Empirizmas buvo pamatinė Apšvietos filosofijos pozicija. Jis gimė ir išsiskleidė Anglijoje. Jo metmenis jau XVII a. pabaigoje išdėstė Locke'as.

GYVENIMAS. Johnas Locke'as (1632-1704) gimė tais pačiais metais kaip ir Spinoza, tačiau priklausė jau kitam filosofijos etapui. Tiesa, savo filosofinę teoriją jis sukūrė tik praėjus keliolikai metų po Spinozos mirties. Didesnė jo gyvenimo dalis prabėgo XVII amžiuje, bet pažiūros paskelbtos tik ant XVIII a. slenksčio ir buvo būdingesnės XVIII amžiui.

Locke'as buvo kilęs iš laisvamaniškos šeimos, brendo pažangių idėjų atmosferoje ir visą gyvenimą išliko liberalizmo pionierius. Tais laikais Oksforde vis dar dėstyta scholastinė filosofija netenkino jo mokslinių poreikių: jį traukė aprašomoji gamtotyra ir medicina; Locke'as gavo profesionalaus gydytojo išsilavinimą. Likimas jį suartino su Anglijos valdančiaisiais sluoksniais ir nukreipė valdininko ir politiko keliu. Susibičiuliavęs su iškiliu valstybės vyru lordu Shaftesbury'u, nuo 1667 m. jis dalijosi nepastovia jo gyvenimo lemtimi: kol šis buvo valdžioje, užėmė aukštas pareigas, o po jo politinio žlugimo 1675 m. apleido šalį. Grįžo po 1688 m. revoliucijos nuvertus absoliutizmą. To meto anglų politika įdiegė jo idėjas. Locke'as vėl atgavo valdžią ir įtaką. Iki 57-ųjų gyvenimo metų jis savo kūrinių spaudoje neskelbė, tik po revoliucijos pasinėrė į aktyvią rašytojo, filosofo, politiko ir pedagogo veiklą ir jos nebenutrau- kė iki gyvenimo pabaigos.

Filosofijoje Locke'as orientavosi į aprašomąją gamtotyrą ir mediciną: jis siekė tyrinėti protą taip, kaip gamtininkai tyrinėja kūną. Kantas jį pavadino „intelekto fiziologu". Tačiau su tiksliaisiais mokslais, kurie praėjusioje epochoje filosofijai darė didžiausią įtaką, jis buvo menkai susipažinęs; Newtonas, norėdamas supažindinti jį su savo veikalu, turėjo parengti santrauką, kurioje nebūtų matematinių formulių ir įrodymų. Tiesą sakant, šis naujo tipo filosofas daugiausia idėjų pasisėmė ne iš knygų, o iš gyvenimiškos veiklos.

RAŠTAI. Svarbiausias grynai filosofinis Locke'o veikalas, rašytas bemaž dvidešimt metų, - „Essay Concerning Human Understanding", išleistas 1690 m.; tai buvo pirmas Europos literatūroje veikalas, specialiai skirtas pažinimo analizei ir plačiai, nuodugniai bei sistemiškai jį nušvietęs. Filosofinio pobūdžio buvo ir jau po mirties, 1706 m., išleistas fragmentas „The Conduct of the Understanding".

Kiti veikalai buvo filosofijos ir publicistikos paribyje: „Epistola de tolerantia" (1689), vėliau papildytas trimis laiškais apie toleranciją. Šis kūrinys tapo naujųjų amžių liberalizmo atrama. Socialinės filosofijos veikalas - „Two Treatises of Government" (1690), pedagogikos - „Some Thoughts Concerning Education" (1693), religijos filosofijos - „Reasonableness of Christianity" (1695).

