Jau kitos kartos filosofai, pasitelkę Descartes'o principus, sukūrė praktinę filosofiją, atitinkančią moralinius ir ypač religinius poreikius. Pirmasis šio darbo ėmėsi Pascalis.

GYVENIMAS. Blaise'o Pascalio (1623-1662) asmenyje genialūs mokslininko bei literato gebėjimai susijungė su giliai religinga prigimtimi. Neilgas, nesibaigiančių l igų ir kančių varginamas gyvenimas buvo labai turtingas įvairiapusės kūrybos vaisių. Šlovę jam atnešė kūrybiškos matematinės idėjos ir publicistiniai „Laiškai provincialui" („Lettres Provinciales"), kuriuose nepaprastai įžvalgiai, laisvai ir sąmojingai kritikavo oportunistinę jėzuitų etiką. Pats jis šliejosi prie janse- nistų, kurie, atsigręžę į šv. Augustiną, siekė atgaivinti krikščioniškumo dvasią. Į gyvenimo pabaigą jo religinės aspiracijos galutinai užgožė mokslines, ir Pascalis gyveno kaip visiškai atsidavęs Dievui mistikas ir asketas.

RAŠTAI. Filosofiniu požiūriu reikšmingiausias veikalas - „Mintys" („Pensees sur la religion", žinomas sutrumpintu pavadinimu „Pensees", 1669), - rašytas į gyvenimo pabaigą, liko nebaigtas. Jis susideda iš fragmentų ir aforizmų. Logines pažiūras Pascalis apmetė fragmente „Esprit geometrique".

PASCALIO SANTYKIAI SU PIRMTAKAIS. Filosofijoje Pascalis buvo Descar- tes'o sekėjas. Tačiau dėl jansenizmo įtakos jo požiūriui į pasaulį didesnę reikšmę turėjo Augustino idėjos. Ankstyvuoju, logikos ir metodologijos problemų gvildenimo, laikotarpiu jis laikėsi Descartes'o principų ir jų niekada neišsižadėjo; bet vėlesniu, religijos, laikotarpiu, iš šių principų jis padarė kitokias išvadas ir perėjo į kitą poziciją nei Descartes'as. Toji pozicija skyrėsi trimis aspektais.

Pirma, Descartes'as daugiausia dirbo dviejose srityse - teologijos ir metodologijos; jo filosofijoje buvo du poliai - Dievas ir metodas, ir atitinkamai du atramos taškai - augustinizmas ir racionalizmas. Šias dvi tendencijas Descartes'as pajėgė sutaikyti, o Pascalio mąstysenoje jos išsiskyrė. Antra, Descartes'as derino metafiziką su skepticizmu; beje, skepticizmas jam tebuvo priemonė, apvalanti protą ir praskinanti kelią metafizinei filosofijai. O Pascalis, visa siela persiėmęs skepticizmo argumentų, pats sau užsikirto dogmatinį kelią. Trečia, Descartes'ui menkai terūpėjo etinės problemos, kurios Pascaliui buvo svarbiausios. Tad Pascalio filosofija buvo Descartes'o filosofijos skilimo, kurį šioje problematikoje sukėlė trijų jos veiksnių - skeptiškojo, religinio ir etinio - sustiprinimas, rezultatas.

