Empirizmas, kurį sukūrė po Locke'o gyvenusi karta, įgavo kraštutinį pobūdį, sykiu jis buvo susietas su imaterialistine metafizika. Tai Berkeley'o nuopelnas.

GYVENIMAS. George'as Berkeley (1685-1753) gimė ir didžiąją gyvenimo dalį praleido Airijoje. 1700-1707 m. jis studijavo Dubline, ir vos baigęs studijas, dar visai jaunas, išleido svarbiausius savo filosofinius veikalus. Būdamas anglikonų dvasininkas, nuo 1709 m. jis ėjo bažnytines pareigas Dubline ir Londone. 1729-1731 m. misionieriškais tikslais lankėsi Amerikoje (Rod Ailende). Jis plunksna ir darbais kovojo prieš ateizmą ir religinį liberalizmą. 1734 m. tapo Kloino vyskupu Airijoje; čia 18 metų darbą diecezijoje derino su moksline veikla.

Įžvalgus ir drąsus jo protas nevengė pačių paradoksaliausių išvadų, o mąsli drąsa - kaip ir Malebranche'o atveju - derinosi su visišku konfesiniu lojalumu. Berkeley buvo visapusiškai išsimokslinęs. Neabejotiną įtaką jo filosofijai darė fiziologija, ypač fiziologinė optika. Jis buvo puikiai susipažinęs ir su tiksliaisiais mokslais (pirmoji jo publikacija buvo matematinio turinio), tačiau ne per daug vertino jų rezultatus, ir filosofiją kūrė nepriklausomai nuo jų.

FILOSOFINIAI RAŠTAI. Veikale „A New Theory of Vision" (1709) pateikiama erdvinio regėjimo analizė, turėjusi poveikį visai Berkeley'o filosofijai. „Princip- les of Human Knowledge" (1710) - svarbiausias jo veikalas. „Three Dialogues between Hylas and Philonous" (1713) - svarbiausio veikalo populiarizacija. „Al-ciphron" (1732) - polemika su religine ir dorovine laisvamanybe. „Siris" (1744) - savitos sandaros kūrinys: išeities tašku pasirinkus gydomąsias deguto savybes einama prie vis platesnių apibendrinimų botanikos bei medicinos klausimais, kol galiausiai prieinama prie bendriausių metafizinių problemų. Be to, Berkeley paliko unikalų filosofinį dienoraštį, apimantį jo mokslinių pažiūrų formavimosi tarpsnį (1706-1708); šis dienoraštis, pavadintas „Commonplace-book", buvo paskelbtas tik 1871 m.

PIRMTAKAI. Ankstyvosios Berkeley'o pažiūros priskirtinos empiristinei anglų filosofijos srovei, nors siejosi ir su racionalistine žemyno filosofija: jaunystėje jis nuodugniai studijavo ne tik Baconą, Locke'ą, Newtoną, bet ir Descartes'ą bei Malebranche'ą; pastarojo pažiūros kai kuriais klausimais jam buvo gana artimos. Tačiau tarp anglų empiristų Berkeley užėmė išskirtinę vietą: mat jo mąstysena kartu siejosi ir su kita Anglijoje gyvavusia srove - platoniškąja metafizika. Empirizmo argumentus jis pasitelkdavo gindamas metafizines doktrinas; ilgainiui platonizmas visiškai užvaldė jo mintis ir atitraukė nuo empirizmo.

