XVIII AMŽIAUS FILOSOFIJOS PROBLEMATIKA

Metafizinės problemos dabar užleido vietą epistemologinėms; vis rečiau buvo klausiama, kokia yra būties prigimtis, ir vis dažniau - kokiu būdu mes susikuriame jos vaizdinį. (Vis dėlto metafizinės problemos išliko, bent jau antroje vietoje, ir Berkeley'o, ir Wolffo, ir dar kitų pažiūrose.) Taip pat teologinės problemos užleido vietą psichologinėms: užuot klausus, kokia yra Dievo prigimtis, dažniau imta klausti, kas mus skatina tikėti Dievu. (Tačiau ir čia konservatyvios problemos nevisiškai išnyko, ir toliau buvo diskutuojama, ypač Anglijoje, apie ateizmą ir apie sielos nemirtingumą.) Pagaliau ir etinės problemos panašiai atsidūrė antroje vietoje, o aktualiausiomis tapo jausmų ir geismų psichologijos problemos.

Populiariausias klausimas buvo toks: kokie yra pirminiai žmogaus gabumai ir jausmai, kuriais remdamasi psichika pamažu kuria sudėtingas sąvokas ir visą žmogišką kultūrą? Analogiški klausimai buvo keliami pažinimo teorijoje, religijos filosofijoje, moralės filosofijoje, estetikoje. Į tuos klausimus Apšvietos filosofai atsakydavo sutartinai, didesnių skirtumų žmogaus prigimties sampratoje nebuvo; nėra nei įgimtų idėjų žmogaus vystymosi pradžioje, nei idealų jo pabaigoje; patirtis yra psichinio gyvenimo išeities taškas, o laimė - jo tikslas. Apšvietos amžiuje niekas rimtai nekvestionavo nei empirizmo, nei hedonizmo. Buvo diskutuojami specialesni ir ne tokie esmiški klausimai.

Ir vis dėlto gilesni šimtmečio protai suabejojo Apšvietos dogmomis. Hume'ui, o vėliau ir Kantui pati patirtis, buvusi neliečiama amžiaus prielaida, tapo problema. Panašiai ir kultūra, kurios vertė Apšvietos apolegetams buvo akivaizdi, tapo problema Rousseau filosofijoje. XVIII amžiaus filosofijos pamatai vėliau tapo jos problemomis.

SĄVOKOS IR TERMINAI

Kintant problemoms, pari passu kito ir sąvokos bei terminai: senųjų metafizikos ar logikos sąvokų distinkcijų visiškai užteko XVIII amžiaus filosofams, jos net viršijo jų poreikius ir ėmė nykti; užtat įsigalėjo psichologijos sąvokos. Kai kurie senieji metafizikos terminai imti vartoti psichologine prasme, lotyniškus terminus pamažu ėmė keisti besiformuojančių naujųjų kalbų žodžiai. Iš tiesų tai buvo tik jau ankstesniame amžiuje prasidėjusio proceso tąsa.

Būdingas naujosios terminologijos bruožas buvojau nuo XVII amžiaus pastebima erudicinių terminų, žyminčių ne daiktus, o daiktų teorijas, įvairių terminų su galūnėmis -izmas, -istas, -logija gausa. Terminus materialistas, atomistas, mechanistinis į apyvartą įvedė Robertas Boyle'as; anglo Hyde'o sugalvotą terminą dualizmas išpopuliarino Boyle'as, o terminą monizmas pradėjo vartoti Wolffas; hi- lozoistas atėjo iš Cudvvortho, panteistas - iš Tolando tekstų, terminai deistas ir teistas (žinomi jau XVI amžiuje) išplito Anglijoje XVII ir XVIII amžių sandūroje, galutinai jų prasmes išskyrė tik Kantas; racionalizmo terminas atsirado Anglijoje pavadinti sektoms, nepripažįstančioms apreiškimo; optimizmo terminas atsirado kontinente ryšium su Leibnizo teorija. Ontologijos terminą įvedė Descartes'o sekėjas Claubergas, psichologijos terminą jau anksčiau vartojo Rudolfas Goclenijus, teologijos - Wolffas, biologijos - pirmas pavartojo Lamarckas, estetikos - Wolffo mokinys Baumgartenas.

