Kuo naujųjų amžių mokslui buvo Galilei, tuo naujųjų amžių filosofijai Descartes'as. Patikimo metodo paieškas sujungęs su metafizine spekuliacija, jis sukūrė naujo tipo filosofiją. Todėl naujojo filosofijos etapo pradžią įprasta sieti su Descartes'o iškilimu XVII a. pirmoje pusėje.

GYVENIMAS. Renė Descartes'as (arba Des Cartes, lotyniškai Cartesius) gyveno 1596-1650 metais. Gimė Turenės provincijoje, mokėsi La Flešo jėzuitų kolegijoje (1604-1612), vėliau iki 1618 m. gyveno Paryžiuje ir studijavo matematiką. Norėdamas geriau pažinti pasaulį ir žmones, 1618-1629 metus leido pasaulietinio bei dvaro gyvenimo verpetuose, tėvynėje ir užsienyje, kelionėse ir karinėse ekspedicijose (kaip savanoris dalyvavo Trisdešimties metų kare), tačiau kartkartėmis tokį gyvenimo būdą mesdavo ir grįždavo prie studijų. 1629 metais galutinai pasitrau­kė į Olandijos glūdumą ir ratarsi grynas mokslininko įsikūnijimas; jis buvo tik mokslininkas, grynų gryniausias mokslininkas. Jis neturėjo asmeninių ambicijų (priešingai negu, pavyzdžiui, Fr. Baconas), nebuvo linkęs mokyti žmonių ar taisyti pasau­lio, jis troško tik vieno tobulinti savo protą ir pažinti tiesą; šis tikslas buvo viso jo gyvenimo nuo pradžios lig pabaigos kelrodis.

RAŠTAI. Descartes'ui filosofija buvo po senovei universalus mokslas: „Visa filosofija yra tarsi medis, kurio šaknys metafizika, kamienas fizika, o šakos visi kiti mokslai, susibėgantys į tris, būtent: į mediciną, mechaniką, etiką".

Jo tyrinėjimai apėmė kone visas tas sritis: kūrybiškai dirbo ne tik metafizikos, bet taip pat matematikos, fizikos ir biologijos baruose. Buvo apdairaus būdo, labiausiai vertino ramybę, nesivaikė šlovės, tad savo darbus skelbė nenoriai. Jam buvo svarbi tik iškiliausių mokslininkų nuomonė; su jais aktyviai susirašinėjo mokslo klausimais, siuntinėjo jiems savo kūrinių rankraščius.

Pirma jo knyga pasirodė tik 1637 m. ir vadinosi „Essais"; ją sudarė filosofinė studija „Discours de la methode" bei darbai iš matematikos („Geometrie") ir fizikos („Dioptrique" ir „Meteores"). Po to, 1641 m., paskelbtas svarbiausias jo filosofinis kūrinys „Meditationes de prima philosophia" (prancūziškas vertimas išėjo 1647 m.). Netrukus pasirodė „Principia philosophiae" (1644) bei psichologinė monografija „Les passions de l'ame" (1649). Jau po autoriaus mirties išėjo jaunystės metų metodologinis darbas „Regulae ad directionem ingenii" (rašytas veikiausiai 1628 m.) ir dialogas „La recherche de la verite par la lumiere naturel-le" (abu veikalai išleisti 1701 m.) bei kūrinio „Le monde ou le traite de la lumiere", kurio po Galilei'aus pasmerkimo autorius nepanoro skelbti, fragmentai (išleisti 1664 m.).

PIRMTAKAI. Descartes'as laikė save mąstytoju, kuris, nutraukęs ryšius su ligtoline, jo manymu, beverte tradicija, ėmėsi kurti iš esmės naują mokslą. Iš tiesų jo būta originalaus mąstytojo; tačiau su tradicija buvo susijęs kur kas labiau nei tvirtino, ir kaip tik su scholastine tradicija. Savo metafizikoje jis kėlė tas pačias problemas kaip ir didžiosios epochos scholastai, o pozicija, kurios laikėsi jas spręsdamas, buvo artima augustinizmo (paties Augustino, Bonaventūro, Dunso Škoto) nuostatoms. Ir principinis subjektyvus filosofijos atramos taškas ir Dievo koncepcija, ir mintis, kad pažinimo šaltinis yra Dievas, ir valios primato idėja bei laisvės samprata, voliuntaristinė sprendimo teorija, netgi tokios įvairios detalės, kaip garsusis pavyzdys apie vaško gabalą, visa tai jau buvo Augustino filosofijoje. Beje, kai kurios epistemologinės nuostatos, neribotos Dievo laisvės koncepcija ir t.t. jau buvo iškeltos okamininkų. Netgi Descartes'o garsusis cogito, ergo sum buvo suformuluotas Augustino, jį dažnai kartodavo scholastai, o naujai pagrindė jo paties amžininkas Campanella. Nepaisant šių sąsajų, Descartes'as pasiūlė naują metodologiją ir sukūrė naują filosofijos sistemą.

RAIDA. Po ilgų mokslo studijų ir įvairių bandymų Descartes'as sukūrė savą mokslo metodą. Pasak jo paties, tą metodą jis atradęs 1620 m. lapkričio 11 dieną, o apie 1626 metus jo metodologija jau buvo užbaigta. Po metodologijos paieškų etapo atėjo kitas -sistemos kūrimo laikotarpis. Jis prasidėjo Descartes'ui atvykus į Olandiją, o pamatinės sistemos idėjos nusistovėjo dar prieš 1637 m.

DESCARTES'O PAŽIŪROS.
1. METAFIZIKA. 1) M e t o d a s. Tuo metu, kai Descartes'as ryžosi reformuoti mokslą, šis anaiptol neklestėjo: scholastika išsisėmė, o Atgimimas pozityvių rezultatų nepasiekė. Svarbiausi Bacono ir Galilei'aus vei­kalai dar nebuvo parašyti. Beje, Bacono pasiūlymai Descartes'o netenkino, o Galilei'aus reforma apsiribojo empiriniu mokslu ir filosofijos nelietė.

Nepatenkinamos mokslų padėties priežastimi Descartes'as laikė tinkamo metodo stygių: esą moksliniai tyrimai tik tada bus vaisingi, jei prieš tai bus surastas tyrimo metodas. „Metodas" tapo svarbiausia jo filosofijos idėja ir pirmutiniu uždaviniu. Nuo Atgimimo laikų ne vienas mokslininkas ieškojo naujo metodo, bet Descartes'as šį uždavinį suvokė giliau: jo metodas turėjo ne vien palengvinti pažinimą, o pirmiausia užtikrinti jo rezultatų patikimumą.

