Visos epochos filosofinė sintezė - tai Plotino neoplatonizmas, paskutinė iškili senovės epochos sistema. Kitaip nei Pilono sistemoje, filosofiniai elementai čia nusvėrė religinius, Graikijos dvasia - Rytų dvasią. Neoplatonizmas gimė Aleksandrijoje į pačią epochos pabaigą, III m. e, a.

PLOTINO GYVENIMAS. Plotinas (apie 203-269/270) gimė Likopolyje, Egipte, jaunystę praleido Aleksandrijoje. Čia būdamas 28-erių metų ėmėsi filosofijos studijų. Iš Aleksandrijos filosofų jį labiausiai domino Amonijas Sakas. Eidamas 40-uosius, persikėlė į Romą. Paniręs į dvasinį gyvenimą, visuomet buvo abejingas materialiniams laikiniems dalykams. Kaip rasojo mokinys ir biografas Porfirijas, jis gėdijosi turįs kūną. Tai buvo originalus mąstytojas, drauge nepaprastas eruditas, puikiai išstudijavęs ankstesnes filosofines teorijas. Romoje aplink jį telkėsi gausus būrys jo mokslo sekėjų, tarp jų pats imperatorius Galienas. Tad jo projektas įkurti filosofų miestą, kuris turėjo vadintis Platonopoliu, buvo ne taip toli nuo tikrovės.

RAŠTAI. Rašyti Plotinas pradėjo vėlai, jau būdamas 50 metų. Rašė nesistemiškai, savo pažiūrų nėra išdėstęs kokiame nors viename savo veikale. Paliko jis 54 traktatus, kuriuos Porfirijas suskirstė į šešias devintines, arba „Eneadas". Šis pavadinimas ir Porfirijo pateikta sandara (dalykinė, o ne chronologinė) tapo visuotinai priimta. Pirmoji „Eneada" apima etikos tyrinėjimus (), antroji - fiziką (), trečioji - kosmologiją (), ketvirtoji - samprotavimus apie sielą (), penktoji - proto tyrinėjimus (), šeštoji - traktatus apie aukščiausiąsias kategorijas, būtį, gėrį, vienumą.

RAIDA. Galima išskirti tris Plotino filosofinės kūrybos etapus. Pirmajame sekė Platonu ir plėtojo jo teoriją apie sielą bei jos apsivalymą. Antrajame nuo šių specialiųjų problemų perėjo prie bendrosios būties teorijos paieškų, drauge nuo svetimo prie savito požiūrio į pasaulį, nuo platonizmo prie neoplatonizmo. Trečiajame etape senstantis Plotinas metė abstrakčius samprotavimus ir atsidėjo aktualesnėms, pirmiausia etinėms bei religinėms, problemoms.

PIRMTAKAI. Tikrasis jo pirmtakas buvo Platonas: Plotinas laikė save jo egzegetu; tačiau iš tikrųjų jis sąmoningai keitė Platono teoriją ir dėl to yra vadinamas ne platoniku, o neoplatoniku. Be to, jis dar rėmėsi Aristoteliu ir stoikais, tačiau labiausiai - Aleksandrijos filosofais, Pilonu ir neopitagorininkais. Iš alek-sandriečių jis perėmė gradualistinę metafizikos koncepciją, jos schemą: Dievas, pasaulis, Dievo ir pasaulio tarpininkas. Išliko ir etikos koncepcija, reikalaujanti, kad kūriniai grįžtų atgal prie Dievo, taip pat pažinimo, atsiveriančio ekstazės būsenoje, samprata. Tačiau visoms šioms koncepcijoms jis suteikė savarankiškumo ir išsamumo.

Tiesioginis Plotino pirmtakas buvo Amonijas, pramintas pagal užsiėmimą Saku, t. y. nešiku. Tai veikiau religinis veikėjas negu filosofas; jo pažiūrose susipynė Platono doktrina ir misticizmas, viešpatavęs pirmaisiais amžiais po Kristaus. Plotino santykis su juo primena Platono santykį su Sokratu: Plotinas raštu įamžino žodžiu skelbiamą Amonijo mokslą ir drauge jį pakeitė paversdamas filosofine sistema.

