Anglija, kuri nuo seno buvo empirizmo kraštas, liko tokia ir XIX amžiuje, tolima kontinento metafizinėms spekuliacijoms. Po Škotų mokyklos sėkmės laikotarpio kaip tik dabar iš naujo sužypavadinimą. Jų pradininkais tapo Benthamas ir Jamesas Millis.

GRUPĖS LYDERIŲ GYVENIMAS IR DARBAI.
1. JEREMY BENTHAMAS (1748-1832) vaikystėje stebino neįprastai ankstyva branda, o senatvėje amžinai jaunatvišku protu. Pagrindiniai jo interesai buvo teisiniai, bet būdami suprasti plačiai atvedė jį prie etinių problemų. Kaip daugelis kitų iškilių anglų mąstytojų, jis neužėmė jokio akademinio posto. Turėjo praktinių, politinių, reformatoriškų ambicijų, nors pagal charakterį privalėjo būti greičiau mokslininku ir rašytoju, o ne veikėju. Troško įgyvendinti liberalias idėjas, pirmiausia norėjo reformuoti teisę, ypač baudžiamąją teisę ir kalėjimus: buvo sumanęs naujo tipo kalėjimo pastatus, kuriuos vadino „Panoptikumu" ir kurie turėjo būti taip pastatyti, kad prižiūrėtojas iš vienos vietos galėtų matyti, kas vyksta visose kamerose. Panoptikumas patyrė fiasko, bet liberalios Benthamo idėjos nugalėjo. Savo pažiūras teoriškai jis apdorojo dar prieš pasibaigiant XVIII amžiui: reikšmingiausias jo filosofijos darbas buvo „An Introduction to the Principles of Morals and Legislation", pasirodęs 1789 metais. Jo paties turtas leido jam ne tik nepriklausomai nugyventi gyvenimą, bet ir finansuoti savo idėjas bei burti apie save panašiai mąstančius žmones. Buvo jis ramaus būdo, mokėjo džiaugtis žmonėmis ir gyvenimu, bet kartu buvo drovus žmogus ir pradžioje dirbo atsiskyręs. Tik pažintis su Jamesu Milliu paskatino jį kurti „filosofinių radikalų" grupę. Galų gale atsitiko taip, kad šis atsiskyrėlis sutelkė apie save kompaktiškiausią filosofų grupę, kokios nėra buvę Anglijoje, ir kad šis teoretikas įgijo politinę įtaką. Benthamo grupei priklausė tokie žymūs žmonės kaip Malthusas, žinomas demografinės teorijos autorius, Ricardo, vienas iš politinės ekonomijos kūrėjų, Grote, žinomas istorikas, ir, žinoma, pirmiausia Jamesas Millis.

2. JAMESAS MILLIS (1773-1836), iš visos grupės turintis geriausią filosofinį išsilavinimą, prisidėjo prie to, kad grupės veikla neapsiribojo ekonomika ar politika, kad ji tapo filosofine grupe. Benthamas buvo grupės galva, o Millis buvo jos gyvybingumo siela. Jis neturėjo gabumų idėjoms kurti, bet sugebėjo jas tiksliai išreikšti ir atkakliai ginti. Jis taip pat nebuvo atsidėjęs vien filosofijai dirbo Indijos biuro tarnautoju. Ir populiarumą įgijo ne filosofijos veikalu, o Indijos istorija. Rašsirodęs 1829 metais. Kaip tik Millis radikalų grupei suteikė ne tik filosofinius pamatus, bet ir radikalią, demokratinę, antibažnytinę kryptį. Paradoksalu, kad tokio sukirpimo žmogus, šaltas racionalistas, tapo judėjimo lyderiu ir suvaidino vaidmenį, kuris lygintas su Voltaire'o vaidmeniu tarp aštuonioliktojo amžiaus Prancūzijos „filosofų". Skelbė epikūrininkų teoriją, bet turėjo stoiko charakterį. Teigė taip reikalavo jo teorinės išvados, kad vienintelis gėris yra malonumas, bet pats gyvenimo malonumais mažai domėjosi. Būdu visai nepanašus į nuotaikingą Benthamą, buvo greičiau niūrus, griežtas, santūrus žmogus: entuziazmą ir aistringumą laikė savotiškomis klaidomis. Sūnus taip rašo apie jį: „Kartais sakydavo, jei gera valdžia ir geras auklėjimas padarytų gyvenimą tokį, kokį galėtų jį padaryti, tada būtų verta gyventi šiame pasaulyje, tačiau net apie tokią galimybę jis kalbėjo be entuziazmo". Millio, kaip ir jo draugų, radikalizmas buvo grynai idėjinis: jie priklausė privilegijuotiems visuomenės sluoksniams ir iš visuomeninių santykių radikalizavimo negalėjo tikėtis jokios asmeninės naudos.

