Apšvietos filosofija, pirmiausia Anglijoje, nuo pasaulio problematikos perėjo prie žmogaus problemų: ką žmogus žino, ko trokšta, kaip gyvena? Prieita ir prie praktinio pobūdžio problemų: koks gyvenimas laikytinas geru ir kaip jį padaryti kuo geresnį? Pačioje XVIII amžiaus pradžioje į šiuos klausimus atsakė Shaftesbury, tačiau tolesnė raida pakrypo kita, utilitarizmo, linkme.

ANKSTESNĖS ETINĖS POZICIJOS. Tradicinis religinio pobūdžio atsakymas į klausimą, kaip gyventi, skambėjo taip: žmogus yra Dievo kūrinys ir privalo gyventi taip, kaip liepia dieviškasis apreiškimas. Tradicinis filosofijos atsakymas buvo toks: žmogus yra protinga būtybė ir privalo gyventi taip, kaip reikalauja protinga jo prigimtis. Abu atsakymai rėmėsi dualistine žmogaus samprata - laikytasi įsitikinimo, kad dvasia iš esmės skiriasi nuo kūno. Šiuo požiūriu, gėris ir blogis - tai dvasios sritis; dorovės dalykuose kūniška prigimtis jokio balso neturi.

XVII amžius į šį klausimą atsakė visiškai priešingai; antai Hobbesas suformulavo natūralistinį atsakymą: žmogus esąs gamtos dalis ir paklūsta jos dėsniams. Tik prigimtis diktuoja taisykles, kaip gyventi. O prigimties dėsnis sako, kad kiekviena būtybė siekia sau naudos ir rūpinasi savais malonumais. Kas jam naudinga, priklauso nuo visuomeninių sąlygų, nuo bendrabūvio būtinumo. Toks egoistinis, hedonistinis, natūralistinis atsakymas griežtai skyrėsi nuo ano spiritualistinio ir dualistinio atsakymo.

Apšvietos amžiui dualistinis - tiek religinės mistinės, tiek filosofinės racionalistinės pakraipos - atsakymas buvo visiškai svetimas. Bet ir natūralistinį Hobbeso požiūrį jis priėmė ne iš karto. Pirma atsirado kitoks, tarpinio pobūdžio aiškinimas. Jo autorius Shaftesbury sutiko, kad gyventi dera pagal prigimtį, tačiau žmogaus prigimtis, jo požiūriu, nėra nei egoistinė, nei hedonistinė: žmogus savo elgesį reguliuoja vadovaudamasis ne vien savo nauda, bet ir simpatija kitiems, ne vien išskaičiavimu, bet ir entuziazmu. Shaftesbury atsiribojo ir nuo teologų bei racionalistų sampratos, ir nuo siauro natūralistinio Hobbeso požiūrio.

ETINĖS APŠVIETOS NUOSTATOS. Kai kurie anglų Apšvietos etikai dar laikėsi teologinio mistinio ar metafizinio racionalistinio požiūrio. Konservatyvioji visuomenės dalis buvo jų pusėje. Tačiau šios nuostatos jau buvo anachronizmas. Naujoji pozicija reiškėsi dvejopai: vieni - hedonistai - sekė Hobbeso pėdomis, kiti - entuziastai - rinkosi Shaftesbury. Pirmoje šimtmečio pusėje pirmiesiems atstovavo Hartley, antriesiems - Hutchesonas.

Entuziastai (taip juos galima vadinti pabrėžiant svarbiausią jų sąvoką) laikėsi požiūrio, kad viena iš natūralių žmogiško elgesio paskatų - tai simpatija kitoms esybėms, kad jį valdo savotiškas „doros jausmas"; geru jie laikė tokį elgesį, kurį lemia simpatija ir doros jausmas.

Hedonistų požiūriu, ir simpatija, ir doros jausmas - tik fikcijos; žmogus tokių jausmų neturįs. Postūmį jam teikia tik jo paties nauda. Tačiau, jų manymu, nauda yra pakankamas pagrindas tam, kad žmogaus gyvenimas pasuktų derama linkme, kad susiformuotų tinkama etika, ekonomika ir politika.

