XVIII amžiaus anglų empirizmas paskutinėje, brandžiausioje, raidos fazėje pats ėmėsi kritiškai analizuoti savo pamatus ir, patirtyje aptikęs subjektyvumo ir nepatikimumo apraiškų, gerokai tuos pamatus išklibino. Tai Hume'o filosofijos nuopelnas.

GYVENIMAS. Davidas Hume'as (1711-1776) buvo škotas, kilęs iš vidutinių žemvaldžių šeimos. Vaikystė prabėgo šeimos dvare, mokykliniai metai - Edinburge. Jam ilgokai nesisekė rasti tinkamos profesijos ir užsiėmimo. 1734-1737 metais apsigyvenęs nuošaliame Prancūzijos kaime, parašė svarbiausią savo veikalą. Kūrinys buvo nepalankiai sutiktas, drąsios idėjos sugadino viešąją nuomonę, ir tai užkirto kelią į universitetinę karjerą. Nuo tada Hume'as vertėsi privačiomis tarnybomis arba gyveno kaime; čia atostogaudamas parengė populiaresnį savo veikalo variantą, be to, parašė keletą etikos ir politikos studijų, kurios sulaukė kur kas didesnio dėmesio nei jo didysis filosofijos veikalas. 1752-1757 metais jis dirbo Edinburge bibliotekininku ir paakintas ten surastos medžiagos susidomėjo istorija; šių tyrinėjimų vaisius buvo plati Anglijos istorija, kurios 6 tomai išėjo 1754-1762 metais. Tai buvo paskutinė jo publikacija; įsisukęs į pasaulietinio ir politinio gyvenimo sūkurį daugiau nieko nebepaskelbė. 1763-1766 m. Hume'as buvo

pasiuntinybės Paryžiuje sekretorius. Tuo metu jis pasiekė gyvenimiškos sėkmės viršūnę: buvo gerbiamas mokslininkų, mėgstamas dvare, graibstyte graibstomas salonuose. Grįžęs į Angliją užėmė valstybės sekretoriaus padėjėjo vietą Užsienio reikalų ministerijoje ir tvarkė diplomatinę korespondenciją. Tačiau po poros metų, 1769-aisiais, pasitraukė iš politinio gyvenimo ir apsigyvenęs Edinburge kaip pasiturintis bei nepriklausomas žmogus ramiai ir patogiai leido paskutinius gyvenimo metus. Jo biografijos schema atrodo taip: ketvirtajame gyvenimo dešimtmetyje jis sukūrė filosofijos veikalą, penktajame jį išpopuliarino, šeštajame dirbo istorijos srityje, septintajame buvo diplomatas ir skynė ankstesniais darbais pelnytus laurus, o aštuntajame ramiai leido emerito dienas.

Jo būta reto žavesio žmogaus, kuriame dygus humoras derėjo su švelnumu, o blaivus žmonių ir pasaulio suvokimas - su geraširdiškumu.

Hume'as, kaip ir Baconas, Locke'as bei daugelis kitų iškilių anglų, buvo ir filosofas, ir valstybės vyras. Jis netapo nei knyginiu mokslininku, nei pedagogu. Beje, pedagogu netapo ne sava valia - du kartus jis mėgino gauti katedrą: 1744 m. -moralės filosofijos Edinburge ir 1751 m. - logikos Glazge, bet abu kartus universitetai didžiojo filosofo atsisakė. Hume'o, kaip istoriko, politiko ir ekonomisto, išsilavinimas turėjo nemažą reikšmę bendrai jo filosofijos orientacijai.

FILOSOFINIAI RAŠTAI. Svarbiausias veikalas: „Treatise on Human Nature" (3 t., 1739-1740). Vėliau parengė sutrumpintą epistemologinės veikalo dalies versiją, pavadintą „An Enquiry Concerning Human Understanding" (1748), bei etinės dalies variantą, pavadintą „An Enquiry Concerning the Principles of Morals" (1751). Be to, paskelbė smulkesnių darbų: politikos ir dorovės metmenis - „Essays Moral and Political" (2 t., 1741-1742), religijos istorijos studijas - „Naturai History of Religion" (1757) ir „Dialogues Concerning Natural Religion", parašytas apie 1751 m., išleistas tik po mirties, 1779 m.

Turime dvi Hume'o filosofijos redakcijas: „Treatise" ir „Enquiry". „Treatise" versija turiningesnė, o „Enquiry" keliamos esmingiausios problemos ir jų tyrimo metodas yra brandesnis, tačiau dalykiniu atžvilgiu jos nesiskiria. Hume'ui būdingas gebėjimas sudėtingiausias filosofijos problemas išdėstyti prieinama ir sklandžia esė forma.

