Nors sofistai su Protagoru priešakyje ir Sokratas buvo priešingose filosofinėse pozicijose, vis dėlto atsirado žmonių, kurie sujungė jų pažiūras. Sėkmingiausiai tai padaryti pavyko Antistenui ir Aristipui. Pirmasis įkūrė kinikų mokyklą, antrasis -kirėniečių. Abu laikomi sokratikais, nors iš tikrųjų jų pažiūrose žymi Protagoro persvara. Teorinėje filosofijoje jie buvo visiškai ištikimi Protagoro reliatyvizmui. Veikiami Sokrato, daugiausia dėmesio jie skyrė etikai ir sukūrė dvi kraštutiniau-sias teorijas: kinikai - moralizmo, o kirėniečiai - hedonizmo teorijas.

KINIKAI.
1. ANTISTENAS iš Atėnų buvo pradininkas mokyklos, kurios pavadinimas kilęs nuo Kinosargo gimnazijos, kurioje jis mokė. Jis pirmiausia buvo Gorgijo mokinys, o tik paskui -Sokrato. Išoriškai jis labai priminė mokytoją. Priklausė jis Atėnų proletariatui, ir jo doktrina buvo proletariato ideologija. Buvo produktyvus rašytojas, senovėje vertintas už gerą stilių, bet jo raštų neišliko. Jo santykiai su Platonu buvo priešiški: jie abu aiškiai žinojo esą gabiausi mokiniai, tarp kurių kils neišvengiama kova dėl Sokrato palikimo, ir kartu žinojo, kad jie reprezentuoja kraštutiniausias ir nesutaikomas to palikimo sampratas.
Pažiūros. 1) Iš Sokrato jis perėmė įsitikinimą, kad svarbiausias dalykas gyvenime yra dora. Palyginti su svarbiausiuoju dalyku, visa kita yra nesvarbu, be kita ko, nesvarbus yra ir žinojimas. Antistenas šią pažiūrą kildino iš Sokrato mokslo, bet iš tikrųjų Sokratui ji buvo svetima. Būtent ji ir skyrė kinikus nuo Sokrato.
Antistenas kartu su sofistais neigė, kad sąvokos gali būti savarankiškas pažinimo šaltinis, ir pažinimą apribojo suvokiniais. Kiti sokratikai su Platonu priešakyje pažinimą skyrė nuo suvokiniais grindžiamų nuomonių, tuo tarpu jis pažinimą apibrėžė būtent kaip taiklią nuomonę, susietą su išaiškinimu. Remdamasis sensualistine pažinimo koncepcija, jis buvo linkęs ir gamtą suprasti materialistiškai ir griežtai pasisakydavo prieš Platono įkvėptas antimateria-listines teorijas. Sokratas kalbėdavo tik tam tikrais filosofijos klausimais ir tik formaliai, todėl sekėjai galėjo jo pažiūras papildyti sensualizmo ir materializmo dvasia, taip pat racionalizmo ir idealizmo dvasia.
Kinikams buvo būdinga nesilaikyti tradicijų, papročių, mandagumo taisyklių. Tai pasakytina tiek apie jų filosofines, tiek apie moralines bei politines pažiūras. Ignoruodami naujas filosofų idėjas, jie grįžo prie įprastų pažiūrų. Aiškino, jog egzistuoja tik konkretūs daiktai, o jei kalbame apie ką nors daugiau, tai tik apie žodžius, o ne apie tikrovę. Yra tik konkretus žmonės, o nėra „žmonijos", yra tik stalai ir kėdės, o nėra „baldu apskritai". Beprasmiška stengtis apibrėžti daiktus, juos galima tik aprašyti. Praėjo daug amžių, kol XX a. filosofai pradėjo skelbti panašias į kinikų pažiūras, tokias paprastas iš pirmo žvilgsnio.
2) Etika buvo Antisteno filosofijos pamatas. Remdamasis Sokrato pažiūra, jis priėjo iki visiško kraštutinumo: vienintelis gėris ir gyvenimo tikslas yra dora, visa kita palyginti su ja yra nesvarbu. Naudodamasis žinomomis, ypač sofistams, sąvokomis, jis sakydavo, kad tik dora yra gėris „iš prigimties", visa kita laikoma gėriu tik „dėl susitarimo". Pagaliau visa kita, išskyrus dorą, yra nereikalinga, nes jos vienos pakanka laimei.