PLOTINO PAŽIŪROS.
1. EMANACIJOS SISTEMA. Plotino, kaip ir visos epochos, išeities taškas buvo dualizmas, būtyje glūdinčių didžiulių prieštaravimų nuojauta. Tačiau tikslas buvo priešingas - atskleisti būties vienumą, sukurti monistinę sistemą. Šiam tikslui pasiekti Plotinas pasirinko genetinį būties traktavimo būdą: būties pavidalai, nors ir būdami labai skirtingi, yra vieno ir to paties vyksmo etapai; realusis pasaulis iš tikrųjų yra esmiškai skirtingas nuo idealiojo, o žemiškasis pasaulis - nuo dieviškojo, tačiau jie kyla vienas iš kito.

Toks požiūris reikalavo keisti pačią būties sampratą: būties esmė yra ne pastovumas, kaip manėelėjiečiai ir Platonas, bet tapsmas. Ši dinaminė būties samprata leido sukurti monistinę sistemą: yra ne daug būčių, o viena būtis, ji kinta, įgaudama įvairius pavidalus.

Taigi ekspansija, pasak Plotino, yra natūrali būties savybė. Jos dėka iš būties iškyla vis naujos jos atmainos. Prie būties prigimties dinamiškumo sampratos buvo priartėjęs Herakleitas, tačiau jis klydo, manydamas, kad, įgaudama naują pavidalą, būtis netenka savo senojo pavidalo. Plotinas teigia, jog būtis, produkuodama naujas būtis, išlieka, nes būčiai būdinga šviesos prigimtis, kurios esmė yra spinduliavimas; tai, kad išjos kyla vis nauji pavidalai, yra jos prigimties savastis, vadinasi, tai nuo jos neatsiejama. Tie vis iškylantys pavidalai yra tarsi būties spinduliai arba, taikant kitą paprastai vartojamą metaforą, - jos emanacija.

Emanacijos teorija buvo pamatinė Plotino sistemos idėja; pasaulis jam - tai nuolatinė vis naujų būčių emanacija. Ši teorija radosi kaip pasaulio sukūrimo teorijos, būdingos toms sistemoms, kurios rėmėsi šventaisiais raštais (kaip, pavyzdžiui, Pilono sistema), pakaitalas.

Kokia tvarka vyksta emanacija? Plotino požiūriu, visi būties pavidalai yra daugiau ar mažiau tobuli. Kuo būtis tobulesnė, tuo didesnė jos kuriamoji galia; o kūrinys visada yra mažiau tobulas už kūrėją. Tad kiekvienas būties pavidalas kyla iš kito, už jį tobulesnio. Taigi būčių atsiradimas vyksta tobulumo išsekimo tvarka, kiekviena iš jų yra vis žemesnio lygmens. Šis vyksmas, prasidėjęs nuo tobuliausios būties, tęsiasi, kol laipsniškai menkėjantis tobulumas ir kūrybinė galia išsenka.

2. ABSOLIUTAS. Kokia yra toji tobuliausioj! būtis, iš kurios emanuoja visi kiti būties pavidalai? Ir į šį klausimą Plotinas atsakė savitai. Jo mintis skverbiasi ne į religinę Dievo ir pasaulio priešpriešą, kaip tai būdinga Pilonui, o į filosofinę idealiojo ir realiojo pasaulių priešpriešą. Kaip buvo būdinga laiko dvasiai, ir jo akyse idealusis pasaulis yra tobulesnis už realųjį. Tačiau idėjos, jo požiūriu, taip pat nėra visiškai tobulos, tad plaukė išvada, jog egzistuoja būtis, tobulesnė negu idėjos. Beje, Plotinas šiuo atžvilgiu jau turėjo pirmtaką, pavyzdžiui, Piloną, maniusį, kad Dievas yra virš visų idėjų; Plotinas juo sekė, tačiau stengėsi likti nepriklausomas nuo tikėjimo ir remtis tik protavimu. Tasai protavimas, kai siekiama operuoti aukščiausiojo laipsnio abstrakcijomis, kai mintis sklando viršukalnių atmosferoje, vargiai galėdama pasistūmėti į priekį, vedė prie tokių išvadų.

