Paskutinė didžioji racionalistinė XVII amžiaus sistema, kurią sukūrė Leibnizas, išaugo ant pliuralizmo ir individualizmo pamato suvokus daiktų įvairovę ir jų individualumą. Šiuo pamatu jam pavyko sutaikyti ligtolinės filosofijos išryškintus prieštaravimus.

LEIBNIZO GYVENIMAS buvo išties nepaprastas veiklos turiningumo ir įvairiapusiškumo požiūriu. Gottfriedas Wilhelmas Leibnizas gyveno 1646-1716 metais. Gimė Leipcige teisės profesoriaus šeimoje. Galimas dalykas, kad yra kilęs iš lenkų emigrantų arijonų Lubienieckių šeimos. Intelektualiniu požiūriu jis nepaprastai anksti subrendo: nuo vaikystės ryte rijo mokslines knygas; būdamas 15 metų įstojo į universitetą, studijavo teisę, matematiką ir filosofiją; septyniolikos metų parašė darbą „De principio individui", kuriame atsiskleidė jo išskirtinė erudicija ir savarankiškumas; dvidešimties metų tapo teisės daktaru. Tada jam buvo pasiūlyta katedra universitete, tačiau trokšdamas turiningesnio ir veiklesnio gyvenimo pasiūlymą atmetė; beje, ir vėliau akademine veikla nesusiviliojo. Vietoj to stojo Mainco elektoriaus tarnybon ir tapęs pirmojo ministro pagalbininku iškart pakliuvo į Europos didžiosios politikos sūkurį. Jo protą užvaldė įvairiausi vienas už kitą svarbesni reikalai: rūpinosi jurisprudencijos mokymo reforma, įstatymų kodifikacija, svarstė, kaip įveikti ereziją, kaip sutaikyti katalikybę ir protestantizmą. Būdamas 24 metų tapo Pa-latinato aukščiausiojo teismo patarėju; su politinėmis misijomis ketverius metus praleido Paryžiuje, 1673 ir 1676 metais lankėsi Londone, 1676 m. - Amsterdame. Tuo pat metu gilinosi į studijas; studijavo matematiką ir gamtotyrą; 1674 m. išrado diferencialinį skaičiavimą; be to, studijavo filosofus: Descartes'ą, Hobbesą, Pasca- lį. Asmeniškai susipažino - ypač būdamas Paryžiuje - su iškiliausiais tų laikų mokslininkais Arnauld, Malebranche'u, Huet, Tschirnhausu, Mariotte, Huyghen- su, Boyle'iu, Collinsu. Aplankė Spinozą, susirašinėjo su Newtonu.

1676 m., mirus elektoriui ir jo ministrui, metė tarnybą Palatinate ir įsikūrė Hanoveryje kaip rūmų patarėjas ir bibliotekininkas. Šiame poste išbuvo keturiasdešimt metų, iki mirties; tačiau daugiau laiko praleisdavo politinėse ir mokslinėse kelionėse nei tyliame, nedideliame mieste, kuris netenkino jo ambicijų. Ryšium su užimamomis pareigomis dalyvaudavo įvairiose diplomatinėse derybose, taip pat dirbo teisės istorijos srityje, leido „Annales Brunsvicenses", „Scriptores rerum Brunsvicensium", „Codex iuris gentium", plačią Braunšveigo kunigaikščių giminės istoriją. Be to, triūsė daugelyje kitų sričių: darė atradimus, kūrė teorijas ir teikė veiksmų bei reformų projektus. Ir toliau domėjosi teologija, ypač - tikėjimų sutaikymo klausimu, teise, ypač - valstybės teise, visomis gamtotyros sritimis, ypač - mechanika, be to, medicina, kalnakasyba, kalbotyra, logika, o labiausiai - matematika ir filosofija. Ne kartą skundėsi esąs apsikrovęs begale visokiausių darbų, tačiau vargiai būtų sutikęs kurio nors iš jų atsisakyti. Bene mieliausia jam buvo mokslo organizacijos idėja, jis puoselėjo mintį įkurti akademiją; tuo reikalu ėmėsi kai kurių žygių Berlyne, Dresdene, Vienoje ir Peterburge. Pasiekė, kad Berlyne - čia jis dažnai lankydavosi, kai jo bičiulė kunigaikštytė Sofija Karolina ištekėjo už Frydricho I, - 1700 m. buvo įsteigta Mokslų Akademija, ir tapo pirmuoju jos prezidentu. Tačiau Vienoje, kur paskirtas imperatoriškuoju patarėju ir baronu gyveno 1712-1714 metais, dėl valstybės prastos finansinės padėties akademijos sukūrimo plano neįgyvendino. Jo filosofija domėjosi ne vien mokslinės sferos, bet ir monarchų rūmai (ypač Hanoverio hercogienė Sofija, Prūsijos karalienė Sofija Karolina, Valijos kunigaikštienė, Savojos kunigaikštis Eugenijus), kreipdavosi į jį patarimų (Petras Didysis), negailėjo jam titulų ir malonių. Tačiau, nugyvenęs šlovės kupiną gyvenimą, vienišas mirė Hanoveryje.

