Bet argi, be stebinių, pojūčių, juslėse nieko daugiau nėra? Žinoma, - sako Kantas, - atėmus pojūčius, jose lieka dar du veiksniai: erdvė ir laikas. Juk visus pojūčius patiriame erdvėje ir laike, bet erdvė ir laikas nėra pojūčių objektas. Galima būtų prikišti, kad erdvė ir laikas yra ne stebiniai, o sąvokos. Tačiau taip nėra: erdvei ir laikui būdingas ne bendrumas, kaip sąvokoms, o atskirumas, kaip būdinga stebiniams. Erdvė yra tik viena: kai kalbame apie daugybę erdvių, turime galvoje tik vienos erdvės dalis; taip pat ir laikas tėra vienas.

Turėdamas galvoje savo iškeltą problemą ir ieškodamas apriorinių pažinimo veiksnių, Kantas ieškojo jų ir jusliniame pažinime, stebiniuose; ieškojo stebinių, kurie būtų aprioriniai, o dėl to visuotiniai ir būtini. Žinoma, čia nekalbama apie pojūčius; kaip tik jie yra akivaizdžiai ir visiškai empirinis pažinimo veiksnys; tik erdvė ir laikas gali būti aprioriniai stebiniai. Kantas pamėgino įrodyti, kad jie tokie yra iš tikrųjų.

Šis įrodymas remiasi dviem svarbiausiais argumentas: a) erdvė nėra empirinis stebinys. Neįmanoma, kad ji būtų gauta iš išorinės patirties, nes, atvirkščiai, kaip tik kiekviena išorinė patirtis suponuoja erdvės stebinį. Juk kur nėra erdvės, ten negali būti ir kalbos apie kažką „išoriška" arba esantį mūsų „išorėje"; kad galėtume, kaip tą iš tikrųjų ir darome, pojūčius perkelti į išorę, privalome jau turėti erdvės stebinį.

b) Erdvė yra būtinas stebinys. Neįmanoma jos išmesti iš galvos; galima įsivaizduoti, kad erdvėje nėra daiktų, bet neįmanoma įsivaizduoti, kad nėra erdvės. Panašiais argumentais Kantas grindžia laiko aprioriškumą.

Tad kas gi yra erdvė ir laikas, kurių stebiniai yra neempiriniai ir būtini? Jie nėra kažkas realu, nes tada natūralus jų pažinimo būdas būtų empirinis ir dėl to jų stebiniai neturėtų būtinumo savybės. Pagaliau kaipgi erdvė ir laikas galėtų būti realūs lyg daiktai? Sunku tai net įsivaizduoti: tada jie būtų tarsi kokie indai, talpinantys visus daiktus, bet ypatingos rūšies indai, nes begaliniai ir neturintys sienų. Jei nėra realūs, tai turi būti idealūs; jie nepriklauso daiktų pasauliui, tačiau kyla iš mūsų juslių. Mūsų juslės nekuria jų iš pojūčių, bet iš savęs juos prideda prie pojūčių. Darydamos pojūčių atranką, mūsų juslės juos tam tikru būdu sutvarko, pateikdamos juos arba kaip esančius vienu metu, arba kaip einančius vienas po kito. Pirmąją tvarką vadiname erdve, antrąją - laiku. Norėdamas apibūdinti erdvės ir laiko vaidmenį, Kantas panaudojo senas, dar aristotelines, formos ir medžiagos sąvokas, kurias pritaikė pažinimui, kaip Aristotelis jas buvo pritaikęs būčiai; Kantui erdvė ir laikas buvo juslumo formos. Stebinių medžiaga yra empirinė (pojūčiai), bet jų forma (erdvė ir laikas) yra apriorinė.

Erdvės ir laiko aprioriškumo įrodymas - tai tik pusė užduoties, kurią sau buvo išsikėlęs Kantas; dar liko tikroji transcendentalinė užduotis: įrodyti, kad tos apriorinės formos tinka daiktams. Bet transcendentalinė išvada buvo jau visiškai akivaizdi. Jei erdvė ir laikas yra formos, kuriomis viską suvokiame, tai savaime aišku, kad reiškiniai prie jų prisitaiko: mes negalime suvokti nieko, kas nebūtų erdviška ar laikiška. Kad ir kokie būtų daiktai patys savaime, patirtyje jie mums visada pasireiškia erdvės ir laiko formomis. Erdvė ir laikas pritaikomi visiems reiškiniams, ir iš anksto žinoma, kad jie turi tikti visiems. Kadangi jų buveinė yra subjektas, kadangi tai yra subjektyvios formos, tai jos pritaikomos tik reiškiniams, bet užtat visiems reiškiniams. Dėl to patirtis erdvę ir laiką visada parodo kaip realius dalykus; tačiau transcendentalinė analizė įrodo juos esant idealius; jie tampa niekuo, kai užsimanome traktuoti juos nepriklausomai nuo patirties ir ieškoti jų pačiuose savaime daiktuose.

Taip ir tik taip galima paaiškinti apriorinio, visuotinio ir būtino, mokslo - matematikos - faktą. Geometrijos teiginiams būdingas būtinumas; tokios rūšies teiginiai negali būti empiriniai. Tokį geometrijos mokslo pobūdį galima paaiškinti tik tuo, kad jos objektas, t. y. erdvė, nėra empirinis stebinys, o yra pastovi juslumo forma. Visiškai analogiškai kita juslumo forma - laikas - leidžia paaiškinti, kaip manė Kantas, apodiktinį aritmetikos pobūdį.

Trumpai: 1) matematikos teiginiai yra visuotiniai ir būtini; 2) jų objektas yra erdvė ir laikas; 3) kaip būtini ir visuotiniai, jie negali būti empiriniai, taigi yra aprioriniai; 4) tokie sprendiniai galimi tik dėl to, kad erdvė ir laikas nėra anapus mūsų esantys realūs objektai, o yra mumyse, yra mūsų juslumo formos.

Vadinasi, norėdamas pagrįsti matematikos sprendinių aprioriškumą, Kantas sukūrė savitą erdvės ir laiko sampratą; joje apriorizmas susijungė su fenomenaliz-mu: kadangi erdvė ir laikas yra subjektyvūs, tai erdvinis ir laikiškas pasaulis gali būti tik reiškinys, bet sprendiniai apie erdvinį ir laikišką pasaulį gali būti nepriklausomi nuo patirties, visuotiniai ir būtini.

Ar tokia pažiūra buvo nauja? Taip ir ne. Ne, nes jau nuo Platono metafizikai erdvinį ir laikišką pasaulį laikė reiškiniu, nerealiu dalyku. Taip, nes teiginį, kad pasaulis yra reiškinys, Kantas įrodinėjo savitai, remdamasis „juslumo formomis" bei visuotiniais ir būtinais matematikos sprendiniais.

Toji nauja erdvės ir laiko teorija padarė dvi toli siekiančias išvadas:

a)  Pažinimas buvo suskaidytas į du veiksnius - formą ir medžiagą. Forma yra apriorinio žinojimo pamatas. Net ir juslumas turi sau būdingas formas. Dėl to ir jis gali būti būtino ir visuotinio žinojimo pamatas. Tai buvo nauja mintis, nes iki tol juslės buvo suprantamos kaip grynai receptyvios ir nepajėgios kurti apriorinį žinojimą.

b) Erdvę ir laiką imta laikyti tik subjektyviomis formomis, svarbiomis tik reiškiniams. Natūralaus mąstymo atžvilgiu tas subjektyvizmas ir fenomenalizmas buvo perversmas. Erdvė, esanti prieš žmogaus akis kaip kažkas objektyvaus, kam ir jis pats priklauso, imta traktuoti kaip jo kūrinys; įnirtingų metafizikų ginčų objektas pasirodė esąs tik subjektyvi forma. Erdvės ir laiko reiškiniškumas vertė daryti išvadą, kad visas juntamas erdvinis ir laikiškas pasaulis yra reiškinys. Tas fenomenalizmas nebuvo Kanto intencija, o tik jo tyrinėjimų konsekvencija. Kantas norėjo tik paaiškinti erdvės ir laiko vaizdinių savitumą bei pagrįsti matematikos mokslo aprioriškumą.

2) Kategorijos (Transcendentalinė analitika) Erdvė ir laikas nėra vieninteliai aprioriniai mūsų žinojimo veiksniai. Ne tik juslumas, bet ir intelektas turi savo apriorines formas. Juslumo formas išryškino transcendentalinė matematikos analizė, o intelekto - tokia pati gamtos mokslo analizė. Pirmosios buvo transcendentalinės estetikos, o antrosios - transcendentalinės analitikos objektas.