PAŽIŪROS.
1. KRAŠTUTINIS NOMINALIZMAS. Empirizmo pirmtakų, ypač Locke'o, tendencijas Berkeley išplėtojo iki kraštutinumo. Pirmiausia tai matyti bendrųjų idėjų ir abstrakčių sąvokų sampratoje. Locke'as neigė bendrų ir abstrakčių daiktų egzistavimą išoriniame pasaulyje, tačiau pripažino abstrakčias sąvokas egzistuojant prote. Berkeley ir tai neigė: prote, lygiai kaip ir už jo, nieko nėra abstraktaus. Juk niekas neturi, tarkime, abstrakčios tįsumo idėjos: neįmanoma įsivaizduoti tįsumo, kuris sykiu nebūtų kokios nors spalvos, lygiai kaip neįmanoma įsivaizduoti „spalvos apskritai" - įsivaizduojama spalva turi būti arba raudona, arba geltona, ar kokia nors kitokia. Abstrakti idėja, pavyzdžiui, „trikampio", kuris nėra nei smailiakampis, nei stačiakampis, nei lygiašonis, yra prieštaringa, tad ir negalima. Lygiai taip pat neįmanoma įsivaizduoti „judėjimo apskritai", kuris nebūtų nei lėtas, nei greitas. Kiekviena mūsų idėja esanti visiškai apibrėžta ir konkreti. Berkeley'o pirmtakai teigė, jog bendrieji žodžiai iš tikrųjų nieko bendra nepažymi, tačiau jie kažką bendra išreiškia, t. y. jie išreiškia bendras idėjas, esančias mūsų prote. O pasak Berkeley'o, nėra nei bendrų daiktų, nei bendrų idėjų, bendri tėra tik žodžiai. Remdamasis šiuo požiūriu, Berkeley susiaurino „idėjos" terminą: Locke'ui šis terminas reiškė „vaizdinį", o Berkeley'ui - „stebinį", nes, pasak jo, visi vaizdiniai yra konkretūs, tai - tiesiog stebiniai.

2. KRAŠTUTINIS SENSUALIZMAS. Berkeley'o empiristinis radikalizmas reiškėsi ir jo požiūryje į pažinimo prigimtį. Jis teigė, kad protas išties yra žmogaus savastis, bet jo objektas yra tik dvasios dalykai. Kūnų pažinimas kyla iš vienintelio šaltinio - iš juslių. Pažinti kūną yra tas pats, kas jį suvokti. Tačiau Berkeley ėjo dar toliau: Locke'as teigė, jog pažįstame tik tiek, kiek patiriame, o jis skelbė, kad egzistuoja tik tai, ką patiriame.

Toks sensualizmas atvedė prie netikėčiausių išvadų mokslo, ypač matematikos, sampratoje. Berkeley'o matematikos teorija buvo radikaliausias sensualizmas, kokio iki tol pažinimo teorijoje nebūta. Popieriuje ar lentoje nubraižytas geometrijos figūras Berkeley laikė ne iliustracijomis, o pačiais matematinio pažinimo objektais; mat tik jos gali būti jusliškai stebimos. Protas matematikoje neturįs ką veikti, nes jo objektas - tik dvasios dalykai, o trikampiai nėra nei dvasios, nei dvasių kūriniai; tad matematika - tik juslių sritis. Iškėlęs juslinį matematikos pobūdį, Berkeley buvo priverstas pripažinti, kad tiesės susideda iš taškų, o jų skaičius kiekvienoje tiesėje yra apibrėžtas, kad begalinis dalumas neįmanomas, kad nėra mažesnių dydžių nei tie, kuriuos galima stebėti, taigi matematika negali nieko apie tokius dydžius pasakyti. Visą gyvenimą Berkeley kovojo su be galo mažų dydžių koncepcija, kuri, pasak jo, esanti vaikiška klaida. Apskritai matematika nepaisanti patirties, todėl tikrovės pažinimui ji nieko neduodanti. Taigi Berkeley nepalaikė pastangų taikyti matematiką gamtos moksluose. Iškilus optikos tyrinėtojas pasirodė esąs jos matematinio traktavimo priešininkas.

Pagaliau visą teorinę gamtotyrą jis kritikavo už tai, kad ji operuoja abstrakčiomis sąvokomis; pirmiausia jis atmetė Newtono mechaniką, nes ji kalba apie absoliutų judėjimą, erdvę ir laiką, kurie, pasak jo, neegzistuoja, nes juslinėje patirtyje nesama jokių jų pėdsakų. Negana to - kūniškajame pasaulyje, Berkeley'o manymu, nėra jokių priežastinių jėgų ir sąsajų. Mat ir šių pėdsakų patirtyje nesama. Gravitacijos jėga, kuri, jo žodžiais tariant, „šiuo metu labai išpopuliarėjo", esanti gryniausia fikcija. Patirties objektai yra tik stebiniai, o juk stebiniai negali veikti ir būti priežastimis. Jėga, veikimas - dvasių savybės, kurias pažįstame vidine patirtimi ir klaidingai priskiriame kūniškiems daiktams.

