FILOSOFIJA APŠVIETOS TARNYBOJE. XVIII a. įsigalėjo naujo tipo filosofija, kėlusi praktinius tikslus. Tikėta, kad filosofija tobulina mąstyseną ir gyvenseną; pažinimas jai nebuvo savitikslis, jis turėjo apšviesti protus, išguiti prietarus, įveikti tamsumą. O prietarais ir tamsumu XVIII a. filosofija laikė tikėjimą antgamtiniais dalykais; apsišvietusieji, jos požiūriu, pripažįsta tik tai, ką patikrina savo protu. Tai buvo „laisvamanių" filosofija. Tuo metu ką nors pavadinti „filosofu" reiškė tą patį, ką kasdiene kalba - laisvamaniu, o priešininkų lūpose tai skambėjo kaip bedievis ir libertinas. Filosofija nusitaikė į galybę, kuri atrodė esanti didžiausia protų apšvietos kliūtis: ji stojo prieš religiją. Po keliolika šimtmečių atlaikyto tvirto religijos ir filosofijos ryšio jų išsiskyrimas dabar atrodė ypač staigus. Tačiau ir politikoje šio amžiaus filosofija pasisakė prieš konservatyvias jėgas; filosofai skelbė visuomenės reformos šūkius ir prisidėjo prie to, kad XVIII amžius baigėsi Didžiąja revoliucija.

Šiems praktiniams tikslams skirta filosofija gavo Apšvietos filosofijos pavadinimą. Nors ji nebuvo vienintelė XVIII a. filosofijos kryptis, tačiau ji taip tvirtai vyravo ir buvo tokia tipiška, kad tapo įprasta visą filosofijos laikotarpį nuo jos atsiradimo vadinti Apšvieta.

FILOSOFIJOS PAPLITIMAS. Naujus tikslus kelianti filosofija davė ir naujų vaisių. XVIII amžius praturtėjo filosofinėmis idėjomis, tačiau dar labiau jis prisidėjo prie to, kad šios plačiai pasklistų; sustiprėjo mokslinės, bet dar labiau - visuomeninės filosofijos pozicijos. XVIII a. neregėtai pagausėjo filosofinės literatūros: padaugėjo filosofijai atsidavusių žmonių bei skelbiamų filosofinių veikalų. Helvecijus tuo metu sakė: „Mūsų laikais poezija išėjo iš mados, tik filosofija dabar gali iš tikrųjų išgarsinti". Aktualiais ir pažangiais šūkiais pagyvinta filosofija tapo madinga ir priimtina platiesiems visuomenės sluoksniams; greta profesionalių filosofų, ji patraukė ir būrius mėgėjų. Taip ir derėtų suprasti „filosofiškąjį amžių", kaip XVIII a. pats save vadino. Populiarumas, iš pradžių padėjęs filosofijai įsigalėti, il gainiui peraugo į padarinį: filosofuota daugeliui prieinamu lygiu.

XVII amžiaus idealas buvo tikslus pažinimas, o XVIII amžius siekė, kad pažinimas būtų prieinamas. Dėl platesnio poveikio Apšvieta atsisakė tikslumo. Nustota rašyti lotyniškai, pasauline mokslo kalba tapo prancūzų. Atsirado anksčiau negirdėto mąstytojo tipas: filosofo publicisto, pavyzdžiui, Bayle'is ar Voltaire'as, filosofo literato, pavyzdžiui, Shaftesbury, Fontenelle'is ar Rousseau. Susiformavo ir ypatingas to meto filosofijos stilius - aiškus, bet paviršutiniškas. Universitetai, išskyrus Vokietiją, nebeturėjo jokio poveikio filosofijos raidai. Šį vaidmenį perėmė specialios mokslininkų draugijos; XVIII amžius - tai akademijų bei įvairių Societes des Savants iškilimo metas, kai buvo padėti šiandieninės mokslo organizacijos pamatai. Tačiau didžiausias filosofijos pagyvėjimas reiškėsi ne akademijose, o salonuose; už savitą, nepakartojamą filosofavimo būdą šis amžius turi būti dėkingas mokslininkų ir šviesuomenės bendravimui bei bendradarbiavimui. Saloninės, populiarios filosofijos viešpatavimas prasidėjo ir baigėsi XVIII a.

