METAFIZINIŲ SPEKULIACIJŲ ATNAUJINIMAS. Atėjęs XIX amžius įvairiuose kraštuose rado skirtingas filosofijos kryptis: Anglijoje - Reido sveiko proto filosofiją, Prancūzijoje - Condillaco sensualizmą, Vokietijoje - Kanto kriticizmą. Bet visur ėmė rastis kitokių, iš dalies naujų, iš dalies prie seno grįžtančių, krypčių užuomazgų: Anglijoje - empirizmas, o kituose kraštuose - metafizika, kuri Prancūzijoje buvo spiritualistinė, o Vokietijoje - idealistinė. Metafizika atgimė priešingai visiems lūkesčiams, nors jau rodėsi, kad ji prancūzų Apšvietos epochos ir vokiečių kriticizmo įveikta ilgam laikui.

Tuo tarpu naujoji metafizika pasireiškė su dar didesniu, iki tol neregėtu spekuliatyviniu užmoju. Ir tik kai kuriuose jos bruožuose - spiritualizme ir idealizme - buvo akivaizdi ankstesniojo kriticizmo įtaka: jos svorio centras iš išorinio pasaulio buvo perkeltas į vidinį: Aš joje tapo svarbesniu už kosmosą, idėja - už tikrovę.

MAKSIMALISTINĖ FILOSOFIJOS PROGRAMA. Praėjusiame šimtmetyje fi­losofijai buvo būdingas atsargumas, dėl to ir blaivus santūrumas, o dabar padėtis pasikeitė visiškai. Praėjusio amžiaus filosofija ribojo savo problematiką, kad nebūtų keliami per daug sunkūs klausimai ir nebūtų prievartaujama duoti į juos nepakankamai pagrįstus atsakymus: dabar nevengiama jokių klausimų, nes protas privalo į juos visus rasti atsakymą. Prasidėjo filosofinio maksimalizmo, dide­lių filosofinių ambicijų era, kur buvo vadovaujamasi tik drąsa, o ne atsargiais ke­tinimais.

XIX amžiaus filosofijos maksimalizmas plėtojosi net penkiomis kryptimis. Pirmiausia, jo ketinimai buvo metafiziniai: turėta ambicijų prasiskverbti pro reiškinius ir įžvelgti tikrąją būties prigimtį, pačią jos esmę. Antra, jie buvo sisteminiai: neapsiribota detalių pažinimu, o siekta universalia sistema aprėpti visas problemas, pažinti pasaulį kaip visumą. Trečia, tie ketinimai buvo spekuliatyviniai: norėta įgyti ne tikėtiną, bet būtiną žinojimą, kokio neduoda patirtis ir intuicija, o gali duoti tik dedukcija, dialektika, sąvokinė spekuliacija. Ketvirta, jie buvo idealistiniai: norėta įrodyti, kad pasaulis susideda ne tik iš realių, netobulų ir kintančių daiktų, bet ir iš tobulų nemarių dvasių ir idėjų. Pagaliau penkta, jie buvo mesia- nistiniai: turėta ambicijų ne tik pažinti pasaulį, bet ir jį pakeisti, greitai ir radikaliai pagerinti, su filosofijos pagalba išlaisvinti ir išgelbėti žmoniją.

Tai buvo milžiniški uždaviniai, kuriuos sau kėlė ta universalioji filosofija; ji norėjo nei daugiau, nei mažiau - tik išspręsti ir susisteminti visas žmonių problemas. Retai kada filosofijai buvo būdingas toks polėkis kaip šitoje epochoje ir niekada ji nebuvo taip pasitikinti savo jėgomis. Jos kūrėjus skatino tikra filosofijos dvasia, kai jie ieškojo galutinių būties pamatų ir tokiu pat būdu, neišleisdami iš akių problemų visumos, sprendė detalius klausimus. Niekada filosofijos vėliava nebuvo taip aukštai iškelta. Tikėta jos visagalybe ir nepriklausomybe. Ji reiškėsi autonomiškai, nesiskaitydama nei su specialiaisiais mokslais, nei su religija.

