XVIII amžius kartu su pažinimo filosofija domėjosi ir dorovės filosofija. Dažniausiai ji buvo kuriama empirizmo dvasia, nors išeities pozicija nebuvo grynai empiristinė; remtasi veikiau intuityvizmu, kuris dorovę aiškino grožio požiūriu. Ši pozicija išryškėjo pačioje šimtmečio pradžioje Anglijoje. Jos pradininkas buvo Shaftesbury, davęs postūmį dorovės filosofijos, kaip, beje, ir estetikos, suklestėjimui.

GYVENIMAS. Anthony Ashleris Cooperis, earl of Shaftesbury [Šaftsberio grafas] (1671-1713) augo apsišvietusiuose savo senelio, didiko ir garsaus Anglijos valstybės vyro, namuose. Jo auklėjimui vadovavo Locke'as, ilgą laiką gyvenęs Šaftsberio dvare. Išsilavinimą Shaftesbury gilino daugelį metų trukusiose kelionėse po Olandiją, Italiją, Prancūziją, Vokietiją. Subrendęs ėmėsi literatūrinės bei politinės veiklos. 1695 m. tapo parlamento nariu. Iš pradžių rašė tik sau, neketindamas skelbti savo darbų. Pirmąjį veikalą be autoriaus žinios paskelbė To- landas. Prasta sveikata trukdė jam nuosekliau atsidėti darbui. 1711 m. Shaftesbury išvyko į Italiją taisyti sveikatos ir iš ten nebegrįžo; mirtis jį užklupo Neapolyje. Jo trumpas, bet harmoningas gyvenimas praėjo itin šviesioje aplinkoje, tad nenuostabu, kad gyvenimas - ne vien jo paties, bet apskritai - Shaftesbury'ui rodėsi esąs gražus ir lengvas.

RAŠTAI. Juos sudaro septynios studijos, kurios pirmiausia, 1699-1710 m. laikotarpiu, pasirodė atskirai, o vėliau, 1711 m., išėjo kaip vienas 3 tomų veikalas, pavadintas „Characteristics of Men, Manners, Opinions, Times". Reikšmingiausi darbai: „Inquiry Concerning Virtue" (1699), „A Letter Concerning Enthuiasm" (1708) ir „The Moralists" (1709). Tai buvo sistemiškai neapdorotų idėjų metmenys, parašyti pusiau literatūrine, pusiau moksline forma, primenančia Platono ar Bruno dialogus. Pats Shaftesbury buvo veikiau filosofas poetas nei filosofas mokslininkas.

PIRMTAKAI. Nors Shaftesbury'o mokytojas buvo Locke'as, tačiau empirizmas jo nepatraukė; iš Locke'o perėmė tik priešiškumą racionalizmui. Jį sudomino kita anglų filosofijos srovė - Kembridžo mokyklos platonizmas. Shaftesbury'o platoniškosios filosofijos šaltinis buvo ne tik šios mokyklos idėjos, bet tiesiog Platono bei Plotino veikalai; būdamas antikos žinovas ir gerbėjas, jis sugebėjo labiau priartėti prie graikų mąstytojų nei Renesanso filosofai. Shaftesbury priklausė atvi- rajai platonizmo sklaidos pakraipai, jo platonizmas jau neturėjo viduramžiais būdingos transcendentinės, teologinės formos, o buvo veikiau natūralistinio pobūdžio, susiklosčiusio vėlesniais laikais, pradedant Atgimimu; kalbant apie naujųjų amžių platonizmą, Shaftesbery'o filosofija buvo antrasis - po Giordano Bruno -reikšmingas jo raidos etapas.

PAŽIŪROS.
1. ESTETINIS TIKROVĖS TRAKTAVIMAS. Tikrovės bei pažinimo prigimtį Shaftesbury suprato kitaip nei dauguma jo amžininkų: jis nepritarė nei racionalistams, nei gryniesiems empiristams. Shaftesbury laikėsi principinės nuostatos, kad pasaulis nėra negyvas mechanizmas; užtat jo esmės negali aprėpti nei sustingusi proto formulė, nei paprasta potyrių suma. Tam labiau tinkanti kontempliacija; apžvelgdama gamtos visumą, ji pastebinti tikrąjį jos gyvenimą, organišką sanklodą, atskirų dalių darną. Kontempliacija - tipiška menininko pozicija; tad estetinė pozicija turinti būti pavyzdžiu mokslinei pozicijai. Tokia nuostata Shaf-tesbury'o požiūriui j pasaulį suteikė savitą, estetinį pobūdį: kai bemaž visi jo amžininkai filosofinius išvedžiojimus siejo su moksliniais samprotavimais ir į tikrovę žvelgė mokslininkų akimis, jis tikrovę regėjo menininko žvilgsniu.

