Naujosios Descartes'o įdiegtos idėjos Malebranche'o filosofijoje kai kuriais aspektais pakito. Taip atsitiko maksimaliai sustiprinus veiksnius, kurie ir kartezianizme jau buvo gana ryškūs: spiritualistinius bei religinius - metafizikoje bei blaivų stebėjimą - pažinimo teorijoje.

GYVENIMAS IR VEIKALAI. Nicolas Malebranche'as gyveno 1638-1715 metais, buvo paryžietis, kilęs iš aristokratų šeimos. Nuo 1660 m. priklausė neseniai įsteigtam oratorionų ordinui, atsidėjusiam vien tik teologijos studijoms. Būdamas silpnos sveikatos, kamuojamas ligų, jis gyveno vienišas, atsidavęs mokslui.

Penkiose svarbiausio jo veikalo „De la recherche de la verite" (1675) knygose analizuojami pojūčių, vaizduotės, proto polinkių ir aistrų paklydimų šaltiniai, o šeštojoje išdėstytas tiesos pažinimo metodas. Savo doktrinos santrauką jis vėliau pateikė veikale „Entretiens sur la metaphysique et sur la religion" (1688), o knygoje „Traite de morale" (1683) ją pritaikė praktinėms reikmėms; ne kartą jam teko savo nuostatas ginti nuo kritikų, ypač nuo Arnauld („Recueil de toutes les reponses du P. Malebranche a M. Arnauld", 1709).

RAIDA. Būdamas oratorionas Malebranche'as specialiai studijavo šv. Augustiną. 1664 m. į jo rankas atsitiktinai pakliuvo Descartes'o knyga, kuri jį tiesiog sukrėtė. Kone ketverius metus jis studijavo tik jo veikalus, paskui vėl grįžo prie Augustino. Ant šių dvejopų pamatų kūrė savąją doktriną, kurią pirmą kartą paskelbė 1675 m. ir ištikimai jos laikėsi visus likusius 40 gyvenimo metų, daug kartų skelbė jos santraukas, aiškino ir gynė ją.

PIRMTAKAI. Jo filosofijos šaltiniai buvo minėti du filosofai: senasis krikščioniškasis Augustinas ir novatoriškasis Descartes'as. Jis kėlė uždavinį - suderinti jų doktrinas; tai nebuvo sunkus uždavinys, nes Descartes'o teorija jau buvo persunkta Augustino idėjų. Šiaip ar taip, Malebranche'as sustiprino augustinizmo tradiciją XVII a. filosofijoje; palyginti su Descartes'u, jo teorijoje buvo ryškesni religijos bei iracionalizmo elementai; tuo Malebranche'as panėšėjo į Pascalį, nors liko svetimas šio polinkiui į skepticizmą bei praktinę problematiką.

Posūkis Malebranche'o suformuluoto požiūrio link jau brendo anksčiau, dar Descartes'o mokykloje, o tiesioginis jo pirmtakas buvo Leveno profesorius, vadinamojo okazionalizmo kūrėjas Arnoldas Geulincxas (1624-1669).

PAŽIŪROS.
1. OKAZIONALIZMAS. Geulincxo ir Malebranche'o išeities taškas buvo Descartes'o iškelta, tačiau nepakankamai jo išryškinta problema: koks yra dviejų substancijų - materijos ir dvasios - santykis? Geulincxas ir Malebranche'as laikėsi tokios nuostatos: jeigu tos substancijos, kaip įrodė Descartes'as, yra toto genere skirtingos, tai jos negali viena kitos paveikti. Kokiu būdu netįsi mintis galėtų veikti tįsią materiją, ir atvirkščiai? Kur jos galėtų susiliesti? Išties mums atrodo, kad matome jų sąveiką, tačiau tai iliuzija. Jeigu jos sąveikauja, tai tik tarpininkaujant Dievui- Materijoje vykstantys pokyčiai esą dingstis Dievui sužadinti dvasios pokyčius, įr atvirkščiai - dvasios pokyčiai yra dingstis Dievui sužadinti atitinkamus materijos pokyčius: iš čia kilęs „okazionalizmo" (lot. occasio - proga, dingstis) pavadinimas. Jokia kita teorija nėra taip tvirtai pasisakiusi už dvasios ir kūno dualizmą.