Tai buvo unikalaus intelekto žmogus: filosofijoje nėra buvę visapusiškesnio ir originalesnio mąstytojo. Pirmiausia jis buvo filosofas, bet kūrybiškai dirbo ir daugelyje kitų mokslų sričių. Savo samprotavimuose siejo skirtingiausius tyrimo aspektus: metafizinį, mokslinį, visuomeninį, religinį. Būdingas jo intelekto bruožas - gebėjimas susikalbėti, siekimas suderinti priešingus požiūrius. Kitą bruožą galima būtų pavadinti filosofine vaizduote: gebėdavo pasukti mintį visiškai netikėtu, nepramintu taku.

RAŠTAI. Iš daugybės Leibnizo raštų tik maža dalis buvo paskelbta jam gyvam esant. Atskiru leidiniu, neskaitant jaunystės laikų tyrinėjimų, išėjo tik „Teodicėja". Daugiausia bendradarbiavo moksliniuose leidiniuose „Acta eruditorum" ir „Journal des savants". Savo mintis išsakydavo dalyvaudamas specialiose mokslinėse diskusijose bei akademiniuose svarstymuose, be to, paliko gausybę mokslinės korespondencijos (vien tik Hanoverio Karališkoji biblioteka turi 15 000 jo laiškų, rašytų daugiau nei tūkstančiui asmenų) bei proginių ir poleminių laiškų („Teodicėja" buvo atsakas į Bayle'io žodyną, „Nouveaux essais" - polemika su Locke'u), taip pat populiarių santraukų, skirtų draugiškiems monarchams (pavyzdžiui, „Principes de la nature et de la grace" buvo parašyti Savojos kunigaikščiui Eugenijui). Tačiau plačiai ir sistemingai savo filosofinių pažiūrų nėra išdėstęs. Ankstyvuoju laikotarpiu rašė lotyniškai, vėliau - prancūziškai, labai retai - vokiškai- Svarbiausi yra šie filosofiniai raštai: „De principio individui" (1663), „Discours de metaphisique" (1686), „Systeme nouveau de la nature" (1695), „Essai de Theodicee" (parašyta 1696, išleista 1710), „Nouveaux essais sur Fentendement hu- main" (parašyta 1704, išleista 1765), „Principes de la nature et de la grace" (parašyti 1714, išleisti 1740), „Monadologie" (1714, išleista 1720) ir L. Couturat išleistas mokslinis straipsnis „Primae veritates". Svarbiausia filosofinė korespondencija: su Arnauld ir Clarke'u. Įsidėmėtina, kad rankraštiniai Leibnizo laiškų variantai kartais nesutampa su paskelbtaisiais tekstais.

PIRMTAKAI. Leibnizo sistemos šaltiniai - labai įvairaus pobūdžio. Jis vadovavosi įsitikinimu, kad kiekviename požiūryje slypi dalelė tiesos, ir kėlė sau uždavinį sujungti tas daleles į vieningą sistemą. Jau paauglys būdamas svajojo sutaikyti Demokritą, Platoną ir Aristotelį. Buvo susipažinęs su Descartes'u, Gassendi, okazionalistais ir Spinoza , ir nors jie buvo labai skirtingi, visais daugiau ar mažiau pasinaudojo. Nepaisant šios bendros nuostatos, jo sukurtoji sistema buvo visiškai originali. Klausimai, kuriuos kėlė Leibnizas, buvo būdingi naujųjų amžių, pirmiausia XVII a. racionalistinei, filosofijai, tačiau pozicija, kurią užėmė juos spręsdamas, kai kuriais aspektais buvo artimesnė viduramžių ir Atgimimo filosofams (pavyzdžiui, Bruno).

RAIDA. Filosofijos Leibnizas ėmėsi anksti; vėliau prisimindavo, kad būdamas 15 metų vaikštinėjo Leipcigo apylinkių miškuose ir svarstė, ar savo filosofijoje turėtų laikytis tradicinių metafizinių pažiūrų, ar sekti nauja mechanistinę koncepcija. Tuo metu viršų paėmė mechanicizmas, bet neilgam. Jau 1663 m. disertacijoje pasirinko poziciją, kuriai liko ištikimas iki galo. Nuo tol jo pažiūros rutuliojosi pamažu, be staigių lūžių, kol, pasak jo paties, „po dvidešimties metų užtrukusių apmąstymų", t. y. 1680-1685 metais, subrendo.