PIRMTAKAI. Svarbiausias empirizmo srovės, kuriai priklausė Locke'as, centras dar nuo viduramžių buvo Anglija; empirizmą čia vienas po kito - nuo Rogero Bacono iki Francio Bacono - plėtojo visas būrys iškilių mąstytojų. Dar Locke'ui esant gyvam, empirizmo dvasia vyravo britų mokslo akademijoje Royal Society. Tačiau būtų klaidinga manyti, kad ši srovė Anglijoje viešpatavo ir kad Locke'o filosofija - natūralus tradicijos ir aplinkos padarinys. Kaip tik XVII a. ten įsigalėjo visai kita - metafizinė, platoniškoji - srovė. Be to, Locke'as aiškiai skyrėsi ir nuo ankstesnių empirizmo atstovų, kurie gvildeno logines ir metodologines problemas, o Locke'as empirizmui suteikė naujiesiems amžiams būdingą psichologinį ir epistemologinį pobūdį; aniems rūpėjo empiriškai tyrinėti išorės daiktus, o Locke'ui -mąstymą. Nors tarp Locke'o ir Descartes'o būta daugybės skirtumų, juos siejo tai, kad samprotavimų atrama abu laikė vidinius išgyvenimus.

DVI EMPIRIZMO ATMAINOS. Locke'o, kaip ir Bacono, filosofiją įprasta vadinti vienodai - „empirizmu". Jųdviejų filosofija pažinimą vienodai glaudžiai susiejo su patirtimi, faktais, tad jų poziciją galima nusakyti vienodai: be patirties nėra pažinimo. Tačiau yra esminis skirtumas. Baconas teigė, kad patikimo pažinimo be patirties nebūna, kad nesiremdami faktais darome klaidų, todėl privalome remtis patirtimi. Jis sukūrė metodologinio pobūdžio normatyvinę teoriją.

Ką kita teigė Locke'as: pasak jo, bet koks pažinimas, visokie - ir teisingi, ir klaidingi - vaizdiniai ir sprendiniai kyla iš patirties, kito kelio nėra, protas esąs tuščia lenta, kurioje įrašus palieka tik patirtis. Locke'as sukūrė psichologinio pobūdžio aprašomąją genetinę teoriją. Baconas kalbėjo apie tai, kaip reikia protą valdyti, o Locke'as - apie tai, kaip mūsų protas skleidžiasi iki tol, kol imamės jį valdyti.

Su šiuo dviejų empirizmo atmainų skirtumu siejasi kitas. Baconui svarbiausi buvo objektyvūs faktai, tokie kaip „tas kūnas yra šiltas" arba „tas kūnas yra spalvotas", esą jais remiasi pasaulio pažinimas. O Locke'ą domino psichologinė problema, kaip pažinimas kaupiasi mūsų sąmonėje; jam pagrindiniai buvo tokie faktai, kaip „jaučiu šilumą" arba „matau spalvą". Galima sakyti, kad pirmojo empirizmas buvo objektyvusis, o antrojo -subjektyvusis.

Patyrimui talkininkauja juslės; remtis patyrimu pirmiausia reiškia remtis pojūčiais. Senovėje tie du dalykai - patyrimas ir juslinis pažinimas - iš esmės buvo tapatinami; tų laikų genetinis empirizmas buvo tiesiog sensualizmas, ir senovės empiristų stoikų bei epikūrininkų teorijos vadintinos kaip tik šiuo pavadinimu. Locke'o teorija kitokia: jo empirizmas nebuvo sensualizmas.

Specialiųjų mokslų atstovai, gamtotyrininkai ar istorikai, taip pat ir kai kurie filosofai savo tyrimuose remiasi patirtimi. Juos vadiname „empirikais". O „empi- ristais" vadiname tik tuos tyrinėtojus, kurie savo mokslinėje veikloje remiasi ne tik patirtimi, bet ir laikosi teorijos, jog reikia ar tiesiog privalu ja remtis. Gal net veikiau empiristais vadiname tik tuos, kurie skelbia, kad būtina remtis išimtinai tik patirtimi. Galilei ir Newtonas, kaip tyrinėtojai, buvo empirikai; be to, jie sukūrė mokslo teoriją, pagal kurią mokslas esąs paremtas patirtimi, tačiau vis dėlto - ne vien patirtimi, užtat jie nebuvo empiristai. O Baconas ir Locke'as buvo empiristai. Abi empirizmo atmainos yra kraštutinio pobūdžio pažinimo teorijos, iškeliančios vien tik patirties vaidmenį.