Tokią kinikų nuostatą gana lengva paaiškinti. Kinizmo kūrėjai priklausė proletariatui, neturinčiam nieko - turto, padėties. Antistenas buvo vergės sūnus, neturintis piliečio teisių, o garsiausias jo mokinys Diogenas buvo subankrutavusio žmogaus sūnus, neturintis pragyvenimo šaltinio. Kadangi nieko neturėjo, jiems ir beliko tik prigimtis. Liko tai, ką turėjo patys savyje, taigi - dora. Kinikai šlovino dorą visai ne todėl, kad jiems nerūpėjo malonumas. Priešingai, šlovindami dorą ir niekindami išorines gėrybes, jie vadovavosi hedonistine intencija. Tos gėrybės jiems neteikė malonumo, nes jie jų neturėjo; guodėsi, kad neteiktu net ir tuo atveju, jei turėtų. Ko jie neturėjo, to ir nevertino. Jų filosofija atsirado ne iš teorinių samprotavimų, o dėl gyvenimo sąlygų.
Reikėjo pasidaryti abejingam viskam, išskyrus dorą, - tada tikrai būsi laisvas ir nepriklausomas. Abejingumas ir per jį pasiekta nepriklausomybė - tai svarbiausi šitos filosofijos principai. Pozityvūs Antisteno doros apibrėžimai -jei išvis tokių būta - nugrimzdo į užmarštį, išliko tik negatyvūs: esą dora yra abejingumas tariamoms gėrybėms ir nepriklausomybė nuo likimo. Žmones, kurie iš tikrųjų tapo nepriklausomi, kinikai vadino išminčiais. Išminčiaus pavyzdžiu laikė Sokratą: jis buvo tarsi gyvas jų teorijos modelis.
Vertindami tik gyvenimą „pagal prigimtį", kinikai peikė visas socialines ir valstybines institucijas, laikydami jas susitarimo dalyku. Kartu su Sokratu teigė, kad dorybė yra viena, vienoda visiems: laikydami svarbiu dalyku tik dorą, o ne kilmę ir turtą, visus žmones jie manė esant lygius, pasisakydavo prieš bet kokią nelygybę, už lygias moterų ir vergų teises, nepripažino valstybių sienų, save laikė pasaulio gyventojais, „kosmopolitais".

2. KINIKŲ MOKYKLA. Antisteno mokinys buvo Diogenas iš Sinopės (miręs 323 ?), o žymiausias Diogeno mokinys buvo Kratetas iš Tėbų, kuris su žmona Hiparchija ir kitais šeimos nariais priklausė kinikų mokyklai. Jis buvo pirmasis iš kinikų, turėjęs turtą ir visuomeninę padėtį, bet savo valia visko išsižadėjo, nes taip jį įtikino kinikų teorija. Kinizmas prasidėjo nuo teorijos ir tik vėliau perėjo prie praktikos. Tą žingsnį žengė Diogenas, vienas iš populiariausių filosofų, nors filosofijai jis nėra pelnęs jokių teoriniu laimėjimų. Jis priekaištavo Antistenui, esą šis skelbęs teoriją, kurios nelabai paisė savo gyvenime; o pats Diogenas pradėjo gyventi pagal kinikų teoriją. Si teorija, jo manymu, reikalavo išsižadėti ne tik neigiamų, bet ir apskritai bet kokių kultūros produktų. Tradicija padarė Diogeną tipišku kinikų. Iš tikrųjų nuo tada atsirado daug kinikų, gyvenusių kaip jis, daug savanorių proletarų ir skurdžių, be namų ir nuosavybės; tai buvo keistuoliai, kurie sąmoningai užgauliojo visuomenės nuomonę ir tyčiojosi iš jos. O savo raštuose prieš civilizaciją jie paprastai nevengė drastiškumo ir šiurkštumo. Dar imperatorių laikais jų buvo gana daug. Nuo tol toks gyvenimo būdas, kai šaipomasi iš viešosios nuomonės, kultūros ir visuotinai pripažintų vertybių, vadinamas „cinizmu". (Pradinei, anaiptol ne „ciniškai", kinikų filosofijai pavadinti vartojamas kitas žodis: „kinizmas". ) Tie kinikai jau neturėjo nieko bendra su filosofija.
