Apologetai buvo pirmieji rašytojai, kurie, laikydamiesi Evangelijos, stengėsi tiksliai pagal ją aiškinti filosofinius klausimus. Drauge jie buvo pirmieji krikščionių filosofai, asimiliavę graikų filosofijos sąvokas. Taigi ant graikiško pamato jie kū­rė savitas krikščioniškas koncepcijas. Tai pasakytina pirmiausia apie Rytų apolo­ getus. Jie kūrė II amžiuje: tai apologetų, tuo metu vienintelių dogmatinių filosofų, šimtmetis.

ŽYMIAUSI RYTŲ APOLOGETAI. Apologetų interesai buvo skirtingi: vieni, reikšmingesni, linko labiau į teoriją, suteikdami krikščionių mokslui apibrėžtumo, kiti - į praktiką, šio mokslo propagandą. Vieni polemizavo su pagonimis, kiti - su eretikais. Vieni buvo helenizmo mąstymo kultūros šalininkai, kiti - priešininkai. Vieni atsidėjo metafizinėms spekuliacijoms, kiti rėmėsi blaiviu sveiko proto bal­su. Rytai, kitaip nei Vakarai, išugdė daugiausia teoretikų, helenofilų, metafizikų. Žymiausias Rytų apologetas buvo Justinas, kūręs ankstyvuoju laikotarpiu, o vėlesniuoju - Irenėjas. Justinas Kankinys (apie 106-apie 166) buvo kilęs iš Palestinos; jis anksti atsidėjo filosofijai, patyrė įvairių mokyklų, ypač stoikų ir neoplatonikų, įtaką; su krikščioniškuoju mokslu susipažino vėlai, tačiau susipažinęs visiškai pasinėrė į jo problemas. Parašė dvi krikščionybės „Apologijas", abi adresuotas imperatoriui Antoninui, bei apologinio pobūdžio „Dialogą su žydu Trifonu". Mirė kankinio mirtimi Romoje. Irenėjas (apie 130-apie 202) gimė Mažojoje Azijoje, mi­rė būdamas Liono vyskupas. Jis buvo gilios filosofinės kultūros žmogus. Nepaisant to, filosofinėms spekuliacijoms, ypač gnostiškosioms, kurios tuo metu plito tarp krikščionių, jis priešpriešino tiesioginių Kristaus mokinių tradiciją. Apologiją su­kūrė ir Atėnų filosofas Atenagoras, atsivertęs po 170 m., ir Teofilas išAntiochijos, atsivertęs apie 180 m. Panašias idėjas skelbė ir keletas žymių Vakarų apologetų- pirmiausia Minucijus Feliksas (II ir III a. sandūroje) ir Laktancijus (apie 250-330) Tuo tarpu kai kurie Rytų rašytojai - pavyzdžiui, siras Tatianas, atsivertęs apie 162 m., ir Hermijas - laikėsi kitokių nuostatų, buvo tikri graikų kultūros ir mokslo priešininkai.

ŠALTINIAI. Apologetai buvo artimi intelektualinei helenizmo kultūrai; iš esmės tik šio tipo žmonės drįso reikštis filosofijos baruose. Tačiau kai kurie iš jų, pavyzdžiui, Atenagoras, buvo gryniausios mokslinės kultūros atstovai. Kai kurie buvo tiesiog graikų filosofinių mokyklų nariai, pavyzdžiui, Justinas, kuris iš stoikų perėjo pas krikščionis; panašiai ir Minucijus buvo stoikų bei akademikų mokinys ir stengėsi, kad jo krikščioniškasis mokslas kuo mažiau atitrūktų nuo to mokslo, kurio dvasia buvo išauklėtas.

Taigi apologetų šaltinis buvo graikų filosofija. Iš jos aplinkos apologetai atėjo į krikščionių bendruomenes. Jie naudojosi jų laikais paplitusiomis graikų doktrinomis - iš dalies Platono, iš dalies ir stoikų, kurių doktrina buvo patraukli blaiviau mąstančioms galvoms.