Norėdamas nustatyti intelekto vaidmenį žinių kūrimo procese, Kantas skyrė dvi sprendinių rūšis: suvokimo sprendinius (Wahrnehmungsurteile) ir patirties sprendinius (Erfahrungsurteile). „Man šilta" yra suvokimo sprendinio, o „Saulė šildo" - patirties sprendinio pavyzdys. Pirmasis sprendinys a) liečia tik subjektą, apibūdina tik jo būseną, o ne objektą, b) yra pagrįstas tik juslių parodymais. Antrasis sprendinys a) išeina už subjekto į objektą ir, remdamasis subjekto būsena, pasako kažką apie objektą, b) išeina anapus juslinių duomenų intelekto dėka. Abu punktai tarpusavyje susiję: sprendinys apie objektą atsiranda tik tada, kai veikia intelektas, kuris prie stebinių prijungia sąvokas; o pačios juslės suvokiniuose neskiria objektyvumo ir subjektyvumo elementų.

Kokį veiksmą atlieka intelektas? Jis stebiniams suteikia vienumą. Kanto prielaida buvo tokia: juslės mums teikia tik stebinių įvairovę, o intelektas stebinius suvienija. „Tačiau ryšys glūdi ne objektuose, jo negalima iš jų išgauti suvokimu <...>; jis išimtinai intelekto funkcija, o pats intelektas yra ne kas kita, kaip apriorinis sugebėjimas susieti duotų vaizdinių įvairovę". Ne tik juslės, bet ir intelektas dalyvauja tada, kai, pavyzdžiui, jusdami šilumą ir matydami šviesą, sakome, kad ir viena, ir kita atsiranda iš to paties objekto - iš saulės. „Objektas yra tai, kieno sąvokoje suvienyta duotojo stebėjimo įvairovė". Intelektas sutelkia stebinius sąvokomis ir tokiu būdu pereina nuo stebinių prie objektų.

Tad: 1) objektai yra tam tikra stebinių sankaupa, o 2) pati sankaupa yra ne stebinys, o mąstančio subjekto aktas; todėl tai, ką vadiname objektu, neegzistuoja be mąstančio subjekto: nėra objektų be subjekto aktų. Nėra empirinių sprendinių, net pačių paprasčiausių, tokių kaip „Saulė šildo", be intelekto kuriamų sąvokų. Subjektas yra objekto sąlyga; sąvokos yra patirties sąlyga.

Bet iš kur intelektas gauna sugebėjimą jungti? Šis sugebėjimas yra paties intelekto vienumo atspindys: sąmonė savąjį vienumą perkelia į išorę ir taip išsisklaidžiusius stebinius sutelkia į objektą. Vienumas, kurį randame objektuose, yra mūsų Aš vienumo atspindys. Žinios apie objektus yra galimos tik dėl to, kad turime savižiną. Todėl sąmonės vienumas yra objektų sąlyga; jos dėka intelektas atlieka savąją vienijimo funkciją. „Sąmonės vienumas yra tai, kas sudaro vaizdinių santykį su objektu, taigi <...> jų tapimą žiniomis". Šis vienumas yra „kiekvieno pažinimo objektyvi sąlyga - ne tokia, kuri reikalinga tik man pačiam objektui pažinti, bet tokia, kuriai turi paklusti kiekvienas stebinys, kad jis man taptų objektu".

Kokios yra tos sąvokos, kuriomis stebinius sutelkiame į objektus? Aišku, kad tokia sąvoka yra substancija: substancijos negalime suvokti, suvokiame tik įvairias savybes, kurias mūsų intelektas jungia tarpusavyje, traktuodamas jas kaip priklausančias vienai substancijai. Į tai jau buvo atkreipę dėmesį Locke'as, Berkeley ir Hume'as. Tas pats pasakytina ir apie priežastingumo sąvoką, kaip tai yra įrodęs Hume'as. Bet tokių sąvokų yra daugiau; Kantas norėjo pateikti visą komplektą intelekto formų, analogiškų juslumo formoms (laikui ir erdvei). Tas „intelekto formas", esančias jame aprioriškai ir teikiančias intelektui stebinių jungimo būdus, Kantas vadino grynosiomis intelekto sąvokomis arba kategorijomis*. Sudarydamas kategorijų sąrašą, Kantas rėmėsi formaliąja logika. Jai toks sąrašas esąs būtinas, nes logika tyrinėja mąstymą; kiekviena sąvoka yra galimo sprendinio predikatas, tad kategorijų yra tiek, kiek yra sprendinių rūšių. Vadinasi, Kantas rėmėsi logikoje įprastu sprendinių klasifikavimu pagal kokybę, kiekybę ir modalumą, prie to dar pridurdamas skirstymą pagal santykį; būdamas Įsitikinęs, kad sistemos vientisumas yra jos teisingumo garantija, Kantas kiekvieną skirsnį sudarė iš trijų narių ir taip (neišvengdamas dirbtinumo) sukūrė simetrišką dvylikos sprendinių rūšių ir jas atitinkančių dvylikos kategorijų lentelę:

SPRENDINIŲ
	1. Kiekybė bendrieji ypatingieji vieniniai
2. Kokybė teigiamieji neigaimieji begaliniai		3. Santykis kategoriškieji hipotetiniai skirstytiniai
	4. Modalumas: probleminiai asertoriniai apodiktiniai

KATEGORIJOS
	1. Kiekybės vienumas daugis visybė
2. Kokybės realumas neigimas apribojimas		3. Santykio substancija priežastingu- mas sąveika
	4. Modalumo: galimybė egzistavimas būtinumas

Kategorijų lentelė buvo dirbtinė, daugelis kategorijų joje figūravo kaip kažkas fiktyvu. Iš tikrųjų svarbios buvo santykio, ypač substancijos ir priežastingumo, kategorijos, kurias Kantas nurodydavo, kai jam reikėdavo kategorijų mokslą pailiustruoti gyvu pavyzdžiu.

Įrodyti, kad sąvokos yra objektų sąlyga (tą išvadą jis vadina „transcendentaline kategorijų dedukcija"), Kantas laikė pačiu sunkiausiu uždaviniu, koks kada nors yra kilęs filosofijos istorijoje. Kantas įsivaizdavo ne tik teisingai jį iškėlęs, bet ir išsprendęs. Faktiškai savo išvadoje jis sujungė labai esmingą dalyką su paviršutiniškais. Paviršutiniška buvo kategorijų lentelė, pretenduojanti į išsamumą; tačiau esminga buvo mintis, kad sąvokos yra patirties sąlyga, o asmuo - objektų sąlyga. Ši mintis yra visos Kanto filosofijos branduolys.

Apriorinėmis sąvokomis intelektas grindžia apriorinius pagrindinius teiginius (Kantas juos vadino kiekvienos patirties sintetiniais grynojo intelekto pagrindiniais teiginiais (synthetische Gnmdsalze). Jų yra tiek pat, kiek kategorijų, ir jie taip pat sudaro keturias grupes, būtent: kiekybės, kokybės, santykio ir modalumo pagrindinius teiginius. Trečioji grupė yra pati svarbiausia; atitinkamai trims tos grupės kategorijoms, ją sudaro trys pagrindiniai teiginiaistancija, priežastingumas ir sąveika. Tie trys pagrindiniai teiginiai, pasak Kanto, yra grynosios gamtotyros pamatas.). Jų (pavyzdžiui, substancijos tvermės arba priežastingumo pagrindinių teiginių) negalima gauti nei dedukciškai, nei empiriškai (čia Kantas sutiko su Hume'u), bet nepaisant to, jie yra neabejotinai teisingi (tuo Kantas iš principo skyrėsi nuo Hume'o). Juos galima pagrįsti transcendentaline dedukcija (tokio įrodymo būdo nežinojo nei Hume'as, nei apskritai kas nors iki Kanto), kuri įrodo, kad tie pagrindiniai teiginiai yra pažinimo sąlyga, be kurios joks pažinimas, ypač patirtinis, būtų neįmanomas; be šių principų žinotume vien tik savuosius vaizdinius kaip subjektyvų procesą, tuo tarpu jie leidžia nuo subjektyvios vaizdinių tvarkos pereiti prie objektyvios faktų tvarkos, iš asmeninių išgyvenimų išlukštenti tai, kas yra dalyko patirtis.

3) „Kopernikiškasis perversmas". Taigi aprioriniai sprendiniai taikomi objektams, o taip įvyksta todėl, kad objektai nėra nuo tų sprendinių nepriklausomi, jie patys yra tų sprendinių formuojami. Taip interpretuoti apriorinius sintetinius sprendinius buvo galima tik visiškai pakeitus subjekto sąvoką. Kaip pirmiau apie erdvę ir laiką, taip dabar paeiliui apie kitus objekto dėmenis Kantas sako, kad jie kyla iš subjekto. Pasirodo, tradicinė subjekto ir objekto priešprieša buvo klaidinga; subjektas nėra objekto priešprieša, o yra objekto sąlyga. Senoji dogmatinė objekto samprata buvo pakeista nauja, „kritine", samprata.