PAŽIŪROS.
1. PROTO BEJĖGIŠKUMAS. Pažinimui Pascalis kėlė tokius pat didelius reikalavimus kaip ir Descartes'as bei kiti racionalistai; ir jis geometriją laikė pažinimo etalonu. Tačiau netrukus įsitikino, kad tie reikalavimai yra perdėti, kad iš tikrųjų mūsų turimas pažinimas jų neatitinka. Aiškinant reikšmingus klausimus geometrija nepritaikoma: ji esą nepadeda nei suprasti mus supančios begalybės, nei išspręsti etikos bei religijos problemų. Sprendžiant tokias problemas Descartes'o aiškumo ir akivaizdumo kriterijai niekuo negelbsti. Pascalis ne tik konstatavo, kad sprendžiant esminius ir egzistenciškai svarbius klausimus racionalistinis metodas yra bejėgis, bet ir išgyveno tai kaip asmeninę tragediją. Tai. kad jo požiūris į mokslo metodo veiksmingumą taip nutolo nuo Descartes'o, nebuvo atsitiktinumas; taip atsitiko todėl, kad Pascalis siekė šį metodą pritaikyti visiškai kitai problemų sričiai: Descartes'as gvildeno grynai teorines problemas, o jį domino praktiškai svarbūs dalykai, laimė bei sielos išganymas. Kadangi jis, kaip ir Descartes'as, neskyrė teorinio ir praktinio pažinimo, tai įsitikinęs praktinio pažinimo neveiksmingumu tą patį galvojo ir apie teorinį pažinimą. Iš čia kilo bet kokio pažinimo menkinimas: pažinimas tesąs „tuštybė" ir „paikystė".

Keldamas pažinimui be galo didelius reikalavimus, racionalizmas susidūrė su dviem galimais kraštutinumais: arba pažinimas atitinka tuos kriterijus, arba ne; pirmuoju atveju pažinimas turėtų būti absoliutus, antruoju - tektų pripažinti, kad pažinimas išviso negalimas. Pirmąją racionalizmo poziciją įtvirtino Descartes'as, antrąją - Pascalis. Pascalio skepticizmas išaugo iš racionalizmo; jeigu pažinimui jis būtų kėlęs tik tokius reikalavimus, kokius jam kėlė empirikai, kurie faktines žinias jau laikė pažinimu, jis nebūtų galiausiai priėjęs prie abejojimo pozicijos. Pascalis pripažino, kad faktus mes žinome, tačiau teigė, esą mes jų nesuprantame. O racionalistui be supratimo nėra pažinimo. Konstatavęs, kad protas nesugeba pažinti, Pascalis turėjo pripažinti, kad „nėra nieko protingesnio, kaip išsižadėti proto". Nusivylimo racionalizmu rezultatas buvo absoliutus abejojimas, kurio niekas neišsakė taip jautriai kaip Pascalis. Tačiau abejojimas nesuteikė jam ramybės, kaip kadaise Pironui, o sukėlė sielvartą: „Nežinau, nei kas mane paleido į pasaulį, nei kas yra pasaulis, nei kas esu aš pats. Aš siaubingai nieko neišmanau..."

2. ŠIRDIES TVARKA. Vis dėlto Pascalis rado išeitį iš kankinančių abejonių. Bet padedamas ne proto, kaip Descartes'as, o „širdies" ir tikėjimo. „Širdis" - tai žmogui būdingas gebėjimas pažinti antgamtinius dalykus. Egzistuoja „širdies tvarka" (ordre du coeur), kitokia nei proto tvarka, kurią mokslo žmonės laiko vienintele. „Širdis turi savo paskatų, kurių nežino protas" (Le coeur a ses raisons, que la rai- son ne connaitpas). Taigi skepticizmas, „pironizmas" nebuvo jo galutinė išvada: tai tik kelio į pažinimo jausminės prigimties, mistinės intuicijos pripažinimą etapas. Maža to, tai kelio į atsidavimą tikėjimui ir religijos autoritetui etapas. „Tikėjimas tave apmulkins? - Tarkime, tačiau ką beprarasi?" Tai vienintelis galimas kelias, kai žinai, jog protas nepajėgus pažinti. Panašiai kaip XIV amžiuje, taip ir dabar skepticizmas pasitarnavo misticizmui ir fideizmui. „Reikia būti geometru, pironininku ir nuolankiu krikščionimi", - rašė Pascalis, t. y. 1) pažinimui reikia kelti didelius reikalavimus, 2) įsitikinti, kad protas nepajėgia jų įvykdyti, o tuomet 3) pasikliauti apreiškimu.