Esame linkę manyti, kad Apšvietos filosofija buvo laisva, nepriklausoma, nesuvaržyta, kad atsikračiusi prievartos ir prietarų ji galėjo netrukdomai reikšti drąsiausias pažiūras. Įsivaizduojame, kad jos dvasia - nepriklausomybės ir laisvamanybės, racionalizmo ir natūralizmo dvasia - persmelkė plačiausius sluoksnius ir tapo bendra visai epochai. Tačiau ir viena, ir kita ne visai teisinga. Toji dvasia, kurią mes laikome neatsiejama nuo XVIII amžiaus, iš tikrųjų buvo būdinga tik avangardui, ja persiėmė ne itin gausus literatų, mokslininkų, filosofų ratas bei jų bičiuliai iš aukštuomenės, su kuriais jie bendravo Paryžiaus salonuose, Frydricho rūmuose Potsdame ar Stanislovo Augusto dvare Varšuvoje. Ji buvo svetima ne tik liaudžiai, bet netgi pačios Prancūzijos viduriniajai buržuazijai. Voltaire'as iš tiesų turėjo daugybę skaitytojų, tačiau kiti iškilūs filosofai, tokie kaip Diderot ar Hol- bachas, jų turėjo nedaug. Filosofavimo laisvė iš tikrųjų buvo ribota. Filosofija buvo tramdoma. Antai Prancūzijoje pagal 1757 m. ediktą knygos autorius ar leidėjas galėjo būti pasmerktas myriop, jei kūrinys pripažįstamas keliąs papiktinimą; ir iš tikro būta ilgamečio jų įkalinimo atvejų. Didžiajai „Enciklopedijai" teismo nuosprendžiai skelbti 1752 ir 1759 metais; 1758 m. - uždrausta Helvecijaus knyga; 1762 m. - pasmerktas „Emilis", ir Rousseau buvo priverstas apleisti Prancūziją. Panašūs dalykai dėjosi ir kitose šalyse. Filosofijos laisvė neatėjo nei lengvai, nei sparčiai, ir epochos, kurias šiandien esame linkę laikyti laisvės epochomis, iš tikro anaiptol nebuvo tokios.

LAIKOTARPIO RIBOS. Žemyne Apšvietos filosofija užėmė iki tol viešpatavusio - ypač Prancūzijoje - kartezianizmo vietą. Būta ir pereinamosios „dalinio kartezianizmo" formos, kuri iš Descartes'o doktrinos perėmė metodologiją ir fiziką, bet atmetė metafiziką; tik žingsnis ją skyrė nuo Apšvietos filosofijos. Anglijoje viskas klostėsi kitaip: čia Apšvietos filosofija atėjo kone iškart po viduramžių filosofijos. Iki tol vyraujanti doktrina čia buvo ne naujųjų amžių kartezianizmas, o kolegijose dėstoma anachronistinė scholastika arba mistinio platonizmo doktrinos. Iš tiesų Apšvietai būdingos idėjos Anglijoje atsirado gerokai anksčiau, dar F. Bacono ir Hobbeso filosofijoje, bet šių mokslininkų pažiūros ne iš karto prigijo, ir naujoji filosofija pasklido tik pasirodžius Locke'ui. Užtat įsitvirtino ji ūmai, matyt, todėl, kad naujosioms tendencijoms tereikėjo įveikti jau visiškai atgyvenusią filosofiją. Tad Anglija dabar aplenkė kitas šalis.

Apšvietos idėjos jau XVII amžiuje sklandė Nyderlanduose, kurie to meto Europoje buvo aukščiausios intelektualinės kultūros centras. Tačiau filosofiniu pavidalu jos išryškėjo pirmiausia Anglijoje. Iš ten persimetė į Prancūziją, čia iškart įsiplieskė galingas židinys, iš kurio Apšvietos filosofijos idėjos sklido po visą Europą.

Apšvietos filosofijos laikotarpis apytikriai sutampa su kalendoriniu XVIII amžiumi, bet tik apytikriai. Jis prasidėjo ir baigėsi dešimtmečiu anksčiau, 1690- 1790 m. Pradininkas buvo Locke'as; jo „Essay", tapusi Apšvietos teorinių pažiūrų pamatu, pasirodė 1690 m., o „Laiškai apie toleranciją", kuriuose buvo suformuluoti praktiniai Apšvietos filosofijos siekiai, - 1689 m. Anglijoje Apšvietos filosofija ypač suklestėjo XVIII amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais. Prancūzijoje ją įdiegė Voltaire'as („Laiškai apie anglus", 1734), nors dirva jau buvo parengta kitų filosofų, ypač Bayle'io ir Fontenelle'io. 1745-1755 m. prancūzų Apšvietos filosofija pasiekė apogėjų: Paryžius tuo metu buvo sutraukęs neregėtai gausų būrį mokslininkų, atstovavusių skirtingoms filosofinėms pakraipoms.