Pažinimo patikimumo kriterijus Descartes'ui buvo aiškumas ir akivaizdumas. Kas yra aišku ir akivaizdu (clair et distinct), tas yra tikra. Ligtolinio mokslo žinios, išskyrus matematiką, nebuvo, pasak jo, nei aiškios, nei akivaizdžios. Akivaizdžios nebuvo nei scholastinės spekuliacijos, nei patyrimu įgyjamos faktinės žinios. Descartes'o mokslo idealas skyrėsi nuo scholastiškojo, taip pat ir nuo Bacono idea­lo; jis buvo ne spekuliatyvinis, bet racionalistinis.

Aišku ir akivaizdu esą tai, kas paprasta. Tik sudėtingos mintys yra painios ir tamsios, tik jos būna klaidingos. Todėl mokslui reikalingas metodas, atskleidžiantis paprastus minties dėmenis. Silogizmas šiam reikalui netinka. Šį uždavinį galįs atlikti aritmetikoje taikomas analitinis metodas. Descartes'as jį pritaikė pirmiausia geometrijai ir sukūrė analitinę geometriją (kurios idėją kitados buvo užčiuopę okamininkai). Jis vylėsi, kad ir kiti mokslai pasinaudos šio metodo pranašumais.

Jis pabrėžė dar vieną mokslinio metodo aspektą: tikslumo ir tikrumo požiūriu visi mokslai turį supanašėti su matematika. O moksliniai matematikos pranašumai kyla iš to, kad ji nagrinėja tik kiekybines savybes. Taigi Descartes'as siekė, kad visi mokslai apsiribotų kiekybine analize. Skaičiais galima išreikšti erdvę bei (sprendžiant pagal tuomet naujus Galilei'aus atradimus) -judėjimą. Tad Descartes'o idealas buvo vi­sas daiktų savybes paaiškinti remiantis jų forma ir judėjimu, visą gamtą nagrinėti tik geometriniu ir mechaniniu atžvilgiu. Analitinis metodas bei siekimas matematiškai traktuoti reiškinius sudarė Descartes'o mokslo koncepcijos pamatą. Būdamas įsitiki­nęs, kad tas pats metodas tinka visiems mokslams, jis užsimojo sukurti universalųjį mokslą (mathesis universalis) racionalų, analitinį, matematizuotą, viena sistema aprėpiantį pasaulio pažinimo visumą.

2) Metodinis skepticizmas. Descartes'o metodas iš esmės buvo skirtas specialiesiems moksliniams tyrimams; tačiau jis analogiškai sprendė ir pamatines metafizikos problemas. Jam rūpėjo surasti besąlygiškai teisingą teiginį, kuris metafizikai būtų „archimediškasis atramos taškas", patikima visų tolesnių samprotavimų prielaida. Jis ieškojo teiginio, kuris atlaikytų visas abejones; Descartes'o metodas tai visų skepticizmo argumentų išmėginimas. Tai buvo ypatingas skepticizmas: abejojimas čia yra ne išvada, prie kurios prieinama, o išeities taškas, būtina sąlyga tikrumui laiduoti. Šį „metodinį skepticizmą" Descartes'as specialiai taikė egzistavimo teiginiams; norėdamas įsitikinti daiktų realumu, kaip galimybę svarstė, kad jie tėra mūsų idėjos; tad jo samprotavimus visai tiktų vadinti „metodiniu idealizmu".

Descartes'as savąjį skepticizmą grindė tais pačiais argumentais, kurie kadaise privertė suabejoti senovės ir viduramžių skeptikus. Svarbiausi buvo trys argumentai: a) pojūčiai yra apgaulingi; b) nėra aiškios ribos tarp tikrovės ir sapno; c) kažkokia už mus galingesnė esybė gali mus klaidinti. Dviejų pirmųjų argumentų pakako suabejoti mūsų žiniomis apie išorinius objektus, trečiasis vertė suabejoti netgi matematinėmis tiesomis.

3) Cogito, ergo sum. Atrodė, kad prieš tuos argumentus neatsilaikys joks teiginys, skelbiantis, jog reikia abejoti visų daiktų realumu. Tačiau kaip tik abejojimas tapo tikrumo ramsčiu. Juk jeigu abejoju, vadinasi, mąstau; mąstymas yra (cogitatio est) net jei miegočiau ar blogio demonas mane klaidintų. Tai, ką mąstau, gali būti sapnas arba klaida, tačiau kad mąstau, yra neabejotina. Samprotaudamas galiu klysti, bet klysti galiu tik tuomet, jeigu mąstau. Nesame tikri, kad išorės daiktai egzistuoja, bet esame tikri, kad egzistuoja mūsų mintys.

Tai buvo tik posūkis, bet jo pakako, kad įvyktų perversmas. Descartes'as nu­statė, kad pažinimo pamato reikia ieškoti ne išorės pasaulyje, o žmoguje, ne objekte, o subjekte, ne materijoje, o sąmoningoje sieloje. Ir iki jo buvo filosofų, ku­rie visą šią padėtį puikiai suprato, tačiau niekas nebuvo viso to taip metodiškai ir įtikinamai išdėstęs. Niekas taip griežtai neatskyrė minčių pasaulio nuo materialiojo ir taip aiškiai neparodė, kad minčių pasaulis mums yra artimesnis, geriau pažįstamas ir patikimesnis.

Jau senovės ir viduramžių filosofijoje išryškėjusi tendencija iškelti mąstymą virš materijos dabar galutinai įsitvirtino; jos padarinius naujųjų amžių filosofijoje sunku net aprėpti.

Mąstyme, savimonėje Descartes'as surado „archimediškąjį atramos tašką", leidusį filosofijai pagrįsti įsitikinimą mąstančiojo Aš buvimu, o netiesiogiai -Dievo bei kūnų buvimu.

Mąstančiojo Aš egzistavimas logiškai išplaukė iš minties egzistavimo; juk jeigu yra mintis, turi būti ir kažkas ją mąstantis. „Mąstau, vadinasi, esu" (cogito, ergo sum). O kas aš esu? Mąstanti būtybė. Mąstantysis Aš, arba siela, egzistuoja, net jei mano kūnas būtų iliuzija; taigi siela egzistuoja nepriklausomai nuo kūno, ji yra sa­varankiška substancija.

