APŠVIETA.
1. Pirmoje XVIII amžiaus pusėje filosofijos padėtis Lenkijoje nepasikeitė, jei lyginsime ją su XVII amžiumi; ji ir toliau buvo dėstoma vienuolynų kolegijose, o suprantama ji buvo anachronistiškai, scholastiškai. Ji netgi išgyveno nuosmukį: scholastika, kuri apie 1600 metus kontrreformacijos laikais buvo įgijusi naują užmojį, dabar tapo visiškai negyva schema. Lenkijoje atėjo didžiausio intelektualinio sąstingio metas. Naujos XVII amžiaus idėjos, Descartes'o ir New- tono idėjos, iš tiesų pasiekė - tik dabar - lenkų kolegijas; tų idėjų, tos philosophiae recentiorum (taip ji vadinta kolegijose), ignoruoti buvo neįmanoma, su jomis pradėta kovoti, dėl to scholastika XVIII amžiuje tapo polemiškesnė. Praėjus beveik šimtmečiui po Descartes'o veikalo pasirodymo, Lenkijoje jį užsipuolė Jerzy Gen- gellis (miręs 1730 m.), Gdansko kolegijos rektorius, laikomas didžiuoju „erezijų triuškintoju".

2. Tačiau dar prieš amžiaus vidurį Lenkijoje prasidėjo intelektualinis perversmas; atsirado naujų interesų, naujos idėjos pamažu tapo priimtinos lenkų protams. Sąjūdžio centru tapo Varšuva: iš tikrųjų ji neturėjo aukštosios mokyklos, tačiau Krokuvos, Zamoscės ar Vilniaus aukštosios mokyklos liovėsi buvusios pažangos veiksniais. Pirmiausia perversmas pasireiškė mokyklose, globojamose vienos mokytojų pijorų draugijos. Čia daug nusipelnė kunigas Stanislawas Konarskis. Jo pavyzdys patraukė ir kitas draugijas: kunigas Hiacyntas Šliwickis, misionierių vizitatorius, taip pat rezultatyviai dirbo reformuojant mokymą.

Naujas idėjas parėmė aukšto rango dvasininkas Andrzejus Stanislavvas Zahiskis, Chelmo, paskui Krokuvos vyskupas. Konservatorių, ypač jėzuitų, puolimai nepajėgė sustabdyti to judėjimo. Eksperimentinis mokslas ir matematika pamažu užėmė apriorinių spekuliacijų vietą, naujos filosofinės idėjos išstūmė komentatorių deformuotą aristotelizmą. Prieinamesnės ir gyvesnės, lenkų kalba skelbiamos naujos idėjos patraukė daugybę žmonių, anksčiau net nemaniusių imtis mokslų. Apie amžiaus vidurį pradėti organizuoti vieši disputai, buvo rodomi fizikos eksperimentai ne tik mokyklose ir ne tik Varšuvoje, bet ir Naugarduke, Lukove ar Srudkoje, per tribunolo ir seimelių suvažiavimus, „dalyvaujant suvažiavusiems valdininkams ir dvarininkams" arba „damoms patenkinti"; populiariose brošiūrose buvo tyčiojamasi iš Aristotelio ir giriamas Kopernikas, Galilei, Newtonas, Locke'as, Leibnizas.

Lūžis įvyko, ir antroje XVIII amžiaus pusėje tuoj pat po scholastikos Lenkijoje prasidėjo Apšvietos epocha. Pradžioje ji buvo santūri. Filosofijos požiūriu epochos credo buvo perdėm eklektiškas. Eklektikai buvo giriami už tai, kad nepriklauso jokiai „sektai": „Tai ir yra tas būdas, kuris sėkmingai išvadavo filosofiją iš mokyklinės nelaisvės", - rašė Narbutas.