2. ABIEJŲ SUBSTANCIJŲ PASYVUMAS. Malebranche'as šią teoriją perėmė iš Geulincxo, bet nuėjo toliau: kūnas neveikia ne tik dvasios, jis neveikia ir kitų kūnų. Juk ir Descartes'as teigė, esą kūnai nesugeba sukelti judėjimo, nes jiems nesuteikta jėgų. Malebranche'as šią mintį ypač pabrėžė: vidinėmis jėgomis neapdovanoti kūnai nėra paveikūs; jie neveikia ne tik dvasios, jie apskritai neturi gebėjimo veikti. Sukurtoji substancija gali tik pasiduoti veikiama, bet pati veikti negali. Ir tai visai nekeista, nes veikimas yra kūrimas, o kūrimas - Dievo savastis. Kūrybinių gebėjimų priskyrimas kūriniui, pasak Malebranche'o, yra pagoniškosios filosofijos, perdavusios kūriniui tai, kas yra tik Dievo privilegija, paveldas.

Remdamasis šia nuostata Malebranche'as padarė išvadą, kad kūnų negali sieti priežastiniai ryšiai, nes būti kieno nors priežastimi galima tik turint vidinių jėgų ir veikiant. Priežastingumo sąvokoje glūdinčius keblumus filosofai pastebėjo seniai; Malebranche'as klausimą išsprendė radikaliai: nėra jokios priežastinės daiktų tarpusavio sąsajos. Viso, kas vyksta, priežastis glūdi anaiptol ne daiktuose, priežastis yra Dievas, tik Dievas, nes tik Jis yra veiksnus. O žmogus geba veikti ne daugiau nei kiti sukurti daiktai; ne žmogus judina savo ranką, ne jis kvėpuoja ir ne jis kalba; Dievas judina jo ranką netgi tuomet, kai žmogus ją nukreipia prieš Dievo įsakymus.

Taigi pasaulis nėra vieninga visuma; tai tarpusavyje nesusijusių daiktų gausa; juk tik veiksnumas galėtų juos susieti, tačiau jie inertiški. Daiktai susiję tik su Dievu, o ne tarpusavyje.

Visų šio pasaulio įvykių priežastimi laikydamas Dievą Malebranche'as nenorėjo gamtiniame pasaulyje įkurdinti nuolat veikiantį stebuklą, kaip jam priekaištavo Leibnizas; priešingai, jis vylėsi tokiu būdu paaiškinąs, iš kur pasaulyje randasi būtini sąryšiai ir reguliarūs įvykiai.

3. DAIKTŲ REGĖJIMAS DIEVE. Išvadas iš savo bendrosios teorijos Malebranche'as perkėlė ir į pažinimo teoriją. Kokiu būdu siela gali pažinti daiktus? Juk turimi daiktų vaizdai negali būti nei kūnų poveikio sielai, nei pačios sielos veikimo padariniai, nes nei kūnai, nei sielos savaime veikti negali. Tad lieka viena: jie yra Dievo veikimo padariniai.

Tarp mąstančios būtybės ir tįsaus kūno nėra sąlyčio, todėl tiesioginis daiktų suvokimas neįmanomas. Kai juos suvokiu, mano sąmonę veikia ne jie, bet Dievas. Būdamas vienintelė mūsų veiksmų priežastis, Dievas yra ir mūsų pažinimo priežastis. Ši koncepcija neatsirado tuščioje vietoje: jos pirmtakas buvo Augustinas, tačiau Malebranche'as žengė toliau taikydamas ją ne tik amžinosioms, bet visoms tiesoms.

Materijos poveikis sielai, Malebranche'o požiūriu, yra toks nepaaiškinamas ir neįmanomas dalykas, jog kur kas paprasčiau pripažinti, kad pažinimas vyksta apskritai be proto sąlyčio su pažinimo objektu; lengviau esą pripažinti, kad Dievas leidžia sieloms stebėti Jame glūdinčias idėjas, pagal kurias Jis sukūrė daiktus. Vadinasi, daiktus pažįstame ne tiesiogiai, o stebėdami Dieve glūdinčias jų idėjas; taigi, pasak Malebranche'o, „visus daiktus regime Dieve". Tad mūsų pažinimo objektas yra ne patys daiktai, kurie sielai neprieinami, o idealūs daiktų atvaizdai. Kadangi tie atvaizdai glūdi Dieve, jie yra amžini; taigi, kaip Augustinas ir Platonas, jis mano, jog kintančius daiktus pažįstame, pažindami amžinas idėjas. Amžinas idėjas pažįstame tiesiogiai, o kintančius daiktus - netiesiogiai.