PIRMTAKAI. Radikalų filosofinių pažiūrų istorija yra ilga: jas formavo visas angliškasis XVIII amžius. Tarp Benthamo popierių yra likęs raštelis, kur išvardytos svarbiausios filosofinės idėjos, kuriomis jis ir jo draugai vadovavosi, ir svarbiausi šaltiniai, iš kurių tas idėjas sėmėsi: „Asociacijos principas. Hartley. Idėjų ir kalbos, taip pat idėjų tarpusavio sąsaja. Didžiausios laimės principas. Priestley. Benthamo detaliai pritaikytas visoms etikos sritims, šis principas anksčiau iš dalies buvo realizuotas Helvecijaus".

Vis dėlto radikalų išpažįstama asocianizmo idėja iki Hartley'o jau buvo žinoma Hume'ui, o Hutchesonas anksčiau už Priestley jau žinojo bentamiškąją utilitarizmo formulę. Itin savo teorijai svarbią moralinės aritmetikos koncepciją Benthamas rado jau Hutchesono, Hartley'o, Maupertuis, Beccarijos raštuose. Visos tos teorijos iš tiesų buvo kolektyvinis kūrinys, kurį Benthamas ir radikalieji filosofai tik užbaigė.

PAŽIŪROS.
1. EMPIRIZMO SISTEMA. Benthamas, Millis ir jų draugai išplėtojo asocianizmo sistemą pažinimo teorijoje ir utilitarizmo sistemą veiklos teorijoje. Tos idėjos buvo labai paprastos ir priklausė dar aštuonioliktam amžiui. Radikalų sistemoje nebuvo vietos metafiziniams tyrinėjimams: Locke'ą siekiančioje minties tradicijoje filosofija būdavo apribojama proto analize. Kartu su ekonomika psichologija buvo tikroji jų tyrinėjimų sritis. Taip jie tikėjosi išspręsti ir pažinimo teorijos, ir etikos problemas. Analizuodami protą mėgino formuluoti tiesos ir gėrio kriterijus. Pavyzdžiui, teisingais laikė tik tokius stebinius, kurie atsiranda iš juslinių pojūčių. Vadovaudamiesi šia mintimi jie plėtojo abi filosofijos dalis: teorinę ir praktinę. Pirmąją sutvarkė Millis, antrąją Benthamas.

2. ASOCIANISTINĖ PSICHOLOGIJA IR PAŽINIMO TEORIJA. Spręsdamas teorines problemas, Millis nepretendavo į originalumą, naudojosi Apšvietos epochos pažiūromis, tik jas dar labiau radikalizavo griežto sensualizmo ir asocianizmo dvasia. Be akivaizdžių tiesų, be apriorinio žinojimo, vien tik iš paprastų juslinių pojūčių asociacijų dėka atsiranda visos mūsų daugeriopos žinios, panašiai kaip iš paprastų malonumo ir nemalonumo jausmų atsiranda visi įvairiausi vertinimai, kuriais vadovaujamės savo gyvenime.