Šioje sąsajoje glūdėjo ypatingas Dievo buvimo įrodymas - įrodymas, kurį suformulavo Pascalis ir kuriame matematiko ir skeptiko argumentai ėjo išvien. Arba Dievas yra, arba Jo nėra: viena iš dviejų privalome priimti, sprendimas yra neišvengiamas, nes gyvensime arba su Dievu, arba be Jo. Taigi Pascalis nesiėmė nei įrodinėti to, kad Dievas tikrai egzistuoja, nei nustatinėti, kokia yra jo buvimo tikimybė; užtat jis mėgino apskaičiuoti, kokiu laipsniu žmogui yra naudingiau Jį pripažinti. Dievo buvimo pripažinimas, pasak Pascalio, yra lošimas, ir visas šis samprotavimas yra žinomas „Pascalio lažybų" (lepari de Pascal) vardu. Statydami už Dievo buvimą, rizikuojame nedaug - viso labo tik laikinuoju gyvenimu; bet jeigu paaiškės, kad esame teisūs, išlošime amžinąjį gyvenimą ir laimę. Čia remiamasi prielaida, kad Dievas atlygina už tikėjimą ir baudžia netikinčius. Tai ypatingas, probabilistinis ir eudaimonistinis, Dievo buvimo įrodymas, paremtas tikėtinumu ir laimės viltimi. Tiksliau, tai netgi ne Dievo buvimo įrodymas, o veikiau įrodymas, kad gyventi dera taip, tarsi Jis egzistuotų.

3. VERTYBIŲ TVARKA Pascalis perėmė ne tik pagrindines metodologines, bet ir metafizines kartezianizmo pozicijas, tačiau traktavo jas kitokiu, moralisto, požiūriu. Jis griežtai, kaip ir Descartes'as, atribojo Dievą nuo kūrinijos, o sąmonę nuo materijos, tačiau jam tai buvo ne tiek skirtingos būties rūšys, kiek skirtingos vertybės, ne tiek pažinimo, kiek pasirinkimo objektai. Šitaip Descartes'o išskirtosios substancijos, Pascalio teorijoje tapusios pasirinkimo objektu, įgavo hierarchinį pobūdį: žemiausia iš jų tapo materija, aukštesne laikoma siela, o aukščiausia - Dievas.

Šios hierarchijos pakopos, kaip ir Descartes'o substancijos, buvo toto genere skirtingos ir amžinai viena nuo kitos atskirtos. Pasak Pascalio, materialios vertybės, kad ir kiek jų pagausėtų, niekada nepasieks dvasinių vertybių lygmens: „Visi kūnai, dangaus skliautas, žvaigždės, Žemė ir jos karalystės neprilygsta net menkiausiai dvasiai". Dvasios pranašumas kūno atžvilgiu yra begalinis. Toks pat begalinis yra ir antgamtinės dieviškosios tvarkos pranašumas gamtinės tvarkos atžvilgiu; žemėje antgamtinė tvarka reiškiasi meile, tad „visi kūnai drauge ir visos dvasios, ir visa, kas jų sukurta, neprilygsta net menkiausiam dieviškosios meilės judesiui".

Operuodamas begalybės sąvoka ir šios pagrindu, kaip ir Descartes'as, atskirdamas Dievą nuo kūrinijos, Pascalis priėjo prie išvados, kad begalinės dieviškųjų dalykų vertės atžvilgiu laikinų daiktų vertė yra be galo maža, taigi laikini daiktai esą visiškai menki ir beverčiai. Tuo ir rėmėsi „Pascalio lažybos", leidusios apsispręsti, kur link kreipti gyvenimą. Tapo aišku, kad vienintelė protinga dorovė - tarnauti Dievui: „Tik dviejų rūšių žmones galima vadinti protingais: tuos, kurie iš visos širdies tarnauja Dievui, nes Jį pažįsta, ir tuos, kurie iš visos širdies Jo ieško, nes nepažįsta".