Visi dėlto tikrasis tų saksoniškos epochos lenkiškosios Apšvietos pagrindų mokytojas buvo „garsusis" Christianas Wolffas, o netiesiogiai - jo paties mokytojas Leibnizas. Ir saksoniškos kilmės karalius, ir kaimyniški santykiai tuo metu stiprino vokiečių įtaką. Wolffo doktriną į Varšuvą 1740 metais atvežė teatinas Portaluppi, o vėliau, nuo 1743 metų, svarbiausias kovotojas už ją buvo Laurynas Mitzleris de Koloj, Augusto III dvaro gydytojas. Vyskupas Zaluskis buvo Wolffo draugas, ir jei ne vietos profesorių pasipriešinimas, būtų jį pasikvietęs į Krokuvos universitetą. Kunigas Piotras Šwitkowskis, vienas karščiausių naujų idėjų šalininkų, studijavo pas Wolffą, taip pat pas jį studijavo ir kunigas Antonis Wišnewskis, filosofijos profesorius Konarskio konvikte. Sekdamas Wolffu, Kazimieras Narbutas 1769 metais išleido „Logiką", iš Wolffo darbų būdavo sudarinėjami kompendiumai akademijoms.

3. Apšvietos sąjūdis sustiprėjo ir tapo radikalesnis Stanislovo Augusto laikais. Dabar pirmenybę įgijo prancūzų įtaka. Judėjimo filosofiniu pagrindu liovėsi bū ti racionalistinė "Wolffo doktrina, ją pakeitė Condillaco sensualizmas. Šita dvasia buvo užvaldžiusi Edukacinę komisiją, kuri užbaigė Konarskio pradėtą reformą. Komisijos nariai palaikė ryšius su prancūzų enciklopedistais ir laisvamaniais: d'Alembert'u ir Condorcet, Condillacu ir Rousseau. Todėl Komisija panaikino mokyklose teologijos ir net filosofijos kursus. Staszicas pasisakė prieš metafizikos ir logikos mokymą: „Žmogus gimsta ne metafizikai", - rašė jis. Jį ir jo draugus bu vo visiškai užvaldžiusi pasaulietinė, praktinė ir empirinė dvasia.

Komisija užsakė, kad sensualistas Condillacas parašytų logikos vadovėlį (tas vadovėlis, parašytas 1780 metais, į lenkų kalbą Znosko buvo išverstas tik 1802 metais). Condillaco dėka lenkų Apšvieta atrado ir Locke'ą: 1784 metais, t. y. praėjus beveik šimtui metų po Locke'o veikalo pasirodymo, buvo paskelbtos jo ištraukos lenkų kalba, išverstos Cyankiewicziaus.

4. Šita Vakarų atžvilgiu šiek tiek pavėlavusi empiristinę ir pozityvistinė Apšvietos filosofija davė keletą žymių mąstytojų. Veikė jie Stanislovo Augusto laikais, bet tik praradus nepriklausomybę jie paskelbė svarbiausius savo darbus. Pirmiausia čia paminėtini Janas Sniadeckis, Staszicas ir Kollątajus.

JANAS SNIADECKIS (1756-1830), profesorius Krokuvoje, nuo 1802 metų Vilniuje, visapusiškas mokslininkas, pirmiausia matematikas ir gamtininkas, bet pasireiškęs taip pat pedagogikoje, kalbotyroje ir filosofijoje, buvo, kaip apie jį rašė Libeltas, „vyriausiasis mokslų kaplanas visoje Lenkijoje ir Lietuvoje". Svarbiausias jo filosofijos veikalas buvo „Žmogaus proto filosofija" („Filozofia umysiu ludzkiego", 1818). Jis buvo metafizikos ir romantizmo, spekuliacijų ir apriorinio žinojimo priešas; „Metafizika, - rašė jis, - yra pats pavojingiausias dalykas kraštui, pradedančiam reformuoti mokymo sistemą". Dėl to jis buvo opozicijoje ne tik konservatyvioms srovėms, bet ir naujai Kanto doktrinai. Jis pripažino tik empirinį pažinimo pamatą, tik indukcijos metodą. Filosofiją suprato psichologiškai, kaip proto tyrinėjimą, norėjo sukurti „mąstymo ir pažinimo filosofiją, pagrįstą žmogaus sandaros principais". Po metafizinės spekuliacijos viešpatavimo šimtmečių jo balsas yra ypatingo filosofinio atsargumo ir santūrumo pavyzdys.