Pirminė būtis, būdama tobuliausia, negali būti daloma, joje negali glūdėti jokios priešybės; ji yra grynas vienumas ( ). Ji nėra nei dvasia, nei mintis, nei valia, nes dvasia, mintis ir valia turi savo priešybes. Bet kuri mums žinoma būtis yra vienaip ar kitaip priklausoma, o ši yra nepriklausoma ir su niekuo nesusijusi - ji yra absoliutas. Plotinas ją garbina kaip virš bet kokio tobulumo iškilusią grožio, gėrio, tiesos ir vienumo viršūnę; absoliutas Plotinui buvo tai, ką religijos vadina

Dievu. Jis - viso, kas egzistuoja, šaltinis. Ir tai yra vienintelė teigiama absoliuto savybė. Visais kitais atvejais Plotinas jį apibūdina negatyviai - kaip esantį anapus to, ką galima aprėpti mintimi, pažinti ir įvardyti. Kitaip nei Platonas, jis absoliutą laikė nepažiniu, esančiu ne tik „anapus būties" (), bet ir „anapus proto" (). Būdamas bet kokios racionaliai pažinios būties šaltinis, pats jis yra iracionalus. Tiesa, Plotinas tam tikra prasme derino racionalizmą ir iracionalizmą, tačiau galiausiai persvarą teikė iracionalizmui. Štai tokie buvo Plotino pastangų apibrėžti absoliutą rezultatai. Jis visiems laikams liko pavyzdžiu tiems, kas ieškojo absoliuto.

3. IDEALUSIS, PSICHINIS IR MATERIALUSIS PASAULIAI. IŠ absoliuto emanuoja kiti būties pavidalai, jie vis mažiau tobuli, juose vis mažiau vienumo, jie vis labiau priklausomi. Tuos pavidalus Plotinas vadino hipostazėmis (unoardffeiį). Jis skyrė , tris hipostazes: dvasią, sielą ir materiją.

Po absoliuto pirmoji hipostazė yra dvasios pasaulis (vouę), arba idealusis pasaulis. Nuo jo Plotino filosofijoje prasidėjo sritis, prieinama suvokimui ir pažinimui. Platono filosofijoje šis pasaulis buvo aukščiausias, o Plotinui - tik antras. Idėjų pasaulio samprata buvo pirmas neoplatonizmo žingsnis pramintu taku; jo originalumas - tai absoliuto ir emanacijos koncepcija, o toliau sistema plėtojama nuolat pasitelkiant Platono bei kitų filosofų idėjas.

Antrąja hipostazė Plotinas laikė psichinį pasaulį, kurį jis traktavo kaip vieningą pasaulio sielą, apimančią individualias sielas. Sielų pasaulis yra idėjų pasaulio emanacija, kaip kad šis buvo absoliuto emanacija.

Pagaliau paskutinė hipostazė yra materija. Paprasta ir vientisa jos sandara rodo, kad ir ji išlaikė tam tikrą vienumą, tačiau joje vienumas, o su juo tobulumas ir kūrybos galia baigia išsekti. Dėl to materija yra emanacijos proceso pabaiga.

Emanacijos procesas yra būtino pobūdžio: jis vyksta ne kieno nors valia ar atsitiktinai, o neišvengiamai kyla iš būties prigimties. Jis yra visiškai vientisas procesas, kurį dalimis suskaido tik sąvokinis abstrahavimas. Dar iki Plotino sukurtose sistemose materija buvo traktuojama kaip veiksnys, kuris, būdamas visiškai kitoks negu dvasia, yra jai priešingas ir ją varžantis. O Plotinas ir materiją, ir dvasią įtraukė į vieną procesą, todėl jo sistema tapo tikru monizmu.

