Ikimoksliniu laikotarpiu sąlygiškai artimiausi mokslui buvo poetai kosmologai ir praktinių žinių atstovai. Tačiau pirmieji problemas suprato tik mitologiškai, o antrieji - vien techniškai, vadinasi, dar nebuvo sukūrę mokslo. Taip buvo tol, kol graikai neperėjo nuo mitų ir praktinių žinių prie mokslų: atrodo, kad tai įvyko VI amžiuje. Vėlesnieji graikai nurodydavo Talį, kuris esą įvykdęs šį perėjimą.

TALIO ASMENYBĖ. Šis pusiau legendinis graikas gyveno VII ir VI a. sandūroje, tikriausiai nuo 624 iki 547 m., vadinasi, Solono ir Kroiso laikais. Buvo jis žymus to meto praktinių žinių ir gyvenimiškos išminties atstovas; sprendžiant iš šykščių ir nepatikimų, nes užrašytų keliomis kartomis vėliau,
žinių apie jį, jo būta politiko (politiko nuopelnai jam sukūrė „išminčiaus" šlovę), techniko, inžinieriaus, pirklio ir keliautojo, iš kitų kraštų atsiveždavusio ne tik prekių, bet ir praktinių žinių; be viso šito, jo būta dar ir mokslininko. Savo pažiūrų, atrodo, nebuvo išdėstęs raštu.

PAŽIŪROS.  
1. PERĖJIMAS NUO PRAKTINIŲ ŽINIŲ PRIE MOKSLO. Talis žinojo, kaip galima išmatuoti piramidžių aukštį ir laivų nuotolius jūroje; tai aiškiai rodo jį buvus mokytą geometrą. Jis numatė Saulės užtemimą 585 m. gegužės 28 d., tuo privertęs apstulbti savo tautiečius; tai rodo ji buvus ir mokytą astronomą. Tačiau šiuos skaičiavimus jis atliko greičiau kaip technikas negu kaip mokslininkas: skaičiavo jis nemokėdamas tinkamai tų skaičiavimų pagrįsti ir numatė reiškinius nežinodamas jų priežasčių. Panašiai būdavo matuojama Egipte ir daromi astronominiai spėjimai Babilone; galbūt iš ten Talis ir atsivežė savo žinias. Nederėtų Talio laikyti matematikos ir astronomijos mokslų kūrėju: jų pradžia yra vėlesniais laikais. Šioje srityje Talis turėjo praktinių žinių, o ne mokslinį žinojimą.
Kuo mokslas skiriasi nuo praktinių žinių? Visų pirma, atskiri taiklūs pastebėjimai ir atskiri teisingi teiginiai dar nėra mokslas; tokių dalykų ir iki Talio būta be skaičiaus; kad sudarytų mokslą, jie privalo būti vienas su kitu susieti ir sutvarkyti. Be to, negalima mokslu vadinti ir bendro dalykų padėties supratimo; šis supratimas turi būti išanalizuotas ir pasitelkus sąvokas suformuluotas teiginiais. Pagaliau nepakanka ką nors žinoti, reikia pagrįsti arba įrodyti, kad taip yra. Iki atsirandant pirmajam matematikui kiekvienas, kuris statėsi sau palapinę ant dviejų vienodo ilgio lazdų, matė, kad jos yra vienodai pasvirusios, bet to, ką matė, jis nemokėjo suformuluoti sąvokomis kaip teiginio apie lygiašonius trikampius ir juo labiau nemokėjo šio teiginio įrodyti. Vadinasi, kad turimos žinios būtų laikomos mokslu, jos privalo būti sutvarkytos, išanalizuotos, įrodytos. Be šito jos daugių daugiausia yra praktinės žinios, o ne mokslas. Trumpiau tariant, mokslas reikalauja ne tik sugebėjimų, bet ir supratimo.
Be to, mokslo tikslas yra kitoks nei praktinio žinojimo. Mokslo tikslas yra tiesos, svarbios pačios savaime, o praktiniam žinojimui svarbu tik praktiškai naudingos tiesos. Praktinės žinios atsirado dėl praktinių tikslų, ir šiems tikslams jos yra pakankamos. Kai pradėta domėtis tiesomis dėl jų pačių, tada atsirado naujas tikslas ir jo siekimo būdas - mokslinis tikslas ir būdas. Talis matematika ir astronomija užsiiminėjo praktiniais tikslais ir praktiniu būdu. Tačiau be šito, jei tikėsime padavimais, jis mėgino ieškoti tiesos ir tokioje srityje, kur negalėjo būti nė kalbos apie praktinius tikslus; toji sritis buvo filosofija. Talį vadinti mokslininku galima tik kaip filosofą. Tai nieko nuostabaus, nes pirmiausia atsiradęs mokslas buvo filosofija: dėl savojo objekto bendrumo ji turėjo mažiausiai praktinės naudos, bet buvo patraukliausia teoriniu požiūriu.