Iš plytos ir tinko stebinio (kartu su padėties ir kiekio stebiniais) susiformuoja sienos stebinys: panašiai iš lentos ir vinies stebinių grindų stebinys, o iš stiklo ir medžio stebinio lango stebinys; iš šių sienos, grindų, lango ir kitų stebinių atsiranda dar sudėtingesnis namo stebinys. Tokiu pat būdu stebiniai jungiasi į namų apyvokos stebinius, kiti į prekių stebinius, pagaliau į daiktų arba buities stebinius. Net ir tokios bendros ir abstrakčios sąvokos kaip buitis irgi susiformuoja vien tik iš juslinių pojūčių. Ir visi stebiniai formuojasi pagal vieną vienintelį principą „tolydžios asociacijos" principą (law of inseparable association) . Jungimasis būna tik vienoks: stebiniai jungiasi tik susidurdami, o sąveikos stiprumas priklauso nuo stebinių susidūrimo prote dažnio. Taigi pagal Millio teoriją žmogiškasis pažinimas buvo labai jau paprastas: tikriausiai gerokai paprastesnis, nei yra iš tikrųjų.

3. UTILITARISTINĖ PSICHOLOGIJA IR ETIKA. Benthamas sukūrė tokią pat supaprastintą žmogiškųjų vertinimų teoriją: jo teorija buvo senų seniausias hedonizmas, gėriu laikantis vien tik malonumą, o blogiu kančią. Anapus šių jausmų nieko nėra nei gera, nei bloga, viskas yra neutralu. Be šių jausmų nieko nežinome apie gėrį ir blogi, panašiai, kaip anapus pojūčių neturime jokių žinių apie būtį. Ši pažiūra mėgino remtis faktu, kad visi geidžia malonumo ir vengia kančios. Kitaip sakant, etinis hedonizmas (kad malonumas yra gėris) rėmėsi psichologiniu hedonizmu (kad visi geidžia malonumo). Radikalų etika, kaip teisingai buvo pasakyta, buvo tik liepiamąja nuosaka išreikšta jų psichologija.

Benthamo hedonizmui būdingi tokie bruožai:

a) Jis buvo išimtinai kiekybinis: daiktų ir poelgių vertę lemia vien jų teikiamo malonumo kiekis, o malonumo rūšis yra visai nesvarbi. Jei draugiškas žaidimas tei kia tiek pat malonumo, kiek poezija, sakė Benthamas, tai abu šie dalykai yra vienodai vertingi. Ir galbūt tai buvo vienintelė nuosekli hedonizmo atmaina.

Tikslus, šiek tiek pedantiškai mąstantis Benthamas detaliau nei bet kas kitas išnagrinėjo kiekybinę jausmų pusę. Jis skyrė net septynis malonumo „matmenis", kurių kiekvienas lemia jo kiekybę. Tai: 1) intensyvumas, 2) trukmė, 3) tvirtumas, 4) artumas, 5) vaisingumas, 6) grynumas, 7) paplitimas. Benthamas manė, kad malonumas tuo didesnis, kuo 1) intensyvesnis, 2) kuo ilgiau trunka, 3) kuo tvirčiau ir 4) kuo greičiau jį patiriame, 5) kuo labiau tikėtina, kad šį malonumą lydės kiti malonumai, 6) kad jis nesukels nemalonumo ir 7) kuo daugiau žmonių jį patirs.

Taip pat tiksliai ir sistemingai Benthamui pavyko sudaryti išsamų paprastų malonumų, kurie apimtų visus kitus įmanomus patirti malonumus, sąrašą; jame yra 14 pozicijų. Jis taip pat sudarė ir įvairių aplinkybių, veikiančių žmogaus jautrumą ir sustiprinančių malonumo ir kančios pojūčius, sąrašą; jame yra 32 pozicijos.

•  Daikto ir poelgio vertę lemia ne tik tas malonumas, kuris patiriamas iš karto, bet ir tas, kurį teikia artimi ir net tolesni to poelgio padariniai. Dėl šio įsitikini mo Benthamo hedonizmas buvo ne impulsų, bet sveiko proto doktrina. Jam bu vo tolimas šūkis carpe diem, nuo kurio senovėje prasidėjo hedonizmo istorija: jo šūkis greičiau buvo blaivus svarstymas, tiksli „malonumų apskaita" (calculus of pleasures). Ne intuicija, o apskaičiavimas leidžia deramai įvertinti daiktus ir po elgius.