4) Dievo egzistavimas ir kūnų egzi s t a vi m a s . Dekartiškasis mąstančiojo Aš buvimo pagrindimas logiškai vertė ir patį Descartes'ą, ir jo sekėjus atsakyti į tokį klausimą: ar kitokių būčių Dievo bei materialaus pasaulio egzistavimas gali tapti tokiu pat tikru dalyku kaip ir mąstančiojo Aš egzistavimas? Įsitikinimas Dievo buvimu, kaip ir kūnų buvimu, negalėjo savaime atsilaikyti prieš „metodinio" skepticizmo argumentus, bet gal ir šiais atvejais esama tokios pat patikimai pagrindžiančios prielaidos, kaip kad mąstančiojo Aš egzistavimo prielaida? Kaip tik šia kryptimi ir samprotavo Descartes'as. Nors jam ir pavyko įveikti pirmąjį postūmį į skepticizmą, jo pėdsakų vis dėlto liko: išorės daiktų buvimas, senovės mąstytojams atrodęs akivaizdus, Descartes'o įsitikinimu, reikalauja įrodymų. Šitoks požiūris į daiktus įsitvirtino naujųjų amžių filosofijoje.

O Dievo buvimas, pasak Descartes'o, yra logiškai įrodomas remiantis tuo, kad egzistuoja mąstymas ir mąstantysis Aš:

•  mąstantysis Aš, būdamas netobulas, neegzistuoja pats savaime, jis turi turėti priežastį. Galutinė priežastis turi būti tobula, vadinasi, ji yra Dievas;

•  Dievo egzistavimas išplaukia iš pačios mūsų turimos Dievo idėjos. Ši idėja yra tobula, o kadangi padarinys negali būti tobulesnis už priežastį, žmogiškasis Aš negali būti tos idėjos priežastis. Ne žmogus susigalvojo Dievo idėją, į jo protą ją įdiegė tobula esybė, t. y. pats Dievas. Tad jeigu turime Dievo idėją, vadinasi, yra Dievas, kuris ir įdiegė ją į mūsų protą.

Gana savitas buvo kitas įrodymas; beje, apskritai Descartes'o įrodymai siejosi su Augustino ir Anzelmo įrodymais (jis operavo ir ontologiniu įrodymu). Tomo įrodymų, paremtų materialaus pasaulio realumo prielaida, Descartes'as negalėjo priimti, nes šios prielaidos akivaizdumą jis kaip tik ir kvestionavo.

Kitaip nei Tomas, Descartes'as manė, kad kūnų buvimas įrodomas tik įrodžius Dievo buvimą. Gana originalus jo samprotavimas savo dvasia yra labai artimas Augustinui: mums būdingas natūralus polinkis laikyti kūnus realiais. Tiesa, tai tėra mūsų proto polinkis, jis gali būti apgaulingas. Tačiau gamtos, sykiu ir mūsų sąmonės, kūrėjas yra Dievas, Dievas yra tobulas ir būdamas tobulas negali mūsų klaidinti, o juk įdiegdamas mums polinkį laikyti realiais kūnus, kurie neegzistuoja, jis mus klaidintų. Taigi materialaus pasaulio buvimo, kūnų buvimo tikrumas nėra tiesioginio pobūdžio, jį laiduoja Dievo tobulumas.

Šitaip Descartes'as įrodinėjo Dievo ir kūrinijos buvimą. Jo išvedžiojimai buvo labai painūs ir įprastinei mąstysenai nepriimtini; ši mieliau sykiu su Tomu Akviniečiu be jokių įrodymų pripažins kūnų buvimą ir šiuo pagrindu įrodinės Dievo buvimą, nesiryždama samprotauti atvirkščiai, t. y. taip, kaip siūlė Descartes'as -iš Dievo buvimo logiškai dedukuoti daiktų buvimą. Descartes'as pradėjo nuo abejojimo, bet abejojimas jam tik pereinamoji fazė, reikalinga tam, kad nepagrįs­ti ir dėl to nepatikimi įsitikinimai taptų pagrįstais ir tikrais.

Reikėjo atsakyti dar į vieną klausimą: kokios yra būtinos to, kas egzistuoja, Dievo, sielos ir kūnų savybės arba būtini požymiai (atributai)?

•  Dievo atributas, Descartes'o požiūriu, yra Jo begalinumas. Remdamasis begalybės analize bei analogija su baigtiniais daiktais jis dedukavo kitas Jo savybes. Tos analizės ir analogijos rezultatas buvo augustiniškąją tradiciją atitinkanti voliuntaristinė koncepcija: Dievas pirmiausia yra valia, nes iš visų dvasinių galių tik valia yra neribota. Begalinės esybės valios, kuri iš prigimties yra laisva, niekas negali riboti; jos neriboja nei tiesa, nei gėrio normos; tiesa ir gėris yra tik tai, ko nori Dievas. Šis samprotavimas nepaisant tikrųjų Descartes'o filosofijos siekių nuvedė jį į subjektyvizmą, kokį jau skelbė Dunsas Škotas ir Ockhamas: nėra teiginių, kurie patys savaime būtų teisingi, nei daiktų, kurie savaime būtų geri; teisingi ir geri jie tampa tik Dievo nuosprendžiu.

•  Sielos atributas yra sąmonė arba, pasak Descartes'o, mąstymas (kuris jo terminologijoje apėmė visas psichines funkcijas, įskaitant valią ir jausmus). Tai yra vienintelis sielos požymis: jokios kūniškos savybės nėra pastoviai su siela susijusios. Toks požiūris prieštaravo senajai, graikiškajai tradicijai, kuri sielą laikė gyvybės veiksniu; dabar ji suprantama tik kaip mąstymo veiksnys.

Senovėje laikytasi principinio daiktų skirstymo į gyvus ir negyvus; sąmonė buvo traktuojama kaip vienas iš gyvybės požymių. O naujųjų amžių filosofijoje, pradedant Descartes'u, principinę reikšmę įgavo skirstymas į sąmoningas ir nesąmoningas būtybes. Antikos laikais manyta, kad sielą turi kiekviena gyva būtybė, o naujaisiais amžiais kad tik sąmoninga būtybė. Dabar „siela" imta vadinti ką kita, ir tai nebuvo vien terminologinis skirtumas: pradedant Descartes'u, įsigalėjo įsitikinimas, kad sąmonė visiškai savitas reiškinys, kad organinės ir psichinės funkcijos nėra nei giminiškos, nei tolydžios. Gyvybė buvo perkelta į materialių daik­tų sferą ir traktuojama kaip grynai materialus procesas; o siela, praradusi ryšį su gyvybe, kartu neteko ir sąsajų su kūnu. Taip radosi radikalus sielos ir kūno dualizmas.