Sis perėjimas nuo praktinių žinių prie teorinio mokslo Graikijoje įvyko tarp VII ir VI amžių. Ar būtent Talis jį įvykdė? Graikų filosofai, ieškodami savo pirmtakų, vis ateidavo iki jo, o dar toliau įeiti į praeitį nesugebėdavo. Dėl to tikėtina, kad jo filosofinė teorija buvo pirmoji mokslinė teorija, atsiradusi Europoje, o gal ir apskritai pasaulyje.
2. PERĖJIMAS NUO MITOLOGIJOS PRIE MOKSLO. Talio teorija buvo tokia: visa yra iš vandens, iš vandens atsirado ir iš vandens susideda. Galima spėti, jog tai nebuvo naujas požiūris, - panašaus būta jau iki Talio. „Kai kas mano, - rašo Aristotelis, — kad senovės žmonės, gyvenę seniai prieš dabartinę kartą, irgi stebėdavo gamtą. Pasak jų, būtent Okeanas ir Tetidė buvo visa ko, kas atsirado, gimdytojai". Tačiau skirtumas esminis: Talis kalbėjo apie vandenį, o jo pirmtakai - apie vandens dievybes; jis kalbėjo apie realų dalyką, jie - apie fantastines būtybes. Kalbantys apie Okeaną ir Tetidę kūrė ne mokslą, o mitologiją. Kad galėtų rastis mokslas, turėjo pakisti mąstymo būdas: negrįžtamai buvo nutrauktas ryšys ne tik su praktine, bet ir su mitologine mąstysena. Šį perversmą ir įvykdė Jonijos mąstytojai, iš kurių pirmasis tikriausiai ir buvo Talis. Jis pats sau kėlė uždavinį paaiškinti reiškinius - šiuo atžvilgiu jis nesiskyrė nuo mitologijos kūrėjų, tačiau skyrėsi nuo jų aiškinimo būdu.
Talio problema buvo pasaulio kilmė. Bet jis jau neklausė, kas pasaulį sukūrė, o klausė, koks pasaulis buvo nuo pat pradžios. Jam rūpėjo ne kas buvo iki pasaulio, o koks pasaulis buvo pačioje pradžioje. Šitaip suprasta pasaulio pradžios problema buvo pirmoji filosofijos problema. Nieko nuostabaus, kad kaip tik tokia buvo pirmoji jos problema: tuometinio mentaliteto žmonėms, dar nesugadintiems mokslinės kritikos, atrodė, kad jie mato pasaulį būtent tokį, koks jis yra; iš išminčiaus jie tikėjosi kažko kito, kad jis pasakytų, koks pasaulis buvo. Tokį ankstyvą minties rytmetį žmonės buvo linkę pirminį daikto būvį laikyti svarbiausiu, ir Talis manė, kad galų gale po visų permainų pasaulis grįš į pirmine būseną, iš kurios jis yra kilęs. Pirminė pasaulio būsena, jo supratimu, buvo ne tik pirmoji, bet ir esmingiausia.
Si filosofija buvo dar visiškai archajiška, ji skyrėsi nuo mitologijos, bet klausimais ir atsakymais ji tebebuvo mitologijos paribyje. Ji turėjo dar labai nedaug graikiškos mąstysenos bruožų; jie išryškės tik vėlesnėje raidoje; dėl to ankstyvoji graikų filosofija dar mažai skyrėsi nuo kitų panašaus civilizacijos lygio tautų spekuliacijų.
3. PIRMOJI FILOSOFIJOS PROBLEMA. Talio ir tiesioginių jo sekėjų tyrinėjimo objektas buvo gamta. Todėl tuos ankstyvuosius filosofus Aristotelis vadino fiziologais arba gamtos teoretikais. Kaip reikalavo to meto dvasia, pirmiausia jie domėjosi gamtos pradžia. Svarbiausias jų keltas klausimas toks: kokia buvo gamtos pradžia? O šį klausimą jie taip suprato: kas buvo tie pirminiai kūnai, iš kurių išsivystė gamta? Vėliau tas klausimas šitaip suformuluotas: kokia buvo pirminė medžiaga? Tačiau termino „medžiaga" tie pirmieji filosofai dar neturėjo. Maža to, jie neturėjo net tokios medžiagos sąvokos, kurią vartojo vėlesnieji graikai. Aiškindamiesi pirminę medžiagą, suprato ją kaip konkrečių kūnų visumą; jie neturėjo abstrakčios medžiagos sąvokos, nusakančios vieną iš sudedamųjų kūno dalių, kuri skiriasi nuo kitų dalių, tokių kaip forma arba jėga. Į medžiagą jie nežiūrėjo kaip į kažką dar nesuformuotą; medžiagos ir formos skirtumu susidomės tik vėlesnės graikų filosofų kartos.