Beje, materialųjį pasaulį jis traktavo labai savitai. Esą jis susidedąs ne tikis materijos (nes ši pati savaime yra visiškai neapibrėžta), bet ir iš jos formos. Tačiau reali jame yra tik materija. Jos forma yra tik materijoje atsispindinčios idealiosios būties reiškinys. Kaip daiktai atsispindi veidrodžiuose ir sukuria tariamai savarankiškus atspindžius, taip ir idėjos atsispindi materijoje, sukeldamos refleksą, kurį vadiname materialiuoju pasauliu. Ši fenomenalistinė gamtos teorija buvo svarbus neoplatonizmo dėmuo - ji padėjo sukurti nuo gamtos visiškai nepriklausomą būties sąvoką. Ji taip pat pašalino idėjos ir daikto dvejopumą: daiktai, būdami idėjų atspindžiai, iš tikrųjų nėra kažkas nuo jų skirtinga.

Būties vienumo pripažinimas lėmė netikėtą Plotino posūkį: jis tapo astrologijos, magijos ir būrimo šalininku. Juk jeigu pasaulyje viskas yra tarpusavyje susiję, tai remiantis viena jos dalimi galima daryti išvadas apie kitas dalis ir jas paveikti. „Slaptieji" mokslai Plotino sistemoje rado savo metafizinį pagrindimą.

Kita vertus, būties vienumas buvo tas pamatas, kuris skatino Plotino optimizmą ir estetinę pasaulio pajautą. Juk kiekviena pasaulio dalis, iškildama iš prabūties, perima kažkiek jos tobulumo. Net ir būdamas nusistatęs prieš juslinį pasaulį, Plotinas pripažino jame glūdintį gėrį ir grožį.

4. ŽMOGAUS SIELĄ Plotinas suskaidė į dvi dalis: visas su kūnu susijusias funkcijas, augalams ir gyvuliams būdingas funkcijas, taip pat visas netobulumo apraiškas ir nuodėmes jis, kaip ir Platonas, priskyrė žemesniajai sielos daliai, užtat aukštesnioji liko visiškai nesaistoma kūno ir neprieinama jokiam netobulumui. Šitaip traktuojamą sielą galima buvo priskirti aukštesniosioms būties sferoms.

Tačiau siela, priklausanti aukštesnėms sferoms, leidžiasi į žemesnes, jas įdvasina ir pakylėja. Tai jau kitokia negu Platono ir pitagorininkų koncepcija; tačiau iš jos Plotinas perėmė įsitikinimą, kad siela, nors ir pakylėdama kūniškąjį pasaulį, jį pasiekusi pati nupuola, nes praranda sąsają su aukštesniosiomis sferomis ir nusigręžia nuo dieviškosios prabūties.

Kad siela galėtų tenai sugrįžti, reikalingas atsivertimas: reikia, kad siela, įveikusi trauką, kuri ja tempia į vis netobulesnes būties sferas, atsigręžtų tobulųjų sferų link. Tad sielai galimi du keliai: žemyn ir aukštyn. Pirmasis veda natūralia vis senkančio tobulumo kryptimi, o antrasis kelias veda atgal ir reikalauja sielos pastangų. Ši dviejų kelių schema - Plotinas jos nesugalvojo (ji buvo žinoma jau Fi-lonui), o tik išplėtojo -labai paplito, kai baigiantis senovės epochai įsivyravo religinė mąstysena; ji išreiškė tais laikais visuotinę nuopuolio jauseną bei visuotinį poreikį apsivalyti sielą ir susilieti su Dievu.

5. PAŽINIMAS, MENAS IR DORA. Kelią aukštyn siela gali įveikti įvairiais būdais: pažinimo, estetinėmis arba moralinėmis pastangomis. Taigi pažinimo teorija, estetika ir etika yra lygiaverčiai Plotino filosofinės sistemos nariai.