•  Patiriame tik savo malonumą ir tik todėl žinome, kad malonumas yra gėris. O kadangi ir kiti patina tokius pat malonumus, tai ir pastarieji gali būti laikomi tokiu pat gėriu. Sis įsitikinimas savo ruožtu lėmė tai, kad Benthamo, kitaip nei daugumos hedonistų, hedonizmas nebuvo susijęs su egoizmu: Benthamas teigė, kad gėris yra kiekvienas kieno nors, ne vien mano paties, malonumas.

Vis dėlto tą neegoistinį etinį hedonizmą jis siejo su egoistiniu psichologiniu hedonizmu. Jis pripažino faktą, kad kiekvienas siekia savo malonumo arba kad kiekvienas gėriu laiko tik savo malonumą; nepaisant to, jo filosofijos tezė buvo: kiekvienas malonumas yra gėris. Šiuos du sunkiai suderinamus teiginius jis mėgino derinti remdamasis trečiu teiginiu: visuomenės malonumai yra asmeninių malonumų priemonė. Kartais jis visuomenę traktuodavo kaip kolektyvinį asmenį, kuriam taip pat galima pritaikyti teiginį, jog malonumas jam yra gėris, kartais aiškindavo, jog tai, kas malonu visiems, visiems yra gėris. Tačiau iš tikrųjų jis tų dviejų hedonizmų individualaus ir visuotinio taip ir nesuderino.

Savo hedonizmą, apskaičiuotą ir visuotinį, Benthamas apibendrino garsiąja formule: didžiausias gėris yra „daugiausia malonumų didžiausiam skaičiui būtybių". Kad pasakytų, jog kalbama ne apie iškart daikto suteiktą malonumą, bet ir apie tolesnius padarinius, jis rašė apie daikto „naudą", tuo žodžiu pavadindamas malonumų, kokių tik galima iš to daikto gauti, visumą. Tad ir aukščiausiąjį gėrį jis apibrėžė dar kaip „naudą didžiausiam skaičiui būtybių". Pamatinį savo etikos principą jis dar vadindavo „aukščiausios laimės" arba „didžiausios naudos" principu. Bet „laime" ir „nauda" jis laikė ne ką nors kita, tik malonumą, ir jo doktrina, nepaisant skirtingų formulių, visada liko vienodai hedonistinė. „Naudingumo principas tai toks principas, pagal kurį poelgis giriamas arba peikiamas atsižvelgiant į tai, ar jis padidina, ar sumažina suinteresuotų asmenų laimę". Ši teorija ypač dėl to, kad nebūtų painiojama su egoistiniu hedonizmu - yra žinoma utilitarizmo pavadinimu, kuris atsirado XVIII amžiuje, bet tik dabar visuotinai paplito.

4. ŽMOGAUS PRIGIMTIES TEORIJA. Benthamo, Millio ir kitų radikaliųjų filosofų žmogaus prigimties sampratą galima sutraukti į keturis punktus:

•  iš prigimties visi žmonės yra panašūs. Kitaip ir būti negali, nes visų sąmonė formuojasi iš tos pačios medžiagos iš pojūčių ir jų sąsajų. Todėl nėra jokio payti jų lygiais;

•  iš prigimties visi trokšta to paties: pasiekti tai, kuo yra suinteresuoti. Kitaip sakant, patirti kuo daugiau malonumų. Tai yra vienintelis jų veiklos akstinas;

•  žmogaus prigimčiai būdinga, kad jis turi protą, o protas jam leidžia spręs ti, kas yra tikrasis jo interesas;

•  žmogaus prigimtis nėra nekintama: ją galima vienaip ar kitaip formuoti. Tai auklėjimo uždavinys auklėtojas gali padėti žmogui suprasti jo paties interesą.

Radikalai įveikė proto ir pojūčių, taip pat pareigos ir intereso dualizmą. Jie buvo įsitikinę, kad protas neprieštarauja juslėms, nes pats yra jų padarinys, panašiai kaip dorumas ne prieštarauja interesui, o yra interesų pusiausvyros išraiška.