7) Kūno atributas yra tįsumas. Ir vien tik tįsumas: pakanka pakaitinti vaško gabalėlį, kad įsitikintum, jog pakito visos jo savybės ir kad, be tįsumo, ki tokių pastovių savybių jis neturi. Pažymėtina, kad juslinių kokybių Descartes'as nelaikė kūnų savybėms: jo manymu, šios yra grynai subjektyvios.

Nustatęs, kad tįsumas yra kūnų atributas, jis padarė keletą išvadų. Pirmiausia, tįsumo ypatybė yra jo begalinis dalumas. Tad kūnai negali susidėti iš atomų, nes šie juk nedalūs. Todėl Descartes'as negalėjo priimti atomistinės teorijos, kuri jo laikais buvo atnaujinta ir kurios šalininkai buvo daugiausia mechanistiškai mąstantys gamtotyrininkai.

Kadangi daiktai realiai neturi kitokių savybių, išskyrus erdvines, tai ir jų pokyčiai yra tik erdvinio pobūdžio. Kitimas erdvėje, arba judėjimas, yra vienintelė kūnų pokyčių forma.

Vadinasi, kūnams būdingos tik geometrinės savybės ir juose vyksta tik mechaniniai pokyčiai. Kokybės bei kokybiniai pokyčiai tai tik subjektyvios mūsų juslių reakcijos (tai akivaizdu iš kai kurių juslinių kokybių pavyzdžiui, akustinių, kurių objektyvi priežastis yra tik judėjimas). Descartes'o metafiziniai samprotavimai bei fiziologijos tyrimai derinosi su jo metodologinėmis idėjomis, todėl metodologinis postulatas, reikalavęs reiškinius traktuoti kaip judėseną, galėjo virsti teze, teigiančia, kad reiškiniai tai judesiai.

Mechanistinę teoriją Descartes'as taikė visai be išimties gamtai; gyvybę jis aiškino kaip grynai mechaninį procesą, kurį sužadina kraujyje susiformuojantys ma­terialūs impulsai (esprits animawc); gyvūnus traktavo kaip mašinas ir atitinkamai aiškino jų elgseną.

Mechanistinė gamtos samprata pakeitė scholastinę dinamistinę koncepciją, operavusią spontaniškų jėgų ir tikslų sąvokomis. Dėl to pasaulio paveikslas tapo skurdesnis, bet užtat skaidresnis ir mokslui prieinamesnis. Ši Descartes'o koncepcija turėjo sąlyčio taškų su Galilei'aus teorija; abiejų autoriteto palaikoma ji įsigalė­jo Europos filosofijoje ir moksle.

Iš geometrinės kūnų koncepcijos Descartes'as padarė tolesnes logines išvadas. Kadangi kūnai neturi kitokių savybių, išskyrus tįsumą, jiems nėra būdingos dinaminės savybės; jie savyje neturi jokių jėgų, tad jie negali sukurti judesio. Tačiau jie vis dėlto juda; tai įmanoma tik todėl, kad judėjimas jiems suteikiamas iš išorės. Juolab siela, kurios požymis tėra vien mąstymas, neturi gebėjimo išjudinti kūnus, tad lieka vienintelė galimybė, kad materijai judesį suteikė Dievas. Kadangi kūnai neturi vidinių jėgų, jie negali nei sustabdyti, nei sustiprinti kartą jiems Dievo suteikto judėjimo; todėl judėjimo kiekis pasaulyje yra pastovus. Šitaip iš bendrų savo prielaidų Descartes'as logiškai išvedė judėjimo tvermės dėsnį.

8) Sielos ir kūno dualizmas. Taigi pasaulyje egzistuoja dvi substan­cijos mąstančioji ir tįsioji, siela ir kūnas. Jų prigimtis iš esmės skirtinga. Kūnai yra tįsūs, bet neturi sąmonės, o siela sąmoninga, bet užtat netįsi. Tai du atskiri pasauliai. Šios substancijos visiškai tarp savęs nesusiliečia; ne tik neorganiniai kūnai, bet netgi gyvūnai esą tik kūniškos prigimties; jie turi tik kūnus, bet sielų neturi. Esama tik vienos išimties, tik vienintelio atvejo, kai abi substancijos susijungia: tik žmogus susidedantis iš sielos ir kūno. Žmogaus, kaip ir gyvūno, kūnas esąs automatas, bet šiame automate gyvena siela. Žmogaus elgsena sudaranti įspūdį, kad jo siela ir kūnas yra ne tik susiję, bet ir vienas kitą veikia; tačiau Descartes'o prielaidos neleido manyti, kad siela galėtų ką nors pakeisti kūniškuose procesuo­se, o kūnas dvasiniuose. Susidarė labai sudėtinga padėtis: radikaliai atskyręs kū­nus ir sielas jis negalėjo pripažinti jų tarpusavio sąveikos, bet negalėjo ir to sąveikavimo paneigti. Todėl griebėsi kompromisinio sprendimo: kūnas negalįs nieko sukelti ar pakeisti sieloje, o siela negalinti nieko sukelti ar pakeisti kūne. Tačiau kūnas galįs turėti įtakos, kad tai, kas vyksta sieloje, įgautų kitą kryptį, o siela kad pakistų to, kas vyksta kūne, kryptis. Tai buvo labai keistas ir sunkiai priimtinas sprendimas. Descartes'as išryškino sunkumus, kylančius aiškinant sielos ir kūno santykį, tačiau jų neįveikė. Šito imsis jo sekėjai. Sielos ir kūno santykis taps svarbiausia šimtmečio problema.

Dualizmas bene būdingiausias Descartes'o mokslinės pozicijos bruožas. Suartinti materijos ir dvasios sritis, susieti gamtos filosofiją ir dvasios filosofiją jam atrodė neleistinas dalykas. Dualistinio požiūrio jis laikėsi ir kitais klausimais, ypač priešinosi filosofijos ir religijos susiejimui. Pats buvo gamtininkas ir psichologas, mokslininkas ir sykiu religingas žmogus, bet šių sričių tarpusavio sąsajų nepripažino. Dualizmo pozicija patraukė nemažai XVII amžiaus mąstytojų. Ji prisidėjo prie mokslo raidos: nepripažindamas jokio dvasinių kūnų vystymosi paskatų, dualizmas įtvirtino grynai mechanistinę gamtotyrą, kita vertus, psichinių reiškinių aiškinimą atribojęs nuo materialių veiksnių, jis skatino psichologijos plėtrą.