1.  Plotino pažinimo teorija nebuvo nei mokslo teorija, kaip būdinga Platonui, nei formalioji logika, kaip būdinga Aristoteliui; grynieji mokslo metodai neteko tos reikšmės, kokią joms teikė klasikinės epochos graikai. Užtat ji tapo pažinimo, suartinančio su Dievu, teorija. Toks pažinimas negalėjo pasikliauti nei juslėmis, nei diskursyviu protu. Tiek Platonui bei Pilonui, tiek ir Plotinui teko šauktis ypatingo proto gebėjimo - intuicijos. Tačiau intuicija čia turėjo būti visai kitaip traktuojama: ji nebuvo - kaip kadaise manė Platonas - intelektualus aktas; ji buvo - kaip jau atrodė ir Pilonui - visai kas kita: ekstazė, „susižavėjimas", nes tik šios būsenos leidžia susilieti su absoliutu; tai buvo ne grynai pažintinis, o veikiau moralinis veiksmas, reikalavęs ne tyrinėjimo, o dvasios ugdymo () ir apsivalymo ().

2.  Menas Plotinui taip pat nustojo buvęs tuo, kuo buvo senovės graikams, - tikrovės mėgdžiojimu. Menas jam- kūryba, kurioje idėjos tampa tikrove; kadangi kūryba yra tobuliausia dieviškosios esybės savybė, menininko darbas yra dievybės atšvaitas ir būdas tapti panašiam į ją. Šitaip menas atsidūrė ant kur kas aukštesnes vertybių pakopos negu jam buvo tekusi Platono ir Aristotelio teorijose; meno ir grožio teorija tapo - pirmą kartą istorijoje - esminiu filosofinės sistemos dė- meniu.

3) Pagaliau ir etika Plotino filosofijoje įgavo naują pobūdį. Tai, kas iki jo buvo laikoma dorybėmis, nustojo buvę aukščiausiuoju moralinio gyvenimo tikslu; virš „pilietinių" dorybių (), kuriomis apsiribojo ir Platonas, ir Aristotelis, Plotinas iškėlė apsivalymo () dorybes, o dar virš jų - aukščiausiąsias dorybes, darančias sielas panašias į Dievą ( ).

Tad visi šie mokslai - pažinimo teorija, etika, estetika - įgavo metafizinę bei teologinę orientaciją. Visi jie tarnavo vienam bendram tikslui ir sudarė vieną sistemą. Be to, ir šių mokslų pasitelktos priemonės buvo bendros: visi jie savo tikslo siekė ne blaiviu protavimu, o šaukdamiesi ekstazės, pasikliaudami ne mintimi, o intuicija, tiesioginiu sąlyčiu su tobuląja būtimi ().

NEOPLATONIZMO ESMĖ. Tai buvo viena iš daugelio teocentrinių sistemų, paremtų aleksandriškąja schema; tačiau ji išsiskyrė a) autonomiškumu, nes nesiejo savęs su jokia skelbta religija, o rėmėsi tik filosofine refleksija; vis dėlto neoplatonizmo pozicija buvo aiškiai religinė, jis siekė tų pačių, kaip ir religijos, tikslų. Be to, neoplatonizmas išsiskyrė b) sistemos išsamumu -joje atsižvelgiama į visas filosofijos problemas bei disciplinas; „Dviejų kelių (aukštyn ir žemyn) schemoje" savo vietą surado ne tik kosmologija ir psichologija, bet ir pažinimo teorija, etika bei estetika. Pagaliau jis išsiskyrė c) savitu monizmu. Tai buvo kitoks monizmas, negu skelbė hilozoistai ir materialistai; čia nebandoma žemesniosios būties priskirti aukštesniajai arba priešingai, o manoma, kad žemesnioji kyla iš aukštesniosios. Kildindamas žemesniąją, žemiškąją, būtį iš aukštesniosios, dieviškosios, neoplatonizmas sukūrė naują, emanacinę, panteizmo atmainą. Būties pavidalus traktuodamas kaip vieno absoliuto raidos etapus, jis įveikė realiojo ir idealiojo, racionaliojo ir iracionaliojo, dieviškojo ir žemiškojo pasaulių dualizmą ir sukūrė nuoseklų ir vientisą požiūrį į pasaulį.

Originalios Plotino idėjos, padėjusios sukurti monistinę sistemą, buvo 1) dinaminė būties koncepcija ir 2) emanacijos teorija. Be to, principinę reikšmę jo sistemoje turėjo 1) transcendentinė absoliuto teorija, 2) fenomenalistinė materialaus pasaulio samprata ir 3) ekstazinė pažinimo, meno, doros, kaip susiliejimo su absoliutu būdų, teorija.

