Kitą XVII amžiaus sistemą, natūralistiškai aiškinusią savojo šimtmečio problemas, sukūrė Hobbesas.

GYVENIMAS. Thomas Hobbesas (1588-1679) buvo kilęs iš anglų pastoriaus šeimos; studijavo Oksforde, kur tais laikais dar buvo dėstoma scholastinė filosofija. Tačiau jis tapo religijos ir scholastikos priešininku. Dar jaunystėje apsisprendė rašyti politikos klausimais, ir tik vėliau susirūpino filosofiniais politinių pažiūrų pamatais. Pats aktyviai dalyvavo politikoje: palaikė rojalistus.

Didesnę gyvenimo dalį - iš viso apie 20 metų - praleido Paryžiuje; čia susipažino su naujomis mokslinėmis žemyno srovėmis, kurios paveikė jo pažiūras. Mirė sulaukęs gilios senatvės, dirbo ligi pat gyvenimo galo, bet labiau kaip literatas nei filosofas (būdamas 87 metų užbaigė ir paskelbė rimuotą viso Homero vertimą).

VEIKALAI. Savo sistemą sukūrė palyginti vėlai, daugiausia prie jos dirbo 1640-1651 metais, būdamas emigracijoje Paryžiuje bei grįžęs į Londoną. Išdėstė ją lotyniškai veikale „Elementa philosophiae", susidedančiame iš 3 dalių: I. „De corpore", 1655, II. „De homine", 1658, III. „De cive" (ji buvo išleista anksčiausiai, 1642 ir 1647 m.).

Paskutinę dalį, apimančią teisės ir valstybės filosofiją, išplėtojo angliškame veikale „Leviatanas" (1651).

PIRMTAKAI. Hobbeso filosofijos tikslai buvo politiniai, o pozicija - natūralistinė. Ji atitiko Hobbeso nuostatas, bet sykiu ją parėmė įtakingos natūralistinės srovės, tuo laiku atgimusios po tūkstančio metų pertraukos. Tiesą sakant, su Anglijos filosofinėmis srovėmis Hobbesą mažai kas siejo, jokios įtakos jam neturėjo ir F. Baconas, su kuriuo artimai bendravo, bet kaip mąstytojo jo nevertino. Didelę gyvenimo dalį praleido Prancūzijoje ir Italijoje; tenai anglų mąstytojas susipažino su naujomis idėjomis, ir jį patraukė dvi žemyne vyravusios intelektualinės srovės - racionalizmas ir natūralizmas.

•  Su racionalistine pažinimo ir gamtos teorija, kurios pradininkas buvo Descartes'as, o dar anksčiau - Galilei, Hobbesas susipažino tarp 1634 ir 1636 metų: Galilei'ų jis pažinojo asmeniškai, su Descartes'u susirašinėjo. Beje, dar iki pažinties su jų pažiūromis paveiktam Eukleido studijų Hobbesui kilo mintis apie racionalią, į geometriją panašią filosofijos sistemą.

•  Racionalizmas siejo Hobbesą su Descartes'u, o natūralizmas nuo jo atskyrė. Hobbesą patraukė srovė, kuri nuo Atgimimo laikų Telesio bei kitų mąstytojų iniciatyva siekė atgaivinti senovės stoikų ir epikūrininkų natūralizmą. Jis tapo kone svarbiausiu šios natūralistinės srovės atstovu. Tačiau ypač pažymėtina, kad Hobbesas sujungė abi raidos kryptis - racionalistinę ir natūralistinę.

Savarankiškiausia buvo Hobbeso politinė filosofija. Tiesa, šioje srityje būta jo idėjų pirmtakų ir Atgimimo epochoje, kaip antai: Machiavelli ir Grocijus, Bodinas ir Altuzijus; tačiau vieni iš jų, pavyzdžiui, Machiavelli, buvo istorikai, kiti, pavyzdžiui, Grocijus, - teisininkai, o Hobbesas buvo filosofas. Pažiūras, kurias jie formulavo remdamiesi istoriniais tyrinėjimais ar teisiniais samprotavimais, Hobbesas mėgino pagrįsti bendra filosofine koncepcija.

PAŽIŪROS.
1. MATERIALISTINĖ METAFIZIKA. Bendra Hobbeso filosofinė koncepcija buvo materialistinė. Jis teigė, kad egzistuoja tik kūnai: nematerialias substancijas, kurios nuo amžių sudarė požiūrio į pasaulį pamatą, laikė fikcijomis. Toks požiūris padėjo jam įveikti problemas, su kuriomis kovojo XVII a. filosofija: de- kartiškoji sielos ir kūno santykio problema išsisprendė ar veikiau išnyko paneigus, jog šalia kūnų egzistuoja dar kažkas.

Šis naujųjų amžių materializmas buvo kitoks, atsargesnis negu antikinis: antikos mąstytojų manymu, sąmonė - tai kai kurių pavienių atomų savybė, o Hobbeso požiūriu, sąmonė - tai organinio kūno, kaip visumos, funkcija. Be to, Hobbeso materializmas suaugo su XVII a. filosofų mechanistinę koncepcija. Pradedant Descartes'u ir Galilei'umi, kūnų pokyčius jie aiškino mechanistiškai; o Hobbesui, ne- pripažinusiam jokių kitų objektų, išskyrus kūnus, mechanicizmas tapo visuotine būties teorija.