LEIBNIZO PAŽIŪROS.
1. METAFIZIKA. Pagrindinė XVII amžiaus problema buvo substancijos problema. Ją iškėlė Descartes'as, teigęs, jog egzistuoja dvi skirtingos substancijos - kūniškoji ir dvasinė. Tačiau pats susidūrė su keblumais negalėdamas paaiškinti, kokiu būdu dvi tokios skirtingos substancijos - tįsi ir netįsi - gali viena kitą veikti. Jo sekėjai mėgino šią problemą išspręsti. Okazionalistai aiškino, esą substancijos tarpusavyje nesąveikauja, ir nesą tam jokio reikalo, nes už jas tai atlieka Dievas. Spinoza teigė, jog tai, ką Descartes'as laikė dviem substancijomis, tėra tik du tos pačios substancijos - Dievo - atributai. O Hobbeso manymu, esama ne dviejų substancijų, o tik vienos - materialios - rūšies substancijų. Leibnizas pasiūlė dar kitą aiškinimo būdą, kuriame ryški individualizmo ir pliuralizmo dvasia: substancijų esą neribotai daug; tačiau jos visos - vienarūšės. Šiuo Požiūriu Leibnizas mąstė panašiai kaip Hobbesas. Bet sykiu buvo priešingas jam: Hobbesas pripažino tik materialią substanciją, o Leibnizas teigė, kad materialių substancijų nesama.

Jo manymu, kiekvienas reiškinys esąs individualus, kiekvienas skiriasi nuo bet kurio kito, nėra nei dviejų lapų, nei dviejų vandens lašų, kurie būtų absoliučiai panašūs. Priešingai paplitusiam atomistų požiūriui, nesą dviejų daiktų, kurie būdami tapatūs skirtųsi tik savo vieta erdvėje.

Reiškiniai, būdami skirtingi, vis dėlto yra artimi, o jeigu jie nėra pakankamai artimi, visuomet rasis tarpinių reiškinių. Gamtoje nebūna šuolių, yra tik perėjimai. Reiškiniai yra tolydžio susirikiavę. Pavyzdžiui, vienos judesių rūšys tolydžiai pereina į kitas, o rimtis yra tik galutinis nuolat silpnėjančių judesių grandinės taškas. Panašiai, kaip tiesi linija yra galutinis kreivių, o lygybė - galutinis nelygybės atvejis, taip ir nesąmoningumas esąs tik žemiausia sąmoningumo pakopa, klaida - mažiausia tiesa, o blogis - mažiausias gėris. Visatoje visur viešpatauja tolydumas, kiekvienas reiškinys yra tarpinis kitų reiškinių atžvilgiu. Tokią dalykų padėtį Leibnizas apibrėžė kaip tolydumo dėsnį (lex continui). Šis dėsnis leido jam, rikiuojant paeiliui reiškinius, prieiti iki priešybių - netgi materijos ir dvasios - vienybės. Ypač prie įdomių išvadų jis priėjo šį dėsnį taikydamas psichologijoje ir matematikoje. Juo remdamasis teigė, esą psichinis gyvenimas apima visą laipsnių skalę, pradedant nuo paties žemiausio - nesąmoningumo - lygmens; šitaip į psichologiją buvo įtrauktos nesąmoningos psichinės būsenos. Be to, remdamasis minėtu dėsniu jis praplėtė tuometinę, tik baigtiniais dydžiais operavusią matematiką, sukurdamas be galo mažų skaičių prielaida pagrįstą tolydžių dydžių matematiką.

Šis dėsnis bei pati gamtos diskretumo, individualumo ir sykiu tolydumo idėja suvaidino reikšmingą vaidmenį ir Leibnizo metafizikoje. Štai tą vaidmenį nusakančios tezės:

1) Esama daug substancijų. Iš vienos substancijos negalėtų rastis daiktų diskretumas. Šis požiūris išreiškė Leibnizo metafizinį pliuralizmą, įsitikinimą, kad reiškinių diskretumo prielaidos glūdi pačioje būties prigimtyje. Laikydamasis šios minties, jis atsiribojo nuo bet kokio monizmo, net ir nuo tos jo atmainos, kurią skelbė jo amžininkas Spinoza.

2) Substancijos yra kokybiškai s k i r t i n g o s. Kitaip nebūtų įmanoma paaiškinti daiktų skirtingumo. Šis Leibnizo požiūris prieštaravo grynai kiekybinei pasaulio sampratai, kurios laikėsi mechanistinę filosofija. Substancijos yra individualios, kiekviena iš jų yra savita. Substancijų prigimtį lengviau suprasti pagal analogiją su asmenimis nei su daiktais, nes asmenų individualūs bruožai akivaizdesni. Pasak Leibnizo, jeigu du daiktai yra tokie panašūs, jog neįmanoma surasti juos skiriančių savybių, tai jie yra ne du daiktai, o tas pats daiktas (šį principą pavadino principium identitatis indiscemibilium).

Individualias substancijas, sudarančias tikrąją būtį, Leibnizas (sąmoningai sekdamas Aristoteliu) pavadino „entelechijomis"; tačiau norėdamas pabrėžti, kad jos yra pirmapradžiai elementai, dažniau jas vadino „monadomis" (šį terminą jis perėmė iš Giordano Bruno). Todėl ir savo metafiziką pavadino „monadologija". Monadas jis laikė nedaliais pasaulio dėmenimis, „metafiziniais atsparos taškais", „tikraisiais atomais".