CHRONOLOGIJA

I Apšvietos filosofijos fazė, 1 6 9 0 - 1 7 3 0 . Apšvieta pirmiausia prasideda Anglijoje; kontinente dar tebegyvena Leibnizas ir pamažu išsivaduojama iš Descartes'o Įtakos. Tuo laikotarpiu, kurio žymiausi mąstytojai yra Locke'as ir Berkeley, vyrauja epistemologinės problemos, bet ir religijos filosofija teikia protams peno (Tolandas, Bolingbroke'as ir kt.), taip pat formuojasi psichologinė etika ir estetika (nuo Schaftesbury).

II fazė, 1730-1770. Apšvietos filosofija pasklinda kontinente, prasideda jos svarbiausia fazė, kurioje reiškėsi dvi kovotojų už Apšvietos idealus kartos - Voltaire'o karta ir enciklopedistų karta; sąjūdžio centru tapo Paryžius, o didžiausią intensyvumą Apšvietos sąjūdis pasiekė apie 1750 metus. Anglija ir toliau ugdė žymius mąstytojus: pirmiausia tai buvo Hume'as, taip pat Hutchesonas, psichologas Hartley, vėliau Priestley, Adamas Smithas, estetikai Home'as ir Burke'as, Škotų mokyklos pradininkas Reidas. Prancūzijoje greta enciklopedistų šitoje Apšvietos fazėje kūrė Rousseau, Vokietijoje - Wolffas, Lenkijoje prasidėjusios Apšvietos ištakos buvo Wolffo filosofija.

III fazė, nuo 1 770. Atsiranda naujos filosofinės idėjos, iš dalies nutraukusios ryšius su Apšvietos idėjomis, - pirmiausia Kanto kriticizmas. Į amžiaus pabaigą kriticizmas įsiviešpatavo Vokietijoje, Škotų mokykla - Anglijoje, ideologų mokyklą - Prancūzijoje, radikalioji Apšvieta - Lenkijoje.

TO METO ĮVYKIAI

XVIII amžius buvo taikingesnis už prieš tai buvusį; tiesa, karų būta, bet daugiau vietinio pobūdžio (pvz., Septynerių metų karas, 1756-1763). Amžiaus pradžioje naujos jėgos pasireiškė politikoje: 1701 metais Prūsija tapo karalyste - būsimos vokiečių galios simbolis, 1703 metais įkurtas Peterburgas - būsimos Rusijos galios simbolis, 1704 metais anglai užėmė Gibraltarą - Didžiosios Britanijos būsimos pasaulinės galios simbolį. XVIII amžius politikoje buvo, viena vertus, absoliutizmo, kita vertus, laisvės siekių amžius. Frydrichas Didysis, Jekaterina II ir Marija Teresė buvo tokie pat absoliutizmo ir absoliutistinės politikos atstovai, kaip Vashingtonas - laisvės gynėjas; pirmieji atėmė nepriklausomybę iš Lenkijos (1772 metų padalijimas), pastarasis - atvedė į nepriklausomybę Jungtines Valstijas (1776). Prancūzijai XVIII amžius ilgai buvo absoliutizmo amžiumi, bet jis baigėsi revoliucija (1789).

Religijos reikalai atsidūrė antroje vietoje. Jau ant amžiaus slenksčio pradėjo ryškėti deizmo (Tolando „Christianity Not Mysterious", 1696) ir ateizmo (Bayle'o „Dictionnaire", 1695) pradmenys. Anksčiau religija darė įtaką filosofijos likimui, o dabar greičiau filosofija - religijos likimui. 1717 metais įsteigta pirmoji masonų ložė, 1773 metais uždraustas jėzuitų ordinas.