RAIDA. Intelektualiniu požiūriu Hume'as labai anksti subrendo: svarbiausio veikalo metmenis numatė būdamas vos 21-erių, rašyti pradėjo 23-ejų, o 28-erių jį paskelbė. Šiame kūrinyje išdėstyti visi pamatiniai jo filosofijos principai, kuriems ir vėliau liko ištikimas, nors po ištikusios nesėkmės ateinančiame dešimtmetyje juos naujai išdėstė. Anksti ėmęsis mokslinės veiklos, anksti ją ir baigė: per paskutinius dvidešimt penkerius gyvenimo metus Hume'as filosofijoje daugiau nieko nenuveikė.

PIRMTAKAI. Hume'as priklausė didžiajai anglų empirizmo tradicijai: jo pirmtakas buvo Locke'as ir iš dalies Berkeley. Tačiau jo teorija nuo pastarųjų nutolo ir priartėjo prie skepticizmo. Jis pats tarėsi savo filosofija esąs artimas senovės „akademikams", nors iš tiesų jo išvados buvo artimesnės vėlyvųjų scholastų, Ockhamo mokyklos nominalistų, pirmiausia Mikalojaus Otrekūriečio, pažiūroms.

PAŽIŪROS.
1. ĮSPŪDŽIAI IR IDĖJOS. Hume'as buvo ištikimas nuo Locke'o prasidėjusiai anglų empirizmo tradicijai: tyrimo objektu jis laikė ne daiktus, o jų vaizdinius. Juos aiškino labai paprastai skirdamas dvi pagrindines grupes: pirminius ir išvestinius vaizdinius. Pirmuosius vadino įspūdžiais (impressions), antruosius - idėjomis (ideas), tačiau ši Locke'o terminą, jau kartą Berkeley'o susiaurintą, jis dar labiau susiaurino. Vaizdinius jis apibūdino vienu esminiu teiginiu: idėjos randasi iš įspūdžių. Įspūdžiai esą originalai, o idėjos - tik proto sukurtos jų kopijos. Įspūdžiai - tai patikima tikrovės pažinimo priemonė bei idėjų tikrumo kriterijus. Idėjos daiktų pažinimui vertingos tiek, kiek jos teisingai kopijuoja įspūdžius.

Aiškindamas idėjas, Hume'as skyrė du problemiškus aspektus, dvejopas - psichologines ir epistemologinės - problemas: kaip idėjos atsiranda ir ar jos yra teisingos? Idėjos, jo požiūriu, gimsta tiksliai apibrėžta tvarka; netgi sapnuose ar keisčiausiose fantazijose idėjas sieja pastovus ryšys, kurį jis vadino asociaciniu. Jis patobulino idėjų jungčių teoriją ir suformulavo jų jungimo dėsnius. Visą idėjų jungčių įvairovę Hume'as suskirstė į tris rūšis: idėjos yra jungiamos remiantis panašumo principu, atsižvelgiant į jų seką laike bei sąsają erdvėje, remiantis priežastinio ryšio principu. Tiesą sakant, psichologijos klausimai jo per daug nedomino. Iškalbinga tai, kad jis neteikė didesnės reikšmės įgimtų idėjų problemai, kuri Locke'o filosofijoje vis dar vaidino principinį vaidmenį. Šiuo klausimu Hume'as samprotavo panašiai kaip ir jo pirmtakai empiristai, bet plačiau ties juo neapsistojo, nes svarbesnė jam atrodė epistemologinė idėjų tikrumo problema. Iš daugybės klausimų, kuriuos Locke'as traktavo kaip bendrą visumą, vadindamas tiesiog „žmogaus proto tyrinėjimais", Hume'as išskyrė tikrąsias pažinimo teorijos problemas ir kaip tik joms atsidėjo.

2. FAKTAI IR IDĖJŲ SANTYKIAI. Hume'o požiūriu, yra du tyrinėjimo objektai: idėjų santykiai (reliations of ideas) it faktai (matters of fact). Pirmųjų pavyzdys - visa matematika. Antai teiginys, kad įžambinės kvadratas yra lygus abiejų statinių kvadratų sumai, nustato tam tikrą idėjų santykį. Protas tai konstatuoja nepriklausomai nuo patirties. Šis teiginys visiškai nepriklauso nuo to, kas egzistuoja tikrovėje; jis, kaip ir visi kiti Eukleido įrodyti teiginiai, išliktų teisingas ir akivaizdus, net jei gamtoje niekada nebūtų buvę jokio trikampio.

Teiginiams apie faktus toks teisingumas ir akivaizdumas nebūdingas. Jokio fakto antitezė nėra prieštaringa, ir protas ją gali visiškai aiškiai pateikti; antai teiginys, kad saulė rytoj nepatekės, yra toks pat neprieštaringas ir suprantamas kaip ir teiginys, kad saulė patekės. Tuščios pastangos būtų tokio tipo teiginius mėginti įrodinėti dedukciškai - čia galime pasikliauti tik patirtimi.

