Greta pagrindinės apologetų srovės, kuri mėgino parodyti krikščioniškosios pasaulio sampratos teisingumą atsižvelgdama į senovės mokslo principus, būta ir kitos, šalutinės, srovės, nusistačiusios prieš senovės ir apskritai bet kokį pasaulietinį mokslą. Jos požiūriu, krikščionybė tuo ir teisinga, kad ji nepaiso senovės mokslo principų. Pirmoji srovė buvo plėtojama Rytuose, kur dar gyvavo graikų tradicija, o antroji turėjo šalininkų Vakaruose tarp romėnų; čia reiškėsi ir žymiausias šios srovės mąstytojas Tertulianas.

TERTULIANO GYVENIMAS IR RAŠTAI. Tertulianas (gimęs ne vėliau 160 m., miręs 220) gimė Afrikoje, Kartaginoje, pagonių šeimoje. Čia gyvendamas garsėjo kaip puikus juristas. Jo pažiūrose būta nemažų permainų: prieš 197 m. jis perėjo į krikščionių tikėjimą, o po 20 metų atsitraukė nuo Bažnyčios ir įsijungė į montanistų sektą. (Montanizmas, kurio pavadinimas siejasi su Montano vardu, atsirado antroje II m. e. a. pusėje; šis asketizmą ir misticizmą propagavęs sąjūdis buvo re akcija prieš liberalizmą Bažnyčioje, kėlė reikalavimą grįžti prie griežto pirmųjų krikščionių gyvenimo būdo ir laukti Dievo karalystės atėjimo žemėje.) Tertuliano filosofijos orientacija buvo ne metafizinė, kaip daugumos Tėvų, o teisinė; tai siejosi su jo pradiniu išsilavinimu bei profesija, taip pat ir su romėnų kultūros dvasia. Didžiausią įtaką jo pažiūroms turėjo stoicizmas, kuris tuo metu tarp romėnų buvo labiausiai paplitęs; tačiau jis liko priešiškas platoniškajam idea­ lizmui, kuris vėliau įsigalėjo krikščionybėje. Gausūs, dažniausiai monografinio pobūdžio Tertuliano raštai, priklausantys ir ikimontanistiniam, ir montanistiniam laikotarpiui, yra arba asketinio, arba apologetinio-dogmatinio turinio.

PAŽIŪROS.
1. PRIEŠIŠKUMAS MOKSLUI IR PROTUI. Tertulianas atmetė bandymus suderinti apreiškimą ir pro­ tinį pažinimą ir pabrėžė krikščionybės bei pasaulietinės kultūros tarpusavio priešingumą. Jis stengėsi įrodyti, kad protinis pažinimas yra a) nenaudingas, nes tiesa, būdama apreikšta ir išdėstyta Šventajame Rašte, ir, be to, yra žinoma, b) negalimas, nes tiesa pranoksta protą, ir c) žalingas, nes skatina klaidinančius mokslus ir moralinį nuosmukį.

Vaizdingais žodžiais Tertulianas pavaizdavo prarają tarp krikščionybės ir filosofijos: ką bendra turįs filosofas ir krikščionis, Graikijos mokinys ir dangaus mokinys, tasai, kuris trokšta žemiškos šlovės, ir tasai, kuris siekia amžinojo gyvenimo, tasai, kuris tik žodžiais skelbia, ir tasai, kuris darbus dirba? Esą mūsų mokslas skelbia, jog Viešpaties reikia ieškoti atvira širdimi, o ne Platono ar stoikų metodais; atėjus Kristui nebėra ko smalsauti, o turint Evangeliją nebėra ko ieškoti, nes niekas negali pažinti tiesos be Dievo pagalbos ir niekas nepažįsta Dievo be Kristaus. Kiekvienas amatininkas krikščionis yra suradęs Dievą ir moka atsakyti į kiekvieną Dievą liečiantį klausimą, tuo tarpu didžiausias pagonių filosofas Platonas teigia, jog esą sunku rasti pasaulio kūrėją.

Neigiamą nusistatymą mokslo atžvilgiu Tertulianas grindė pirmiausia tuo, kad mokslo užmačios protu pažinti tiesą esančios neįvykdomos. Tiesa esanti visai kitokia, negu protas ją įsivaizduoja; tai, kas protui atrodo esą neįmanoma, absur­ diška, ir yra tiesa. Kristaus prisikėlimas iš numirusiųjų „yra tikras kaip tik dėl to, jog yra neįmanomas" (certum est, quia impossibile est); galima ir reikia tikėti tuo, kas protui yra absurdas (credo, quia absurdum; ši formulė priskiriama Tertulianui, nors jo raštuose ji neaptikta). Tiesai pažinti nereikia proto pastangų, tačiau reikia širdimi pasirengti apreiškimui.