Kai kuriems tos epochos filosofams, pavyzdžiui, Hegeliui arba Wronskiui, buvo būdingi visi maksimalizmo bruožai, kitiems - tik kai kurie: Schopenhauerio filosofija nebuvo spekuliatyvi, Maine de Birano nebuvo sistemiška, Herbarto nebuvo idealistinė, o Comte'o filosofija, šiek tiek vėlesnė už pastarųjų, bet daugeliu atžvilgių dar labai susijusi su maksimalizmu, net nebuvo metafizinė.

Būdingiausia visai tos epochos filosofijai buvo noras kurti didžiules, visa apimančias sistemas. Aspiracijų kurti sistemas turėjo ne tik Hegelis ir Wronskis, bet taip pat Comte'as, o vienu metu net Benthamas ir Millis. Ne mažiau būdingi epochai buvo ir reformatoriški ketinimai. Comte'as ne mažiau nei Wronskis remdamasis filosofija norėjo išgelbėti žmoniją. Net atsargusis J. St. Millis jaunystėje, kuri sutampa su ta epocha, norėjo būti „pasaulio reformatoriumi".

REFORMATORIŠKŲ KETINIMŲ FILOSOFIJA turėjo jau praėjusiame amžiuje, bet dabar tai buvo ketinimai reformuoti viską ištisai, kad tos reformos ne tik pagerintų egzistenciją, bet visiškai išvaduotų žmoniją ir padarytų ją laimingą. Su šiais ketinimais siejosi tikėjimas staigiu politiniu filosofijos rezultatyvumu: Comte'as manė, kad visiems jo filosofijoje numatytiems politiniams projektams įgyven­dinti pakaks vos 33-ejų metų. Niekada filosofija nebuvo iki tokio laipsnio įsiskver­busi į praktinę politiką; kiekviena iš šios epochos filosofinių sistemų tapdavo ir kokia nors politine koncepcija. Kiekvienos sistemos kūrėjas buvo įsitikinęs, kad jo sistema yra absoliuti tiesa ir kad pagal ją bus sutvarkytas pasaulis. Kiekvienas manė, kad reikia tiktai vieno dalyko: ta tiesa įtikinti įtakingus žmones. Tad filosofai nešykštėjo atvirų laiškų ir kvietimų imperatoriui ir popiežiui. Wronskis ar Saint- Simonas, tokie skirtingi visais kitais atžvilgiais, šiuo atžvilgiu buvo vienodai įsitikinę ir savo įsitikinimą propagavo tokiu pat metodu.

VOKIEČIŲ IDEALIZMAS IR KITOS TO METO DOKTRINOS. Nors to meto filosofų aspiracijos buvo panašios, nes beveik visos buvo metafizinės, sisteminės, mesianistinės, jų išvados buvo labai skirtingos. Vieni iš jų linko į racionalizmą, kiti - į intuicionizmą, vienų idealizmo atspalvis buvo etinis, kitų - grynai loginis, o dar kitų - estetinis.

Tipiškiausia, būdingiausia tos epochos filosofija kartais laikoma vokiečių filosofija, vadinamasis „vokiečių idealizmas". Ir tikrai jis sutelkė daugybę originalių protų, jame labiausiai išryškėjo tos epochos būdingi bruožai, pirmiausia - laki filosofinė fantazija. Skleidėsi jis labai greitai, greičiau nei kituose kraštuose: kas porą metų susikurdavo nauja sistema; nuo Fichte's iškart buvo pereita prie Schellingo, nuo Schellingo prie Hegelio; apie šituos svarbiausius mąstytojus telkėsi gausūs būriai antraeilių filosofų. Tačiau toji vokiečių filosofija suėmė j save ir pačius neigiamiausius epochos bruožus. Ji visiškai nesuprato empirinio veiksnio reikšmės pažinime ir pasižymėjo visiška realizmo stoka. Savo tikslams pasiekti nemokėjo ir negalėjo pasinaudoti normaliu moksliniu metodu, tad jai beliko spekuliatyvi­niai dialektiniai tyrinėjimai. Niekada ir niekur europinei minčiai nebuvo būdingas toks atotrūkis tarp filosofijos ir mokslo, koks jis tuo metu buvo Vokietijoje. Jaunasis Schellingas, prieš pritapdamas prie vokiečių idealizmo, apie jį rašė, kad jis „iš kriticizmo trofėjų sukūrė naują dogmatinę sistemą, nuo kurios sąžiningas mąstytojas norėtų verčiau grįžti prie senųjų dogmų".

