XVII AMŽIAUS FILOSOFIJOS PROBLEMATIKA

Didžiosios XVII a. sistemos aprėpė ir metafizinę, ir epistemologinę problematiką; Descartes'o pavyzdžiu, daugiausia dėmesio skyrė monumentaliausiems klausimams. Metafizikoje: kokios yra substancijos ir koks jų tarpusavio santykis? Pažinimo teorijoje: kuo remiasi pažinimo patikimumas?

Daugiausia specialiųjų diskusijų XVII a. sukėlė racionalistinė pažinimo sam prata bei mechanistinis požiūris į reiškinius. Pirmoji reikalavo rasti metodą, leisianti sukurti „universalų mokslą", tobulumu prilygstantį geometrijai. Antrasis sukomplikavo gyvenimo ir laisvės temą, nes norėta mechanistiškai paaiškinti ne vien gamtą; antai iškiliausi epochos mąstytojai - Descartes'as, Malebranche'as, Spino-za - sukūrė mechanistinę afektų teoriją, būta ir bandymų mechanistiškai aiškinti visuomenę, teisę, valstybę.

Ypač maža vietos XVII a. filosofijoje užėmė etinė problematika. Descartes'as apsiribojo tik „laikinąja" etika: esą gyventi vienaip ar kitaip juk reikia, o mokslinio būdo tam paaiškinti nerado. Spinozos filosofijoje etika figūruoja tik veikalo pavadinime, bet ne turinyje. Ko gera, etinės problemos jaudino tik Pascalį. Kiti, pirmiausia Hobbesas, nurodė jų pavaldumą politinėms problemoms. Kaip ir ankstesniais šimtmečiais, jos daugiausia rūpėjo teologams, kurie jas siejo su teologinėmis problemomis.

Estetinės problematikos šio šimtmečio filosofinėse sistemose iš viso nesama. Descartes'o, Pascalio ar Malebranche'o veikaluose estetinio turinio užuominos - grynai atsitiktinės. Net kalbos nebuvo apie estetiką kaip filosofijos sritį. Jeigu estetikos klausimai ir buvo nagrinėjami, tai tik už filosofijos ribų -t. y. meno, labiausiai architektūros ir tapybos, teorijose, be to, poezijos teorijoje kilus „klasikų ir modernistų ginčui". Šių svarstymų centras buvo Prancūzija. Iškiliausias tapybos teoretikas buvo dailininkas Poussinas (kurio pažiūras aprašė jo biografas Fėlibie-nas), o garsiausias architektūros teoretikas - architektas Claude'as Perrault. Meno teorija buvo veikiau techninio pobūdžio, tačiau lietė ir bendriausias problemas. Iš esmės ji buvo normatyvinė: žinomiausios yra Boileau suformuluotos poezijos taisyklės, tačiau dar daugiau tokių taisyklių pateikė architektai. Apskritai ši teorija buvo persiėmusį natūralizmo ir racionalizmo dvasia: gamta čia laikoma grožio modeliu, o protas - jo kriterijumi. Tačiau ji apčiuopė ir svarbių estetikos problemų. Perrault ypač aiškiai suprato asociacinį kai kurių mūsų estetinių polinkių bei estetikos taisyklių pobūdį, dviem šimtmečiais aplenkdamas tuos, kurie XIX a. pabaigoje skelbė „asociacinę" estetiką kaip mokslo naujieną.

SĄVOKOS IR TERMINAI

XVII a. iškilusios naujųjų amžių filosofijos būdingas bruožas buvo siekis supaprastinti sąvokų arsenalą, atmesti besaikes distinkcijas ir priartėti prie paprastų ir monumentalių sąvokų. Pagrindinį vaidmenį čia suvaidino Descartes'as: jis sąmoningai ignoravo subtilias scholastines skirtis, pabrėždamas tapatumą to, ką scholastika buvo kruopščiai atskyrusi; antai jis (pasak Euckeno) rašė: notiones sive conceptus, conceptus sive idea, idea sive cogitatio, res sive substantia, natūra sive essentia, corpus sive materia, res corporales sive physicae, res immateriales sive metaphysicae, imma- terialis sive cogitativus, formae sive species, formae sive attributa, mens sive anima, intellectus sive ratio, realitas sive perfectio, est sive existit, facultas sive potentia ir t. t., ir t. t.

XVII a. terminija apskritai buvo ne nauja, o paveldėta iš scholastikos. Tai ypač akivaizdu, pažvelgus į Spinozos raštus (kalbama apie tokius pamatinius jo terminus, kaip natūra naturata, causa sui, causa immanens, causa adaeąuata, amor in- tellectualis, scientia intuitiva ir daugeli kitų); tą patį galima pasakyti apie daugelį kitų filosofų, net apie Leibnizą.