PAŽIŪROS.
1. MOKSLAS APIE DIEVĄ. Buvo dvi temos, apie kurias sukosi apologetų mintys, - Dievas ir siela; kitas temas lietė tik prabėgom. Dalis apologetų, labiau atsidėjusių dorovės dalykams, o mažiau - teoriniams, tenkinosi įrodinėdami, jog Dievas yra vienas, o siela- nemirtinga. Tačiau daugeliui iš jų rūpėjo platesnis klausimų ratas; Dievo teorijoje aptarinėjo mažių mažiausiai a) Jo vienumą, b) Jo santykį su pasauliu ir c) Jo pažinimą.

1) Monoteizmo pagrindimas ir plėtojimas buvo pirmas apo
logetų uždavinys. Jo ėmėsi visi, pradedant Atenagoru ir baigiant Laktancijumi. Laktancijus įrodinėjo, jog Dievo vienumas kyla iš Dievo sąvokos, nes tai yra begalinio tobulumo esybės sąvoka, tad neįmanoma ir pamanyti, kad begalinio tobu
lumo esybių galėtų būti daugiau. Kitas to paties autoriaus argumentas: pasaulio sandara rodo jį esant vieningą, ir tai verčia pripažinti, kad jis yra vienos esybės kūrinys. Aišku, apologetai turėjo atmesti Markiono požiūrį, kad yra du dievai, gerasis ir teisingasis; vietoj to akcentavo - tai ypač būdinga Irenėjui - vieno Dievo ir pasaulio kūrėjo tapatumą.

Norėdami apginti vieno Dievo idėją, apologetai rėmėsi mintimi, perimta iš Aleksandrijos žydų ir graikų metafizikos, jog Kristus yra dieviškasis Logosas; tai davė pradžią ateinantį šimtmetį užvaldžiusioms spekuliacijoms Logoso tema.

2) Antra, apologetai stengėsi apibrėžti Dievo ir pasaulio santykį: ar Dievas jį sukūrė iš nieko, ar iš nuo amžių egzistuojančios materijos. Justinas, laikydamasis graikų tradicijos, pripažino egzistuojant materiją kaip antrąjį, greta Dievo, būties pradą. Irenėjas bei kai kurie kiti apologetai, kaip, pavyzdžiui, Teofilas ir Tatianas, laikėsi jau kitos, krikščioniškosios, koncepcijos, esą Dievas sukūrė viską, net ir materiją. Irenėjas atmetė platonikams bei gnostikams būdingą mintį, kad virš Kūrėjo egzistavo idealūs prototipai, pagal kuriuos Jis kūrė. Suprantama, apologetai turėjo atremti ir eretišką Hermogeno teiginį, kad pasaulis nepriklauso nuo Dievo ir iš viso nėra jo kūrinys.

3) Apologetus taip pat domino D i e v o pažinimo galimybės ir būdų klausimas. Apskritai kalbant, iš jų samprotavimų plaukė pažinimo apribojimo idėja. Justinas, pavyzdžiui, teigė, kad vienintelis ir amžinas Dievas neturi var­do, nes mes nesugebame Jį kaip nors pavadinti. O Irenėjas ir Teofilas aiškino, kad Jo ypatybės pranoksta žmogiškąsias sąvokas ir gali būti pažintos ne tiesiogiai, o tik iš Dievo darbų.

2. MOKSLAS APIE SIELĄ, a) Ar siela yra nemirtinga? - šį klausimą kėlė visi apologetai. Kai kurie į spekuliatyvius samprotavimus labiau linkę rytiečiai, be to, dar svarstė: b) ar žmogaus siela egzistuoja nuo amžių, c) ar ji yra dieviškos prigimties, d) ar ji turi kūną ir e) ar kūnas, lygiai kaip ir siela, priklauso žmogaus prigimčiai? Visais šiais klausimais iš pradžių buvo ginčijamasi, ir tik pamažu nusistovėjo tikėjimą atitinkantys atsakymai.

