XIX amžiaus filosofų idealistų plejadoje Fichte buvo pirmas: kaip tik jis pirmasis pasuko nuo Kanto kriticizmo į idealistinę spekuliaciją. Jis sukūrė metafiziką, išeities tašku pasirinkdamas sąvoką Aš ir suteikdamas idealizmui išimtinai etinę pakraipą.

PIRMTAKAI. Svarbiausias Fichte's pirmtakas buvo Kantas. Fichte laikė save kantininku ir buvo įsitikinęs, kad ištikimai tęsia Kanto mokslą. Iš Kanto jis perėmė ir plėtojo visas metafizinio pobūdžio idėjas. Jo išeities pozicija buvo etinis religinis Kanto filosofijos aspektas, pirmiausia mintis, kad praktinis protas metafizines problemas gali išspręsti geriau nei teorinis.

Nuo Kanto kriticizmo prie metafizikos perėjo ir kiti Kanto mokiniai, tarp jų ir Reinholdas.

GYVENIMAS. Johannas Gottliebas Fichte (1762-1814) gimė Lužicuose, neturtingoje sodiečių šeimoje. Vaikystėje piemenavo, kol vieno apylinkės kraštiečio padedamas pradėjo lankyti mokyklą. Baigė ją kovodamas su nepritekliais. Universitete studijavo teologiją, vėliau ją metė ir tapo laisvų studijų šalininku. Ilgai negalėjo rasti, kur pritaikyti savo gabumus, kaip patenkinti žinių troškimą ir veiklos poreikį; tik pažintis su Kanto filosofija pažadino jame filosofą ir nulėmė jo užsiėmimą. 1794 metais Kanto padedamas gavo filosofijos katedrą Jenoje. Jai vadovavo penkerius metus, o prarado ją už straipsnį, kuriame buvo įžvelgtas ateizmas. Po atsistatydinimo, kuris sukėlė skandalingą polemiką (vadinamąjį „ginčą apie ateizmą"), apsigyveno Berlyne, dalyvavo literatūrinių ir politinių draugijų veikloje. Napoleono karų metu su įkarščiu atsidavė patriotinei akcijai; prancūzų okupacijos metu, 1807-1808 metų žiemą, Berlyne skelbė liepsningas „Prakalbas vokiečių tautai", kuriose kvietė savo liaudį atgimti doroviškai. Kai vėliau, 1809 m., buvo atidarytas Berlyno universitetas, tapo jo profesoriumi, dekanu ir pirmuoju rinktu rektoriumi.

RAŠTAI. Svarbiausieji Fichte's darbai parašyti dar Jenoje: „Grundlage der ge- sammten Wissenschaftslehre" (1794), „Grundlage des Naturrechts" (1796), „System der Sittenlehre" (1798). Populiarūs sistemos variantai: „Bestimmung des Menschen" (1800), politinė programa: „Der geschlossene Handelsstaat" (1800).

PAŽIŪROS.
1. METAFIZINĖ PROGRAMA IR DEDUKCINIS METODAS. Jau pati filosofijos paskirties samprata nutolino Fichte nuo dogmatiškų kantininkų: pažinimo teorijos kritiką jis laikė tik parengiamuoju etapu, tik būties teorijos pamatu.

Iš filosofijos jis reikalavo, kad, kitaip nei specialieji mokslai, ji žinias susistemintų. O sistema privalo būti vientisa, pagrįsta vienu principu. Tad Fichte's filosofijos programa buvo metafizinė, sisteminė ir monistinė.

Filosofijos metodą Fichte irgi suprato ne taip kaip Kantas. Jis ieškojo metodo, kuris padėtų rasti galutines tiesas, nustatyti ne tik kaip yra, bet ir kaip privalo būti. Tai padaryti esą galima tik dedukcijos metodu. Taigi Fichte grįžo prie Kanto nutrauktos tradicijos - racionalizmo metodologijos. Tas Fichte's metodas nulėmė jo filosofijos pobūdį; tarp filosofijos ir patirties atsirado praraja; iš to kelio, į kurį filosofiją mėgino pakreipti Kantas, ji buvo pastatyta ant spekuliacijos bėgių.