Senovėje kinikų idėjos buvo labai paplitusios. Daugelį iš jų perėmė stoikai. Kai kurie stoikai, daugiausia vėlyvieji, pvz., Epiktetas, savo pažiūromis jau niekuo nesiskyrė nuo kinikų. Vėlyvoje senovėje filosofo samprata buvo kuriama pirmiausia veikiant kinikų idėjoms. „Tikras filosofas" turėjo jų bruožų: buvo neturtingas, bet laimingas. Net skirtingų krypčių mąstytojai, taip skyręsi vienas nuo kito, kaip Julianas Apostatą ir Grigalius Nazianzietis, krikščionybės priešas ir jos gynėjas, rašydami panegiriką filosofui, apibūdindavo jį kaip kiniką. Kinikų idėjos ypač buvo artimos ankstyvajai krikščionybei. Tų idėjų įtaka toli peržengė kinikų mokyklos ribas. Beje, ir pati mokykla gyvavo iki VI amžiaus.

KIRĖNIEČIAI,
l. ARISTIPAS iš KIRĖNĖS buvo mokyklos, pavadintos jo gimtinės vardu, pradininkas. Gyvenimo datomis buvo artimas Platonui. Pirmiausia jis susipažino su Protagoro, o tik vėliau - su Sokrato pažiūromis. Buvo Sokrato mokinys, bet daugeliu atžvilgių jis liko ištikimas sofistų doktrinai. Aristotelis jį vadina sofistu: motyvų tam teikė ne tik jo pažiūros, bet ir klajokliškas gyvenimo būdas; jis buvo pirmasis iš Sokrato mokinių, grįžęs prie sofistų papročio imti atlyginimą už mokymą. Buvo visiška Antisteno priešingybė: anas nusprendė gyventi kaip proletaras, o Aristipas buvo dvarininkas ir aukštuomenės žmogus. Anekdotuose, kurie senovėje buvo pasakojami apie jį, jis buvo vaizduojamas kaip oportunistas ir pataikūnas, o jo elgesys buvo specialiai priešinamas Platono, su kuriuo buvo susitikęs Sicilijos dvare, elgesiui. Savo doktriną jis sukūrė gana anksti, dar esant gyvam Sokratui. Ir gyveno pagal ją, praktikuodamas hedonizmą.
Pažiūros. Iš Sokrato ir sofistų Aristipas išmoko to paties, ko ir Antistenas: esą praktiniai dalykai yra svarbesni už teorinius. Niekinti žinojimą ir netikėti juo buvo vienodai budinga ir kirėniečiams, ir kinikams. Pažinimą jie suprato visai kaip Protagoras: žinojimą teikia tik juslės, ir jis yra visiškai santykinis. Be to, tą santykinį žinojimą jie interpretavo dar ir subjektyvistiškai: pažįstame tik savo būsenas, o ne daiktus, sukeliančius tas būsenas.
Nuo šios minties natūraliai pereinama prie Aristipo etikos. Žinome tik savo būsenas, o jos būna arba malonios, arba nemalonios, ir tik šios mūsų būsenų savybės skatina mus rinktis vieną iš jų. Ir iš tikrųjų mes visada siekiame tik malonumo, o vengiame nemalonumo. Juk malonumas yra vienintelis gėris, o nemalonumas - vienintelis blogis. Šitą nuostatą įprasta vadinti hedonizmu - nuo graikiško žodžio ?, reiškiančio malonumą. Aristipas buvo galbūt pats ryžtingiausias ir nuosekliausias hedonistas, kokį žino etikos istorija. Ir jei jis vis dėlto galėjo vadintis sokratiku, tai tik todėl, kad, kaip ir Sokratas, gėrį siejo su malonumu, bet darė tai priešingai: Sokratas skelbė, kad tik gėris (būtent moralinis) teikia malonumą, o Aristipas - kad tik malonumas yra gėris.
Kraštutinį Aristipo hedonizmą galima apibūdinti penkiomis tezėmis: 1) Malonumas yra vienintelis gėris. Tai svarbiausia tezė. Ją papildo kita: nemalonumas yra vienintelis blogis.
2) Malonumas kaip vienintelis gėris yra praeinanti būsena, laikina, trunkanti tol, kol veikia jos šaltinis. Toks „dalinis malonumas" yra gyvenimo tikslas, o laimė yra tik tokių dalinių malonumų visuma. „Dalinis malonumas yra geistinas pats savaime, o laimė - ne pati savaime, bet tik dėl tų ją sudarančių dalinių malonumų". Neteisinga būtų atsisakyti dabartinio malonumo dėl būsimos laimės, reikia griebti malonumą, koks tik pasitaiko; šūkis „Carpe diem" atitiko Aristipo doktriną.