Analogiškai klaidinga pasirodė esanti ir tradicinė patirties ir apriorinės minties priešprieša: juk mintis yra ne patirties priešingybė, o svarbiausias patirties dėmuo. Šia savo pataisa Kantas vietoje senos, dogmatinės, patirties sampratos pateikė naują, „kritinę", sampratą. Reikia pažymėti, kad „patirtimi" Kantas vadino mokslą apie patiriamus dalykus, kokį buvo sukūręs Newtonas. Vis dėlto jis manė, kad ir kasdienė patirtis yra tų pačių mąstymo kategorijų kūrinys kaip ir mokslinė patirtis. Kitaip ir būti negali, jei patys patirties objektai yra tų kategorijų kūrinys, jei, kaip sako Kantas, „patirties galimybės sąlygos yra drauge ir patirties objektų galimybės sąlygos".

Šios permainos šaltinis buvo filosofijos pozicijos ir metodo pasikeitimas: filosofinių tyrinėjimų objektu liovėsi buvę daiktai, juo tapo daiktų pažinimas. Tokia pozicija yra vadinama „kriticizmu" (plačiąja prasme); taip pat ir išvada, kurią gavo tuo metodu pasinaudojęs Kantas - būtent: objekto priklausomybė nuo subjekto, patirties priklausomybė nuo sąvokų, - yra vadinama „kriticizmu" (siaurąja prasme).

Kanto samprotavimų nervas yra štai tokia alternatyva: yra tik du būdai patirties ir sąvokų atitikimui paaiškinti: arba patirtis daro galimas sąvokas, arba sąvokos daro galimą patirtį. Aprioriniams sintetiniams sprendiniams pirmasis būdas yra neįmanomas, nes jie yra nepriklausomi nuo patirties. Kaip tik pirmuoju būdu visą laiką rėmėsi tyrinėtojų mintis, bet bergždžiai; o Kantas nusprendė pasirinkti antrąjį būdą. Šis būdas atrodė paradoksalus jau vien dėl to, kad iki tol jo niekas nebuvo išmėginęs, ir iš tikrųjų tai buvo revoliucinis, „atvirkščio mąstymo reikalaujantis būdas". Tai ir buvo, kaip tai vadino pats Kantas, „kopernikiškasis perversmas" filosofijoje.

Ir šiuo atveju precedentą ir pavyzdį Kantas rado tiksliausiuose moksluose - matematikoje ir gamtotyroje, - kurie „stojo į tikrąjį mokslo kelią" tik nuo to momento, kai atliko analogišką perversmą, t. y. nuo tada, kai jų kūrėjai įsisąmonino aktyvų proto vaidmenį tyrinėjant daiktus. „Kai Galilei, - rašo Kantas, - ėmė nuožulnia plokštuma ridenti savo paties pasirinkto svorio rutulius arba kai Torricelli privertė orą išlaikyti svorį", kurį pats iš anksto buvo apskaičiavęs, kai chemijos kūrėjai pagal savo planą atimdavo ir sugrąžindavo metalams atskirus komponentus, tada buvo suprasta, kad „protas įžvelgia tik tai, ką jis pats sukuria pagal savo planą". Protas eina pirma patirties, keldamas klausimus ir versdamas gamtą į juos atsakyti. Jis kreipiasi į gamtą, „kad gamta jį pamokytų, bet ne kaip mokinys <...>, o kaip teisėjas, priverčiantis liudytoją atsakyti į pateikiamus klausimus".

Iki tol buvo manyta, kad visas mūsų pažinimas turi taikytis prie daiktų; bet ši prielaida darė negalimą apriorinį pažinimą. „Todėl derėjo kartą pamėginti, ar metafizikos uždavinio mums nepavyktų išspręsti sėkmingiau, jei manysime, kad objektai turi prisiderinti prie mūsų pažinimo <...>. Čia yra tas pat, kaip su pradine Koperniko mintimi: kai pasirodė, kad dangaus kūnų judėjimo negalima gerai paaiškinti laikantis prielaidos, jog visa žvaigždžių masė sukasi apie stebėtoją, jis pabandė nustatyti, ar nepavyktų geriau tarus, kad stebėtojas sukasi, o žvaigždės yra rimtyje".

Pritaikęs „kopernikiškojo perversmo" idėją filosofijai, Kantas išsprendė uždavinį, kurį pats buvo sau uždavęs. Jis išaiškino, kaip galimi aprioriniai sintetiniai sprendiniai; kartu paaiškino, kaip galimi mokslai, turintys tokius sprendinius, būtent matematika ir grynasis gamtos mokslas. Maža to, jis paaiškino ir tai, kaip galima patirtis ir kaip galima gamta; bet „patirtį" jis suprato kaip eksperimentinį mokslą arba kaip teisingą sprendinių kompleksą, o „gamtą" - kaip teisingą įvykių kompleksą. O sprendinių ir įvykių teisingumą Kantas aiškino kaip nuolat veikiančių proto formų kūrinį. Tų pačių formų kūrinys yra ir mokslas, ir gamta.

3. METAFIZIKOS KRITIKA (Transcendentalinė dialektika). 1) Proto idėjos. Kanto kritika patirties vaidmenį ir apribojo, ir sustiprino. Jis įrodė (priešingai em- piristams), kad ne kiekvienas žinojimas atsiranda iš patirties. Kartu jis įrodė (priešingai racionalistams metafizikams), kad bet koks pažinimas apsiriboja patirtimi. Kantas sutiko, kad empiristai teisūs tada, kai kalbama apie pažinimo objektą, bet jis atsiribojo nuo empiristų požiūrio į pažinimo kilmę. Juk pačioje patirtyje esama nepatiriamų dalykų; tačiau tie nepatiriami dalykai, jeigu jie neįkūnijami patirtyje, tėra tik tuščios formos, neturinčios pažintinės vertės.

Tačiau proto nepatenkina patirtimi besiremiantis ir reiškiniams taikomas mokslas; jis imasi kurti metafiziką, norėdamas išeiti anapus reiškinių ir pažinti daiktus pačius savaime. „Daikto paties savaime" (Dinge an sich) sąvoka nebuvo Kanto sumanyta; ji buvo amžina metafizikos sąvoka, vartota net empiristų, tokių kaip Locke'as; bet ypatingą reikšmę ji įgijo Kanto dėka; su neregėtu iki tol atkaklumu Kantas „daiktus pačius savaime" priešpriešino reiškiniams ir skelbė juos esant nepažinius. Kantas juos dar vadino „noumenais", arba mąstymo, proto objektais, nes proto esme jis laikė norą pažinti daiktus pačius savaime.

Intelektas pats reikalauja būti papildytas proto, nes jis pats visada pažįsta tik iš dalies ir ribotai; pažindamas jis sugauna tiktai tikrovės fragmentus, tik santykines tiesas; jam niekada neprieinamas galutinis tikslas, jis niekada neaprėpia besąlygiškos visumos. O protas sujungia į visumą ir užbaigia tas ribotas ir fragmentiškas intelekto išvadas, priskirdamas jas begaliniams ir absoliutiems objektams. Proto naudojamos sąvokos yra kitos rūšies nei intelekto sąvokos; priešingai kategorijoms arba grynosioms intelekto sąvokoms, Kantas grynąsias proto sąvokas vadino „idėjomis" (Platono terminui suteikdamas naują reikšmę).

Yra trys pamatinės proto idėjos: siela, visata ir Dievas. Sielos idėja protas stengiasi aprėpti vidinės patirties visumą, visatos idėja - išorinės patirties visumą, o Dievo idėjoje ieško apskritai bet kokios patirties pamato. Iš vidinės patirties žinome vien tik atskirus išgyvenimus, o protas jų pagrindu daro išvadą apie sielos buvimą; iš išorinės patirties žinome tik atskirus materialius daiktus, o protas iš jų daro išvadą apie vieningos visatos buvimą.

Tos idėjos yra metafizikos pamatas. Ir metafizikos vertė priklauso nuo tų idėjų vertės. Jas patikrinti buvo pagrindinis Kanto kritikos užmojis. Šio tikrinimo išvada buvo neigiama. Idėja - tai tikslas, kurio protas siekia, bet pasiekti negali; o pasiekti negali todėl, kad tas tikslas nerealus, kad jis yra tik minties focus imaginarius. Tuo tarpu kai kategorijos yra intelekto įkūnijamos patirtyje, idėjos nėra ir dėl savo absoliutumo negali būti įkūnytos patirtyje. Todėl kategorijos yra patirties dėmuo, o idėjos - ne (Kanto žodžiais tariant, kategorijų nauda patirčiai yra „konsituty- vinė", o idėjų - tik „reguliatyvinė"). Idėjas galima pagrįsti tik psichologiškai, t. y. galima nurodyti, kokie proto poreikiai jas sukuria, bet negalima joms rasti daiktinio pamato.

2) Tradicinės metafizikos kritika. Dėl tokios metafizinių idėjų prigimties metafizika, nors būdama neišvengiamas žmogaus proto užsiėmimas, vis dėlto yra beviltiškas reikalas. Absoliuti metafizika, kokią kūrė tiek filosofų, pradedant Platonu ir baigiant Leibnizu, besistengdama įsiskverbti į Dievo, sielos ir visatos prigimtį, iš tikrųjų tenkina proto poreikius, bet imasi tokios užduoties, kurios protas negali atlikti.