Jokiu būdu to idealizmo negalima laikyti vienintele tos epochos filosofija. Juo labiau vienintele originalia filosofija. Pačioje Vokietijoje tik su išlyga jai priklausė Schopenhauerio sistema, bet nepriklausė Herbarto arba Frieso sistemos. Už Vokietijos ribų idealizmas iš tikrųjų rado šalininkų, bet, tiesą sakant, tik tada, kai juos prarado Vokietijoje. Tuo tarpu XIX amžiaus pradžioje, kai ten viena po kitos dygo Fichte's, Schellingo, Hegelio doktrinos, kituose kraštuose tebebuvo laikomasi senųjų, aštuonioliktojo amžiaus, pažiūrų: Anglijoje dominavo Škotų mokykla, Prancūzijoje ideologų mokykla arba buvo kuriamos savos mokyklos. Romanų ir slavų kraštuose viešpataujančios doktrinos buvo greičiau spiritualis- tinės nei idealistinės.

Tais laikais jau buvo suvoktas vokiečių idealizmo netobulumas ir efemeriškumas. Stendhalis 1821 metais ironiškai rašė: „Tiek kartų skelbtas vokiečių filosofų nemirtingumas niekada netruko ilgiau kaip trisdešimt arba keturiasdešimt metų". Dar anksčiau, 1817 metais, Niemcewiczius „Istorinėse kelionėse" rašė: „Kaip kadaise Graikijoje, taip dabar Vokietijoje kiekvienas profesorius turi savo sistemą. Kantas ir Fichte jau išėjo iš mados, šiandien garsiausias yra Schellingas iš Bavarijos". Skirtingas ir priešingas vokiečių filosofų doktrinas jis lygino su atitinkamomis filosofinėmis pažiūromis kituose kraštuose.

Pirmoje XIX amžiaus pusėje spekuliatyvusis idealizmas nebuvo vienintelė filosofija, juo labiau vienintelė tuometinė metafizika. Daugelyje kraštų - Anglijoje, Italijoje ir Ispanijoje, Lenkijoje ir Rusijoje - jis tik vėliau suvaidino savo vaidmenį. Jis nebuvo ir vienintelė tada atsiradusi reikšminga metafizika: spiritualistinė metafizika atsirado tuo pačiu metu, o jos pozicija XIX amžiuje buvo ne menkesnė nei idealizmo. Nors ji plito lėčiau, užtat tvirčiau: ją skelbė ne tik prancūzų spiritualistai, bet ir lenkų mesianistai; ir Švedija turėjo savo spiritualistą Bostromą, o Rusija - Vladimirą Solovjovą. Tuo metu - už Vokietijos ir jos idealizmo ribų - buvo modernizuotos kai kurios senosios doktrinos, būtent nespekuliatyvinės: pavyzdžiui, Hamiltonas suteikė naują pobūdį škotų filosofijai.