Ši grupė siekė mokslinių tikslų: ji vylėsi sukurti mokslinę žmogaus, jo ekonominio, politinio ir dorovinio gyvenimo teoriją, reikšmingą ne vien teoriniu, bet ir praktiniu atžvilgiu - t. y. sugebančią paaiškinti ne tik tai, kaip žmogus gyvena, bet ir kaip jam derėtų gyventi. Šios grupės atstovai buvo įsitikinę, kad siekiant šio tikslo reikia remtis kaip tik jų teorija, o miglotomis sąvokomis operuojanti priešininkų teorija netinka mokslui.

Hedonistų pažiūros buvo artimos Hobbesui, tačiau vis dėlto jie labiau pasikliovė Locke'u. Kaip tik Locke'as, jų manymu, savuoju empirizmu nutiesė kelią moksliniam žmogaus tyrinėjimui sykiu parodydamas, kad praktiniai klausimai kur kas svarbesni už teorinius. Einant jo pramintu keliu, mokslas apie žmogų galėsiąs pasiekti ne mažiau, nei Newtono dėka pasiekė gamtos mokslas. Newtono ir Locke'o pavardės buvo minimos greta, remtasi jais abiem. Tiesa, Locke'as pasiūlė tik programą, o kokie principai buvo būtini jai įgyvendinti, jis dar nežinojo.

SVARBIAUSIOS PROBLEMOS, kurių ėmėsi etika, buvo trys: ko žmonės nori? koks elgesys yra geras? kaip paaiškinti, jog kartais žmogus elgiasi ne taip, kaip nori, o taip, kaip dera elgtis? Kiekviena iš trijų šiuo laikotarpiu vyravusių srovių pirmiausia svarstė kurią nors vieną iš šių problemų, kitas nustumdama į antrą vietą arba visai apeidama.

1. Dualistai apskritai nekėlė klausimo, ko žmonės nori: jų, kaip ir hedonistų, požiūriu, žmonių norai yra blogi, nes jie paiso tik savo naudos. Tuo svarbesni jiems buvo kiti du klausimai.

2. Entuziastams kaip tik pirmiausia rūpėjo, ko žmonės nori, kokie yra natūralūs jų polinkiai. Todėl jie nesvarstė, koks poelgis yra geras, nes, pasak jų, geras yra kiekvienas natūralus polinkis.

3. Hedonistams problemiški buvo abu klausimai - ir ko žmonės nori, ir koks elgesys yra geras. Į pirmąjį klausimą jie atsakė paprastai: žmonės nori to, kas jiems naudinga. Keblumų sudarė antrasis klausimas: jeigu žmogus neturi kitų paskatų, išskyrus savanaudiškumą, kaip tada atskirti gėrį nuo blogio?

Pirmiausia jie ėmėsi parengiamojo klausimo: jeigu žmogus siekia tik to, kas jam naudinga, tai kodėl jis daro ir tai, kas šio intereso neatitinka? Tik po to galima buvo svarstyti svarbiausią klausimą: jeigu žmogaus elgesys visada savanaudiškas, kokiu pagrindu galima atskirti gerą poelgį nuo blogo? Atsakant į pirmąjį klausimą buvo remiamasi asociacijos principu, o į antrąjį - utilitarizmo principu. Abu šiuos principus suformulavo Locke'o sekėjai -jam pačiam jie dar nebuvo žinomi. Prie jų suformulavimo labiausiai prisidėjo didysis Hume'as, tačiau jie paplito įgavę kitą prasmę.

ASOCIACIJOS PRINCIPĄ Hume'as pasitelkė dar 1738 m.: asociaciją jis traktavo kaip „traukos" rūšį, kaip psichinį Newtono gravitacijos atitikmenį. Kaip gravitacija gamtos pasaulyje, taip asociacija psichikos pasaulyje paaiškina tariamai atsitiktinių įvykių reguliarumą ir būtinumą. Asociacijos lemia tai, kad visi dvasiniai, doroviniai, ūkiniai, politiniai reiškiniai tampa determinuoti, dėl to jie gali būti mokslinio tyrimo objektais. Pasak Hume'o, jie „taip mažai priklauso nuo individų polinkių ir charakterių, jog kartais apie juos galima daryti tokias pat bendro ir būtino pobūdžio išvadas kaip ir matematikos moksluose".