Shaftesbury'o tikrovės koncepcija būtų gana panaši į Bruno, tačiau liko neišplėtota, nes jį labiau domino ne gamta, o vaidmuo, kuris joje tenka žmogui. Šioje dirvoje ir išaugo novatoriška jo koncepcija.

2.  DOROVĖS FILOSOFIJOS AUTONOMIJA. Naujųjų amžių filosofus vienijo tai, kad išeities pozicija jie pasirinko ne išorinį pasaulį, o psichinius išgyvenimus; ta čiau priklausomai nuo konkrečių interesų krypties jie susiskaidė į dvi grupes: vieni vis dėlto stengėsi peržengti išgyvenimų sferą ir permesti lieptą į išorinį pasaulį, o kiti savo tyrinėjimus apribojo vidinėmis, tiesiogiai prieinamomis problemomis - psichologija, etika ir estetika. Shaftesbury buvo iškiliausias antrosios grupės at stovas; jo filosofija iš esmės buvo sutelkta į dorovės filosofiją. Shaftesbury į ją giinosi tvirtai tikėdamas, kad dorovės pažinimas nepriklauso nuo išorinio pasauažinimo; nuo to, ar pasaulis yra reali būtis ar sapnas, visiškai nepriklauso dor nuopelno, kaltės ir bausmės, grožio ir tobulumo santykis. Jis nebuvo pirmasis naujųjų amžių filosofas, kėlęs etines problemas, tačiau jis pirmas sufor mulavo tezę, kad dorovės filosofija yra savarankiška tyrinėjimų sritis. Iki Shaftes'o reiškėsi dvi tarpusavyje konkuravusios pozicijos, kurias vis dėlto vienijo mintis, kad dorovės problemos yra išvestinės: viena (paveldėta iš viduramžių) jas traktavo teologiškai, kita (atstovaujama Hobbeso) - natūralistiškai; viena dorovę laikė Dievo prisakytu ir apreikštu dalyku, kita - mechaniniu žmogaus prigimties kūriniu. O pasak Shaftesbury'o, gėris yra kažkas savaiminga, jį galima paaiškinti remiantis juo pačiu, nepriklausomai nuo iš aukščiau duotų įsakymų bei iš žmogaus polinkių mechanizmo kylančių paskatų. Toks klausimo traktavimas atvėrė kėlią autonominei etikai.

3.  HARMONIJA KAIP DOROVĖS PRINCIPAS. Dorovės prigimties apibrėžimui įta kos turėjo Shaftesbury'o estetinė nuostata. Jis rėmėsi prielaida, esą dori poelgiai kelia žmonėms tokį pat pasigėrėjimą ir malonumą kaip ir grožis; vadinasi, dorovingumas esąs giminiškas grožiui. Kadangi grožio esmė glūdi harmonijoje, tad har išreiškia ir gėrio esmę. Galiausiai visa gamta, Shaftesbury'o įsitikinimu, yra harmoninga, tad plaukia išvada, kad visa, kas natūralu, yra gera; gera yra kiekviena esybė, kuri elgiasi paklusdama natūraliems polinkiams.

Anglų filosofai jau kuris laikas ginčijosi, kokie polinkiai yra natūralūs. Vieni, remdamiesi Hobbesu, natūraliais laikė vien egoistinius polinkius, kitų manymu, natūralūs esą ir visuomeniški polinkiai. Shaftesbury abiejų rūšių polinkius traktavo kaip natūralius ir todėl gerus; savanaudiškumas esąs toks pat natūralus ir, vadinasi, priimtinas polinkis kaip ir altruizmas. Blogi esą tik nenatūralūs polinkiai, tokie kaip pyktis ar žiaurumas, kurie yra ne tik niekam nenaudingi, bet kažkam kenksmingi. Blogu tampa ir šiaip geras natūralus polinkis, jeigu peržengiama saiko riba ir taip pažeidžiama harmoninga polinkių proporcija.

Tačiau virš šio natūralaus gėrio dar yra aukštesnė gėrio pakopa - dorybė arba nuopelnas. Tai yra įsisąmonintas ir užtat aukščiausias gėris; dorybė būdinga tik žmogui, nes būdamas protinga esybė jis supranta, kas yra geriausia, bei sugeba savo polinkius apmąstyti ir valdyti. Dorybė, kaip ir natūralus gėris, yra paremta harmonija, kai visi natūralūs polinkiai - ir egoistiniai, ir visuomeniški - dera tarpusavyje ir yra išlaikoma proporcija tarp individo ir visuomenės teisių.