Malebranche'o sistema ypač nuosekliai išplėtojo mintį, kuri pati savaime metafizikoje anaiptol nebuvo ypatinga, veikiau priešingai - daugumoje metafizinių teorijų vyravo kaip tik ši mintis: visa, kas egzistuoja, kyla ne iš baigtinės, o iš begalinės, absoliučios, dieviškosios būties. Pagaliau ne tik visa kyla iš Dievo, bet ir visa kas veržiasi vėl į Jį sugrįžti. Nors paviršutiniškas stebėjimas rodo ką kita, tačiau iš esmės mes linkstame į tai, kas tobula, taigi į Dievą. Nuo šios natūralios krypties nutolus randasi blogis. Malebranche'o etikos, kaip ir jo metafizikos bei pažinimo teorijos, pamatas buvo Dievas.

4. BEGALYBĖS IDĖJA. Visų Malebranche'o pastangų, kad ir kokią pažinimo sritį - nuo metafizikos iki matematikos - paimtume, tarsi bendras vardiklis yra begalybės sąvoka. Tačiau begalybę jis suprato savotiškai, kitaip, negu ji buvo suprantama iki jo ar jo amžininkų. Jis atsisakė principo finiti et infiniti nulla pro-portio. Baigtinis pasaulis nuolat susiliečia su begalybe, pastaroji visur į jį prasiskverbia. O jų tarpusavio santykis yra visiškai priešingas nei įprasta manyti, kad begalybė ir pirmesnė, ir pozityvesnė už baigtinumą; ji - ne tolima egzistencijos riba, ne jos horizontas, bet jos vidinis veiksnys. Baigtiniai daiktai tėra savarankiškos būties neturintys begalybės fragmentai. Iki tol nėra buvę tokios infinis-tinės pažiūros į pasaulį. Tačiau Malebranche'as neliko vienišas: netrukus jį parems Leibnizas.

Antai Descartes'as laikėsi nuomonės, kad protas nepajėgus pažinti begalybės ir tegali jai paklusti. O Malebranche'as, priešingai, buvo įsitikinęs, kad begalybę ne tik pažįstame, bet, maža to, tik ją pažinę galime pažinti baigtinį pasaulį. Pastarąjį suvokiame tik kaip begalybės apribojimą. Pažinimo, kaip ir egzistavimo, plotmėje pirminė yra begalybė, o baigtinumas - antrinis. Tai akivaizdžiausiai matyti matematikoje. Malebranche'o filosofija, žvelgianti į daiktus begalybės ir dieviškumo sub specie, iš esmės buvo matematinio požiūrio perkėlimas į metafiziką, manant, kad visos matematikos pamatą sudaro proto intuicijos tiesiogiai suvokiama tolydumo idėja, o tolydumo idėjoje slypi begalybės idėja.

5. PAŽINIMO TEORIJA. Vingrią metafiziką Malebranche'ui pavyko suderinti su blaiviais ir skrupulingais pažinimo srities tyrinėjimais.

Jis perėmė Descartes'o idealą - pažinimo aiškumą. Tikrai pažįstame tik tai, ką aiškiai suprantame. Šį Descartes'o kriterijų pritaikęs pažinimo analizei, jis priėjo prie visiškai kitokių negu Descartes'as išvadų: nepažįstame aiškiai nei Dievo, nei savo sielos - apie šią turime tik neaiškų vidinį potyrį, nei juolab kitų žmonių sielų - apie jas tegalime daryti prielaidas. O kūnus pažįstame aiškiai, nes jų esmę sudaro tįsumas, tad neverta norėti ką nors pažinti aiškiau nei tįsumą.

Apskritai epistemologinės Malebranche'o pažiūras galima nusakyti taip:

•  mūsų pažinimas yra dvejopas: jis remiasi arba suvokiniais (perception), arba idėjomis (idee). Pirmuoju atveju daiktai pažįstami tiesiogiai, antruoju - tarpininkaujant idėjoms. Tai yra du mūsų pažinimo poliai;

•  tik idėjos teikia aiškų pažinimą; jusliniai suvokiniai protui yra tamsūs;

•  tiesiogiai suvokiame tik tai, kas yra mūsų prote, t. y. tik proto būsenas; tai, kas yra anapus proto, galime pažinti tik netiesiogiai. Vadinasi, mūsų psichologinis pažinimas yra tiesioginis, bet užtat jis nėra aiškus, o visas kitas pažinimas gali būti aiškus, tačiau jis visuomet yra tik netiesioginis;

•  tarpininkaujant idėjoms, pažįstame daiktų savybes; apie tai, ar daiktai egzistuoja, mums rodo tik suvokiniai. Egzistavimo klausimas nepriklauso aiškiam protiniam pažinimui, tai išimtinai juslinio suvokimo sritis;

•  suvokiniai prote kyla ir išnyksta; idėjos, kitaip nei protas, nekinta, nes jos protui nepriklauso. Tad plaukia savotiška išvada: suvokiniai yra proto dėmenys, o idėjos nėra jo dėmenys - jos yra anapus proto esantys jo objektai.