Tačiau Hume'as buvo linkęs į skepticizmą, jis nepasitikėjo jokiomis priežastingumo ir determinizmo formomis, o asociacija kaip tik buvo viena iš jų. Kartą jis net yra pabrėžęs, kad psichiniai reiškiniai esą tik iš dalies determinuoti, o vaizduotė esanti savaip laisva. Nuo tokio pobūdžio abejonių asociacijos principą 1749 m. apvalė Hartley, ir toks jis tapo tikru humanitarinių mokslų pamatu. Sis jo vaidmuo iki galo išsiskleidė tik 1775 m., kai Hartley'o mokinys Priestley iš naujo išleido savo mokytojo veikalą ir ėmėsi propaguoti asociacionizmą, pašalinęs iš jo religinius elementus, kuriuos Hartley dar siejo su psichologiniais. Priekaištaudamas Hume'ui, kad šis savo skepticizmu sugadinęs gerą teoriją, jis išaukštino Hartley. „Pažinimo srityje daug nuveikė Descartes'as, nemažai Locke'as, bet kur kas daugiau dr. Hartley, kuris psichikos teoriją nuskaidrino labiau nei Newtonas gamtos pasaulio teoriją". Kuo gi jis taip nusipelnė? Ogi tuo, kad remdamasis asociacijos principu įrodė, jog visas žmogaus gyvenimas, dorovė, valstybė, ūkis yra determinuoto ir būtino pobūdžio.

UTILITARIZMO PRINCIPAS buvo pamatinė anglų Apšvietos etikų tezė. Ji turėjo pašalinti esminį keblumą, kuris kyla norint paaiškinti, kokiu būdu žmonių siekiai gali būti dorovingi, jei žmogui rūpi ir tegali rūpėti tik tai, kas jam naudinga. Prieita prie tokio sprendimo: siekiai yra dorovingi, jei rūpinimasis savo nauda prisideda ir prie bendro reikalo.

Šis principas taip pat buvo suformuluotas Hume'o, tačiau ir šiuo atveju - ne be išlygų ir abejonių. Jis atkreipė dėmesį, kad mokslinės teorijos galinčios konstatuoti vien tai, kaip yra, o etikai svarbu nustatyti, kaip turėtų būti; ji formuluoja ne faktus, o taisykles, kurias Hume'as laikė ne mokslo, o jausmų dalyku. Utilitaristai negalėjo šito pripažinti, nes jie savo uždaviniu laikė sukurti kaip tik dorovės mokslą. Tad galiausiai atmesdami Hume'o išlygas ir abejones jie suteikė utilitarizmui dogmatiškesnį pobūdį.

Klausimą, kaip į savanaudiškumą linkęs psichikos mechanizmas gali tarnauti bendram interesui, galima buvo aiškinti dvejopai.

1.  Žmogui būdingas simpatijos jausmas lemia, kad asmeninis interesas susiderina su bendru interesu, ir tai, kas malonu kitiems, teikia malonumą ir pačiam. Tačiau toks aiškinimas reikalavo pripažinti simpatijos jausmą; jis galėjo būti priimtinas Shaftesbury'o pakraipos entuziastams, netgi Hume'ui ir Smithui, bet anaiptol ne hedonistams.

2.  Hedonistai rėmėsi egoizmo nuostata: žmogus rūpinasi savimi, o ne kitais. Beje, tarp XVIII amžiaus anglų moralistų radosi vis daugiau hedonistų sąjungininkų. Jie galėjo rinktis vieną iš dviejų utilitarizmo principo interpretacijų.

Pirmoji interpretacija. Nors individai pavaldūs egoizmui, jų savanaudiškumas tarpusavyje susiderina ir galiausiai natūraliai atveda prie visuotinio gėrio. Taigi šiuo atveju remiamasi „natūralaus interesų tapatumo" teze. Ji buvo argumentuojama paprastu faktu, kad visuomenės gyvuoja ir vystosi: jeigu atskirų individų savanaudiškumas tarpusavyje kirstųsi, visuomenės galiausiai žlugtų. Klasikinį pavidalą šiai pozicijai suteikė filosofuojantis gydytojas Bernardas Man-deville'is (1670-1733). Alegorine forma parašyta jo knyga „Pasakėčios apie bites" (1723) turėjo paradoksalią paantraštę: „Individų nusižengimai kaip geradarystės visuomenei". Paradoksas kilo iš to, kad novatoriškoms pažiūroms reikšti jis vartojo senąją terminologiją: egoistinius poelgius vadino nusižengimais, nors tokiais jų nelaikė. Norėta pasakyti, kad egoistai yra naudingi piliečiai: savanaudiškai kaupdami visokį turtą jie didina kapitalo apyvartą, tad siekdami sau lengvesnio gyvenimo sykiu palengvina ir kitų gyvenimą.

