GYVENIMAS. Isaacas Newtonas (1642-1727) - mokslininkas matematikas, fizikas, astronomas - puikiai suderino matematiko ir eksperimentatoriaus, atradėjo ir sistemintojo talentus. Traukos dėsnio suformulavimas, baltos šviesos suskaidymas, diferencialinio skaičiavimo (pavadinto „fliuksijų skaičiavimu") atradimas, vadinamojo „Newtono binomo" nustatymas, judėjimo dėsnių suformulavimas, teleskopo sukonstravimas - štai fundamentaliausi jo įvairiapusės mokslinės veiklos vaisiai. Nors Newtonas buvo kilęs iš vargingos, moksliniam darbui nepalankios aplinkos, jis gana greitai prasimušė; didžiuosius atradimus padarė anksti, bet juos paskelbė palyginti vėlai. Jau 1669 m. buvo pakviestas į Kembridžo universiteto katedrą. Newtono genijus susilaukė deramo įvertinimo jam dar gyvenant, ypač pasirodžius svarbiausiam veikalui; nuo 1703 m. iki pat mirties buvo kasmet perrenkamas anglų Akademijos (Royal Society) prezidentu. Jo gyvenimas buvo tipiškas mokslui atsidavusio žmogaus gyvenimas; Newtonu didžiavęsi ir juo pasitikėję mokslo sluoksniai jį iškėlė savo politiniu atstovu, tačiau šiuose baruose jis nesuvaidino jokio vaidmens; jo didybė atsiskleidė tik mokslinėje veikloje.

SVARBIAUSIAS VEIKALAS - „Philosophiae naturalis principia mathematica" (1687).

NEWTONO FILOSOFIJOS ORIENTACIJA IR PIRMTAKAI. Specialūs moksliniai tyrinėjimai, kurių Newtonas ėmėsi siekdamas pačių pamatų, jį atvedė iki filosofinių problemų. Kita vertus, šis religingas ir tikėjimą praktikuojantis žmogus, laisvas nuo gamtos tyrinėjimo minutes skyręs Apokalipsės komentavimui, filosofijoje ieškojo savo religinių poreikių patenkinimo. Todėl jo filosofija buvo ne „grynai mokslinė", o veikiau dvejopos - mokslinės ir religinės - orientacijos.

Taigi Newtonas turėjo sąsajų su dviem intelektualinės raidos kryptimis, ir jo pirmtakai buvo dvejopi: a) jis papildė didžiųjų gamtotyrininkų, naujojo gamtos mokslo kūrėjų - Koperniko, Keplerio, Galilei'aus - gretas; Galilei'ui jis buvo artimas ir metodologinėmis pažiūromis; b) religiniais filosofijos klausimais jis priartėjo prie antimaterialistinės platoniškųjų metafizikų srovės, XVII a. Anglijoje turėjusios daug šalininkų, tarp kurių iškiliausi buvo H. More'as ir R. Cudworthas.

PAŽIŪROS.
1. NAUJAS MOKSLO IR FILOSOFIJOS SANTYKIS. Newtono suformuluotas traukos dėsnis vainikavo didžiuosius naujųjų amžių gamtotyros atradimus. Jis buvo tikslus ir sykiu be galo bendras. Jis apėmė kiekvieną visatos judėjimą -ir aplink Saulę besisukančių planetų, ir nuo obels krintančio obuolio. Newtono gamtos teorija įgyvendino Galilei'aus programą: ji rėmėsi patirtimi ir sykiu buvo matematiška. Ji atitiko priešingų filosofijos krypčių reikalavimus: rėmėsi faktais, kaip reikalavo empiristai, ir sykiu buvo apibrėžta dedukciniais būtinumo ryšiais, kaip norėjo racionalistai. Ginčą dėl patikimo metodo, kurio filosofijai nepavyko išspręsti, išsprendė empirinio mokslo pažanga. Visi metodui keliami protingi reikalavimai buvo įvykdyti, ir Newtono „Matematiniuose principuose" tikslusis gamtos mokslas tapo faktu. Newtono darbai ne tik padėjo pamatus tolesnei fizikos raidai, bet ir tapo pavyzdžiu kitiems, tokio tikslumo dar nepasiekusiems specialiesiems mokslams, o metodologijoje - mokslinio tobulumo matu.