3.  KRAŠTUTINIS SUBJEKTYVIZMAS. Locke'as nustatė kai kurių juslinių kokybių subjektyvumą; Berkeley tam visiškai pritarė, tačiau ir šią Locke'o mintį jis išplėtojo iki kraštutinumo. Jo manymu, pirminės savybės , kurias Locke'as laikė objektyviomis, taip pat yra subjektyvios, egzistuojančios vien tik psichikoje. Kaip spalva egzistuoja tik tuomet, kai yra matoma, taip ir judėjimas, forma ar dydis egzistuoja tik tuomet, kai yra suvokiami. Tai patvirtina trys argumentai: a) pirminės kokybės niekuomet nesireiškia atskirai, o visuomet sykiu su antrinėmis, pavyzdžiui, forma - sykiu su spalva; kadangi pastarosios yra subjektyvios, subjektyvios yra ir pirmosios; b) pirminės savybės yra reliatyvaus pobūdžio; antai daikto dydis ir judėjimo greitis kinta priklausomai nuo mūsų požiūrio į juos, taigi tokios savybės yra susijusios su psichika ir todėl neobjektyvios; c) jusliniame patyrime pirminių savybių nesama. Locke'o analitinį metodą pritaikęs regėjimo procesui tirti, Berkeley savo „Naujojoje regėjimo teorijoje" priėjo prie išvados, kad iš tiesų mes nematome nei erdvės, nei formų; matome tik šviesą bei spalvas, o erdvinius parametrus ir kūnus suvokiame susijungus regėjimo ir lytėjimo juslėms; taigi pirminių savybių - formos ar nuotolio - suvokimas yra mažiau paremtas patirtimi, nei antrinių savybių suvokimas; pirminės savybės nėra grynai patirtinės prigimties, jos yra intelektinio patirties apdorojimo rezultatas. Tad jeigu subjektyvios yra pirminės savybės, antrinės - juo labiau.

4.  IMATERIALIZMAS. Nustatęs, kad substancija nėra patyrimo objektas, Locke'as padarė išvadą, kad jos negalima pažinti, tačiau paties jos egzistavimo neneigė. Berkeley ir šiuo atveju nuėjo toliau: kadangi substancijų nesuvokiame, vadinasi, substancijos neegzistuoja. Jos tėra proto fikcijos. Tai, ką vadiname „kūnais", tėra juslinių kokybių kompleksai ir nieko daugiau; jei atimtume iš kūnų kokybes, neliktų nieko. Taigi: a) išorės pasaulį sudaro tik suvoktos kokybės, b) visos savybės (ir pirminės, ir antrinės) yra subjektyvios. Pasaulis susideda vien tik iš suvokinių: nieko kito, išskyrus suvokinius, pasaulyje nėra. Kalbant apie išorinio pasaulio daiktus, „egzistuoti" reiškia būti suvoktam (esse -percipi). Jei daiktai skirtųsi nuo suvokinių, jie būtų tik proto fikcijos. Jeigu manome, kad materija - tai substancija, egzistuojanti nepriklausomai nuo suvokinių, vadinasi, materijos nėra. Jeigu manome, kad kūnai - tai anaip suprastos materijos dėmenys, vadinasi, kūnų nėra. Tokia Berkeley'o pozicija - tai imaterializmas. Ji kartais dar vadinama idealizmu, nes, pasak Berkeley'o, egzistuoja tik idėjos. Tačiau šis naujųjų amžių subjektyvistinis idealizmas labai skyrėsi nuo Platono idealizmo, lygiai kaip Berkeley'o idėjos samprata skyrėsi nuo platoniškosios sampratos.