PAŽIŪROS.
1. NAUJOJI FILOSOFIJOS PROGRAMA. Senąją metafizinę programą Locke'as pakeitė epistemologinė programa; jo požiūriu, filosofijos uždavinys - pažinti ne būtį, o mūsų sąvokas apie būtį. Šios permainos užuomazgų būta jau anksčiau; XVII amžiaus filosofijoje, ypač Descartes'o ir Malebranche'o doktrinose, pažinimo analizei skirta daug vietos; tačiau tai buvo tik pasirengimas metafizikai. Locke'as priėjo prie išvados, jog žmogaus protas nepajėgus išspręsti metafizikos problemų, užtat šis pasirengimas filosofijai ir esąs vienintelis jos uždavinys. Filosofija turinti aiškinti pažinimą, jo prigimtį, patikimumą ir ribas: iš esmės šis uždavinys esąs prieinamas mokslui, tačiau būdamas universalus jis sykiu esąs filosofinis. Ši Locke'o nuostata plačiai prigijo: būtis nustojo buvusi filosofijos objektu, juo tapo pažinimas; tad filosofija dabar reiškia ne požiūrį į pasaulį, o veikiau požiūrį į žmogų.

Locke'as ne tik apibrėžė naują filosofijos uždavinį, bet ir nurodė jos metodą. Jo siūlomas metodas buvo a) psichologinis: jis tyrinėjo ne sąvokų santykį su pažintais objektais, o pačias sąvokas ta forma, kokia jos yra žmogaus intelekte; b) genetinis: sąvokų prigimtį jis apibrėžė jų radimosi aspektu, laikydamasis prielaidos, esą tikroji sąvokų prigimtis išryškėjanti kaip tik pirminėse jų formose; užtat vaikų ir laukinių psichologijai jis skyrė daugiau dėmesio nei suaugusių ir civilizuotų žmonių psichologijai; c) analitinis: laikėsi nuomonės, kad sąvokoms suprasti pakanka išsiaiškinti elementarius jų dėmenis. Psichologiniams, genetiniams ir analitiniams išvedžiojimams jo veikale tenka daugiausia vietos, be to, jo samprotavimai buvo labai paprasti ir visiems suprantami, užtat darė didžiulę įtaką.

2. EMPIRINĖ PAŽINIMO KILMĖ. Susižavėjęs genetiniu metodu, svarbiausia pažinimo teorijos problema Locke'as skelbė pažinimo kilmės klausimą. Jo atsakymas skambėjo empiristiškai: mūsų pažinimas kyla tik iš patirties; protas pats savaime tėra neprirašyta lenta, kurią prirašo patirtis. Šūkiu pasirinko aristoteliškojo tomizmo maksimą: intelekte nėra nieko, ko prieš tai nebuvo pojūčiuose (Nihil est in intellectu, quod non fuerit antea in sensu). Ši empiristinė filosofijos pozicija, išplėtota psichologine ir epistemologinė linkme, geriausiai apibūdina Locke'o pažiūras.

Iš empirizmo pozicijų Locke'as kritikavo įgimtų idėjų teoriją; polemika su ja užėmė didelę jo veikalo dalį ir davė postūmį tipiškam XVIII amžiaus ginčui. Jis nepripažino iš viso jokių įgimtų pažinimo elementų, nesvarbu, ar būtų kalbama apie įgimtas idėjas ar apie įgimtus loginius, dorovinius bei religinius principus; lygiai taip pat jis nepripažino ir įgimtos dievybės sąvokos bei įgimtų priežastingumo ar prieštaringumo principų. Svarbiausiu argumentu Locke'as laikė tai, kad esą daugumai žmonių iš viso nėra žinomos idėjos, kurios laikomos įgimtomis proto idėjomis; čia jis pirmiausia nurodydavo vaikus, laukinius bei nesveikos psichikos žmones. Tačiau šis argumentas nepalietė pagrindinio įgimtų idėjų šalininko Descartes'o, kurio manymu, įgimtos yra ne pačios idėjos, o tik gebėjimas jas turėti.

Nors Locke'as tvirtai stojo už empirizmą, tačiau savo pažinimo teorijoje neapsiėjo be tam tikrų įgimtų veiksnių. Pasak jo, iš patyrimo gauname visą pažinimo medžiagą, bet vien tik medžiagą. Tuo tarpu intelekto galios nėra įgytos, jos protui savaimingos iš prigimties, kitaip tariant - įgimtos. Tik vėliau atsirado radikalesnių empiristų, teigusių, esą ir intelekto galios formuojasi priklausomai nuo įgytos patirties.