Atskyręs protą nuo idėjų, Malebranche'as padarė metafizinę išvadą: idėjos glūdi ne mumyse, bet Dieve. Iš to plaukė ir metodologinė išvada: kadangi idėjos nėra proto dėmenys, psichologinis tyrimo metodas joms netinka. Tad pažinimo analizė ne visuomet yra psichologinė: šiai priklauso juslinis pažinimas, o netiesioginis, idėjų tarpininkaujamas pažinimas yra pažinimo teorijos psichologinio traktavimo riba. Taigi Malebranche'as buvo psichologizmo priešininkas.

Šių Malebranche'o samprotavimų išvados gerokai skyrėsi nuo Descartes'o pažiūrų; pirmiausia nesutapo kūnų ir sielos pažinimo vertinimas. Kūnų pažinimą, kuris vyksta tarpininkaujant aiškioms idėjoms, Malebranche'as laikė tobulu. O kadangi sielą pažįstame tiesiogiai, t. y. vidiniu suvokimu, jos pažinimas yra neaiškus. Tad šioje vietoje Malebranche'as apvertė Descartes'o pažiūras. Jo manymu, tai, kad siela egzistuoja, žinome iš esmės pirmiau ir patikimiau nei tai, kad egzistuoja kūnai; o kūno prigimtį pažįstame pirmiau ir aiškiau nei sielos prigimtį. Juk daiktų egzistavimą mes pažįstame per suvokinius, o daiktų prigimtį - tarpininkaujant idėjoms. Mokslo raida patvirtino Malebranche'o požiūrį: psichologija iki šiol nepasiekė tokio tikslumo, koks būdingas mokslams apie kūnus.

Malebranche'as buvo empirikas; jo manymu, tvirčiausias pažinimo pamatas yra jo empirinis pagrįstumas. Tačiau jis nebuvo empiristas; laikėsi požiūrio, kad juslinis patyrimas nėra savaimingas, be mąstymo jis negalįs išsiversti. Malebranche'as teigė, jog tam tikri sprendiniai (vadino juos „natūraliais", jugements naturels) yra kiekvieno suvokimo dėmenys. Esama dviejų principinių suvokimo sampratų: vienos požiūriu, suvokimas apima sprendinius, o kitos - tai esąs grynai juslinis procesas. Po Malebranche'o atėjusios kartos atstovas Berkeley sukūrė klasikinį antrosios sampratos modelį. Tačiau vėliau, XIX amžiuje, mokslo, ypač fiziologinės optikos, raida patvirtino veikiau Malebranche'o koncepciją.

Iš specialesnių epistemologinių Malebranche'o pažiūrų vertėtų išskirti mintį, esą tiesos - tai santykiai. Jis rašė: „Egzistuoja trys santykių, arba tiesų, rūšys: tai idėjų santykiai, idėjų ir daiktų santykiai ir galiausiai - pačių daiktų santykiai. Kad dukart du - keturi, yra tiesa, nusakanti idėjų santykius; kad egzistuoja Saulė, yra tiesa, nusakanti idėjos ir daikto santykį; pagaliau kad Žemė didesnė už Mėnuli, yra tiesa apie daiktų tarpusavio santykį".

APIBENDRINIMAS. Malebranche'o sistema yra viena iš augustiniškosios tradicijos grandžių; tačiau mintis, kad būties ir pažinimo šaltinis yra Dievas, jo teorijoje įgavo radikalesnį pobūdi nei patristikoje bei scholastikoje; to nederėtų pamiršti mėginant „blaivią" naujųjų amžių filosofijos poziciją priešpriešinti viduramžiškai teocentrinei metafizikai. Iki Malebranche'o prie tokių kraštutinių išvadų buvo priėję ne scholastai, o tik arabų mutakalimai. Principinę reikšmę jo filosofijoje turėjo paradoksalus teiginys, kad visos sukurtosios substancijos - pasyvios; okazionalizmas, kuriuo iš esmės rėmėsi Geulincxas, tebuvo vienas Malebranche'o sistemos dėmenų. Tačiau metafizinės spekuliacijos - tai tik menka Malebranche'o interesų sritis; išvados, prie kurių jis priėjo tyrinėdamas pažinimą, buvo reikšmingos nepriklausomai nuo jo metafizinės sistemos. Jis buvo puikus psichologas, bet - psichologizmo priešininkas, lygiai kaip būdamas tvirtas empirikas jis buvo empirizmo priešininkas.