Ankstesnė metafizika rėmėsi prielaida, kad idėjos yra reali būtis; o Kantas buvo įsitikinęs, kad jos yra tik proto sąvokos, žyminčios idealią pažinimo ribą. Kantas manė, kad ankstesnė prielaida buvo pagrindinė metafizikos klaida. Be to, intelekto kategorijas, tokias kaip substancija ar priežastingumas, kurios yra tik proto formos ir kurios pažintinę vertę įgyja tik įkūnytos patirtyje, metafizika pritaiko anapus patirties ribų esantiems daiktams savaime. Šitoks sąvokų prigimties neatitinkantis jų vartojimas metafizikoje sukuria paralogizmus, antinomijas, pseudo- įrodymus. Esant tokioms sąlygoms metafizika nėra ir negali būti mokslas. Tokia buvo kritikos išvada, pasmerkianti ilgaamžes minties pastangas; tai negatyvi išvada, tačiau filosofijos istorijai ji buvo labai svarbi.

Kantas atliko detalią visų metafizikos dalių kritiką. Atitinkamai trims pamatinėms idėjoms - sielos, visatos, Dievo - tų dalių buvo trys: racionalioji psichologija, kosmologija ir teologija.

a) Racionaliosios psichologijos kritika. Racionalioji psichologija (ypač išplėtota Wolffo mokyklos) iš mąstymo fakto darė išvadą, kad yra siela, arba mąstanti sub stancija, ir kad ji, kaip substancija, yra vientisa ir nesunaikinama.

Bet tokios išvados yra paralogizmai. Jie atsiranda iš netinkamo naudojimosi substancijos kategorija. Šioje srityje neturime teisės naudotis ta kategorija, nes, kaip parodė kantiškoji pažinimo kritika, ji yra tik stebinių jungimo forma; kadangi sielos stebinio neturime, tai ir substancijos kategorijos čia negalima pritaikyti; savąjį Aš žinome tik kaip funkciją, o ne kaip substanciją - kaip mąstantį subjektą, o ne kaip mąstymo objektą. Lygiai taip pat klaidingos išvados padarinys yra ir racionaliosios psichologijos teiginys, kad siela yra vientisa. Vadinasi, griūna ir praktiškai didžiausią reikšmę turintis teiginys, kad siela yra nemirtinga, nes sielos nemirtingumo įrodymas racionaliojoje psichologijoje rėmėsi tuo, kad siela, kaip vientisa substancija, negali būti išskaidyta ir sunaikinta.

b) Racionaliosios kosmologijos kritika. Mėginimas apibūdinti visatos prigimtį - visata yra kosmologijos objektas - susiduria su didžiausiais keblumais. Čia atsi randa antinomijos, arba proto nesutarimų su pačiu savimi, apraiškos, o priešin gi teiginiai - „tezės" ir „antitezės" - protui yra vienodai įtikinantys. Pagrindinė antinomija susijusi su klausimu, ar pasaulis yra baigtinis ar begalinis. Bet tų an tinomijų yra daugiau. Antinomijos pasireiškia keturiskart: sprendžiant pasaulio ribotumo, jo dalumo, laisvės ir būtinumo klausimus.

Tezės		Antitezės
1) Pasaulis turi pradžią laike ir ribas erdvėje.		1) Pasaulis neturi pradžios laike ir erdvėje. ribų erdvėje.
2) Viskas pasaulyje yra arba paprasta, arba susideda iš paprastų dalių.		2) Niekas pasaulyje nėra nei paprasta, nei susideda iš paprastų dalių.
3) Pasaulyje yra laisvė.		3) Pasaulyje nėra laisvės, bet viskas vyksta pagal gamtos dėsnius.
4) Pasaulio prigimčiai būdinga, kad yra būtina esybė - arba kaip jo dalis, arba kaip priežastis.		4) Niekur nėra jokios besąlygiškos būtinos esybės - nei pasaulyje, nei už pasaulio - kaip jo priežasties.

Tai esminiai keblumai: spręsdamas tas problemas protas painiojasi; baigtinumas - begalybė, dalumas - nedalumas, priežastingumas - laisvė, atsitiktinumas - būtinumas yra amžinos problemos.

Kanto suformuluotos antinomijos buvo suprantamos taip plačiai, kad jos aprėpė beveik visą metafiziką: pirmoji ir paskutinė galėjo būti pritaikytos ir teologijai, o antroji ir trečioji - psichologijai.

Ar galima jas išspręsti? Jų neišspręs tie, kurie remiasi prielaida, kad arba tezė yra tiesa, arba antitezė. Tačiau Kantui tai buvo išsprendžiama: jam dviejuose pirmuose klausimuose nei tezė buvo tiesa, nei antitezė, kituose dviejuose - ir tezė, ir antitezė buvo tiesa. Kad išspręstų tas antinomijas, Kantas atskyrė reiškinių pasaulį ir mąstomąjį (galimą vien tik mąstyti, inteligibilų, kaip jį vadino Kantas) pasaulį. Kadangi erdvė ir laikas yra tik subjektyvūs objekto suvokiniai, o ne realūs daiktai, tai dvi pirmosios antinomijos netenka savo objektų. Kitaip yra su dviem likusiomis. Tas pats faktas tuo pat metu gali būti ir sąlygotas, ir laisvas: reiškinių pasaulyje kiekvienas veiksmas yra sąlygotas, nes čia viešpatauja priežastingumo principas, bet pats savaime jis gali būti laisvas, nes anapus reiškinių tas principas netenka galios. Vadinasi, trečią ir ketvirtą antinomijas Kantas išsprendė šitaip: tezės yra teisingos mąstomajam pasauliui, o antitezės - reiškiniams.

c) Racionaliosios teologijos kritika. Dievo idėja yra anapus galimos patirties ribų: ji yra, kaip sakydavo Kantas, „būtina hipotezė protui nuraminti", bet niekada - proto patvirtintas faktas. Ir vis dėlto protas tą idėją hipostazuoja kaip ens re- alissimum, laiko ją anapusine būtybe.

Ypatingą dėmesį Kantas skyrė visų svarbiausių Dievo buvimo įrodymų kritikai, kad įrodytų jų nepakankamumą. Ontologinis įrodymas iš Dievo sąvokos daro išvadą apie jo buvimą, o iš objekto sąvokos galima daryti išvadą tik apie jo galimybę, o ne apie jo buvimą: kieno nors buvimą gali patvirtinti tik patirtis. Kosmologinis įrodymas, kuris iš pasaulio buvimo fakto daro išvadą apie Dievo, kaip jo priežasties, buvimą, daro kitą klaidą: priežastingumo principą, galiojantį tik patiriamajame pasaulyje, mėgina pritaikyti anapus patirties ribų. Fizioteologinis įrodymas, kuris iš pasaulio tvarkos daro išvadą apie jo kūrėjo buvimą, įrodo daugių daugiausia, kad pasaulis turi architektūrą, o ne kūrėją.

Vadinasi, nė vienas iš tų įrodymų neatlaiko kritikos; bet kaip negalima įrodyti, kad Dievas yra, lygiai taip pat negalima įrodyti, kad Dievo nėra. Apskritai tai nėra galima mokslinių tyrinėjimų tema.

3) Naujos metafizikos per spekty va . Kantas buvo įsitikinęs, kad sugriovė ankstesnę metafiziką, bet jis neketino išvis panaikinti metafizikos. Sukurti naują metafiziką, kuri „galėtų būti mokslas", buvo netgi jo svarbiausias tikslas, tačiau dėl atradimų pažinimo teorijoje jį nukėlė į antrą vietą. Ir tik kartais polemikos įkarštyje jis pareikšdavo tokią nuomonę, kuri nesutapdavo su tikrąja kantizmo intencija, ir neigdavo bet kokią metafiziką.

Kantas neneigė, kad yra „daiktai patys savaime", kuriuos nori tyrinėti metafizika. Jis nemanė, kad jie yra tik mūsų subjektyvios idėjos. Tačiau mūsų idėjos yra mums geriausiai žinomos, o daiktai patys savaime, kaip teigė Kantas, vis dėlto yra nepažinūs.

Priešingai, daiktų pačių savaime buvimas Kantui buvo kažkas savaime suprantama: tai buvo neįrodyta jo filosofijos prielaida. Nuo jokio priekaišto jis nėra gynęsis taip karštai kaip tais atvejais, kai jam būdavo prikišamas idealizmas: esąs jis daiktus traktuojąs kaip vaizdinius. Joks palyginimas neskaudindavo jo labiau už palyginimą su „kilniuoju" Berkeley'u. Kantas buvo įsitikinęs, kad be daiktų nebūtų ir reiškinių.