5. Moralinės filosofijos baruose analogiškos empiristinės nuostatos laikėsi du didieji Stanislovo Augusto epochos vyrai: Stanislawas Staszicas (1755-1826) ir Hugonas Kollątajus (1750-1812). Jie buvo ne tik naujos visuomeninės ir pedagoginės srovės vadovai, bet ir teoretikai. Abu buvo užvaldžiusi Apšvietos dvasia, jos natūralizmas ir racionalizmas, jos ketinimai reformuoti mąstyseną ir gyvenimą; savo filosofinius interesus abu buvo sutelkę į visuomenės ir istorijos problemas, norėdami sukurti teisingą žmonijos ir jos istorijos sampratą. Staszicas savo veikale „Žmonių giminė" stengėsi įrodyti, kad žmonijos istoriją kuria aplinkos sąlygos ir kad ji pavaldi pastoviems dėsniams. Kollątajaus koncepcija buvo panaši, bet ana-litiškesnė, stropiau vengianti metafizinių motyvų. Jo veikalas „Fizinė ir dorovinė tvarka" („Porządek fizyczno-moralny", 1810) padarė jį pozityvizmo pirmtaku. Abu, Staszicas ir Kollątajus, remdamiesi pozityvistiniu, natūralistiniu ir eudaimo- nistiniu pamatu, kūrė taurias etines idėjas ir rūpinosi tėvynės atgimimu.

Visi tie Stanislovo Augusto laikų Apšvietos filosofai svarbiausiais kausimais buvo ypač vieningi: visi buvo metafizikos priešininkai, pripažino tik empirinį faktų žinojimą, kitokį laikė negalimu ir nereikalingu. Jędrzejus Sniadeckis rašė: „Mūsų pažinimas turi turėti aiškias ribas: sužinoti, kokie, mūsų požiūriu, yra daiktai, o ne kokie jie yra patys savaime ir kokia yra nuo mūsų nepriklausanti jų prigimtis, nes toks žinojimas žmogui neįmanomas ir niekam nereikalingas". Panašiai Staszicas rašė apie žmogų: „Jis neturi nieko įgimta, viską sužino savo juslėmis, kokius daiktus jam reikia pažinti arba ką jam duotų pažinimas tų dalykų, kurių neįmanoma nei išgirsti, nei pamatyti, nei paliesti". Ne kitaip rašė ir Kollątajus: „Apribok savo smalsumą, prigimties knygoje skaityk tik tai, kas parašyta tau suprantamais ženklais, ir toliau netyrinėk".

Su Sniadeckiu, Staszicu ir Kollątajumi empiristinę Apšvietos filosofija dar nesibaigė. Ir vėliau jos šalininkas buvo Varšuvos Kunigaikštystės ir Kongreso Karalystės laikų nusipelnęs švietimo ministras Stanistawas Kostka Potockis. Kai kuriuose centruose, pavyzdžiui, Kžemience ir jo licėjuje, toji filosofija dar ilgai išsilaikė XIX amžiuje.

KANTIZMAS.
Panašiai kaip empirinė Apšvietos filosofija, taip ir kantizmas į Lenkiją atėjo šiek tiek pavėlavęs: daugiau šalininkų jis susilaukė jau ne XVIII, o XIX amžiuje.