Gamtotyra, kūrusi labai bendro pobūdžio, gana abstrakčias teorijas, iš visų mokslo sričių buvo arčiausiai filosofijos, tad jų ryšys išliko ilgiausiai. O Newtonas sukūrė gamtos mokslą, nepriklausomą nuo vienokios ar kitokios filosofijos. Veikiai šis savarankiškumo įgavęs mokslas užėmė pirmaujančią vietą, kuri iki tol priklausė filosofijai. Anksčiau specialiųjų mokslų baruose daugiausia dirbo filosofai, mėgindami čia pritaikyti bendras filosofines teorijas, o dabar, priešingai, vis stipresnę įtaką filosofijai turi specialiųjų mokslų atstovai, iš savo tyrimų darydami filosofinio pobūdžio apibendrinimus. Newtonas buvo ryškus tokio tipo mokslininkas.

Jis taip pat nurodė, kokia filosofijos raidos kryptis užtikrintų jos sąsajas su specialiaisiais mokslais. Jo manymu, kaip tik matematikos dėsniams yra būdinga fi-losofinė prasmė. Ateinančiame šimtmetyje ši nuoroda buvo išplėsta ir pritaikyta kitų mokslų dėsniams.

2. MOKSLO, KAIP APRAŠYMO, SAMPRATA. Newtono požiūris į mokslo esmę buvo panašus į Galilei'aus požiūrį. Mokslo objektas yra vien reiškiniai, o tikslas - atskleisti jų nuolatinius ryšius arba dėsnius. Newtonui rūpėjo nustatyti, kokius reiškinius tarpusavyje sieja priežastiniai ryšiai; o reiškinius sukeliančias transcendentines priežastis jis pašalino iš mokslo srities. Esą patyrimui jos neprieinamos, o mokslui privalu juo remtis. „Hipotezių neišgalvoju", - rašė jis. „Visa, kas įplaukia iš reiškinių, yra hipotezė, o eksperimentinė fizika neturi įsileisti hipotezių, nesvarbu, ar jos būtų metafizinės, fizikinės, mechanistinės, ar liestų paslėptas kokybes". Antai tyrinėdama svorį fizika turi nustatyti jo dėsnius ir nekurti hipotezių apie jo prigimtį. Šie perspėjimai buvo nukreipti prieš anuomet viešpatavusias gamtos doktrinas, kurios, beje, tęsė ne vien aristoteliškosios scholastikos, bet ir kartezianizmo tradiciją. Gamtotyra Newtonui - tai reiškinių aprašymas, kitaip tariant, jis aiškiai laikėsi požiūrio, kurį XIX amžius tarėsi pats atradęs. Artimiausi Newtono mokiniai net ir šį terminą vartojo. „Turėtų pakakti, - rašė Newtono mokinys Keillas, -jeigu vietoje logikų siūlomos definicijos pateiksime tik aprašytą aiškiai nusakantį tam tikrą objektą ir atskiriantį jį nuo visų kitų".

Tačiau grynai faktiniu Newtonas laikė tik patį mokslo pagrindą; kai šis jau yra nustatytas, ateina eilė dedukcijai, kuri turinti padaryti išvadas. Newtono sukurtą mokslą darė patikimą ir tikslų tai, kad patyrimą jis susiejo su dedukcija.

3. METAFIZIKA. Vis dėlto, nepaisant griežtų nuostatų, mokslinės Newtono pažiūros neapsiėjo be hipotezių, netgi tolokai atitrūkusių nuo empirinių faktų. Formuluodamas mechanikos dėsnius, greta patirtimi paremtos reliatyviosios erdvės sąvokos jis įvedė absoliučios erdvės, taip pat absoliutaus laiko ir absoliutaus judėjimo sąvokas. Maža to, laikydamasis požiūrio, kad absoliuti erdvė neturi materialių savybių, jis padarė išvadą, esą ji - dvasinės prigimties. Iš tikrųjų keistokai skleidėsi erdvės sąvoka: Descartes'as ją tapatino su materija, o Newonas susiejo su dvasia.

Šiam požiūriui Newtonas teikė ypatingą reikšmę dėl iš jo išplaukiančių metafizinių išvadų. Tvirtai pasisakydamas už fenomenalistinį mokslą, jis vis dėl to neišsižadėjo transcendentinės metafizikos; jis buvo prieš metafizinį mokslo traktavimą, bet ne prieš metafiziką. Anaiptol ne gamta buvo šio gamtotyrininko metafizikos modelis; jo metafizika buvo ne natūralistinė, o grynai idealistinė. Materializmą jis laikė klaidinga ir piktinančia teorija, o savo gamtamokslines teorijas labiausiai vertino už tai, kad jos logiškai pagrindžia išvadą, jog erdvė yra nemateriali, ir tuo griauna materializmą.