Įdomu, kad kartezianizmas, kai juo persiėmė religinis mąstytojas - toks juk buvo Pascalis, - atvedė prie kur kas asketiškesnių išvadų nei scholastika. Scholastai apskritai pasaulį suprato kaip Dievo kūrinį, paženklintą dieviškąja kilme, o šiam naujųjų amžių mąstytojui pasaulis - visiška menkybė.

4. ŽMOGAUS DIDYBĖ IR MENKYSTĖ. Žmogus - tai kūrinys, kuriame susieina visos hierarchijos pakopos. Jį sudaro du dėmenys - kūnas ir mąstymas, iš kurių pastarasis begaliniai vertesnis už pirmąjį. „Žmogus tėra nendrė, silpniausia gamtoje. Tačiau tai mąstanti nendrė. Nereikia visai visatai ginkluotis, kad jį sutriuškintų: pakanka garų, vandens lašo jam užmušti. Bet jei visata jį ir sutriuškintų, žmogus vis tiek būtų pranašesnis už tą, kuri jį įveikė: nes jis žino, kad miršta ir kad visata turi persvarą. O visata nieko apie tai nežino. Tad visą mūsų kilnumą sudaro mąstymas..."

Maža to, žmogui duota malonė, antgamtinė meilė, priklausanti dieviškajai tvarkai. Tad „žmogus yra dvilypis ir priešingas pats sau", jo didybė lygi jo menkystei. Esą pironininkai išties turėję pagrindo skelbti žmogaus menkystę; kaip ir stoikai - skelbti žmogaus didybę; tačiau abi sektos buvo vienpusiškos.

APIBENDRINIMAS. Pascalis netelpa į įprastinę XVII amžiaus filosofijos sampratą: jis nesukūrė sistemos, nesigilino į ontologiją, nebuvo racionalistas. Tačiau nebūna visiškai vienalytės filosofijos laikotarpių, visada randasi mąstytojų, nutolstančių nuo vyraujančių nuostatų: taip atsitiko ir XVII amžiuje. Pascalis kaip tik ir atstovauja tai šio šimtmečio filosofinei mažumai, kuriai rūpėjo žmogaus problemos ir kuri įžvelgė iracionalius gyvenimo bei mąstymo veiksnius. Ši racionalizmo laikotarpio mažuma davė pradžią būsimam iracionalizmui: Pascalis - etiniam, kiti - estetiniam. Besidominčių vien tik žmogumi tuo metu būta daugiau. Pascalio „Mintys" parašytos keleriais metais anksčiau, o išleistos keleriais metais vėliau nei La Rochefoucauld „Maksimos"; tačiau žmogaus samprata jose visiškai skirtinga: pirmojoje kalbama apie grynai religini žmogų, o antrojoje - apie grynai laikinąjį žmogų.

PASCALIO REIKŠMĖ. Pascalis nesukūrė naujo tipo filosofijos; jis, kaip ir kai kurie XIV amžiaus scholastai, žengė keliu, kuris iš racionalizmo per skepticizmą nuvedė į mistiką. Tačiau niekada filosofija nebuvo giliau išgyventa, niekas kitas jai nebuvo paaukojęs tiek dvasinių pastangų. Nesukūrė Pascalis ir filosofinės mokyklos, bet visais laikais rasdavosi žmonių, kuriems jis buvo vedlys. Labiausiai su juo susiję XIX ir XX amžiaus „egzistencialistai", kurių nedomino būtis pati savaime, o tik žmogiškoji egzistencija, ir kurie, kaip Pascalis, įžvelgė žmogaus likimo tragizmą, jo pasimetimą begalybėje.

Prancūzijoje XX amžiuje susibūrė Les Amis de Pascal draugija.