3)  Substancijos tarpusavyje nesąveikauja . Kokia yra substancijų savybių kilmė? Ar tų savybių priežastis glūdi pačiose substancijose ar už jų? Leibnizo, kaip ir okazionalistų, manymu, nesuprantama ir neįmanoma, kad substancijos galėtų būti iš išorės veikiamos ar pačios veiktų išorę. Pasak jo, „monada neturi langų"; kiekviena monada yra uždaras kosmosas. Užtat mintis, kad substancija yra savaimingai, be jokio išorinio stimulo, veiksni, Leibnizui, kuris substancijos sąvoką suprato kaip žmogaus asmenybės analogą, atrodė savaime suprantama. Kadangi substancija yra uždaras kosmosas, tai tik jos pačios veiksnumas gali būti visų jai būdingų pokyčių bei savybių šaltinis.

4)  Substancijoms yra suteiktos jėgos. Iš to, kas pasakyta, aišku, kad substancijai yra būdinga jėga arba gebėjimas pakisti; ji negali būti pasyvi masė, tarsi kokia materiali substancija, kaip ją įsivaizdavo mechanicizmo atstovai. Šitaip Leibnizas priėjo prie substancijos dinamistinės koncepcijos. Priešingai, nei manė pirmtakai, kintamumą jis laikė esmine substancijos savybe; šis požiūris Leibnizą, ko gera, labiausiai nutolino nuo Descartes'o. Kartezianizmo klaida jis laikė geometrinę materijos koncepciją, ignoravusią dinamiškumą. Leibnizo įsitikinimu, reiškinius atitinka ne mechanistinę, o dinamistinė teorija.

5)  Substancijos yra netįsios ir ne m a t e r i alios . Substancijos
yra nedalios: tai, kas dalu, gali reikšti daugybę substancijų, o ne vieną. Kadangi tįsumas yra dalus, tad substancijos nėra tįsios. Kita vertus, kadangi materija yra tįsi, tai substancijos, būdamos netįsios, yra nematerialios. Vadinasi, kūnai, būdami materialūs, tįsūs ir dalūs, yra ne substancijos, o tik substancijos apraiškos. Netįsios, bet jėgomis apdovanotos substancijos, būdamos nedalios ir individualios, iš prigimties yra veikiau panašios į sielas nei į kūnus. Individualiai ir gaivališkai veikiančius elementus pažįstame ne stebėdami materialųjį pasaulį, o per savimonę. Jeigu požiūrį, kad sielos - tai substancijos, o visos substancijos prigimtimi panašesnės į sielas nei į kūnus, vadintume „spiritualizmu", tai Leibnizo požiūris yra spiritualizmas.

6)  Substancijoms būdingas gebėjimas suvokti. Tokiu atveju
reikia pripažinti, jog substancijų savybės yra analogiškos psichikos savybėms, o substancijų tarpusavio santykis pirmiausia remiasi suvokimu. Šis Leibnizo teiginys tik atrodė paradoksalus: suvokimą jis suprato labai plačiai, nesiedamas jo galimybės nei su savimone, nei su pačiu sąmoningumu; suvokimu jis vadino skirtingo laipsnio aiškumo, raiškumo ir sąmoningumo būsenas. Remdamasis tolydumo principu, jis paeiliui surikiavo suvokinius, susijusius ir su sąmone, ir su pasąmone, pagal jų aiškumo laipsnį, pradėdamas nuo Dievo visažinystės ir baigdamas „neraiškiais suvokimais", glūdinčiais žemiausių substancijų pasąmonėje. Tik Dievas, tobuloji monada, suvokia pasaulį absoliučiai aiškiai. Žemiausių monadų pasaulio suvokiniai yra netobuli, nesąmoningi, primenantys tai, ką žmonės patiria alpulio ar gilaus miego būsenoje. Žmogaus siela pasižymi palyginti aukštu sąmoningumo lygmeniu: ji suvokia tiksliai ir savo suvokinius Įsimena, tačiau pirmiausia jai būdinga savimonė, kuri anaiptol nėra kiekvieno suvokimo savybė. Suvokiniai lemia monadų tarpusavio skirtingumą; nors kiekviena iš jų suvokia tą patį - juk visų jų suvokimo objektas, šiaip ar taip, yra pasaulis, - tačiau kiekviena jį suvokia skirtingu aiškumu ir vis iš kitos perspektyvos, kiekviena suvokia skirtingus pasaulio fragmentus. Kadangi substancijos tarpusavyje nėra paveikios, suvokimo turinys negali būti išorinio poveikio rezultatas, jis turi būti įgimtas kiekvienai substancijai. Tai buvo išties gana paradoksali epistemologinė išvada, logiškai plaukusi iš substancijų savarankiškumo ir neįžvelgiamumo teorijos.

7) Kūnai yra substancijų a p r a i š k o s . Kūnai nėra substancijos, jie - substancijų apraiškos. Kūniškumas Leibnicui buvo pavidalas, kuriuo viena monada reiškiasi kitai. Kūnai substancijų atžvilgiu yra tas pats, kas kūno atžvilgiu yra jo paties atvaizdas veidrodyje. Kūnai yra reiškiniai, tačiau jie nėra iliuzijos; tai „tikri", „tvirtą pamatą turintys" reiškiniai (phaenomena benefundata), nes jie tam tikru būdu atitinka substancijų, kurių apraiškos jie yra, prigimtį. Kas gi yra reiškiniai? Leibnizas laikėsi senosios reiškinio objektyvumo sampratos: reiškinys yra išorinis reliatyvus daikto pavidalas. Šia prasme substancija pati savaime nėra kūnas, tačiau kitoms substancijoms ji yra kūnas.