Pasak Locke'o, patirtis įgyjama dvejopai: patiriant išorinius daiktus ir patiriant save patį. Išorinio pasaulio patirtį mums teikia, kalbant Locke'o terminais, „pojūčiai" (sensation), o savo intelekto operacijas patiriame „refleksija" (reflexion).

„Pojūčių" arba per jusles gaunamų potyrių sąvoka yra aiški ir nekelianti abejonių; Locke'o teorijos originalumas ir sykiu neaiškumas glūdi „refleksijos" sąvokoje. Refleksiją jis supranta ne įprastine termino prasme - kaip antrinį ar abstraktų aktą, o, priešingai, kaip tiesioginį konkrečių vidinių faktų potyrį. Jeigu žmogus turėtų atitinkamą organą, apie „vidinį pojūtį" būtų galima kalbėti kaip apie išorinėms juslėms analogišką dalyką; kartais Locke'as kaip tik taip ir samprotauja. Kadangi jis refleksiją suprato kaip atskirą patirties šaltinį, turime konstatuoti, kad Locke'as, nors ir būdamas empiristas, nebuvo sensualistas.

Šių dviejų patirties rūšių santykį Locke'as šitaip aiškina: pojūtis gimsta anksčiau nei refleksija, nes intelekto veikla prasideda tik tada, kai pojūčiai jam pateikia medžiagą, kurią jis apdoroja; refleksija pranašesnė tuo, kad ja paremtas pažinimas yra tikresnis. Šis teiginys Locke'ą daro panašų į Descartes'ą. Ir apskritai Locke'o iškelta dvejopos patirties idėja - tai Descartes'o dualizmo aidas; tačiau metafizinį dualizmą Locke'as pavertė epistemologinių dualizmu.

Refleksijos teorija - svarbus Locke'o filosofijos dėmuo. Greta mąstymo ir juslinio suvokimo buvo konstatuotas trečias pažinimo šaltinis - savistaba. Patirtis pasipildė vidine patirtimi, patirties sfera dabar nebesutapo su juslinio suvokimo galimybėmis. Senoji filosofinė proto ir juslių priešprieša įgavo naują pobūdį - dabar ji tapo proto ir patirties priešprieša.

3. PIRMINĖS IR ANTRINĖS SAVYBĖS. Visa, kas glūdi intelekte - ir išorinius suvokinius, ir vidinius potyrius, lygiai kaip ir jų protines kopijas, abstrakčias sąvokas, fantazijos vaizdinius, - Locke'as vadino bendru „idėjų" pavadinimu. (Senajai Platono idėjų sampratai empirizmo filosofijoje vietos neliko, tad netinkamą terminą Descartes'as ir ypač kiek vėliau Locke'as psichologizavo, ir tokia reikšme jis įsitvirtino naujųjų amžių filosofijoje.) Tiesiogiai pažįstame tik idėjas, o ne daiktus. Nuo jų, o ne nuo daiktų prasideda pažinimas. Taip manė ir Descartes'as, ir Locke'as. Tuo Locke'o empirizmas pirmiausia ir skyrėsi nuo ankstesniojo, pavyzdžiui, Hobbeso, empirizmo, kurio išeities pozicija buvo daiktų analizė.

Pasak Locke'o, idėjos yra dvejopos, atitinkančios dvejopas daiktų savybes. Pagal jo terminologiją, vienos atitinka „pirmines" (primary), kitos - „antrines" (secundary) savybes arba, nūdienos kalba, vienos - objektyvias, kitos - subjektyvias savybes. Mes turime, pavyzdžiui, tįsumo ir spalvos idėjas, bet tįsumas yra daikto savybė, o spalva - tik daikto poveikio akims rezultatas. Objektyviomis savybėmis Locke'as laikė tįsumą, formą, judėjimą; subjektyviomis - spalvas, garsus, skonį ir pan.