Šie dvejopo pobūdžio žmogaus teiginiai skiriasi tik tikrumo laipsniu ir pagrindimo būdu, be to, skirtingas yra jų objektas. Pirmojo tipo tiesos kalba apie idėjas, o apie tikrovę kalba tik antrojo tipo tiesos. Pasak Hume'o, mes operuojame būtinumo prasmės bei akivaizdžiomis tiesomis, tačiau tai - pirmojo tipo tiesos, kurių objektas nėra tikrovė; mes taip pat operuojame tiesomis apie tikrovę, bet šios savo ruožtu nėra nei būtinos, nei akivaizdžios.

Šių tipų tiesos Hume'ui neatrodė problemiškos: juk idėjos yra mūsų intelekte, tad galime tiesiogiai nustatyti, kokie santykiai jas sieja; tiesiogiai konstatuojame ir įvairius faktus. Keblumų atsiranda tik tuomet, kai kažką teigiame apie nekonstatuotus faktus. Kyla klausimas: ar gali būti patikimas teiginys apie tikrovę, kai jis išeina už juslinės patirties sferos? O ribos yra nuolat peržengiamos; juk patirtimi vadiname anaiptol ne vien faktų konstatavimą. Antai teiginys, kad rytoj patekės saulė, yra paremtas empiriniu samprotavimu; tačiau tasai teiginys nėra fakto konstatavimas, nes faktas dar neįvykęs. Hume'as iškėlė klausimą: ką dar, be konstatuojamų faktų, apima patirtis? Čia ir atsiskleidžia jo mąstymo originalumas bei gilumas: kiti empiristai manė, kad patirtyje glūdi visų problemų sprendimas, o jis pačioje patirtyje įžvelgė spręstiną problemą.

Taigi patirtis išeina už faktų sferos ribų tuomet, kai remiantis konstatuotu faktu sprendžiama apie kažkokį kitą, nekonstatuotą faktą. Kad tokie sprendimai pasiteisintų, tuos faktus privalo sieti visiškai patikimas ryšys. Tokio ryšio klausimas tapo esmiškiausia Hume'o problema. Jeigu būtinų ryšių esama, tai konstatavę vieną faktą, galime spręsti ir apie kitą. Tačiau ar tokių ryšių išties esama?

3. PRIEŽASTINGUMO SĄVOKOS KRITIKA. Empiriškai samprotaudami visada turime galvoje vieną ir tą patį - priežastingumo - ryšį: konstatavę faktą stengiamės nustatyti jo priežastis arba padarinius. Negyvenamoje saloje radęs laikrodį

žmogus daro išvadą, kad čia kažkada būta kitų žmonių, t. y. sprendžia apie konstatuoto fakto priežastį. Panašiai samprotaujame ir kitais atvejais. Ar teisėtas toks samprotavimas? Jis teisėtas tik tuomet, jei priežastinis ryšys yra būtino pobūdžio. Tačiau ar išties jis yra būtino pobūdžio? - štai kulminacinis Hume'o klausimas.

1) Klausimą, ar priežastinis ryšys yra būtino pobūdžio, teko priderinti prie bendros pozicijos ir patikslinti taip: kokiu pagrindu pažįstame jo būtinumą? Buvo galimi du atsakymai: arba priežastinį ryšį pažįstame a priori, arba empiriškai. Hume'as apsvarstė abi galimybes. Pirmiausia jis nustatė, kad a priori šio ryšio pažinti negalime. Juk niekas net neįsivaizduoja, kad a priori, t. y. vien iš pačios, pavyzdžiui, parako sąvokos analizės galima būtų daryti išvadą, kad parakas sprogsta. Žinant priežastį neįmanoma logiškai dedukuoti jos padarinį: „Juslėms prieinamos daikto savybės niekada nerodo nei tą daiktą sukūrusių priežasčių, nei jo sukeltų padarinių". Priežastis yra vienas dalykas, padarinys - kitas; neįmanoma a priori suprasti, jog dėl to, kad yra viena, turi būti ir kita. Juk kalbama apie tai, kas vyksta tikrovėje, o spręsti apie tikrovę galime tik remdamiesi patirtimi, o ne a priori. Kadangi būtinumą pažinti galima tik a priori, savaime aiškus atsakymas į principinį klausimą: priežastinis ryšys nėra būtino pobūdžio.