Hartley skelbė tokį patį požiūrį, bet nuosaikesne forma: asmeniniai ir bendri interesai nėra tapatūs, bet pamažu jie tokie tampa ar bent suartėja.

Antroji interpretacija. Natūralios atskirų individų savanaudiškumo dermės iš tikrųjų nesama, tačiau galima ir privalu ją dirbtinai sukurti. Tai valdžios bei įstatymus leidžiančių institucijų uždavinys. Tai išreiškė „dirbtinio interesų tapatumo" tezė. Panašiai manė ir Hume'as, o vėliau jos šalininkais tapo vis daugiau iškilių utilitaristų. Remdamiesi šia nuostata Helvecijus ir Benthamas etiką susiejo su įstatymais bei politika.

UTILITARISTINĖ ETIKA. Vienaip ar kitaip interpretuojamas utilitarizmo principas užvaldė XVIII amžiaus anglų protus. Įsigalėjo požiūris, jog tikrasis doro elgesio tikslas yra visuotinis gėris ir visuotinė laimė. Etika buvo apibrėmė buvo suprantama kaip malonumų visuma, o malonumai tapatinami su nauda. Pradinės tezės niekas neįrodinėjo, ji laikyta akivaizdžia: mat nesą tokio sugedusio ar riboto žmogaus, kuris savo poelgiuose ja daugiau ar mažiau nesivadovautų. Hobbesas stengėsi pabrėžti, kad kiekvienas žmogus siekia naudos sau; XVIII amžiaus utilitaristai tam pritarė, bet išryškino ką kita: privalu stengtis, kad kiekvienas siektų taip pat ir visuotinės naudos. Be to, utilitaristų tezė buvo suprantama dvejopai: racionalistiniu požiūriu ji reiškė, kad privalu siekti visuotinio gėrio, natūralistiniu požiūriu - kad žmonės siekia visuotinio gėrio. Hume'as aiškiai matė, kad šios tezės ne tik nėra tapačios, bet ir viena iš kitos neišplaukia. Tačiau daugelis utilitaristų šių tezių skirtingumui neteikė reikšmės ir dorovinį postulatą traktavo tarsi socialinį faktą.

Utilitaristų pozicija dorovės klausimais išties buvo daugeliu atžvilgių savita. Pirmiausia ji buvo pozityvi: svarbu esą pasiekti, kad gyvenime būtų kuo daugiau malonumų ir naudos, o ne juos riboti - taigi ji prieštaravo asketizmui. Be to, ji buvo racionali: reikia vadovautis ne jausmais, o išskaičiavimu - taigi ji prieštaravo sentimentalizmui. Pagaliau ji buvo visuomeniška, nusistačiusi prieš subjektyvizmą ir anarchizmą, sykiu ir prieš despotizmą, autoritarinę santvarką (prieš ipsedbcism, kaip tada buvo sakoma).

Šiais principais utilitaristai grindė etiką, kuri nepripažino kitokių paskatų, išskyrus savanaudiškumą, ir kitokio gėrio, išskyrus visuotinę laimę. Be to, jie sukūrė ir teisės teoriją, kuri kaip nereikalingą fikciją atmetė amžinąsias prigimtines teises ir teigė, kad tikrosios teisės matas esanti tik bendra nauda; beje, šlitinę ekonomiją ir politikos teoriją ir vylėsi pirmieji moksliškai paaiškinę ūkinius bei politinius reiškinius.