Bet jau ir šiais aukščiausio pakilimo metais juntami Apšvietos filosofijos nuosmukio požymiai. Pirmasis Hume'o veikalas pasirodė dar 1739 m., pirmasis Rousseau veikalas - 1750 m., ir jie abu, nors išaugę šio laikotarpio atmosferoje, prisidėjo prie jos baigties. Vis dėlto Apšvietos filosofija viešpatavo beveik iki amžiaus pabaigos. Revoliucija ją pribaigė Prancūzijoje, o iš Vokietijos (kur ji prigijo Frydricho II laikais) ją išstūmė romantizmas ir naujos filosofinės Kanto idėjos.

Kanto kriticizmas buvo artimas Apšvietos filosofijai ne tik chronologiškai, bet ir dalykiškai - nepaisant milžiniškų skirtumų, būta ir sąsajų. Kantas iškėlė ir išplėtojo kritinę nuostatą, kuri buvo artima daugeliui Apšvietos teoretikų, nors praktiniai siekiai dažniausiai ją nustelbdavo. XVIII amžius buvo Apšvietos ir kritikos amžius: pirmuoju, gerokai ilgesniu, maždaug iki 1780 m. trukusiu periodu vyravo apšvieta, o antruoju, baigiamuoju periodu įsigalėjo kriticizmas. Tai sudaro pagrindą skirti dvi XVIII a. filosofijos fazes: Apšvietos ir kritinę.

APŠVIETOS FILOSOFIJOS TIPAI. XVIII a. minties cirkuliacija tarp Europos šalių tapo aktyvesnė ir intensyvesnė. Formavosi kosmopolitinė inteligentija, puoselėjusi universalius, anttautinius XVIII amžiaus filosofijos idealus. Nepaisant to, šiame šimtmetyje toliau vyko tautinė filosofijos skaidą - įvairios Europos tautos akivaizdžiai linko prie skirtingų filosofijos tipų. Būta trijų pagrindinių Apšvietos filosofijos tipų: anglų, prancūzų, kuri ir toliau neatsižadėjo populiarizacijos, ir vokiečių, kuri buvo veikiau mokyklinio pobūdžio. Kai kurios kitos Europos šalys, tarp jų ir Lenkija, gana aktyviai reiškėsi šio laikotarpio filosofijoje, tačiau savarankiško tipo nesukūrė. Italija XVIII a. filosofijoje apskritai nesuvaidino jokio vaidmens, nekalbant apie netikėtai pasirodžiusį, vienišą iškilų mąstytoją Giambat- tistą Vico (1688-1744), kuris šiandien laikomas naujųjų amžių istorijos filosofijos kūrėju.

GAMTOTYRINĖ ORIENTACIJA. Reikšmingi XVIII a. mokslo laimėjimai veikė ir filosofiją. Šiame amžiuje tapo įprasta filosofijos ir mokslo sąjunga; greta filosofų, triūsusių mokslų baruose, ne mažiau būta mokslininkų, turėjusių ką pasakyti filosofijos srityje. XVIII a. filosofija ieškojo mokslo, ypač gamtotyros, o dar konkrečiau - biologijos ir medicinos, - paramos. „Matematikų viešpatavimas baigėsi, prasideda gamtotyros viešpatavimas", - 1754 m. skelbė Diderot, priešpriešindamas savojo amžiaus siekius Descartes'o ir viso XVII amžiaus siekiams.

Ne mažiau garbingą vietą dabar užėmė ir mokslai apie žmogų, ypač praktinio pobūdžio mokslai, galėję pagerinti ir palengvinti gyvenimą. Apšvieta iškėlė sau ambicingą uždavinį - sukurti mokslinę ūkio ir politikos teoriją. Kaip tik tada atsirado politinė ekonomika. Jos kūrėjai buvo filosofai. XVIII - ekonomistų - amžių galima būtų priešpriešinti praėjusiam - matematikų - amžiui.

NAUJA FILOSOFIJOS POZICIJA
1. MINIMALIZMAS. XVIII a. filosofijoje įvykę pokyčiai neapsiribojo jos populiarinimu; pasikeitė pats filosofijos tipas; nutrūko didžiųjų filosofinių sistemų, tokių gausių XVII amžiuje, grandinė, net patys „sistemos" ir „sistemiškumo" terminai įgijo menkinamąją reikšmę. Tai buvo gilesnių europinio mentaliteto pokyčių požymis; filosofijoje dabar ieškota kažko kita: konstruktyvumo tendenciją pakeitė kritika, universalias sistemas -specializacija. Filosofų, atsidėjusių tik pažinimo ar dorovės teorijai, buvo daugiau nei kada nors per praėjusius šimtmečius, be to, atsirado naujų disciplinų - estetikos bei psichologijos - atstovų. Platesnius, kosmologinius interesus išstūmė siauresni, antropologiniai interesai.

