Patristikos filosofija apėmė keletą atmainų.

1. Pagal uždavinius ji skirstoma į apologetinę ir sisteminę. Dvejopa ji buvo dėl to, kad pirmieji filosofiniai krikščionių bandymai kilo iš dvejopų - vidinių ir išorinių - paskatų. Filosofija, viena vertus, turėjo ginti tikėjimą nuo išorės priešininkų ir šiems parodyti, kad ji atitinka proto reikalavimus: tai buvo „gynėjų", arba apologetų, reikalas. Kita vertus, vidiniam bendruomenės naudojimui buvo būtinas vientisas ir nuoseklus pažiūrų išdėstymas: tai jau buvo sistemintojų uždavinys. Apologetai tobulino krikščionių doktrinas, atsižvelgdami į ginčus ir poreikius, todėl neišvengė fragmentiškumo. Tuo tarpu sistemintojai stengėsi aprėpti krikščioniškojo požiūrio į pasaulį visumą, ir būtent jie nužymėjo pagrindinius krikščioniškosios filosofijos raidos etapus.

2.  Pagal atsiradimo vietą patristikos filosofija skirstoma į Rytų ir Vakarų filosofiją, t. y. j Graikų Tėvų (susijusių su graikiškąja aplinka ir rašiusių graikiškai) ir Lotynų Tėvų (rašiusių lotyniškai). Rytuose svarbiausias centras buvo Aleksandrija, garsėjusi savo Katechetų mokykla; be to, filosofinių mokyklų bei centrų buvo Cezarėjoje, Antiochijoje, Gazoje, pagaliau ir Atėnai tebevaidino tam tikrą vaidmenį. Vakaruose filosofijos sostinė buvo, aišku, Roma; tačiau ir kolonijos, pirmiausia Afrikoje, davė iškilių mąstytojų.

Šios dvi grupės skyrėsi ne tik geografija: Rytuose filosofija vystėsi aplinkoje, kur viešpatavo tradicinis polinkis į filosofines spekuliacijas ir kur dirbti skatino konkurencija su pagoniškomis koncepcijomis; čia gimė ir pirmosios krikščioniš­ kosios sistemos. Kitaip buvo Vakaruose, kur praktiška ir blaivi romėniškoji aplinka ir tarp krikščionių žadino priešiškas filosofijai nuotaikas. Vakaruose ilgą laiką reiškėsi tik apologetai, čia nebuvo sukurta neviena sistema. Kita vertus, Rytuose filosofinė pagonių kultūra buvo aukšta, tad krikščioniškajai mąstysenai buvo sunku išsivaduoti iš jos įtakos, užtat graikų patristika buvo aukšto lygio, bet jai stigo savarankiškumo. Tačiau kai Vakaruose pagaliau radosi filosofinė sistema, ji buvo originali ir visiškai atitiko krikščionybės dvasią.

3. Patristika chronologiškai skirstoma į parengiamąjį bei ieškojimų periodą, kuris truko daugmaž iki Nikėjos susirinkimo 325 m., ir į ponikėjinį laikotarpį; pastaruoju laikotarpiu buvo nustatytos pamatinės dogmos, kurių dogmatinė filosofija negalėjo peržengti.

Patristikos laikotarpio krikščioniškųjų sistemų raida, kuri vyko a) kuo didėsnio savarankiškumo svetimųjų atžvilgiu bei b) kuo nuoseklesnio atitikimo tikėjimui kryptimis, praėjo keturias pagrindines fazes: 1) gnostikų sistema, gyvavusi II a., buvo nekrikščioniškos (rytietiškos, negraikiškos) kilmės ir tik paviršutiniškai derėjo su krikščionybės mokslu; 2) Aleksandrijos Tėvų, pirmiausia Origeno, sistema buvo sukurta III a. savarankiškai pačių krikščioniškųjų mąstytojų, tačiau ji dar aiš­kiai orientavosi j graikų sistemas; 3) Kapadokijos Tėvų, pirmiausia Grigaliaus Ni- siečio, sistema, klestėjusi IV a., jau po Nikėjos, rėmėsi ankstesne Origeno sistema, tačiau derino ją su Bažnyčios tradicija; 4) Augustino sistema, gyvavusi IV ir V amžių sandūroje, kitaip nei trys pirmosios, buvo savarankiškiausias ir labiausiai tikėjimą atitikęs Vakarų kūrinys.

Apologetai atskirų sistemų nesukūrė, tačiau savąja veikla prisidėjo, kad jos rastųsi. Rytų apologetai paskatino aleksandriškosios bei kapadokiškosios sistemų radimąsi, o Vakarų apologetai, kurių originaliausias mąstytojas buvo Tertulianas, atstovavo ikiaugustiniškajam krikščioniškosios minties etapui.