Savąjį imaterializmą Berkeley ypač pabrėždavo. Jo manymu, tai esanti savaime suprantama pozicija, ir tik proto apakimas neleidžiąs jos pripažinti. Berkeley'o imaterializmas nuosekliai plaukė iš termino „egzistuoti" prasmės: kai sakau, jog stalas egzistuoja, tai reiškia, kad jį matau ir liečiu arba kad jį kas nors mato ar bent matytų būdamas toje pačioje patalpoje. Priešinga pažiūra („materialistinė hipotezė" - taip jis vadino realizmą) Berkeley'ui atrodė nesuderinama su patirtimi, logiškai prieštaringa ir visiškai nereikalinga norint suprasti faktus.

Vis dėlto jis vartojo „kūnų" terminą ir visą įprastinę, realistinę leksiką. Berkeley stengėsi pabrėžti, kad jo teorija anaiptol neneigianti pasaulio tikroviškumo; ji tik neleidžianti pasaulio sudvejinti, kaip tai būdinga kasdieniam požiūriui, kuriam daiktai yra kažkas greta idėjų.

Tačiau Berkeley'o koncepcija susidūrė su kai kuriais keblumais. Pirmiausia: jeigu daiktų egzistavimas priklauso nuo to, kad jie yra suvokiami, kaip galima vienu daiktu laikyti tai, ką suvokiame keliomis juslėmis. Tačiau Berkeley'o negąsdino paradoksalios išvados. Jo manymu, mes negalime matyti ir liesti vieną ir tą patį daiktą; liečiame vieną, o matome kitą. Tačiau nepaisydami to, kalbame apie vieną ir tą patį daiktą: taip yra dėl mūsų kalbos netikslumo. Analogiškai yra ir su tos pačios juslės suvokiniais; juk kai daiktą stebime iš arti ir iš toli, suvokiniai būna skirtingi, tad ir daiktai turi būti skirtingi. Kitas pavyzdys dar iškalbingesnis: plika akimi matome vieną daiktą, o žiūrėdami per mikroskopą - kitą.

Berkeley'o teorija pirmiausia susidūrė su dviem sunkiais klausimais: kaip paaiškinti daiktų pastovumą ir jų vienovę? 1) Ar kiekvieną kartą, kai atsimerkiu ir pamatau namą, tas namas vis iš naujo atsiranda? 2) Ar dešimčiai žmonių žiūrint į namą egzistuoja dešimt namų? Berkeley pasitelkė tokią koncepciją: daiktai yra ne tik žmonių, bet ir Dievo suvokiniai; kaip Dievo suvokiniams, jiems yra būdingas pastovumas ir vienovė. Net kai joks žmogus į juos nežiūri, žiūri Dievas, todėl jie egzistuoja pastoviai.

5. SPIRITUALIZMAS. Imaterializmas sudarė tarsi vieną Berkeley'o filosofijos plotmę; kita buvo spiritualizmas. Kad idėjos galėtų egzistuoti, turi egzistuoti protai, kuriuose tos idėjos glūdi; taigi pasaulis susideda ne vien iš idėjų, o iš idėjų ir protų. Protai yra savarankiški, jie yra idėjų subjektai: tai - tikrosios substancijos. Berkeley kritikavo materialias, o ne dvasines substancijas. Vengęs vienokio realizmo, liko ištikimas kitokio pobūdžio realizmui.

Jis tvirtai laikėsi aksiomos, kad idėjos pačios savaime egzistuoti negali, būtina jų prielaida yra aktyvių dvasių buvimas. Dvasios iš prigimties skiriasi nuo idėjų, nes tai, kas aktyvu, skiriasi nuo to, kas pasyvu. Idėjų būties esmė yra ta, kad idėjos yra suvokiamos (percipi), o dvasių - kad suvokia (percipere). Vienintelė veikianti priežastis yra dvasia, todėl visi pasaulio pokyčiai yra dvasinės, o ne mechaninės prigimties; dėl to mechanistinis gamtos aiškinimas Berkeley'ui atrodė absurdiškas.