1. Kai XVIII ir XIX amžių sandūroje Europoje pasklido Kanto šlovė, Lenki joje Apšvietos filosofija dar buvo pačiame žydėjime. Todėl kantizmas Lenkijoje pakliuvo į kietą dirvą: jam buvo priešinamasi iš anksto, dar iki susipažįstant su juo. Su juo kovota dėl Apšvietos idealų, bijota neseniai atsikratytų metafizikos reci dyvų. Dėl to Kantą kritikavo garbingiausi to meto rašytojai: Janas Sniadeckis, Staszicas, Kollątajus, Tadeuszas Czackis, vėliau - Dowgirdas. Tie Apšvietos vei kėjai jo filosofijoje įžvelgė „metafizines iliuzijas", „peripatetikos atgaivinimą", dogmatizmą ir misticizmą. Pagrindinis Kanto priešas Janas Sniadeckis, kurio daug raštų nukreipta prieš Kantą, su jo veikalais buvo mažai susipažinęs ir menkai juos supratęs, bet jautė jame slypint pavojų, laikė savo pareiga apsaugoti nuo tos „ūmios, tamsios ir apokaliptiškos galvos". „Taisyti Locke'ą ir Condillacą, - rašė jis, - pretenduoti į apriorinį daiktų pažinimą, kai tuo tarpu žmogaus prigimčiai duota tai daryti tik remiantis padariniais, yra pasigailėjimo verta proto negalia".

Tuo tarpu Jano Sniadeckio brolis Jędrzejus Sniadeckis buvo pirmas autoritetingas mokslininkas, 1799 metais pasisakęs už Kantą. Nepaisydamas tuomet krašte viešpatavusio patirties kulto, jis ėmė ginti apriorinį pažinimą. Pritaikęs Kanto idėjas gamtotyrai, jis tapo pradininku naujovės, kurios tik daug vėliau ėmėsi Johan- nesas Mulleris, Helmholtzas ir kiti žymūs XIX amžiaus mokslininkai. Vis dėlto jis nebuvo nuoseklus kantininkas.

2. Kampanijai už kantizmą vadovavo kitas žmogus - Jozefas Kalasanty Szaniawskis (1764-1843). Jis studijavo Karaliaučiuje, kur klausė Kanto paskaitų. Prūsų lai kais apsigyveno Varšuvoje, tapo Mokslo bičiulių draugijos sekretoriumi ir atsidėjo moksliniam darbui. Nuo 1802 iki 1808 metais jis išleido nemaža savo filosofinių veikalų: „Kas yra filosofija?" (1802), „Apie žymiausias senovės moralines siste mas" (1803), „Žvilgsnis į filosofijos istoriją nuo jos nuopuolio laikų Graikijoje ir Romoje iki mokslų atgimimo epochos" (1804), „Draugiški patarimai jaunajam fi losofijos mokslo gerbėjui" (1805), „Apie visuomenės institucijų prigimtį ir paskirtį visuomenėje" (1808).

Paskui jis pradėjo valdininko karjerą ir nutilo. Varšuvos Kunigaikštystės laikais buvo generaliniu prokuroru, Laikinosios Vyriausybės sekretoriumi ir valstybės referentu Kongreso Karalystės laikais. Tada jame įvyko keista idėjinė permaina: jis patikėjo Rusijos misija ir, kadaise buvęs patriotas bei karys, tapo represijų prieš lenkus įrankiu. Ir filosofijos raidai jis tapo stabdžiu. Jo filosofinės pažiūros pakito: kai į gyvenimo pabaigą 1842 metais jis prabilo dar kartą, tai tik tam, kad visas filosofines sistemas išvadintų klaidų rinkiniu.

Szaniawskis propagavo Kanto filosofiją, tačiau jo kantizmas buvo savotiškas. Jis jam buvo greičiau priemonė negu tikslas. Pirmiausia jo tikslas buvo sugrąžinti mokslui protus, per daug, kaip jis manė, susidomėjusius politika. O antra, moksle jis norėjo nutraukti ryšius su XVIII amžiaus filosofija, su Apšvietos filosofija, kurią jis smerkė už dogmatinį ateizmą ir žalingą moralinį hedonizmą. „Iš to amžiaus paveldime apgailėtiną palikimą - vien griuvėsius". Lenkijoje Szaniawskis pirmas pradėjo tą akciją prieš Apšvietą. Trečia, jis norėjo blogą filosofiją pakeisti gera; o gera jis laikė vokiečių filosofiją, priešingai prancūzų ir anglų filosofijai, maitinusiai Lenkiją Apšvietos doktrinomis. Jis tapo vokiečių filosofijos apaštalu. Taikliai jo vaidmenį įvertino Mickiewiczius, rašydamas, kad Szaniawskis „pirmasis Lenkiją supažindino su vokiečių filosofija".

