FILOSOFIJOS IR RELIGIJOS SUARTĖJIMAS. Baigiantis senovės epochai sąmonėje įvyko perversmas: ji atitolo nuo laikinųjų dalykų ir atsigręžė į amžinuosius. Žmonės, persisotinę ir apvilti šio pasaulio gėrybių, gyvenimo tikslo ir prasmės ėmė ieškoti kitame pasaulyje. Protus užvaldė amžinojo gyvenimo, išsivadavimo iš žemiškųjų negandų ir niekybės geismas. Sykiu prigeso pasitikėjimas savo jėgomis, ir antgamtinės aukštesniųjų, dieviškų esybių paramos lūkesčiai tapo visuotiniai. Šią permainą lėmė įvairios - ir psichinės, ir visuomeninės prigimties - priežastys, taip pat ir tai, kad ligtolinės Graikijos kultūra jau išseko, o iš Rytų ėmė plūsti kitokia, religinė, kultūra.

Religijos dvasia užvaldė ir filosofiją. Įsivyravo įsitikinimas, kad prigimtinėmis galiomis jos problemos neišsprendžiamos. Ir pačios problemos nebebuvo tos pačios kaip seniau. Filosofija dabar turėjo atsakyti į religinio pobūdžio klausimus - kitaip ji atrodė nereikalinga. Jeigu filosofija nesugebėjo pavaduoti religijos, šioji pati ją pavadavo: ar tai būtų Rytų religija, ar Senasis Testamentas, naujasis krikščionių tikėjimas ar net pagonybė.

Filosofijos suartėjimo su religija procesas truko visą paskutinį senovės epochos laikotarpį. Persvarą išlaikė religija: ji pajungė sau filosofiją, o ne atvirkščiai. Tiesa, šiuo laikotarpiu radosi ir filosofinė religija, tačiau pirmiausia - religinė filosofija. Filosofija gimė Graikijoje iš grynai teorinių paskatų. Šiuos interesus apribojo jau helenizmo laikotarpis; svarbiausias klausimas čia buvo: kaip gyventi? Dabar šis klausimas perkeliamas į gilesnę plotmę: klausiama ne kaip gyventi, o kaip išsivaduoti nuo gyvenimo ir susilieti su dievybe.

Šalia tradicinių filosofijos sampratų ir apibrėžimų šiais laikais radosi naujų, atitinkančių jos religinę orientaciją. Ir graikiškojoje, ir krikščioniškojoje aplinkoje prigijo net šeši filosofijos apibrėžimai: 1) tai apskritai būties pažinimas ( ), 2) tai dieviškųjų ir žmogiškųjų dalykų pažinimas (), 3) filosofija yra mokslų mokslas ( ), 4) tai išminties meilė (). Šie apibrėžimai buvo perimti iš senovės graikų: pirmasis siejosi su Aristotelio tradicija, antrasis -su stoi kų. Kiti apibrėžimai: 5) filosofija - tai mirties apmąstymai ( ) ir 6) tai supanašėjimas su Dievu (). Du pastarieji filosofijos apibrėžimai nusakė senovės epochos pabaigos laikotarpiui būdingą filosofijos suartėjimą su religija.