Leibnizo nuomone, reiškinių pavidalą turi ne tik juslinės savybės, tokios kaip šviesa, šiluma, spalvos, bet ir tos, kurias mechanistinę XVII a. filosofija laikė objektyviomis substancijos savybėmis: tįsumas, forma, judėjimas. Kadangi jos yra reliatyvios, priklausančios nuo požiūrio kampo, tad jos negali būti pačios būties savybės. Realus yra substancijos vientisumas, o diskretumas - jos raiška; reali yra jėga, o tįsumas - raiška. Realiai nė viena monada neveikia kitos, tačiau reiškiasi taip, tarsi visos jos tarpusavyje sąveikautų. Dėl tokio substancijos ir reiškinio priešingumo vienaip pasaulį mato substancijos prigimtį tyrinėjanti metafizika, kitaip - reiškinius tyrinėjanti fizika.

Erdvė ir laikas nesietini su substancijos prigimtimi; juk kiekviena substancija yra vientisa, o erdvė ir laikas - diskretumo formos. Nesietini jie ir su reiškiniais; reiškinys yra tik paeiliui kylančių arba sykiu egzistuojančių faktų diskretumas, kurio pamatu intelektas kuria idealias erdvės ir laiko koncepcijas. Tokia laiko prigimties samprata vertė Leibnizą pripažinti, kad substancijų santykiai yra nelaikiški, lygiai kaip ir loginiai santykiai. Be to, panašiai kaip Spinoza bei daugelis kitų racionalistų, jis buvo įsitikinęs, kad realios būties prigimtis yra tokia pati kaip ir loginių santykių prigimtis.

8)  Substancijos veikia tikslingai. Monadoms iš prigimties būdin
gas ne tik suvokimas, bet ir geismai; šie ir yra monadose vykstančių pokyčių stimulas. Geismai nukreipti į tikslą; todėl tikslingumas yra substancijų bruožas, o mechaniniams dėsniams pavaldūs tik reiškiniai. Tikslingumas yra realus, o mechanizmas - tik reiškinių ypatybė. Tad senąjį ginčą dėl to, ar pasaulis yra tikslingas ar mechaniškas, Leibnizas išsprendė tikslingumo naudai.

9)  Substancijos sudaro h i e r ar chi j ą. Mažesnis ar didesnis vaizdinių tobulumas reiškia mažesnį ar didesnį monadų tobulumą. Būdamos nevienodai tobulos jos sudaro hierarchiją. Pradedant savimonės neturinčiomis monadomis, kurių sąmoningumas prilygsta miego būsenai, kylant prie žemesniųjų sielų, operuojančių tik suvokimais ir atmintimi, bei sielų, turinčių savimonę ir protą, pasiekiama hierarchijos viršūnė - tobuloji monada, t. y. Dievas. Tokios tobulos monados buvimą Leibnizas parėmė nuo viduramžių žinomais Anzelmo bei Tomo įrodymais.

10) Substancijos sudaro darnią v i s u m ą . Nors kiekviena monada yra atskiras ir neįžvelgiamas pasaulis, vis dėlto jos viena kitą atitinka ir tarpusavyje dera. Kūno ir sielos dermę, buvusią viena iš svarbiausių XVII amžiaus problemų, Leibnizas laikė tik atskiru bendros visatos harmonijos atveju.

Kokia tos harmonijos kilmė? Kaip atsitinka, kad skirtingų monadų suvokiniai tarpusavyje dera? Ši harmonija esanti iš anksto nustatyta Dievo (harmonie preetab-lie, harmonia praestabilita). Pagal šią nulemti monadų likimai klostosi tarpusavyje nepriklausomai, tačiau tolygiai ir darniai, paklusdami vis tam pačiam dėsniui ir užtat visada sinchroniškai. Monados - tai tarsi laikrodžiai, kurie, iš pat pradžių Dievo vienodai sureguliuoti, eina visada tolygiai, sukeldami įspūdį, jog vienas nuo kito priklauso.

Teoriškai galimi ir kitokie pasauliai nei šis, tačiau visi jie būtų ne tokie harmoningi. Esamas pasaulis yra pats harmoningiausias, jo dalys tobuliausiai tarpusavyje dera. Todėl jis yra iš visų geriausias. Teigdamas, esą Dievas, kurdamas pasaulį, iš visų galimų pasirinko geriausią, Leibnizas išreiškė savo optimizmą. Jis anaiptol neneigė, kad pasaulyje esama netobulumo, kad egzistuoja metafizinis, fizinis ir dorovinis blogis, t. y. baigtinės būties ribotumas, kančia ir nuodėmė. Tačiau, jo manymu, tie netobulumai reikalingi dėl aukštesnio visumos tobulumo. Jeigu mes tuo abejojame, tai tik todėl, kad nemokame įžvelgti pasaulio sanklodos gelmių. Šias abejones Leibnizas tikėjosi išsklaidysiąs savo „Teodicėjoje", kurios ėmėsi norėdamas - viduramžių filosofų pavyzdžiu - apginti Dievo kūrinio tobulumą.

