Apšvietos filosofija Vokietijoje buvo savita: ji laikėsi ne empirizmo, o racionalizmo pozicijos. Ją sukūrė Wolffas ir jo mokiniai. Vokiečių racionalizmas ženkliai skyrėsi nuo praėjusiame amžiuje romanų kraštuose viešpatavusio racionalizmo. Dėl savo dogmatiškumo ir schematiškumo jis tapo tipiška mokykline filosofija.

GYVENIMAS. Christianas Wolffas (1679-1754), Halės universiteto profesorius nuo 1706 m., savo krašte anksti pelnė nepaprastą šlovę. 1723 metais jo veiklą nutraukė prieš jį nukreipta religinių sluoksnių akcija; jis buvo ištremtas iš Prūsijos, o jo raštų platinimas uždraustas baudžiant kalėjimu iki gyvos galvos. Tuomet Heseno žemė jam suteikė prieglobstį ir katedrą Marbur ge, kur jo paskaitos taip pat sutraukdavo daugybę mokinių. 1740 metais įžengęs į sostą Frydrichas II atšaukė savo pirmtako dekretą, ir Wolffas su triumfu grįžo į Halę.

Gausūs Wolffo raštai daugiausia buvo vadovėlinio pobūdžio: jis parengė logikos, ontologijos, kosmologijos, psichologijos, natūraliosios teologijos, fizikos, etikos, politikos, prigimties teisės, tautų teisės ir kt. veikalus. Dauguma jo darbų buvo dviejų redakcijų: lotyniškosios - moksliškesni ir vokiškosios - populiaresni veikalai. Ir visi jie buvo negyvi dėl savo schematiškumo ir ištęsti dėl savo detalumo.

PIRMTAKAI. Wolffo pažiūras formavo XVII amžiaus klasikai: Descartes'as, Spinoza ir ypač Leibnizas. Į istoriją Wolffas įėjo kaip Leibnizo mokinys, nors pats tuo nebuvo patenkintas. Iš tikrųjų Leibnizui jis turėjo būti dėkingas už pagrindines savo sistemos mintis; pirmiausia iš Leibnizo jis perėmė idėją, kad visas mokslas remiasi dviem - prieštaravimo ir pakankamo pagrindo - principais. Bet jis anaiptol neperėmė Leibnizo filosofijos visumos: priešingai, jis visiškai nekreipė dėmesio į tai, kas joje buvo originaliausia, būtent į monadologiją bei iš anksto nustatytos harmonijos koncepciją, ir spręsdamas metafizikos klausimus verčiau grįžo prie senesnio - dekartiškojo - požiūrio.

PAŽIŪROS.
1. MOKSLŲ SISTEMA. Schematiškas Wolffo protas pirmiausia užsimojo suklasifikuoti mokslus. Visus mokslus, išskyrus matematinius, jis skirstė į dvi kategorijas: [filosofinius ir istorinius; pirmieji yra racionalūs, antrieji - empiriniai. Vienų ir kitų objektas yra tas pats, bet pirmieji teikia principus, o antrieji tik patvirtina faktus; pirmieji dedukuoja tai, ką antrieji randa patirtyje. Tik racionalieji mokslai duoda tikrai aiškų ir akivaizdų žinojimą; tuo tarpu empirinės žinios yra sujauktos ir tamsios. Bet ir empiriniai mokslai yra naudingi: tai jie teikia medžiagą filosofiniams mokslams, taip pat patvirtina, kad filosofinių mokslų dedukcija yra adekvati tikrovei.

Su šia mokslų klasifikacija Wolffas siejo kitą, kurios pagrindas buvo sielos galių skirstymas j pažintinę galią ir valią. Atitinkamai ir mokslai būna arba teoriniai, arba praktiniai. Teorinį skyrių Wolffo sistemoje sudarė bendrasis būties mokslas, arba ontologija, ir trys mokslai apie tris būties rūšis, būtent: kosmologija, psichologija ir racionalioji teologija. Praktinių mokslų skyrių sudarė etika, politika, ekonomika. Tris racionaliuosius mokslus atitiko toks pat skaičius empirinių mokslų. Tokia mokslų klasifikacija leido Wolffui sutvarkyti, vadinasi, ir susisteminti racionalistinę filosofiją. Jo sistema ilgam prigijo kaip mokyklinės filosofijos rėmai, panašiai kaip prieš šimtmečius - peripatetinė sistema.