Newtonas ne tik skelbė pritardamas platoniškiesiems Kembridžo metafizikams, jog esama absoliučios erdvės, bet ir kūrė atitinkamas teologines spekuliacijas. Pasak jo, būdama absoliuti, ji esanti absoliučios substancijos, arba Dievo, ypatybė; tai nelyg koks organas (sensorium), kurio dėka Dievas būna ir veikia visur. Taigi naujųjų amžių mokslo kūrėjas išsakė ir tokių minčių, kurios puikiausiai būtų tikusios ir viduramžiams.

Religinės metafizinės Newtono pažiūros atsiskleidė ir kitu atveju. Nors gamtotyrininko darbą jis traktavo kaip visiškai autonomišką, religinių nuostatų nesaistomą veiklą, tačiau gamtotyrines išvadas jis mėgino susieti su savo religiniu tikėjimu. Gamtotyroje jis ieškojo Dievo buvimo įrodymo. Iki tol argumentu iš esmės buvo laikomas gamtos tikslingumas. Newtonas tokio argumento negalėjo pripažinti, nes požiūrį, esą gamtoje reiškiasi tikslingi veiksmai, jis laikė žmonių prietaru; jo įsitikinimu, gamta veikia mechaniškai, kaip automatas. Tačiau kaip tik šiuo įsitikinimu jis grindė naują Dievo buvimo įrodymą. Jeigu gamta yra panaši į žmogaus sukurtą mašiną, ji negali nebūti mąstančios esybės kūrinys. Kadangi ji yra tobuliausia iš visų mašinų, vadinasi, ji - tobuliausio proto, arba Dievo, kūrinys. Taigi pačioje mechanistinėje gamtotyroje Newtonas surado Dievo buvimo argumentą. Šis vadinamasis fizikinis teologinis argumentas XVIII a. pranoko visus kitus, nes geriausiai atitiko to meto mąstyseną. Newtonas, daugiau už kitus XVII a. mokslininkus prisidėjęs prie autonomiškos gamtotyros kūrimo, sykiu ją papildė ir religinėmis idėjomis.

REIKŠMĖ. Newtono reikšmė filosofijoje buvo trejopa: 1) jis sukūrė nuo filosofijos nepriklausomą gamtos mokslą, kuris galėjo pats tapti siektinu pavyzdžiu filosofijai ir ją pagrįsti; 2) sukūrė fenomenalistinę, aprašomąją mokslo teoriją; 3) suformulavęs fizikini teologinį Dievo buvimo įrodymą, mechanistinę gamtotyrą susiejo su teologija.

SEKĖJAI. Newtonas su savo idėjomis nebuvo visiškai unikalus. Panašaus tipo asmenybė buvo ir kitas didis XVII a. anglų gamtininkas Robertas Boyle'is (1627-1691), kurį ne mažiau nei Newtoną jaudino bendrosios filosofinės mokslo bei jo santykio su tikėjimu problemos.

Didžiausią įtaką Newtonas darė kaip gamtininkas: nuo jo prasidėjo matematikos ir matematinės gamtotyros suklestėjimas, kurio svarbiausiu centru veikiai tapo Paryžius. Anglijoje taip pat susibūrė grupė ištikimų „niutonininkų", kurie šlovino savo mokytoją ne vien kaip gamtininką, bet ir kaip iškiliausią filosofą, o absoliučios erdvės ir laiko teoriją bei fizikinį teologinį įrodymą vertino ne mažiau nei traukos dėsnį. Kantas elgėsi kitaip: jis be išlygų priėmė mokslines Newtono pažiūras, tačiau kritikavo metafizines.

Newtono įtaka neapsiribojo vien mokslininkais. Jo Dievo ir pasaulio santykio koncepciją perėmė deistai, o per juos Newtonas darė didžiulį poveikį intelektualinei Apšvietos kultūrai. Pasirodžius Newtoną populiarinantiems Voltaire'o laiškams, jo mokslinės pažiūros pasiekė plačiausius inteligentijos sluoksnius.

OPOZICIJĄ sukėlė dvi esminės susikertančios Newtono nuostatos:

•  fenomenalistinę mokslo koncepcija; šiuo klausimu su juo daugiausia poleniizavo kartezininkai, o vėliau Wolffo mokykla Vokietijoje;

•  absoliučios erdvės ir absoliutaus laiko teorija. Įdomu tai, kad gamtininkai šiuo klausimu palaikė Newtoną, o įvairiausių pažiūrų filosofai, nuo Wolffo mokyklos racionalistų iki prancūzų Apšvietos amžiaus atstovų, jį puolė. Svarbiausi kritikai buvo: Berkeley - iš empirizmo pozicijų ir Leibnizas - iš filosofinio racionalizmo pozicijų. Prieštaravimai tarp Newtono ir jo priešininkų labiausiai išryškėjo 1715-1716 m. Leibnizo korespondenciniame ginče su Newtono šalininku Samueliu Clarke'u.