Szaniawskis ragino studijuoti Kantą, kuris vokiečių filosofijoje magna pars fuit. Bet jis neapsiribojo Kantu. Jo puoselėtas Kanto kultas buvo miglotas: jis neturėjo aiškaus supratimo apie Kanto skirtumą nuo pirmtakų ir sekėjų, nepabrėždavo to, kas Kanto filosofijoje buvo iš tikrųjų savita. Perėmęs pagrindines kritines filosofijos nuostatas, vis dėlto jis svyravo tarp Kanto metafizinio agnosticizmo ir naujos idealistinės metafizikos. Daug ką jis paėmė ir iš Schellingo. Vadinasi, tas žmogus supažindino Lenkiją su Kantu ir pokantine metafizika.

Szaniawskis nesukūrė originalios teorijos, bet buvo stambaus masto tarpininkas. Nebuvo jis akademinis mokytojas, užtat buvo įtakingas Mokslo bičiulių draugijos narys ir per ją darė įtaką. Jo iškalba ir entuziazmas daugelį patraukė prie filosofijos, o jo erudicija ir minties aiškumas prisidėjo prie to, kad pakilo lenkų filosofijos lygis.

3. Tačiau ne vien Szaniawskio dėka daug lenkų mąstytojų susipažino su Kantu. Vienu metu universitetų katedras buvo užėmę Kanto šalininkai; kantininkai buvo du vokiečiai, kurie XIX amžiaus pradžioje globojo filosofijos katedras Lenkijoje: Michalas Wadawas Voigtas (1765-1830), 1804-1809 metais profesoriavęs Krokuvoje (vėliau Prahoje), ir Johannas Heinrichas Abichtas (1762-1816), nuo 1805 metų profesoriavęs Vilniuje (prieš tai - Erlangene). Abichtas 1789 metais net buvo rašęs Kantui, kad „jo filosofijos pergalei skirs visas savo jėgas", bet vėliau pasuko šiek tiek kitais keliais.

Jų įpėdiniai katedrose lenkai taip pat simpatizavo Kantui, pirmiausia kunigas Feliksas Jaronskis (1777-1827), veikalo „Kokios filosofijos reikia lenkams?" (1810) autorius, dėstęs Krokuvoje 1809-1818 metais. Bet jų simpatijos Kantui buvo tik dalinės. Lenkų kantizmui apskritai būdinga, kad jis buvo pusinis. Lenkų protai tuomet buvo linkę į empirizmą bei „sveiką protą" ir tik atskirais klausimais sutikdavo su Kantu. Kantizmas Lenkijoje turėjo šalininkų, bet niekada nebuvo viešpataujanti doktrina; Lenkijoje nebuvo kantiškojo laikotarpio. Pirmiausia neleido jam per daug pasireikšti empirizmas, paskui jo varžovė buvo sveiko proto filosofija, o galų gale jį išstūmė nauja idealistinė metafizika.

Iš lenkų geriausiu Kanto žinovu bei kurį laiką ištikimiausiu jo išpažinėju buvo Hoene-Wronskis. Bet jam kantizmas buvo tik atspirties taškas kuriant savąją absoliutinę metafiziką.

SVEIKO PROTO FILOSOFIJA.
1. Ne kantizmas, o škotų filosofija patraukė daugiausia lenkų filosofų ir per vienos kartos gyvenimą - tarp prancūzų Apšvietos ir liaudies metafizikos - tapo Lenkijoje vyraujančia pažiūra. Škotų filosofijos sėkmė Lenkijoje nebuvo išskirtinė: XIX amžiaus pradžioje ji vyravo daugelyje Europos kraštų, Anglijoje - iki amžiaus vidurio, Prancūzijoje - ne ką trumpiau. To meto lenkų filosofai vykdavo studijuoti į Škotiją, pavyzdžiui, Jędrzejus Sniadeckis ir Lachas Szyrma, išsiruošęs ten buvo ir Zabellewiczius. Bet iš pat pradžių škotų filosofija Lenkijoje buvo susivienijusi su kantizmu, aplenkdama šiuo atžvilgiu Vakarus. Svarbiausi jos atstovai Lenkijoje buvo drauge ir Kanto šalininkai. Kanto ir škotų idėjų tipiško junginio pavyzdys buvo Jędrzejus Sniadeckis.