Mene ši fazė buvo lengva ir nerūpestinga, žinoma rokoko vardu. Ją reprezentavo Watteau ir Fragonard'as. Bet apie amžiaus vidurį mene įvyko ypatingas ir netikėtas posūkis - posūkis į antiką; plastika iš rokokokinės vėl tapo klasicistine. Liudviko XV stilius buvo rokoko, o Liudviko XVI -jau klasicistinis. Šiame posūkyje svarbios datos: 1748 metais pradėti atkasinėti Pompėjai ir 1764 m. pasirodė Winckelmanno „Senovės meno istorija".

XVIII amžius buvo didingas laikotarpis muzikos istorijoje: jis davė Bachą, Glucką, Mozartą. Literatūrai šis amžius davė ne tik Defoe „Robinzoną" (1719), Swifto „Guliverį" (1726), bet ir labai lengvabūdišką literatūrą - Marivaux „Meilės ir atsitiktinumo žaismą" ir Lacloso „Pavojingus ryšius". Literatūroje, kaip ir plastikoje, apie amžiaus vidurį įvyko gana staigus perversmas, tačiau jo pobūdis buvo visiškai kitoks: buvo pasukta į sentimentalizmą ir romantizmą. Svarbus to posūkio veiksnys buvo Rousseau. Jo „Naujoji Eloiza" pasirodė 1761 metais, Sterne'o „Sentimentali kelionė" - 1765, Goethe's „Jaunojo Verterio kančios" - 1774, Schillerio „Plėšikai" - 1781 metais.

XVIII amžiuje buvo padaryta daug mokslo atradimų ir išradimų. 1735 metais pasirodė Linne veikalas „Gamtos sistema", tapęs botanikos pamatu. 1764 m. Winckelmannas paskelbė jau minėtą darbą apie senovės meno istoriją - fundamentalų meno istorijos veikalą. 1750 metais Franklinas sukonstravo žaibolaidį, 1771 metais Priestley išskyrė deguonį - fundamentalus dalykas chemijos raidai. 1776 metais Adamas Smithas paskelbė savo darbą „Tautų gerovės prigimties ir priežasčių tyrimas", tapusį politinės ekonomijos pamatu. 1781 metais Herschelis atrado Urano planetą ir davė pradžią žvaigždžių astronomijai. 1782 metais Montgolfier balionu pakilo į orą - aeronautikos pradžia. 1785 metais Werneris ėmė skelbti neptūnizmo idėją, o 1788 metais Huttonas - plutonizmo idėją - tai geologijos istorijai priklausantys sumanymai. 1784 metais Herderis parašė „Ideen zur Philosophie der Geschichte der Menschheit", o 1793 metais - Condorcet savąjį ne mažiau reikšmingą istoriosofijos veikalą. 1789 metais Galvani's savo eksperimentais prisidėjo prie elektros teorijos raidos. 1796 metais Jenneris pirmą kartą panaudojo skiepijimo metodą ligų profilaktikai. 1798 metais Laplace'as išleido savo „Systeme du monde", o tais pačiais metais Malthusas savo „Essay on the Principles of Population", tapusį vėlesnių demografinių diskusijų išeities tašku. XVIII amžiuje padaryta ir praktiškai svarbių išradimą: 1709 metais Bottgeris pradėjo porceliano gamybą, o 1769 metais Arkwrightas išrado audimo mašiną.

XVIII amžius buvo salonų ir tvirtoms normoms bei formoms pavaldaus gyvenimo laikotarpis; bet drauge tai buvo ir fantastiškai skandalingų gyvenimų laikotarpis: Casanova, Cagliostro, Miinchhausenas, Karolis Stanislovas Radvila (pravarde Panie Kochanku - Pone Mielasis).