Dvejopų idėjų ir savybių prielaidą ne Locke'as sugalvojo: pirmas apie tai prabilo Demokritas, nesvetima ši mintis buvo scholastikai, o XVII amžiuje ji ypač paplito, tarp jos šalininkų būta daug iškilių filosofų, tokių kaip Descartes'as ir Gassendi, Galilei ir Boyle'is; net terminologiją Locke'as perėmė per tarpininką Boyle'į. Tačiau Locke'o interpretacija buvo kitokia: perimdamas pačią išskyrimo nuostatą, jis ją pagrindė kitaip - t. y. ne empiristiškai, o racionalistiškai. Pirmtakai laikėsi nuostatos, jog protu įžvelgtos savybės esančios objektyvios, o juslėmis gautos - subjektyvios; tuo tarpu Locke'as skyrė dvejopas juslines kokybes.

Kokie argumentai liudija, jog kai kurios savybės, tokios kaip skonis, spalvos, laikytinos subjektyviomis? Suvalgytas nuodingas augalas burnoje sukelia tam tikrą skonį, o žarnyne - ligą; ligos niekas nelaiko augalo savybe, tai kodėl jo savybe reikėtų laikyti skonį? Augale jo nėra, jis atsiranda burnoje, lygiai kaip liga atsiranda žarnyne. Vaškas, veikiamas saulės, nublunka, tačiau niekas to blankumo nelaiko saulės savybe; lygiai taip nedera saulės savybe laikyti spalvos, kuri atsiranda dėl saulės poveikio akims. Daiktams būdingos tik pirminės savybės: dydis, forma, skaičius, judėjimas; o veikdami įvairius mūsų kūno organus jie sukelia juose antrines savybes: spalvas akyse, garsus ausyse, skonį burnoje.

Pirmines ir antrines savybes Locke'as skyrė dvejopu pagrindu. Viena vertus, pirminės savybės daiktams yra pastoviai būdingos, ir iš mūsų vaizdinių apie daiktus neįmanoma jų pašalinti. Su antrinėmis savybėmis yra kitaip: pakanka užgesinti šviesą, ir daiktai neteks spalvų. Antra: pirminės savybės yra suvokiamos įvairiomis juslėmis, kurios šitaip tarsi viena kitą papildo, paliudydamos tų savybių objektyvumą; o antrinės savybės visada yra tik vienos juslės objektas.

4. PAPRASTOS IR SUDĖTINĖS IDĖJOS; SUBSTANCIJOS SĄVOKOS KRITIKA. Laikydamasis analitinio metodo Locke'as turėjo pripažinti, jog idėjos iš esmės skirtinos pagal tai, ar jos yra paprastos ar sudėtinės. Paprastos idėjos - tai viso pažini mo medžiaga; jos kyla tik iš patirties. Jungdamas idėjas intelektas įneša į idėjų sferą tam tikro laisvumo ir rizikuoja suklysti, o toji rizika tuo didesnė, kuo labiau jis nutolsta nuo paprastų idėjų; todėl sudėtinės idėjos pažinimo procese nėra tokios svarios kaip paprastos.

Sudėtines idėjas Locke'as suskirstė į substancijų idėjas ir santykių bei požymių idėjas. Ypač nuodugniai jis išanalizavo substancijos idėją, kuri nuo Descartes'o laikų buvo pamatinė metafizikos sąvoka.

Šią idėją reikėjo aptarti nauju, epistemologiniu, aspektu; ėmęsis šio uždavinio Locke'as pateikė klasikinę substancijos idėjos kritiką. Toji kritika atvedė prie išvados, jog nustatyti, kokia yra substancijos prigimtis, neįmanoma, nes vienintelis mūsų šaltinis - patirtis - nei apie kūnišką, nei apie dvasinę substanciją nieko nesako. Patirtis visada susijusi tik su savybėmis. O mūsų intelektas traktuoja savybes kaip neatskiriamas nuo substancijos ir nepaisydamas savybių kintamumo pripažįsta substancijos pastovumą. Substancijos sąvoka yra sukurta intelekto, kuris ją, lyg kokią atramą, pakiša po savybėmis. Tokia jau yra intelekto sankloda, kad be šios sąvokos jis negali apsieiti: be jos jis negalėtų sujungti idėjų ir mąstyti.