Pažinimo kritika skatino Kantą atsižadėti metafizikos. Nepaisant to, jis turėjo ypač akivaizdžius metafizinius polinkius; amžinuose metafiziniuose ginčuose, kurie jo kritikos akivaizdoje, rodos, turėjo liautis, vis dėlto buvo linkęs laikytis tam tikros pozicijos. Jis buvo linkęs laikytis teizmo, infinitizmo, pliuralizmo, personalizmo, indeterminizmo tendencijų. Neatmetė prielaidos, kad absoliučiame pasaulyje yra begalinis Dievas ir laisvos esybės. Tokia nuostata jo pažiūrose buvo ypač ryški ikikri- tiniu laikotarpiu; tačiau net tada, kai jo paties kritika tas tendencijas pasmerkė kaip išeinančias anapus galimo pažinimo ribų, jis jų neatsižadėjo. Kai kurias iš jų išsakė savo etikoje: pliuralizmą, kai pasaulį traktavo kaip protingų esybių visumą, teiz- mą, infinitizmą, indeterminizmą, kai Dievą, nemirtingumą ir laisvę pateikė kaip praktinio proto postulatus. Grynojo proto kritikos nuopelnu jis laikė tai, kad ji pakirto materializmo, fatalizmo, ateizmo, idealizmo (subjektyvaus, berkliškojo), skepticizmo šaknis. Bet apskritai šie dalykai liko tik jo paties įsitikinimų gelmėse. Išoriškai jis išreiškė priešingą tendenciją - stengėsi sugriauti spekuliacijos pamatus. Kantas įžvelgė pavojų dviejuose žmogaus proto polinkiuose - polinkiuose fantazuoti (Schwarmerei) ir šviesti (Aufkldrerei), t. y. spekuliatyvinėse minties fantazijose ir perdėtame pasitikėjime protu. Jis pats norėjo nuo to apsisaugoti ir apsaugoti kitus: toks buvo svarbiausias jo filosofinės veiklos praktinis tikslas.

Kantas buvo reikšmingas ne tik pažinimo teorijos istorijoje, bet ir metafizikos istorijoje; tačiau tą reikšmę jis įgijo ne dėl vienokių ar kitokių metafizinių simpatijų -jų reikšmė tik biografinė. Kantas reikšmingas štai dėl ko:

1) jis sugriovė ankstesnės metafizikos Įrodymus - įrodymus, bet ne teiginius; neneigė nei Dievo buvimo, nei sielos nemirtingumo, bet įrodė, kad nei vieno, nei kito įrodyti negalima, panašiai, kaip nėra įrodyti ir kiti metafizikos teiginiai;

2)  Įrodė, kad metafizikos problemose kiekviena nuostata vienodai peržengia pažintinių galimybių ribas. Materializmas nėra moksliškesnis už idealizmą; iš tiesų daiktai patys savaime gali pasirodyti panašūs į reiškinius, bet tai nėra joks mate rializmo teisingumo įrodymas ar požymis, nes nepažinūs daiktai patys savaime gali visiškai skirtis nuo reiškinių. Taip pat ateizmas nėra panašesnis į tiesą nei teizmas, determinizmas - nei indeterminizmas. Dievo buvimo, sielos nemirtingumo ir valios laisvės neigimas yra lygiai taip pat moksliškai nepagrįstas kaip ir tų dalykų tei gimas;

3)  nurodė kitą būdą metafizikos teiginiams pagrįsti, bet ne teorinį, o praktinį būdą. Šių teiginių teisingumo įrodyti negalima, bet galima parodyti kai kurių me tafizinių teiginių atitikimą gyvenimo ir veiklos postulatams. Vadinasi, jie priklauso ne žinojimui, o tikėjimui. „Tad man teko pašalinti žinojimą, - rašė Kantas, - kad išlaisvinčiau vietą tikėjimui". Tai darydamas, jis nutraukė ryšius su tradicine me tafizika, bet užtat tam tikra prasme grįžo prie daugeliui žmonių būdingos natūalios tų galutinių dalykų pajautos.

4. ETIKA IR ESTETIKA. 1) Praktinio proto k r i t i k a . Radęs visuotines ir būtinas mokslo tiesas, Kantas ėmėsi jų ieškoti ir veiklos normose. Tuo tikslu ėmėsi „praktinio" proto kritikos, kaip anksčiau - „teorinio". Kantas užsimojo surasti autonomiškus praktinio proto sprendinius, kai protas kalba pats iš savęs, o ne svetimų veiksnių verčiamas. Dėl to jam teko pašalinti visus tuos sprendinius, kurie remiasi Dievo įsakymais ar visuomenės reikalavimais, ar net prigimtiniais asmens potraukiais. Visi tie veiksniai yra svetimi protui, ir kiekviena tokia etika yra „heteronomiška": čia protas ne vadovauja, o yra vedamas.

Kantas manė, kad proto požiūriu yra tik vienas vertingas dalykas: gera valia. Visa kita - ir materialinės gėrybės, ir asmeniniai pranašumai - gali virsti blogiu, vadinasi, nėra besąlygiškas gėris, nėra proto rekomenduojami besąlygiškai. O kada valia yra gera? Tada, kai ji stengiasi vykdyti pareigą . Kai prigimties polinkiai atveda į gėrį, tai dar nėra gera valia, - vadinasi, polinkių įtakoje atliekamų veiksmų Kantas nelaiko „moraliais"; tokie yra tik veiksmai, atliekami iš pareigos. Ši polinkio ir pareigos priešstata liudija rigoristinį Kanto etikos pobūdį.

Pareigos sąvokoje Kantas neįžvelgė nieko ypatinga; priešingai, pareigos esme jis laikė jos pavaldumą teisei. Todėl jo etika buvo universalistinė, nepripažįstanti individualių taisyklių nei individualaus gėrio. Išskyrus pavaldumą visuotinei teisei, jis nerado nieko daugiau, ką įsakytų praktinis protas. Protas įsako paklusti teisei, bet nenurodo jos turinio; bet koks materialus dorovės dėsnio apibrėžimas proto atžvilgiu jau yra heteronomiškas. Vadinasi, proto įsakymai yra visiškai formalūs, tad ir etika negali būti kitokia, o tik formali. Vienintelis besąlygiškas įsakymas (kategorischer Imperativ) skamba taip: „Elkis taip, kad tavo valios maksima visada galėtų kartu būti visuotinio įstatymų leidimo principu".

Vadinasi, apribojimų kaina Kantas rado apriorinį dorovės dėsnį (Sittengesetz), visuotinį ir būtiną, įpareigojantį nepriklausomai nuo jokių gyvenimo aplinkybių. Šis etikos dėsnis buvo „Grynojo proto kritikoje" nustatytų apriorinių mokslo dėsnių atitikmuo. Griežtai priešindamasis reliatyvistiniams savo epochos ketinimams, Kantas naujoviškai gynė gėrio besąlygiškumą, lygiai kaip gynė pažinimo visuotinumą.

2) Metafizinių problemų sprendimas praktiniu protu. Dorovinis imperatyvas yra prasmingas tik tuo atveju, jei žmogus yra laisvas. O jei valia yra visiškai reguliuojama priežastiniais ryšiais susijusių įvykių sekos, tai bet kokie imperatyvai yra bergždi. Tad laisvė yra praktinio proto postulatas. Nėra įro dyta, kad esame laisvi, bet gyventi privalome taip, tarsi tai būtų įrodyta. Teorinis protas negali atsakyti, ar pasaulyje viešpatauja laisvė, ar viskas yra determinuo ta, ir todėl įsipainioja į antinomiją (3 antinomija); užtat praktinis protas antino miją išsprendžia tezės naudai. Su reiškinių pasauliu esame susieti priežastingumo ryšiais; nepaisant to, „mąstomajame" pasaulyje galime būti laisvi. Determinuotumas yra reiškinių, o laisvė - daiktų pačių savaime dėsnis; taip antinomiją išprendė praktinis protas.

Laisvė nėra vienintelis praktinio proto postulatas; jų yra dar du: sielos nemirtingumas ir Dievo buvimas. Nemirtingumas būtinas kaip dorovinės pažangos sąlyga, o Dievas - kaip teisingumo garantas.

Praktinis protas išsprendė ir tas dvi metafizikos problemas, kurių teorinis protas negalėjo išspręsti. Praktinio proto viršenybę sprendžiant tuos galutinius metafizikos klausimus lemia štai kas: teorinį protą saisto reiškiniai, kuriais jis grindžia savo samprotavimus, negalėdamas išeiti anapus jų; o praktinio proto reiškiniai nesaisto, dėl to jam lengviau prieinamas absoliutas. Tai buvo nauja Kanto koncepcija: metafizines tiesas pažįsta ne teorinis, o praktinis protas, vadovaudamasis laisvės ir veiklumo postulatais. Čia nėra jokio prieštaravimo tarp abiejų proto funkcijų, nes pažinimo kritika nedaro išvados, kad nėra laisvės, nemirtingumo ir Dievo, ji tik teigia, kad tų dalykų nėra reiškinių pasaulyje. Tiesa, teorinio proto kritika leidžia teigti, kad laisvė, nemirtingumas, Dievas yra tik idealai, o praktinis protas priskiria jiems realų buvimą; tačiau šios abi instancijos nėra lygiareikšmės: reiškinių sugestijai nepavaldus praktinis protas yra viršesnis (Primat derprak- tischen Vernunft).