GINČIJAMI KLAUSIMAI

Labiausiai ginčijamas buvo Apšvietos filosofų vertinimo klausimas. Vieniems Bayle'o „Žodynas" buvo pati naudingiausia šimtmečio knyga, kitiems -pati pavojingiausia; Helvecijus vieniems buvo gilus ir kūrybiškas filosofas, kitiems - neoriginalus ir nereikšmingas eseistas. Būdingas tų vertinimų abejotinumo pavyzdys yra knyga „Kritinės istorinės žinios apie trisdešimt trijų mūsų amžiaus filosofų gyvenimą ir raštus", kurios lenkišką vertimą 1785 metais išleido Krokuvos profesorius Jacekas Przybylskis; šioje knygoje sugretinami - dar nepastebint jų skirtumų - dešimt žymių filosofų (Bayle, Bruno, Diderot, Helvecijus, Cherbury, Hobbesas, La Mettrie, Montesquieu, Rousseau, Spinoza), keletas Apšvietos veikėjų (Bolingbrokas, Marmontelis, Meslier, Serveto, Tindalis, markgrafas d'Argensas) ir keliolika dabar jau visiškai užmirštų rašytojų.

Vėliau Apšvietos filosofų ginčų pobūdis pakito: jau buvo ginčijamasi ne tiek dėl to, ko tie filosofai yra verti, kiek dėl to, kokios iš tikrųjų buvo jų mintys ir intencijos. Susiformavo ir įsivyravo įsitikinimas, kad žymiausi mąstytojai reprezentavo kokią nors nuostatą grynu pavidalu, būtent: Locke'as - empirizmą, Berkeley - idealizmą, Condillacas - sensualizmą, Helvecijus - egoizmą, Kantas - transcendentalizmą; istorikai pabrėždavo tuos svarbiausius jų teiginius, ir susidarė nuomonė apie jų kraštutinumą ir vienašališkumą. Tuo tarpu naujausi tyrimai privertė suabejoti tokios nuomonės teisingumu, ir dėl to tarp filosofijos istorikų kilo daugiausia ginčų: ar Locke'as tikrai buvo nepalenkiamas ir nuoseklus empiristas? Mat atrodė, kad bent jau etikoje jis laikėsi racionalizmo pozicijos. O taip pat - iš ko jis sėmėsi įkvėpimo: iš Descartes'o, nors iš principo buvo jo priešininkas? Gal iš Bayle'o ir Karališkosios draugijos, kur jau iki jo viešpatavo empirizmo dvasia? Ar Berkeley iš tikrųjų buvo nuoseklus sensualistas? Ar religinis spiritualizmas nebuvo jam esmingesnis dalykas nei sensualizmas ir subjektyvusis idealizmas? Ar savo intencijomis jis nebuvo artimesnis Malebranche'ui nei Locke'ui, kurio sekėju paprastai yra laikomas? Ar Hume'as iš tikrųjų buvo psichologistas? Ar visi enciklopedistai buvo materialistai ir ateistai? O gal greičiau jie buvo tik dualistinės pasaulėžiūros priešininkai? O Condillacas ar buvo toks vienašališkas sensualistas, kaip yra įprasta manyti? Ar Newtonas nebuvo jam geresnis pavyzdys negu Locke'as, jeigu svarbiausias jo troškimas buvo surasti vienintelį didįjį psichinio gyvenimo dėsnį? Ar Rousseau tikrai buvo tik jausmų gynėjas, proto priešininkas, jeigu bent jau jo religijos filosofija turi racionalizmo bruožų? Vis dėlto daugiausia ginčijamų klausimų išryškėjo gausioje literatūroje apie Kantą. Svarbiausi klausimai buvo tokie: ar apriorines proto formas pagal Kantą reikėtų suprasti kaip subjektyvias ar kaip objektyvias (kitaip sakant, ar kantizmą reikėtų interpretuoti psichologiškai ar logiškai), ar Kantas buvo linkęs į metafiziką, ar jo filosofijoje yra jai vietos?