2. RACIONALIZMAS. Pirmasis racionaliųjų mokslų principas yra prieštaringumo principas, iš kurio išvedamas pakankamo pagrindo principas; tų dviejų principų Wolffui pakako, nes visus samprotavimus jis (kaip ir Leibnizas) laikė analitiniais, išplėtojančiais tik tai, kas jau slypi sąvokose. Priešingai kartezianizmui, vokiškasis racionalizmas nepripažino jokių intuityvių dalykų ir apsiribojo vien tik loginiais principais.

Vis dėlto Wolffo racionalizmo kraštutinumą švelnino, pirma, pripažinimas, kad racionaliesiems mokslams yra prieinama tik galimybė, o ne tikrovė. Antra, jis neatmetė juslių parodymų, bet postulavo jų atitikimą protui. Empiriniai mokslai atranda tą patį, ką ir racionalieji, nors tai daro kitu būdu. Tokia nuostata Wolffo racionalistinę sistemą padarė artimesnę natūraliam pasaulio vaizdui; tuo tarpu kai kitų racionalistų - Spinozos ir Leibnizo, vėliau Fichte's bei Hegelio - spekuliacijos kūrė naują pasaulio vaizdą, neparemtą juslių parodymais, Wolffas protui kėlė uždavinį dedukcijos būdu gauti tai, kas ir taip jau yra žinoma iš patirties. Racionalias pastangas suderinti su faktiška dalykų padėtimi buvo ypač stengtasi praktinėje srityje, politikoje ar religijoje.

3. PUSIAU ŠVIETĖJAS, PUSIAU SCHOLASTAS. Iš Wolffo sistemos pamatą sudarančių principų jo mąstysenai ypač būdingas buvo pakankamo pagrindo principas. Tai buvo prielaida, kad „kiekvienas dalykas turi savo pagrindą", kad viską galima suprasti ir paaiškinti. Toks iracionalių, stebuklingų ir nepaaiškinamų reiškinių nepripažinimas darė Wolffą Apšvietos žmogumi, nors šis racionalistas labai skyrėsi nuo šios srities Vakarų atstovų, nusiteikusių, apskritai imant, empiristiškai ir skeptiškai. Nuo jų Wolffas ypač skyrėsi tuo, kad pakankamo pagrindo principą interpretavo finalistiškai, faktų pakankamu pagrindu laikydamas jų tikslingumą.

Uždavinys, kurį sau kėlė Wolffas, apsiribojo vien tik įrodymu; į tiesų atradimą jis nepretendavo. Dėl to jo racionalizmas skyrėsi nuo naujųjų amžių racionalizmo, kurio pamatą sudarė ne ars demonstrandi, o ars inveniendi, bet užtat buvo giminiškas scholastikos racionalizmui, ir ši giminystė lėmė daugybę abiejų sistemų išorinių panašumų. Kai kurie Wolffo mokiniai, vadovaudamiesi jo doktrina, mėgino dogmatizuoti Lutherio mokslą, kūrė kažką panašaus į „protestantišką scholastiką ".

Kitas Wolffo filosofijos bruožas, skiriantis jį iš visos racionalistų padermės, buvo jos praktinis kryptingumas. Savosios logikos įžangoje jis rašė, jog norėtų filosofiją padaryti patikimu ir naudingu mokslu. Šis noras, šiek tiek netikėtas racionalistinėje sistemoje, atrodys suprantamas, jei žiūrėsime į jį kaip į Apšvietos vaisių.

REIKŠMĖ. Wolffas šalia prancūziškojo racionalizmo išplėtojo kitą naujųjų amžių racionalizmo tipą, kuris pirmiausia ypatingas tuo, kad buvo grynai analitinis, neturintis jokių intuicijos elementų.