2. EPISTEMOLOGINĖS PRIELAIDOS IR IDEALISTINĖS IŠVADOS. Iš tikrųjų Fichte atnaujino ikikantinę spekuliatyviąją metafiziką, tačiau svarbiausiu atžvilgiu išsi davė, kad priklauso jau pokantinei epochai, būtent kurdamas dedukcinę metafikos sistemą, prielaidų jai ieškojo pažinimo teorijoje.

O svarbiausia filosofijos problema Fichte, kaip ir Kantas, laikė minties ir būties santykį. Jis manė, kad šį santykį galima suprasti dvejopai: realistiškai ir idealistiškai. Realizmas būtį laiko pirmine ir iš jos kildina mintį; idealizmas, atvirkščiai, mintį laiko pirmine. Fichte's sprendimas buvo idealizmo naudai; pirmine jis laikė mintį: neįmanoma, - samprotavo jis, - iš bedvasės būties kildinti sąmoningą mintį, todėl reikia mėginti eiti priešinga kryptimi. Realizmas vartoja nuo minties nepriklausomos būties sąvoką, o pažinimo kritika tokią sąvoką atmeta, nes nepriklausomos būties ne tik negalima pažinti, bet neįmanoma net nuosekliai apie ją mąstyti. Tad kritika veda į idealizmą: ji nustato, kad daiktai yra vaizdiniai, o vaizdiniai suponuoja įsivaizduojančio Aš buvimą.

3. LAISVĖS FILOSOFIJA. Buvo dar ir kita priežastis, dėl ko Aš tapo Fichte's fi losofijos pamatu. Būtent dėl to, kad jo filosofija išaugo iš jau Kanto suformuotos dorovinės nuostatos pasaulio atžvilgiu: svarbiausi jam buvo ne teoriniai, o praktiniai klausimai. Realus pasaulis jį domino ne pats savaime, o kaip veiklos arena. Todėl ir būties pamatas jam buvo ne daiktai, o veikiantis Aš.

Šiam filosofui, žiūrinčiam į pasaulį iš etikos pozicijų, ypač svarbi buvovė. Jos buvimas jam nereikalavo argumentų - užtat pati laisvė tapo argumentu idealizmo naudai. Jei logikos požiūriu realizmas ir idealizmas galų gale gali atrodyti vienodai priimtini, - teigė Fichte, - tai laisvė nusveria idealizmo naudai. Kas nejaučia savo laisvės, kas suvokia save kaip pasyvią būtybę, tas būdamas filosofas laikysis realizmo pozicijos. O kas jaučiasi laisvas, tam Aš negali būti priklausomas nuo materialių dalykų, ir tas gali būti tik idealistas. Toks filosofas buvo ir pats Fichte.

4. VEIKSMO FILOSOFIJA. Etinė Fichte's nuostata reiškėsi ir kitu būdu. Visuo met turėdamas galvoje veiksmus ir jų padarinius, jis įsivaizdavo, kad visur, kur yra realybė, prieš tai turėjo būti ją sukūręs veiksmas. Tad pirmasis būties pavidalas bu vo ne realus pasaulis, o veiksmas, kurio dėka tas pasaulis yra. Iš Fichte's doktri nų ši buvo bene paradoksaliausia, labiausiai nutolusi nuo įprastos mąstysenos: kasdieniškai mąstant veiksmas suponuoja substanciją; kasdieniška mąstysena veiksmą gali suprasti tik kaip veiksmą, atliekamą substancijos. Fichte'i tokia mąstysena buvo nepriimtina: jam substancija yra veiksmo padarinys, veiksmas substancijos atžvilgiu yra pirmesnis. Ne substancija, o veiksmas yra pirminis, metafizinis pasaulio pamatas. Todėl filosofijos uždavinys yra rasti ne pirminius faktus, o pirminius aktus. Fichte buvo pirmasis filosofas, sukūręs šitokią aktyvistinę pasaulio sampratą.