Kadangi patirtis apie substanciją mums nieko nesako, o patirtis, Locke'o požiūriu, yra vienintelis pažinimo šaltinis, vadinasi, mes apie substanciją visiškai nieko nežinome. Tačiau tai, kad apie ją nieko nežinome, anaiptol nereiškia, kad ji - gryna proto fikcija. Locke'as neigė substancijos pažinumą, bet jos buvimo vis dėlto nesiryžo paneigti.

5. PAŽINIMAS, NEPAISANT EMPIRINĖS KILMĖS, YRA RACIONALUS. Nors Locke'as pažinimo kilmę suprato kitaip nei racionalistai, tačiau jis operavo racionalistų išplėtota pažinimo sąvoka ir taikė jam tuos pačius kriterijus. Kaip ir racionalistai, tikram pažinimui jis kėlė reikalavimą atskleisti būtino pobūdžio tiesas. Empirizmas susiformavo ne iš karto: Locke'as, pirmosios pakopos empirizmo kūrėjas, nuosekliai empiristiškai paaiškino pažinimo kilmės problemą, tačiau pažinimo objekto ir jo ribų klausimas liko atviras. Jo sprendimo buvo imtasi tik vėlesnėje empirizmo pakopoje, kai buvo įsisąmoninta abiejų problemų iunctim ir tapo aišku, kad empirinės kilmės pažinimui būtinumo ryšiai iš viso neprieinami.

Locke'o filosofijai būdinga tai, kad požiūris į pažinimo kilmę čia logiškai nesiejamas su požiūriu į pažinimo objektą ir jo ribas. Kitaip nei vėlesnieji empiristai, Locke'as laikėsi Descartes'o bei kitų XVII a. racionalistų nuostatos, esą aukščiausios rūšies pažinimas - tai ne pavienių faktų, o intuicijos ir loginio samprotavimo būdu gautų bendrųjų tiesų pažinimas. Iš to kilo paradoksali situacija, nes „empirizmo tėvas" Locke'as neigiamai vertino empirinius teiginius; sprendiniai apie faktus, išskyrus egzistencinius, jo manymu, nesąs tikras pažinimas.

Iš Locke'o pusinio empirizmo kilo jo pesimistinis požiūris į pažinimą. Esą mūsų pažinimas apsiriboja paprastų idėjų sfera, o kalbant apie sudėtines idėjas, pažinimu galima laikyti tik matematiką ir etiką. Pažinimui neprieinama ne ūk metafizikos, bet ir fizikos sritis, nes peržengus paprastų idėjų sferos ribas išvados nustoja patikimumo.

6. PRAKTINĖ FILOSOFIJA. Nors praktinėms gyvenimo problemoms Locke'as skyrė daugiau dėmesio nei teorinėms, tačiau jis susistemino tik teorinę filosofijos dalį; į praktinės filosofijos problematiką jis gilinosi tik pripuolamai, kiek to reikalavo susiklosčiusios aplinkybės. Tačiau ir šioje srityje jis iškėlė reikšmingų idėjų bei keletą principinių reikalavimų.

Svarbiausi buvo trys jo reikalavimai: pirma, kad moksliniai tyrinėjimai sietųsi su gyvenimu; antra, kad jie turėtų psichologinį pamatą; trečia, kad kiekvienam būtų pripažinta laisvos saviugdos ir sprendimo teisė. Šie reikalavimai buvo pritaikyti etikoje: dorovės normos turi būti gyvos ir konkrečios, paremtos potraukių ir valios psichologija (analogiškai Locke'o pažinimo teorijai, pagrįstai idėjų psichologija), o dorovinis gyvenimas turįs būti laisvas, paremtas ne autoritetu, o kiekvieno individo protu. Locke'as buvo vienas iš tų mąstytojų, kurių nuomone, žmonės rūpinasi tik savais interesais, ir tai esą visai normalu, jeigu tik šitai daroma protingai. Šis Locke'o požiūris rengė dirvą vėlesniam utilitarizmui. Pedagogikoje jis reikalavo atsižvelgti į vaikų individualumą ir vaizdingumo metodą laikė vertingu dėl to, kad jis atitinka vaiko intelektą. Valstybės teorijoje Locke'as išreiškė savus laisvės siekius; jis buvo naujųjų amžių tolerancijos teoretikas ir suformulavo konstitucinės valstybės principus: valdžios pasidalijimą ir daugumos teisę į valdžią. Religijos filosofijoje sykiu su deistais skelbė laisvą nuo apreiškimo natūraliąją religiją ir stengėsi ją psichologiškai pagrįsti.