Tačiau, antra: priežastinio ryšio negalime pažinti ir empiriškai. Iki tol buvo manoma, kad jeigu priežastinis ryšys yra nenustatomas samprotaujant a priori, apie jį byloja patirtis. Didžiausias Hume'o originalumas, kaip, beje, ir nuopelnas, buvo tas, kad toks atsakymas jam neatrodė savaime aiškus -jis pasišovė jį patikrinti. Išvada buvo neigiama: gryna patirtis informuoja apie faktų seką, bet nerodo, kad vienas faktas yra kito priežastis. Nuspaudus šautuvo gaiduką, pasigirsta šūvis; bet tai tik leidžia konstatuoti, kad šūvis pasigirdo po to, kai nuspaudėme gaiduką, o ne dėl to, kad jį nuspaudėme. Kaip atsitinka, kad po vieno fakto eina kitas, iš patirties nesužinome; tad jeigu pasikliaujame vien patirtimi, turime atsisakyti galimybės nustatyti priežastinius ryšius ir tenkintis nustatydami faktų sekos kartojimąsi. Tai buvo pati netikėčiausią ir originaliausia Hume'o tezė.

2) Vadinasi, nėra jokio - nei protinio, nei patirtinio - pamato pripažinti, kad priežastiniai ryšiai yra būtino pobūdžio. Bet nepaisant to ir gyvenime, ir moksle šis ryšys pripažįstamas, taigi manoma, kad priežastis neišvengiamai turės padarinį. Tokia proto nuostata reikalauja paaiškinimo; tad Hume'as iškėlė kitą problemą: kodėl, nesant jokio pagrindo, vis dėlto pripažįstame, kad priežastiniai ryšiai yra? Taip elgiamės todėl, kad remiamės anksčiau sukaupta patirtimi ir tą patirtį perkeliame į ateitį. Kadangi iki šiol nuspaudus gaiduką pasigirsdavo šūvis, manome, jog taip bus ir toliau. Tačiau taip darydami nebeišsitenkame grynojo patyrimo rėmuose. Juk anaiptol ne lygiaverčiai yra tokie du teiginiai: „Konstatavau, kad aną objektą lydėjo šis padarinys" ir „Tikiuosi, kad ir kitus objektus, kurie, mūsų žiniomis, panašūs į aną, lydės panašūs padariniai". Pereiti nuo ano teiginio prie šio būtų galima tik samprotavimu, bet ar esama tokio samprotavimo? Ar turime teisę perkelti į ateitį anksčiau sukauptą patirtį?

Tokio samprotavimo, kuris logiškai pateisintų ligšiolinio patyrimo perkėlimą į ateitį, nesama. Juk neprieštaringa būtų ir tokia prielaida: nors tam tikras įvykis ir sučio dalykas. Iš tikrųjų, nuolatinis tam tikrų ryšių kartojimasis nepakeičia tų ryšių prigimties, tačiau jis pakeičia mūsų santykį su jais. Jis suformuoja proto polinkį tikėtis tolesnio kartojimosi. Jeigu įpratome, kad nuspaudus gaiduką pasigirs šūvis, manome, kad taip bus visada. Tačiau tokiu atveju išvados pamatas yra grynai subjektyvus. Tiesa, tasai polinkis turi tam tikrą objektyvų pamatą - reguliarų iki tol stebėtų ryšių kartojimąsi; tačiau pats savaime šis pamatas nėra pakankamas išvadai padaryti. Tikrasis išvados pamatas štveju yra ne objektyvus, o subjek­tyvus, ne sąvokinis, o jausminis. Prie išvados čia prieinama ne pažinimo, bet tikėjimo aktu. Jos būtinumo pajauta čia yra ne pamatas, leidžiantis daryti išvadą, o jau padarytos išvados rezultatas; kuo daugiau kartų tokią išvadą padarėme, tuo stipresnė jos būtinumo pajauta.

Priežastingumo ryšio ieškojimas yra gamtos mums duotas instinktas. Ji davė mums instinktą, bet nedavė gebėjimo tą ryšį suprasti. Išvadas apie ateities įvykius darome nesuprasdami savo išvadų pamato, lygiai kaip judame neturėdami supratimo apie raumenis. Tačiau instinktas nėra pažinimas. Iš čia išplaukia išvada: priežastingumo principas nėra tinkamas tikrovės pažinimo pamatas.