5. IDEALO FILOSOFIJA. Kaip substancija suponuoja ją sukūrusį veiksmą, taip veiksmas savo ruožtu suponuoja jam vadovavusį tikslą ir idealą. Todėl Fichte idealų pasaulio tikslą laikė pirmine pasaulio priežastimi; realus pasaulis atsirado siekiant idealo, ir dėl to jo prigimtį lemiantis veiksnys yra idealas: ne tai, kas yra, o tai, kas privalo būti. Ne idealai atsiranda iš tikrovės, kaip vaizduoja kasdieniškas mąstymo būdas, o tikrovė atsiranda iš idealo. Tikrovę galima suprasti tik žinant idealą, ku rio dėka ji atsiranda: tik iš jo galima spręsti, kodėl tikrovė yra tokia, o ne kitokia.

Savaime aišku, kad Fichte's filosofija negalėjo būti empirinio pobūdžio: juk neįmanoma idealą pažinti patirtimi. Fichte manė, kad tikros filosofijos sąlyga yra abejingumas empiriniam pasauliui: filosofas turi nutraukti ryšius su kasdieniška, realistine mąstysena ir pertvarkyti savo mintis taip, kad jos pradėtų nuo idealo, o per jį pažintų realius santykius.

6. AŠ FILOSOFIJA. Visos Fichte's nuostatos vedė į tai, kad savajame Aš būtų ieš koma metafizinio prado. Veiklųjį pasaulio dėmenį pažįstame tiesiogiai: tai mūsų pačių Aš. Tad Aš yra pirminis dėmuo, absoliutus, kuriantis būties pradmuo. Čia Fichte ėjo Kanto keliu, bet nuėjo daug toliau nei jis: pasak Kanto, Aš kuria daiktų vienovę, o pasak Fichte's - pačius daiktus; pasak Kanto, Aš kuria tik daiktų for mą, pasak Fichte's - ir turinį; pasak Kanto, Aš veiklos padarinys yra reiškiniai, pa sak Fichte's - patys daiktai. Pasak Fichte's, Aš ne tik pažįsta - kaip visuotinai įsi vaizduojama - kažką, kas ir be jo pagalbos egzistuoja, bet kuria, į būtina tikrovę.

Šis požiūris neatrodys toks paradoksalus, jei atkreipsime dėmesį į tai, kad idealistui Fichte'i tikrovė nėra „daiktai patys savaime" (tokių, jo nuomone, nėra), o tik įsivaizduojami daiktai; vadinasi, jam tikrovė yra tos pačios prigimties kaip mintis ir Aš. Daiktai atrodo esą nepriklausomai nuo Aš, bet tai yra klaida (kurią jau Kantas pradėjo šalinti). Paties Aš kūriniai atitrūksta nuo jo ir tampa priešprieša jam kaip objektas subjektui. Objekto ir subjekto supriešinimas yra pirmasis Aš aktas. Objektas ir subjektas yra tos pačios kilmės: ir objektas, ir subjektas randasi iš Aš.

Tačiau objekto ir subjekto priešprieša yra neišvengiama, nei objekto negalima suprasti be subjekto, nei subjekto be objekto. Šio dvilypumo padarinys yra klaidinga nuomonė, kad pasaulis yra dvejopas, kad būties ir minties prigimtis yra visiškai skirtinga. Pati mintis nepajėgi įveikti šią klaidą, tai padaro valia, kurios veiksmai padeda mums įsisąmoninti, kad Aš yra pirminis.