2. PAŽINIMO TEORIJA IR PSICHOLOGIJA. l)Protas ir jutimai. Protas yra pažinimo matas; tikra yra tai, kas jam aišku ir akivaizdu. Jutimai anaiptol nėra kita, protui lygiavertė pažinimo grandis. Jusliniai pojūčiai naudingi gyvenime, bet ne pažinimo procese; kaip ir jausmai, jie protui tik signalizuoja, kas žmogui yra tinkama, o kas žalinga, bet anaiptol jie nepadeda atskleisti tiesą; laikydami pojūčius pažinimo šaltiniu iškreiptume jų prigimtį. Jutimai turi tik praktinę reikšmę, o pažinimo funkciją atlieka tik protas. Neteisinga netgi manyti, kad jutimai tai pirminis pažinimas, kuriuo vėliau remiasi protas; jusliniai pojūčiai tai tik gebėjimas, leidžiąs su proto pagalba pačiam įsisąmoninti savas įgimtas idėjas.

2) Įgimtos idėjos. Mūsų prote esančių vaizdinių analizė leidžia išskirti tris jų rūšis: įgimtus (ideae innatae), arba „gimusius kartu su mumis", gautus iš iš­orės, arba įgytus (adventitiae), ir mūsų pačių susikurtus (a me ipso factae). Pavyzdžiui, Saulės vaizdinys yra įgytas, hipogrifo pačių sukonstruotas, o bendrieji vaizdiniai, tokie kaip substancija, Dievas, Aš, yra įgimti.

Beje, ginčytinas buvo tik vienos iš trijų idėjų rūšių įgimtų idėjų buvimas. Descartes'as labai ryžtingai jas gynė. Tokia jo nuostata (vėliau pavadintmu") kilo iš dualizmo: aristoteliškasis požiūris, kad pažinimas yra kūnų poveikio sielai padarinys, vertė pripažinti sielos savarankiškumą, todėl jam buvo nepriimtinas. Descartes'as grįžo prie kitos didžiosios pažinimo koncepcijos prie Platono koncepcijos, kuri pažinimą laikė spontaniška sielos veikla.

Descartes'o nuomone, įgimtos idėjos 1) nėra išorinių daiktų poveikio protui padarinys, o yra 2) savaimingos protui, 3) nepriklausomos nuo valios, 4) papras­tos, 5) aiškios ir akivaizdžios, nes būdamos paties proto savastis negali būti jam neaiškios. Tačiau Descartes'as neteigė, kad įgimti vaizdiniai nuolat glūdi prote; įgimtas jų pobūdis tokios prielaidos nereikalaująs. Savo požiūrį jis stengėsi pateikti kuo apdairiau, pabrėždamas, kad įgimta esanti tik galimybė turėti tam tikro pobūdžio vaizdinius, tik proto gebėjimas juos susikurti.

Tačiau greta šio psichologinio į gimtų idėjų traktavimo Descartes'o filosofijoje būtą ir kitokio, metafizinio, požiūrio; kaip tik šiuo požiūriu įgimtoms idėjoms buvo priskiriamas ne tik pastovumas, bet ir patikimumas. Kodėl jos yra patikimos? Nes protui jas įdiegė Dievas, tad jas lydi patikimumą laiduojanti „natūrali šviesa"; Dievas jas Įdiegė ir Dievas laiduoja jų teisingumą, o įgytos idėjos tėra atsitiktinio daiktų po­veikio protui padarinys, tai klystančių žmonių kūrinys. Šiuo atžvilgiu naujoji Descartes'o įgimtų idėjų teorija sietina su senąja Augustino iliuminacijos teorija.

3) Tiesa ir klaida, protas ir valia. Descartes'as skyrė dvejopus
potyrius: pasyvius ir aktyvius. Kuomet ką nors įsivaizduoju, turiu kokių nors idėjų, tai yra mano pasyvūs potyriai; o kai ką nors teigiu arba neigiu, kai darau sprendimą, tuomet elgiuosi aktyviai, atlieku aktą.

Abiejų potyrių rūšių skirtumas akivaizdžiau išryškėja nagrinėjant apsigavimo ir klaidos prigimtį. Negaliu suklysti, jei laikausi pasyviai; galiu suklysti tik būdamas aktyvus, ką nors teigdamas ar neigdamas. Joks vaizdinys pats savaime nebūna klaidingas; nėra klaidinga, pavyzdžiui, chimeros idėja, nors tikrovėje ji neturi atitikmens; lygiai taip pat teisingas yra ir ožkos, ir chimeros vaizdiniai. Klystame arba apsigauname tik tuomet, kai apie idėjas darome sprendimus, kai, pavyzdžiui, teigiame, kad chimeros idėją atitinka reali būtybė.

Sprendimas yra sudėtingos prigimties: Descartes'o (kaip ir Augustino bei Dunso Škoto) nuomone, jame dalyvauja abu pagrindiniai intelekto gebėjimai: ne tik gebėjimas pažinti, bet ir pasirinkti, ne tik protas, bet ir valia. Descartes'ui protas tai gebėjimas įsivaizduoti, o ne ką nors teigti ar neigti. Pastarąją funkciją atlieka valia; ji, būdama aktyvaus pobūdžio gebėjimas, (gr.žodis xat'seoxnt) yra tikroji sprendimo spyruoklė. Sprendimas nėra grynai intelektualus aktas, o apsisprendimo, sutikimo arba nesutikimo aktas. Klystame ne tada, kai įsivaizduojame chimerą, bet kai apsisprendžiame, jog chimeros vaizdinį atitinka realus objektas; o jeigu tokią mintį atmetame, tuomet to paties chimeros vaizdinio pagrindu darome teisingą sprendimą. Todėl tiesa ir klaida yra priėmimo arba atmetimo dalykas, ir kaip tik valia arba pataiko, arba suklysta, randa tiesą arba apsigauna. Descartes'o sprendimo te­orija ir kartu visa pažinimo teorija yra voliuntaristinė.