Vadinasi, estetinio pobūdžio veiksnį - žmogaus galių proporcingumą ir harmoniją - Shaftesbury laikė dorovine vertybe; tai buvo esmiškiausias ir originaliausias jo filosofijos bruožas. Shaftesbury'o harmonijos teorija sutaikė priešybes, kurios iki jo bei jo laikais vyravo dorovės filosofijoje, jis sutaikė egoistus su visuomeniškumo idėjos pionieriais, o dorovingumo kultą susiejo su grožio kultu. Ugdyti tobulus, gėriui ir grožiui atvirus harmoningus individus, Shaftesbury'o manymu, yra konkretus dorovinis uždavinys. Buvo atgaivinta antikinė koncepcija, skelbusi, jog žmonijos tikslas ir jos dorovingumo matas yra tobuli individai.

Pasiekti harmonijos ne tik su savimi, bet ir su visu pasauliu individui padeda ne tiek blaivus protas, kiek jo priešybė - entuziazmas. Tai gaivališkas sielos jausmas, siejantis ir vienijantis ją su visu pasauliu. Šitaip estetinė Shaftesbury'o nuostata - grožio ir harmonijos garbinimas - virto tobulų individų bei iracionalių sielos galių kultu.

REIKŠMĖ. Aiškindamas pasaulį ir žmogų, Shaftesbury iškėlė estetinius ir iracionalius veiksnius; jis suformulavo filosofiškai poetinį požiūrį į pasaulį. Taip jis atitrūko ne tik nuo racionalizmo, bet ir nuo Apšvietos epochoje viešpatavusio empirizmo ir suteikė šiai epochai naujų spalvų. Kalbant apskritai, galima teigti, kad visa, kas XVIII a. filosofijoje nebuvo susiję su Locke'u, siejosi Shaftesbury'u. Ypač tai pasakytina apie etiką ir estetiką.

SEKĖJAI. Shaftesbury'o įtaka buvo dvejopa: vienus įkvėpė jo harmonijos sistema, kiti buvo paakinti imtis specialių etikos ir estetikos tyrinėjimų.

1. Bendroji jo filosofinė koncepcija ne iš karto susilaukė dėmesio; šalininkų atsirado vėliau, XVIII a. antroje pusėje, pirmiausia svetur - Prancūzijoje ir ypač Vokietijoje. Poveikį darė Shaftesbury'o tikėjimas pasaulio harmonija ir entuziazmo kultas; ši tendencija susipynė su Spinozos panteistinės filosofijos įtaka. Prancūzijoje jai pasidavė Diderot ir Rousseau - du jausmingiausi ir entuziastingiausi Apšvietos prancūzai, Vokietijoje - Lessingas, Herderis, Winckelmannas, Goethe ir Schilleris, W. Humboldtas, Schleicrmacheris bei kiti vokiečių klasicizmo ir romantizmo korifėjai. Aišku, labiausiai Shaftesbury veikė poetus bei visus tuos, kurie pripažino filosofijos ir meno tarpusavio ryšį. Nors su Apšvieta jį siejo daugybė gijų, jo požiūris į pasaulį jau nokino ateinančios epochos vaisių - romantizmą.

2. Shaftesbury'o etiniai tyrinėjimai susilaukė atgarsio tuoj pat ir dargi jo paties tėvynėje. Jis sužadino XVIII amžiaus anglų susidomėjimą etikos problemomis, pa skatinęs tokį etikos suklestėjimą, kokio čia nebūta nuo helenizmo laikų. Nors Shaftesbury'o sekėjai nebuvo linkę kurti plačių sistemų, tačiau imdamiesi kruopš čios analizės jie išties nemažai nusipelnė dorovės filosofijai. Tiesioginiai jo sekėjai buvo Glazgo profesorius Francis Hutchesonas (1694-1746) ir vyskupas Butleris (1692-1752). Abu jie laikėsi nuostatos, kad dorovė - tai savarankiška ypatingos dvasinės galios sritis. Hutchesonas veikale „Inquiry into the Original of Our Ideas of Beauty and Virtue" (1720) išplėtojo Shaftesbury'o mintį, kad dorovė - tai sa vitas pojūtis, analogiškas grožio pojūčiui; Butleris, Shaftesbury'o idėjas susiejęs su teologinėmis, savuosiuose „Sermons upon Human Nature" (1726) išplėtojo mintį, jog etinį sprendimą lemia dorovinė refleksija, kurią tapatino su sąžine. Šių moralistų įtaka savo ruožtu plito toliau; Hutchesonas tapo Shaftesbury'o ir vėles nės anglų etikų kartos, kuriai priklausė Hume'as ir Smithas, tarpininku. Tikraisiais Shaftesbury'o sekėjais galima laikyti XVIII amžiaus etikus, pripažinusius, jog a) esama įgimto dorovės pojūčio, kuriuo reiškiasi ypatingas gebėjimas pažinti gėrį, b) visuomeniškumo polinkiai psichologiškai yra lygiai taip pat pirminiai kaip ir egoistiniai, c) jie doroviškai tokie pat vertingi.