Teisininkų ir politikų uždavinys yra suderinti visų interesus, kad jie būtų harmoningi. O tai jau yra jų meno dalykas. Radikalai buvo įsitikinę, kad to meno taisyklės yra dalykiškos, realios, empirinės. Tuo savo įsitikinimu jie suvaidino tam tikrą vaidmenį politinių idėjų istorijoje, nes iki tol radikalios reformatoriškos programos rėmėsi apriorinėmis idėjomis, idealistiniais šūkiais (tokia, pavyzdžiui, buvo „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija"), o jie politiniam radikalizmui suteikė visiškai kitą pamatą, būtent susiejo jį su dalykišku utilitarizmu.

RAIDA. Visą savo gyvenimą Benthamas buvo įsitikinęs utilitarizmo teisingumu, jo filosofijos pamatai niekada nekito užtat kito jų politinis pritaikymas. Pradėjo kaip konservatorius, baigė kaip radikalus liberalas. Lūžio metai buvo 1808, kai susipažino su Milliu: šis nukreipė jį j liberalizmą. Iš atskirų sumanymų ir pastangų jų bendradarbiavimo dėka pamažu susiformavo filosofinė politinė mokykla.

IŠVADOS. Filosofinių radikalų požiūrį į pasaulį galima nusakyti keliais žodžiais: tiesos yra tiek, kiek yra pojūčių, o gėrio tiek, kiek malonumų. Jie buvo empiristai psichologijoje, fenomenalistai pažinimo teorijoje, skeptikai metafizikoje ir religijoje, apriorinių spekuliacijų priešai. Etikoje buvo hedonistai, o jų hedonizmas buvo tokios atmainos, kuri vadinama utilitarizmu. Jų vaidmuo empirizmo istorijoje reikšmingas tuo, kad jie išlaikė empirizmą tada, kai visa Europa jau buvo nuo jo nusigręžusi; utilitarizmo istorijoje jie reikšmingi tuo, kad jį suprato tiksliai, kiekybiškai, kad pritaikė jį politikai ir susiejo su liberalizmu.

Filosofijoje jie reprezentavo minimalizmą ir buvo vieninteliai, kurie pirmoje XIX amžiaus pusėje tai darė be išlygų. Visuotinės reakcijos prieš XVIII amžių laikais buvo vieninteliai jo gerbėjai ir tęsėjai. Apie Millį buvo sakoma, kad jis buvęs „paskutinis XVIII amžiaus žmogus". Bet drauge jie buvo panašūs į tą kartą, kuri atėjo vėliau, XIX amžiaus pabaigoje.

Jie buvo nekokios nuomonės apie teorinę filosofijos vertę, tačiau tikėjosi iš jos praktinės naudos. Norėjo padaryti žmonių gyvenimą laimingą ir manė šį tikslą pasiekti kreipdamiesi į protą. Millis sakė, kad su žmonija galima viską padaryti, jei tik išmokysime ją skaityti. Iš filosofijos jie ketino padaryti „laimės fabriką". Kartu tai būtų saugaus gyvenimo, lygybės ir laisvės fabrikas, tuos dalykus jie laikė neatsiejamais nuo laimės. Beje, saugumą jie vertino labiau nei lygybę, o laimę labiau nei laisvę. Suprantama, kad taip manydami jie savąją filosofiją atidavė politikos paslaugoms.

POLITINĖ VEIKLA. XVIII ir XIX amžių sandūroje anglų etikoje aiškiai vyravo utilitarizmas, o politikoje konservatizmas, ir Benthamas kartu buvo utilitaristas ir konservatorius. Tuo tarpu liberalioji opozicija nebuvo susijusi su utilitarizmu, priešingai, jos ideologija buvo idealistinė su utopiniu atspalviu. Naujojo amžiaus pradžioje simpatijos persisvėrė liberalizmo naudai. Viena iš priežasčių buvo ta, kad Anglija stojo į kovą už laisvę, prieš Napoleoną. Bet turėjo reikšmės ir tai, kad Benthamas ir jo draugai perėjo į liberalizmo pusę. Liberalizmas buvo dviejų atspalvių: nuosaikus ir radikalus, norintis iš esmės reformuoti konstituciją. Prie radikaliosios krypties prisijungė Benthamas: 1818 metais jis pats suredagavo reformos planą. Filosofų prisijungimas prie radikaliosios krypties ją sustiprino, bet taip pat ir pakeitė: radikalizmas neteko revoliucingumo ir utopiškumo, tapo intelektualų radikalizmu, „filosofiniu" radikalizmu.