3) Sprendimo galios kritika. Laikui bėgant Kantas įsitikino, kad vi suotinių ir būtinų tiesų esama ne tik pažinimo ir veiklos, bet ir estetinio skonio srityje. Dėl to greta pažinimo ir etikos kritikos jis filosofijoje dar rado vietos ir es tetikai. (Tiesą sakant, Kantas šia prasme termino „estetika" nevartojo; tą discip liną jis vadino „sprendimo galios kritika", nes XVIII amžiuje „sprendimas", „sprendinys" reiškė skonio sprendinį, estetinį vertinimą.)

Kantas neturėjo patirties meniniuose reikaluose; bet šią stoką kompensavo jo apsiskaitymas ir sistemiška estetinių reiškinių analizė. Jis naudojosi estetine literatūra, daugiausia angliška, kuri vyravo XVIII amžiuje, ir remdamasis jos pastebėjimais bei refleksijomis sugebėjo apibūdinti estetinių sprendinių specifiką ir apibrėžti jų sritį taip išsamiai kaip niekas kitas iki jo.

Pirmas skiriamasis estetinių vertinimų bruožas yra jų nesuinteresuotumas. Kantas tuo norėjo pasakyti, kad estetinis vertinimas nepriklauso nuo vertinamojo objekto realaus buvimo, kad vertinimas pats yra stebinys. Remdamiesi šiuo bruožu, estetinius vertinimus skiriame nuo kitos rūšies vertinimų, taip pat šiuo pagrindu estetinę nuostatą skiriame nuo dorovinės nuostatos, kuriai labai svarbu, kad gėris būtų realizuotas, o ne liktų stebinių plotmėje.

Kitas estetinio vertinimo bruožas yra jo nesąvokiškumas. Gėrimės tiesioginiu gražaus daikto vaizdu, o ne turima to daikto sąvoka. Sis bruožas skiria estetinę nuostatą nuo pažintinės.

Estetinio vertinimo objektas yra ne visas daiktas, o tik jo forma. Vadinasi, tik formoje slypi daikto grožis. Šis estetinio vertinimo bruožas savo ruožtu leidžia atskirti jį nuo juslinio vertinimo.

Kada daiktas sukelia mumyse tą tokį savitą estetinį pasigrožėjimą? Tada, kai priverčia grožėtis mūsų protą. Estetinį pasigrožėjimą sukelia ne vien įspūdis, ne vien vaizduotė, ne vien sprendimas, bet jų visų veikimas drauge. Tik tada mumyse pražysta tas ypatingas pasitenkinimo jausmas, kurį vadiname estetiniu. Tai nėra nei paprastas juslinis pasitenkinimas, nei paprastas minčių patenkinimas. Estetiškai patinka tai, kas patenkina visą mūsų protą, kas paskatina veikti visas jo galias; vadinasi, estetiniai objektai yra tie objektai, kurių sandara atitinka subjekto prigimtį. Grožėjimasis tokiais objektais yra būtinas, bet tas būtinumas ypatingas, nes jis -subjektyvus.

Neįmanoma nustatyti taisyklių, kokie objektai sukels pasigrožėjimą. Apie kiekvieną atvejį galima spręsti tik atskirai. Bet kadangi žmonių protams būdingos tos pačios galios, reikia tikėtis, kad objektas, patikęs vienam, patiks ir kitiems. Dėl to estetiniai sprendiniai yra visuotiniai. Bet tas visuotinumas yra savitas: tai visuotinumas be taisyklių. Estetinių taisyklių nėra ir negali būti, nes estetiniai vertinimai yra nesąvokiniai. Tai lemia savitą estetinių sprendimų pobūdį: niekas negali nieko kito įtikinti savo sprendinio teisingumu, bet vis dėlto jo sprendinys pretenduoja, kad ir kiti jį pripažintų, priešingai negu grynai juslinis skonis, kurį kiekvienas laiko asmenišku, kitų neįpareigojančiu pojūčiu.

Kanto atlikta sisteminė analizė atskleidė keletą sprendiniams apie grožį būdingų savybių, skiriančių juos nuo kitų sprendinių, ir leido Kantui padaryti tai, ką dauguma jo pirmtakų manė esant neįvykdoma: apibrėžti grožį. Grožis yra tai, „kas patinka ne dėl pojūčių, ne dėl sąvokų, o dėl subjektyvaus būtinumo, patinka visuotinai, tiesiogiai ir visiškai nesuinteresuotai".

Kanto estetikoje esama ir daug kitų minčių, pavyzdžiui, jis aiškino skirtumą tarp grožio ir didingumo, tarp laisvo ir priklausomo grožio (freie und anhdngende Schonheit), kūrė genijaus teoriją, bet iš esmės tai buvo mintys, bendros ir kitiems jo epochos mąstytojams, be to, susijusios su labai specialiais dalykais. Bendrajai filosofijos problematikai Kanto estetika reikšmingiausia buvo tuo, kad jis išskyrė ir apibrėžė estetinius faktus; estetika buvo vienas iš svarbių Kanto žingsnių jo pastangose atriboti tikrovės sritis, kad būtų galima rasti sugebančias jas pažinti proto galias, o pirmiausia - rasti tame pažinime visuotinius ir būtinus aspektus.

KANTIZMO ESMĘ sudaro pažiūra, dar vadinama „kriticizmu" arba „transcendentalizmu", pagal kurią subjektas yra objekto sąlyga, o sąvokos - patirties sąlyga. Šios pažiūros padariniai buvo:

a)  subjektyvizmas (bet subjektas čia - neempirinis, nes objekto pažinimo sąly ga yra subjekto prigimtis apskritai, o ne vienokia ar kitokia pažįstančios sąmonės
orientacija), ypač pabrėžiantis erdvės ir laiko, substancijos ir priežastingumo sub jektyvumą;

b)  agnosticizmas daiktų pačių savaime atžvilgiu;

c)  apriorizmas reiškinių atžvilgiu.

Tolesnė kantizmo išvada - metafizikos negalimybė (apie daiktus pačius savaime) ir visuotinio ir būtino mokslo galimybė (apie reiškinius).

Dar kantizmui buvo būdinga akcentuoti formalius veiksnius -formalizmas buvo būdingas ne tik pažinimo teorijai, bet taip pat etikai ir estetikai.

Greta to kantizme galima rasti minčių, ne taip glaudžiai susijusių su pagrindine jo mintimi, kurias galima laikyti teisingomis nepriklausomai nuo visos sistemos teisingumo. Prie tokių minčių galima priskirti patį transcendentalinį metodą; taip pat idėją apie „du kertinius pažinimo akmenis" - empirizmo ir racionalizmo sintezę; dar visą pažinimo fenomenologiją, pavyzdžiui, stebinių ir sąvokų, sprendinių ir idėjų atskyrimą; pagaliau pamatines etikos ir estetikos koncepcijas, apibrėžiančias dorumo ir grožio sąvokas.

ŠALININKAI. Kanto filosofija ne iš karto padarė poveikį; dėl savo naujų ir sunkių minčių „Grynojo proto kritika" apskritai nebuvo suprasta net to meto profesionalių filosofų; tik „Prolegomenai" naują požiūrį padarė prieinamesnį. Prie kantizmo paplitimo prisidėjo populiariai parašyti, 1786 ir 1787 metais paskelbti kantininko K. L. Reinholdo (1755-1823) „Laiškai apie Kanto filosofiją" („Briefe u ber die kantische Philosophie"). Kai nuo 1797 metų Reinholdas užėmė katedrą Jenos universitete, Jena tapo kantininkų sostine. Pasirodžius visoms trims „kritikoms" kantizmas ėmė greitai plisti. Vokietijoje nuomonė, kad filosofijai jis yra svarbus posūkis ir kad kiekvienas privalo pasisakyti už arba prieš jį, tapo visuotinė. Kantizmas surado šalininkų visuose Vokietijos akademiniuose centruose: Karaliaučiuje, Berlyne, Halėje, Marburge, Lipske, Getingene, Vienoje. Kanto mintys užvaldė ne tik profesionaliąją filosofiją, bet padarė įtaką ir specialiesiems mokslams: matematikai, gamtotyrai, ypač teologijai. Kantas traukė literatus, pirmiausia didžiuosius vokiečių poetus: iš dalies jo šalininkas buvo Goethe, o visiškai ir karštai juo sekė Schilleris. 1793 metais jau galėjo pasirodyti dvitomė kantizmo istorija. Ir nors Kanto filosofija niekur neįgijo tokios reikšmės kaip Vokietijoje, vis dėlto dar prieš amžiaus pabaigą darbai apie ją pasirodė Anglijoje, Olandijoje (ten nuo 1798 metų ėjo net specialus kantizmo propagandai skirtas laikraštis), Prancūzijoje ir Švedijoje.