3. Shaftesbury paskatino ir estetikos tyrinėjimus Anglijoje. Greta Hutchesono, kuris, beje, domėjosi ir estetika, juo sekė du iškiliausi XVIII a. anglų estetikai: Henry Home'as (1696-1783), aukštas škotų teismo pareigūnas, vėliau tapęs lor du Kamesu, veikalo „Elements of Criticism" (1762) autorius, ir Edmundas Burke'as (1729-1797), valstybės veikėjas, jaunystėje paskelbęs „A Philosophical In q uiry into the Origin of Our Ideas of Sublime and Beautiful" (1756). Jų veikalai pasižymi subtilia psichologine estetikos problemų analize. Home'as pirmasis iš kėlė fundamentinę idėją, jog būtina skirti reliatyvų ir absoliutų grožį (relative ir intrinsic beauty): mat vieni daiktai patinka dėl to, kad tarnauja tam tikram tikslui, o kiti patinka patys savaime. Burke'as padarė pradžią estetinių išgyvenimų tyri nėjimams; jis pats juos siejo su savisaugos ir bendruomeniškumo impulsais. Ne mažiau svarbi estetikai buvo ir jo išryškinta grožio ir kilnumo priešprieša. Greta šių autorių, XVIII amžiaus Anglijoje kūrė Gerardas, Alisonas ir nemažai kitų estetikos teoretikų. Išversti į vokiečių kalbą, jų kūriniai buvo skaitomi ir Vokietijoje, čia taip pat imtasi estetikos studijų; beje, šie veikalai buvo pagrindinis naujosios Kanto estetikos šaltinis.

Psichologija ir empirizmu rėmęsi anglų estetikai buvo iškiliausi ir sykiu tipiškiausi šimtmečio estetikos teoretikai. Psichologijos ir estetikos paribyje jie aptiko naują metodą ir įžvelgė naujų problemų. Jų triūso vaisiai buvo pakankamai svarūs; anaiptol neišsitekdami pirminėse schemose bei programose jie ėmėsi specifinių, išties mokslinių tyrinėjimų. Estetikos srityje jiems tuomet galėjo prilygti nebent prancūzai. Prancūzijoje dar šimtmečio pradžioje kun. Dubos sukūrė teoriją, kuri estetinius išgyvenimus aiškino funkciškai; estetinei pajautai būdingą malonumo potyrį jis siejo su ypatinga šiame procese dalyvaujančio intelekto įtampa.

Tačiau labiausiai XVIII amžiaus Prancūzija nusipelnė ne estetikai, bet meno teorijai, kuriai rūpėjo ne psichologinio išgyvenimo, o meno objektyvumo problemos. Daugiausia dėmesio čia buvo skinama architektūros teorijai, ir šios srities Cor- demoy ir Davilero, Briseux ir Blondelio jaunesniojo darbai atskleidė daugelį plastinio meno dėsnių. Ši menų teorija papildė psichologinę anglų estetiką. Abi kartu jos išties buvo reikšmingas grožio ir meno filosofijos laimėjimas; XIX amžius iš pradžių nuo jų atitrūko, kad galiausiai vėl prie šių teorijų sugrįžtų, tačiau tikrąją jų vertę gebėjo įžvelgti tik XX amžius.

OPOZICIJA. Anglijoje bendroji Shaftesbury'o doktrina išvis neturėjo šalininkų: anglų filosofija pasuko empirizmo keliu. Tad ir filosofijos istorijos panoramoje Shaftesbury buvo nustumtas į antrą vietą ir kaip filosofas jis buvo įvertintas tik pastaruoju metu.

Pagrindiniu poetinės filosofijos kritiku tapo blaivus empirizmas. Anglijoje per visą XVIII a. Locke'o tradicija grūmėsi su Shaftesbury'o tradicija. Empirizmui buvo nepriimtinas ne tik jo platoniškas požiūris į pasaulį, bet ir nė viena principinė jo dorovės filosofijos nuostata: kritikos susilaukė Shaftesbury'o jausminių veiksnių, „dorovinio jausmo", visuomeninių ir egoistinių jausmų lygiavertiškumo idėjos.