Visa sąmonės turinio įvairovė yra Aš kūrinys. Kantas manė, kad nuo Aš sąmonės nepriklausomi „daiktai patys savaime" yra nepažinūs, Fichte manė, kad jų išvis nėra. Jis buvo įsitikinęs, kad likvidavo šią klaidingą sąvoką. O iš tikrųjų jis ją išsaugojo, tik kitu pavidalu: jo sistemoje Aš perėmė visas ankstesniojo „daikto paties savaime" savybes ir funkcijas. Aš yra Fichte's „daiktas pats savaime". Metafizika, pašalinta iš objektų srities, grįžo iš kitos pusės - iš subjekto pusės. Senoji, ikikan- tinė kosmoso metafizika tapo Aš metafizika.

7. PRAKTINĖ FILOSOFIJA. Laisvojo Aš veiksmas, tapęs Fichte's teorinės filosofijos pamatu, juo labiau turėjo tapti jo praktinės filosofijos pamatu. Tapti laisvam - tai žmogaus dorovinis priesakas. Kantui laisvė buvo dorovinio dėsnio realizacijos sąlyga, Fichte'i dar daugiau - šio dėsnio esmė.

Fichte'i, priešingai nei Kantui, net priešingai nei visiems ankstesniems etikams, kiekvienas poelgis buvo geras. Poelgis yra geras, nes jis yra veiksmas. Blogas ne vienoks ar kitoks poelgis, bet jo stoka, nesugebėjimas veikti, pasyvumas. Sis teiginys nebus paradoksalus, jei atsižvelgsime į tai, kad ne viskas, kas visuotinai vadinama poelgiu, atitiko Fichte's poelgio sampratą: jam „poelgio" požymis buvo jo laisvė. Kai elgesį lemia aplinkybės ir išoriniai motyvai, jis yra pasyvus ir priklausomas, nelaisvas; tokio elgesio Fichte nelaikė Aš veikla, nelaikė poelgiu. Kai Aš pats savarankiškai priima sprendimą, kad įvykdytų savo protingą paskirtį, tik tada jis atlieka poelgį.

Fichte norėjo visose srityse būti laisvės ir aktyvumo filosofu; jis skelbė tų dalykų metafizinę reikšmę ir dorovinę vertę. Laisvė ir aktyvumas buvo ir jo istorio- sofijos pamatas. Žmonijos istoriją jis suprato kaip laipsnišką laisvės realizaciją. Laisvoje veikloje jis įžvelgė Dievo dvasios apraiškas; ne visa dieviškosios prigimties pilnatvė buvo realizuota sukūrus gamtą, ji ir toliau reiškiasi istorijoje, žmonių kūrybiškumas bei genialumas yra absoliuto apraiška.

Savo praktinę filosofiją Fichte papildė konkrečia politine „uždaros valstybės" programa, turinčia atlikti „būsimosios politikos bandinio" vaidmenį. Ši programa buvo gana netikėta, nes abstraktus idealistas, koks buvo Fichte, ją pagrindė išimtinai ekonominiais samprotavimais; tas Aš filosofas savo programoje visą valdžią atidavė valstybei; tas veiksmo ir laisvės šauklys norėjo žmonių gyvenimą padaryti pasyvų ir reglamentuotą iki mažiausių smulkmenų. Jis rėmėsi prielaida, kad svarbiausia yra užtikrinti žmonėms nuosavybę ir darbą, o tai padaryti gali tik valstybė: tik ji viena gali reguliuoti pramonę ir prekybą bei palaikyti jų pusiausvyrą. Dėl to valstybė turi būti uždara: bet kokie santykiai su užsieniu gyvenimo reguliavimą padaro neįmanomą ir gali išvesti jį iš pusiausvyros; vadinasi, tie santykiai neleistini. Tas valstybės uždarumas, jos atskyrimas nuo likusio pasaulio turi ir kitų teigiamų padarinių: nors tai atima iš gyvenimo dalį jo malonumo, bet užtat apsaugo nuo svetimų įtakų, stiprina tautos charakterį ir garantuoja jai gerą ateitį. Ne tik savo bendru doroviniu principu, kad kiekvienas poelgis yra geras, bet ir ta konkrečia politine programa Fichte tapo pavyzdžiu savo tautiečiams: jo programą priėmė nacionalsocializmas - žinome, koks buvo rezultatas.