Ištikimiausi Kanto mokiniai filosofijos istorijoje ryškiau nepasižymėjo: juk už ištikimybę tenka mokėti nesavarankiškumu. Jų vardai nuėjo užmarštin. Tam tikru požiūriu žymiausias iš jų buvo J. S. Beckas (1761-1842), ilgametis profesorius Rostoke. Savarankiškiausi šalininkai dar Kantui gyvam esant įstengė toliau plėtoti arba pakoreguoti jo mokslą. Darė tai dviem diametrialiai priešingomis kryptimis: viena grupė Kantui priekaištavo, kad atsargi jo kritika nužengė nepakankamai toli, kita - kad per toli; pirmoji norėjo iš kritinės filosofijos pašalinti metafizikos likučius, kita - padaryti iš jos metafizines išvadas.

1) Prie pirmos grupės linko Beckas, bet pirmiausia ją reprezentavo Solomonas Maimonas (1754-1800), žydas, kilęs iš Lenkijos, apsigyvenęs Vokietijoje. (Veikale „Versuch uber die Transcendentalphilosophie", 1790, jis kritikavo Kanto doktriną, o „Versuch einer neuen Logik", 1794 - sistemiškai išdėstė savo pažiūras.) Pana šiai kaip kiti tos grupės mąstytojai svarbiausią kantizmo keblumą jis įžvelgė daikto paties savaime sąvokoje, kurią laikė fikcija. Taigi kriticizmą jis plėtojo idealizmo link. Bet nuvedė jį į skepticizmą: nepripažino jokio kito tikro žinojimo, tik logi ką ir matematiką, ir pritardamas Hume'o pozicijai net priežastingumo dėsnio neikė būtinu.

2)  Su antrąja grupe suartėjo Reinholdas, kuris Kanto filosofijos trūkumu lai kė tai, kad ji nesudaro užbaigtos sistemos, ir norėjo ją pagerinti, išvesdamas jos teiginius iš vieno principo. Kantas nepripažino to pagerinimo, vadino ji „hiperkriticizmu". Bet ta kryptimi nuėjo Fichte, po jo - Schellingas ir Hegelis, įtakingiausi ir savarankiškiausi to meto Vokietijos filosofai. Pirmoji grupė labiausiai vertino Kanto filosofijos skepticizmo elementus, o šitoji - spekuliatyvinius elementus. Kantas mėgo sąvokines konstrukcijas (jų vaisius buvo, pavyzdžiui, kategorijų len telė); tos konstrukcijos tapo Fichte's ir Hegelio metodu. Kanto pažiūroje, kad protas diktuoja pasauliui dėsnius, taip pat jo teorijoje apie praktinio proto viršeny šalininkai rado naujos idealistinės metafizikos pamatus. Toji metafizika netruišstūmė kritinę filosofiją, iš kurios pati buvo kilusi.

Šių abiejų grupių filosofai palankumą Kantui siejo su kritika, todėl vienodai gali būti priskirti ir jo šalininkams, ir priešininkams.

PRIEŠININKAI. Kanto filosofija sulaukė atgarsio, bet tas atgarsis daugiausia buvo atgarsis be pripažinimo. Kanto mintys buvo naujos, jis neprisijungė nė prie vienos filosofų stovyklos; todėl visas stovyklas nuteikė prieš save. Tai yra aprašęs Reinholdas: „Dogmatikai „Grynojo proto kritikoje" įžvelgia skeptiko, norinčio sugriauti bet kokio žinojimo tikrumą, pastangas, o skeptikai - žmogaus, norinčio ant ankstesnių sistemų griuvėsių pastatyti naują dogmatizmą, užgaidas; supranatūra- listai - pokštą, kuriuo norima iš religijos atimti jos istorines šaknis ir sustiprinti natūralizmą, natūralistai - naują paspirtį silpstančiai tikėjimu grindžiamai filosofijai; materialistai - idealistinį materijos tikrumo neigimą; eklektikai - naujos sektos, kurios pasitikėjimas savimi ir netolerantiškumas iki šiol neturėjo sau lygių ir kuri neseniai išsilaisvinusiai vokiečių filosofijai gresia nauju jungu, atsiradimą, pagaliau populiariosios filosofijos atstovai - tiesiog juokingą sumanymą mūsų Apšvietos ir rafinuoto skonio amžiuje scholastinėmis subtilybėmis ir terminologija išguiti iš filosofijos sveiką nuovoką; tai jau tikras griūties akmuo, užverčiantis populiariai filosofijai kelią, taip neseniai jai nutiestą daugybės lengvai suprantamų raštų".

Pirmoji „Grynojo proto kritikos" recenzija (parašyta Garve's) triuškino ją už tariamą subjektyvųjį idealizmą. Po to kritikos ir polemikos pasipylė viena po kitos. Opozicija kilo iš trijų pusių: iš konservatyvių nuostatų, iš paties Kanto mokyklos ir iš naujų filosofinių nuostatų, kurios išryškėjo maždaug kartu su kriticizmu.

1)  Konservatyvioj i opozicija. Su Kanto filosofija kovojo Leibnizo, Wolffo šalininkai bei populiariosios Apšvietos filosofijos atstovai. Ši opozicija ne suvaidino vaidmens, nes jų nuostatos buvo jau persenusios, nebepriklausė gyvai minties tėkmei.

2)  Savos mokyklos opozicija ėjo, kaip jau buvo sakyta anksčiau, dviem - empirizmo ir spekuliatyviosios metafizikos - kryptimis. Šiai antrajai kryp čiai buvo lemta nuo XIX amžiaus pradžios įveikti kantiškąjį kriticizmą.

3)  Naujųjų pažiūrų opozicija. To meto Vokietijoje įgijo šalininkų dvi nuostatos (naujos tik santykiškai, nes Vakaruose jos buvo žinomos jau anks čiau). Jos abi kovojo su racionalia filosofija, kuriai priklausė ir Kanto doktrina; viena iš jų vedė į skepticizmą, kita pozityvų sprendimą rado iracionaliuose dalykuose - jausmuose ir tikėjime.

a) Skepticizmas buvo susijęs su sustiprėjusią Hume'o įtaka. Skepticizmui simpatizavo nemažas būrys tuometinių mąstytojų (tarp jų ir Maimonas), bet ryžtingai jį skelbė tik vienas - Gottlobas Emstas Schulze (1761-1833), profesorius Helmštate ir Getingene, vadinamas „Ainesidemu-Schulzu", nes pirmąjį savo anonimiš kai išleistą veikalą buvo pavadinęs senovės skeptiko vardu („Aenesidemus", 1792). Jo raštams būdinga poleminė nuostata: jie tiesiogiai buvo nukreipti prieš Reinholdą, bet taikė į patį Kantą. Kriticizmo ketinimus laikė neįvykdomais, nes neįmanoma, kad protas pats save galėtų išanalizuoti ir įvertinti. Kantą puolė ypač už priežastingumo teorijos nenuoseklumą: už tai, kad nepaisydamas savo paties teorijos priežastingumo principą taikė anapus patirties ribų, teigdamas, jog „daike" yra mūsų pojūčius sukelianti priežastis.

b) Iracionalizmas buvo susijęs su atgyjančia Shaftesbury'o įtaka; tai buvo sąjūdis, panašus į tą, kokį Rousseau pradėjo Prancūzijoje. Produktyvesnį už abstrakčią mintį kelią į tiesą jis matė jausmuose ir intuicijoje. Su šia nuostata susijęs poetinio entuziazmo kupinas požiūris į gamtą, panteistiškai suprantamą kaip tobulą ir dievišką. Vėl autoritetu tapo Spinoza, kurio įtaka atgijo daugmaž vienu metu su Shaftesbury'o įtaka ir susikryžiavo su ja. Panteizmas tuomet tapo aktualia problema. Mirus Lessingui ant svarstyklių lėkštės panteizmo naudai mestas ir jo autoritetas, o tai 1785 metais paskatino pradėti atkaklų „ginčą apie panteizmą", kuriame dalyvavo pirmiausia Mendelssohnas ir Jacobi's.

Iracionalizmas ir panteizmas susirado šalininkų tarp poetiškos ir jausmingos prigimties žmonių -juk tai buvo sentimentalizmo laikotarpis, - kuriems Kanto filosofija buvo pernelyg blaivi. Tų šalininkų mažiau buvo tarp profesionalių filosofų, o daugiau tarp mėgėjų ir prijaučiančių filosofijai, ypač tarp literatų. Tai buvo beprasidedančio romantizmo (vadinamojo Sturm und Drang) filosofinė išraiška. Tai buvo reakcija prieš blaivią Apšvietos filosofiją, reakcija, kuri puolė j kitą kraštutinumą. Dabar atspirties tašku tapo fantazija, individualus gyvenimo tvarkymas, tikėjimas paslaptinga daiktų gelme. Tipiškiausias to sąjūdžio atstovas buvo JOHANNAS GEORGAS HAMANNAS (1730-1788), pasireiškęs greičiau kaip pranašas nei kaip filosofas. Filosofija jam buvo tikėjimo ir jausmo dalykas, perdėm asmeniškas ir visiškai iracionalus reikalas, atsirandantis dėl paslaptingų sielos galių. Kitas tos grupės mąstytojas buvo JOHANNAS GOTTFRIEDAS HERDERIS (1744-1803), subtilaus proto, labai išsimokslinusi, visapusiška, bet ir labai pakrika asmenybė.

