1.Lenkija, kuri nuo XIV a., t. y. prasidėjus paskutiniam viduramžių laikotarpiui bei Atgimimo epochoje, buvo atsidūrusi tarp aukštos filosofinės kultūros šalių, šių pozicijų XVII a. neteko. Ji nedalyvavo didžiajame šio šimtmečio filosofiniame sąjūdyje ir nepajėgė išsilaikyti Prancūzijos, Anglijos ar Olandijos intelektualiniu lygiu. Politinė sumaištis, karai, antpuoliai, vidaus nesantaika nesudarė palankių sąlygų intelektualinei veiklai. Vakarams žengiant pirmyn Lenkija liko ištikima praėjusių šimtmečių filosofijai.

Krokuvos universitetas patyrė nuosmukį. Gyvybingiausiu universitetiniu centru tapo 1579 m. Stepono Batoro įsteigta Vilniaus Akademija. Tai buvo jėzuitų akademija, kuriai iš paskos visose Žečpospolitos srityse įsisteigė daugybė jėzuitų kolegijų; todėl šis Lenkijos filosofijos laikotarpis kartais vadinamas jėzuitiškuoju. Panašių kolegijų steigė ir kiti vienuolių ordinai, ypač dominikonai ir pranciškonai. Tų kolegijų tinklas apėmė visą Lenkiją. Filosofijai čia nestigo nei nuoširdaus dėmesio, nei subtilių įžvalgų; ji neregėtai išplito, ją studijuojančių atsirado nepalyginti daugiau, nei būta filosofijos klestėjimo laikais; iš lenkiškųjų kolegijų pasklido daugybė kompendiumų, neretai išgarsėjusių Europoje, pavyzdžiui, Marcino Šmigleckio „Logika" (1618) ar Jano Szydlowskio „Vindiciae quaestionum aliquot difficilium" (1618 m. išleista Olandijoje). Tačiau tai būta atgyvenusios, beviltiško sąstingio apimtos filosofijos, kupinos visokių keistenybių, grynai formalių išvedžiojimų bei perdėtų subtilybių. Tai buvo scholastika neigiama prasme. Antai XV a. Krokuvos scholastika buvo gyva, savo amžiaus dvasią atitikusi filosofija, o „vilniškė scholastika" (jos svarbiausias centras - Vilnius) - anachronistinė doktrina.

2. Nors XVII a. Lenkijoje scholastika buvo viešpataujanti filosofija, tačiau vis dėlto - ne vienintelė. Kitokių pozicijų laikėsi pirmiausia kitatikiai, lenkų arijonai. Jie sukūrė originalią etikos teoriją, kuri griežtai smerkė blogį, prievartą ir galiausiai - pačią valstybę. Jie palaikė ryšius su Vakarais, gyvai domėjosi tenykštėmis - naujomis idėjomis; kai kurias iš jų (pavyzdžiui, atvirai katalikiškas Descartes'o pa-žiūras, kurias kritikavo, pavyzdžiui, lenkų arijonas Wolzogena) griežtai atmesdavo, kitas (kaip, pavyzdžiui, Grocijaus idėjas, kurių šalininkas, nepaisydamas, beje, brolijos daugumos, buvo Przypkowskis) perimdavo.

Vietovėse, kur kitatikiai buvo įtakingi, susiformavo saviti intelektualinio gyvenimo centrai. Galingos disidentų Leszczynskių giminės dėka toks centras kurį laiką buvo Lešnas. Ten ilgai gyveno garsus čekų pedagogas Komensky, Lešne jis mokytojavo, o 1634-1641 metais buvo mokyklos rektorius. Ten gyveno Leszczynskių auklėtojas, vėliau - jų gydytojas Janas Jonstonas, užsienyje žinomas ir vertinamas lenkas, dirbęs Vakarų universitetuose; jis buvo Bacono ir eksperimentinio mokslo šalininkas, daugelio šviečiamųjų veikalų autorius; vienas iš jų, „Naturae constantia", išties vertas dėmesio; tai 1632 m. Amsterdame išleistas enciklopedinis veikalas, kuriame geometrizuota forma dėstoma natūralistinė, netgi panteistinė pasaulio koncepcija, rengusi dirvą Spinozai, gal net paveikusi jo pažiūras.

3. XVII a. filosofijos lygis Lenkijoje smuko, tačiau specialieji, ypač matematikos ir fizikos, mokslai skleidėsi gana sėkmingai. Lenkijoje dirbo originalus tyrinėtojas ir mokytojas Janas Brožekas, Krokuvos universitete išugdęs matematikų kartą, taip pat Krokuvos profesorius, gabus eksperimentatorius Stanislawas Pudlowskis, kapucinas, Aristotelio fizikos priešininkas Walerianas Magnis, sumanus astronomas, Keplerio bičiulis Wawrzyniecas Susliga, jėzuitas Stanislawas Solskis, dirbęs mechanikos srityje; geometras ir architektas Krzysztofas Mieroszewskis, garsus astronomas stebėtojas gdanskietis Janas Heweliuszas, jėzuitas Adamas Kochanskis, įvairiapusis mokslininkas, matematikas ir fizikas, susirašinėjęs su Leibnizu.

Netgi filosofijos istorikų pajuoktas jėzuitas Wojciechas Tylkowskis, visų laikomas karikatūrišku jėzuitiškos scholastikos pavyzdžiu, susilaukė mokslo istorikų pripažinimo už aritmetikos, geometrijos, fizikos, meteorologijos paskaitų ciklus (paskelbtus 1669-1692 m.); vertinama jo erudicija, tyrinėjimų savarankiškumas, netgi konstatuota, esą jis „mėginęs, ar tik ne pirmasis, grynai loginiams samprotavimams pritaikyti matematinius metodus" (L. Birkenmajeris). Tylkowskis yra simptomiška figūra: Vakaruose XVII a. filosofija klestėjo, o Lenkijoje filosofinę mintį sukaustė tradicinės formos, tad kūrybiški protai raiškos ieškojo ne filosofijoje, bet specialioje mokslinėje veikloje.