APREIŠKIMO FILOSOFIJA. Dėl šio suartėjimo pasikeitė pati filosofijos samprata: iš pasaulio pažinimo įrankio ji virto susiliejimo su Dievu įrankiu; mokiusi, kaip nugyventi šį laikiną gyvenimą, dabar ji turėjo mokyti, kaip nuo jo išsivaduoti. Kai dabar kalbama apie „pažinimą" (), turimas galvoje ne supratimas, o už protą aukštesnės tiesos įžvalga. Šios epochos žmonėms pažinimo vertas objektas buvo Dievas. Jis buvo ne tik pažinimo objektas, bet ir pažinimo šaltinis; manyta, kad pažinimui, kaip ir išganymui, reikalinga antgamtinė pagalba. Šitaip pažinimas tapo priklausomas nuo apreiškimo. Apreiškimas žmogų aplanko „mistinėse" būsenose, kai tiesiogiai bendraujama su dievybe. Klausimas, ar pažinimas yra prigimtinis ar mistinis, išstūmė senąjį graikų klausimą - ar pažinimą lemia juslės ar protas? Juk tiesos, kurios dabar ieškojo filosofija, neatvėrė nei juslinis patyrimas, nei blaivus protavimas; ji buvo prieinama nebent tik mistiniam pažinimui, kuris vyksta ekstazės būsenoje, kai siela išeina iš kūno ir susilieja su dievybe. Todėl ir pažinimo priemonėmis dabar laikoma tai, kas sužadina ekstazę, - malda, sielos tyrumas ir tikėjimas.

Kas nepatyrė apreiškimo pats, galėjo remtis apreiškimu, kurį patyrė kiti, dievybės išrinktieji. Tie išrinktieji buvo autoritetai, tiesą laidavę savuoju asmeniu. Religijai būdingas autoriteto poreikis prasismelkė ir į filosofiją. Filosofija, iki tol Graikijoje reiškusi pasitikėjimą ateitimi ir paties žmogaus jėgomis, kovojusi už minties autonomiją, dabar tapo heteronomiška, tiesos ieškojo praeityje, tradicijoje, šventuosiuose raštuose, paramos tikėjosi iš apreiškimo, o garantijų - iš autoritetų.

RYTŲ ĮTAKA. Graikijos sienos, ilgai uždarytos svetimų kultūrų įtakai, dabar plačiai atsivėrė, ir Rytų idėjos užvaldė graikų protus. Didžiausią poveikį darė, kaip to reikalavo laiko dvasia, Rytų religijos; palyginti su Graikijos religijomis, jos buvo mistiškesnės, dvasingesnės, pranašavo išsivadavimą iš žemiškųjų vargų, epochos žmonėms jos reiškė šį tą daugiau.

Filosofijos centras buvo nebe Atėnai, o Aleksandrija, įsikūrusi ant Vakarų ir Rytų ribos, kur susitikdavo skirtingų rasių ir kultūrų žmonės. Filosofinės sistemos čia radosi vienu metu skirtingose terpėse - ir graikų, ir žydų aplinkoje. Graikų ir Rytų mąstysena veikė viena kitą, sudarydamos įvairaus pobūdžio derinius. Nors buvo suvokiamas šių dviejų kultūrų skirtingumas, tačiau siekta jas sujungti; filosofija, gimusi Aleksandrijoje pradedant nuo I a. pr. m. e., buvo sinkretinė, t. y. bandanti sujungti tautiniu ir rasiniu atžvilgiu atskiras minties sistemas į vieną nuo tautos ir rasės nepriklausomą koncepciją. Sinkretinė filosofija buvo dvejopa: viena rėmėsi Rytų (žydų), kita - graikų tradicija. Pirmoji gana greitai įgijo išplėtotą išraišką per iškilų atstovą Piloną, kita formavosi keletą šimtmečių, kol subrandino Plotino sistemą.

SENOSIOS IR NAUJOSIOS MOKYKLOS. Filosofinės mokyklos, įkurtos senovės graikų - platonikų, aristotelininkų, kinikų, stoikų, epikūrininkų, skeptikų, - tebegyvavo; tačiau jų doktrinos, sustiprėjus religiniams elementams, įgijo naujų atspalvių. Ypač pasikeitė stoicizmas (pavyzdžiui, Markas Aurelijus jį pripildė religinio jausmo) ir platonizmas. Tuo tarpu epikūrizmas ir skepticizmas palankios dirvos religinei minčiai nesudarė ir dėl to ryškesnio vaidmens intelektualiniame gyvenime nebevaidino.