Iš kur kyla klaida? Iš to, kad žmogaus valia yra neribota, o protas ribotas: jeigu valia neperžengia ribų, kuriose protas pagrindžia sprendinius, ji neprasilenkia su tiesa, bet jeigu išsprūsta iš tų ribų ir imasi spręsti apie dalykus, kurie protui neprieinami, tuomet ji suklysta. Dievas davė žmogui laisvą valią; tačiau kartu radosi galimybė klysti. Descartes'o psichologijos religinis metafizinis pamatas išryškėjo ne tik Įgimtų idėjų teorijoje, bet ir sprendimo bei klaidos sampratoje. Voliuntarizmas ir indeterminizmas, įsitikinimas, kad viešpatauja valia ir laisvė, būdingas ne tik jo Dievo, bet ir žmogaus koncepcijai.

4) A f e k t a i. Valios aktus Descartes'as išskyrė iš suvokinių, o visas kitas sąmonės būsenas, taip pat ir afektus, traktavo intelektualistiškai kaip vaizdinius. Vaizdiniai esą dvejopi: vienus siela sieja su išorės priežastimis, o kitus kildina iš savęs pačios; pastarieji vadinami afektais (passions).

Afektus sukelia išoriniai daiktai, o tiesiogiai kraujyje esančios „gyvybinės dvasios"; šios dvasios įvairiems individams priklausomai nuo jų temperamento sukelia skirtingus afektus. Aplenkdamas naujųjų amžių psichologiją, Descartes'as priskyrė afektams ypatybę skatinti sielą veiksmui; pavyzdžiui, impulsas pabėgti nėra vien padarinys, bet pagrindinis baimės afekto veiksnys, bijoti nereiškia nieko kita, kaip tik jausti impulsą pabėgti.

Afektų psichologiją Descartes'as kūrė remdamasis savo analitiniu ir mechanistiniu metodu. Pirmiausia sudėtingų afektų įvairovę jis suskirstė į paprastus ir pirmi­nius afektus. Išskyrė jis šešis afektus, būtent: nuostabą, meilę, neapykantą, geismą, džiaugsmą ir liūdesį. Jo teorija nuskaidrino bent jau vieną psichologijos skyrių, ir kaip tik tą, kuris rodėsi sunkiausiai paaiškinamas; ji kėlė suprantamą susižavėjimą. Nuo tol afektų teorija tapo neatsiejama XVII amžiaus filosofijos dalimi.

Afektus Descartes'as laikė papildomais faktais, savotiškais tikslingais reguliatoriais, natūraliai lenkiančiais mus į tai, kas naudinga, ir atitraukiančiais nuo to, kas žalinga. Tačiau jis perspėjo, kad sužadindami perdėtą potraukį vienoms vertybėms kitų vertybių sąskaita, jie gali būti žalingi. Taigi iš afektų teorijos išplaukė Descar­tes'o etinė norma: būtina valdyti afektus, kad jie neperžengtų naudingumo ribų. Ta­čiau jo etika neapsiribojo vien utilitaristiniu įgimtų afektų normavimu; Descartes'as netgi pabrėžė, jog būtina ją papildyti dorybių ir idealių siekių teorija. Tačiau sistemingos etikos jis nesukūrė; ji neatitiko mąstytojo, moksle vertinusio vien tai, kas aišku ir akivaizdu, paprasta ir suskaičiuojama, polinkių bei talento.

PAGRINDINĖS DESCARTES'O FILOSOFIJOS TEZĖS. Metodologija. Prieš imantis tirti daiktus būtina išsiaiškinti metodą. Pažinimo kriterijus yra aiškumas ir akivaizdumas. Matematika paremta analitiniu metodu. Matematika visuotinio racionalaus pažinimo programos modelis. Tariamo skepticizmo metodas būdas patikimam pažinimui gauti.

Metafizika. Dievo ir kūrinijos, arba begalinės ir baigtinės substancijos, dualizmas. Mąstančiosios ir tįsiosios substancijos dualizmas. Dievo laisvė ir žmogaus valios laisvė yra neribota.

Gamtos filosofija. Mechanistinis materijos, taip pat ir organinės, traktavimas. Neatomistinė materijos sandaros teorija.

Pažinimo teorija. Tikrumas glūdi savimonėje. Natyvistinė idėjų teorija. Voliuntaristinė sprendimo teorija. Teologinis pažinimo pagrindimas remian­tis natūraliosios šviesos teorija.

Labiausiai žinomos ir Descartes'ui būdingiausios laikomos šios tezės: 1) idėjų tikrumo kriterijus yra jų aiškumas ir akivaizdumas; 2) viso pažinimo matematizavimo programa; 3) į tikrą pažinimą veda aplinkinis skepticizmo kelias; 4) minties ir materijos dualizmas; 5) mechanistinis kūnų traktavimas.

Mąstymo tikslumo, kritiškumo ir metodiškumo troškimas bei, kita vertus, noras išspręsti pamatines metafizikos problemas štai svarbiausios Descartes'o filosofijos paskatos.

SANTYKIS SU PRAEITIMI. Daugybė tvirtų saitų „naujųjų amžių filosofijos tėvą" siejo su viduramžių filosofija. Jam buvo artima didžiųjų scholastinių sistemų problematika ir bendra pozicija. Tačiau stebina jo abejingumas antikos mąstysenai. Scholastika greta savų nuostatų plėtojo ir kai kuriuos antikos motyvus; bet antikiniai scholastikos motyvai Descartes'ui buvo svetimi, jis ignoravo juos perimdamas ir plėtodamas tik specifiškai viduramžiškas bei krikščioniškas nuostatas; todėl buvo artimesnis Augustinui ir Dunsui Škotui nei antikine filosofija persiėmusiam Tomui Akviniečiui. Tarus, kad mintį nuo patyrimo atskiriantis apriorizmas bei sielą nuo kūno atskiriantis dualizmas ženklino viduramžius, Descar-tes'as neatrodytų novatoriškesnis už Tomą, o kaip tik labiau nei jis viduramžiškas. Spręsdamas scholastikos problemas, Descartes'as buvo gana originalus. Tiesa, jam stigo scholastams būdingo sąvokų subtilumo, kuris jo laikais jau buvo iš­blėsęs; užtat jis kur kas paprasčiau formulavo problemas. Jo filosofija buvo naujoviška tuo, kad po poros šimtmečių užsitęsusio abejingumo sistemingai filosofijos problematikai (nes scholastikos nuosmukio laikotarpiu buvo keliami beveik vien pažinimo teorijos klausimai, o filosofiniu požiūriu padrikas Renesansas sistemos sukurti nepajėgė) sugebėjo ją atnaujinti, sudominti mokslo pasaulį klausimais, kurie atrodė esą anachronizmas, ir XVII amžiaus filosofijai sugrąžinti sisteminį pobūdį, kuriuo pasižymėjo XIII amžius. Descartes'ui pavyko puikiai apginti tradicines krikščioniškosios filosofijos nuostatas nuo stiprėjančio natūralizmo. Beje, šią tradiciją jis pagyvino naujomis mokslinėmis idėjomis: jo metodologija, gamtos te­orija, mąstančiojo Aš koncepcija bei visa apdairi, metodiška samprotavimo sklaida atitiko naujosios epochos reikalavimus bei siekius, tad ją priėmė net ir tie, kas nenorėjo ar negebėjo, kaip kad Descartes'as, naująjį mokslą susieti su senąja metafizika.