Tačiau būta visuotinės tendencijos seniesiems terminams suteikti naują reikšmę, jie neretai prarasdavo metafizinę ir įgaudavo empirinę prasmę. Antai „priežastis" tradiciškai reiškė transcendentinę reiškinių priežastį, o dabar (ypač New-tono raštuose) šis terminas jau reiškia imanentinę reiškinių priežastį. Metafizinis „idėjos" terminas, reiškęs transcendentinę būtį, po Descartes'o tapo psichologiniu, visą sąmonės turinį apimančiu terminu. Iš viduramžių lotynų kalbos į naująsias kalbas perėję senieji filosofijos terminai iš esmės buvo naujos jų versijos.

CHRONOLOGIJA

XVII šimtmečio sistemų laikotarpis nebuvo ilgas, jis apėmė vos tris kartas.

1. Pirmoji buvo Descartes'o karta, aktyviausiai veikusi 1625-1650 metais. Jai priklausė ir paskutinieji Atgimimo, ir pereinamojo laikotarpio atstovai, tokie kaip Herbertas of Cherbury, Grocijus, Campanella. Iš originaliųjų naujosios filosofijos kūrėjų, be Descartes'o, šiai kartai priklausė Hobbesas ir Gassendi. Toji pati karta, kuri paklojo naujosios filosofijos pamatus, gręžėsi ir j viduramžių filosofiją: kaip tik ji atnaujino, pirmiausia Ispanijoje, scholastiką.

2. Antroji karta išugdė Descartes'o mokinius Pascali, Arnauld, Nicole, o Vokietijoje - Claubergą bei originalius mąstytojus Geulincxą, Malebranche'ą, Spinozą. Jų amžininkas dar buvo ir Hobbesas. Tai pačiai kartai priklausė ir iškiliausi mistinio platonizmo, tuo metu paplitusio Anglijoje, atstovai Cudworthas ir Henry More'as.

3. Trečiojoje kartoje iškilo mąstytojų, kurių darbai buvo esmingiausia visos epochos išraiška: iš mokslininkų jai priklausė Newtonas, iš filosofų - Leibnizas. Tačiau sykiu ši karta subrandino ir naujos epochos pranašus - Locke'ą ir Bayle'į.

TO METO ĮVYKIAI

Didžiosios XVII amžiaus sistemos buvo kuriamos anaiptol ne ramybės ir gerovės sąlygomis. Vidurio Europą nuniokojo Trisdešimtmetis karas (1618-1648), švedų antpuoliai griuvėsiais pavertė Lenkiją. 1683 m. turkai priartėjo prie Vienos. Ispanijoje viešpatavo slogi Pilypo valdžia, Prancūzijoje - Mazarini'o ir Richelieu diktatūra, Austrijoje - absoliutizmas, Anglija išgyveno revoliuciją ir Cromwellio laikus. Ko gera, tik viena Jungtinė Nyderlandų Respublika, susikūrusi 1588 m., liko taikos ir laisvės prieglobsčiu.

Šiame amžiuje vėl sustiprėjo Bažnyčios galia. 1609 m. susikūrė Katalikiškoji Lyga. Atėjo garsiųjų Prancūzijos pamokslininkų Bossuet ir Fenelono, didžiųjų Ispanijos mistikų Šv Teresės ir Kryžiaus Jono era, giedro katalikiškojo humanizmo, kurį skelbė Pranciškus Salezietis, bet sykiu ir griežto, niūraus religingumo, apėmusio ne tik Ispaniją, bet ir Prancūziją, era, jansenizmo, Pascalio, Port Rojalio era. 1683 m. Liudvikas XIV atšaukė tikėjimo laisvę laidavusį Nanto ediktą.

Tai buvo barokinio, dinamiško, audringo, gigantiško meno epocha. Tuo metu iškilo grandioziniai statiniai: Versalis, Eskurialas, Šv. Petro bazilika Romoje, Šv. Pauliaus - Londone. Tačiau kartu su baroku skleidėsi ir kitokio tipo, klasikinė, „paladiškoji" architektūra, kai kuriuose kraštuose, tokiuose kaip šiaurės Italija, Olandija, Anglija, ji netgi tapo vyraujančia. Abu šie architektūros tipai formavosi Italijoje, čia subrendo didieji baroko meistrai Bemini ir Borromini, o anksčiau - Palladio. Tuo tarpu dailėje italai pasitraukė j antrą vietą, italų tapyba tapo manieringa, eklektiška, akademiška. Didžiausi tapybos talentai, šimtmečio pasididžiavimas, reiškėsi nebe Italijoje, o Flandrijoje ir Olandijoje - tai Rubensas ir Rembrandtas, bei Ispanijoje - Greco ir Velasquezas.