Utilitarizmo ir radikalizmo susijungimo pamatas buvo svarbiausia utilitarizmo idėja visuomenės interesų darnos idėja. Interesų darna gali būti natūrali, kaip yra ekonomikoje, arba dirbtinai valdžios sukurta, kaip yra teisėje: utilitaristai labiau vertino natūralią darną, norėjo, kad tokia ji būtų ir politikoje; todėl jie manė, kad reikia vengti valdžios kišimosi, apriboti valdžios funkcijas. Tokia pažiūra juos atvedė į demokratijos stovyklą: Benthamas manė demokratiją esant tokia valdžios forma, kuri atves j valdžios nunykimą. Utilitaristų politinės pažiūros perėjo tris etapus: pirmajame jie dar išvis negalvojo apie politiką, antrajame, sekdami Helvecijumi, reikalavo valdžios kišimosi, o trečiajame tą kišimąsi išvis atmetė. Šiame etape jų poveikis buvo gana didelis: jų idėjos empirizmas, utilitarizmas, radikalizmas ne mažiau kaip pusei amžiaus sutelkė apie save Europos šviesuomenę.

Jų dėka liberalusis utilitarizmas, kuris neatitiko ankstesnių Anglijos tradicijų, prigijo ir pats tapo tradicija: Anglijos politika pasuko radikalų nurodytu keliu ir įsitvirtino tame kelyje ilgam. „Benthamo mokykla, rašė B. Russellas, tai buvo mokslo žmonės, sunkiai įkandamų knygų autoriai, norintys kreiptis tik į žmonių protus, ir vis dėlto savo tikslą jie pasiekė".

Politinė radikalų įtaka pasiekė ir kontinentą. Pavyzdžiui, Benthamo idėjas propagavo entuziastingas jo mokinys iš Ženevos Dumont'as. Pasitikėjimas Benthamo nuopelnais ir išmintimi buvo toks didelis, kad prancūzų Nacionalinė Asamblėja suteikė jam Prancūzijos garbės piliečio vardą, caras Aleksandras I prašė jo suredaguoti Rusijos kodeksą, o Portugalijos valdžia, Ispanija, Venesuela, Šiaurės Amerikos Jungtinės Valstijos, Graikija, Tripolitanija prašė jo patarimų konstitucinės teisės srityje. Kone visas pasaulis norėjo iš jo mokytis teisės ir administravimo meno, o kartu su tuo menu skverbėsi ir jo empirizmas, utilitarizmas, radikalizmas.

Naujųjų amžių filosofijos istorijoje buvo du svarbūs įvykiai, kurie kartu priklausė ir politikos istorijai: vienas iš jų buvo utilitarizmo ir liberalizmo sujungimas Benthamo ir Millio veikloje, kitas Marxo ir Engelso inspiruota materializmo ir socializmo sąjunga.

OPOZICIJA prieš radikalų filosofiją gyvavo visada: iš idealizmo pozicijų ši filosofija buvo vaizduojama kaip per daug žemiška, atimanti iš gyvenimo aukštesniuosius, idealius dalykus ir dėl to nemorali. Arba ji buvo smerkiama už maištingus padarinius. Šiandien yra kitaip: tie, kurie ją vertina kritiškai, nurodo ne moralinius, o teorinius jos trūkumus, ne radikalizmą ir ne utilitarizmą, o greičiau racionalizmą, įžvelgia jame perdėtą pasitikėjimą protu, nepakankamą instinktų, iracionalių veiksnių žmoguje vertinimą. Dabartiniai kritikai laikosi kitokios nuomonės ne tik apie idealus, bet ir apie faktus; jie daug aiškiau skiria faktų sritį nuo idealų srities, tai, ko žmonės siekia, nuo to, ko jie privalėtų siekti.