Šalia senųjų doktrinų radosi ir naujų. Jų religinis pobūdis buvo dar akivaizdesnis. Tai jau nebuvo pačių graikų kūriniai; graikų bendradarbiai buvo iš Rytų kilę žmonės. Ir šios doktrinos siejosi su senąja graikų filosofija, net ir skepticizmu, kuris akcentavo prigimtinio pažinimo nepakankamumą, tuo labiau - asketiškuoju stoicizmu ar Dievo koncepcija paremtu aristotelizmu. Šaltiniai nebuvo slepiami, priešingai, kaip ir derėjo autoritetą bei tradiciją vertinusiai epochai, naujosios doktrinos šią savo priklausomybę dargi akcentavo. Naudotasi ne kuria viena senąja sistema, o visomis iš karto. Ribos tarp mokyklų nusitrynė; ginčijami klausimai, taip ilgai jas skyrę ir buvę dažniausiai etinio, loginio, fizikinio pobūdžio, dabar buvo nustumti į antrą vietą, užleisdami savo pozicijas religinėms problemoms. Tai sudarė palankias sąlygas eklektizmui, kuris jau ir į senovės epochos pabaigą buvo tapęs įpročiu, netgi metodu. Stoikas Poseidonijas buvo nebe pirmasis naujo tipo filosofijos - religinės ir eklektinės - atstovas.

Tačiau iš eklektiško filosofijos doktrinų konglomerato aiškiai išsiskyrė dvi. Viena iš jų - tai platonizmas; būtent jam, pripažinusiam amžinąsias idėjas, nemirtingas sielas ir pranašingą įkvėpimą, buvo lemta tapti teoriniu naujojo, religinio, laikotarpio filosofijos pamatu; priėjo dažniausiai šliejosi naujoji teologija, užgoždama senąją fiziką. Įtakingumu su platonizmu galėjo lygintis tik šiam giminiškas pitagorizmas. Ši kadaise religinėje sektoje sukurta doktrina religingai nusiteikusiais laikais iš naujo atgijo.

Viena iš naujosios - religinės ir eklektinės - filosofijos atšakų, kuri atitrūkusi nuo savojo šaltinio vis dar prie jo šliejosi, vadinama neopitagorizmu. Tai nebuvo vientisa, griežtai apibrėžta doktrina, o srovė, apėmusi gana įvairias versijas ir individualius variantus. Kaip seniausias neopitagorizmo atstovas yra minimas Nigidijus Figulas (I a. pr. m. e.), taip pat siras Numenijas iš Apamėjos (II a.), kuris, persiėmęs Rytų įtakomis, manė, jog Platonas ir Pitagoras skelbė tik seną brahmanų, persų magų, egiptiečių ir žydų išmintį. Jiems priklausė Apolonijus iš Tiono, reiškęsis veikiau kaip pranašas negu filosofas, taip pat poetas Apulėjus. Nuo šių neopitagorininkų nelengva atskirti tuo pačiu metu kūrusius tokius platonikus kaip, pavyzdžiui, žinomas biografas Plutarchas iš Chaironėjos, gyvenęs I ir II a. sandūroje, bei krikščionių priešininkas Celsas (II a.). Neopitagorininkų ir platonikų doktrinos - tai užuomazgos, iš kurių po poros amžių išsirutuliojo nuostabiausias ir originaliausias visos epochos kūrinys. Tik į epochos pabaigą III m. e. a. jį sukūrė Plotinas. Šiam kūriniui tebetaikomas neoplatonizmo pavadinimas. Ši filosofija ryškiausiai reprezentuoja graikiškojoje aplinkoje subrendusią mąstyseną, o Pilono filosofija - mąstyseną, gimusią rytietiškoje, pirmiausia žydų, aplinkoje.

Šalia graikų ir žydų mąstymo būdo šiuo laikotarpiu brendo ir kitokia - krikščioniškoji - mąstysena. Pirmieji du minties tipai užbaigė senovės epochą, o pastaroji - tai jau ateinančios epochos daigas.