SEKĖJAI. Descartes'o filosofija darė didžiulę įtaką: ji ne tik tapo mokykla, bet tiesiog užvaldė epochos protus ir lėmė tolesnės filosofijos raidos kryptį. Ji tapo faktu, kurio joks XVII amžiaus filosofas negalėjo apeiti; kiekvienas privalėjo pasisakyti už ar prieš; nuo tada, kai Descartes'as iškiliausius savo laiko mąstytojus įtraukė į diskusiją dėl rankraštyje tebebuvusių „Apmąstymų", jo pažiūros atsidūrė intelektualinio gyvenimo centre.

1. Kartezianizmo mokykla susiformavo abiejose Descartes'o tėvynėse pasirinktojoje ir tikrojoje, Olandijoje ir Prancūzijoje. Olandijos universitetus, pirmiausia Utrechto ir Leideno, Descartes'o teorija pasiekė dar jam tebegyvenant ir čia labiau buvo pritaikyta mokymo reikmėms. Prancūzijoje ji turėjo ypač atsidavusį šalininką -ją ėmėsi skleisti to meto mokslo autoritetas Mersenne'as (1588-1648); pirmiausia ji prigijo jansenistų aplinkoje. Šioje aplinkoje subrendo ir 1662 metais pasirodė didžioji Port Rojalio logika „L'art de penser", kurią dekartiška dvasia parašė Antoine'as Arnauld (1612-1694) ir Pierre'as Nicole (1625-1695). Kartezianizmo šalininkų atsirado ir naujai susikūrusiame oratorionų ordine, puoselėjusiame šv. Augustino idėjas. Garsieji XVII a. prancūzų teologai Bossuet ir Fenelonas taip pat linko prie jo teorijos. Dėl savo panašumo į šv. Augustino doktriną jį išties palyginti lengvai prigijo religiškai mąsčiusiųjų aplinkoje.

Iš Olandijos kartezianizmas veikiai persimetė į Vokietiją, pavienių šalininkų būta ir kituose kraštuose, Anglijoje ir Italijoje. Visur užmegzdamas vaisingus ryšius su senosiomis mokyklomis, jis tapo tipiškiausia XVII amžiaus filosofijos mokykla.

Dekartininkai 1) plėtojo mokytojo doktriną tose srityse, į kurias jis mažai gi­linosi arba kuriomis visai nesidomėjo, kaip antai etikoje, sociologijoje, valstybės ir teisės filosofijoje, estetikoje. Anoniminė „Ethica Cartesiana" išėjo 1692 metais. J. P. de Crousaz Descartes'o mąstyseną pritaikė estetikoje („Traite du beau", 1716), o poetas Boileau ją pavertė praktinėmis taisyklėmis. 2) Jie priderino Des­cartes'o teoriją prie kitokių pozicijų: pavyzdžiui, jansenistai prie augustinizmo, o olandų dekartininkai prie protestantiškojo racionalizmo. 3) Jie pakoregavo problemiškiausius jo pažiūrų momentus, būtent: a) proto ir tikėjimo santykio aiš­kinimą bei b) sielos ir kūno santykio koncepciją. Tikėjimo ir proto santykį kitaip suprato Pascalis; sielos ir kūno santykį naujai, bet išlaikydami kartezianizmo dva­sią, aiškino Geulinacas ir Malebranche'as.

•  XVII a. antroje pusėje, ypač Prancūzijoje, kartezianizmu persiėmė dauguma išsilavinusių žmonių. Tačiau iš esmės tai buvo pusinis kartezianizmas: išlaikant ištikimybę Descartes'o metodologijai, ypač jo nuostatai vartoti aiškias sąvokas, bei jo mechanistinei fizikai, nesidomėta jo metafizika. Tai buvo pereinamoji forma nuo griežtos kartezianizmo pozicijos, būdingos XVII a., prie pozityvistinės Apšvietos pozicijos, užvaldžiusios protus XVIII a.

•  Kartezianizmui plačiąja prasme priklauso visos iškiliausios XVII a. sistemos; visos jos perėmė jo problematiką (ypač sielos ir kūno santykio klausimą) ir vartojo jo sąvokas. Visoms joms, kaip ir Descartes'ui, labiausiai rūpėjo metodo problema, modelis buvo matematika, o tikslas išspręsti didžiąsias metafizikos problemas. Riba tarp jo šalininkų ir priešininkų nebuvo griežta, nes šalininkai jo teoriją kai kada gerokai pakeisdavo, o priešininkai ja plačiai naudodavosi. Du šimtmečius naujos filosofinės sistemos kūrėsi arba toliau plėtodamos Descartes'o teoriją, arba ją įveikdamos. Ne be pamato istorikai iš jo teorijos kildino ne vien Geulincxo ir Malebranche'o okazionalizmą bei Spinozos monizmą, bet taip pat Leibnizo monadologiją, Locke'o (įveikusio Descartes'ą, tačiau nemažai iš jo ir perėmusio) sensualizmą, Berkeley'o imaterializmą (pačiam Descartes'ui prireikė griebtis sudėtingiausių išvedžiojimų imaterializmui išvengti), taip pat La Mettrie (save vadinusio dekartininku) materializmą, netgi Kanto kriticizmą. Descartes'o pažiūros, pasak anglų mokslininko T. Huxley'o, gyvos ir šiandien, nes mokslas tebėra mechanistinis, o filosofija idealistinė, kaip tai būdinga ir Descartes'ui.