Viena iš pasaulio tobulumo apraiškų yra jame viešpataujanti laisvė. Tiesa, sykiu su ja randasi paklydimo ir nuodėmės galimybė, tačiau laisvė yra toks didis gėris, kad jei pasaulyje nebūtų nei paklydimų, nei nuodėmių, bet nebūtų ir laisvės, tai toks pasaulis būtų kur kas netobulesnis už mūsiškį. Leibnizas anaiptol nemanė, jog laisvės negalima suderinti su tuo, kad pasaulis ir jo harmonija iš anksto nulemti Dievo.

Tačiau tobulas pasaulis gali dar labiau tobulėti. Joks geras darbas nepražūva, kiekvienas prisideda prie to, kad pasaulis taptų geresnis. Individo tobulėjimas buvo Leibnizo etinis principas - vienintelis, logiškai įsikomponavęs į jo individualistinę sistemą. Jokių bendrų tobulėjimo taisyklių nesama, kiekvienas individas turi tobulėti pagal savo prigimtį.

2. LOGIKOS PRINCIPAI. Visi didieji XVII amžiaus filosofai gilinosi į pažinimo problemas, o Leibnizas ypač domėjosi formaliąja logika. Jis buvo vienas iš nedaugelio mąstytojų, per tūkstantį metų pasiūliusių išties naujų, revoliucinių šios srities idėjų, gal net pirmas tokio masto logikas po Aristotelio. Leibnizui kilo mintis matematizuoti logiką - mintis, kuri buvo įvertinta tik XIX ar netgi XX amžiuje.

Istoriniu požiūriu ypač reikšminga buvo jo sudaryta teisingų teiginių klasifikacija, kuri iškart prigijo.

1) Pirminėmis tiesomis, kurių nereikia įrodinėti, nes pačios savaime esančios aiškios, Leibnizas laikė tik akivaizdžiai tapačius, vien tik tapatybės principu paremtus teiginius.

Visos kitos tiesos yra išvestinės. Priklausomai nuo to, kuriuo iš dviejų galimu būdų jos gali būti redukuojamos į pirmines, jos gali būti dvejopos: arba būtinos, arba atsitiktinės, kitaip tariant, arba proto, arba fakto tiesos (verites necessaires et contingentes, verites de raison et defait). Viena šioje epochinės reikšmės klasifikacijoje išskirtų tiesų grupė, būtent proto tiesos, yra redukuojamos j pirmines pasitelkus vien prieštaravimo principą. Taigi Leibnizas šiuo atveju rėmėsi tapatybės ir prieštaravimo principais, neoperuodamas jokiomis intuicijos prielaidomis. Šiuo būdu gautos tiesos yra būtinos, jų paneigti neįmanoma, nes tai reikštų loginį prieštaravimą; faktai šių tiesų negali nei pagrįsti, nei sugriauti. Protas laiduoja jų tikrumą pats savaime, a priori. Šios tiesos nesiremia faktais, bet jos ir yra ne faktų, o galimybių tiesos.

Kita tiesų rūšis yra fakto tiesos. Nors iš principo ir galima jas išvesti iš pirminių tapačių tiesų, tačiau žmogaus protas niekada iki galo to daryti nesiima. Juk kiekvienas tikrovės faktas susijęs su visais kitais faktais ir todėl yra priklausomas nuo begalinės daugybės sąlygų; tad pamėginus jas išvesti iš pirminių tiesų, tektų atsižvelgti į tą begalybę sąlygų, samprotavimo kelias būtų be galo ilgas ir todėl ribotam protui neįveikiamas. Ribotam protui šios tiesos yra atsitiktinės; jis konstatuoja jas remdamasis patyrimu, bet jų būtinumo įžvelgti negali. Tačiau jis gali daugiau ar mažiau jas suprasti; negalėdamas jų išvesti iš pirminių tiesų, jis vis dėlto gali jas išvesti iš reliatyviai pirmesnių tiesų, gali rasti vienokį ar kitokį jų pagrindą.

Šitoks fakto tiesų išvedimas reikalauja kitokio pagrindo nei būtinųjų tiesų dedukcija; šiuo atveju nebepakanka prieštaravimo principo, reikalingas dar ir kitas principas, kuris leistų iš to, kas yra galima, išskirti tai, kas yra tikroviška. Leibnizas tam pasitelkė pakankamo pagrindo principą, kuris skelbia, kad tikrovėje viskas turi pagrindą, kad kiekviena faktinė tiesa gali ir turi būti pagrįsta atsižvelgiant į pirmesnes tiesas. Taigi šis principas teigia, kad visos tiesos yra racionaliai susijusios. Šitaip traktuojamas toks principas tapo bendru formaliu viso racionalizmo pagrindu. (Leibnizas šį principą traktavo ne vien formaliai, o suteikė jam specialesnę, t. y. teleologinę, prasmę. Kuo gi realusis pasaulis skiriasi nuo galimų pasaulių? Tuo, kad jis yra iš visų geriausias, nes Dievas, kurdamas pasaulį, iš galimų išsirinko geriausią, turintį tikslingiausią sanklodą. Todėl kiekvieno fakto pagrindas yra jo tikslingumas ir tinkamumas.)