1. Buvo ir tokių apologetų, kurie sielą laikė mirtinga. Pavyzdžiui, Tatianas, kaip ir gnostikai, skyrė sielą (psyche) ir dvasią (), pneuma); pasak jo, tik dvasia, būdama dieviškos prigimties, gali suteikti sielai nemirtingumą, kurio ji iš prigimties neturi. Tai buvo platoniškosios bei filoniškosios tradicijos nuostata. Tačiau vyravo kitoks požiūris. Buvo manoma, kaip, pavyzdžiui, teigė Atenagoras, kad sielos nemirtingumas yra jos protingumo pasekmė. Tačiau ginčas dėl sielos nemirtingumo nesiliovė; vėliau imta diskutuoti, ar siela nemirtinga savo pačios prigimtimi, ar tik Dievo valia. Net žymiausi apologetai - Justinas ir Laktancijus - neigė jos prigimtinį nemirtingumą.

2.  Apologetų p o ž i ū r i s į sielos kilmę taip pat ne iš karto nusistovėjo. Vieni iš jų pripažino traducionizmą, t. y. teoriją, pasak kurios, visos sielos egzistuoja nuo amžių, o žmogui gimstant jos ne sukuriamos, o tik kūnui suteikiamos. Tai buvo ikikrikščioniškas, Platono pėdomis atėjęs požiūris. Tačiau greta šio požiūrio ėmė ryškėti ir kitoks požiūris, vėliau įsitvirtinęs krikščioniškojoje filosofijoje - tai kreacionizmas, teigiantis, kad sielos nėra amžinos, o sukuriamos tik kūno gimimo akimirką.

3.  Sielos dieviškumą pripažino dauguma apologetų. Jie, kaip ir stoikai, teigė, jog su siela siejasi dvasia (pneuma), kuri yra dieviškos prigimties. Tačiau didieji apologetai, pavyzdžiui, Irenėjas, tokį požiūrį atmetė: dieviška dvasia, pasak jų, galinti rastis žmoguje, tačiau tikis Dievo malonės, nes ji nėra žmogaus prigimties savastis. Siela nėra dieviška, ji yra tik Dievo atvaizdas (imago).

4.  Tarp ankstyvųjų Bažnyčios rašytojų gyvavo, gal net vyravo, įsitikinimas, kad siela yra k ū n i š k a . Ir šis įsitikinimas buvo ikikrikščioniškas, perimtas iš graikų; argumentai buvo stoikų. Beje, ne tik lotynų apologetai, kurie buvo labiau susiję su stoicizmu, bet ir grynai graikiškos kultūros atstovas Irenėjas sielą laikė subtilesne kūno rūšimi. Tačiau greta šios koncepcijos Bažnyčios Tėvai skelbė sielos nematerialumo koncepciją, kuri vėliau įsivyraus dogmatinėje filosofijoje; tiesa, ji radosi palyginti vėlai, tačiau jos jau laikomasi Atanazo filosofijoje.

5. Buvo ir tokių apologetų, pasak kurių, k ū n a s yra svetimas žmogaus prigimčiai, tai - sielos kalėjimas. Ir šis požiūris buvo ikikrikščioniškas, kilęs iš graikų filosofijos, iš Platono. Tačiau ir greta šio senojo požiūrio tarp apologetų būta ir kitokio požiūrio: Irenėjas kūną, kaip ir sielą, laikė žmogaus prigim­ ties savastimi, Atenagoras žmogų traktavo kaip sielos ir kūno vienovę.

3. NAUJOJI METAFIZIKA. Evangelija nepateikė užbaigtos nei Dievo, nei sielos, tuo labiau kosmoso teorijos; tačiau prielaidų tam būta. Nors Evangelijai nėra būdingas Dievo ir pasaulio dualizmas, tačiau čia kalbama apie žmogaus nuodėmingumą ir Kristaus auką, kurios nebūtų reikėję, jeigu pasaulis būtų dieviškos prigimties; taigi iš jos netiesiogiai plaukė dualizmas. Nors Evangelijoje nesakoma, kad pasaulis atsirado iš nieko, tačiau joje kalbama apie Dievo visagalybę, o Dievas nebūtų visagalis, jeigu kurdamas pasaulį būtų varžomas nuo amžių esančios ma­terijos ar nuo amžių egzistuojančių idėjų; taigi iš Evangelijos netiesiogiai plaukė creatio ex nihilo. Nors Evangelijoje niekur explicite nekalbama apie sielos nemirtingumą, tačiau skelbiamas išganymas, o išganymas nesiderino su nemirtingumu, taigi ji netiesiogiai vertė pripažinti sielos nemirtingumą. Nors Evangelijoje niekur nesakoma, kad siela nėra materiali, tačiau, pripažinus sielos nemirtingumą, plaukė išvada, jog ji - nemateriali, nes visa, kas materialu, gali būti sunaikinta; taigi Evangelija netiesiogiai vertė pripažinti sielos nematerialumą.