Wolffas stiprus savo filosofijos sistemiškumu ir sugebėjimu operuoti schemomis - šioms scholastinėms savybėms jis turi būti dėkingas už savąją sėkmę. O jo silpnybė buvo dogmatiškumas, sausumas ir pedantiškumas, formulės ir schemos kultas. Filosofijai Wolffas suteikė mechanizmo požymius ir panardino ją į pedantizmą. Bet galų gale tos neigiamos savybės tam tikra prasme išėjo į gera: pasak Kanto, kaip tik Wolffas įskiepijo vokiečių tautai „sąžiningumo dvasią" ir tuo padėjo pamatus tobulesnei doktrinai - Kanto doktrinai.

MOKYKLA. Dėl schematiškumo Wolffo filosofijai buvo lemta tapti mokykline. Jo mokykla išugdė daugybę mokinių; jau 1737 metais buvo suskaičiuoti 107 Wolffo šalininkai, paskelbę savo mokslinius darbus. Beveik visos Vokietijos universitetų katedros atsidūrė jo mokyklos rankose ir išliko jose vos ne iki pat XVIII amžiaus pabaigos. Wolffo mokiniai, mokytojo pavyzdžiu, spausdino daugiausia vadovėlius. Prie gausybės jau Wolffo apdorotų filosofijos sričių mokiniai pridėjo vieną naują - estetiką. Pirmasis estetikos sisteminimo darbą atliko Aleksandras Baumgar-tenas 1750 metais.

OPOZICINĖS KRYPTYS. XVIII amžiuje Vokietijoje Wolffo mokykla tapo labai įtakinga, jai negalėjo prilygti jokia kita. Vis dėlto greta jos susiformavo tam tikra filosofinė mažuma, kurią sudarė pora smulkesnių viešpataujančiai Wolffo filosofijai opozicinių grupių. Su jos šviečiamosiomis tendencijomis kovojo „pietizmas", sujos mokykliniu, schematišku pobūdžiu - eklektizmas ir „populiarioji filosofija" ir pagaliau su jos racionalizmu - užgimstantis romantizmas.

Prancūzijos ir Anglijos Apšvietos idėjos mielai buvo priimamos Vokietijos dvaruose, ypač prūsų dvare Frydricho II laikais, kur viešėjo Voltaire'as, La Mettrie ir kiti. Anglų įtaka ėjo per Hanoverį, kurio valdžios giminiavosi su anglais. Tačiau platesnių Vokietijos sluoksnių ta filosofija nepasiekė.

Eklektizmas iškėlė šūkį - išsilaisvinti iš bet kokių sistemų ir buvo linkęs schematinę filosofiją pakeisti istorine: šitoje srovėje subrendo ir pirmasis naujaisiais amžiais filosofijos istorijos vadovėlis, Bruckerio išleistas 1731-1736 metais. Ši srovė, panašiai kaip Wolffo mokykla, save kildino iš Leibnizo, bet rėmėsi kitais jo filosofijos elementais ir nuėjo kitu keliu. Antroje amžiaus pusėje panašius ketinimus reiškė vadinamoji „populiarioji filosofija"; ji dar labiau bodėjosi specialistų kuriama filosofija, mieliau bičiuliavosi su literatūra, vartojo paprastam protui lengviausiai suprantamus žodžius, tokius kaip sveika nuovoka ir saikas, skelbė jam priimtiniausias idėjas, tokias kaip visada populiarus eudaimonizmas ir sentimentalusis idealizmas. Tam tikra prasme tipiškiausias jos atstovas buvo Moses Men- delssohnas (1729-1786); o tiems laikams būdingą sentimentalią autorefleksiją reprezentavo estetikas J. G. Sulzeris (1720-1779).

Ankstyvasis romantizmas iš tikrųjų buvo literatūrinis sąjūdis, bet jis šiek tiek palietė ir filosofiją; jis skelbė fantazijos, įkvėpimo, individualumo, paslaptingų gamtos jėgų kultą. Antroje amžiaus pusėje romantinė ir populiarioji filosofija jau ėmė stelbti Wolffo filosofiją. Tačiau galutinį smūgį Wolffo mokyklai sudavė tik Kantas.