RAIDA. Fichte's doktrina susiformavo gana anksti, bet paskui jis ją be paliovos perdirbinėjo. Savąjį „Wissenschaftslehre" redagavo nuo 1794 iki 1813 metų ne mažiau kaip šešis kartus. Toje jo nuolatinėje raidoje galima išskirti dvi fazes: Jenos ir Berlyno. 1800 metai yra jų skiriamoji riba. Svarbiausias jų skirtumas: pradinėje doktrinoje (ją pristatėme anksčiau) Aš buvo aukščiausia būtybė, o vėlesnėje virš Aš buvo iškelta dievybė. Drauge su šiuo perėjimu prie teizmo Fichte's pažiūrose vyko perėjimas nuo racionalizmo prie misticizmo, nuo autonominės etikos prie religinės, o kartu atsitiko taip, kad buvo pereita nuo humanitarizmo prie nacionalizmo.

REIKŠMĖ. Fichte's filosofija buvo priešingybė natūralizmui, būčiai jis priskyrė priešingas savybes nei tos, kurios reiškiasi gamtoje. Tikroji būtis jam buvo panaši ne į gamtą, o į idealą, ne į medžiagą, o į sąmoningą, laisvą, individualų A?. Fichte's filosofija nebuvo iš tų, kurios formuoja natūralų ir kasdienišką požiūrį į daiktus, -ji buvo iš tų, kurios kuria pažiūrijos, o idealas iš tikrovės, čia idealas ir Aš buvo pripažinti pirminiais ir absoliučiais būties elementais. Šis atvirkštumas ir Aš, idealo, veiksmo, valios, laisvės viršenybės pripažinimas suteikiant tiems dalykams būties pamatų vaidmenį ir buvo Fichte's filosofijos esmė.

Akivaizdu, kad Fichte's filosofija nebuvo reiškinių teorija; būtų absurdiška, jei ji pretenduotų atstoti empirinį mokslą. Užtat savaime suprantama, kad ji yra metafizinė hipotezė apie būties prigimtį. Tai buvo jau pokantinės dvasios paženklinta metafizika. Kanto kriticizmas atėmė iš filosofų norą sukti į metafizikos kelią, bet užtat tuos, kurie jau buvo tame kelyje, ji atleido nuo priedermės skaitytis su reiškinių peršamu pasaulio vaizdu.

Fichte, nors buvo Kanto paskatintas imtis filosofijos, priėjo diametraliai priešingų Kantui išvadų. Kanto filosofija buvo kritika, Fichte's - metafizinė sistema. Kanto metodas buvo transcendentalinis, Fichte's - dedukcinis. Kantas naudojosi epistemologinėmis sąvokomis, Fichte jas perdirbo į metafizines; žmogaus protą jis laikė pasaulio sampratos modeliu. Pasak Kanto, protas kūrė tiktai formas, pasak Fichte's, - taip pat ir visą sąmonės turinį. Kantas manė, kad „daiktai patys savaime" yra nepažinūs, Fichte - kad jų išvis nėra; o iš tikrųjų Aš tapo jam „daiktu pačiu savaime".

Fichte's įtaka apsiribojo tik jo tėvyne, bet jis padarė lūžį jos filosofijoje, pasukdamas ją nuo kriticizmo prie idealistinės metafizikos. Schellingas ir Hegelis nuėjo jo keliu. Didžiausią įtaką padarė pirmoji jo pažiūrų fazė, nes svarbiausieji antrosios fazės raštai liko rankraščiuose ir nebuvo prieinami.

Fichte padarė ir politinę įtaką. Jis prisidėjo prie vokiškojo nacionalizmo sužadinimo. O po šimto metų nacionalsocializmas jo „uždaros valstybės" idėją mėgino įkūnyti praktiškai ir jį laikė vienu iš savo idėjinių pirmtakų.