Ši teorija buvo puolama dviem aspektais: už teiginį, esą kūniški procesai - tai išskirtinai vien tik judesiai, bei už teiginį, esą psichiniai procesai yra judesiai. Pirmąjį puolimą Hobbesas atrėmė taip pat kaip ir Galilei bei Descartes'as įrodinėdamas, esą jo tezę griaunančios juslinės kokybės, kurios nėra pačių daiktų savybės, nes jos - subjektyvios; kad jos subjektyvios, rodo, jo manymu, du pagrindiniai argumentai: a) suvokiame ne tik veikiami išorinio dirgiklio, bet ir nesant jokio dirgiklio (sapnuodami, regėdami vizijas); b) skirtingi dirgikliai sukelia vienodas juslines kokybes, pavyzdžiui, smūgis į nervus opticus sukelia tokį patį įspūdį kaip ir šviesa. O požiūrį, kad psichiniai procesai yra mechaninės prigimties, Hobbesas grindė tokiais argumentais: a) judesys gali sukelti tik judesį ir pats tik judesio gali būti sukeltas; tad ir sąmonės būsenos yra judesių sukeltos ir pačios sukelia judesius; b) esama panašumo tarp tokių reiškinių kaip judesys ir sąmonė, tiksliau -tarp judesio ir valios impulso.

2. RACIONALISTINĖ METODOLOGIJA. Hobbesas, XVII amžiaus įsūnis, Descartes'o įpėdinis, siekė sukurti racionalią filosofijos sistemą. Tačiau ši Hobbeso sistema buvo ypatinga tuo, kad rėmėsi materialistinėmis prielaidomis. Idealūs objektai Hobbesui apskritai neegzistavo, psichiniams jis priskyrė kūnišką prigimtį, o kūniškus traktavo kaip mechanizmus: toks požiūris labai palengvino vientisos sistemos kūrimą. Hobbesas, kuris buvo mechanikos radimosi liudytojas ir persiėmė jos kultu, tikėjosi, kad jo mechanistinės filosofijos sistema bus tokia pat tiksli kaip mechanikos mokslas. Jis vylėsi įgyvendinsiąs savojo šimtmečio tobulo pažinimo siekius. Visi reiškiniai turėjo būti išaiškinti taip tiksliai, kaip paprastai aiškinami judėjimo reiškiniai, nes juk visi jie ir buvo, jo manymu, judesiai.

Ir patsai pažinimo procesas, kaip ir bet kuris kitas, pasak Hobbeso, esąs mechaninės prigimties: objektui susisiekus su juslėmis, judesys iš objekto persimeta į organą, po to - į nervus, galiausiai - į smegenis. Vadinasi, šis procesas turi pereiti per pojūčius; kito kelio mechanistiškai traktuojamam pažinimui nėra. Loginis nuoseklumas vertė Hobbesą metodologinį racionalizmą sujungti su psichologiniu sensualizmu.

Vis dėlto Hobbesas suprato, kad mechanistinę pažinimo samprata tėra hipotezė. Visas pažinimas yra kelias nuo reiškinių prie išvados apie hipotetines jų priežastis. Galima būtų daryti kitokias išvadas ir sukurti kitokią teoriją, bet mechanistinę teorija remiasi reiškiniais ir užtat savo užduotį atlieka. Savo paties teoriją traktuodamas kaip hipotezę Hobbesas rengė dirvą ateinančių šimtmečių pozityvizmui.

3. NATŪRALISTINĖ ETIKA IR POLITIKA. Ant tokio (pusiau originalaus) metafizinio ir epistemologinio pamato iškilo philosophia civilis, originaliausia Hobbeso sistemos dalis. Traktavo ją natūralistiškai, kaip natūraliosios filosofijos tąsą, t. y. rėmėsi prielaida, kad žmogus paklūsta tiems patiems mechanikos dėsniams, kurie valdo gamtą. Jam rūpėjo atskleisti individo psichikos mechanizmą ir šiuo pamatu išaiškinti visą sudėtingą gyvenimo sanklodą. Jis atmetė tradicine tapusią Aristotelio tezę, kad žmogus iš prigimties yra visuomeninė būtybė. Iš tikrųjų esą priešingai - iš prigimties kiekvienas, verčiamas instinkto, rūpinasi tik savo reikalais; kiekvienas myli tik save, kiekvienas yra egoistas; vienintelis tikslas - išlikti pačiam, vienintelis gėris - tai, kas gera pačiam. Kiekvienas dalykas yra geras, jeigu tarnauja individo tikslams, nors tuo pat metu jis gali būti blogas kitam individui, su kurio interesais kertasi. Kitokio gėrio ir blogio mato gamtoje nėra. Tad visiškai natūralu, kad kiekvienas stengiasi gauti, o prireikus - išsikovoti sau visa, ko reikalauja jo egoizmas. Nėra nei jį ribojančių teisių, nei pareigų; kiek išsikovos, priklauso tik nuo jo jėgų. Tai ir yra žmogaus status naturalis: visų kova su visais. Homo homini lupus.