Vadinasi, tiesos būna trejopos: pirminės, išvestinės protinės ir išvestinės faktinės. Kiekviena rūšis remiasi kitokiu loginiu principu, iš kurių svarbiausi yra trys: tapatybės, prieštaravimo ir pakankamo pagrindo. Fakto tiesas aiškindamas analogiškai proto tiesoms, laikydamasis požiūrio, kad jos yra išvedamos iš tapačių tiesų remiantis loginiais principais, Leibnizas išreiškė savo racionalistinę poziciją. Šį racionalizmą ypač sustiprino tai, kad vieninteliu išties pamatiniu principu jis laikė ta patybės principą; kiti du principai buvo reikalingi išvestiniams teiginiams redukuoti į pirminius. Jis buvo įsitikinęs, kad iš esmės visos tiesos yra tapačios, kad predikatas išreiškia tik tai, kas glūdi subjekte; tačiau ne visų jų tapatumas ir analitiš-kumas yra akivaizdus. Taigi visos tiesos iš esmės yra proto tiesos, visa tikrovė turi racionalų pobūdį.

2) Šie loginiai samprotavimai leido Leibnizui padaryti ir kai kurių metafizinių išvadų. Jeigu visos tiesos iš esmės yra racionalios, tai ir tikrovė turi būti racionali Reikšmingos išvados plaukė ir iš nuostatos, esą visos, net ir faktinės, tiesos yra analitinės. „Išsiaiškinęs tai, kaip aš suprantu kiekvieną teisingą teiginį, įsitikinau, kad subjekto sąvokoje glūdi visi - būtini ar atsitiktiniai, buvę, esami ar būsimi - predikatai. Ši tezė nepaprastai svarbi, nes iš jos plaukia išvada, kad kiekviena siela yra atskiras, nuo nieko, išskyrus Dievą, nepriklausantis pasaulis". Antai Sokrato sąvokoje nuo pat pradžios glūdėję tai, kaip jis gyvens ir mirs, joje glūdėjusios visos jo gyvenimo smulkmenos. Tas pats pasakytina apie kiekvieno žmogaus, kiekvieno daikto sąvoką.

Kai kurios iš minėtų loginių samprotavimų plaukusios išvados parėmė Leibnizo metafiziką. Juk pripažinus, kad visa, kas tik ištiktų substanciją, glūdi jos sąvokoje, atmetama kitų substancijų poveikio prielaida. Taigi substancijos turi būti „be langų", o tarp jų viešpataujanti harmonija turi būti „iš anksto nustatyta".

Galimos buvo ir kitokios - t. y. visuotinį determinizmą patvirtinančios - išvados. Laisvės nesą, jeigu visa, kas ištinka substanciją, iš anksto slypi jos sąvokoje. Tai buvo ne mažiau radikalus determinizmas nei Spinozos. Tai iš esmės buvo panlogizmas, ne mažiau griežtas nei Parmenido ir nei tas, kurį vėliau skelbs Hegelis. Viskas pasaulyje yra būtina, ir tik dėl mūsų proto netobulumo į tai neatsižvelgiame ir esame priversti pasikliauti patirtimi.

Logiškai galima viskas, kas neprieštaringa, tad esama daug galimybių, kurios tarpusavyje varžosi, siekdamos tapti tikrove. Tačiau ne visos jos gali egzistuoti, nes, pasak Leibnizo, ne kiekvienos su kiekviena „bendrabūvis" yra galimas. Tačiau yra bendrabūviui tinkamų galimybių grupių. Vyrauja gausiausia tokių galimybių grupė, ir tik ji iš tikrųjų, egzistuoja. Leibnizas pateikia tokį apibrėžimą: „Egzistuojanti būtis yra toji, kuri turi daugiausia bedrabūvio galimybių". Taigi, Leibnizo požiūriu, pati logika nustato, kas egzistuoja, tad nebereikia kreiptis į Dievo valią ar Jo pasirinkimą. Vadinasi, iš Leibnizo loginių prielaidų plaukė išvada, kad viskas pasaulyje yra determinuota, nepriklausoma ne tik nuo žmogaus, bet netgi nuo Dievo valios.

Vis dėlto šių išvadų Leibnizas nepaskelbė. Gal net ne todėl, kad nebuvo tikras dėl jų patikimumo, o veikiau nujausdamas, kad tai skambės perdėm griežtai ir kirsis su krikščioniškuoju mokslu, kurio atžvilgiu norėjo būti lojalus. Jos liko rankraščiuose. Ir tik XX amžiuje istorikai atrado tą kitą, analitinę, panlogistinę, griežtai deterministinę Leibnizo filosofiją.