XVII amžiui būdingą filosofinį maksimalizmą pakeitė naujame amžiuje įsivyravusios tendencijos. Filosofija, iki tol reiškusi pretenzijas įsiskverbti į universumo esmę, dabar apskritai apsiribojo reiškinių tyrimu ir tenkinosi pažinimo fragmentais.

2. NATŪRALIZMAS. Dar reikšmingesnis buvo kitas pokytis: abstrakčią praėjusio šimtmečio mąstyseną išstūmė aiškiai konkretus mąstymo būdas. Tikėtis pripažinimo galėjo tik tokios teorijos, kurios operavo labai konkrečiomis sąvokomis. Tad jei kas XVIII a. ryžosi imtis metafizikos, dažniausiai rinkosi materializmą. Kaip metafizikoje materializmas įveikė idealizmą, taip pažinimo teorijoje empirizmas - apriorizmą, psichologijoje sensualizmas - intelektualizmą, metodologijoje analizė - sintezę, etikoje eudaimonizmas - visas kitas pozicijas.

Bendras visų, net ir gana skirtingų, Apšvietos filosofinių srovių pamatas buvo natūralizmas. Gyvavo nuostata, kad egzistuoja tik realūs daiktai ir nėra jokių idealių būčių, kad visi pasaulio daiktai ir įvykiai yra vieno tipo - t. y. tokie, su kokiais mes susiduriame gamtoje.

3. EMPIRIZMAS IR RACIONALIZMAS. Atskleisti daiktų prigimtį XVIII amžiuje stengtasi ne mažiau nei praėjusiame, tačiau šis uždavinys buvo suprantamas kitaip. Tada manyta, kad tikroji daiktų ir žmonių prigimtis atsiskleidžia tik protui, nors patirtis ir liudytų ką kita: antai žmonės iš prigimties yra lygūs, nors matome, kokia skirtinga jų padėtis. Dabar buvo samprotaujama kitaip: žmonių ir daiktų prigimtį atskleidžia patirtis; ji rodo, kad žmonės kaip tik iš prigimties yra nelygūs.

XVII amžius buvo klasikinis racionalizmo amžius pirmiausia tuo, jog manė, esą protas savaime turi pažintinių galių ir intuicijos ar dedukcijos būdu pats atskleidžia esmingiausias tiesas. O XVIII - Apšvietos - amžius laikėsi visai kitos, empirizmo, pozicijos: pažinti galima tik iš patirties.

Racionalizmas XVIII amžiui jau reiškė ką kita: buvo atsisakyta minties, kad protas yra pažinimo šaltinis, tačiau pripažįstama, kad protas yra jo matas. Visus vaizdinius - ir tikslius, ir netikslius - mūsų sąmonė gauna tik per patyrimą, tačiau kurie iš jų yra tikslūs, gali nustatyti tik protas. Tik protas - o anaiptol ne apreiškimas, ne jausmai ar įpročiai. Mat pastarieji, o ne patirtis dabar buvo priešpriešinami protui. XVIII amžius racionalizmo amžiumi vadintinas tik dėl to, kad buvo siekiama žmonių gyvenimą racionalizuoti apsaugant jį nuo tokių paskatų, kurios kyla iš tikėjimo, tradicijos ar juslinių poreikių. Racionalus privalo būti ir individų bei visuomenės gyvenimas, ir ūkis, ir menas. Šitaip traktuojamas protas ne tik nebuvo patirties priešybė, o kaip tik juo daugiausia rėmėsi. Taigi XVIII a. racionalizmas puikiausiai derinosi su (genetiniu) empirizmu.

Pasaulio matymo ir pajautos būdas turi du polius. Arba pasaulis atrodo paslaptingas, nesuprantamas, kupinas stebuklų: toks jis atrodė mistikams. Arba, priešingai, jis atrodo suprantamas, iš esmės paprastas, šiaip ar taip - natūralus, būtinas: tokį jį matė racionalistai. Jei peržvelgtume visą filosofijos raidą, pastarasis pasaulio pajautos būdas veikiausiai vyrautų. Tačiau toji persvara niekada nebuvo tokia tvirta kaip XVIII amžiuje.

4.  RELIATYVIZMAS. Ankstesnysis amžius buvo įsitikinęs principiniu pasaulio vientisumu, o XVIII amžius atkreipė dėmesį į jo daugialypiškumą, į žmonių, daiktų, epochų, šalių įvairovę. Naujai atrastose Žemės rutulio vietovėse, kolonijose atsivėrė egzotiškos pirmykštės kultūros, išryškėjo jų savitumas lyginant su europine kultūra. Geografijos bei etnografijos pramintais takais į filosofiją atkeliavo kol kas dar nedrąsios reliatyvizmo idėjos.