REIKŠMĖ. Pabrėžtinos šios empiristinės Locke'o filosofijos nuostatos:
  > pamatine filosofijos problema tapo pažinimas;
  > sprendžiant šią problemą buvo taikomas psichologinis ir genetinis metodai;
  > skiriami du patirties šaltiniai: pojūtis ir refleksija;
  > patirties teikiamą medžiagą mėginama atskirti nuo jos intelektinio apdorojimo;
  > buvo įtvirtintas pirminių ir antrinių kokybių skyrimas;
pateikta substancijos sąvokos kritika;
  > praktinėje filosofijoje, ypač etikoje, pedagogikoje, valstybės teorijoje, įdiegti laisvės ir individualios saviugdos principai.

Vėliau XVII amžių imta priešpriešinti XVIII (pradininkas šiuo atžvilgiu buvo bene Hume'as) pabrėžiant tai, kad XVII amžiuje domėtasi gamta, o XVIII - žmogumi. Prie šios esminės interesų permainos Locke'as prisidėjo daugiausia.

Nors naujų idėjų Locke'as nedaug teiškėlė, tačiau moksle įtvirtino nemažai naujovių. Jis nebuvo genijus, tačiau savo blaivia ir nuosaikia mąstysena iškilęs kaip „tinkamas žmogus tinkamu laiku" nuveikė daugiau nei kai kurie genijai.

OPOZICIJA. Locke'o veikaluose būta nemažai prieštarauti skatinusių silpnų vietų, atsiradusių dėl nepakankamai apdoroto teksto ir iš to kylančio sąvokų (neišskiriant ir tokių esminių kaip „idėja") daugiareikšmiškumo bei nuostatų nenuoseklumo (pavyzdžiui, brovimasis į metafizikos sritį arba epistemologinių ir psichologinių problemų suplakimas).

1)  Pirmiausia pasipriešinimą sukėlė ne šie formalūs trūkumai, o pati empiristinę ir antimetafizinė Locke'o programa. To meto konservatyvieji filosofai mąstymo analizės apskritai nelaikė filosofija; tad ir Locke'o jie nelaikė filosofu, o jo „Essay" diskvalifikavo a priori. Čia jie įžvelgė smerktiną, į skepticizmą vedantį subjektyvizmą. Pasirodė nemažai knygų, specialiai nukreiptų prieš Locke'ą. Viena vadinosi „Mokslo metodas, arba rimta filosofija, argumentuotai atremianti idėjistų svaičiojimus" (J. Sergeant, 1697), kita - „Antiskepticizmas" (H. Lee, 1702).

2)  Ypač įžvalgią dalykinę kritiką iš racionalizmo pozicijų pateikė Leibnizas, kuris kaip priešpriešą Locke'o veikalui 1704 m. parašė „Nouveaux essais", tačiau veikalas dėl Locke'o mirties nebuvo išleistas ir pasirodė tik 1765 m.

3)  Iš paties empirizmo pozicijų Locke'o filosofiją kritikavo Berkeley; jo manymu, Locke'o empirizmas esąs pusinis, jis neapimąs visų logiškai išplaukiančių išvadų.

SEKĖJAI. Locke'as nebuvo mokytojas ir neturėjo tikrų mokinių, tačiau turėjo gausų būrį šalininkų. Jo įtaka neapsiribojo mokslo sferomis; populiariai parašyti, į minties griežtumą nepretenduojantys jo veikalai paplito plačiuose inteligentijos sluoksniuose, ir Locke'as tapo filosofiniu liberalaus sąjūdžio lyderiu. Iš jo skelbto laisvės principo išaugo Apšvietos kultūra. Locke'o įtaka pasiekė ir žemyną, tačiau iškiliausi jo mokslo šalininkai buvo tėvynėje.