4. JĖGOS SĄVOKOS KRITIKA Jėgos sąvoka susijusi su priežastingumo sąvoka, nes jėga - ne kas kita, kaip gebėjimas sukelti padarinius. Jeigu galėtume iš patirties pažinti jėgą, t. y. jeigu patirtume jėgos įspūdį, jis būtų tikras priežastingumo vaizdo prototipas. Deja, tokio įspūdžio nepatiriame. Išorinė patirtis mums jo nepateikia: stebime tik daiktų judesius, bet niekuomet nejuntame daiktus judinančios jėgos. Jėgos įspūdžio nėra ir vidinėje patirtyje. Mums atrodo, kad veikiančią jėgą patiriame valios aktuose, bet tai iliuzija. Valios aktuose iš tikrųjų patiriame tik pastangas, o ne veikiančią jėgą. Žmogus, kuris valios pastangomis judina kūno narius, išgyvena tokį pat valios potyrį kaip ir bejėgis suparalyžiuotasis. Išgyvendami valios aktą, negalime numatyti jo padarinių. Ir vidinė patirtis atskleidžia mums tik faktų - vidinio išgyvenimo ir reiškinio - seką, tačiau mes nieko nežinome apie vidinį jų sąsajos mechanizmą. Kaip valia veikia mintis, mums lygiai taip pat nesuprantama kaip ir valios poveikis kūnui ar kūno poveikis kūnui. Tiktai valios ir minties giminiškumas sukuria iliuziją, kad mes suprantame jų ryšį. Hume'as šią iliuziją išsklaidė.

5. SUBSTANCIJOS SĄVOKOS KRITIKA. Savo išsamiausiame veikale Hume'as kritikavo ir kitą empiristinio samprotavimo principą - substancijos principą. Jo funkcija esanti analogiška tai, kurią atlieka priežastingumo principas: susieti faktus. Substancija susieja vieną po kito einančius faktus, o priežastingumas - vienalaikius faktus. Skirtingomis juslėmis gaunamus įspūdžius priskiriame vienai substancijai, ir nors įspūdžiai kinta, manome, jog tai ta pati substancija; pavyzdžiui, tam tikrą spalvą ir tam tikrą kvapą laikome tos pačios substancijos, tos pačios gėlės, savybėmis, ir net kai pakinta gėlės spalva ir išnyksta kvapas, suprantame, jog tai ta pati gėlė. Analogiškai pripažįstame egzistuojant mąstantįjį Aš, nekintančią dvasinę substanciją, nors iš tikrųjų juos pažįstame tik iš kintančių išgyvenimų.

Taip manydami - lygiai kaip ir darydami išvadas apie priežastingumą -išeiname už faktų sferos. Hume'o substancijos sąvokos kritika pagilino ankstesnę Locke'o ir Berkeley'o kritiką, be to, ji apėmė ir dvasinę substanciją. Ji buvo analogiška priežastingumo kritikai: esą pripažindami substancijos egzistavimą, išeiname už faktų sferos, o taip atsitinka dėl to, kad darome išvadą, kuri nėra pagrįsta nei a priori, nei a posteriori, t. y. nei sąvokų analize, nei konstatuotais faktais. Čia veikia ne protas ir ne patirtis, o kitokio pobūdžio veiksniai: vaizduotė ir instinktas. Išvados pamatas čia yra toks pat subjektyvus kaip ir išvadų apie priežastingumą atveju: įprotis. Tasai pamatas yra subjektyvus, tačiau ne savavališkas: tokią išvadą verčia daryti įgimtas proto polinkis, taigi tam esama psichologinės būtinybės.

Locke'as teigė, kad, be mūsų patiriamų įspūdžių, dar esama išorinių substancijų, kurios yra įspūdžių priežastys. Laikantis empiristinių pozicijų toks teiginys negalėjo būti pagrįstas, nes patiriami vien tik įspūdžiai, o ne jų priežastys. Tačiau tokia mąstysena atitiko natūralų, įprastinį požiūrį, kurio Locke'as paprastai būdavo linkęs paisyti. O Hume'as, kuris anaiptol nepaisė kasdienės mąstysenos ir nevengė paradoksų, ir šiuo atveju neieškojo užuolankų: esą nėra pamato pripažinti, kad įspūdžius sukelia išorinės substancijos. Patiriame įspūdžius - štai ir viskas.

Kritikuodamas substanciją Hume'as nuėjo toliau ir už Berkeley, kuris substanciją pašalino tik iš fizikos, o Hume'as - ir iš psichologijos. Jis priėjo prie išvados, kad nėra pamato pripažinti ne tik materialių, bet ir dvasinių substancijų buvimo. Mums atrodo, kad mūsų mąstantysis Aš yra substancija ir egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų suvokimo ir juslių, tačiau tai - iliuzija. „Kai giliau pažvelgiu į tai, ką vadinu „mąstančiuoju Aš", randu tik vienokius ar kitokius at­skirus suvokinius, ir niekuomet nėra pavykę stebėti nieko kita kaip suvokinius". Šitaip substancija buvo išstumta iš paskutinių savo pozicijų. Griuvo nemirtingos sielos koncepcijos pamatas, buvo nusitaikyta į pačią psichologiją, teologiją, apskritai į filosofiją. Iš pasaulio teliko įspūdžių visuma ir nieko, kas būtų palaikę subjektą ar objektą, - nei materijos, nei sielos. Tai buvo labai radikali, paradok­sali ir sunkiai suprantama pozicija. Tik po pusantro šimto metų atsirado daugiau Hume'o poziciją perėmusių filosofų.