REIKŠMĖ. Leibnizo nuopelnai filosofijos istorijoje labai įvairiapusiai. Pirmiausia, jis sukūrė naują sistemą. Nebūdama nei materialistinė, nei panteistinė, jo sistema išreiškė ne mažiau vientisą pasaulio sampratą nei materializmas ir panteizmas, kurie iki tol vieninteliai buvo šito pasiekę. Tą vientisumą čia lėmė pirmiausia tolydumo principas: kitose sistemose vieningumo buvo siekiama vienus reiškinius redukuojant į kitus (pavyzdžiui, dvasinius - į materialius), o Leibnizas pripažino kiekvieno reiškinio skirtingumą, bet traktavo juos kaip tolydžios sekos grandis; šitaip materiją jis susiejo su dvasia, nesąmoningus daiktus su sąmoningais, kūriniją su Dievu - taigi sukūrė vientisą pasaulio sampratą. Jo sistema, trumpai tarus, buvo racionalistinė, pliuralistinė, individualistinė, dina mistinė , spiritualistinė, teleologinė, harmoninga, optimistinė. Čia pasaulis - tai apdovanotų jėga, labai skirtingų ir tarpusavyje nepriklausomų, tačiau sutinkančių individų visuma. Tačiau visa, ką kasdien patiriame ir ką įprastai laikome daikto esme - erdviškumas, laikiškumas, kūniškumas, priežastingumas, - Leibnizui tebuvo reiškiniai. Nors jo sistema ir rėmėsi mokslo argumentais, tačiau ji buvo pirmiausia metafizinės vaizduotės - beje, tokios lakios, kokiai galėjo prilygti nebent neoplatoniškoji, - kūrinys.

Tačiau Leibnizas praturtino filosofiją ne tik metafizine sistema, bet ir daugybe savaime reikšmingų idėjų. Iš jų minėtinos: 1) visų sakinių tapatumo teorija, pakankamo pagrindo principas, kombinatorikos programa - logikoje; 2) tolydumo principas - metodologijoje; 3) pasąmonės ir savimonės teorija - psichologijoje; 4) dinamistinė materijos teorija - gamtos filosofijoje.

Leibnizo sistema turėjo du variantus: pirmajame monados buvo laisvos, o Dievas galimybes rinkosi taip, kad sukurtų geriausią pasauli iš galimų. Šį variantą Leibnizas paskelbė, o antrasis liko nepaskelbtas. Pastarasis buvo panlogistinis: pagal jį, visa yra būtina, ir laisvei nėra kur reikštis. Ir pirmajame variante pasaulis paklūsta pakankamo pagrindo principui, tačiau čia šis principas traktuojamas teleologiškai : įvyksta tai, kas tikslingiausia, geriausia. Antrajame variante šio požiūrio nėra: tiesiog vyksta tai, kas būtina.

OPOZICIJA. Norėdamas sutaikyti visus Leibnizas neįtiko niekam; konservatorių aplinkoje buvo laikomas pavojingu laisvamaniu, o mokslininkams ir pažangiesiems atrodė įtartinos ir kenksmingos jo nuolaidos religijai.

Dalykinė opozicija -ji buvo reiškiama dažniausiai privačioje korespondencijoje, kurią Leibnizas palaikė su visu to meto mokslo pasauliu, - išryškėjo dar Leibnizui esant gyvam. Pavyzdžiui, iš kartezianizmo pozicijų su juo polemizavo Arnauld, o iš Newtono pozicijų - Clarke'as.

ŠALININKAI. Gana artimas Leibnizui idėjas nepriklausomai nuo jo skelbė Shaftesbury. Artimos jam buvo ir Pietų Slovėnijos mokslininko R. J. Boskovičo (1711- 1787), gynusio dinamizmą gamtos filosofijoje, pažiūros. Skirtingų filosofijų bei tikėjimų sutaikymo idėją dar iki jo skelbė Juanas Caramuelis (1606-1682) - itin spalvinga, kaip ir Leibnizas, asmenybė, mokslininkas, generolas, vyskupas, 70-ties mokslinių darbų autorius.

Dar gyvas būdamas Leibnizas susilaukė šlovės, tačiau mokyklos nesukūrė. Tai galima paaiškinti žmonių, su kuriais bendravo, savitumu: jų būta garsių mokslininkų ir monarchų, kurie vargiai tiktų į mokinius. Tačiau vienas šalininkas jo filosofiją susistemino ir tokią ją paskleidė. Tai buvo Christianas Wolffas. Jis išryškino tik kai kuriuos Leibnizo motyvus, apėjo net tokias originalias jo idėjas, kaip iš anksto nustatyta harmonija", bet išlaikė logikos teoriją. Jo pateikta Leibnizo filosofijos versija tapo kraštutiniu racionalizmu. Wolffas išugdė labai daug mokinių ir davė pradžią vadinamajai Leibniz-Wolffische Schule. Ji neperžengė Vokietijos ribų, tačiau Vokietijoje per visą XVIII amžių, net po Kanto, išliko universitetine filosofija.