1)  Empirizmas, reikšmingiausia mokslinė Apšvietos srovė, kurios pradininkas buvo Locke'as, XVIII amžiuje įsigalėjo Anglijoje. Iš Locke'o šalininkų kūrybiškiausi buvo Berkeley ir Hume'as. Prancūzijoje empirizmą paskleidė Voltaire'as: Condillacas ir kiti tapo Locke'o mokiniais. Apskritai galima pasakyti, kad naujųjų amžių filosofijoje būta dviejų galingų krypčių: apriorizmo ir empirizmo. Iš pradžių Descartes'o dėka viešpatavo pirmasis, o po Locke'o įsigalėjo antrasis.

2) Locke'u rėmėsi ir psichologijos tyrinėtojai. Jo sekėjai išplėtojo asociacinę psichologiją, kuri empiriškai traktuojamą psichologiją sujungė su mechanistine jos samprata. Metodas, anksčiau taikytas kūnų tyrinėjimui, čia buvo pritaikytas psichikai; vaizdiniai buvo traktuojami kaip psichiniai atomai, o asociacija - kaip psichinė mechanizmo forma. Šio tipo psichologija buvo plėtojama Anglijoje per visą XVIII amžių, o pirmą kartą ją sistemiškai išdėstė Davidas Hartley (1705-1757), vėliau -Josephas Priestley (1733-1804).

3) Stiprią Locke'o įtaką patyrė ir grynai mokslinei sferai nepriklausiusi labai svarbi sritis - religijos filosofija. Locke'as parėmė deizmą, tačiau jį gerokai pakeitė: šią iš racionalistinės filosofijos išaugusią teoriją jis sujungė su empirizmu. Deizmas,
pasak jo, turįs sukurti proto reikalavimus atitinkančią filosofinę religiją, tačiau nereikia manyti, kad proto reikalavimus atitinkančios tiesos turi būti protui įgimtos. Svarbiausi šio empiristiškai traktuojamo deizmo sekėjai buvo Johnas Tolandas
(1670-1722) ir lordas Bolingbroke'as (1678-1751).

Opiausia problema deistams buvo: ar krikščionybė suderinama su protu pagrįsta religija? Locke'o ir Tolando atsakymas buvo teigiamas, kitų, pavyzdžiui, Shaftesbury'o, - neigiamas. Vėlesnis, jau po Locke'o išplėtotas deizmas filosofines problemas, kaip ir derėjo XVIII amžiuje, nustūmė į antrą vietą ir ėmėsi politinių problemų: dabar deistams rūpėjo ne tiek rasti argumentų savo teorijai, kiek iškelti toleranciją. Tolandas pirmasis buvo pavadintas ir pats save vadino „laisvamaniu".

4) Locke'o įtaką patyrė ir politinės teorijos. Jis kovojo už liberalizmą ir labai prisidėjo prie jo paplitimo XVIII amžiuje.

Locke'as gyveno XVII amžiuje, bet jo mintys priklausė jau XVIII amžiui. Jo įtaka sustiprėjo tik po 1720 m., kai jo mintys iš karto plačiai pasklido. Stiprus šio filosofo poveikis iš dalies siejosi su tuo metu vis labiau plintančiu nepalankumu tradicinei filosofijai. Jis veikė filosofus, bet, ko gera, dar labiau tuos, kurie nebuvo linkę gilintis į filosofiją, - literatus, publicistus, pedagogus. Locke'as susilaukė tokių gabių populiarintojų kaip Addisonas; šis buvo ypač vertinamas, net pats Hume'as apie jį rašė, jog, „ko gera, su malonumu jis bus skaitomas ir tuomet, kai Locke'as jau bus visiškai pamirštas". Tačiau šis spėjimas, kaip ir daugelis filosofijos ateities pranašysčių, neišsipildė.

Dabar Locke'as vertinamas pirmiausia kaip empirizmo pradininkas: šiuo atžvilgiu vieni jį garbina, kiti menkina. Tiesioginiams sekėjams jis reiškė ką kita: jiems Locke'as buvo mąstytojas, praturtinęs filosofiją humanistine problematika, padėjęs pamatus moksliniam požiūriui į žmogų ir jo ugdymą, taip pat į religiją, valstybę. Buvo net sakoma, kad žmogaus atžvilgiu jis atlikęs tokį pat vaidmenį, kokį Newtonas - gamtos atžvilgiu. Šie du - Newtono ir Locke'o - vardai, kurie šiandien gali atrodyti vienas kitam tolimi, XVIII amžiuje dažnai būdavo minimi drauge.