6. HUME'O KRITIKOS PADARINIAI buvo griaunantys: kvestionuodama substancijos sampratos pagrįstumą ji pakirto metafizikos pamatus, o kvestionuodama priežastingumo sampratos pagrįstumą - tiksliųjų mokslų pamatus. Tačiau Hume'o doktrina nebuvo grynas skepticizmas. Jam nekėlė abejonių nei apriorinis idėjų santykių pažinimas, nei faktų pažinimas. Tačiau jis kvestionavo bet kokį už fak­tų sferos išeinantį tikrovės pažinimą. Hume'as atmetė ne tik drąsią, racionalistinę, bet ir kuklesnę, empiristinę, pažinimo koncepciją. Empiristus, kurie, kitaip nei racionalistai, per daug nepasikliovė protu, nuo skepticizmo gelbėjo dogmatiškas pasitikėjimas patirtimi; Hume'as tą pasitikėjimą sugriovė. Patirtis teikia pažinimą, kol laikosi faktų, tačiau tai, kas vadinama patirtimi, nuolat atitrūksta nuo konstatuotų faktų. Hume'o kritika kaip tik ir parodė, kokios tuščios empiristų (ir F. Bacono, ir Locke'o) viltys grynų faktų pamatu pažinti būtinumo prasmės tie­sas. Hume'as buvo naujo tipo empiristas, supratęs ypatingą empirinio pažinimo pobūdį. Ankstesnieji empiristai polemizavo su racionalistais, kitaip nei šie aiškindami pažinimo kilmę, tačiau jų požiūris į pažinimo kriterijus ir tikslus sutapo; Locke'as su racionalistais varžėsi dėl įgimtų idėjų, tačiau buvo įsitikinęs, kad ir be jų galimas būtinumo prasmės tiesų pažinimas. Tik Hume'as suprato šių abiejų problemų iunctim, t. y. jog laikantis kitokio požiūrio į pažinimo kilmę pakinta ir pažinimo pobūdis; būtinumas būdingas tik racionaliajam pažinimui, o empirinis pažinimas gali būti faktinis, jis niekada negali turėti būtinumo prasmės.

Hume'o kritika lietė protą, tačiau apėjo kitą žmogaus sugebėjimą - instinktą. Jo manymu, instinktas geriau nei protas nusloginį bei praktinį jo aspektą. Esą gyvenimas ir veikla atskleidžia tai, ko teorija nepajėgia nei atskleisti, nei dargi ex post pagrįsti.

Hume'as nuosekliau nei jo pirmtakai empiristai laikėsi imanentinės pozicijos ir nesiėmė ką nors teigti apie dalykus, kurie protui tiesiogiai neprieinami. Jis nekėlė klausimo, ar daiktai egzistuoja, tik klausė, ar turime pamato manyti juos egzistuojant. Jis neneigė ir to, jog realiame pasaulyje yra būtinumo ryšių, bet neigė, kad mes juos galime pažinti. Berkeley manė, kad materialios substancijos ne­egzistuoja, o Hume'as buvo įsitikinęs, kad jos negalinčios būti pažinimo objektu: Berkeley'o pozicija - metafizinė, Hume'o - epistemologinė.

Atmetus visa, kas neatlaiko kritikos, lieka, Hume'o požiūriu, dvi patikimo pažinimo sritys: pirmiausia - matematika ir, antra, - grynų faktų pažinimas. „Paėmę į rankas teologijos ar metafizikos knygą, privalome išsiaiškinti: ar joje pateikiami dydžių bei skaičių tyrinėjimai paremti grynu samprotavimu? Ne. Gal tai faktų ir esaties tyrinėjimai? Ne. Tuomet belieka mesti ją į ugnį, nes joje tegali būti vien fikcijos ir iliuzijos". Taigi dėl pažinimo tikrumo Hume'as apribojo pažinimo sritį; jis suformavo poziciją, atmetančią bet kokią metafiziką ir įteisinančią tik formalų ir grynai faktinį pažinimą; šią poziciją vėliau imta vadinti „pozityvizmu".

7. RELIGIJOS KRITIKA buvo analogiško pobūdžio kaip ir pažinimo kritika. Ne kvestionuodamas pačių religijos tiesų jis abejojo galimybe jas įrodyti. Hume'as pritarė deistinei apreikštosios religijos kritikai, bet nepagailėjo ir filosofinės deistų religijos. (Taip atsitiko ir su pažinimo teorija: jis parėmė empiristinę racionaliz mo kritiką, bet sugriovė ir empiristų teoriją.)