2. NEIGIAMAS POŽIŪRIS Į ŽMOGAUS PRIGIMTĮ. Smerkdamas mokslą, Tertulianas drauge smerkė ir jį sukūrusį protą. Jis neigiamai traktavo apskritai žmogaus prigimtį: žmogus neturįs jokių aukštesnių sugebėjimų, ar kalbėtume apie gerus darbus, ar apie tiesos pažinimą; jam esą būdingi tik žemesnieji - kūniški bei jusliniai - sugebėjimai. Romėniškas proto blaivumas vertė jį pasisakyti prieš spekuliatyvią vėlyvųjų graikų, nemačiusių žmogaus dvasios sugebėjimų ir galios ribų, fantaziją. Tačiau Tertulianui labiausiai rūpėjo kas kita: pažeminti žmogaus prigimtį. Nepripažindamas jokių prigimtinių sugebėjimų, jis žemino ją tam, kad būtų kur reikštis antgamtinei malonei ir apreiškimui. Jis norėjo parodyti, jog visa žmogaus išmintis ir visas gerumas kyla ne iš jo prigimties, o yra Dievo dovana. Visa, kas kūniška, yra blogis, o žmoguje nėra nieko, išskyrus kūną. Norėdamas iškelti Dievo visagalybę ir malonę, jis žemino žmogų.

3. MATERIALIZMAS. Taigi Tertulianas žmoguje matė tik materialią ir juslinę esybę. Jo sukurta psichologija buvo materialistinė, o pažinimo teorija - sensualistinė. Nors jis buvo graikų filosofijos priešas, šiuo atveju naudojosi jos argumentais; tačiau Tertulianas pasirinko stoikus, nepaisydamas, kad dauguma krikščionių rašytojų sekė Platonu. Jų pavyzdžiu argumentavo sielos kūniškurną: jeigu siela ne­ būtų kūniška, ji negalėtų kūno paveikti.

Materialistinę koncepciją jis taikė ne tik žmogui; kaip ir stoikai, kūniška laikė bet kurią būtį. „Visa, kas yra, yra tam tikros rūšies kūnas; nėra nieko nekūniška, išskyrus tai, kas neegzistuoja". Iš to jis darė išvadą, jog ir Dievas yra kūniškas. „Kas nuneigs, kad Dievas yra kūnas, jeigu jis yra dvasia? Juk dvasia sui generis yra kūnas". Verta atkreipti dėmesį į tai, jog tarp įvairių filosofinių doktrinų, kurias buvo bandoma suderinti su krikščionybe, netrūko ir materializmo; nors jis buvo ankstyvųjų krikščionių mažumos filosofija, tačiau šalininkų vis dėlto tu­ rėjo.

Tertulianas visada apeliavo į romėniškajam mentalitetui būdingą sveiką protą. Rytų Tėvai Kristaus mokslą traktavo kaip filosofiją, o Tertulianas jame įžvelgė teisę ir religijoje taikė teisines formuluotes. Šis romėnas, nemėgęs Rytuose paplitusių spekuliacijų, ir religijoje pabrėžė tai, kas siejosi su gyvenimu ir veikla, su laikinaisiais žmonijos poreikiais. Aišku, šitaip žvelgiant į religiją, svarbiausias. veikėjas buvo ne Dievas danguje, o Bažnyčia žemėje. Kitaip nei Rytuose, kur daugiausia buvo aptarinėjamos dogmos apie Dievo prigimtį, Tertuliano bei ki­tų romėnų krikščionių dėmesys veikiau krypo į tas dogmas, kurių objektas bu­ vo žmogus.

TERTULIANO KRIKŠČIONYBĖS SAMPRATOS ESMĘ sudarė:

1. religijos priešprieša pasaulietinei kultūrai, nors krikščionių filosofai buvo
   linkę pripažinti pasaulietinę kultūrą;
2. materialistinis bei sensualistinis krikščioniškosios filosofijos pagrindimas ne­
   paisant vyravusios tendencijos ją grįsti spiritualizmu ir racionalizmu;
3. religijos traktavimas atsižvelgiant į praktinį gyvenimą, teisę, laikinuosius re­
   liginius poreikius, užuot žvelgus į ją spekuliatyvios filosofijos bei amžinųjų per­
   spektyvų aspektu. Ir bene svarbiausia -
4. toks požiūris į pasaulį, kuriuo siekiama išaukštinti Dievą pažeminant žmogų, nors tarp krikščionių mąstytojų vyravo tendencija parodyti Dievo didybę per Jo kūrinio didybę.

OPOZICIJA IR ĮTAKA. Bažnyčia nepripažino Tertuliano koncepcijos, nors daug atskirų jo idėjų ir įterpė į savo mokslą. Jai nepriimtinas buvo kraštutinis jo mate­rializmas, kaip ir kraštutinis Grigaliaus Nisiečio imaterializmas. Tertulianas į gy­ venimo pabaigą pats nutolo nuo Bažnyčios ir pritapo prie montanistų erezijos. Tačiau, laikydamasis krikščionybės natūralistinės koncepcijos, jis neliko vienišas: ją perėmė pirmiausia Arnobijus (III ir IV a. sandūroje). Turėjo jis bendraminčių ir kaip helenizmo kultūros priešininkas.

Tertulianizmas niekada netapo viešpataujančia krikščioniškosios filosofijos ir teologijos doktrina. Tačiau kaip šalutinė srovė jis sugrįždavo įvairiais pavidalais - tai priešiškumu mokslui (pavyzdžiui, antidialektinis sąjūdis XI a.), tai mėginimais suderinti krikščionybę su materializmu ir sensualizmu (pavyzdžiui, Gassendi XVII a.), tai teisiniu bei socialiniu religijos traktavimu, tai pagaliau žmogaus pažemi­nimu, norint jį sutramdyti prieš Dievą (ryškiausias pavyzdys - Pascalis XVII a.).