Pagrindinės srovės vis dėlto neapėmė viso turtingo ir įvairiopo tos eros turinio. Tradicionalizmas, pagimdęs L. de Bonaldą, J. de Maistre, F. R. de Lamennais, iškėlęs sau apologetinius tikslus, tradicijos tęstinumą laikė pažinimo tiesos ir veiklos teisingumo kriterijumi. Pačioje Vokietijoje Friesas plėtojo psichologinį kriticizmą, o Beneke - gryną psichologizmą. Literatūroje radosi panteistinės Goethe's, humanistinės W. von Humboldto, romantinės Novalio bei F. Schlegelio idėjos. Vien Lenkijoje vienu metu reiškėsi net keturios srovės: pozityvistinė Apšvieta, kantizmas, sveiko proto filosofija ir beužgimstantis mesianizmas. Kai kurie mąstytojai, savo veikalus paskelbę antroje XIX amžiaus pusėje, vis dėlto jau buvo susiformavę šitoje epochoje: toks buvo Carlyle'is Anglijoje, Bolzano Čekijoje, o pirmiausia Comte'as Prancūzijoje.

Dalį to laikotarpio doktrinų jau esame aptarę anksčiau - tai tokios doktrinos kaip škotų, kantininkų, kaip daugelis tų, kurios viešpatavo Lenkijoje, - nes jos buvo glaudžiai susijusios su XVIII amžiumi. Kitą jų dalį aptarsime tik kalbėdami apie vėlesnį laikotarpį, nes tik jame jos išsiplėtojo. Užtat dabar teks aptarti svarbiausias doktrinas: Anglijos radikalų, Vokietijos idealistų, Prancūzijos spiritualistų, Lenkijos mesianistų koncepcijas.

LAIKOTARPIO CHRONOLOGINĖS RIBOS. Laikotarpio pradžia sutampa su pačia šimtmečio pradžia: nuo pat pirmųjų amžiaus metų ėmė rastis maksimalistinių sistemų, užbaigusių Apšvietos ir kritikos laikotarpį. Maždaug apie 1830-uosius metus pradėta bjaurėtis maksimalizmu: tada tas laikotarpis baigėsi. Truko jis trumpai, daug trumpiau nei ankstesnis laikotarpis.

Užtat šiam laikotarpiui būdingas didžiausias filosofinės minties aktyvumas. Ypač Vokietijoje sistemos dygo viena po kitos, daug greičiau nei ankstesniaisiais didžiųjų sistemų laikais - IV amžiuje prieš Kristų ir XVII bei XVIII amžiuose. Vos ketvirtis amžiaus skyrė „Grynojo proto kritiką" nuo Hegelio „Dvasios fenomenologijos", tačiau to trumpo laiko pakako, kad filosofinė mintis būtų permesta nuo vienų bėgių ant kitų.

Ir vis dėlto tas šuolis buvo tolydus: Fichte pakeitė Kanto, Schellingas - Fichte's, Hegelis - Schellingo filosofiją. Naujos koncepcijos atsirasdavo nespėjus paplisti ankstesnėms, ir tik paskutinė - Hegelio - sistema įsigalėjo ilgesniam laikui.

1831 metais mirė Hegelis, ir idealistinės filosofijos raida Vokietijoje sustojo. Hegelio mokykla dar buvo gausi, bet Herbarto mokykla ėmė ją pranokti, o patys talentingiausieji hėgelininkai pasklido po priešingas stovyklas. Į pirmą vietą iškilo kiti kraštai ir kitos, ne idealistinės ir ne metafizinės, sistemos. Anglijoje vis didesnę reikšmę ėmė įgauti filosofinis radikalizmas. O Prancūzijoje 1830 metais ėmė reikštis Comte'as: jį suformavo maksimalistinė epocha, bet jos idėjas jis pakreipė taip, kad šios tapo naujo filosofijos laikotarpio pradininkėmis.

Chronologiškai Anglijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje filosofinės XIX amžiaus sistemos buvo sukurtos daugmaž vienu metu. Tačiau skelbiamų teorijų turinio atžvilgiu Anglija buvo artimiausia praeičiai: tai pirmiausia pasakytina apie „filosofinius radikalus", jų empiristinę filosofiją. Tad jie natūraliai pereina į naujojo amžiaus filosofiją.