POLITINĖ EKONOMIJA. 1776 m. ADAMO SMITHO (1723-1790) sukurta pirminė jos versija iš esmės buvo klasikinis utilitarizmo principo pritaikymas. Ji atskleidė, kaip darbo pasidalijimas ir mainai sutaiko savanaudiškus individų veiksmus. Mainai čia buvo suprantami pirmiausia kaip nemalonumų (varginančio darbo) iškeitimas į malonumą. Į daiktų gamybą įdėtas darbas - tai daiktų vertės matas, kuris leidžia matematiškai tą vertę apibrėžti, duodamas tikslų pamatą moksliniam ūkinių reiškinių aiškinimui.

Iš pradžių Smithas manė, kad ūkinėje veikloje, kaip ir teisėje, tik tam tikras įsikišimas leidžia pasiekti individų savanaudiškumo harmonijos, ir tai - politikos uždavinys. „Politinės ekonomijos" pavadinimas - tokio požiūrio pėdsakas. Bet vėliau jo nuomonė pasikeitė: esą ūkinėje veikloje, kitaip nei teisėje, individų sava-naudiškumoharmonija atsiranda savaime, be valdžios įsikišimo, vadinasi, ji yra natūralaus, o ne dirbtinio pobūdžio reiškinys. Vienas jo šalininkas netgi pasakys, kad ekonomikoje didžiausias menas - „sugebėti nieko nedaryti". Kitaip nei politikoje, kur būtinas aktyvumas, čia išminties raiška yra kvietizmas. Valstybei tenka maksimalūs teisiniai ir minimalūs ekonominiai uždaviniai.

POLITINĘ TEORIJĄ utilitaristai taip pat stengėsi pagrįsti interesų tapatumo principu. Svarstyta, ar tasai tapatumas - dirbtinio pobūdžio, kaip yra teisėje, ar natūralus, kaip būdinga ūkinei veiklai. Nuomonės išsiskyrė: Priestley teigė, kad politikoje valdžios įsikišimas būtinas, o Hume'as, Smithas ir Paine'as - kad savanaudiškų siekių harmonija tvirčiausia tada, kai viskas klostosi savaime. Atsižvelgdami į tai utilitaristai skyrė „visuomenę", kuri esanti gamtos produktas, ir „valstybės valdžią" - dirbtinį kūrinį. O Paine'as rašė: „Visuomenė yra gėris, o valdžia geriausiu atveju - būtinas blogis".

Ryšium su tuo pasikeitė politinės utilitaristų pažiūros. Iš pradžių jie nereiškė jokių simpatijų demokratijai, dauguma jų buvo konservatoriai. Vėliau jie perėjo į demokratijos pusę: juk demokratija yra tokia santvarka, kuri labiausiai priartėja prie visuomenės, kurioje valstybės valdžia mažiausiai juntama. Šiuo pamatu utilitarinė ir demokratinė ideologijos susijungė ir ši sąjunga įsitvirtino.

Liberalai savo politinę doktriną iš pradžių grindė laisvės, kaip prigimtinės žmogaus teisės, principu. Utilitaristai prigimtines teises laikė fikcija ir stengėsi jas pakeisti realia žmogaus veiklos paskata - asmenine nauda. Kuriuo principu, teisės ar naudos, reikėtų remtis - štai dėl ko ginčytasi to meto politinėje teorijoje. Galiausiai viršų paėmė utilitaristų pozicija. Liberalų pozicijai susijungus su utilitarizmu, susiformavo savita anglų liberalizmo atmaina.

UTILITARIZMO RAIDA. Utilitarizmas išsiskleidė Apšvietos laikotarpio Anglijoje palengva išstumdamas kitas teorines nuostatas iš etikos ir teisės teorijos, ekonomikos ir politikos. Anglijoje atsiradęs, jis čia buvo ir išplėtotas. įpusėjus Šimtmečiui utilitarizmas persimetė ir į Prancūziją, kur šiai pozicijai nuosekliausiai atstovavo Helvecijus. Tačiau tuo pat metu jis plito ir savo gimtinėje Anglijoje. Williamo Paley (1747-1805) paskelbti utilitaristiniai „Dorovės ir politikos filosofijos principai" (1785) tapo etikos vadovėliu Kembridže ir labiausiai skaitoma knyga Anglijoje. 1789 m. Benthamas išleido savo veikalą, kuris ženklino naują svarbų utilitarizmo raidos etapą. Tačiau jo įtaka išsiskleidė gerokai vėliau, XIX šimtmetyje.