2. JĘDRZEJUS SNIADECKIS (1768-1838) - jaunesnysis Jano brolis, žinomas gamtininkas, biologas ir medikas. Jis buvo kūrybiškesnio proto nei Janas, išsilavinimą gavo Krokuvos, Paduvos ir Edinburgo universitetuose, nuo 1796 metų profesoriavo Vilniuje, užimdamas chemijos ir farmacijos katedrą. Pirmas ir svarbiausias jo filosofinis darbas buvo „Kalba apie patirtimi grindžiamų nuomonių ir mokslų nepatikimumą" (1799). Tos kalbos programą jis panaudojo svarbiausiame savo veikale „Organinių būtybių teorija" (1804-1811), reikšmingame ne tik biologijai, bet ir bendrajai gamtos filosofijai.

Sveiko proto realizmas buvo jo pažiūrų pamatas. Buvo metafizikos priešininkas, ieškoti pirminių būties pradų manė esant „neįvykdoma ir nereikalinga". Tačiau, nors ir buvo metafizikos priešininkas, nebuvo empiristas - ir tai jį siejo su Kantu. Priešingai tuo metu Lenkijoje vyraujančiam pasitikėjimui patirtimi, jis pabrėždavo vien patirtimi grindžiamų mokslų nepatikimumą ir stengėsi rasti apriorines tiesas, arba, kaip jis sakydavo, tokias tiesas, kurios atsiranda „iš mūsų pačių". „Nesuprantu, - rašė J. Sniadeckis, - kodėl tie patys, kurie mąstymo galią sutvirtino tokiomis griežtomis taisyklėmis, visišką neklaidingumą priskiria patirčiai ir reikalauja visur nuosekliai jos laikytis". „Patirtis ir stebėjimas gali tik surinkti ir parengti medžiagą, iš kurios tik pats sveikas protas gali kurti mokslą". Sniadeckis manė, kad lygiai taip pat kaip grynojo proto kritika, o gal net ir labiau, būtų naudinga patirties kritika, nes, priešingu atveju, „nutraukę flirtą su vaizduote ir aistringu protu, imsime flirtuoti su patirtimi".

3. Panašios nuostatos, vengiančios ir pozityvizmo, ir metafizinių spekuliacijų, artimos škotams, bet ir susijusios tam tikrais motyvais su kriticizmu, laikotarpyje prieš Lapkričio sukilimą laikėsi beveik visi Lenkijos universitetų profesoriai: Vilniuje - kunigas Aniolas Dowgirdas (1776-1835), po Abichto mirties su trumpa pertrauka dėstęs universitete iki pat jo uždarymo 1831 metais, veikalo „Natūraliųjų mąstymo dėsnių aiškinimas, arba teorinė ir praktinė logika" (1828) autorius; Krokuvoje -Jozefas Emanuelis Jankowskis (miręs 1847 m.), Jarofiskio įpėdinis, filosofijos profesorius nuo 1818 m., „Trumpos logikos ir jos istorijos apybraižos" (1822) autorius; Varšuvoje - Adamas Ignacas Zabellewiczius (1784-1831), profesoriavo 1818-1823 metais, parašė studiją „Apie filosofiją" (1819); taip pat Krystynas Lachas Szyrma, dėstęs filosofiją nuo 1824 iki 1831 m., bet nepalikęs jokių filosofinių raštų.

Toji sveiko proto filosofija, nepasižymėjusi didesniu polėkiu, gyvavo tol, kol pasirodė įtakingesnė koncepcija, kuri užvaldė protus. Ta koncepcija buvo lenkų mesianizmas.