Neoplatonizmas buvo ne mokslinio tyrimo tikslia šio žodžio reikšme rezultatas, o intelektinės fantazijos kūrinys. Su patyrimu jo niekas nesiejo; filosofijos uždavinys, jo požiūriu, yra rasti absoliutą, o čia patyrimas ne ką galėjo padėti. Liko vienintelis galimas metodas - dialektinė sąvokų plėtra. Pasitelkęs šį metodą, vos ne antžmogiškomis pastangomis bandė suvokti absoliutą ir iš jo kildinti visus būties pavidalus.

MOKYKLA. Neoplatonizmo doktrina turėjo daugybę šalininkų, kurie telkėsi trijose viena po kitos iškilusiose mokyklose: 1) Aleksandrijos-Romos mokykloje, kurią įkūrė pats Plotinas, suteikęs neoplatonizmui jo pirminę formą, 2) siriškojoje Jam-blicho mokykloje, 3) Atėnų mokykloje, kurios svarbiausias atstovas buvo Proklas.

1. ALEKSANDRIJOS-ROMOS mokykloje šalia Plotino iškilo jo mokinys ir biografas Porfirijas (232-304). Jis nepretendavo būti savarankišku filosofu ir laikė save tik komentatoriumi ir egzegetu. Porfirijas rašė filosofijos istoriją, iš kurios išliko fragmentas apie Pitagorą. Jis kūrė Platono ir Aristotelio komentarus, o jo parašyta Aristotelio veikalo „Kategorijos" įžanga, vadinamoji „Isagogė" (), suvaidino reikšmingą istorinį vaidmenį, nes tai buvo svarbiausias logikos tekstas, kurį viduramžiai paveldėjo iš senovės epochos. Tikslus Porfirijo protas siekė suteikti Plotino mokslui aiškesnę ir paprastesnę išraišką; šį bei tą, kas prieštaravo blaiviam protui, jis pataisė, pavyzdžiui, pasisakė prieš būrimus. Greta garsaus gramatiko ir kritiko, Plotino amžininko Longino, jis buvo vienas pirmųjų neoplatonikų eruditų, kurie gebėjo derinti tikslų ir smulkmenišką mokslinį darbą su metafiziniu požiūriu į pasaulį.

2. SIRIJOS MOKYKLA plėtojo neoplatonizmo metafiziką. Jos įkūrėjas Jamblichas buvo Porfirijo mokinys, miręs pačioje IV amžiaus pradžioje, valdant Konstantinui Didžiajam. Svarbiausias jo veikalas buvo „Pitagorininkų teiginių rinkinys"; jis beveik visas išliko. Be to, dar parašė traktatą apie egiptiečių misterijas bei Platono ir Aristotelio komentarus.

Plotinas neoplatonizmo sistemoje išplėtojo pirmiausia „kelio atgal" koncepciją, o patį emanacijos procesą detalizavo Jamblichas. Norėdamas dar labiau atitolinti absoliutą nuo materialiojo pasaulio, jis padidino hipostazių skaičių, įvedė naujų pakopų. Plotino pravienis jam atrodė nepakankamai tobulas, tad virš jo iškėlė dar už jį pirmesnę būtį, kuri iš viso nesiduoda įvardijama () Antrąją Plotino hipostazę jis suskaidė į keletą pakopų, tą patį padarė ir su trečiąja. Kaip emanacijos proceso grandis jis įvedė dievų, angelų, demonų, herojų sielas, dievybes traktavo kaip būties hipostazes, į filosofinę sistemą įtraukė graikų ir Rytų religijų tikėjimus. Filosofinius p interesus užgožė specialios teologinės problemos. Jamblichu sekę vėlesni filosofai neoplatonikai tapo pagonybės dogmatikais.