Šio šimtmečio poezija taip pat pasiekė aukštumų: tai buvo Shakespeare'o, Cervante- so, Moliere'o amžius. Tai ir prancūzų klasicizmo korifėjų Corneille'io ir Racine'o amžius. Taip pat ir Miltono amžius. 1608 m. pasirodė „Hamletas", 1609 m. - „Don Kichotas", 1631 m. - „Sidas", 1664 m. - „Tartiufas", 1677 m. - „Prarastasis rojus", 1677 m. - „Fedrą". Dabar imta eksploatuoti praėjusio amžiaus geografinius atradimus: 1600 m. įsteigta anglų Rytų Indijos kompanija, o 1602 m. - tokia pati Nyderlandų kompanija; 1620 m. Amerikos krantus priplaukė „Mayflower", 1674 m. buvo įkurtas Niujorkas, o 1693 m. - Filadelfija; 1642 m. Tasmanas apiplaukė Australiją.

XVII amžiui teko daugybė vienas po kito sekusių mokslo atradimų bei išradimų. 1600-ieji: Gilbertas atranda Žemės magnetizmą. 1606-ieji: Lippershey sukonstruoja liu- netą. 1611-ieji: Kepleris sukuria astronominį teleskopą. 1614-ieji: Napier atranda logaritmus. 1628-ieji: Gilbert'as atranda elektros srovę, o Harvey- didįjį kraujo apytakos ratą. 1637-ieji: Descartes'as išdėsto analizinės geometrijos pradmenis. 1643-ieji: Torri-celli sukuria barometrą. 1652-ieji: Guericke sukonstruoja pneumatinį siurblį. 1661-ieji: pasirodo Boyle'io „Sceptical Chemis". 1663-ieji: Guericke sukonstruoja elektrostatinį variklį. 1675-ieji: Leeuwenhoekas atranda infuzorijas. 1678-ieji: Huyghensas sukuria banginę šviesos teoriją. 1684-ieji: Leibnizas atranda diferencialinį skaičiavimą, o New- tonas - traukos dėsnį. 1687-ieji: Newtonas paskelbia „Philosophiae naturalis principia mathematica". 1690-ieji: Papinas sukonstruoja garo katilą. Šiame šimtmetyje buvo Įsteigtos garsiausios pasaulio akademijos: Academie Francaise - 1635 m., Royal Socie- ty - 1662 m. 1675 metais įkurta garsioji Grinvičo observatorija.

GINČIJAMI KLAUSIMAI

Ginčijami XVII a. filosofijos klausimai yra kitokio pobūdžio negu tie, kurie kilo ankstesnių laikų istoriografijai. Senovės bei viduramžių filosofijos tyrinėtojams begalę keblumų kėlusios faktologinės problemos bei biografiniai, bibliografiniai, chronologiniai dalykai XVII amžiaus filosofijoje yra daugmaž nustatyti; pakankamai prieinami ir filosofų tekstai. Tačiau juos interpretuojant nuomonės dažnai išsiskiria. Skirtumų esama: 1) aiškinant daugelio filosofų pažiūrų kilmę; antai Descartes'o ir Spinozos filosofijos prielaidos tik pastaruoju metu buvo iš dalies išaiškintos; 2) priskiriant filosofus vienai ar kitai grupei, pavyzdžiui, ar Hobbesas atstovavo anglų empirizmui (kaip dar neseniai manyta) ar žemyne susiformavusiam racionalizmui; 3) išskiriant esminius filosofinių sistemų aspektus bei siekius, pavyzdžiui, ar Descartes'as buvo mokslininkas, tik tarp kitko domėjęsis metafizika (kaip buvo linkę manyti daugelis XIX a. istorikų), ar vis dėlto jis pirmiausia buvo metafizikas? Ar Leibnizo sistema išaugo iš jo logikos (kaip vylėsi Russellas, Couturat, iš lenkų - Elzenbergas) ar iš jo metafizikos (kaip mano Schmalen- bachas, Baruzi, Heimsoethas ir kt., iš lenkų mokslininkų - Jasinovvskis)? Ar Leibnizo filosofija yra vientisa, ar jis (kaip manė Russellas) kūrė įvairias filosofijas, bet tik vieną iš jų paskelbė? D. Mahnke yra nustatęs įvairiausių „perspektyvų", iš kurių žvelgiant mėginta interpretuoti Leibnizo filosofiją.