3) Malonumas yra kūniškos prigimties. „Kūniškas malonumas, - rašė Aristipas, - yra gyvenimo tikslas".
4) Malonumas yra pozityvi būsena. Ši mintis priešinga kai kuriems vėlesniems hedonistams, tokiems kaip Epikūras, kurie ją suprato negatyviai ir teigė, kad ji yra kančios nebuvimas; Aristipas nesutiko, kad vien kentėjimo ir nemalonumo nebuvimas jau yra malonumas, nes, jo nuomone, malonumas ir nemalonumas yra tam tikri mumyse vykstantys judesiai, o malonumo ar nemalonumo nebuvimas yra būtent tokių judesių stoka.
5) Malonumai skiriasi tik intensyvumu, tačiau nesiskiria kokybe, kitaip tariant, nėra malonumų, kurie savaime būtų aukštesni ar žemesni už kitus. Viskas yra vienodai gera, jei vienodai teikia malonumą, net dora yra vertinga tik dėl jos teikiamo malonumo. „Malonumas skiriasi nuo malonumo tik tuo, kad yra vienas už kitą malonesnis".

2. KIRĖNIEČIŲ MOKYKLA. Aristipo filosofija turėjo gausų būrį šalininkų. Be jo dukters bei vaikaitės ir Aristipo Jaunesniojo, jiems priklausė Teodoras, vadinamas Ateistu, Hegesijas, vadinamas Mirties šaukliu, Anikeris ir kiti.
Šie kirėniečiai savo hedonistinę etiką buvo išdėstę penkiuose veikaluose: a) apie gėrį ir blogį arba, kaip jie patys sakė, apie tai, ko verta siekti ir ko vengti, b) apie gėrio ir blogio sukeliamas būsenas, c) apie tų būsenų paskatintus veiksmus, d) apie tų būsenų vidines priežastis ir e) apie sprendimo pamatus.
Pradinė Aristipo nuostata, aiškiai ir atkakliai hedonistinė, pasirodė esanti per daug vienašališka ir sunkiai apginama, todėl jo mokiniai netrukus pradėjo daryti nuolaidų, ieškoti kompromisų ir išsižadėti viena po kitos jo tezių.
1) Teodoras pripažino, kad tikrasis gėris ir gyvenimo tikslas yra ne trumpalaikė malonumo būsena, bet pastovus džiaugsmas, o blogis - ne laikinas nemalonumas, bet pastovus liūdesys. Laikinas malonumas nebuvo jam aukščiausiasis gėris, o laikinas nemalonumas - didžiausias blogis.
2) Dvasiniai malonumai buvo pripažinti kaip atskira malonumų rūšis greta kūniškų, nes „ne visi dvasiniai malonumai ir nemalonumai atsiranda iš kūniškų malonumų ir nemalonumų".
3) Hegesijas atsižadėjo pozityvaus malonumo sampratos; šis pesimistas manė, kad pozityvaus malonumo gyvenime neįmanoma pasiekti, todėl gyvenimo tikslu reikia laikyti rūpesčių ir liūdesio nebuvimą. Hedonistų tikslas tapo negatyvus, apsiribojantis nemalonumo nebuvimu. Norint šį tikslą pasiekti, reikia atsisakyti gėrybių, turtų, šlovės, pasidaryti abejingu viskam, gyvenimui ir mirčiai: šitaip vartojimo ideologija virto atsižadėjimo ideologija, ir toks hedonistas savo pažiūromis pasidarė artimas kinikams, o apniktas pesimizmo šaukėsi mirties, kuri lengviau negu gyvenimas gali išvaduoti iš kančių.
4) Pagaliau Anikeris pripažino, kad malonumai skiriasi kokybiškai, ir skatino hedonistus tarnauti draugystei, meilei, tėvynei, nes tai teikia aukščiausiąjį malonumą.
5) Tos nuolaidos, ypač paskutinės, paneigė net pirmąją hedonistų tezę, nes malonumas liovėsi buvęs vieninteliu gėriu.
Toji kirėniečių mokyklos evoliucija padėjo pamatus naujai hedonizmo mokyklai. Ta mokykla buvo įkurta Epikūro, praėjus maždaug šimtui metų po kirėniečių. Ji perėmė kirėniečių doktriną, panašiai kaip stoikų mokykla perėmė kinikų pažiūras.