Filosofinė religija negalėjo atsilaikyti prieš jo pažinimo teorijos išvadas. Jeigu metafizinis pažinimas neįmanomas, tai eo ipso neįmanoma ir racionali Dievo teorija. Hume'as įrodė, kad pažinimas negali remtis substancialumu ir priežastingumu, o svarbiausia racionaliosios teologijos tezė yra Dievo substancialumas, ir pagrindiniai jos įrodymai pagrįsti priežastingumo principu. Jeigu samprotaujant šis principas negalioja, griūva tiek senasis kosmologinis, tiek ir naujesnis fizikinis teologinis įrodymas; šiuose įrodymuose priežastinis ryšys yra ypač problemiškas, nes jam tenka susieti priežastį su šiai neprilygstančiu padariniu, t. y. Dievą su kūrinija. Tačiau jeigu empiristinėje mąstysenoje Hume'as įžvelgė tikėjimo veiksnį, tuo labiau turėjo jį rasti religijoje. Jis neneigė religijos tiesų, tik įrodinėjo, kad jos yra tikėjimo, o ne pažinimo dalykas. Taigi labiausiai jo kritika taikė į filosofinę Ap­švietos religiją bei jos pretenzijas būti mokslu. Toji kritika buvo grįžimas prie ankstesnės religijos koncepcijos ir smūgis jos sampratai Apšvietos požiūriu.

Tačiau Hume'as ne vien kritikavo religiją. Šiuo atveju jis elgėsi taip pat kaip ir pažinimo teorijoje, t. y. įrodęs kai kurių išvadų nepagrįstumą, jis stengėsi surasti psichologinį jų paaiškinimą. Psichologiškai jis aiškino ir religiją, o jos kilmei at­skleisti taikė asociacinį metodą. Hume'as vadovavosi įsitikinimu, kad religija - ne atsitiktinis dalykas, kad ji nėra, kaip vaizdavosi paviršutiniški Apšvietos kovotojai, kunigų ir valdovų išmonė, padedanti valdyti minią, o būtino pobūdžio žmogaus psichikos kūrinys. Hume'as tapo psichologinio ir istorinio religijos tyrinėjimo pradininku.

8. DOROVĖS FILOSOFIJA Mūsų sąmonė išgyvena ne vien įspūdžius ir idėjas, bet ir aistras, jausmus bei valios aktus; pirmieji yra pažinimo filosofijos, o antrieji - dorovės filosofijos objektas. Šios srities tyrinėjimams Hume'as skyrė ypatingą dė mesį. Jo pažiūrų visumą aprėpusio svarbiausio veikalo antraštėje pažymėta, kad tai bandymas „eksperimentinį metodą pritaikyti dorovės dalykams". Ir šis „eks perimentinis" (tiksliau tariant, asociacinės psichologijos) metodas padėjo jam do rovės filosofijoje prieiti prie novatoriškų išvadų.

Pirmiausia jis padarė išvadą, kad valios sprendimai kyla ne iš pačių vaizdinių, kaip manė Apšvietos intelektualai, o iš jausmų. Jausmas yra esminis dorovės filosofijos faktas. Tačiau doroviniai jausmai, kitaip nei manė Hume'o pirmtakai, pavyzdžiui, Hutchesonas, nesą nei paprasti, nei pirminiai, jie - asociacijos rezultatas. Tad koks jausmas yra pirminis? Anaiptol ne egoizmas - tai tvirtai liudija žmonių elgsena. Pirminis esąs kaip tik simpatijos jausmas.

Simpatija - ne išprotautas moralės principas, o natūralus, biologinis solidaraus reagavimo reiškinys. Tai pradinė pozicija, o rūpestis savimi - antrinis reiškinys; net savus poelgius doroviškai vertiname simpatijos kitiems atžvilgiu. Hume'as atsiribojo nuo egocentrinės orientacijos, ilgą laiką vyravusios Anglijos šviesuomenės nuostatose, ir pasirinko visuomeninę poziciją.

Prigimtinės teisės bei prigimtinės dorovės Hume'as nepripažino dėl tų pačių priežasčių kaip ir natūraliosios religijos. Tačiau, kita vertus, jis nesutiko ir su teisės, kaip grynos konvencijos, traktavimu. Teisė, panašiai kaip religija, nesanti sukurta dirbtinai ir savavališkai. Ji atsirado kaip natūralus istorinės raidos rezultatas. Pirminis faktas buvo visuomenė, kurioje pamažu susiformavo teisė ir valstybė. Toks požiūris lėmė Hume'o dorovės filosofijos, kaip ir valstybės bei teisės filosofijos, visuomeninį ir istorinį pobūdį.