5.  KRITIŠKUMO POZICIJA. Apšvieta savo prigimtimi buvo priešinga dogmatizmui ir nusiteikusi kritikuoti priimtas ir pripažintas nuostatas. Didžiausi šio amžiaus filosofai savo uždaviniu laikė sąvokų kritiką; šito ėmėsi Locke'as, Berkeley, o pirmiausia - Hume'as. Buvo kritikuojamos ir teorinės, ir praktinės filosofijos sąvokos. Kantas rašė: „Mūsų epocha iš tikrųjų yra kritikos epocha: jos nuosprendžio negali išvengti niekas - nei šventumo paženklinta religija, nei autoriteto gaubiami įstatymai". Ši kritiškumo dvasia šimtmečio pabaigoje įsikūnijo specialioje, kriticizmo pavadinimu žinomoje Kanto teorijoje.

Rousseau kadaise sakė, jog reikia pasirinkti, kuo būti: ar prietarų žmogumi (homme a prejuges), ar paradoksų žmogumi (homme a paradoxes). Jis pasirinko paradoksus. Panašus buvo ir daugumos Apšvietos filosofų pasirinkimas: paradoksai jų negąsdino. Tiesa, daugelis nūdienos paradoksų rytoj tampa jei ne prietarais, tai truizmais. Tačiau kai kurios Apšvietos filosofijos teorijos lig šios dienos tebėra paradoksalios: Berkeley'o materijos teorija, Hume'o substancijos ir priežastingumo teorija, Rousseau kultūros vertinimas, transcendentalinė Kanto filosofija.

XVIII AMŽIAUS FILOSOFIJOS KLASIFIKACIJA. XVIII amžiaus filosofija chronologiškai skirstoma [Apšvietos ir kriticizmo filosofijas. Antroji iškilo šimtmečio pabaigoje, Apšvietos saulėlydžiu. O Apšvietos filosofines doktrinas galima suskirstyti į dvi grupes: vienos iš jų atstovavo teorinei filosofijai, o kitos buvo taikomojo pobūdžio, orientuotos į praktines problemas. Pirmoji - tai, trumpai tarus, empirizmo filosofija: kaip užbaigta filosofinė doktrina, empirizmas yra XVIII a. vaisius; jis išaugo iš grynai teorinių reikmių. Per šimtmetį jis nuėjo ilgą evoliucijos kelią nuo Locke'o iki Hume'o, po to dar - iki Condillaco ir d'Alembert'o. Kita to meto filosofinių doktrinų grupė, kuriai priklauso taikomojo, praktinio pobūdžio teorijos, kėlusios sau uždavinį pagerinti žmonių gyvenimą, laikytina Apšvietos filosofija siaurąja prasme. Konkrečioje šių XVIII amžiaus filosofinių tendencijų kaitoje būta akivaizdžių chronologinių bei geografinių sutapimų - mat skirtingais amžiaus tarpsniais filosofijoje pirmavo vis kita šalis. Amžiaus pradžioje reikšmingiausios teorijos gimė Anglijoje, šimtmečiui įpusėjus - Prancūzijoje, o į amžiaus pabaigą - Vokietijoje. Anglai sukūrė empirizmą, prancūzai išplėtojo praktinę Apšvietos doktriną, vokiečiai sukūrė kriticizmą.

I. Empirizmo pamatai buvo sukurti Anglijoje, tai Locke'o, Berkeley'o, Hume'o, Shaftesbury'o ir daugelio kitų mąstytojų nuopelnas.

II. Empirizmu paremta Apšvietos filosofija gimė Prancūzijoje, jos kūrėjas - Voltaire'as; netrukus čia radosi ir kitų empirizmo bei savitos Apšvietos filosofijos atmainų, kurios siejamos su La Mettrie, Condillaco, d'Alembert'o, Helvecijaus vardais. Visa tai vyko šimtmečio viduryje, bet labai greitai ėmė ryškėti pirmieji atsitraukimo nuo Apšvietos filosofijos požymiai; tai pirmiausia pasakytina apie Rousseau filosofiją Prancūzijoje bei britų salose įsikūrusią škotų mokyklą.

III. Kritinę filosofiją amžiaus pabaigoje Vokietijoje sukūrė Kantas. Dar iki jos minėtina savita vokiečių Apšvietos filosofija, kurią išplėtojo Wolffas ir jo mokykla.