Tačiau kova atneša žalos - jos vengdami, žmonės atsisakė natūralaus būvio. Norėdami taikos jie pradėjo gyventi taip, tarsi juos saistytų sutartis; kiekvienas atsisakė dalies savo pretenzijų visuomenės labui, kad ši mainais jį gintų. Taip radosi valstybė: jos radimąsi lėmė ne prigimtis ir instinktas, o baimė ir sveikas protas. Tik atsiradus valstybei atsirado teisė ir priedermės, o kartu su teise - objektyvus gėrio ir blogio matas.

Hobbesas ne tik mechanistiškai aiškino valstybės atsiradimą, bet ir kalbėjo apie mechaninį jos reguliavimą. Jo idealas buvo gerai funkcionuojantis mechanizmas; o gero funkcionavimo sąlyga, pasak jo, yra aukščiausiosios jėgos, sujungiančios atskiras mechanizmo dalis, veikimas. Valstybės atžvilgiu tai reikštų: tinkamo valstybės funkcionavimo prielaida yra monarchas. Todėl žmonės atiduoda monarchui savo teises. Nuo tol privalu, kad kiekvienas darytų, ką įsako valdovas: vadinasi, gyvenimo normos priklauso nuo jo valios ir įsakymų. Jau nebe pirmą kartą gėris ir blogis buvo atiduoti valios priklausomybėn, tačiau ankstesni šios krypties šalininkai - Dunsas Škotas ar Ockhamas - kalbėjo apie Dievo valią. Šioje natūralistinėje sistemoje monarchas užėmė Dievo vietą.

Tad pasitelkęs mechanistinę filosofiją, Hobbesas pagrindė vienvaldišką monarchinę santvarką. Jis sukūrė filosofinę sistemą, kad įvykdytų politiniams vienminčiams duotą pažadą - racionaliai, logine dedukcija pagrįsti rojalistinę politiką.

REIKŠMĖ. Hobbeso sistema radosi sujungus materialistinę metafiziką su racionalistiniu metodu ir monarchistine politika. Tai buvo natūralistinė sistema, pašalinusi idealius, dvasinius, laisvus veiksnius; jos gamtos teorija buvo deterministinė, pažinimo teorija - sensualistinė, veiklos teorija - egoistinė. Šios sistemos išskirtinumą sudaro tai, kad ji buvo sukonstruota dedukciškai: tuo joje reiškėsi XVII a. dvasia.

Šiai filosofijai artimos natūralistinės doktrinos turėjo daug šalininkų ir iki Hobbeso, ir vėlesnėje epochoje, ne tik Atgimimo, bet ir Apšvietos amžiuje. Hobbesas buvo tarsi šių epochų jungtis, tačiau savo amžiuje liko izoliuotas. Jo teorijos XVII a. idealistus tiesiog provokavo. Jei gyvas būdamas ir turėjo šalininkų, tai tik „bevardę masę"; iš garsių mąstytojų jomis rėmėsi vien Spinoza, palankiai jas vertino Gassendi. Užtat priešininkų būta daug: priešiškai nusiteikusi pirmiausia buvo platoniškoji Kembridžo mokykla, taip pat Locke'as, Shaftesbury ir daugelis kitų.

XVIII a. požiūris į jį pakito: tada susilpnėjo Descartes'o ir Malebranche'o įtaka ir išmušė Hobbeso valanda. Diderot tuomet rašė: „Koksai netikslus man rodosi Locke'as, o La Bruyere'as ir La Rochefoucauld skurdūs ir menki, palyginti su tuo Thomu Hobbesu; jo knygas galima skaityti ir komentuoti visą gyvenimą". Bet ir tuo metu jo pasisekimas nebuvo nei visuotinis, nei be išlygų: jo natūralistinė teorija kai kam ir atrodė patraukli, bet dedukcijos metodas - visai nepriimtinas. Labiausiai išgarsėjo ir didžiausią poveikį turėjo jo socialinė filosofija - tai iš tiesų originaliausia jo sistemos dalis.

Gėris, priedermės, teisės Hobbeso filosofijoje neteko nekintamumo ir absoliutumo, iškeliančio juos virš žmogaus ir visuomenės; jų šaltiniu laikė nepastovią ir kintančią žmonių valią. Jis davė pradžią etiniam „sociologizmui" - naujoviškiau-siai reliatyvizmo formai, skelbiančiai, esą vertinimai ir normos priklauso nuo poreikių ir apsisprendimo, tiesa, ne individų, o visuomenių. Pradedant Hobbesu, sociologizmas nuolat sugrįžta, pastarąjį kartą - XX amžiuje, Durkheimo teorijoje.

1929 m. Oksforde vyko mokslinis simpoziumas, skirtas jo mirties 250-osioms metinėms paminėti, o kitais metais buvo įsteigta tarptautinė Societas Hobbesiana.