Metafizinius teiginius, glūdėjusius Evangelijoje implicite, iškėlė ankstyvieji krikščionių filosofai. Kadangi jokia senovės metafizikos sistema anaiptol netenkino Evangelijos reikmių, jie ėmėsi kurti naująją metafiziką.

1. Senovėje taip samprotauta: arba visas pasaulis kilęs iš Dievo, ir tuomet jis yra dieviškos prigimties ir tobulas, arba jis yra netobulas, nedieviškos prigimties, ir tuomet jis nėra visas kilęs iš Dievo. Trečios galimybės nepripažino. Krikščionys pasiūlė trečią koncepciją: visas pasaulis yra kilęs iš Dievo, tačiau jis nėra dieviškas prigimties. Pripažindami dievišką pasaulio kilmę, jie apeliavo į Dievo visagalybę, o neigdami jo dievišką prigimtį - į Kristaus auką, kurios būtų nereikėję, jeigu pasaulis būtų dieviškos prigimties.

2. Analogiškai pakito sielos koncepcija. Senovėje taip samprotauta: arba siela yra dieviška, ir tuomet ji nemirtinga, arba ji mirtinga, ir tuomet ji nėra dieviška. Trečios galimybės nežinota, nes buvo pripažįstama arba tik amžina dieviškoji būtis, arba laikina žemiškoji būtis. Krikščionių filosofai laikėsi kaip tik trečiosios nuostatos: siela yra nemirtinga, tačiau ji nėra dieviška. Ji yra nemirtinga dėl skelbiamo išganymo, o nėra dieviška dėl Kristaus aukos.

3.  Galiausiai senovėje samprotauta taip: kas nors arba kinta, arba nekinta. Kas kinta, turi pradžią ir pabaigą, o kas nekinta, neturi nei pradžios, nei pabaigos. Krikščionių apologetai pripažino trečią galimybę: siela turi pradžią, bet neturi pabaigos. Ji turi pradžią, nes tai lemia Dievo visagalybė, ir neturi pabaigos, nes tai logiškai plaukia iš skelbiamo išganymo.

Panašiai samprotauta ir kitais metafizikos klausimais: tikėjimas vertė daug ką aiškinti kitaip, nei reikalavo autonomiškas protas.

REIKŠMĖ. Rytų apologetų reikšmė buvo ta, kad remdamiesi sykiu Evangelija ir graikų filosofija, jie sujungė Evangeliją su graikų filosofija ir krikščionių mokslą nusakė graikų mokslo terminais. Jie buvo iš tų, kurie Kristaus mokslą suprato ne tik kaip religiją, bet drauge ir kaip filosofiją; norėdami parodyti jo teisingumą, jie rėmėsi ne vien pačiu tikėjimu, bet ir nešališku filosofijos teisėju - protu, ir šitaip krikščioniškąjį mokslą pastatė į vieną gretą su filosofija. Evangelija nebuvo filosofija; tačiau apologetai išsunkė iš jos filosofiją. Ankstyvieji iš jų vylėsi, jog toji filosofija bus tapati graikų filosofijai, todėl iš pradžių pamėgino tiesiog perimti gatavas senovės teorijas; tačiau pastebėję, jog šios nesiderina su jų tikėjimu, ėmėsi kurti naujas teorijas; terminai liko graikų, tačiau jų turinys jau buvo kitas. Beje, apologetų filosofija iš pradžių linko į vieną blaiviausių ir natūraliausių senovės teorijų - į stoicizmą, ir tik III amžiuje paaiškėjo, jog krikščionybei artimesnis platoniškasis idealizmas.

SEKĖJAI. Apologetai suformulavo tik atskiras krikščioniškosios filosofijos tezes, sistemos jie nesukūrė. Tačiau netrukus ant jų suręsto pamato iškilo krikščioniškosios filosofijos - Origeno, Grigaliaus Nisiečio ir kitų - sistemos.