OPOZICIJA radosi dar iki pasirodant svarbiausiam Descartes'o veikalui, kurio rankraštį, prašydamas kritiško įvertinimo, jis pateikė skirtingų pakraipų mokslininkams. Ypač griežtos būta trejopos kritikos:

•  Natūralistinė pozicija atmetė dekartiškojo spiritualizmo elementus. Šiuo atžvilgiu svarbiausias priešininkas buvo Hobbesas (jo priekaištus Descartes'as paskelbė drauge su „Apmąstymais" kaip „Trečiąjį prieštaravimą").

•  Konservatyvioji teologija ir katalikiškoji, ir protestantiškoji labiausiai kritikavo jo pastangas racionalistiškai, be apreiškimo pagalbos, pagrįsti tikėjimo tiesas bei tų pastangų atramą tariamojo skepticizmo metodą. Iš katalikų pusės oponavo jėzuitas Bourdinas („Septintasis prieštaravimas"), o iš protestantų aristotelininkas, Utrechto teologijos profesorius Gisbertas Voecijus. Abi natūralistinę ir teologinę pozicijas savo polemikoje su Descartes'u sujungė epikūrizmo atnaujintojas ir lojalus katalikiškasis filosofas Gassendi.

•  Skepticizmas, toje epochoje aiškiai linkęs į fideizmą, kritikavo Descartes'o racionalizmą, norėdamas iškelti tikėjimą. Panašios nuostatos tarp pačių dekartininkų laikėsi Pascalis, o atvirai polemizavo vyskupas P. D. Huet (1630-1721), veikalo „Censura philosophiae Cartesianae", paskelbto 1723 m., autorius.

Opozicija pasiekė, kad jau 1642 m. Descartes'o filosofijos studijos buvo už­draustos Utrechte, 1648 m. Leidene, o specialiuoju Olandijos Provincijų ediktu jos buvo uždraustos 1656 metais. Descartes'o raštai 1663 m. Romoje buvo įtraukti į indeksą. 1671 m. karaliaus įsakymu Descartes'o filosofijos studijos buvo uždraustos Paryžiaus universitete. Tačiau interdiktai jos gyvybingumo nepakirto.

Vėlesnėms kartoms labiausiai kliuvo Descartes'o racionalizmas ir natyvizmas. Kovoje su įgimtų idėjų teorija ir matematiniu pažinimo idealu, pradedant Locke'u, formavosi empiristinė Apšvietos filosofija.

DESCARTES'O BENDRAŽYGIS. Tarp Descartes'o kritikų buvo vienas mąstytojas, kurio siekiai buvo artimi Descartes'ui ir kuris turėjo duomenų filosofijos istorijoje suvaidinti tolygų vaidmenį. Tai buvo PIERRE'AS GASSENDI (15921655), matematikas, gamtininkas, filosofas, gimtojo Provanso Ekso universiteto teologijos profesorius, vėliau Dižono kanauninkas, galiausiai pakviestas Paryžiun į matematikos katedrą. Kaip ir Descartes'as, jis buvo aristoteliškosios scholastinės filosofijos priešininkas; pirmasis jo veikalas buvo „Exercitationcs paradoxicae adversus Aristotelem" (1624). Kaip ir Descartes'as, jis jautė poreikį nutraukti tradiciją ir pakreipti filosofinę mintį nauja vaga. Jis taip pat labiausiai vertino tikslųjį mokslą ir buvo, kaip ir Descartes'as, visiškai lojalus Bažnyčios mokslui. Tačiau Descartes'as filosofijos reformą siekė Įvykdyti pats, nesiremdamas jokiais pavyzdžiais, o Gassendi orientavosi į vieną modelį atomistinę Epikūro filosofiją. Jai paskyrė svarbiausią veikalą, išleistą dar gyvam esant („De vita, moribus et doctrina Epicuri", 1647; „Animad-versiones in Decimum Librum Diogenis Laertii, qui est de vita, moribus, placitisque Epicuri", 1649; „Syntagma philosophiae Epicuri", 1649), o savosios, epikūriškosios, filosofijos išdėstymą paliko tik rankraštyje („Syntagma philosophicum complectens logicam, physicam et ethicam", 1658). Jam pavyko sutaikyti senovės materialistų bei hedonistų doktriną su Bažnyčios mokslu, tačiau jis atgaivino ne visą Epikūro sistemą, o išskyrė ir atnaujino tik atomistiką, kuri esą galinti būti priimta be žalos tikėjimui. Tačiau jis atmetė teiginius, kad atomai yra amžini, o sie­la materiali; pats manė kitaip kad atomai yra sukurti ir išjudinti Dievo, o siela yra protinga, nes joje glūdi nemateriali dvasia.

Tiesa, ir viduramžiais būta pavienių atomistikos gerbėjų, o prasidėjus naujajai erai jų radosi dar daugiau; tačiau nuo antikos laikų pirmas iškilus ir įtakingas jos šalininkas buvo Gassendi. Prielankumas atomistikai atskleidė lankstesnę ir tiesmukiškesnę nei Descartes'o jo mąstyseną, vengiančią painių kelių, kuriais vingiavo pastarojo mintys. Beje, jis, kaip niekas kitas, aiškiai įžvelgė silpnąsias kar­tezianizmo puses, kritikavo įgimtas idėjas, sielos ir kūno dualizmą, požiūrį į gyvūnus kaip į automatus, tačiau nieko geresnio vietoj šių doktrinų nepasiūlė.

Aplink Gassendi susitelkė gausus būrys „gasendininkų", kurį laiką turėjusių ne menkesnį mokslinį autoritetą nei dekartininkų mokykla. (Greta profesionalių fi­losofų, Gassendi mokiniams priklausė Molieras: antischolastines ir antidekartiškas Gassendi nuostatas jis išreiškė išgarsėjusiomis pašaipomis, nukreiptomis prieš scholastiką bei dekartininkų teorijas.) Gasendininkų būta ir po mokytojo mirties, bet jų įtaka kylant Descartes'o autoritetui pamažu blėso, o pats Gassendi tapo nepelnytai pamirštas. Dėl įvairių priežasčių paties Gassendi kuklumo, jo veikalų sudėtingumo, epikūrizmo, su kuriuo susibroliavo, nepopuliarumo naujųjų amžių filosofijos reforma pasuko ne jo, bet Descartes'o nubrėžta kryptimi.