REIKŠMĖ. Hume'as mažiau nei kiti didieji filosofai rūpinosi sukurti sistemą bei suformuluoti savo požiūrį į pasaulį, tačiau jis suvaidino ypač reikšmingą vaidmenį, formuluodamas bei spręsdamas specialias filosofines problemas. Reikšmingiausios iš jų buvo šios:

1.  Patirtį, kurią ligtoliniai empiristai traktavo kaip dogmą, jis pavertė pažini mo teorijos problema. Iš patyrimo analizės išaugo kitos labai svarbios Hume'o nuostatos.

2. Klasikinė priežastingumo ir jėgos kritika, be to, substancijos sąvokos kriti ka, palietusi ir dvasinę substanciją.

3.  Į pažinimo teoriją buvo įtrauktas biologinis požiūris.

4. Psichologijoje buvo suformuluoti asociacijos dėsniai ir jų požiūriu pažvelgta į mokslą, dorovę ir religiją.

5. Religijos teorijoje pateikta racionalizmo kritika bei įtvirtintas psichologinis ir istorinis tyrimo aspektas.

6. Dorovės filosofijoje pateikta intelektualistinių ir egoistinių teorijų kritika ir pereita prie emocinės ir visuomeninės orientacijos.

Hume'as išaugo iš Apšvietos filosofijos, bet jo tyrinėjimų išvados sudavė jai skaudų smūgį.

NUO LOCKE'O IKI HUME'O. XVIII a. filosofijos istorijoje šis neilgas ankstyvasis tarpsnis buvo pats reikšmingiausias. Pažinimo teorijoje buvo pereita nuo Locke'o empirizmo prie Berkeley'o sensualizmo ir Hume'o pozityvizmo. Metafizika liko antroje vietoje, bet ir joje būta pokyčių: nuo dvasios ir kūno dualizmo, kuriuo dar rėmėsi Locke'as, Berkeley perėjo prie spiritualizmo, o Hume'o filosofijoje išryškėjo koncepcija, griovusi pačius dvasios ir kūno priešpriešos pamatus. Tuo pat metu vyko etikos evoliucija: nuo racionalizmo, vyravusio Locke'o filosofijoje, buvo pereita prie Shaftesbury'o emocionalizmo, o vėliau - prie utilitarizmo.

Nuo antrosios šimtmečio pusės filosofijos sklaidos tempas sulėtėjo, pakito ir jos kryptis: tiesa, naujosios doktrinos, ypač enciklopedistų pastangomis, plito, bet sykiu vis labiau ryškėjo priešiškumas joms, kuriam pradžią davė Rousseau, vėliau - Škotų mokykla ir pagaliau - Kantas.

ŠALININKAI IR PRIEŠININKAI. 1. Iš tiesioginių Hume'o šalininkų pirmiausia minėtinas Adamas Smithas (1723-1790), garsus ekonomistas, dorovės filosofijos profesorius Glazge, vėliau - Edinburgo muitinės valdininkas. Etikos veikale „The Theory of Moral Sentiment" (1759) jis plėtojo Hume'o dorovės teoriją, ypač daug dėmesio skirdamas simpatijos principui; o ekonomikos veikale „Inquiry into the Na- ture and Causes of the Wealth of Nations" (1776) šią Hume'o nuostatą jis pritaikė ūkinėms problemoms ir sukūrė vadinamąją klasikinę ekonomikos mokyklą.

2.  Tarp XVIII a. anglų empiristų Hume'as buvo paskutinis kūrybiškas mąsty tojas. Su juo empirizmo raida Anglijoje nutrūko, tačiau tęsėsi Prancūzijoje; Hu'o pažiūras į mokslą dar jam gyvam esant plėtojo būrelis prancūzų su d'Alembert'u priešaky. O XIX amžiuje tuo pačiu keliu pasuko „pozityvistai". Genialumu Hume'ui teprilygo tik vėlyvieji šimtmečio pabaigos pozityvistai, labiausiai Machas.

3. Su Hume'o filosofija siejosi Kanto kūryba; pastarasis pripažino esąs daug už ką dėkingas savo pirmtakui anglui. Kitaip nei pozityvistai, likę iš esmės ištikimi Hume'o pažiūroms, Kantas perėmė tik jo iškeltas problemas, bet pasiūlė naują jų sprendimą; pirmiausia jis rado būdą pagrįsti priežastinius bei kitus būtinumo prasmės teiginius.

Tad Kantas priklausė, viena vertus, Hume'o sekėjams, kita vertus, - opozicijai. Hume'o empirizmui ir skepticizmui Kantas priešpriešino savąją kriticizmo poziciją; iš dogmatizmo pozicijų jį kritikavo Škotų mokykla, gynusi pažinimo principų akivaizdumą ir patikimumą.