Šie, patys ankstyviausieji, nemanė, kad medžiaga yra inertiška masė, kuriai išjudinti reikalinga išorinė jėga: medžiagos ir judinančios jėgos skirtumas suvoktas taip pat vėliau. Šių pirmųjų fiziologų vartotos sąvokos pasaulio pradžios pro blemai spręsti dar nebuvo viena nuo kitos aiškiai atribotos, jos buvo netgi visiškai neabstrakčios. Jiems ir į galvą neatėjo, kad jėga galėtų būti anapus medžiagos, kad ji galėtų būti kažkas kita nei medžiaga; priešingai, jie manė, kad judėjimo galia yra pagrindinė medžiagos savybė. O judėjimo galią suprato animistiškai, kaip gyvybės ir sielos apraišką. Talis sakė, kad „visa yra gyva, kaip rodo gintaro ir magneto pavyzdžiai". Pirmajai graikų filosofų grupei buvo taip būdinga neskirti medžiagos nuo jėgos, gyvybės, sielos, kad juos net vadindavo „hilozoistais" - medžiaga ir gyvybė), vadinasi, manančiais, kad gyvybė neatskiriama nuo medžiagos. Kai kurie istorikai juos laiko materialistais; iš tikrųjų jie nežinojo kitokių daiktų, tik materialius; bet tai buvo materialistai, kurie dar neturėjo grynos medžiagos sąvokos ir visiems materialiems objektams priskirdavo sielos savybes; kaip būdinga ankstyvajam mąstymui, jie buvo linkę ir gyvybę sieti su sielos veikimu.
Kodėl Talis manė, kad būtent vanduo, o ne kitos rūšies medžiaga buvo gamtos pradžia? Matyt, tam turėjo įtakos mitologijos palikimas bei ryšys su Okeanu ir Te-tide. Tačiau Talis savo požiūrį mokėjo pagrįsti kitokiais argumentais; jis rėmėsi tam tikrų reiškinių stebėjimu: visa, kas gyva, gyvena drėgmės dėka, o kas mirę, sudžiūsta, visa ko gemalai yra drėgni, o maistas - sultingas. Šie stebėjimai, rodos, sakyte sakė, kad vanduo yra gyvybės teikėjas, kad jis turi gyvybine galią, taigi turi tų savybių, kurios būtinos ir pakankamos visai gamtai atsirasti. Tad ši pirmoji filosofinė teorija bent iš pažiūros jau turėjo pagrindimo pradmenų.

TALIO REIKŠMĖ. Talio spėjimai neturėjo atgarsio, nes kiti stebėjimai ir pavyzdžiai rodė pasaulio pradžia buvus kitas medžiagas; tos kitos medžiagos veikiai sulaukė kitų dėmesio. Vienas iš Talio sekėjų teigė, kad pirminis medžiagos būvis buvo ugnis, kiti - kad oras. Tačiau pradų klausimą jie kėlė taip pat kaip Talis ir dėl to tapo jo sekėjais. Jo mokinys buvo Anaksimandras, šalia Anaksimandro minimi Anaksimenas ir Herakleitas, o šalia jų - vėlesnės filosofų kartos. Tad graikai Talį laikė savo filosofijos pirmtaku.
Jei Talio ir turėta nuopelnų, tai tik formuluojant klausimą, o ne atsakant į jį. Iš karto sugalvoti tikslų atsakymą nebuvo įmanoma, nes klausimo būta beviltiškai sunkaus: iš kur Talis galėjo žinoti, kas buvo pasaulio pradžioje? Ir visai nebūtina daryti prielaidą, kad pirmasis filosofas buvo genijus. Savo praktines žinias jis tikriausiai perėmė iš kitų kraštų; o perėjimas nuo jų prie filosofijos gal ir nereikalavo ypač didelio proto, nes dalykas buvo jau pakankamai pribrendęs. Juk nebūtinai tik dideliu šuoliu, bet ir mažu žingsneliu galima peržengti ribą.