Ikikritiniu laikotarpiu jis buvo Kanto mokinys ir karštas šalininkas, paskui susižavėjo Shaftesbury ir Spinoza ir nusigręžė nuo Kanto; o kai Kantas griežtai įvertino jo istoriosofiją („Ideen zur Philosophie der Geschichte der Menschheit", 1784-1791), Herderis brutaliai užsipuolė „Grynojo proto kritiką" („Metakritik", 1799) ir „Sprendimo galios kritiką" („Kalligone", 1800).

Filosofijos požiūriu ryškiausias sąjūdžio atstovas buvo ne Hamannas ir ne Herderis, o FRIEDRICHAS HEINRICHAS JACOBI'S (1743-1819). Ir jis nebuvo profesionalus filosofas, o pirklys, paskui privačiai filosofijos baruose dirbantis kapitalistas; ir tik 1804 m. jis įgijo mokslinį statusą, tapęs naujai įsteigtos Mokslų Akademijos Miunchene vadovu. Jo filosofija buvo tikėjimo filosofija: tik tikėjimu, tik tiesioginiu tikrumo pojūčiu galime pažinti tiesą. Savo požiūrį jis grindė ypatingu būdu: įrodinėjo, kad racionaliai traktuodami filosofiją būtinai prieisime spinozizmą, o šis dėl savo materializmo, determinizmo, ateizmo negali patenkinti proto; todėl reikia liautis racionaliai traktuoti filosofiją ir atsigręžti į tikėjimą. Vėliau jis vėl ėmė remtis Kantu kaip savo sąjungininku; Kanto veikale jam svarbiausia buvo tik viena - metafizikos kritika, kurią interpretavo taip, tarsi ji sugriovusi bet kokį žinojimą, kad padarytų vietos tikėjimui. O ko Jacobi išmokė tikėjimas? Tikėjimas jį mokė suprasti ne vien Dievą, laisvę, nemirtingumą, kaip Kantą, bet ir daiktų, erdvės ir laiko realumą, taigi atvedė jį į naivų realizmą. Šitos teorinės išvados suartino Jacobi su Škotų mokykla ir gerokai nutolino nuo Kanto.

TOLESNĖ KANTIZMO ISTORIJA. Jau pirmųjų XIX amžiaus filosofų kartų pažiūrose kantizmą pranoko idealistinė metafizika; ji kildino save iš tam tikrų Kanto filosofijos motyvų, bet iš esmės diametraliai nuo jos skyrėsi. Bet nei ji, nei bet kuri kita XIX amžiaus filosofijos srovė nepajėgė visiškai nustelbti Kanto minčių. Net pirmoje XIX amžiaus pusėje, kai Vokietijos filosofijoje įsiviešpatavo metafizinė spekuliacija, žymiausi specialiųjų mokslų atstovai pasisakydavo kaip kritinės Kanto filosofijos šalininkai. Kalbininkai (Wilhelmas von Humboldtas), istorikai (Niebuhras), teisininkai (Anselmas Feuerbachas), fiziologai (Johannesas Mulleris), vėliau fizikai (Helmholtzas) rėmėsi Kantu ir jo doktrina. Protestantiškoje teologijoje susiformavo ištisa mokykla, vadinamoji „Ritschlio mokykla", kuri sekė Kanto pėdomis, ypač pabrėždama skirtumą tarp žinojimo ir tikėjimo bei etikos nepriklausomybę nuo religijos.

Kai Vokietijoje kantizmo energija ėmė silpti, kituose kraštuose atsirado iškilių ir savitų jo atstovų. Anglijoje Hamiltonas originaliai siejo Kanto doktriną su jo tėvynėje populiaria Škotų mokyklos doktrina. O Prancūzijoje Renouvier jungė ją su prancūzams būdinga spiritualistinė metafizika.

O kai apie XIX amžiaus vidurį prasidėjo filosofijos, ypač vokiečių, nuopuolis, priemonių padėčiai taisyti ieškota Kanto moksle. Šeštame dešimtmetyje atsirado šūkis „atgal prie Kanto" (zuruck zu Kant), ir prasidėjo jo filosofijos atgimimas. Liebmannas, Friedrichas Albertas Lange, Hermannas Cohenas, Helmholtzas buvo svarbiausieji posūkio pionieriai. Jie vertino Kantą už tai, kad svarbiausiu filosofijos uždaviniu jis laikė pažinimo kritiką; ir iš tikrųjų dėl jo įtakos buvo pereita nuo metafizinio prie epistemologinio filosofijos traktavimo. Kantininkų sąjūdis tuomet rado šalininkų visoje Europoje; XIX amžius, kaip ir XVIII amžius, baigėsi su Kanto ženklu, nors ir toliau metafizikai jį smerkė už subjektyvizmą, o empirikai - už apriorizmą.

Nuo 1896 metų ėjo specialus kantininkų laikraštis („Kantstudien"), leidžiamas Halėje, ir buvo įsteigta kantininkų draugija (Kantgesellschaft), kuri buvo svarbiausia filosofų organizacija Vokietijoje. Hitlerio laikais visa tai buvo uždrausta.

Entuziastingas žavėjimasis Kantu, pasiekęs viršūnę XIX amžiaus pabaigoje, XX amžiuje gerokai išblėso. Pasigirdo pakankamai daug balsų, kad Kantas buvo tiesiog neigiamas veiksnys filosofijos raidoje. Tie balsai pasigirsdavo ne tik filosofų dešinėje, bet ir kairėje, ne tik metafizikų, bet ir empirikų stovyklose. Lenkų logistai rašė, kad Kanto filosofija buvo nemokslinė, o B. Russellas paskelbė, kad filosofijos raidai ji buvo smūgis. Iš tikrųjų jis turėjo galvoje ne tiek patį Kantą, kiek jo sekėjus, spekuliatyviuosius idealistus.

GINČIJAMI KLAUSIMAI. Pagrindinės Kanto koncepcijos interpretacija iki šiol yra ginčų objektas.

1) Realistinės (ją gina dauguma kantininkų) ir idealistinės (Marburgo mokykla) interpretacijų ginčas: ar anapus reiškinių tikrai yra daiktai patys savaime, ar jie yra tik proto fikcija, reguliatyvinė idėja? Remiantis pirmąja interpretacija Kan to ketinimas sukurti metafiziką būtų neįgyvendinamas, remiantis antrąja -jis būtų bergždžias, nes neturėtų objekto. Iš Kanto tekstų galime daryti tvirtą išvadą realistinės interpretacijos naudai.

2) Psichologinės ir loginės interpretacijų ginčas: ar apriorinės formos priklau so nuo mūsų proto struktūros ar nuo kokio nors subjekto santykio su objektu? Kitaip sakant, ar apriorinės formos yra įgimtos? Ar protas turi jas savyje ir primeta jas reiškiniams, ar jis primestų jas kitokias, jei kitokia būtų proto struktūra? Ar tos formos nėra įgimtos, bet atsiranda tada, kai protas stebi objektus, ir, nors žmogaus proto struktūra būtų kitokia, jos liktų tokios pat, nes yra būtinos, kad objektas būtų stebimas?

Psichologinė interpretacija yra suprantamesnė, todėl ji visada turėjo daugiau šalininkų. Kai kurie įtakingi kantininkai, pavyzdžiui, F. A. Lange ar Helmholtzas, suteikė jai net fiziologinį aspektą, nes apriorines formas kildino ne tik iš proto, bet netiesiogiai ir iš smegenų ir nervų struktūros. Dėl to Kanto doktrina įgijo gamtamokslinės teorijos regimybę. Buvo galima netgi manyti apie evoliucinę tų formų interpretaciją, o tai, žinoma, nebūtų galima daryti, jei jos būtų laikomos loginėmis, antempirinėmis, ne gamtos sukurtomis formomis, o, priešingai, reikalingomis kaip sąlyga, kad gamta apskritai galėtų būti prieinama protui.

Kantas neabejotinai davė tam tikrą pagrindą psichologinei jo filosofijos interpretacijai; tikriausiai pats nelabai skyrė tas interpretacijas ir tas pačias mintis skirtingai formuluodavo. Vis dėlto atrodo, kad loginė interpretacija buvo gilesnė, nors jo filosofinio perversmo intencija ne visada buvo įsisąmoninta. Tos interpretacijos išryškinimas yra Marburgo mokyklos, ypač Hermanno Coheno, nuopelnas. Ir tik tos interpretacijos lėmė, kad Kanto filosofija atrodo kaip visiškai naujas sumanymas filosofijos istorijoje.