Iš kur žinome, kad egzistuoja dvasios? Mąstančiojo Aš egzistavimą pažįstame iš vidinės patirties. Iš pradžių Berkeley teigė, jog pažįstame tik sielos savybes, panašiai, kaip ir išoriniame pasaulyje pažįstame tik jo savybes, bet veikiai jo požiūris pakito: pažįstame ir psichinę substanciją, nors ji ir kitokio pobūdžio.

Be mūsų pačių dvasios, egzistuoja ir kitos dvasios, nors jų ir nepatiriame. Mes neturime dvasių idėjos, bet turime jų sąvoką (notion), t. y. mes jų neįsivaizduojame, bet suprantame. Kūnus pažįstame tik juslėmis, o sielą - tik protu. Tad kūnų pasaulis yra mokslo objektas, dvasių pasaulis - metafizikos objektas.

RAIDA. Berkeley'o filosofijoje būta dviejų sklaidos fazių. 1. Ankstyvosios pažiūros subrendo dar jaunystėje, daugumą idėjų jis suformulavo būdamas 21-erių metų. Jas paskelbė pirmuosiuose trijuose veikaluose 1709-1713 metais; kaip tik šiuose veikaluose išdėstyta tai, ką visuotinai įprasta vadinti „Berkeley'o filosofija". Šias pažiūras kaip tik ir aptarėme. Pirmoji Berkeley'o filosofijos fazė baigėsi 1713 m., sykiu išseko ir jo originali bei istoriškai reikšminga filosofinė kūryba. 2. Per 19 metų jokių darbų Berkeley nepaskelbė, o kai vėl ėmėsi plunksnos, jo pažiūros buvo pakitusios: jis visiškai persiėmė Platono doktrina. Šio laikotarpio pažiūras jis išdėstė paskutiniame veikale „Siris". Išlikdamas imaterializmo pozicijose, nuo subjektyviojo idealizmo jis perėjo prie platoniškojo idealizmo, nuo sensualizmo - prie intelektualizmo, nuo empiristinės pažinimo teorijos - prie mistinės racionalistinės metafizikos.

VIETA FILOSOFIJOS ISTORIJOJE. Berkeley buvo žymiausias istorijoje imaterializmo atstovas. Be to, dideli jo nuopelnai ir specialiųjų tyrinėjimų, ypač psichologinės erdvinio regėjimo analizės, baruose. Taip pat jis įsiamžino itin įžvalgia ir aštria tradicinių filosofijos sąvokų - abstrakčių idėjų, substancijos, materijos, pirminių kokybių - kritika.

ŠALININKAI. Istorinį vaidmenį suvaidino tik ankstyvojo laikotarpio Berkeley'o pažiūros, bet ir jų įtaka pradžioje buvo kukli. 1. Imaterializmo šalininkas buvo Arthuras Collier (1680-1732), „Clavis universalis" (1713) autorius, kuris savo doktriną sukūrė nepriklausomai nuo Berkeley'o ir tik toliau ją plėtodamas pasinaudojo Berkeley'o raštais. Be to, dalį gyvenimo Berkeley praleido Amerikoje, tad ir čia būta jo sekėjų: pirmieji Amerikos filosofai Samuelis Johnsonas (1696-1772) ir Jonathanas Edwardsas (1703-1758) buvo ištikimi jo filosofijos šalininkai. 2. Hume'as imaterialistinės sistemos nepriėmė, tačiau plėtojo psichologines bei epistemologinės Berkeley'o idėjas. Todėl Berkeley, net ir nebūdamas grynakraujis empiristas, tapo anglų empirizmo raidos grandimi, jungiančia Locke'ą ir Hume'ą.

OPOZICIJA. Amžininkams Berkeley'o tezės dažniausiai atrodė perdėm paradoksalios, tad jas ignoravo. O vėlesni XVIII a. filosofai Berkeley'o poziciją (vadintą ir „idealizmu", ir „egoizmu") laikė pavojinga, ypač moraliniu bei religiniu požiūriu, ir ją kritikavo. Nuodugniausią atkirtį „subjektyviajam idealizmui" baigiantis šimtmečiui davė Kantas savo „Grynojo proto kritikoje".