Jamblichas padaugino ir „kelio atgal" pakopų, kurias tenka praeiti sielai veržiantis prie absoliuto. Plotinas skyrė tris dorybių pakopas, o Jamblichas jų skyrė jau penkias: tai pilietinių dorybių, apsivalymo, kontempliacijos, paradigminių (kurių dėka siela susitapatina su idėjomis) dorybių ir pagaliau taurinančių (kurių dėka siela susilieja su dieviškąja prabūtimi) dorybių pakopos.

Jamblichas pranoko Plotiną ir savo iracionalizmu: ne tik aukščiausioji esybė, bet visas dievų ir demonų pasaulis, jo požiūriu, yra aukščiau proto ribų. Tikrasis dievybių pažinimas, pasak jo, reikalauja su jomis susilieti, o tai jau daugiau negu pažini-nias, kur subjektas visada priešpriešina save objektui, o ne susilieja su juo. Mistinė neoplatonizmo tendencija Jamblicho ir jo sekėjų teorijose gerokai sustiprėjo.

3. ATĖNŲ MOKYKLOS iškiliausias atstovas buvo Proklas (410-485). Neoplatonikams būdingą erudicijos siekį jis sujungė su metafiziniu polėkiu: viena vertus, jis pasižymėjo kaip įvairių pažinimo sričių eruditas, neprilygstamas ne tik Platono, bet ir Eukleido komentatorius, kita vertus, jis buvo metafizikas, kurio neribota fantazija nepripažino ribų tarp mokslo ir metafizikos. Jamblichui giminiškas Proklo protas vedė dar toliau, daugindamas, skaidydamas, skirstydamas hipostazes, įvesdamas į filosofinę sistemą galybę demonų, angelų ir įvairių tikėjimų dievybių; jo dėmesys krypo į aukščiausias ir abstrakčiausias būties sferas. Remdamasis Platono „Faidru", Erotą, Tiesą ir Tikėjimą laikė aukščiausiomis dvasios pakilimo viršūnėmis. Erotas, arba meilė grožiui, padeda pasirengti dieviškajai išminčiai, kurią atveria Tiesa, tačiau virš visko yra Tikėjimas. Jame nurimsta bet kokia pažintinė veikla ir stoja „tyla" (), mistinė pagava to, kas nepažinu, tačiau visų tobuliausia. Tokia mistinė būsena yra ir intelektualinio, ir moralinio, ir religinio gyvenimo tikslas bei riba. Ši grynai iracionali koncepcija buvo paskutinis graikų minties, kuri gimė ir buvo ilgai plėtojama kaip grynas proto kūrinys, žodis.

TOLESNĖ ĮTAKA. Neoplatonizmas buvo paskutinis filosofijos kūrinys, kurį paliko senovės Graikija. Su juo baigėsi senovės filosofija; tačiau paskiepytas krikščioniškąja mintimi, jis pergyveno senovę. Rytuose gimusios krikščioniškosios filosofijos sistemos - pradedant Origenu, kuris drauge su Plotinu klausėsi Amonijo paskaitų, įskaitant Pseudodionisiją ir baigiant Jonu Damaskiečiu - perėmė pamatines neoplatonizmo idėjas ir Plotino doktriną iš esmės pakeitė ne daugiau negu oficialieji jo mokyklos atstovai Jamblichas ar Proklas. Neoplatonizmo idėjos buvo įtakingos net Vakaruose, kur susiformavo originali krikščioniškoji metafizika. Neoplatonizmo tradicijai ištikima metafizika turėjo šalininkų ir viduramžiais, pradedant Eriugena ir baigiant Mikalojumi Kuziečiu, ir tapo viena iškiliausių viduramžių filosofijos srovių. Neoplatonizmo šalininkų būta ne tik tarp lotyniškosios kultūros filosofų, bet ir tarp arabų: iškiliausi jų filosofai, laikę save Aristotelio mokiniais, iš tikrųjų buvo Plotino mokiniai. Neoplatonizmo tradicija pergyveno ne tik viduramžius, bet ir Renesansą. Plotino sukurtas evoliucinis monizmas įvairiais variantais grįždavo ir į naujųjų amžių metafiziką iki pat XIX amžiaus, įskaitant Schellingą ir Hėgelį.