OPOZICIJA sukilo tik pasirodžius svarbiausiam Malebranche'o veikalui; jos gretose buvo ne tik dekartininkai bei konservatyvieji teologai, bet ir empiristai. Štai svarbiausi jo filosofijos priešininkai:

1.  Antoine Arnauld, jansenistas, 1685 m. ėmęsis ginti tas pačias doktrinas, kuriomis rėmėsi Malebranche'as - augustinizmą ir kartezianizmą; tačiau jis tas doktrinas suprato tradiciškiau nei Malebranche'as, kuris iš Augustino ir Descartes'o prielaidų padarė savarankiškas išvadas. Nors abu priešininkai iš tiesų buvo artimi ir jų teorijos skyrėsi tik kai kuriomis detalėmis, įsiplieskė ilga ir atkakli polemika. Juos supriešinę skirtumai kilo iš Malebranche'o filosofijos misticizmo ir pirmiausia išryškėjo idėjų teorijoje. Arnauld išpuoliai sulaukė atgarsio: Indekso Kongregacija pasmerkė Malebranche'o raštus.

2.  Jėzuitai kritikavo Malebranche'ą gindami konservatyviąją teologiją, jie smerkė pirmiausia jo idealizmo pobūdį. Aršiausią išpuolį paskelbė „Journal de Trevoux" 1713 m. Tačiau tarp jėzuitų būta ir pavienių Malebranche'o gynėjų. Beje, konservatyviesiems teologams jis atsilygino tuo pačiu; jis buvo neabejotinai religinis mąstytojas, tačiau anaiptol ne scholastinės pakraipos. Idėjos, kuriomis rėmėsi aristoteliškoji scholastika - tokios kaip aktai, potencijos, galios, formos, paslėptos kokybės, - jo manymu, esančios visiškai neaiškios. Scholastiką jis traktavo kaip visiškai nemokslinę, savo esme netgi pagonišką doktriną.

3. Locke'as jį kritikavo iš empirizmo pozicijų, skirdamas tam specialų traktatą „An Examination of Malebranche's Opinion of Seeing All Things in God", kuris, parašytas 1695 m., buvo paskelbtas tik po mirties, 1706 m.

Malebranche'o doktrina jam gyvam esant buvo kritikuojama daugiausia religijos vardu. XVIII a. padėtis pasikeitė: dabar ji traukė į religiją linkusius filosofus o kritika kilo iš tuo metu viešpatavusio empirizmo ir materializmo.

ĮTAKA. Nepaisant tam tikrų grupių opozicijos, „Recherche de la verite" iš karto susilaukė negirdėto pasisekimo: 1675-1678 metais pasirodė net šeši leidimai, neskaitant lotyniško vertimo. Malebranche'as tapo „antruoju po Descartes'o prancūzų filosofijos atnaujintoju", kurio originali teorija jaudino ir žavėjo protus. Jo, kaip ir Descartes'o, įtaka peržengė mokslo sritį ir netgi pasiekė anksčiau filosofija nesidomėjusios šviesuomenės ratą. Jo šalininkų būta tarp mokslui atsidavusių Akademijos narių, tokių kaip Carre ir markgrafas de L'Hopitalis; jų būta ir įvairiuose vienuolių ordinuose, ypač tarp oratorionų, benediktinų, netgi tarp jėzuitų (tėvas Andre). Dar jam gyvam esant įsikūrė kone religinės bendruomenės pobūdžio malbranšininkų draugija.

Greta Prancūzijos ir Italijos, kur būta gausių Malebranche'o šalininkų, kitose šalyse jo keliu pasuko tik pavieniai, bet užtai iškiliausi mąstytojai. Anglijoje giminišką sistemą sukūrė Berkeley ir Collier. Malebranche'u rėmėsi ir Hume'as, tačiau jis perėmė tik priežastingumo doktriną, o metafizikos teorijai nepritarė. O Leibnizas, kuris būdamas Paryžiuje tapo Malebranche'o sukelto intelektualinio sąjūdžio liudininku, priešingai, priartėjo prie jo nebent metafizikos klausimais. Esama Malebranche'o idėjų ir Jeano Jacques'o Rousseau filosofijoje.

Malebranche'o doktrinai būdingos dvi labai skirtingos tendencijos: mistinė metafizinė ir blaivi epistemologinė. Pirmoji labiau juntama pradiniame etape, o vėliau persvarą įgavo antroji. XIX ir XX amžiais tik pastaroji pakraipa išliko gyvybinga ir susilaukė atgarsio (Bolzano logikoje bei fenomenologų mokykloje).