tik juslės, tiesiogiai liečiančios daiktus, pajėgia informuoti, ar daiktai yra ir kokie jie yra; protas juslių teikiamą žinojimą pagilina ir apibendrina, bet juslių pavaduoti negali, nepajėgia tiesiogiai suvokti daiktų, intuitus intellectualis iš viso nėra.

Niekas nebuvo atkreipęs tokio rimto dėmesio i šį pažinimo šaltinio dvilypumą kaip Kantas. Tačiau jo sekėjai, Fichte ir Schellingas, nuo jo nutolo. Nepasitikėdami juslėmis, nenorėdami jų parodymais grįsti filosofijos, jie buvo priversti abi pažinimo funkcijas užkrauti protui: pripažino Kanto neigtą intuitus intellectualis, arba - vokiečių terminologija kalbant - intellektuelle Anschauung.

Istorikas į šį jų požiūrį žvelgia dviem aspektais. Viena vertus, jis turi savęs paklausti: kuo kitu, jei ne „proto įžvalga", galėjo remtis tokios reikšmingos istorijos idėjos, kaip Platono gėrio idėja, Aristotelio primum movens, Plotino absoliutas, Augustino iliuminacijos teorija, Bonaventūro egzempliarizmo teorija, Spinozos substancija ar net Tomo Akviniečio intellectus agens? Bet, antra vertus, istorikas turi pripažinti, kad XIX amžiuje „proto įžvalgos" koncepcija nebuvo nei vaisinga, nei patvari. Praėjus vos metams po Schellingo mirties, Vokietijoje prasidėjo grįžimas prie Kanto.

SCHELLINGO FILOSOFIJOS ESMĖ. Metafizikai, nutraukusiai ryšius su natūralizmu, atsivėrė du keliai: arba ji galėjo būtį suprasti kaip Aš - taip padarė Fichte; arba kaip absoliutą, esantį virš Aš ir gamtos priešstatos - tuo keliu nuėjo Schellingas. Absoliutą jis suprato kaip organišką ir evoliucionuojantį ir ieškojo jame iracionalių veiksnių, kuriuos meninė intuicija ir religinis tikėjimas suvoktų lengviau nei loginė dedukcija.

SCHELLINGUI ARTIMI MĄSTYTOJAI. Iš tikrųjų Schellingas nesukūrė mokyklos, o ir negalėjo sukurti, nes jo pažiūros be paliovos kito. Tačiau daugybė rašančiųjų, ir ne tik filosofinėmis temomis, sėmėsi įkvėpimo iš jo filosofijos, kuri atitiko epochos poreikius.

•  Pirmiausia su juo buvo susijusi romantikų mokykla. Svarbiausia jos veiklos sritis buvo estetika ir literatūra, bet ji plėtojo ir religines bei politines pažiūras. Grynai filosofiniais klausimais jos atstovai retai kada pareikšdavo nuomonę; pats filosofiškiausias protas tarp jų buvo Friedrichas Schlegelis.

•  Schellingo įtakos gamtos filosofams rezultatai buvo keleriopi. Vieni, kaip norvegas Henrikas Steffensas, stengėsi bendro pobūdžio jo idėjoms apie visatos evoliuciją suteikti rimtą mokslinį pamatą - geologinį arba fiziologinį. Užtat kiti, kaip Adamas Eschenmayeris, manė priešingai: esą nuosekliai laikantis Schellingo pažiūrų, reikėtų atsižadėti mokslo ir filosofijos ir remtis tikėjimu; Eschenmayeris domėjosi labiau spiritizmu nei mokslu.

•  Romantinis sąjūdis taip pat pagimdė nemaža doktrinų, giminiškų Schellingo pažiūroms, nors atsiradusių nepriklausomai nuo jų; pirmiausia čia paminėtinas žymus protestantų religijos filosofas, Berlyno profesorius DAVIDAS FRIEDRICHAS SCHLEIERMACHERIS (1768-1834).

Schleiermacheriui religija nebuvo nei metafizika, nei etika; dogmų jis nelaikė būtinu religijos dėmeniu, net nemanė esant būtina tikėti asmeniniu Dievu ir asmeniniu nemirtingumu. Religija jam buvo tik jausmas, būtent „visiškos priklausomybės" jausmas, kuriuo remiasi mūsų santykis su Dievu ir per kurį mes susiliečiame su begalybe.

Schleiermacherio etika atitiko jo religijos filosofiją: ir ji rėmėsi jausmu. Jis neieškojo, kaip Kantas, abstrakčių moralės normų, nes buvo įsitikinęs, kad ji remiasi visiškai asmenišku idealu, kurį kiekvienas turime savyje. Tai buvo jausmingumo ir individualizmo apraiškos, taip būdingos romantizmo epochai. Tuo tarpu kai XVIII amžiaus racionalizmas individuose labiausiai vertino tai, kas bendražmogiška, naujoji era pradėjo la biausiai vertinti tai, kas individualu. Schleiermacheris tai naujai nuostatai suteikė filosofinę formą ir dėl to greta Schellingo tapo svarbiausiu romantizmo